Archyvas

Tag Archives: apsakymai

rojalio kambarys

“Rojaliu aš skambindavau rojalio kambaryje – tereikėdavo nueiti į koridoriaus galą ir praverti duris.”

Apie šią knygą girdėjau labai daug teigiamų atsiliepimų. Pradedant tuo, kad ji – labai gera ir baigiant tuo, kad ji – geriausia šio autoriaus knyga. Tad, kai aplinkybės susiklostė, jog ji atsidūrė mano žinioje, nedelsiau, norėjosi įsitikinti, ar iš tiesų taip yra.

Ši knyga – tai trumpų apysakų ir apsakymų rinkinys (viso jų čia galima rasti aštuonis). Pradėjus skaityti, iš karto atpažįstamas autorius ir jo žavioji nerealybė. Filosofinis teksto pamušalas. Gyvi bei netikėti siužetų vingiai. Autorius ima visiškai įsivaizduojamus, gal net fantastinius scenarijus, ir sugeba įtikinti, kad tai nėra neįmanoma (pvz. išleidžiama knygų serija, kurioje nurodomos tikslios visų žemės gyventojų mirties datos arba – žmogus pradeda gauti laiškus nuo Dievo, kuriuose aprašyti galimi jo likimo vingiai, iš kurių jis turi pasirinkti jam labiausiai norimą). Knyga tuo ir žavi, kad, neilgai trukus, tu pradedi ne tik ją jausti, bet ir joje gyventi. Ir, kas keisčiausia, tau nekyla klausimų dėl tave supančių įvykių tikrumo. Tai – vienareikšmiškai stiprioji autoriaus pusė. Sugebėjimas įkvėpti tekstui gyvybę.

O kai skaitymas pagauna, jo nutraukti viduryje apsakymo nebesinori. Skaityti smagu, nes autorius greitai patraukia skaitytoją į savo pusę ir šis žino – kitame puslapyje bus dar įdomiau. Ir taip – kol puslapių nebelieka, o knyga baigiasi. Kartais norisi net sustoti ir paklausti savęs, apie ką čia viskas, apie ką ji, šita knyga? Ir šią akimirką man atrodo, kad ji – apie žmogaus galvos vidų ir ten vykstančius procesus, apie keistus ir sunkiai įvardinamus nušvitimus.

“Laiškas, siūlantis pasirinkti kažką vieną – stuburo lūžį, insultą, kepenų cirozę arba atvirą skrandžio opą – atėjo rytą, lygiai prieš mėnesį.”

Tačiau, kad ir kaip viskas būtų gerai, tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, nepatyriau. Galbūt, jeigu šią knygą būčiau perskaitęs prieš kelis metus, dar prieš susipažindamas su kitais autoriaus kūriniais, ji būtų suveikusi labiau. Būtų labiau sužavėjusi ir nustebinusi. Tačiau dabar ji labiau priminė gražius ir blizgančius niekučius, kuriuos apžiūrėti smagu, tačiau namo neštis visai nesinori.

Taigi knygą labiausiai rekomenduočiau tiems, kurie dar nėra skaitę Jaroslavo Melniko. Pažinties pradžiai tai – idealus variantas. O visiems kitiems – pagal poreikį. Keliaujant visuomeniniu transportu, laukiant eilėje arba mėgaujantis paskutiniais vasaros ir pirmaisiais rudens spinduliais. Pažadu, skaitant, ratukai galvoje tikrai bus priversti sukrutėti.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 164 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: 1 EUR. Knygą, kiek žinau, dar galima rasti Rašytojų sąjungos leidyklos knygyne.

(c) veikiantis

Retai “lentynoje” pasakoju apie apsakymų rinkinius – nemėgstu jų ir dažniausiai atsiverčiu tik tada, jei kas nors primygtinai rekomenduoja. Taip pat čia retai pasitaiko rusų autorių knygų, bet čia jau paprastas atsitiktinumas.

Vos tik pradėjusi skaityti, supratau, kad ir save galiu pavadinti tafofile. Na, terminas gal ir neskamba kaip toks, kuriuo norėtųsi didžiuotis, bet iš tiesų tereiškia “kapinių mėgėją”. Iš tiesų man patinka kapinių architektūra, tyla ir dažnai šabloniškos bet šiurpios legendos. Todėl Antakalnio, Bernardinų ir Rasų kapinėse lankausi galbūt ne dažnai, bet pakankamai reguliariai.

Jei įsivaizduotume iš tiesų seno miesto gyventojus per visą jo egizstavimo istoriją kaip vieną milžinišką minią ir įsižiūrėtumėme į tą galvų jūrą, paaiškėtų, kad tuščios akiduobės ir laiko išbalintos kaukolės nustelbia gyvus veidus. Turinčių istoriją miestų gyventojai gyvena iš visų pusių apsupti numirėlių.

Knygą sudaro šeši skyriai – šešios kapinės: Maskvos, Londono, Paryžiaus, Jokohamos, Niujorko ir Jaruzalės. Kiekvienas skyrius sudarytas iš dviejų dalių – vienoje autorius kalba apie kapinių atsiradimo istoriją, jų legendas, palaidotas įžymybes, savo savijautą. Antroji skyriaus dalis – apsakymas, vienaip ar kitaip susijęs su kapinemis, dažnai jame aktyviai arba pasyviai veikia ten palaidoti žmonės.

Liuoktelėjo į orą, nusileido ant perkarusios pilkai rudos keteros ir kibo dantimis į gauruotą pakaušį. Urgzdamas ir spjaudydamas kailio skutus ėmė siurbti tirštą žvėries kraują. Su niūria ironija pagalvojo: gaila, nėra Generolo, jis dievino lapių medžioklę.

Apsakymai primena pasakas ir publikuoti be kapinių aprašymų prarastų pusę savo vertės ir nuotaikos.  Būtent kapinių aprašymai man pasirodė įdomesni ir vertesni dėmesio. Autorius tobulai balansuoja ant ribos, kad tekstas nesukelia depresijos (o ne, visi mes mirsim) ar pasišlykštėjimo (oh no, creep creeping around the cemetery). Tekstai dvelkia ramybe ir susitaikymu – tikrai senomis kapinėmis, kada skausmas jau išblėsęs (pasak B.Akunino- senos kapinės primena randą, kai naujos, veikiančios dar tarsi kraujuojančios žaizdos). Gal ir keistai nuskambės,, bet “Kapinių istorijos” – optimistiška knyga.

Are you okay? – iš už Ist Riverio vandenių klausia Manheteno siluetas, kurio dangoraižiai, praradę du savo draugus, susitelkė petys į petį, tad jiems dabar ir vėl viskas tvarkoje.
I’m fine, – atsiliepia Grinvudo kapinės. Viskas bus all right.

Vertinimas: 8/10. Netikėta knyga. Deja, apsakymus stengiausi peršokti kuo greičiau, kad galėčiau skaityti apie pačias kapines.

Pavadinimas originalo kalba: na, kažkas rusiškai. nemoku perrašyti 🙂
Puslapiai:
183 psl.
Leidykla: “Mintis”
Metai: 2004 psl.
Kaina: 9.10 Lt. Pirkti čia.

„Užėjau pas draugą“ – tai trumpų apsakymų knyga. Viso čia jų galima rasti keturiasdešimt, kurių kiekvienas užima vos po kelis puslapius, tad skaitymas tikrai neprailgsta. Kunčino kalba man patinka, todėl šią knygą atsiverčiau su malonumu. Atsiverčiau ir nesupratau kas vyksta. Pradėjus skaityti apėmė jausmas, jog Kunčinas viską rašė sau. Rašė ir mėgavosi. Rašė ir šypsojosi, ir visai nekreipė dėmesio į skaitytoją. Gal net neturėjo minties, jog kas nors visą tai skaitys. Kalbėjosi su savimi ir jam buvo gera. Džiaugėsi, stebėjosi, spinduliavo, tačiau viską darė vienas. Skaitytojas tekstui tarsi buvo nereikalingas. Būtent taip pačioje pradžioje pasijutau ir aš. Nesugebėjau užsikabinti ir todėl skaitymas virto labiau kančia nei malonumu. Vis tik knygos nepadėjau ir skaičiau toliau. Ir štai tuomet kažkas nutiko – kuo toliau skaičiau, tuo dažniau blykstelėdavo. Tai vienoje vietoje, tai kitoje – kažkas sušvytuodavo ir dingdavo. Vėliau vėl atsirasdavo. Ir vėl dingdavo. Kančia po truputį traukėsi, o jos vietą užėmė intriga bei noras džiaugtis tekstu. Užsikabinti už teksto pavyko kažkur ties knygos viduriu, būtent tuomet ir pajutau bei supratau apie ką Kunčinas šneka. Štai nuo čia skaitymas nugalėjo ir tiesiog pasidaviau. Knygą pabaigiau šypsodamasis ir patenkintas. Tiesa, įsibėgėjus ir vis artėjant prie paskutiniojo puslapio, pradėjau galvoti, kodėl pačioje pradžioje man nepatiko, kodėl nesupratau, kas ten vyksta ir kodėl po pirmųjų trijų ar keturių apsakymų knygą norėjosi padėti šalin. Šios mintys nepasitraukė netgi baigus skaityti. Ir todėl atsiverčiau knygą antrą kartą. Tiesa,  dabar jau skaičiau ne nuo pradžių, bet pasirinkdamas atsitiktinius apsakymus. Ir negalėjau surasti nė vieno, kuris būtų nepatikęs ar iššaukęs neigiamą reakciją. Kodėl viskas taip? – klausiau savęs ir neieškodamas atsakymų džiaugiausi tokia netikėta ir nelaukta baigtimi. Užkabino. Štai taip kartais būna perskaičius Kunčino knygą. Štai taip kartais būna užėjus pas draugą.

Vertinimas: 8/10

Kita informacija:
Puslapiai:
150 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2003 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis