Archyvas

Tag Archives: romanas

Faktotumas_medium

Antroji Charles Bukowski knyga iš eilės. Toks pats puikus viršelis, toks pats puikus įpakavimas. Tokia pati nuojauta prieš knygą atsiverčiant – nebūtin besiritančio pasaulio.

Priešingai nei Dailiausia moteris mieste, tai – ne atskirų apsakymų rinkinys, o tęstinis romanas. Nors atskiri jo skyriai ir galėtų išaugti į savarankiškus tekstus, čia jie visi susiūti storais juodais siūlais, kurie neleidžia ištrūkti ir išsisklaidyti pavėjui. Tie siūlai ir išlaiko pagrindinę siužetinę (nors gal reiktų sakyti – gyvenimo) liniją. Susieja epizodus su veikėjais, neleidžia vieniems nuo kitų pabėgti ir pranykus atkampiose užuovėjose nepastebėtiems pasigerti.

Kad autorius savo tekstais liudija asmeninį gyvenimą įrodo ir tai, jog kai kurios aprašomų istorijų detalės jau girdėtos bei skaitytos, kad ir toje pačioje Dailiausioje moteryje mieste. Todėl nekyla abejonių, viskas tikra ir patirta, o autoriaus atmintis, tokiu atveju, yra tiek ginklas, tiek jau šiek tiek sueižėjęs skydas. Nes, iš vienos pusės, be geros atminties tokia knyga negalėtų gimti, tačiau iš kitos – ši jau trūkinėja ir ne visada atrinkdama bei tinkamai išrūšiuodama savyje talpinamą informaciją pradeda kartotis. Tačiau tai tik dar vienas įrodymas, kad kūnas, su kuriuo šie tekstai sukabinti, nėra lengvas. Jis sunkus ir jam nuolat reikia padėti. Su juo nuolat reikia kovoti. Tarsi su tuo pilku nepajudinamu debesiu. Tarsi su ta neišvengiama žemės trauka.

„Pakilau namo. Švietė mėnesiena. Mano žingsniai aidėjo tuščioje gatvėje. Garsas buvo toks, lyg kažkas sektų iš paskos. Apsižvalgiau. Klydau. Buvau vienui vienas.“

Tai romanas apie rutiną. Netgi ten, kur jos, iš pirmo žvilgsnio, nėra ir negalėtų būti. Knyga kaip gyvas įrodymas, kad bet kas, net ir patys keisčiausi nutikimai, netikėčiausi išgėrinėjimai, muštynės ar pirmą kartą matomi nepažįstamieji gali tapti rutina, jeigu yra linkę kartotis. Tuo pačiu, tai elementarus pavyzdys, kad viskas yra linkę kartotis ir tėra baigtinė aibė, o jeigu atrodo priešingai, vadinasi, žvelgiame nepakankamai plačiai.

Šio romano siužetas cikliškas ir tie ciklai labai paprasti. Viskas prasideda nuo naujo darbo paieškų, tuomet šis randamas, susipažįstama su darbine aplinka, o tada – keletas skanesnių epizodų po kurių visada seka atleidimas. O po to viskas vėl kartojasi – naujos paieškos, atradimai ir t.t. Tarp nesustabdomai besisukančių smagračių įsipina alkoholis, neaiškūs barai, vienadieniai prašalaičiai ir prašalaitės, akimirkos euforija ir pykinimą keliantis svaigulys. Su kuriuo susitaikoma ir susigyvenama, tampama vienu kūnu ir, aišku, krauju.

Ir jeigu dar pradžioje naiviai tikiesi, vėliau supranti – čia nėra ir nebus užuominų apie šviesą tunelio gale. Ji neaktuali ir nesiekiama. Ji kaip sąmonė, kuri kas kartą išsijungia, kai kūnas pavargsta ir atsisako kovoti su nuodais.

Bet jeigu ne tai, tuomet kas aktualu? – kažkas paklaus.

Ogi, tik tai, kas vyksta čia ir dabar. – kažkas atsakys. – Tai reiškia, pažemėje girgždantys akmenys, kuriais velkasi mūsų kojos.

Į kur velkasi? – kažkas paklaus dar kartą.

Jokio skirtumo. – kažkas dar kartą atsakys. – Svarbiausia nesustoti.

Be viso to, kas vyksta (o gal kaip tik – nevyksta), šis romanas dar primena, kiek daug pasaulyje yra įvairiausių darbų. Daugelio kurių nepastebime, nematome, ir net nepagalvojame, kad jie iš viso egzistuoja. Tačiau visi jie yra čia – tarp mūsų. Visai kaip ir tuos darbus dirbantys žmonės.

O tai – jau žingsnis prie kitų, galbūt daug reikšmingesnių, apmąstymų.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Factotum
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Reklama

orfejasKiekviena knyga – savotiška rizika. Viena – daugiau, kita – mažiau paskaičiuota. Niekada nežinai, ar knyga, kad ir kokia ji bebūtų, atitiks tavo skonį ir tuometinį nuotaikos dažnį. Lygiai taip ir su Tomu Vaiseta, kurio romaną į rankas paėmiau šiek tiek rizikuodamas. Tai – antroji autoriaus knyga. Pirmosios nesu skaitęs, todėl rizika – natūrali.

Bet visų pirma, apie tai, kaip šios knygos fizinis pavidalas skiriasi nuo to, kurį susidėliojau mintyse dar jos nepažinodamas:

  • – Ji plonesnė, nei įsivaizdavau.
    – Jos viršelio tekstūra išsiskiria iš bendro srauto.

Taigi, dar prieš pradėdamas skaityti jaučiu, viskas baigsis gerai, nes švilpukas nespėjo paskelbti rungtynių pradžios, o realybė jau 2:0 pirmauja prieš išankstines nuostatas.

Pats tekstas kelią skinasi atsargiai. Apsiuostydamas ir apsižvalgydamas. Niekur neskuba. Sako, dar bus laiko susipažinti. Pamatyti ką mes, vienas ir kitas, skaitytojas ir kūrinys, sugebame. Ko mes verti kartu ir ko – atskirai.

Pradžioje net kyla įtarimas, kad tekstas negali būti greitas. Kad jis – nerangus. Kaip kalėdinė eglutė, apkarstyta galybe žaisliukų. Ir jei paskubės ar padarys kokį netikėtą manevrą, tą pačią akimirką, neišlaikęs pusiausvyros, pargrius ir suduš. Bet kol kas dar ankstoka daryti išvadas. Aišku tik tiek, kad tekstas – protingas. Daug protingesnis už mane. Na, arba bent jau tokiu dedasi.

„Vis spartinome žingsnį, taip demonstruodami nusivylimą regimais kūriniais, bet iš tikrųjų – vienas kitu, iš paskutinės salės, ko gero, būtume bėgte išbėgę, jeigu nebūtume atsitrenkę į sieną.“

Tekstas netrunka, vos keletas puslapių ir užhipnotizuoja. O  tada jau gali užmerkti akis ir leisti jo vandeniui plūsti į vidų, lietis tarp pirštų. Tema užduota ir niekas neblaško. Ir nerangus virsta į savimi pasitikintį.

Bet negalima pasimiršti per daug, negalima pasileisti nuo turėklų, nuo virvelės, nuo rankenos, nes tekstas vis primena, kad jis – vis dar protingesnis už mane ir tave. Todėl turi ne tik sekti juo, bet ir suprasti, ne tik ryti, bet ir kramtyti. O tai – tik į naudą. Nes, galų gale, skanu. Rafinuota ir (bet?) skanu.

Tai romanas apie karo nuojautą, apie kovą žmogaus viduje, kuri tuoj – jau visai tuoj – turėtų išsprogti ir išsiveržti į išorę. Į pasaulį. Į visuomenę, nebegalinčią savęs kitaip pralinksminti ar nustebinti. Karas – kaip pabudimas iš letargo. Kaip vienintelė – kad ir kaip kraupiai skambėtų – pramoga.

Meno kūriniai, įvairios nuorodos, aliuzijos, istoriniai pjūviai. Ir, aišku, palyginimai. Įvairūs ir įvairiausi. Iš esmės tekstas pastatytas ant palyginimų. Tai nėra nepertraukiamas srautas, tai – logiškai ir aiškiai sukonstruota sistema. Rankose ilgai vartomas suvenyras.

“Moteris tyliai įsliūkino į svetainę. Jei ne parketo girgždesys, labai panašus į dangų griežimą, būčiau jos nepastebėjęs. Ji rankose laikė nešiojamąjį kompiuterį ir savo laikysena vėl priminė pasiklydusią japonų turistę. Bet jos pozoje buvo per daug apsimestinumo, todėl atrodė kaip savo pačios šaržas.“

Tai – kelionė, kur svarbiausia ne tikslas, o pats procesas. Kelionė, kurią, norint suvokti iki galo, reikia patirti daugybę kartų.

Kitaip tariant – aukšto lygio literatūra. Graži, su dideliais vitražais, freskomis, kolonomis. Daugiaaukštis statinys, kuriame tu niekada negyvensi. Tik vaikščiosi po jį ir stebėsiesi tuo, kaip viskas čia yra. Pradžioje – kaip, vėliau – kad yra iš viso.

Ši knyga – rimtas pareiškimas literatūrai, įvairioms premijoms, vertinimo komisijoms, dešimtukams ir penketukams, tačiau paprastų malonumų mylėtojams jos greičiausiai nepavyks perlaužti ir išgyventi. Kaip sūdytos pistacijos, kurios kiautas neturi trūkių ir kuri atrodo neįveikiama. Nors ir gera ją laikyti rankose, nors ir skanu nuo druskos, kuri lieka ant pirštu, nors ir žadina vaizduotę skonio nuojauta (nes juk kažkas ten viduje yra!), bet norint ją išpildyti, kaip ir Orfėjui, skaitytojui teks nukeliauti pirmyn ir atgal, šiuo atveju – į virtuvę, pasiimti kokio nors rakando, padėsiančio viską išspręsti. Tik ar norėsis stotis nuo sofos? Palikti tingią ir klausimų nekeliančią užuovėją?

Taigi, tai ne pramoginė kelionė. Kita vertus, kodėl tokia turėtų būti? Skanaus!

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
232 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

ko-negalima-sakyti-merginai-bareNereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.“

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.“

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai:
228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

tetule-chulija-ir-raseiva-1Šis romanas – pats tas atidaryti rudens skaitymo sezoną. Nes tai – tikras romanas. Iš senųjų meistrų fabrikėlio. Jau buvau pasiilgęs to paprasto ir nuoseklaus pasakojimo. Be painios struktūros ir pseudointelektualių siužeto vingių. Tiesiog pasakojimo, kuris ima ir driekiasi tavo vidaus perimetrais.

Kai paėmiau šią knygą į savo rankas, dar nežinojau su kuo susidūriau, tačiau greitai viskas paaiškėjo ir netrukus jau persikėliau (o gal – tiesiog buvau išsviestas) į Pietų Ameriką, į Peru. Į santykius, kuriuos esame įpratę matyti televizijos melodramose. Užtenka pasižiūrėti bent porą dienos metu per TV transliuojamų anonsų ir jau gali įsivaizduoti, kokie personažai veikia šioje knygoje. O žaviausia tai, kad viskas čia – tik realybės atspindys. Nes pilnai tikiu, kad ten, kitoje pasaulio pusėje, viskas būtent taip ir yra. Tuo tarpu ši knyga – tai draugiškas pasakojimas, kuriame niekas nenuslepiama ir su skaitytoju žaidžiama tik tiek, kiek reikia ir nė lašo daugiau.

Siužetas čia pakankamai paprastas. Jo centre – Peru ir aštuoniolikmetis studentas, dirbantis radijo stotyje. Netrukus į radijo stotį atkeliauja genialus pjesių rašytojas ir vaidintojas iš Bolivijos, o tarp aibės jaunuolio giminaičių (dėdulių, pusseserių ir pan.), išsiskiria vienos tetulės persona. Nors pats įvardijimas “tetule“ čia savotiškas, nes jai – tik trisdešimt su trupučiu.

„Buvo rugpjūčio vidurys, pats žiemos įkarštis <…>“

O štai šios citatos pakanka, kad būtum pagriebtas už pakarpos ir išpurtytas iš savojo pasaulio. Kad suprastum, jog būna ir kitaip. Jog ne viskam tinka nusistovėjusios taisyklės. Kad pasaulis margas ir tai, kas vienam – įprasta kasdienybė, kitam gali būti nuostabus slydimas vandens paviršiumi saulėlydžio link. Puslapis po puslapio.

Žinoma, romanas nebūtų romanas, jeigu, tam tikroje vietoje, kasdienybė, prie kurios jau spėjai priprasti, nepradėtų keistis ir nepriverstų tavęs iš naujo ją atrasti. Štai čia jaunuolis įsimyli savo tetą, o radijo pjesių rašytojas grimzta į neviltį pradėjęs painiotis savo siužetų vingiuose. Aplink šiuos du polius ir sukasi visas veiksmas. Nes šis romanas – tai dvi istorijos. Meilės ir pamišimo. Dvi linijos, persipynusios ir papildančios viena kitą. Ir nors viskas atrodo ganėtinai paprasta, šių istorijų pabaigos taip lengvai nenuspėsi. Nors ir nedidelė, tačiau intriga, veda tave pirmyn. Meilė ir kūryba. Meilė kaip kūryba. O iš tiesų – gyvenimas, kurį tereikia mokėti užrašyti.

Verta pastebėti, kad skaitant šią knygą, nori nenori perimi jaunuolio norą tapti rašytoju. Tavo viduje pabunda noras kurti, pasinerti į romantiškai svaigius tekstų ir žodžių kerus. Nors ne tiek tekstų ir žodžių, kiek pačios istorijos. Tau norisi pasakoti. Norisi, kad pagaliau pavyktų. Na, jeigu ne tau, tai bent jau jam. Ir štai čia supranti, knyga tave nugalėjo.

Tai tikrai puikus skaitinys. Ypatingai tiems, ištroškusiems tradicinio romano. Norėtųsi pridurti, kad „nuotykių“, tačiau kitaip čia ir negalėtų būti. Taigi, rekomenduoju.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La Tia Julia Y El Escribidor
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 1977 m.)

(c) veikiantis

Nutyletu-leliju-miestas-355x530Šią knygą įsigijau dar knygų mugėje, tačiau atsiversti prisiverčiau tik po kelių mėnesių. Ir nors visą tą laiką norėjau ją perskaityti, aplinkybės vertė palaukti. O po ilgo laukimo ir, palyginus, neilgo skaitymo, apmatai apžvalgai taip ir liko vidiniuose kompiuterio diskuose dar keletui mėnesių. Tad grįžtu prie jų jau beveik viską pamiršęs, tačiau nebegalintis tempti ilgiau.

Taigi, Sigitas Parulskis ir jo nutylėtų lelijų miestas.

Visų pirma, neįprastas pats fizinis knygos kūnas, kuriame puslapiai vertikaliai padalinti per pusę, į dvi atskiras teksto gijas. Autorius rašo, jog abi šias gijas reikia skaityti kartu, vienu metu, tad kurį laiką skaitytojas turi skirti tam, kad atrastų jam tinkamiausią būdą tai padaryti. Ir tai – jau įdomu, nes pasirinkimų daugiau negu vienas. O čia ir prasideda žaidimas.

Tos dvi teksto gijos dalina gyvenimą per pusę. Viena jų – apie Simoną dabar, jau kartą išsiskyrusį ir kiek pražilusį. Kita – apie Simoną tada, kai dar buvo vaikas, paauglys, kai dar buvo vakar, o ne šiandien. Trumpai tariant, dabartis prieš praeitį ir ramybė prieš prisiminimus.

Įsivažiavus, abu tekstai natūraliai susipina į vieną istoriją ir papildomų skaitymo pastangų nereikalauja. Nes, iš esmės, tekstas lengvas ir sklandus. Vis mėginantis užkabinti kažką giliau nei paviršius. Ir tai sveikintina, nes Parulskio pavardė jau yra tapusi kokybės ženklu, tad norėdamas autorius galėtų ir, švelniai tariant, šiek tiek pavaryti pro šalį, skaitytojų masė to vis vien nepastebėtų. Tačiau jis išlieka savimi, neria giliau ir tai džiugina.

Knygos veiksmas vyksta Lietuvoje – čia pilna vietovardžių, prekės ženklų, parduotuvių pavadinimų. Savotiška nemokama (?) reklama. Ne tiek konkretumui, kiek dabarčiai, o ne kokiam nors mistiniam ir niekaip nesuasmeninamam, todėl dirbtinam, laikui bei vietai.

„Jie mėžia mėšlą, o tas, rodos, niekad nesibaigs. Jis nežino, kad dabar yra vienos didžiausių savo gyvenimo atverčių akivaizdoje – mėšlas niekada nesibaigs. Jo bus mažiau, bus daugiau, kartais jis siaubingai dvoks, kartais atrodys netgi mielas, bet jo bus ir bus, jis niekada nesibaigs.“

Tai romanas apie vyrą ir jo moteris. Apie tai, kas labiausiai įsiręžia į atmintį. Apie moters paslaptį ir tai, kad jos neįmanoma atskleisti ar paaiškinti, nes ji, ta paslaptis, visuomet vienu žingsniu priekyje, visuomet skatina tave eiti link jos, bet niekuomet neleidžia tau jos pasiekti. Dar alkoholis. Jo daug. Juo teisinamasi ir baudžiama. Alkoholis kaip įrankis, kaip priedas prie moterų. O suplakus šį kokteilį, telieka jis, vyras, ir jo neviltis. Apie tai, kas galėjo būti, bet ko niekada nebuvo. Ir tai, kas buvo, nors galėjo nebūti. Buities filosofinis pamušalas.

Tekste daug vulgarumo, tačiau jeigu iškeltume jį kaip klausimą, autorius iš karto kontratakuotų klausdamas, ar mūsų gyvenimas ne toks pats? Ir net norėdami išsiginti, negalėtume. Nes mes tokie patys – vulgarūs ir kūniški. Ir tik mūsų sąmonė dažnai stengiasi tai nuo mūsų nuslėpti. O šis romanas priešingai – nesistengia. Jis sako, tu lygiai toks pats kaip visi. Sako, džiaukis, kad nemeluoju, kad parašiau tave būtent tokį. Ir tu negali juo netikėti.

Tai knyga, kai svarbiau ne rezultatas, o pats buvimas. Kai detalės – tik nujaučiami priedai prie esmės. Ši knyga – kaip gyvenimas. Kažką prisimeni, o kažko ne. Kažkas susiję, o kažkas – tik padriki lapų šuorai vėjyje. Skaityti gera, nes testas pilnas gelmės. Bet tai, toli gražu, ne išpažintis, o tik išpažinties teatras.

Šios knygos stiprybė – autorius. Jis išlieka savimi. Kandus, vizualus, dažnai filosofiškas. Dar ir dar kartą mėginantis vulgarumą statyti prieš dvasines vertybes ir dvasines vertybes – prieš vulgarumą. Mėginantis žaisti ir žongliruoti šiais dydžiais. Čia vėlgi daug nuorodų į istoriją, įvairius literatūros kūrinius, filosofinius veikalus, daugiasluoksniškumo, bažnyčios nudievinimo, kitų simbolių. Tekstas kaip paveikslas. Ar jis užbaigtas? Ar jam kažko trūksta? Apie tai ir galvoji perskaitęs. Tuo jis ir įtikina tave. Tuo ir yra gražus.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 240 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

neslove-1

Perskaitęs „Barbarų belaukiant“, pradėjau domėtis ir kitais J. M. Coetzee kūriniais. Vis peržvelgdavau juos internete ar knygynuose, kol galiausiai neiškenčiau ir pasitaikius progai (o tuo pačiu ir 40 proc. akcijai) nusipirkau šią knygą. Labai jos norėjau, todėl lūkesčiai buvo dideli. Galbūt net per daug.

Perskaičiau gana greita, tačiau aprašyti delsiau. Gal kiek per ilgai. Jau nepamenu kuo ji kvepia, tad telieka remtis padrikais užrašais.

O juose, ši knyga man primena kino filmą. Tačiau ne tiek savo vizualumu ar tikrumu, kiek tuo, jog visi įvykiai čia stebimi iš ganėtinai saugios distancijos. Tarsi iš už stiklo. Ir ranka jų nepaliesi, nes jie paprasčiausiai per toli. Srovena tarsi upelis per akmenis ir nežinai, ar už posūkio laukia krioklys, ar tik dar vienas posūkis. Nežinai, bet ir nebijai sužinoti, nes viskas saugu, nes pačiam neteks sušlapti.

Knygos centre – literatūros profesorius ir jo moterys: buvusi žmona; meilužė už pinigus; į akį beviltiškai kritusi studentė; galiausiai, dukra. Tačiau, kad ir kiek čia būtų asmenybių, jos iš esmės tik tam, kad per save atskleistų visuomenę (o ji, beje, ne kokia nors įsivaizduojama, o reali – pietų Afrikos). Taigi, romano siužetas nėra pats sau – jis turi kontekstą ir tai suteikia visai kitokį skaitymo pajautimą.

“Ji nesipriešina. Tik stengiasi nusigręžti: nusuka lūpas, nugręžia akis. Leidžiasi paguldoma ant lovos ir nurengiama. Net padeda, pakelia rankas, paskui klubus. Ją purto lengvi šalčio virpuliukai; vos likusi nuoga, tuoj palenda po dygsniuota antklode, įsirausia tarsi kurmis į olą ir atsuka jam nugarą.“

Tai šiek tiek kitokia knyga nei „Barbarų belaukiant“. Iš pradžių – kiek tolima ir mažiau paveiki, tačiau įsiskaičius, pradedi užčiuopti esmę. Tai knyga apie aistrą ir ugnį. Apie kartu su jomis ateinančią nešlovę. Tai knyga apie profesorių ir studentę. Apie tėvą ir dukrą. Apie kūrėją ir kūrinį.

Įdomi, keista, ne iš karto atsiskleidžianti. Viskas čia – paprastais žodžiais ir dar paprastesnėmis situacijomis. Būtent taip ir perlaužiamas skaitytojas. Paprastumu. Tuo, kas už jo slepiasi. O iš tiesų – nesislepia. Tiesiog yra ir tiek. Yra ir bus. Ir visai nesvarbu, ar pasirodys skaitytojas. Ar bus žiūrovas, kuris visą tai stebės. Aistra niekuomet neužgęsta. Jeigu jos nėra – vadinasi ji nurimus, tačiau tik tiek. Iš tiesų, ji tik laukia palankaus vėjo ir lūpų, kurios ją įpūs. Ir pačios sudegs toje liepsnoje.

Knyga gera, tačiau man atrodo, kad tokių gerų knygų – daug. Todėl, jeigu dar neskaitėte „Barbarų belaukiant“ – imkitės jos. O jeigu jau skaitėte – rekomenduoju ieškoti kitos viršukalnės. Tuo tarpu šią knygą rinkitės, jeigu viršukalnės jau ėmė jus varginti, o iš galvos niekaip negalite išmesti J. M. Coetzee vardo.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Disgrace
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2015 m. (originalas – 1999 m.)

(c) veikiantis

sarvuota sirdis

„Taigi. Pasąmonė kartais suvokia daugiau negu sąmonė.“

Taigi. Jo Nesbø ir „Šarvuota širdis“, kuri ir vėl (kaip ir kitos šios serijos knygos) primena kino filmą. Tik jį kino teatras parodytų per dvi valandas, o tu – stebi dvi savaites, niekur neskubėdamas, ramiai sulaukdamas savojo rytinio (ar vakarinio) davinio. Ir pilnai pasitenkini tuo, ką pavyksta nugriebti toje kelių dešimčių puslapių porcijoje. Tiesa, skaitant šią knygą po A. Šlepiko „Lietaus dievo“, jaučiasi, kad tai – vertimas, kad tai – išvestinis produktas, o ne pirminis gimtosios kalbos svaigulys. Tačiau nieko keisto, juk taip ir turėtų būti. Svarbiausia tinkamai susidėlioti lūkesčius ir tuomet skaitymas tampa tokiu pačiu malonumu kaip ir anksčiau. Kaip tada, kai dar nepažinojai Hario Hūlės ir nejautei jam gailesčio sumišusio su simpatija, kai dar nesirgai už jį, vėtomą ir mėtomą tarp greitai sprūstančių romano puslapių. O jų daug. Daugiau nei 600.

Ir tuose puslapiuose Haris Hūlė stengiasi įminti dar vieną serijinio žudiko mįslę. Blaškosi tarp nusikaltėlio ir dviejų organizacijų, norinčių spręsti bylą. Žodžiu, tikras meilės trikampis, kurio ašis nėra aiškiai apibrėžta. Ji tarsi neapsisprendžiantis vilkelis nuolat šokinėja nuo Hario Hūlės pas įtariamąjį (ar įtariamuosius) ir atgal. O toliau ir giliau tikrai nėra didelio noro pasakoti ar aptarinėti siužetą nes, tikiu, kad tai tik sunaikina skaitymo malonumą. Juk kiekvienas skaitytojas turi teisę pats atrasti net ir pačius menkiausius veiksmo plotus. Pats, be kitų įsikišimo, susikurti savo knygos pasaulį, savo knygos žemėlapį. Be jokių išankstinių nuostatų ar patarimų. Ir ypač skaitant tokius detektyvus.

„Ūmai jam nušvito. Viskas atsistojo į vietas. Girdėjosi tik spragsinti krosnelė ir vis smarkiau lauke ūžaujantis vėjas. Dvi dėlionės detalės, gulėjusios toli viena nuo kitos, skirtingose stalo pusėse, susijungė.“

Skaitydamas šią knygą, sugebėjau atsilaikyti kažkur iki jos vidurio, o tuomet išgirdau kaip trakšteli sparnelis. Kaip lūžta bet kokios pastangos perprasti viską pačiam ir įsivaizdavimai, kad esi protingesnis už autorių. Štai čia ir tampa aišku, kad visa tai – tik žaidimas ir kad tereikia mėgautis, o ne stengtis išsiaiškinti kaip apeiti taisykles.

Tiesa, čia, kaip ir kitose Jo Nesbø knygose, kyla grėsmė susipainioti ir nieko nebesuprasti. Knygoje daug persipynusių veikėjų, įvykių, jų praeities ir dabarties detalių, tad netgi, atrodytų, patys nereikšmingiausi nutikimai (iš pirmo žvilgsnio – skirti išpūsti romano puslapių kiekį) vėliau gali pasirodyti besantys esminių pokyčių priežastimi. Tad knygą vertėtų skaityti nuosekliai ir susikaupus, nes ištęstas skaitymas, o taip pat ir skaitymas priebėgomis (nuklystant mintimis kur nors toliau ir taip prasimuliuojant pastraipas ar puslapius) gali reikšti, kad kažkuriuo momentu bus sunku susivokti kas vyksta.

Tuo tarpu įsitraukiant į knygą, istorija pagauna, atsiranda nuotaika ir noras, kad kažkas įvyktų ar neįvyktų, o taip pat – ir pergalės ar pralaimėjimų skonis. Taigi, skaitytojas susitapatina su knyga. Priima ją kaip savą. Jaučia jos pulsą.

Baigęs skaityti jautiesi tarsi būtum atradęs ir ištyręs vieną didelės dėlionės detalę. Ir tai labai smagu, nes šis jausmas skatina eiti toliau, ieškoti kitų mįslių ir jų atsakymų, plėsti pažinimo ribas.

Rekomenduoju ramia sąžine.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Panserhjerte
Puslapiai:
615 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis