Archyvas

Tag Archives: poezija

klara-1Tai dar viena iš tų knygų, kurias dalina nemokamai arba vos už simbolinę kainą ir todėl, tai dar vienas kodėl. Šiuo atveju (priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos) autorė yra žinoma ir pakankamai aktyvi, todėl toks nuvertinimas kelia nemažai klausimų. O šie, savo ruožtu, visada yra teigiamas postūmis į priekį, nes tokia situacija verčia ieškoti atsakymų.

„Kad laimė ateitų, turi krutinti užpakalį, krutinti ir krutinti. Mat laimė kažkuom panaši į sensorinį šviesos jungiklį – šviesa neįsižiebia, jei nekrutini.“

Pradėjęs skaityti jau nuo pat pirmojo puslapio pajuntu raštingumą ir literatūrą. Ak, koks tai geras jausmas! Todėl ir skaityti kaip mat tampa smagu ir lengva, o tekstas slysta tarp dantų, po liežuviu, tirpsta, putoja, belieka nuryti ir sriūbtelėti dar.

Pasakojimas čia dėliojimas komikso (bande dessinée) principu – iš fragmentų, pastraipų, sakinių. Kitaip tariant, daugybės pažirusių detalių, kurios knygoje atsargiai guldomos viena prie kitos. Ši – nukreipia tavo žvilgsnį į vieną dėlionės kampą, o ši – jau visai į kitą. Ši – į trečią, o ši – grįžta prie pradžių. Tačiau svarbiausia, kad visos detalės kažkur tinka ir taip po truputį veriasi piešinys. Tiesa, kol kas jis dar sunkiai nuspėjamas, tačiau dėliojant neapleidžia ramybės jausmas. Tas jausmas, kad verta tęsti, nes viskas bus gerai, piešinys (o kartu – ir knyga) galiausiai tau atsivers.

„Klara sapnuoja, kad važiuoja traktoriumi, vairuoja, šokinėdama sudžiūvusių senų provėžų grioviais, traktoriaus kabinoje ankšta ir karšta, viskas dreba, tirta ir riaumoja, variklis krenkščia, kosėja, gurgia kurtinančiai garsiai. Klara visą naktį įsikibusi vairo.“

Kiek mistiška, kiek netikėta pasaka. Ne tiek pasaka, kiek gyvenimas. Mažo vabalėlio, slenkančio tavo žvilgsnio kraštu. Kažkur šone. Slenkančio lėtai, kol galiausiai jis sustoja, išskleidžia sparnus. Ar skrisi? – klausia kažkas. Skrisiu, – atsako jis, – tik pirma perskaitysiu šią pasaką, šį gyvenimą. Perskaitysiu. Parašysiu. Papasakosiu. Ką papasakosi? – klausia kažkas. Na, tuos šviesos ruožus pro langą dengiančias žaliuzes, – atsidūsta ir pakilęs nutolsta.

Tekstą skaityti gera. Jis minkštas. Saugus. Jis tarsi pilna pūkų oro pagalvė ant kurios neskauda nukristi. Kad ir kiek besiverstum, ji tave vis sugauna. Ir sugauna. Sugeria tarsi nešulį. Sustabdo nuo kieto pagrindo. Ir tau gera, nes minkšta, nes patogu, nes norisi čia gulėti ir gulėti. Kristi ir kristi.

Net visokie peiliai ir striptizo klubai teksto nepaverčia kietu ir kampuotu. Jis vis vien minkštas. Moteriškas. Poetiškas. Nuostabus!

Na, o pasiekus knygos pabaigą, skaitytojo laukia staigmena, nes autorė pradeda juoktis. Iš savęs. Iš rašymo apie rašymą. Iš to, kad įmanoma viskas. Juokiasi, nes tiki. Tiki, nes taip ir yra.

Trumpai tariant, tai romanas tarsi eilėraštis. Eilėraštis tarsi gyvenimas. Ir gyvenimas tarsi tu.

Dar labai žavu yra tai, kaip leidykla bando aprašyti šį romaną ant knygos nugarėlės. Kaip verčiasi kūliais. Neriasi iš kailio. Perskaičius knygą tampa aišku, kad ir kaip besistengsi, tiksliai aprašyti nepavyks. Nes knyga bus visai kitokia. Nes joje visko daug daugiau. Tai romanas, kurį visą reikia skaityti tarp eilučių. Tai romanas, kuriame pasislėpęs gyvena dar vienas romanas. Galbūt tai ir pakiša koją visiems nedrįstantiems jo atsiversti. Galbūt tai ir verčia leidyklą šį romaną dalinti dykai arba vos už simbolinę kainą. Galbūt tai ir yra ta proga, kurios dėka jis pateks į jūsų rankas? Plonas, švelnus ir lengvas tarsi plunksna. Papūsk ir jis nuskries nuo tavojo delno. Papūsk ir jo nebeliks. Papūsk ir nebesuprasi, buvo jis iš viso ar ne.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 151 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

 

marcenas-kasdienynas_z1Tai – jau anksčiau apžvelgtos to paties formato ir idėjos knygos „sAkiniai“ tęsinys. Iš karto atrodo, kad šios knygos galėtų tapti nenutrūkstančia serija, nes gyvenimas tęsiasi ir jį, kaip dienoraštį, reikia, netgi būtina, užrašyti. Kas kartą tokį patį, kas kartą iš naujo paliudijant viso ko prasmę ir beprasmybę.

Poezijos knygų neapžvelginėju, tačiau ši knyga – tai proza, kuri yra arčiausiai poezijos. Gal netgi proza, kuri yra poezija. Nes A. Marčėnas kitaip nemoka. Nes toks jo įdagas, ženklas, toks jo apsisprendimas ir nuosprendis, kaip pats pasakytų. O tada iš karto pradėtų abejoti. Kelti klausimą, kodėl nuosprendis? Ir jeigu taip – kas tas, kuris nusprendžia? Ar tik ne atvaizdas veidrodyje? Ar tik ne pats veidrodis? Trapus, tačiau amžinas vandens paviršius.

Autorius, kaip ir sAkiniuose, čia toliau visus juokaudamas erzina. Eina plačiu frontu ir nesitiki, kad liks abejingų. Savaime suprantama, netgi siekia, kad tokių neliktų. Todėl kažkur tarp narstomų kasdienybės kaulų, anksčiau ar vėliau atrandi ir save. Kaip ir kiekvienas kitas skaitytojas. Nors autorius viską, aišku, neigtų, sakydamas, kad tai – jam neįdomu ir kad mus erzina ne jis, o tik veidrodis, laikomas jo rankose.

O užrašęs šias eilutes, kaip tyčia (kita vertus, netyčinių dalykų tokiose knygose nebūna), gaunu į kaktą tokią citatą, pagrindžiančią, koks teisus (neteisus?) taip galvodamas esu:

„Tai šen, tai ten su nuostaba vis išgirstu gandus, kad žmonės – visokie žurnalistai, literatai etc. – manęs bijo. Nevertėtų labai stebėtis – juk esu aidas. Tad ne manęs jie bijo, o savęs.“

Taigi, veidrodis. Kaip žmogus, kaip teisėjas, kaip priežastis apie kurią niekas nekalba, tik nujaučia. Aidas Marčėnas teisus. Kaip visada. Nes tas, kuris moka pagrįsti savo veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų, visada yra teisus. Bent jau savo mintyse. Bent jau tą akimirką. O tai reiškia, visur ir visada. Laikinume tiek pat kiek amžinybėje.

„Nesu susireikšminęs. Esu reikšmingas, o man tai nieko nereiškia. Visiems – pilnatis…“

Su didžiu, netgi labai didžiu malonumu skaičiau šią knygą, čia – nusišypsodamas, čia – kosteldamas, čia – pakeldamas akis, o čia – perskaitydamas kai kurias eilutes po du, tris ar net keturis kartus. Skaičiau ir raminau save, kad reikia skaityti lėčiau, kad jeigu taip ir toliau – ji greitai baigsis. Per greitai.

Knygos esmė – klausimai. Visada tie patys. Tik pakelti prieš vis kitą šviesą. Ir ta šviesa – nebūtinai saulės. Kita vertus, ir tie klausimai – nebūtini. Tačiau su jais visai kitoks tampa gyvenimas, pavyzdžiui, tie kertiniai – “kam visa tai?” ir “kodėl?”, iš kurių išsirango ir visi likusieji. Ir jau – nebūtinai klausimai.

Čia daug, labai daug, veik nepakeliamai daug konteksto. Norint jį tinkamai suvokti, reikia žinoti ne tik kas slepiasi po knygoje minimais inicialais, bet ir nujausti, kas slepiasi ten, kur tų inicialų nėra. Kur tik vėjas ir vėjas. Todėl žinant kontekstus, knyga atsiveria. Nežinant – net baugu pagalvoti. Bet nežinantiems ji greičiausiai ir nepateks į rankas. O galėtų! Tuomet atsivertų dar vienas, kontekstų nepaliestas kontekstas, kurio aš jau negebu ir negebėsiu pamatyti. O kaip vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kas jame slepiasi ir skleidžiasi.

Verta paminėti ir pačią leidybą. Malonūs paliesti puslapiai, švelni, nesikandžiojanti knygos oda, viskas tiesiog tirpsta tarp pirštų. Tarsi birus ir šiltas pajūrio smėlis, iš autoriaus ne kartą minimos Palangos, kur kelis kartus netgi teko netyčia (bet vėlgi – ar kas vyksta netyčia?) prasilenkti.

Kas man įdomu – tai, kaip pats A. Marčėnas reaguoja į tą didžiąją „D“ knygos pavadinime. Su kokia ironiška šypsena jis žiūri į ją ir kam ją skiria. O gal visai ne su šypsena, kaip pats pasakytų. Ir gal skiria būtent sau. Kad nepamirštų ir nepasimirštų. Klausimas, kaip ir visi kiti, lieka atviras, todėl teisingas ir nepaneigiamas.

Taigi, knyga pilna kultūrinio ir visuomeninio pasaulio. Jo refleksijų. Aišku, mirčių. Nes kas gali būti labiau didesnio ir įkvepiančio gyvenimui? Mirtys, kuriomis tekstas minta. Kuriomis yra sotus. Kuriomis, tarsi savimi, visą laiką alkanas.

Ir dar vienas keistas pastebėjimas. Jeigu “kasDienyną” bandau skaityti garsiai, teksto magija greitai ištirpsta ir gelmės nebelieka. Ir, atrodo, tik braidau pakrante. Bet vos sugrįžtu prie ramaus ir bebalsio skaitymo mintyse, tekstas, kaip tas apsnūdęs vėžlys, vėl pradeda tiesti galvą iš kiauto. Taigi, balsas nužudo, o aidas – išgelbsti. Taigi, lyg ir yra, bet lyg ir nėra. Žodžiu, apgavystė, kurios net norint nepavyktų atskleisti.

S. Geda, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis ir kiti, ir kitiems, ir kitaip. Gražu, nes liūdna. Liūdna, nes gražu.

Aidas čia ataidi visus mus, o ypač save. Ir viskas tik tam, kad savo gyvu pavyzdžiu parodytų, ką reikia daryti. Bent kartais, bent trumpam, bent netyčia – save ataidėti.

Na, o pabaigus “kasDienyną”, galima vėl grįžti prie “sAkinių”. Ir ciklą kartoti iki, matyt, išeis trečioji, ketvirtoji ir kt. tolimesnės šios serijos ir, tuo pačiu, šio gyvenimo knygos.

Kartoti arba nutraukti, nes knyga savo darbą greitai padaro. Atskleidžia trūkį ir pro plyšį sienoje ima veržtis vėsus, lygiai – vėsinantis, kvėpavimas. Taigi, tokia ta pradžia, o visa kita po to – jau tik mūsų (o gal kaip tik – ne mūsų) valioje.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
384 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

knygos

Manau, kad knygos turi gyventi savo gyvenimą, o ne vien dulkėti lentynose. Jos turi būti skaitomos arba bent jau laukiamos perskaityti. Todėl peržiūrėjau savo lentynas ir sudariau sąrašą knygų, kurias noriu atiduoti, kad jos gyventų toliau. Ir jokių papildomų sąlygų išskyrus šias:

  1. Norėdami rezervuoti knygas rašykite asmeninę žinutę į Facebook „Knygų lentynos“ paskyrą;
  2. Knygų atsiėmimas Vilniuje, Naujamiestyje (knygos nesiunčiamos).

Taigi, aktualus sąrašas:

  • Lina Navickaitė – Saulėgrįža
  • Filosofijos istorijos chrestomatija – Viduramžiai
  • Alina Meilūnaitė – Negyvenami miestai
  • Badiginas – Didžiojo magistro žiedas
  • Don DeLillo – Kosmopolis
  • Tomas Arūnas Rudokas – Saksofonistas
  • Laurynas Katkus – Sklepas ir kitos esė
  • Herkus Kunčius – Pilnaties linksmybės
  • Valdas Gedgaudas – Stiprėjanti juoda
  • Zita Mažeikaitė – Virpant erdvė
  • Eugenijus Ališanka – Dievakaulis
  • Literatūrinės Vilniaus Slinktys – 2014
  • Paulius Norvila – Buitinė
  • Paulius Norvila – Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo
  • Albinas Galinis – Simetrijos
  • Viktoras Rudžianskas – NUO do IKI do

O jeigu jūs taip pat turite knygų, kurias norėtumėte atiduoti/padovanoti, tuomet rašykite man ir jūsų sąrašu mielai pasidalinsiu.

 

Kiekvieną kartą, kai jau, atrodo, imsiu ir prisėsiu prie šios apžvalgos, kažkas įsiterpia į gyvenimo srautą ir visi planai nuplaukia. O kai sugrįžtu, būnu pamiršęs, ką norėjau parašyti. Tada – skaitau toliau. Netrukus, viskas kartojasi. Kai noriu rašyti, negaliu. Kai galiu, nenoriu, nes neturiu ką.

O dabar? Dabar paprasčiausiai nebenoriu ilgiau tempti.

Turbūt reikėtų iš karto kalbėti apie visas tris knygas. Apie „Gero gyvenimo kronikas“, „Du lagaminus sniego“ ir „Begarsį skambutį“. Apie esė rinkinius, kurie yra tik skirtingos vieno ir to paties akmens briaunos. Kartais tas akmuo – papuošalas, kartais – tik akmenukas bate, tačiau bet kuriuo atveju – sunku likti jam abejingu.

Skaitydamas pastebėjau, kad tas mėtymasis tarp galėjimo-negalėjimo ir norėjimo-nenorėjimo yra sąlygotas skaitymo apimčių. Kęstučio N. tekstus rekomenduotina skaityti nedidelėmis dozėmis. Po vieną-du per vakarą. Po vieną-du vakarus per savaitę. Po vieną-dvi savaites per mėnesį. Ir taip toliau.

Kitu atveju, skonis stiprėja ir ryškėja tol, kol viskas nublunka ir belieka nuogas autoriaus egocentrizmas. O tuomet iš skaitymo belieka mechanika, iš malonumo – susierzinimas. Taigi, norint perprasti ir iš tiesų mėgautis šiais tekstais, nereikia skubėti. Didžiausia bėda ta, kad skubėti norisi. Norisi dar ir dar, ir dar. Panašu į persivalgymą – pradžioje skanu, skaniau, skaniausia, o kai pasijunti pilnas, supranti, kad jau per vėlu. Nes, iš tiesų, tu nesi pilnas, tu – perpildytas. Taip ir su šiais tekstais. Su tuo poetišku kalbėjimu, kuris išsidraiko rūkais ryto nasruose.

