Ričardas Gavelis – Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste

Kažkada šią knygą „perskaičiau“ klausydamasis jos per radiją. Tai nutiko pakankamai seniai, tačiau iki dabar nešiojausi įspūdį, kurį būtent tuomet ir susikūriau. Vis tik norėjosi šią knygą paimti į rankas ir materialiuoju pavidalu bei dar kartą patirti jau kiek kitame kontekste, kiek kitame pavidale, norėjosi prisiminti tai, kas kažkada šiek tiek sukrėtė ir privertė patikėti šios knygos tamsa. Tad vos tik pamačiau ją knygyne, negalėjau neįsigyti.

„Šitame miesto kampelyje niekas negalėjo manęs nei sugauti, nei užspeisti – čia jie smarkiai apsišovė. Visiškai nepaisė šventos Sun-Tzu taisyklės: susikovė su manimi teritorijoje, kurią pažinojau šimtąsyk geriau už juos pačius. Jie neturėjo jokių šansų.“

Kaip visada, keli žodžiai apie tai, ką šioje knygoje sutiksite. Pagrindinis herojus – visų sričių genijus iš prigimties – tiek tiksliųjų, tiek humanitarinių mokslų. Nuo vaikystės augintas būti genijumi, jaustis genijumi, triumfuoti genijumi. Nuo mažumės manipuliuojantis geriau už kitus, suprantantis daugiau už kitus, galintis pajusti, perprasti ir atpažinti viską daug tiksliau, sąmoningiau bei preciziškiau. Taip, šiek tiek pamišęs, tačiau tai neturėtų būti netikėtumas Gavelio gerbėjams. Ši knyga, kaip ir daugelis kitų – skirta Vilniui. Kartais atrodo, ji skirta skaitytojui, tačiau tuo patikėti galėtų tik visiški naivuoliai, nes Gavelis alsuoja Vilniumi ir kiekvienas jo atodūsis skirtas būtent jam. Tačiau dėl to skaitytojai, na bent jau tokie kaip aš, tikrai neprieštarauja. Kaip ir dėl siužeto, neiškrentančio iš realaus bei nerealaus pasaulių sankirtos rėmų: pagrindinis herojus atradęs savyje rytų karo vadą bei išminčių Sun-Tzu įsikuria Vilniaus požemiuose ir naikina jo rauges, t.y. tuos kurie kenkia Lietuvai. Kenkimas apima tiek pirmaprades valdžios skonio paragavusiųjų ydas (tokias kaip godumas, grobstymas, vogimas), tiek iš jų kylančias psichologines mutacijas bei transformacijas, kurios pasireiškia noru niekinti ir naikinti, išspausti iš kiekvienos gyvybės jos gyvastį ir eiti toliau, žengti kūnais, kurie tėra tušti nieko nereiškiantys šešėliai. Žodžiu, pagrindinis herojus padedamas savo draugų, kurių ratą sudaro visuomenės atmatos, mėgina išvalyti Lietuvą nuo kenkėjų, kuriuos atranda tiek tarp valdžios atstovų, tiek tarp meno ar televizijos žvaigždžių.

„Tuomet jau buvau pakankamai ciniškas, kad galėčiau ramiausiai pameluoti netgi jai. Tiesiog tvirtai žinojau, kad jau galiu apmulkinti kiekvieną – galbūt net patį Viešpatį.“

Tekstas traukia. Čia nuolat minimos konkrečios vietos, restoranai, gatvės, tad nori nenori užplūsta jausmas, lyg viskas vyktų visai šalia, gal net tiesiai po tavo kojomis, požemio labirintuose. Kova prieš blogį, kova prieš patį save. Tekstas užburia. Tai – sakmė, legenda, istorijų dulkės, skaitymo malonumas, užplūstantis hipnotizuojančiu transu, šmėkliškai žaidžiančiu savotiškas gaudynes, kada mėgini jį vytis, tačiau jis tolsta vis tolyn ir tolyn su kiekvienu puslapiu. Tolsta vis tolyn ir tolyn, tačiau ne tiek, kad prarastum tikėjimą savo sėkme. Visuomet lyg ir matai jo šešėlį, nugarą, uodegą, bet pagauti taip ir nepavyksta, tad tiesiog seki apkvaitęs ir nesiorientuojantis paskui jį – puslapis po puslapio, žodis po žodžio, mintis po minties.

Kaip įprasta, daug erotikos, kuri vietomis turėtų šokiruoti gražius ir švelnius tekstus mėgstančius skaitytojus. Na, bet tokie vargu ar šią knygą iš viso atsivers. Skaitant šiek tiek užkliuvo pernelyg ryškus metafizikos vaidmuo. Kas keisčiausia, užkliuvo ne todėl, kad tekstas persunktas metafizika, o todėl, kad tai pabrėžiama, paryškinama ir primenama kas keli puslapiai būtent tuo pačiu žodžiu. Po n-tojo karto ta metafizika pradeda įgristi ir atrodyti dirbtinai, tad galbūt šioje vietoje šiek tiek persistengta.

Apibendrinant, ši knyga – tipiškas Ričardas Gavelis. Siūlau perskaityti visiems, turintiems polinkį netradicinei medicinai. Po tokios knygos ir tokių pasiūlymų, jau net pats nebežinau ar juokauju, ar ne.

Knyga trims vakarams. Knyga, galinti sužaloti jūsų vaikų psichiką. Knyga, norinti kažką pakeisti. Knyga, galinti pasiūlyti daugiau negu dvidešimt knygų įkyriais spalvotais viršeliais.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai: 290 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2002 m.
Kaina: ~17 Lt (radau knygyne “Keista“, Pylimo g., Vilnius).

(c) veikiantis

Bliuzas Ričardui Gaveliui

Apie šią knygą kažką parašyti pakankamai sunku. Įsivaizduokime daug skirtingų spalvų plastilino kubelių, kurie yra sulipdyti į vieną didelį rutulį. Įsivaizduokime asorti, susidedantį iš džiovintų vaisių, riešutų, saldainių, saulėgrąžų, moliūgų sėklų ir pan. O dabar įsivaizduokime knygą – margą, įvairiapusę ir pripildytą Bliuzo iš didžiosios raidės. Štai jums ir atsakymas į klausimą – apie ką ši knyga. Apie žvilgsnį, skrodžiantį jus nuo knygos viršelio.

Šiame rinkinyje yra visko, tad trumpai apie kiekvieną iš jo dalių:

• Kitų atsiminimai apie R. Gavelį. Tai įvairių su juo bendravusių ir jį pažinojusių žmonių mintys. Čia galima rasti ir visiško nusipezėjimo, ir labai įdomių bei kabinančių pasidalinimų/prisiminimų. Trumpai tariant, kokie žmonės, tokie ir tekstai. Iš literato sulauksime literatūros, iš publicisto – publicistikos, o iš fiziko – fizikos :).
• Užrašai paraštėse. Šioje dalyje pateikiama nenurodytos pjesės įžanga iš Ričardo Gavelio archyvo – gražus, sklandus ir puikus skirsnis.
• Laiškai. Ričardo Gavelio laiškai jaunystės draugui Leo Ray. Iš pažiūros šie laiškai ganėtinai keisti ir sunkūs, nes ištraukti iš dviejų žmonių konteksto, todėl kitiems juos suvokti ir suprasti gali būti truputį sudėtinga. Vis tik susipažinus su savita šių laiškų kalba ir taisyklėmis bei įsitraukiant į jų pasaulį, atsiveria įdomus ir savitas R. Gavelio vidinis paveikslas.
• Ričardo Gavelio eseistika. Tai R. Gavelio straipsniai bei pranešimai. Čia apstu visko – kritikos, loginių pamąstymų, viešo teismo ir kitų nuostabiai radikalių bei įtikinančių minčių. Šią dalį skaičiau su didžiausiu malonumu, manau tai stipriausia šios knygos dalis. Puikūs straipsniai/pranešimai apie Lietuvą, jos politikus, rašytojus, diletantus, apie gyvenimą bei jo logiką.
• Pokalbiai. Taip pat labai įdomi dalis, kurioje pateikiami R. Gavelio atsakymai/pamąstymai į S. Gedos ir V. Rubavičiau klausimus.
• Kūrybos analizė. Šią dalį reiktų skaityti jau perskaičius didžiąją dalį R. Gavelio kūrinių, kurie čia analizuojami. Kitaip bus ganėtinai sunku suprasti apie ką ir kodėl čia kalbama.

Apibendrinant, knyga įdomi. Žinoma, kaip ir visuose asorti, čia pasitaikys tokių skanėstų, kuriems esate alergiški ar tokių apie kurių valgymą net nesinori pagalvoti. Tačiau greta bus ir skanių bei nuostabių kąsnelių, leidžiančių bent trumpam, bent akimirkai žvilgtelti į R. Gavelį tokį, koks jis buvo už širmos, už knygų, už savęs. Suprantama, kad tai tik mažytė tikrojo R. Gavelio dalis, tačiau net ir ši dalis yra traukianti, kabinanti ir teikianti savotišką džiaugsmą, o gal net ir įkvėpimą.

„Jeigu mirusio draugo prikėlimas užvaldys žiūrovus, jeigu jo dvasia įsibraus į jų vidų, jei žiūrovai užmirš, kad eidami į teatrą, norėjo valgyti, jei nors vienas neatsipeikėjęs išdūlins namo, palikęs rūbinėje paltą – bet kokios priemonės pateisinamos.“

Atrodo, jog tai buvo R. Gavelio troškimas ir atrodo, jog jis savo pasiekė.

Ar verta skaityti? Nuspręsti galite tik jūs patys.

Vertinimas: 7.8/10

Kita informacija:
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: “Tyto alba“
Metai: 2007 m.
Kaina: ~7 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Jurgis Kunčinas – Tūla

„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.“

Girdėjau nemažai gerų atsiliepimų apie „Tūlą“ (vienas iš jų kabo dešinėje šio puslapio pusėje 🙂 ), tačiau perskaitęs likau gerokai nustebintas, nes romanas buvo visiškai kitoks negu tikėjausi. Ir dabar jau nebe taip svarbu, kokio tikėjausi, svarbu tai, koks jis buvo.

O buvo įtikinantis, hipnotizuojantis, paliečiantis.

Romano herojus – laisvamanis, valkata, girtuoklis. Patyręs ir kalėjimų, ir ligoninių, nuolat geriantis, išgėręs arba besirengiantis tai daryti. Vilnius yra jo namai, tačiau daugelyje Lietuvos, o ir užsienio miestų jis turi pas ką apsistoti, su kuo vaišintis ar permiegoti.

Tuo tarpu Tūla – aukščiau aprašomo herojaus sudievintas ir visiškai garbinamas, trokštamas bei mistikos kupinas objektas.

Judviejų susitikimai visuomet apgaubti kažkokios paslapties ir nežinomybės. Gaivališkumo būsenos, visiško atsidavimo ir džiaugsmo. Būtent apie tai ir yra šis romanas. Apie tą, kuris yra pamišęs ir tą, kuri, jo akimis, yra verta pamišimo.

Negalima sakyti, kad tai meilės istorija, tai tiesiog istorija – tarp gyvenimo ir mirties.

Pati romano pradžia ganėtinai lėta. Čia nuo nulio kuriami pastatai, upės, žmonės ir visa kita aplinka, kurioje vėliau skaitytojas privalės gyventi, kuria privalės patikėti, kurią privalės įsileisti į save. Taigi pradžioje lėtai, tačiau nuosekliai statomos dekoracijos, sukama aplink ir aplink, kartkartėmis, atrodytų netyčia, užkabinant vieną ar kitą esminį akcentą. Visas tekstas tarsi iš lėto maišomi dažai, kurie vėliau suguls į kerintį piešinį.

Pastačius dekoracijas, veiksmas po truputį greitėja, kol galiausiai taip įtraukia, kad knygą sunku ir bepaleisti iš rankų. Tekstas tiesiog prašosi skaitomas, o pačioje pabaigoje – iš viso nutrūksta nuo grandinės ir susilieja į didelį margą reginį.

Jeigu reiktų šį romaną apibūdinti vienu žodžiu, tai geriausiai čia tiktų žodis „pachmielas“. Ir jokių išimčių – tiesiog „pachmielas“ iš kurio neįmanoma ištrūkti. Kažkuo slegiantis, bet kažkuo ir džiuginantis, kažkuo pilkas, bet kartu – spalvotas, kažkuo svetimas, bet čia pat – kažkuo savas.

Dėl tokio savo “pachmieliškumo“ šis romanas tikrai tiks ir patiks ne visiems. Tačiau, manau, jį perskaitę, tikrai nesigailės tie, kuriems patinka Gavelis ir/ar Bukowskis, nes panašumų su šiais autoriais “Tūloje“ apstu.

Man patiko, o jeigu reiktų tiksliai pasakyti kuo – turbūt nesugebėčiau. Manau, svarbiausia vis tik yra tai, kad perskaičius, istorija dar kažkurį laiką gyvena tavyje, kad tiesiog norisi eiti ir susirasti tas vietas, kuriose buvo Tūla.

Tūlos vietas.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai: 197
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 1993 m.
Kaina: ~10-15 Lt.

(c) veikiantis

Ričardas Gavelis – Paskutinioji žemės žmonių karta

Ir vėl Gavelis. Ir vėl Vilnius. Ir vėl demonai. Atrodo, jog prieš atsiversdamas bet kurią Ričardo Gavelio knygą jau gali būti tikras kas tavęs laukia – sunaikinimo bei susinaikinimo mechanizmai. Kas kartą vis išradingesni, rafinuotesni ir kas kartą vis labiau gluminantys.

„Galbūt reikėjo nutapyti kruvinu peiliu suraikytas smegenis ir taip išreikšti savo minčių esmę. Deja, suraikytų smegenų vaizdas neišreikštų jokios esmės. Reikia tapyti stogų atbrailas, katinus ar pavargusius tiltus, tačiau taip, kad jie teigtų visišką pasaulio prapultį.“

Ir Gavelis tapo. Tapo stogų atbrailas, katinus ir pavargusius tiltus, o kai to pasirodo per maža – jis kruvinu peiliu nutapo suraikytas smegenis ir taip konstatuoja pasaulio prapultį.

„Paskutinioji žemės žmonių karta“ – tai septynios istorijos, septyni pasauliai, avatarai, ikonos, žmonės. Ir nors visi septyni tapomi atskirai, galiausiai jie atsiduria bendrame paveiksle. Jie – tai kunigas, sakantis pamokslus per televiziją, AIDS sergantis dailininkas, norintis apkrėsti visus išrinktuosius, taip pat visuose Gavelio romanuose sutinkamas mistinis genijus Tomas Kelertas bei kiti, vienas už kitą margesni personažai. Visus veikėjus vienija tai, kad kiekvienas turi savo misiją (gal netgi šventą pareigą), garantuojančią jiems amžiną laimę. Tuo pačiu, visi tėra tik skirtingi vieno ir to pačio prakeikto Vilniaus atspindžiai, kuris čia, kaip ir visuose Gavelio romanuose, yra tamsos ir prapulties simbolis.

Tekstas provokuojantis, tamsus ir dažnai keliantis šiurpą. Bet tokia išraiškos forma, susipažinusiems su autoriaus kūryba, jau nebeturėtų stebinti.

„Ir pamažu artėja galas, kuris ateina tavęs išjungi tarsi elektros lemputės.“

Toks jausmas apima skaitant kiekvieną dalį, o kiekviena dalis, savo ruožtu, veda prie bendros romano pabaigos, kurios vienintelis tikslas, atrodo, būtent ir yra išjungti tave kaip elektros lemputę. Kaip tą, kuriam pasibaigė galiojimo laikas.

Istorija čia nėra tokia svarbi, daug svarbesnė migla bei tikėjimas, jog niekas tavęs nebegali išgelbėti. Didžioji dalis veiksmo vyksta būtent vidiniuose veikėjų pasauliuose, t.y. jų psichologiniuose labirintuose, klaidžiojant per žingsnį nuo visiško pamišimo.

„Poezija <…> moko mąstyti neįprastai ir metafiziškai, ji nepaiso jokių taisyklių, netgi pačių pirminių – kalbos taisyklių.“

Šis romanas, kaip skelbia knygos nugarėlė, – juodoji Gavelio poezija. Sutinku su tuo besąlygiškai ir neskubu lengva ranka rekomenduoti šios knygos. Taip, perskaityti ją verta. Tačiau tai nebus lengvas ir nerūpestingas pasiskaitymas prieš miegą, tai nebus atpalaiduojanti ir palaimą suteikianti istorija. Tai nebus tai, ko jūs tikitės, nebent jūs tikitės pasaulio prapulties ir esate Tomas Kelertas. Vienišas Ričardo Gavelio karys.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:
Puslapiai: 223
Leidykla: “Vaga”
Metai: 1995 m.
Kaina: išsimainiau.

(c) veikiantis

Ričardas Gavelis – Vilniaus Pokeris

 

Seniai norėjau perskaityti šią knygą, todėl, kai vieną dieną, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, ji atsidūrė mano rankose, privalėjau išnaudoti savąją progą.

Iš karto prisipažinsiu, jog apie šią knygą labai sunku rašyti, o dar sunkiau apibūdinti ją keliais žodžiais, tačiau iš esmės – tai knyga apie Vilnių ir jame gyvenančius demonus, apie persipynusias gyvenimo ir mirties linijas, apie sapnus ir vizijas. Viena ir ta pati istorija čia pateikiama iš keturių pasakotojų pozicijų, kurių kiekvienas pratęsia prieš tai buvusią siužeto liniją, ją papildydamas, praplėsdamas, tačiau kartu kompromituodamas bei vietomis visiškai priešingai nupiešdamas atitinkamus epizodus bei įvykius – savąją tiesą pateikdamas kaip vienintelę ir neginčijamą. Iš pažiūros skaitytojui lyg ir leidžiama pasirinkti kuo tikėti, o kuo ne, tačiau tai tik iliuzija, nes nuo skaitytojo čia niekas nepriklauso; nes visa tai – tik žaidimas, kurį žaidžiant nėra vienos tiesos ar vieno melo, kurį žaidžiant viskas yra tiesa ir melas tuo pat metu. Ir todėl – realybė čia neegzistuoja.

„Žinau, kad niekas nestatys man paminklų, aš bevardis karys. Bet kaunuosi kiekvieną mirksnį, net dabar, <…>“.

Taip galima apibūdinti kiekvieną iš pernelyg tikrų, tačiau tuo pat metų šiek tiek antgamtiškų veikėjų – tai bevardžiai kariai, kovojantys prieš nematomą ir neapčiuopiamą priešą. Kiekvienas savo kovoje renkasi sau priimtinus kovos būdus, ginklus ir tikslą, dėl kurio privalo padėti galvą. Tarp jų daug bendro, tačiau bendriausias dėmuo yra Vilnius, o tiksliau, Vilniaus šešėlis – grėsmingas, nesuvokiamas ir nepakeičiamas, turintis neribotą galią, tačiau ribotą žaidimų aikštelę, kurioje elgiasi savo nuožiūra ir tik pagal sau vienam suvokiamas taisykles.

„VV mėgo sakyti: kiekvienas turėtume nešiotis savus numirėlius kišenėje kaip kortas, kad reikalui esant galėtume sužaisti lemtingąjį pokerį.“

Ši knyga tarsi skalpelis, o Gavelis tarsi chirurgas – pjauna tiksliai ir iš esmės – nežaidžia su skaitytoju, greičiau jau priverčia skaitytoją žaisti su savimi, savo mintimis, baimėmis bei demonais. Tekstas patraukia savo daugialypiškumu, erudicija ir kažkokia nežemiška migla, kuri jau knygos pradžioje užmauna skaitytojui ant galvos maišą, pririša jį prie rogučių ir pastumia nuo kalno. Ir visa knyga tokia – pilna įvaizdžių, apraiškų bei troškimų kurie tiesiog įsikerta ir palieka savo ženklą. Čia turiu perspėti, jog knyga tokia įtikinanti, kad po to vaikštant Vilniaus gatvėmis nejučia pradedi įtarinėti balandžius, kurie rodosi yra kažkieno siųsti šnipai, kruopščiai ir akylai stebintys kiekvieną tavo judesį bei tik ir laukiantys pirmosios tavo klaidos.

Man ši knyga labai patiko, tačiau manau bus ir tokių, kuriuos išgąsdins vietomis gaivališkai prasiveržiantis nežabotas agresyvumas ar nepamatuoti polėkiai. Taigi itin jautriems skaitytojams šios knygos nerekomenduoju, tuo tarpu visus kitus perspėju, jog knyga skaitosi pakankamai lėtai, todėl prieš pradedat, reikia nusiteikti, kad prie jos teks praleisti ne vieną, ne du, ir greičiausiai net ne tris vakarus.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų – verta.

„O šit jie susieina visi trys. Tiesus it akmens stulpas Vytautas Vargalys, žėrinti slogiu grožiu Lolita Banytė-Žilienė ir pašiaušęs ežiuką, nesišaipąs Martynas Poška. Prasideda mažasis Vilniaus pokeris.“

p.s. baigus skaityti kyla klausimas – o kaip galėtų atrodyti “Vilniaus pokeris“ šiandieniniame kontekste? Aš asmeniškai manau, jog tereiktų pakeisti keletą vardų, pavadinimų, vieną kitą nereikšmingą epizodą ir viskas atitiktų, sugultų į savas fantasmagorines vietas. Atrodo, jog Vilnius vis dar tas pats, vis dar neįminta požemių mįslė, slepianti kažką tokio, nuo ko priklauso visų mūsų gyvenimai.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Puslapiai: 398
Leidykla: “Vaga”
Metai: 1990 (1-asis leidimas – 1989 m.)
Kaina: man nekainavo nieko; knygynuose šios knygos tikrai nerasite, tačiau internete yra nemažai skelbimų, kuriuose ji parduodama/išmainoma.

(c) veikiantis

Ričardas Gavelis – Jauno žmogaus memuarai

Rašydamas apie „Tylos angelą“ brūkštelėjau, jog nedaug ką tegaliu parekomenduoti iš Gavelio kūrybos. Taigi, taisau klaidą.

„Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį ligi galo.“

„Jauno žmogaus memuarai“ – tai keturiolikos laiškų romanas. Tai keturiolika Leono Cipario laiškų iš anapus savo draugui ir mokytojui Tomui Kelertui, kuriuose Levas atkuria savo gyvenimą: nuo pirmų iki paskutiniųjų dienų.

Tai romanas apie idealus ir jų pragaištingą ieškojimą. Apie kovą už teisybę ir šviesią ateitį, o tuo pačiu – prieš nusistovėjusią sistemą, kurios neįmanoma suprasti, aprašyti bei identifikuoti. Visa knyga – tai tarsi vientisas savasties ieškojimas, vedantis į lemiamą tašką.

„Esu užbaigta knyga, žinau, kad niekas tuose apmūsojusiuose puslapiuose nepakis. Galiu būti nešališkas ir teisingas.“

Tai romanas apie gyvenimą, kai gyvenimas baigėsi ir nieko jau nebegalima pakeisti. Tuo pačiu nieko nebereikia bijoti, o kas svarbiausia – niekam nebereikia meluoti. Tikriausiai todėl tekstas toks nuostabus – nešališkas ir teisingas. Dėstomas ramiai, niekur neskubant ir spinduliuojantis saugumo jausmą. Mintys neįtikėtinai rišlios, jokios tuštybės, balasto ar nereikalingų epizodų. Tai užburia, pagauna nuo pat pirmojo žodžio ir nepaleidžia iki paskutiniojo atokvėpio.

„Stebukle stebuklinga yra tai, kad jį gali išaiškinti kaip tinkamas.“

Manau, šis romanas turėtų patikti daugeliui. Vieniems – dėl savo turinio, kitiems – dėl formos, tretiems – dėl jausmo, o ketvirtiems – dėl idealų. Taip pat romanas turėtų (pa)tikti tiems, kurie vertina laiškus ir nespjauna į popierinį žodį. Tai tarsi vadovėlis. Nesakau, kad perskaitę šią knygą išmoksite tobulai rašyti laiškus ar be galo rišliai ir vientisai reikšti savo mintis bei jausmus, tačiau galiu garantuoti, kad suvoksite kas yra ir kaip atrodo tobuli laiškai. Ir tebūnie tai idealas ar savotiška siekiamybė vedanti bei stumianti į priekį.

Beje, turiu paminėti, jog skaitydamas šią knygą atsiribojau nuo bet kokio galimo istorinio konteksto (kuris čia yra labai svarbus) ir tiesiog skaičiau dabar, o ne kažkada prieš dvidešimt metų. O tai, kad man ji padarė didžiulį įspūdį, yra šios knygos universalumo bei įvairiapusiškumo įrodymas. Gavelis „eina“ per psichologiją, per paprasčiausius dalykus, „eina“ logiškai ir įtaigiai – be jokių pašalinių trikdžių, į vieną sujungdamas jausmus ir protą.

Na, o grįžtant prie konkretesnių įdomybių ir pastebėjimų, norėčiau pasidalinti kiek netikėtu atradimu – nuolat eskalavęs Vilniaus temą, Gavelis Levo vaikystę piešia Kaune ir būtent Kaunui suteikia pakankamai reikšmingą vaidmenį. Tai man pasirodė mažų mažiausiai netikėta :). Aišku galiausiai vis vien pramuša Vilnius su Gavelio taip mėgiama „juodojo varno“ painiava bei chaosu.

Sunku rašyti apie knygą, kai norisi tiesiog džiaugtis, o ne ieškoti priekabių 🙂

„Aš niekur nedingau, aš tebesu. O svarbiausia – galiu rašyti tau laiškus. Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.“

Puiki knyga – jokių priekaištų ar nusivylimų. Tiesiog puiki knyga.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Puslapiai: 216
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2007 (pirmas leidimas – 1991 m.)
Kaina: ~7 Lt. (pirkti)

(c) veikiantis

Ričardas Gavelis – Tylos angelas

“Tylos angelas“ – tai Ričardo Gavelio apsakymų rinktinė. Kaip teigiama knygos nugarėlėje – vieni šių apsakymų buvo spausdinti bei skelbti anksčiau, kiti – dienos šviesą išvysta pirmąjį kartą. Dienos šviesa, šiuo atveju, turėtų būti labai kontrastinga, nes dauguma apsakymų tamsūs, liūdni, depresyvūs ir persismelkę kažkokiu bauginančiu bei nežinomybę skleidžiančiu rūku. Gaveliški.

Pats esu pakankamai ribotai susipažinęs su Gavelio kūryba (skaičiau „Vilniaus džiazą“ bei per radiją esu išklausęs „Sun-Tzu gyvenimą šventame Vilniaus mieste“), tačiau galiu teigti, jog man ji patinka. Ir tikrai mielai perskaityčiau kokį ankstesnį jo romaną, tačiau gaila, bet knygynuose jų jau neberandu.

Ką būtų galima pasakyti apie šį apsakymų rinkinį? Visų pirma – skirtas gurmanams. Iš devyniolikos apsakymų man giliau įstrigo vos trys, dar keletas pasirodė neblogi, keletas – paskaitomi, o likę – per daug tankūs ir neprasibraunami.

„Baisiausia yra mirti badu prie gardumynais perkrauto stalo.“

Vietomis ir aš taip jaučiaus. Stalas – nukrautas gardumynais, tačiau dėl kažkokių priežasčių tų gardumynų pasiekti neįmanoma. Lyg jie būtų po didžiuliu stikliniu gaubtu, o aš neturėčiau jėgų to gaubto nukelti.

„Beveik visi žmonės turi atsarginę išeitį, savotišką apsauginį vožtuvą, kuris neleidžia jiems susprogti. Jie visuomet gali pasirinkti, ką nors pakeisti – batus, darbovietę, žmoną ar gyvenimo tikslą. Atsarginės išeities neturi tik tie, kurie patyrė apreiškimą: bepročiai ir poetai.“

Tokie ir apsakymų veikėjai – klaidžioja, blaškosi tarp šių dviejų būtybių, kartais virsdami viena, kartais – kita, o kartais – abiem tuo pat metu, nesibaidydami nei žmonių, nei gyvūnų pavidalų. Tokie ir patys apsakymai – seniausiai išklydę iš kelio – braunasi per brūzgynus, klampoja per pelkes, veržiasi į tamsų mišką ir stengiasi kažką atrasti, kažką nutiesti, kažką parodyti bei įrodyti. Tačiau dažniausiai tik sau, nes nieko kito aplink jau seniai nebėra. Todėl dažnai apima jausmas, kad šiuos apsakymus tinkamai suprasti gali tik jų veikėjai, o skaitytojas čia reikalingas tik kaip pramoga, priedas ar kažkoks aksesuaras.

Kadangi prie kiekvieno apsakymo yra jo parašymo data, pasidariau šiokią tokią analizę ir pastebėjau, jog man labiau priimtinesnė vėlyvoji R. Gavelio kūryba (1982 ir vėlesni metai), tuo tarpu ankstyvoji (iki 1982 m.) – sunkiai įveikiama.

Kuo norėčiau nuoširdžiai pasidžiaugti – tai veikėjų vardai. Nežinau kodėl, bet man jie be galo patiko. Atrodytų, kas čia tokio, vardai kaip vardai, tačiau skaičiau ir džiaugiausi jų keistu tikrumu. Štai keletas jų: Dovydas Eigirdas, Povilas Kairys, Antanas Burba, Justinas Barauskas, Levas P., Vytautas Berankis, Kazimieras Rugaitis, Rimas Vizbara. Ir visi jie man kažkokie teisingi, kažkokie nesumeluoti. Tokie, kokie ir turi būti.

Kaip jau minėjau – tai knyga gurmanams. O paprastiems mirtingiesiems siūlau perskaityti, kad ir „Vilniaus džiazą“. Norėčiau pasiūlyti ir kitus Gavelio romanus, tačiau pats dar nesu jų skaitęs, todėl šiek tiek kvailokai toks pasiūlymas atrodytų 🙂

P.S. Jeigu ką nors ši knyga domina – galiu padovanoti arba išmainyti 🙂

Vertinimas: 6/10

Kita informacija:
Puslapiai: 358
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2006 m.
Kaina: ~22 Lt.

(c) veikiantis