Povilas Šklėrius – mano tėvas, mano sūnus

„Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos. Aš irgi pabėgčiau. Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi, ir tas šuo visai neegzistuoja. Palangoje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Palangoje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.“

Likimo ironija. Sėdžiu Palangoje ir skaitau apie Palangą. Apie Povilo Palangą. Apie siurrealią Palangą, kurioje esantis ir skaitantis šią knygą ir pats esu šiek tiek siurrealus. Nes nuėjęs į Palangos biblioteką prie naujienų kaip tyčia randu ne šią, o dar prieš metus išleistą pirmąją Povilo Šklėriaus knygą.

O po to įvyksta buitinis pokalbis, pasibaigiantis tuo, kad iš parduotuvės grįžta žmogus nešinas nauja riedlente, kepimo milteliais ir konservuotų burokėlių stiklainiu. Tą pačią akimirką prisimenu autoriaus išpažinimą apie tai, kad jis netenka ramybės, kai pastebi vieno žmogaus parduotuvėje perkamas prekes, kurios nedera tarpusavyje.

Ir šie dėmenys nori nenori, kuria tą siurrealų pasaulį, kuris iš gyvenimo keliasi į knygą, o iš knygos grįžta atgal į gyvenimą, ir tu jau nebesupranti, ar aprašomi faktai kam nors kada nors nutiko, ar nutinka, ar dar tik nutiks.

Knygą skaitau Palangoje, nors pradėjau iki šios dar likus daugiau nei trims šimtams kilometrų, t.y. Vilniaus geležinkelio stotyje. Pradėjau tarsi kelionę, kurios su nekantrumu jau kurį laiką laukiau.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai antroji per ganėtinai trumpą laiką pasirodžiusi autoriaus knyga. Pats Povilas savo pirmajai knygai („Ko negalima sakyti merginai bare“) goodreads.com puslapyje yra skyręs 4/5 (keturi iš penkių) įvertinimą. Žodžiu, tiki, kad galėjo geriau. O jeigu tiki autorius, kodėl tuo nepatikėjus skaitytojams? Turint omeny, kad tai antroji jauno autoriaus knyga, jai natūraliai kyla visai kitokie reikalavimai negu pirmajai, kurios atsiradimas dar gali būti atsitiktinis. Tuo tarpu antrosios gimimas beveik visada yra nuoseklaus darbo rezultatas.

Ir skaitant tai puikiai matosi, nes ši knyga kitokia. O ypatingai dėl to, kad čia, priešingai negu pirmojoje, daugelis dalykų atrodo labiau išgalvoti nei nutikę pačiam autoriui. Nors taip gali atrodyti dar ir todėl, kad daugelis šių tekstų nebuvo publikuoti Povilo tinklaraštyje ir nekūrė jo legendos. Vienaip ar kitaip, antroje knygos pusėje autorius pagaliau nusimeta pirmąjį asmenį ir prasideda tikroji rašytojo duona.

O šią valgyti skanu. Knyga skaitosi greitai ir sklandžiai, tekstas plaukia pro akis, atrodo, be jokių pastangų. Lengvai sukramtomas, lengvai suvirškinamas, lengvai persmelkiantis tave savo liūdesio dūmais.

„Nuėjęs į virtuvę su telefonu skambina jai, bet ji neatsiliepia. Jis bando kelis kartus, vėliau išgirsta signalą, jog telefonas yra visai išjungtas.

Jis galvoja – padariau, ką galėjau, ir grįžta į kambarį.“

Romanas laviruoja tarp dviejų perspektyvų, laikmečių, galiausiai žmonių. Ir nors artėjant prie pabaigos atrodė, kad siužetui gresia užstrigti bei neišsipildyti, taip nenutinka ir įtampa, virsdama žiežirba parako kambaryje, išsprogdina romaną. Jam pavyko! – norisi sušukti užvertus paskutinį puslapį.

Knygoje itin gražiai žaidžiama miestais, kurių ryškiausiai šviečia Palanga ir Klaipėda, todėl galima sakyti, kad tai – pajūrio romanas. Atostogų? O gal tiesiog toks, kuriame viską suriša ir išriša jūra.

Taip, tai žaidimas. Tik šį kartą Povilas Šklėrius žaidžia ne su savimi, o su skaitytoju. Būdamas geras ir nuoširdus, rašo galvodamas apie tuos, kurie atsivers knygą. Ir nors spaudoje buvo netiesiogiai pašieptas dėl metaforų nenaudojimo, jis nepameta savo stiliaus. Priešingai, augina jį ir augindamas neria giliau nei pirmoji knyga. O aš viliuosi, kad pasilieka oro dar ir tiems kartams, kai jau nebeužteks tik panerti, o norėsis ir iš visų jėgų plaukti tolyn.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai tarsi laimingas loterijos bilietas. Pažiūrėkite, ratas jau sukasi. O dabar eikite ir išsiriskite atsakymus į visus naktimis užmigti neduodančius klausimus patys.

Kita informacija:
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Aidas Marčėnas – kasDienynas

Tai – jau anksčiau apžvelgtos to paties formato ir idėjos knygos „sAkiniai“ tęsinys. Iš karto atrodo, kad šios knygos galėtų tapti nenutrūkstančia serija, nes gyvenimas tęsiasi ir jį, kaip dienoraštį, reikia, netgi būtina, užrašyti. Kas kartą tokį patį, kas kartą iš naujo paliudijant viso ko prasmę ir beprasmybę.

Poezijos knygų neapžvelginėju, tačiau ši knyga – tai proza, kuri yra arčiausiai poezijos. Gal netgi proza, kuri yra poezija. Nes A. Marčėnas kitaip nemoka. Nes toks jo įdagas, ženklas, toks jo apsisprendimas ir nuosprendis, kaip pats pasakytų. O tada iš karto pradėtų abejoti. Kelti klausimą, kodėl nuosprendis? Ir jeigu taip – kas tas, kuris nusprendžia? Ar tik ne atvaizdas veidrodyje? Ar tik ne pats veidrodis? Trapus, tačiau amžinas vandens paviršius.

Autorius, kaip ir sAkiniuose, čia toliau visus juokaudamas erzina. Eina plačiu frontu ir nesitiki, kad liks abejingų. Savaime suprantama, netgi siekia, kad tokių neliktų. Todėl kažkur tarp narstomų kasdienybės kaulų, anksčiau ar vėliau atrandi ir save. Kaip ir kiekvienas kitas skaitytojas. Nors autorius viską, aišku, neigtų, sakydamas, kad tai – jam neįdomu ir kad mus erzina ne jis, o tik veidrodis, laikomas jo rankose.

O užrašęs šias eilutes, kaip tyčia (kita vertus, netyčinių dalykų tokiose knygose nebūna), gaunu į kaktą tokią citatą, pagrindžiančią, koks teisus (neteisus?) taip galvodamas esu:

„Tai šen, tai ten su nuostaba vis išgirstu gandus, kad žmonės – visokie žurnalistai, literatai etc. – manęs bijo. Nevertėtų labai stebėtis – juk esu aidas. Tad ne manęs jie bijo, o savęs.“

Taigi, veidrodis. Kaip žmogus, kaip teisėjas, kaip priežastis apie kurią niekas nekalba, tik nujaučia. Aidas Marčėnas teisus. Kaip visada. Nes tas, kuris moka pagrįsti savo veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų, visada yra teisus. Bent jau savo mintyse. Bent jau tą akimirką. O tai reiškia, visur ir visada. Laikinume tiek pat kiek amžinybėje.

„Nesu susireikšminęs. Esu reikšmingas, o man tai nieko nereiškia. Visiems – pilnatis…“

Su didžiu, netgi labai didžiu malonumu skaičiau šią knygą, čia – nusišypsodamas, čia – kosteldamas, čia – pakeldamas akis, o čia – perskaitydamas kai kurias eilutes po du, tris ar net keturis kartus. Skaičiau ir raminau save, kad reikia skaityti lėčiau, kad jeigu taip ir toliau – ji greitai baigsis. Per greitai.

Knygos esmė – klausimai. Visada tie patys. Tik pakelti prieš vis kitą šviesą. Ir ta šviesa – nebūtinai saulės. Kita vertus, ir tie klausimai – nebūtini. Tačiau su jais visai kitoks tampa gyvenimas, pavyzdžiui, tie kertiniai – “kam visa tai?“ ir “kodėl?“, iš kurių išsirango ir visi likusieji. Ir jau – nebūtinai klausimai.

Čia daug, labai daug, veik nepakeliamai daug konteksto. Norint jį tinkamai suvokti, reikia žinoti ne tik kas slepiasi po knygoje minimais inicialais, bet ir nujausti, kas slepiasi ten, kur tų inicialų nėra. Kur tik vėjas ir vėjas. Todėl žinant kontekstus, knyga atsiveria. Nežinant – net baugu pagalvoti. Bet nežinantiems ji greičiausiai ir nepateks į rankas. O galėtų! Tuomet atsivertų dar vienas, kontekstų nepaliestas kontekstas, kurio aš jau negebu ir negebėsiu pamatyti. O kaip vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kas jame slepiasi ir skleidžiasi.

Verta paminėti ir pačią leidybą. Malonūs paliesti puslapiai, švelni, nesikandžiojanti knygos oda, viskas tiesiog tirpsta tarp pirštų. Tarsi birus ir šiltas pajūrio smėlis, iš autoriaus ne kartą minimos Palangos, kur kelis kartus netgi teko netyčia (bet vėlgi – ar kas vyksta netyčia?) prasilenkti.

Kas man įdomu – tai, kaip pats A. Marčėnas reaguoja į tą didžiąją „D“ knygos pavadinime. Su kokia ironiška šypsena jis žiūri į ją ir kam ją skiria. O gal visai ne su šypsena, kaip pats pasakytų. Ir gal skiria būtent sau. Kad nepamirštų ir nepasimirštų. Klausimas, kaip ir visi kiti, lieka atviras, todėl teisingas ir nepaneigiamas.

Taigi, knyga pilna kultūrinio ir visuomeninio pasaulio. Jo refleksijų. Aišku, mirčių. Nes kas gali būti labiau didesnio ir įkvepiančio gyvenimui? Mirtys, kuriomis tekstas minta. Kuriomis yra sotus. Kuriomis, tarsi savimi, visą laiką alkanas.

Ir dar vienas keistas pastebėjimas. Jeigu “kasDienyną“ bandau skaityti garsiai, teksto magija greitai ištirpsta ir gelmės nebelieka. Ir, atrodo, tik braidau pakrante. Bet vos sugrįžtu prie ramaus ir bebalsio skaitymo mintyse, tekstas, kaip tas apsnūdęs vėžlys, vėl pradeda tiesti galvą iš kiauto. Taigi, balsas nužudo, o aidas – išgelbsti. Taigi, lyg ir yra, bet lyg ir nėra. Žodžiu, apgavystė, kurios net norint nepavyktų atskleisti.

S. Geda, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis ir kiti, ir kitiems, ir kitaip. Gražu, nes liūdna. Liūdna, nes gražu.

Aidas čia ataidi visus mus, o ypač save. Ir viskas tik tam, kad savo gyvu pavyzdžiu parodytų, ką reikia daryti. Bent kartais, bent trumpam, bent netyčia – save ataidėti.

Na, o pabaigus “kasDienyną“, galima vėl grįžti prie “sAkinių“. Ir ciklą kartoti iki, matyt, išeis trečioji, ketvirtoji ir kt. tolimesnės šios serijos ir, tuo pačiu, šio gyvenimo knygos.

Kartoti arba nutraukti, nes knyga savo darbą greitai padaro. Atskleidžia trūkį ir pro plyšį sienoje ima veržtis vėsus, lygiai – vėsinantis, kvėpavimas. Taigi, tokia ta pradžia, o visa kita po to – jau tik mūsų (o gal kaip tik – ne mūsų) valioje.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Lina Navickaitė – Saulėgrįža

Sunku ir prisiminti kaip ši knyga atsidūrė mano knygų lentynoje ir kiek laiko joje pragulėjo. Dvejus, trejus metus, o gal ir ilgiau. Nepaisant visko (netgi noro atsikratyti prieš perskaitant), būtent šią knygą pasirinkau savaitės poilsiui prie jūros. Per savaitę ji ir susiskaitė. Niekur neskubant ir atsiverčiant tik poilsio valandėlėmis.

Romano siužetas sukasi apie pagrindinę veikėją Simoną, kuri yra susižadėjusi su Gedu, tačiau iš kažkur (gal niekur?) atsiranda jos buvusi simpatija Saulius. Simona jo neprisimena, nes prieš kelis metus per avariją (?) prarado atmintį ir nuo čia knygos tekstas mėgina padėti jai tą atmintį susigrąžinti. Tokia tad pagrindinė siužetinė linija, besivystanti tarp Kauno ir Palangos. Tačiau siužetas čia visiškai nesvarbus. Jo galėtų ir nebūti. Jo, iš esmės, ir nėra. Yra tik tekstas. Ir ne paskiri žodžiai, o tekstas. Itin dailus ir išieškotas. Išlauktas. Iškentėtas. Itin poetiškas, jausmingas ir visai ne kvailas. Pripintas įvairiausių negirdėtų ar retai girdimų (gal kartais – tik nujaučiamų) žodžių, kurie puošia ir verčia skaityti toliau, ieškoti tokių netikėtų atradimų vis kitame ir kitame puslapyje. Ir būtent dėl to, visas tekstas, visa knyga – tai nėriniuota suknelė. Tik bėda, kad už tos suknelės nieko nėra. Jokio kūno į kurį būtų galima įsikibti ar kurio būtų galima geisti. Nieko. Tuščia.

Jeigu ne suknelė, tuomet nėriniuota užuolaida, tik vėlgi – už jos jokio lango pro kurį būtų galima pažvelgti ir pamatyti tai, ko taip ilgai ir nekantriai laukei.

„Dienos karštis nuslopo. Tolumoje debesų vata sugėrė baltą žuvėdrą, o vis garsesnis lakštingalos balsas be atvangos plakėsi į sodo pakraščius.“

Tekstas itin poetiškas, bet tai ir yra didžiausia bėda, nes skaitant tokį romaną teksto lengvumas niekaip neatperka tuštumos, slypinčios po jo paviršutiniškumu. Ir nors į pabaigą autorė dar galėjo viską išgelbėti, ji paprasčiausiai paleido virveles ir visos gijos nuslydo į nežinią. Į neaprėpiamus ir neapčiuopiamus poetiškai jausmingus išgyvenimus. Tad, trumpai tariant, tai knyga su potencialu. Knyga, kurią galėjo išgelbėti pabaiga, bet…

Ir dar keletas labiau techninių pastebėjimų, kurie kiekvieną kartą kliuvo tarsi akmenukai ar smėlis bate:

• Autorė niekaip neapsisprendžia ar pagrindinę veikėją vadinti Simona ar Sima ir naudoja šiuos du vardus paraleliai kaip lygiaverčius visai nepriklausomai nuo situacijos. Čia, žinoma, nekalbu apie dialogus, kuriuose pilnai pateisinamas pilno arba sutrumpinto vardo naudojimas.
• Erzinančiai mažos raidės.
• Autorė kartas nuo karto nutyli siužeto vingius, tačiau kas autorei atrodo savaime suprantama, tas skaitytojui – nebūtinai, ir galimybė interpretuoti kiekvieną nutylėjimą savaip šiuo atveju tikrai neprideda aiškumo ir paprastumo.

Sakyčiau, tai romanas labiau pačiai autorei, negu skaitytojui. Labiau sau, negu kitam.

Vertinimas: 6 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 176 psl.
Leidykla: Nemunas
Metai: 2009 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Rolandas Rastauskas – Kitas pasaulis

Nuo „Privačios teritorijos“ apžvalgos nepraėjo nė keli mėnesiai, o aš jau rankose laikiau „Kitą pasaulį“. Nors gal tik taip atrodė. Juk iš tikrųjų, kitas pasaulis savo rankose laikė mane. Daugiau nei pusė tūkstančio puslapių tvinksėjo po viršeliais plakančia širdimi, nukeliavusia ir grįžusia ten, kur man niekada nepavyks nukeliauti, o tuo labiau – grįžti. Nes tai padaryti gali tik pats autorius. Jo kelionė yra vienintelė ir nepakartojama, nesuklastojama ir neperrašoma, o bet kas, mėginantis tai padaryti, supras – rašalas džiūsta greičiau negu kraujas jį varinėjančio teksto venose. Bet čia jau kalbu nebe aš, tai mano lūpomis veriasi „Kitas pasaulis“.

Ši knyga – tai „Privačios teritorijos“ priešistorė arba, kitaip tariant, poligonas. Tik jame nevyksta bandymai ar repeticijos, jame vyksta mūšiai, pulsuojantys atmintimis, moterimis, draugais ir kitomis visą griaunančiomis (ar bent jau gerokai supurtančiomis) detalėmis. Tai – esė rinktinė, kurioje surinkta tikrai daug (560 psl.). Kita vertus, rašyta taip pat pakankamai ilgai – nuo 1993 iki 2003 m., arba, kitaip tariant, dešimt metų, per kuriuos rašalas virto daugiau negu tekstais apglėbusiais laiką. Dešimt metų, kurių nepavyktų taip paprastai suskaičiuoti ir įsprausti į metų, mėnesių ar dienų kalendorių, nes tai – tik tramplinas, o visa kas vyksta atsispyrus nuo jo – ir yra tas laisvo kritimo, peraugančio į džiazą, stebuklas.

Skaitant tekstus parašytus 1993 m. (o ir vėliau) atrodo, kad RoRa pralenkė laiką. Šie tekstai vs dar yra jėga, gebanti daryti įtaką ir keisti, jie nenubluko ir nenusitrynė. Iš jų neliko tušti raidžių griaučiai ar nelankomos eilučių kapinės. Tai sodas, kuris žydi ir žydi, ir žydi. Ir, kaip atrodo dabar, dar ilgai žydės (gražus ir visai netikėtas sąskambis).

O ši pastraipa, lengvai drumsčia dabartinį literatūros vandenį, netiesiogiai (juk parašyta gerokai anksčiau!) oponuodama tekstams, jau tiesiogiai oponuojantiems pačiam RoRai:

„Kiaurą naktį sapnavau (u)topinius sapnus. Prabudęs pagalvojau: „Joks save gerbiantis rašytojas nedrįsta užrašinėti sapnų. Bet kuris, literatūra paverstas sapnas neišvengiamai taptų košmaru“.“

Skaitant “Kitą pasaulį“, kyla dar vienas klausimas (nors greičiau – pastebėjimas) – arba ši knyga pralenkė laiką, arba (nors čia labiau norisi rašyti “ir“) laiko judėjimas, jo nuolatinė kaita (tėkmė), – tėra iliuzija. Paprasčiausias farsas, paverstas saldžiais nuodais (tokiais kaip „viskas bus gerai“, „viskas dar ateityje“, „juk viskas praeina“) ir pateiktas nusiraminimui.

Kai, tuo tarpu, skaitant, atrodo, kad niekas nepraeina, kad viskas yra „čia ir dabar“ – visada taip buvo ir visada taip bus. O tai supratę, mes arba palūšime, arba išdrįsime keistis. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju bus tikrai nenuobodu.

„Atvirukas iš šeimyninės Atlantidos. Kur papročių seniai nebeatskirti nuo įpročių, bruožų nuo ydų, sadizmo nuo sodininkystės ir budelio nuo aukos. Kur meilė garuote išgaravo, o jos vieton nestojo niekas. Liko tik pilki instinktai. Šeimininko ir tarnaitės, kuri tuoj po savo pono mirties ima šaukti: „Alga! Mano alga!…““

Tai veikia, ir visai nesvarbu, RoRa savo tekstais žadina ar migdo. Abiem atvejais, tai be galo malonu. Abu atvejai – vienodai teisingi.

Skaityti „Kitą pasaulį“, beveik tas pats, kas žiūrėti mėgstamą serialą. Pavyzdžiui „Game of Thrones“. Tu nenori jo žiūrėti po seriją, tu nori iš karto pamatyti visą sezoną, tačiau tuo pačiu, nori, kad tas žiūrėjimas truktų kuo ilgiau, kuo toliau būtų jo pabaiga.

Tikriausiai tik taip galima paaiškinti mano nenorą skaityti R. Rastausko esė, paskleistas žurnalų teritorijose, ir norą skaityti tuos pačius tekstus sugulusius šalia (suprask, į knygą) ir kuriančius vieną siužetą, vieną gyvenimą, vieną sceną vienam žmogui, netelpančiam į jokias scenas.

Galiausiai viskas veda link to, kad pradedu google‘inti autoriaus namą Palangoje (o, taip, šioje knygoje yra pateiktas adresas, bet, linksmumo dėlei, nei jo, nei puslapio numerio, kuriame jį galima surasti, neatskleisiu – turėsite viską padaryti patys) ir jau galvoju apie vasarą (nors tam tinka ir kiti metų laikai), kada praeisiu pro šalį. Galbūt netgi kažkuo panašiai kaip jis pats kad praeina pro meistrų ir pameistrių namus, kavines ir kapus savo tekstuose.

Praeiti ir prasilenkiant (tarsi netyčia) linktelti galva. Tiek ir užtektų. Juk su žmogumi, pralenkusiu laiką (ir tikėtina – patį save), vis vien (greičiausiai) nerasčiau bendros iki begalybės nesureikšminamos kalbos. Nebent paspaustume vienas kitam ranką. Tačiau tai – jau tik potekstės visai nesusijusios su šia knyga, kurią rekomenduoju visiems, džiaugsmingai skaičiusiems „Privačią teritoriją“. O ir visiems (visiems!) kitiems. Be išlygų. Be nuoskaudų. Be sąžinės graužaties.

Absoliutus teksto triumfas. Moterų grakštumas. Muzika.

Kitas (nors vis dar toks pats!) pasaulis.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 560 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2004 m.
Kaina: knyga skolinta (deja, teks grąžinti), o norint ją įsigyti, teks gerokai paklaidžioti po internetus arba skaitytų knygų lentynas įvairiose dėvėtų knygų parduotuvėse.

(c) veikiantis

Justas Pilyponis – Klubas Nepatenkintų Žmonomis

Parašyta 1928 m. ir pirmą kartą išleista 1929 m. Pastarasis faktas, jog tekstui jau daugiau kaip 80 metų, įpareigoja šiandieninį skaitytoją į šį nuotykių romaną žiūrėti visai kitaip nei į kokį nors eilinį dabarties opusą. Rekomenduočiau šią knygą skaityti ne vien tik kaip literatūros kūrinį, bet kartu kaip istorinį šaltinį, kurio dėka galima pasistengti pajusti to laikotarpio dvasią bei nuotaikas.

„- Prižadėk man tamsta, – paprašė ji, – kad daugiau neloši.
– Prižadu, – šyptelėjo jis.
Po pusvalandžio Petras Stulys sėdėjo už ruletės stalelio.“

Veiksmas vyksta Kaune. Uždraudus azartinius lošimus, grupelė draugų nusprendžia steigti pogrindinį lošimų klubą. Tam tikslui, pradedant nuo Nemuno kranto, po visu Kauno centru iškasami tuneliai ir salės. Įkuriamas fiktyvus klubas, pavadinimu „Nepatenkinti žmonomis“, iš kurio atrenkami patikimi lošikai, kurie prisaikdinami niekam neprasitarti apie tai kas vyksta po žeme. Visi lošia su skraistėmis, kaukėmis dengdami veidus – taigi anonimiškumas garantuojamas. Čia ir prasideda visi nuotykiai, o tam, kad sužinotumėte kur jie baigiasi, kas ką ir su kuo išduoda, kaip atrodo tuometinis garbės kodeksas bei kaip sprendžiamos korumpuotos teisėtvarkos problemos, – reikės patiems perskaityti šią knygutę. Užtrukti tikrai neužtruksite, nes ji viso labo 65 puslapių.

Kas liečia tekstą, tai jis šiek tiek klaidinantis. Pradžioje pakankamai sunku susivokti tarp visų vardų ir pavardžių – skaitytojas tarsi įmetamas į katilą, iš kurio išsikapstyti privalo pats. O tame katile daugelis neaiškumų kyla dėl to, kad tam tikrus esminius dalykus autorius nutyli kaip savaime suprantamus, o tam tikras visiems suprantamas smulkmenas aiškina detaliai ir nuosekliai. Visa knyga – tai tarsi konkrečių įvykių ir situacijų rinkinys, kuriame neapsiimama giliai plėtoti skirtingų veiksmų sąryšių bei priešistorės, o tiesiog pasitenkinama tuo, jog glaustai šokinėjant per pagrindinius epizodus papasakojama visa istorija. Galbūt todėl daugelis įvykių ar priežastinių ryšių atrodo truputį neįtikimai ir nelogiškai, tačiau ši knyga ir nepretenduoja į literatūrinį Olimpą – tai nuotykių romanas – lengvas, nekomplikuotas ir vaizduotę masinantis vaisius.

Galima tik pagirti autorių už siužetą, kuris (nepaisant tam tikrų vietų) yra tikrai įdomus ir vertas dėmesio, o atlikus tam tikras korekcijas pagal šią istoriją manau būtų galima sukurti ganėtinai įdomų nuotykių filmą.

Skaičiau šią knygutę su pasimėgavimu, nes, visų pirma, traukė noras pajusti kokios mintys tuo metu sukosi 22 metų Justo Pilyponio galvoje, koks tuomet buvo gyvenimas ir kas iš jo tiesiogiai ar netiesiogiai galėjo atsispindėti autoriaus kūryboje, o konkrečiai – šiame romane. Perskaityti jį ypatingai rekomenduoju tiems, kurie kartais pajunta sentimentus kiek gilesnei istorinei praeičiai bei tiems, kurie nori praleisti popietę su knyga, kurią skaitant nieko nereikia analizuoti ar mąstyti. Taip, čia pirma šaudoma, o tik po to – klausinėjama.

O pabaigai citata, kuri man be galo patiko 🙂

„Dvidešimt ir du kartus rinkosi miesto tarybos posėdis ir nieko nenutarė.“

Vertinimas: neįvertinama 🙂

Kita informacija:

Puslapiai: 65
Leidykla: “Varpas”
Metai: 1990 (1-asis leidimas – 1929 m.)
Kaina: gavau kaip dovaną; norint nusipirkti manau reiktų aplankyti gatvės knygų prekeivius; žinoma, visuomet galima tokią ar panašią knygą atrasti ir pasikuitus savo senelių bibliotekose.

(c) veikiantis