Kęstučio N. stiprioji pusė – atmintis.

Silpnoji – sapnai.

Skaitant po daug, nesunku atsirinkti, kas yra kas. Skaitant po truputį – šios dvi sferos supanašėja ir tampa vienodai geros bei įtikinančios.

Nežinau, kodėl man patinka ta atmintis. Gal todėl, kad tai Kaunas. Gal todėl, kad tai gyvenimas, apie kurį įdomu skaityti, bet kurio nesinorėtų gyventi. Gal todėl, kad pasakoma tik tiek, kiek reikia, o nutylėtas vietas leidžiama susikurti pačiam. Gal todėl. O gal ir ne.

Trumpai tariant, tekstai tokie, kokių reikia. Jie plinta ir klesti savo žemėlapiuose. Jie nutrina ribas ir leidžia jas pamiršti. Tai vazos ir stalo įrankiai minkštuose įpakavimuose.

Tai autorius, kalbantis sau apie save. O skaitytojas čia tik todėl, kad taip susiklostė. Kad poliai sutapo. Kad tai – dar ir tikra literatūra.

Knygas rekomenduoju. Tačiau neskubėkite. Skaitykite jas kaip užkandį, o ne kaip pagrindinį patiekalą. Kitaip neįstengsite sustoti ir persivalgysite. Ir pasijusite dideli. Ir pasijusite sunkūs. Ir susierzinsite. Ir suprasite, kad tai – tik žaidimas gražiais paviršiais. Ir paklausite savęs, kodėl.

Bet tai bus toli gražu nuo visos tiesos apie Kęstutį N.

saulegrizaSunku ir prisiminti kaip ši knyga atsidūrė mano knygų lentynoje ir kiek laiko joje pragulėjo. Dvejus, trejus metus, o gal ir ilgiau. Nepaisant visko (netgi noro atsikratyti prieš perskaitant), būtent šią knygą pasirinkau savaitės poilsiui prie jūros. Per savaitę ji ir susiskaitė. Niekur neskubant ir atsiverčiant tik poilsio valandėlėmis.

Romano siužetas sukasi apie pagrindinę veikėją Simoną, kuri yra susižadėjusi su Gedu, tačiau iš kažkur (gal niekur?) atsiranda jos buvusi simpatija Saulius. Simona jo neprisimena, nes prieš kelis metus per avariją (?) prarado atmintį ir nuo čia knygos tekstas mėgina padėti jai tą atmintį susigrąžinti. Tokia tad pagrindinė siužetinė linija, besivystanti tarp Kauno ir Palangos. Tačiau siužetas čia visiškai nesvarbus. Jo galėtų ir nebūti. Jo, iš esmės, ir nėra. Yra tik tekstas. Ir ne paskiri žodžiai, o tekstas. Itin dailus ir išieškotas. Išlauktas. Iškentėtas. Itin poetiškas, jausmingas ir visai ne kvailas. Pripintas įvairiausių negirdėtų ar retai girdimų (gal kartais – tik nujaučiamų) žodžių, kurie puošia ir verčia skaityti toliau, ieškoti tokių netikėtų atradimų vis kitame ir kitame puslapyje. Ir būtent dėl to, visas tekstas, visa knyga – tai nėriniuota suknelė. Tik bėda, kad už tos suknelės nieko nėra. Jokio kūno į kurį būtų galima įsikibti ar kurio būtų galima geisti. Nieko. Tuščia.

Jeigu ne suknelė, tuomet nėriniuota užuolaida, tik vėlgi – už jos jokio lango pro kurį būtų galima pažvelgti ir pamatyti tai, ko taip ilgai ir nekantriai laukei.

„Dienos karštis nuslopo. Tolumoje debesų vata sugėrė baltą žuvėdrą, o vis garsesnis lakštingalos balsas be atvangos plakėsi į sodo pakraščius.“

Tekstas itin poetiškas, bet tai ir yra didžiausia bėda, nes skaitant tokį romaną teksto lengvumas niekaip neatperka tuštumos, slypinčios po jo paviršutiniškumu. Ir nors į pabaigą autorė dar galėjo viską išgelbėti, ji paprasčiausiai paleido virveles ir visos gijos nuslydo į nežinią. Į neaprėpiamus ir neapčiuopiamus poetiškai jausmingus išgyvenimus. Tad, trumpai tariant, tai knyga su potencialu. Knyga, kurią galėjo išgelbėti pabaiga, bet…

Ir dar keletas labiau techninių pastebėjimų, kurie kiekvieną kartą kliuvo tarsi akmenukai ar smėlis bate:

  • Autorė niekaip neapsisprendžia ar pagrindinę veikėją vadinti Simona ar Sima ir naudoja šiuos du vardus paraleliai kaip lygiaverčius visai nepriklausomai nuo situacijos. Čia, žinoma, nekalbu apie dialogus, kuriuose pilnai pateisinamas pilno arba sutrumpinto vardo naudojimas.
  • Erzinančiai mažos raidės.
  • Autorė kartas nuo karto nutyli siužeto vingius, tačiau kas autorei atrodo savaime suprantama, tas skaitytojui – nebūtinai, ir galimybė interpretuoti kiekvieną nutylėjimą savaip šiuo atveju tikrai neprideda aiškumo ir paprastumo.

Sakyčiau, tai romanas labiau pačiai autorei, negu skaitytojui. Labiau sau, negu kitam.


Vertinimas:
 6 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
176 psl.
Leidykla: Nemunas
Metai: 2009 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

sakiniaiDar šviežia, netgi – kol rašau šias eilutes – oficialiu renginiu nepristatyta knyga, kurios laukiau ir godojau ilgai bei laimingai.

„Subalansuota poetams, bet tinka ir žmonėms“ – rašo autorius priešlapyje ir šypsosi savo ironiška šypsena. Ji neapleidžia ir perskaičius knygą, kuri sudaryta iš pastebėjimų, atminčių, sapnų ir kitų nušvitimų. Tai, kaip įvardina pats A. Marčėnas – menkoji eseistika. Tačiau žodis „menkas“ čia labiau skirtas tik tam, kad sukurtų visiems tiems užrašytiems nušvitimams kažkokią apčiuopiamą erdvę tarp eilėraščių ir esė. Nerašau, tarp poezijos ir esė, nes viskas, ką rašo A. Marčėnas, yra poezija. Net jeigu ir išsiginant, net jeigu ir išsiginant išsigynimą. Tokia ir ši knyga – poezija, užrašyta sakiniais. Knyga gimusi iš aplinkos stebėjimo ir virškinimo, išsisluoksniavusi nušvitimais, kurie taikliai ir švelniai glunda prie intymaus svetimo pasaulio vaizdų ištroškusių skaitytojų.

„Tokie rašinėjimai, jei stengiesi nefantazuoti, įdomūs tiek, kiek įdomi rašančiojo asmenybė.“

Skaitant šią knygą pravartu (nors nebūtina) žinoti kontekstus. Pavardės, vietos, įvykiai, neįvardintos, tik numanomos, personos, žaidžiančios perkeltine prasme apvytus žaidimus. Ši knyga – tai A. Marčėno, kaip jis mėgsta rašyti – aplinkos ataidėjimas, perleidus viską per žmogiškai individualų ir poetiškai jautrų filtrą.

Įtariu, jog tiems, kurie nesidomi poezija, ši knyga gali ir nebūti kaustančiai įdomi, tačiau man ši knyga labai patiko. Vien tuo, jog, norint, joje galima įžiūrėti kur kas daugiau nei parašyta. Ir jaustis ganėtinai gerai perskaičius bei supratus du ar tris prasminius sluoksnius. Net jeigu autorius visur jų palieka mažiausiai po keturis.

Ši knyga – tai delikatesiniai sausainiai. Nedidelėmis porcijomis, sakiniais ateinanti pas tave ir nieko neprašanti. Tiesiog besišypsanti į akis ir ironizuojanti tavo banalų susižavėjimą. Tačiau tuo pačiu – besidžiaugianti juo. Ir tuo pačiu – ironizuojanti tą besidžiaugimą. Ir taip toliau, ir panašiai.

A. Marčėnas atveria prasminius laukus ir nenurodo konkrečios krypties, o suteikia progą (jeigu tik yra noro už to kabintis) pačiam pagalvoti kas ir kodėl. Arba tiesiog – stebėti ir stebėtis.

„Norėčiau sukurti poezijos knygą, kurios eilėraščiai išnyktų, vos juos perskaičius. Visam laikui. Dabar gi dažniausiai įvyksta atvirkščiai. Visam (žinoma, su išlyga) laikui išlieka tekstai, kurių niekas neskaito. O jei ir skaito, tai neperskaito. O jei ir perskaito, tai ne taip. O jei ir taip, tai vis tiek.“

Man ši knyga – tikras džiaugsmas. Atradimo džiaugsmas pačia gražiausia jo prasme. Kita vertus, nemėgstantiems A. Marčėno, ši knyga tikriausiai tebus dar vienas įrodymas, kodėl jo reikėtų nemėgti. Susireikšminimas, pasipūtimas, arogancija – sakys jie – ir visa tai padauginta iš dešimties. Marčėnas turbūt tik šypsotųsi ir pridurtų – iš dešimties tūkstančių. O tuomet papildytų, jog tai tėra skaičius – vienetas su daug nulių. Visai kaip ir jis – vienetas – su daug skaitytojų – nulių. O tuomet šią ironiją paslėptų dar vienas abejonės debesis.

„Poezija ir filosofija. Jin ir jan. Poezija klausia: „Kam rašyti storas migdančias knygas, jei visa tai galima pasakyti vienu sakiniu?“ – „Štai dėl to, kad vienu sakiniu pasakyti galėtum, jas ir reikia rašyti“, – atkerta filosofija.“

Taigi, knyga – tikra poetinė virtuvė, kurioje rasis įvairiausi valgiai. Pradedant Juozu Erlicku ir baigiant Radži. Pradedant Viena ir baigiant Vilniumi. Pradedant ir baigiant, tik tam, kad galėtum vėl ir vėl, pradėti ir baigti.

Skaitau ją jau antrą kartą, versdamas puslapius, leisdamas jiems skrieti ir neštis mane tolyn.

„Valdemaro Kukulo prokurorišku tonu pagrįstai bei nepagrįstai keliami klausimai ir man neleido užsnūsti ant laurų. Esu dėkingas, nes miegoti ant laurų nepatogu. Jie duria.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
312 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2013 m.
Kaina: 24 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Tai jau antroji šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga. Pabaigęs pirmąją, pradėjau skaityti šią ir toliau keliavau A.Nykos-Niliūno gyvenimo atspindžiais. Dienoraščių fragmentais.

Ši knyga kur kas ramesnė nei pirmoji ir kur kas labiau išlaikyta. Tai paaiškinti labai paprasta – autorius tiesiog peržengė į antrąją savo gyvenimo pusę (paskutiniai šios knygos įrašai daryti, kai jam buvo jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų). Taip pat, apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, autorius nusėdo ir nebeliko pirmojoje knygoje buvusio jaunystės gaivališkumo, daugybės kelionių bei laikmečio pokyčių įtakotų patirčių. Gyvenimas nurimo, tapo stabilus ir skaitant šiuos fragmentus vis dažniau į akis krisdavo jo pasikartojimai, t.y. tuo pačiu metų laiku vykstantys tie patys ritualai, tie patys žmonės, tos pačios kalbos. Iš vidaus tai sunkiau pastebėti negu iš išorės, tačiau net ir pats autorius kartais akivaizdžiai tai pabrėždavo ir tuo bodėdavosi.

Pirmojoje knygoje mane labiausiai paveikė laikmečio pokyčių liudijimai bei atsiminimai apie draugus, kurie tam tikru metu vienas po kito pradėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuo tarpu šioje knygoje, tokie atsisveikinimai tapo įprasti. Čia autoriaus draugų ir pažįstamųjų mirtys aprašomos kaip neišvengiama gyvenimo dalis, dažnai net nesileidžiama į pernelyg didelius sentimentus, nes šie, autoriaus žodžiais, neretai būna dirbtiniai ir nieko nebereiškiantys.

Labiausiai ko šioje knygoje laukiau – atsakymo į klausimą, kaip autorius reaguos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei su tuo susijusius įvykius ir kokie jausmai jį užplūs grįžus į Lietuvą. Taigi, nedelsdamas pateikiu keletą su tuo susijusių citatų:

1990 m. kovo 11 d.

Vakare: žinia apie nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Vilniuje. Sunkiai išreiškiamas jausmas, – lyg staiga būtum sužinojęs, kad ir tu vis dėlto nesi absoliučiai vienas pasaulyje.

1991 m. rugsėjo 1 d.

Pagaliau ir JAV pripažino Lietuvą (37 ar 38 valstybė, po Mongolijos!). Popiet važiavome į College Parką pas Almenus. Visi susirinkusieji, įskaitant ir ten buvusį Sovietų ambasados tarnautoją, džiūgavo ir sveikino vieni kitus.

1991 m. rugsėjo 6 d.

Šįryt Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos Valstybės Tarnyba, paties Gorbačiovo pirmininkaujama, oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybė nebe maironinis sapnas, o tikrovė paprasčiausia šio žodžio prasme. Visi kovotojai už jos laisvę, kurių kaulai guli Lietuvos palaukėse arba Sibiro sniegynuose, visi nukryžiuotieji už ją dabar gali ištarti paskutinį CONSUMMATUM EST. Kas galėtų mane įtikinti, kad šiais laikais nebėra stebuklų?

Skaityti šiuos žodžius ir jausti šiuos išgyvenimus buvo tikrai nuostabu, mat skaitydamas tokias knygas kaip ši, įsitrauki į jose aprašomus gyvenimus ir tampi jų dalimi, todėl toks džiaugsmas negali nepersiduoti.

Ganėtinai smulkiai autorius aprašo ir savo grįžimą į Lietuvą 1998 m. Apsilankymą Vilniuje, Kaune, Utenoje, gimtosiose vietose. Viskas jautru ir atvira, tačiau tuo pačiu taip nutolę ir pasikeitę, jog galima suprasti, kad antrą kartą į šias vietas A.Nyka-Niliūnas tikrai nebegrįš, nes tokias, kokias paliko, autorius išsaugojo vien tik savyje, savo prisiminimuose.

Žvelgiant plačiau, šioje knygoje kur kas daugiau prisiminimų nei pirmojoje. Taip pat nebėra tiek daug įrašų kitomis kalbomis. Labai daug vienatvės ir atsiribojimo, beprasmybės ir nykumos išgyvenimų. Ir nors autorius nėra vienišas, galima pagalvoti, jog jo viduje plyti tuščios ir išpustytos stepės.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Skaičiau ją kas rytą, po kelis puslapius, niekur neskubėdamas. Ir visi šie gyvenimo atspindžiai, fragmentai sugulė labai gražiai ir raminančiai. Tai tarsi pažintis su žmogumi, kuris tavęs niekada nematė ir niekada nepamatys. Ir kas svarbiausia – jis jau nebijo tokios pažinties, nes peržengus tam tikras ribas, baimė telieka tik žodis.

Mano vertinimas: 9/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 639 psl.
Išleidimo metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis