Philippe Claudel – Brodekas

Claudel_Brodekas_VRSL2017.indd

Tai knyga, kurią skaičiau ilgiau negu planavau. Labai nedidelėmis dozėmis laviruodamas tarp kasdienybės grimasų. Nieko neužsirašinėdamas. Stengdamasis laikytis storos virvės, kurios abu galai bolavo tirštuose rūkuose. Tarp tų dviejų rūkų ir slinkau. Lėtais, tačiau užtikrintais žingsniais. Puslapis po puslapio. Vis primindamas sau vieną žodį – „pasaka“. Nežinau, kodėl jis sekė paskui mane. O galbūt priešingai – galbūt tai aš sekiau paskui jį, o jis tik viliojo mane į priekį. Tačiau ta “pasaka“ įsispaudė taip giliai, kad nuo jos ir turiu pradėti, nes neturiu kitos išeities. Taigi, šis romanas – kaip pasaka. Liūdna. Apgaubta tamsos. Įžiebusi skaitytojui mažą žiburėlį tolumoje, kurio link ir veda visas skaitymo kelias. Užvertęs knygą supratau, kad tai daugiau nei romanas, kad jis peržengia savo ribas ir virsta gyvenimu. Tuo, kurio taip paprastai nesuklastosi, neužrašysi, nesukursi.

„Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Vertimas tikrai puikus. Net nepajutau, kaip į viską pradėjau žvelgti pro Brodeko akis. To, kuris matė įsižiebiantį karą, pakliuvo į nelaimėlių pusę, buvo paaukotas vardan kitų gerovės, nors ši tebuvo iliuzija. To, kuriam teko pereiti koncentracijos stovyklos žiaurumus, išgyventi, išplaukti, galiausiai grįžti į savąjį kaimą, į uždarą bendruomenę, į visų pamirštą užkampį. Ir, žinoma, to, kuriam teko paliudyti, kad laimingos minios nebūna.

Ši knyga – tai liudijimas. Išpažintis. Dienoraštis. Įtraukiantis ir apsukantis skaitytojui galvą. Autorius meistriškai žaidžia vaizdais, įvykiais, jausmais. Veria vieną paveikslą po kito ir kiekvienas iš jų gramzdina tave vis giliau, bet tu net nesiruoši šauktis pagalbos. Tu pasiduodi, lieki tylus ir ramus, negalintis atitraukti akių nuo žodžių, nes jie – daugiau negu žodžiai, daugiau negu nuodėmė ar išpažintis.

„Žodžiai randasi mano smegenyse kaip geležinės pjuvenos, pritrauktos magneto, o aš išlieju juos ant lapo, ir daugiau man niekas nerūpi. Jeigu mano pasakojimas panašus į bjaurų kūną, tai todėl, kad jis yra mano gyvenimo atvaizdas – gyvenimo, kurio aš neįstengiau suturėti ir kuris garma pasroviui.“

Prieš paimdamas šią knygą į rankas, įsivaizdavau ją visai kitaip. Nepaisant to, ji verta kiekvieno perskaityto puslapio. Negana to, ji verta, kad tie puslapiai būtų perskaityti ne vieną ir ne du kartus. Nes jie įsispaudžia. O tuomet tu dar ilgai juos nešiojiesi. Net skubėdamas iš vienos kasdienybės į kitą. Tai knyga, kurią drąsiai rekomenduoju. Atsivertę ją, įžengsite į pasaką, tik prisiminkite, kad ne visos jos gražios ir laimingos. Prisiminkite, kad žodis „pasaka“ kilęs nuo žodžio „pasakoti“. Būtent tai šiuo atveju ir gausite – pasakojimą, kurį prarysite net nemirktelėję. Tarsi žuvis masalą. O po to – viskas jau nebe jūsų rankose.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Le Rapport de Brodeck
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 278 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Komentarų: 2
  1. kzL parašė:

    Oho, taip stipriai!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: