Archyvas

Tag Archives: santykiai

Filozad_viskaisbandziau_minkstas.indd

Tokios knygos į rankas nepakliūna atsitiktinai. Gali jų neieškoti, net nekreipti į jas dėmesio, tačiau, kai aplinkybės susiklosto tinkamai, jos atranda pas tave kelią. Taip nutiko ir šį kartą. Viskam savas laikas, galima sakyti, nes apie pirmąjį šios knygos leidimą nebuvau nieko girdėjęs ir net nenutuokiau, tuo tarpu šis, antrasis, kone iš karto nugulė į mano kuprinę. Galima pagalvoti, kad prieš tai, ši knyga man buvo visiškai aktuali, tačiau dabar, kai jau esu ją perskaitęs, galiu pasakyti, kad tokios knygos negali būti neaktualios.

Bet pradėti vis tik noriu ne nuo turinio, o nuo Comic Sans šrifto, kuris krinta į akis vos atsivertus knygą. Tiesa, iš karto nuraminu, kad tai nėra pagrindinis knygos šriftas ir jo apraiškos – labai minimalios, tačiau pirmasis įspūdis nuteikia mažų mažiausiai keistai, nes šio šrifto naudojimas gali būti pateisinamas tik naivioje jaunystėje, kai ruošdami pamokas turime parengti kokią nors prezentaciją. Baigus mokyklą šio šrifto naudojimas turėtų būti paprasčiausiai draudžiamas 🙂

Tačiau nurašykime tai kaip nedidelį nesusipratimą, nedarantį jokios įtakos knygai, kuri skirta pažinti 1-5 metų amžiaus vaiko psichologiją. Iš esmės knyga paaiškina tai, ką ir patys turėtume natūraliai suprasti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių pamirštame, neprisimename, o gal – tik nenorime prisiminti.

Knygos autorės darbinė hipotezė formuluojama paprastai – vaikų elgesys, netgi pats ekstremaliausias, pirmiausia tenkina jų augimo poreikius. Geriau ir nepasakysi. O toliau seka perspėjimas, kad nepasitikėtume patarimų dalytojais, kurie mato vienintelį būdą kaip išspręsti konfliktą, susijusį su tėvų ir vaikų santykiais.

Tokia pradžia žada daug. Viskas aišku, logiška, o svarbiausia – priimtina. Tekstas ataidi tai, ką tu ir pats tyliai galvoji. O jeigu ataidi, vadinasi, yra artimas. O jeigu artimas, vadinasi, įdomus.

Ši knyga – tai labiau gairės nei teisingi atsakymai, nes santykiuose teisingų atsakymų nėra. Ir tuo pačiu – visi atsakymai gali būti teisingi, priklausomai nuo aplinkybių. Tokios gairės reikalingos tam, kad būtų lengviau orientuotis įvairiose ribinėse (bet nebūtinai) situacijose, atpažinti jas ir netgi užbėgti joms už akių.

Knygos struktūra tiesiog puiki, nes po pratarmės seka skyrius, kuriame paaiškinama kaip naudotis knyga, jeigu priėjus šią vietą dar kyla kokių nors klausimų. Žodžiu, prieš atkąsdamas tikrąją mėsą, tu jau žinai kokio skonio tikėtis. O tai – vien tik teigiama patirtis, nes gebėjimas aiškiai pateikti norimą informaciją tokioms knygoms yra pagrindinis akcentas.

„Saugoti santykius vis dėlto nereiškia pastangų mylėti vaiką viską jam leidžiant. Esminis kiekvieno vaiko poreikis – jaustis mylimam. Akivaizdu, pasakysite. Taip, bet ne taip jau akivaizdu mažyliui, kuris kasdienybėje dėl daugybės priežasčių nesijaučia mylimas, net jeigu yra mylimas.“

„Gerai žinome, kad vaikas nėra miniatiūrinis suaugęs žmogus, bet būtina pripažinti, jog dažnai priekaištaujame vaikui, kad jis nesielgia kaip suaugęs!“

„Kaprizai, kaip mes tvirtinsime visoje šioje knygoje, iš tiesų yra vaiko smegenų atsakas į per daug sudėtingas jam situacijas.“

Turintieji vaikų lengvai atpažins knygoje aprašomus pavyzdžius ir galės prisiminti kokius sprendimus tuomet priėmė bei pagalvoti, ar atliepė vaiko poreikius tinkamai. Svarbiausia, įžengiant į tokią knygą, būti atviriems ir neužsiblokuoti, jeigu aprašomi dalykai kertasi su jūsų taikoma praktika. Juk, toli gražu, ne viską žinome ir nieko blogo suprasti, kad kažkurioje vietoje buvo galima pasielgti kitaip. Svarbiausia, kad visada galima praplėsti savo akiratį ir išmokti kažką naujo.

Esu nustebęs, kad tokia knyga pas mane pakliuvo tik dabar. Nes tai – puiki knyga. Aiški, lengvai perskaitoma, suprantama. Su labai taktiškomis ir nuotaikingomis iliustracijomis. Su puikia struktūra ir tiksliai sudėliotais akcentais.

Ir nors su daugeliu knygoje minimų situacijų susidorojame natūraliai, jų pakartotinis iškėlimas yra labai gera praktika, nes ragina viską dar kartą apgalvoti, tik jau iš tam tikro atstumo. O atstumas padeda pastebėti daugiau. Pastebėti ir apgalvoti, nes, skaitant tokią knygą, to tikrai norisi.

Ji nepadės labiau ar mažiau mylėti vaikų, tik juos suprasti. O būtent geras tarpusavio supratimas ir yra tiesus kelias į harmoningus santykius.

Manau, tokią knygą reikėtų perskaityti ne tik visiems turintiems ar dar tik planuojantiems turėti vaikų, bet ir tiems, kuriems kiekvieną dieną tenka su jais dirbti (darželiuose, parduotuvėse ir pan.). O taip pat ir tiems, kuriems vaikai dar tolima ir nepažinta, o kartais – netgi erzinanti, teritorija. Ir gal kaip tik pirmiausiai tokiems.

Ramia sąžine rekomenduoju visiems, tikėdamas mūsų sąmoningumu, o su juo – ir šviesia ateitimi, žinoma.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
J’ai tout essaye!
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 172 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

Reklama

negyvenami miestaiIlgą laiką norėjau perskaityti šią knygą, tačiau delsiau. Baiminausi. Man patiko pavadinimas, patiko viršelis, patiko tai, kas buvo parašyta ant knygos nugarėlės, tačiau nerimą kėlė atrodytų toks paprastas ir visai nereikšmingas dalykas kaip kaina. Knygynuose ši knyga kainavo vos per vieną eurą, o leidykla ją tiesiog dalino nemokamai. O tai, savaime suprantama, kėlė abejonių. Nes gal knyga tikrai nusipelnė tokio likimo ir todėl jos net neverta skaityti? Ką ten skaityti, gal net neverta atsiversti? Tačiau šalia šio jausmo, knibždėjo ir tas kitas, sakantis, kad gal tai tik nesusipratimas ir dėl visko kaltos nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės? Vienaip ar kitaip, nesinorėjo šios knygos paleisti, viskuo reikėjo įsitikinti pačiam, todėl galiausiai ją atsiverčiau.

„Kaip šokiruoti skaitytoją, kaip valdyti jo dėmesį? Turiu provokuoti, stebinti, kaip nors prasiskverbti pro užgrūstus medijų plotus, prasibrauti iki protų, užkabinti ir vėl – provokuoti, stebinti…“

Knygos pradžia žadėjo daug. Ji buvo gera. Tokia gera, kad norėjosi ne tik skaityti toliau, bet griebti tekstą ir nepaleisti. Norėjosi įsitverti jo tarsi gelbėjimosi rato ir skaityti, skaityti, skaityti. Todėl skaičiau ir galvojau, kur tas šuo visgi pakastas, nes jau negalėjau galvoti kitaip, jau negalėjau įsivaizduoti jo lakstančio po pievą. Jis turėjo būti pakastas ir netrukus supratau, jis čia – po visais tais žodžiais. Po tuo gelbėjimosi ratu, kurio negaliu nusikratyti, kuris vis dar prilipęs prie mano rankų, nors jau seniai esu išgelbėtas.

Taigi, gana greitai tekstas pažiro virsdamas chaotišku. Dalimis, gabalais, nuotrupomis. Nors nepaisant to, išliko itin rišlus, panardinantis į savotišką transą ar rūką, kuriame nesunku pasiklysti, tiek žingsniais, tiek mintimis. Galiausiai vis vien kur nors išnyri, apsižvalgai, prisimeni kur esantis. O tada leidi sau klaidžioti ir pasiklysti dar kartą. Skaitai be jokio įsipareigojimo. Tave užkabina iš rūko išnyrančios medžių šakos – ne pačios mintys, bet jų pateikimo būdai. Žodžiai, jų junginiai, tikslūs sąskambiai. Kartais aštresni ir duriantys, kartais švelniai nuliežiantys veidą. Skaitymas virsta terapija ir tu nebesistengi prisiminti apie ką skaitai, nors jeigu reikėtų, kažkokią trajektoriją nubrėžtum. Bet ar reikia? – klausi savęs ir neieškodamas atsakymo skaitai toliau.

„Juk į mus kas dieną be pertraukos skverbiasi milžiniški informacijos srautai, ne tik prekybos centruose, visur – nerasi laisvos vietos nei namie, nei lauke – mes įkvepiame oro kartu su komentarais ir elektroniniais laiškais. Mes lyg užsikrėtėme internetu, jis neišnaikinamas kaip padėvėtų drabužių kvapas. Mūsų jausmus ir ateitį negailestingai žudo belaidžio ryšio skirstytuvai. Šalia jų išnyksta gamta, nebeprisimena savęs, nebeatsinaujina, nebesirūpina tuo, kas bus. Tai lyg nauja gyvybės forma, modernesnė, tobulesnė už bet kokį gyvą organizmą. Netgi tada, kai miegame, į mus sunkiasi ryšiai, plūsta nebaigtos mintys, nebaigti sakiniai.“

Iš esmės tai knyga apie santykius: pagrindinės veikėjos su mama, su savimi, su savo atmintimi, su likusiu pasauliu. Knyga tikrai verta būti pastebėta, tačiau išvengė, o gal ir pati išsigynė tokio likimo. Internetas, apie kurį joje tiek daug rašoma, apie pačią knygą iš esmės tyli. Keletas senų žinučių ir tiek. Tarsi nebūtų buvę jokio postūmio. Tarsi knyga išsiskleidė kaip gėlė ir iš karto nuvyto. Neužmezgė jokio ryšio su skaitytojais, su bitėmis. Nepasidaugino. Nepasklido.

Gal tekstas per daug sodrus? Per daug koncentruotas? Gal jį reikėjo atskiesti, kad jis būtų geriamas? Gal jo paprasčiausiai per daug?

Tas sodrumas ir koncentracija galiausiai paveikia ir mane. Skaityti tampa sunku. Knyga virsta šokoladiniu tortu, kurio vis norisi, tačiau nuo nedidelio gabaliuko pajusi tik apgaulingą alkio jausmą, o nuo didelės porcijos bus bloga ir pradės pykinti. Todėl reikia rasti aukso vidurį, bet kai pradedi jo ieškoti, jau žinai, seniai per vėlu.

Knyga  keista. Neabejotinai raštinga. Žėrinti tarsi vandens paviršius. Graži. Tačiau norėdamas į tą vandenį panerti, nesugebėsi. Jis liks įkalintas po kažkokiu permatomu dangčiu, po plėvele ir tu amžinai liksi sausas. Sausas ir sumišęs. Sausas ir abejojantis. Sausas, bet vis dar žiūrintis į tą spindesį, nors jam nebesuprantantis kam jis skirtas ir kaip jį pasiekti.

O galiausiai aplanko tas jausmas, kai pabaigą skaitai tik tam, kad užbaigtum knygą ir nepaliktum jos tarsi kažkokio nešulio viduryje kelionės. Kai skaitai labiau mechaniškai nei smalsumo vedinas, nes iš esmės jau žinai, pabaiga (bet juk tuo pačiu – ir visa knyga) nieko naujo nebepasiūlys ir nebenustebins, o gerklėje liks tas keistas ir sunkiai nuryjamas „bet“.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 273 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

nereiksmingumo sventeMilan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.

Todėl sunku patikėti, kad mano rankose nauja M. Kunderos knyga. Sunku ir šiek tiek nedrąsu. Lyg žvelgčiau į šešėlį, sugrįžusį iš praeities. Nes, o kas, jeigu ji nepateisins lūkesčių? O kas, jeigu mes užaugome, nutolome ir vienas kitam būsime nebeįdomūs? Todėl knygą imu su nerimu. O šalia nerimo ir jaudulio, tam tikra baimė, kad knyga labai plona. Tokia plona, kad net nedrąsu atsiversti. Nes o kas, jeigu buvusi meilė sugrįš, bet bus tokia trumpa, kad šįkart už vis labiau skaudės išsiskirti?

Kaip numalšinsiu tą skausmą? – klausiu savęs ir iškart atsakau, kad juk tam ir atsiduso lentynų gelmėje kitos M. Kunderos knygos. Juk galėsiu paimti bet kurią ir dar kartą išgyventi mūsų aistrą. Taigi, viskas nėra taip fatališka ir todėl ramiau. Todėl jau galima. Imti ir atsiversti.

„Dviejų buvusių kolegų susitikimas baigėsi tuo gražiu judesiu. Tačiau negaliu išvengti vieno klausimo: kodėl D‘Ardelo sumelavo?“

Jau buvau kiek primiršęs autoriaus tekste keliamus klausimus sau pačiam ir mėginimus į juos atsakyti. Jo balsas aidi tarsi iš dangaus. Teigia ir tuo pačiu abejoja. Abejoja ir tuo pačiu virsta vienu iš veikėju, kuris vėlgi teigia (tik šį kartą jau savo lūpomis) ir tuo pačiu toliau abejoja!

Skaitant neapleidžia žodžių junginys – „paprasti žmonės“. Kaip ir kitos M. Kunderos knygos, ši irgi apie juos. Paprastus žmones, paprastas vietas. Tačiau pats tekstas priešingai – nepaprastas, pjaunantis visus išorinius sluoksnius, neišvengiamai artėjantis prie esmės, prie žmogaus šerdies, žmogaus žmogiškumo.

„Ji supranta, kad mirtis nebus lengva ir kad jos didžiausias priešas bus ne neišdildomi geros plaukikės refleksai, o kažkoks žmogus, kurio ji nenumatė. Jai teks kovoti. Kovoti, kad išgelbėtų savo mirtį.“

Knygos siužetas – tai pažirusi dėlionė. Skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, po truputį atsiskleidžiantys ir atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai. Bet pažvelgus giliau išryškėja, kad iš tikrųjų juos jungia ne tie ryšiai, o liūdesys ir ant knygos viršelio ištransliuotas nereikšmingumas. Tai ir yra knygos vardiklis. Jausmas kurį autorius piešia įvairiomis kasdieniškomis situacijomis, žmonių santykiais. Skaitai ir nepajunti, kaip esi apsupamas ir įtraukiamas į svetimus gyvenimus. Patiki tuo, kas yra rodoma ir po to jau neklausinėji, tik seki paskui.

Paryžius ir Rusija. Stalinas ir kurapkos. Kasdieninių pokalbių ir situacijų užuolaidos. Virš kažko nematomo ir neapčiuopiamo, bet už vis svarbiausio.

O knygą užvertus, jauti, kad jos ratai, tarsi greito lenktyninio automobilio, puikiai sukimba su trasos paviršiumi, tačiau vis vien kažkodėl nevalingai norisi klausti, ar ne per daug juose oro? Ir ar tas oras per daugelį metų neįsiskverbė į dviejų mylimųjų (autoriaus ir skaitytojo) santykius? Ar nėra jis kažkoks keistas? Kažkoks stebinantis? Kažkoks verčiantis susimąstyti? Taip ir lieki nesupratęs. Siekiantis atsiversti šią ploną knygą dar kartą ir pradėti viską nuo pradžių. Tik jau šiek tiek kitaip. Jau pasislinkdamas kiek arčiau ir jausdamasis kiek drąsiau prie savo niekur nedingusios meilės.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
La fete de l’insignifiance.
Puslapiai: 128 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Goda Bulybenko
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

pokalbiai-apie-seksa_201_220Šios knygos pats tikrai nebūčiau pirkęs, tačiau knygos autorė, Knygų lentynos skaitytoja, kreipėsi ir pasisiūlė ją atsiųsti, sutikdama su visomis iš to seksiančiomis pasekmėmis. Tad, neilgai trukus knyga atsidūrė mano rankose. Neilgai trukus, pradėjau ją skaityti.

Visų pirma, norisi pasakyti, kad ši knyga nėra kvaila ir tokia prasta, kokia gali pasirodyti iš kai kurių požymių. Pavyzdžiui, rožinis žurnalinį popierių primenantis viršelis. Pavyzdžiui, reklama vidinėje viršelio pusėje ir ant knygos skirtuko. Pavyzdžiui, žurnaliniu stiliumi pakartotinai išskirtos esminės citatos knygos tekste. Pavyzdžiui, noras atkreipti dėmesį (galbūt net šokiruoti) knygos pavadinimu ir anotacija. Visa tai į akis krenta dar net nepradėjus skaityti. Ne tik krenta, bet ir iš karto pradeda formuoti atitinkamą požiūrį į knygą. Kartais tai – lemiamas požiūris. Tačiau šiuo atveju, vertėtų prisiminti teiginį, kad knygos viršelis – dar ne viskas.

Taigi, knyga nėra kvaila. Ir dar daugiau – ji netgi naudinga. O seksas čia – tik vienas iš požiūrio kampų, kuris perdėtai išskiriamas ir pabrėžtinai akcentuojamas siekiant reklaminių tikslų. Iš tikrųjų ši knyga – apie santykius. Tarp vyro ir moters. Tarp tėvų ir vaikų. Tarp vieno ir kito apsisprendimo žmogaus viduje.

Tai – žurnalistės ir gydytojo psichoterapeuto seksologo pokalbiai, aprėpiantys septyniolika skirtingų, tačiau vienaip ar kitaip santykius liečiančių, temų.

Ir nors kartais žurnalistės klausimai atrodo labai paviršutiniški ir netgi buki (nors iš dalies tai gali būti pateisinama noru pataikyti į kuo platesnę auditoriją), o gydytojo atsakymai – atspindintys jo išankstines nuostatas, kurios kertasi su tavosiomis, visa tai – trupiniai, nes pati knyga, kaip jau minėjau, – naudinga. Net jeigu esate pavargę nuo populiariosios psichologijos žaidimų į šią knygą galima žiūrėti kaip į gerą informacijos šaltinį, kuriuo papildant savo kasdienybę galima sužinoti nemažai naudingų dalykų, pasikartoti tai, kas jau žinoma, arba prisiminti praeitį ir iš naujo iškelti sau kai kuriuos klausimus.

Svarbiausia, kad knygos/pokalbio žaidimo taisyklės yra aiškios ir skaitytojas nelaikomas nežinioje, o priešingai – jam viskas pateikiama paprasta ir puikiai suprantama kalba.

Taigi, nepaisant nedidelių niuansų, pati knygos „mėsa“ tikrai valgoma ir valgoma ne tik skaniai, bet ir noriai.

Kita informacija:
Puslapiai:
 248 psl.
Leidykla: Margi raštai
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

kai reikes nebebuti

Tai – mano pirmoji pažintis su Romualdu Granausku. Nuo knygos, kurios pavadinimo, prieš jai atsiduriant mano rankose, net nebuvau girdėjęs. Todėl dar prieš atsiversdamas žinau, viskas, kas slepiasi po viršeliais, bus nauja ir nepatirta. Kitaip tariant, jokių išankstinių nuostatų.

Tuo tarpu dabar, jau perskaitęs, galiu pasakyti, kad tai, kas svarbiausia, pamatoma iš karto, dar prieš atverčiant knygą. Mat ant pirmojo viršelio, po pavadinimu yra prierašas „mano draugo gyvenimas ir mirtis“. O paskutiniajame viršelyje, nugarėlėje – autoriaus ir jo šuns nuotrauka. Apie tai ir yra ši apysaka. Apie draugystę, santykius ir visus kitus iš to išplaukiančius dydžius.

„Antra vertus, argi apie šunį čia kalbama? Čia – apie ištikimybę ir išdavystę. Pirmosios visą laiką tikiesi, antrosios bijai. Nujauti, kad jos visada šalia, visada arti viena kitos. Jei pirmoji paliks tave patyliukais, į jos vietą antroji įsiverš staiga ir netikėtai.“

Tai – atvira autoriaus išpažintis. Liudijimas, kuriame literatūra – tik priemonė, bet jokiu būdu ne tikslas. Todėl visi personažai, vietos ir įvykiai – realūs. Ir nors tai niekur neparašyta, skaitant jaučiasi, kad kitaip ir negalėtų būti. Tik ne tuomet, kai viskas kaip ant delno, kai nesistengiama gudrauti ar ką nors nuslėpti.

 „<…> o bet kokio aš ir pats nenorėjau, širdis man sakyte sakė, kad jei ir turėsiu kada savo šunį, tai tiktai vieną ir visam gyvenimui, jokio antro ar trečio niekada nebus.“

Gražu ir jausminga. Kalba pati prilimpa prie teksto ir iš karto jaučiasi, kad tai ne vertinys, o originalas. Žodis prie žodžio. Sakinys prie sakinio. Taip ir verčiasi puslapiai, tarsi patys. Taip ir seki paskui juos. Atrodo, lyg autorius sėdėtų čia pat, prie to paties stalo ir pasakotų šią istoriją. Lėtai ir ramiai. Niekur neskubėdamas, nesižvalgydamas per petį.

Tai tekstas, kurio neįmanoma imti ir išplėšti iš konteksto. Nes šis taip stipriai įaugęs, kad skaitydamas pradedi regėti besiveriančią ir paties autoriaus asmenybę. Ir nuo tada knyga suasmeninama. Bet ar galėtų būti kitaip, kai pasakotojas būtent to ir siekia. Kad viskas būtų kuo labiau apčiuopiama ir gyva. Kad būtų tikra.

Ir čia įsijungia jau nebe literatūros, o žmogiškumo vardiklis. Kuomet aprašyti įvykiai ir žmonės, atrodo, visai greta, ir pradedi juos vertinti jau ne kaip literatūrą, o kaip kasdienybę, besislepiančią kitapus sienos. Ir tada tai – jau nebe apysaka, o dienoraštis. Faktų ir situacijų debesis virš tavo galvos, leidžiantis žvelgti pro rakto skylutę, stebėtis ir galiausiai – teisti. Tuomet net ir pats susimąstai, kodėl ir kaip. Tačiau viskas jau nubraižyta, loginiai ryšiai jau sukurti. Knyga – jau tavo pasaulėvokos dalis.

Kadangi ji itin apčiuopiama, gražu stebėti, kaip pasakodamas apie šunį, gyvenimą kartu, dresavimą, įvairius nuotykius ir pavojus, autorius palengva paliečia ir tai, kas daug svarbiau, kas, atrodytų, yra atraminis jo atminties pagrindas. Tai – Lietuva ir jos laisvės atgavimas. Ir nors šioje knygoje tai – tik į visumą įsipaišantis akcentas, tačiau koks jis gražus, koks natūralus, nepritemptas ir rūpimas.

„Visos kasdienybės dar niekas nėra aprašęs. Nežinau, ar yra kas nors net pabandęs tai padaryti. Kasdienybė nėra pasikartojančios smulkmenos, ji yra tai, kas viską ištrina iš atminties. Tarsi nieko nė nebūtų buvę, o juk aiškiai žinai, kad buvo, tik beveik viskas dingo, prapuolė, išnyko. Žinai, kad gyvenai, juk nebuvo nė vienos valandos, kad negyventum, bet negali pasakyti, į kur, į kokius pašalius pasitraukė nugyventos dienos. Kad buvo vienodos, kad atrodė nesvarbios, dar nereiškia, kad jų apskritai nebuvo. Tu paprasčiausiai tomis dienomis senai.“

Jautrus ir atviras šis pasakojimas. Neturintis skyrių, todėl nesiūlantis kurioje nors vietoje knygą užversti ir eiti atsikvėpti. Pati ši knyga jau atokvėpis. Nesumeluotas ir išjaustas iki paskutinio žodžio.

Vertinimas: 8.7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 172 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2012 m.

(c) veikiantis