Archyvas

Tag Archives: Kaunas

berniukas_su_smuiku_internetui

„Karininkas įsakė kareiviui gražinti smuiką ir norėdamas įsitikinti, kad tėvas sako teisybę, liepė man pagriežti. Stovėjau vidury kiemo ir, kareiviams tempiant, kraunant, niokojant mūsų turtą, griežiau, o iš akių man byrėjo ašaros.“

Nuo pačių pradžių jaučiasi, kad knyga nebus lengva ir pramoginė. Ji bus rimta, gyva, tikra. Jau vien iš žodžių, kuriais ji prasideda („Žvarbią 1942 metų žiemos naktį <…>“), galima nutuokti, kad tai bus neeilinė istorija. Jochanano Faino istorija. Žydo, kuris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Žydo, kuris tuomet buvo tik berniukas, tačiau kurio akys per kelerius metus pamatė daugiau negu daugeliui pavyksta pamatyti per visą gyvenimą.

Šioje knygoje kalba faktai. Čia nepilstoma iš tuščio į kiaurą, o tiesiog pasakojama kadaise nutikusi istorija. Bet juk tai – ne istorija! – norisi sušukti. – Tai – gyvenimas. Jo liudijimas. Niekaip neišdžiūstantys atminties ežerai.

Getas, lietuvis, gelbstintis žydus, nuolatinė rizika, netikrumas dėl ateities, kova už gyvybę – viskas trapu ir lengvai sugriaunama. Skaitai ir jauti tą šaltį, tuos žmones ir negali patikėti nuostabiais (o kartais – itin žiauriais) atsitiktinumais, apšviečiančiais kai kurių žmonių gyvenimus. Atsitiktinumais, kurie šiurpias aplinkybes paverčia dar šiurpesnėm. Atsitiktinumais, gelbstinčiais lygiai taip pat kaip pražudančiais.

Nepaisant įvykių sodrumo, autorius savo istoriją pasakoja ramiai, pernelyg neskubėdamas, tačiau ir niekur nenuklysdamas. Jis dalinasi. Išpakuoja ir rodo dovanas, kurių kiti negavo ir nepatyrė. Dovanas, kurias ne visada galėtum pavadinti dovanomis.

Viskas suskaidyta į trumpus epizodus, kurie skaitosi greitai ir įdomiai. Ir pabaigus vieną iš karto norisi imtis kito. Nors sakyti „įdomiai“ ne visai apsiverčia liežuvis, nes įvykiai – kraupūs. Tikri. Tokie tikri, kad net sunku patikėti. Skaitydamas jauti, kad iš tikrųjų niekada nesuvoksi aprašomų situacijų rimtumo, nes šis paprasčiausiai nesuvokiamas, jeigu nesi ten buvęs ir viso to patyręs. Gali jomis patikėti (ar net įtikėti), bet tai ir tebus patikėjimas (ar įtikėjimas), kuris yra visai kas kita nei patyrimas.

O jeigu skaitydamas pernelyg pasineri į tekstą ir nuklysti nuo realybės, į ją tave grąžina tokie akcentai, kaip autentiškos aprašomų žmonių ir vietų nuotraukos arba tekste cituojami kadaise rašyti laiškai. Ir tada pasikartoji sau, kad čia viskas tikra. Kitaip ir negalėtų būti. Net jeigu to labai norėtum.

„Visi mes žinome, kaip turi elgtis idealus literatūrinis herojus. Jis privalo narsiai kautis savo teisingoje kovoje ir nepakliūti į nelaisvę; privalo atlaikyti bet kokį tardymą, bet kokius kankinimus ir neišduoti savo draugų; skęstant laivui privalo paskutinis lipti į gelbėjimosi valtį, o jeigu jis kapitonas – gal net nuskęsti kartu su laivu. Apie herojus prirašyta tiek ir tiek. Tačiau didvyrių ir herojų – vienetai, o visi kiti yra paprasti žmonės, trokštantys gyventi, kaip tie iš Jono slėptuvės.“

Tai – liudijimas. Ir jau ne tiek sau, kiek kitiems. Kad tai, kas įvyko, nebūtų pamiršta. Bet pagrindinis dėmesys čia vis tik kreipiamas ne į tą tamsiąją pusę (ji akivaizdi), bet į herojiškąją, gerąją – į išsigelbėjimą, į žmones, kurie prie to prisidėjo. Ši knyga – tai jų atminimo įamžinimas.

Skaitant ir vėl esi supurtomas režimo, ištikusio Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, absurdiškumo. Jis grubus. Bukas. Bejausmis. Ir žodžiais to režimo neaprašysi. Beprasmiška ir beviltiška kova prieš jį buvo vienintelis, nors ir labai trapus, būdas išgyventi. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai grąžina mane mintimis į Julian Barnes knygą. Tarsi papildo ją, apnuogina dar vieną kruviną režimo kampą.

Tuo tarpu ši knyga – puiki, paliekanti ryškų pėdsaką. Ir tekstas čia dar nėra viskas. Tiesiog būtina paminėti, kad viduje pasilieka ne vien jis, bet ir knygą užvertus tave pasitinkantis žvilgsnis. Geras, ramus, tikras. Tai – knygos žvilgsnis. Tai daugybę išbandymų patyręs žvilgsnis. Tai berniuko, nuo knygos viršelio, žvilgsnis. Berniuko, kuris išgyveno ne vien tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad viską paliudytų. Kad liktų žmogumi. Apie tai ir yra ši knyga – apie išlikimą, apie žmogiškumą, kad ir koks jis bebūtų. Perskaitykite. Būtinai tai padarykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Na’ar ‘im kinor
Vertėja/Vertėjas: Ina Preiskel, Arvydas Sabonis
Puslapiai: 304 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m. (originalas – 2006 m.)

(c) veikiantis

Reklama

Kiekvieną kartą, kai jau, atrodo, imsiu ir prisėsiu prie šios apžvalgos, kažkas įsiterpia į gyvenimo srautą ir visi planai nuplaukia. O kai sugrįžtu, būnu pamiršęs, ką norėjau parašyti. Tada – skaitau toliau. Netrukus, viskas kartojasi. Kai noriu rašyti, negaliu. Kai galiu, nenoriu, nes neturiu ką.

O dabar? Dabar paprasčiausiai nebenoriu ilgiau tempti.

Turbūt reikėtų iš karto kalbėti apie visas tris knygas. Apie „Gero gyvenimo kronikas“, „Du lagaminus sniego“ ir „Begarsį skambutį“. Apie esė rinkinius, kurie yra tik skirtingos vieno ir to paties akmens briaunos. Kartais tas akmuo – papuošalas, kartais – tik akmenukas bate, tačiau bet kuriuo atveju – sunku likti jam abejingu.

Skaitydamas pastebėjau, kad tas mėtymasis tarp galėjimo-negalėjimo ir norėjimo-nenorėjimo yra sąlygotas skaitymo apimčių. Kęstučio N. tekstus rekomenduotina skaityti nedidelėmis dozėmis. Po vieną-du per vakarą. Po vieną-du vakarus per savaitę. Po vieną-dvi savaites per mėnesį. Ir taip toliau.

Kitu atveju, skonis stiprėja ir ryškėja tol, kol viskas nublunka ir belieka nuogas autoriaus egocentrizmas. O tuomet iš skaitymo belieka mechanika, iš malonumo – susierzinimas. Taigi, norint perprasti ir iš tiesų mėgautis šiais tekstais, nereikia skubėti. Didžiausia bėda ta, kad skubėti norisi. Norisi dar ir dar, ir dar. Panašu į persivalgymą – pradžioje skanu, skaniau, skaniausia, o kai pasijunti pilnas, supranti, kad jau per vėlu. Nes, iš tiesų, tu nesi pilnas, tu – perpildytas. Taip ir su šiais tekstais. Su tuo poetišku kalbėjimu, kuris išsidraiko rūkais ryto nasruose.

Kęstučio N. stiprioji pusė – atmintis.

Silpnoji – sapnai.

Skaitant po daug, nesunku atsirinkti, kas yra kas. Skaitant po truputį – šios dvi sferos supanašėja ir tampa vienodai geros bei įtikinančios.

Nežinau, kodėl man patinka ta atmintis. Gal todėl, kad tai Kaunas. Gal todėl, kad tai gyvenimas, apie kurį įdomu skaityti, bet kurio nesinorėtų gyventi. Gal todėl, kad pasakoma tik tiek, kiek reikia, o nutylėtas vietas leidžiama susikurti pačiam. Gal todėl. O gal ir ne.

Trumpai tariant, tekstai tokie, kokių reikia. Jie plinta ir klesti savo žemėlapiuose. Jie nutrina ribas ir leidžia jas pamiršti. Tai vazos ir stalo įrankiai minkštuose įpakavimuose.

Tai autorius, kalbantis sau apie save. O skaitytojas čia tik todėl, kad taip susiklostė. Kad poliai sutapo. Kad tai – dar ir tikra literatūra.

Knygas rekomenduoju. Tačiau neskubėkite. Skaitykite jas kaip užkandį, o ne kaip pagrindinį patiekalą. Kitaip neįstengsite sustoti ir persivalgysite. Ir pasijusite dideli. Ir pasijusite sunkūs. Ir susierzinsite. Ir suprasite, kad tai – tik žaidimas gražiais paviršiais. Ir paklausite savęs, kodėl.

Bet tai bus toli gražu nuo visos tiesos apie Kęstutį N.

saulegrizaSunku ir prisiminti kaip ši knyga atsidūrė mano knygų lentynoje ir kiek laiko joje pragulėjo. Dvejus, trejus metus, o gal ir ilgiau. Nepaisant visko (netgi noro atsikratyti prieš perskaitant), būtent šią knygą pasirinkau savaitės poilsiui prie jūros. Per savaitę ji ir susiskaitė. Niekur neskubant ir atsiverčiant tik poilsio valandėlėmis.

Romano siužetas sukasi apie pagrindinę veikėją Simoną, kuri yra susižadėjusi su Gedu, tačiau iš kažkur (gal niekur?) atsiranda jos buvusi simpatija Saulius. Simona jo neprisimena, nes prieš kelis metus per avariją (?) prarado atmintį ir nuo čia knygos tekstas mėgina padėti jai tą atmintį susigrąžinti. Tokia tad pagrindinė siužetinė linija, besivystanti tarp Kauno ir Palangos. Tačiau siužetas čia visiškai nesvarbus. Jo galėtų ir nebūti. Jo, iš esmės, ir nėra. Yra tik tekstas. Ir ne paskiri žodžiai, o tekstas. Itin dailus ir išieškotas. Išlauktas. Iškentėtas. Itin poetiškas, jausmingas ir visai ne kvailas. Pripintas įvairiausių negirdėtų ar retai girdimų (gal kartais – tik nujaučiamų) žodžių, kurie puošia ir verčia skaityti toliau, ieškoti tokių netikėtų atradimų vis kitame ir kitame puslapyje. Ir būtent dėl to, visas tekstas, visa knyga – tai nėriniuota suknelė. Tik bėda, kad už tos suknelės nieko nėra. Jokio kūno į kurį būtų galima įsikibti ar kurio būtų galima geisti. Nieko. Tuščia.

Jeigu ne suknelė, tuomet nėriniuota užuolaida, tik vėlgi – už jos jokio lango pro kurį būtų galima pažvelgti ir pamatyti tai, ko taip ilgai ir nekantriai laukei.

„Dienos karštis nuslopo. Tolumoje debesų vata sugėrė baltą žuvėdrą, o vis garsesnis lakštingalos balsas be atvangos plakėsi į sodo pakraščius.“

Tekstas itin poetiškas, bet tai ir yra didžiausia bėda, nes skaitant tokį romaną teksto lengvumas niekaip neatperka tuštumos, slypinčios po jo paviršutiniškumu. Ir nors į pabaigą autorė dar galėjo viską išgelbėti, ji paprasčiausiai paleido virveles ir visos gijos nuslydo į nežinią. Į neaprėpiamus ir neapčiuopiamus poetiškai jausmingus išgyvenimus. Tad, trumpai tariant, tai knyga su potencialu. Knyga, kurią galėjo išgelbėti pabaiga, bet…

Ir dar keletas labiau techninių pastebėjimų, kurie kiekvieną kartą kliuvo tarsi akmenukai ar smėlis bate:

  • Autorė niekaip neapsisprendžia ar pagrindinę veikėją vadinti Simona ar Sima ir naudoja šiuos du vardus paraleliai kaip lygiaverčius visai nepriklausomai nuo situacijos. Čia, žinoma, nekalbu apie dialogus, kuriuose pilnai pateisinamas pilno arba sutrumpinto vardo naudojimas.
  • Erzinančiai mažos raidės.
  • Autorė kartas nuo karto nutyli siužeto vingius, tačiau kas autorei atrodo savaime suprantama, tas skaitytojui – nebūtinai, ir galimybė interpretuoti kiekvieną nutylėjimą savaip šiuo atveju tikrai neprideda aiškumo ir paprastumo.

Sakyčiau, tai romanas labiau pačiai autorei, negu skaitytojui. Labiau sau, negu kitam.


Vertinimas:
 6 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
176 psl.
Leidykla: Nemunas
Metai: 2009 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

saksofonistasKnygą įsigijau dėvėtų knygų salone, gerokai pasklaidęs senstelėjusius lietuvių autorių opusus. Prieš tai nebuvau skaitęs T. A. Rudoko, tačiau šis vardas kažkuo traukė. Kažkada vedamas tokios pačios traukos įsigijau ir jo PK (pirmąją poezijos knygelę), kurią pervertęs ramiai paguldžiau knygų lentynon. Tuo tarpu “Saksofonisto“ perversti nepakako, norėjosi jį perskaityti.

„Atidarau vienas duris – tamsu, bet kažkas juda kruta, viskas aišku, atsiprašau, uždarau duris, atidarau kitas, kažkokia mergiotė kužda „nereikia“, bet iš balso aišku, kad reikia, ir netgi labai, aišku, atidarau kitas duris – jas tuoj pat užtrenkia jaunuolis, nutaikęs į mane švirkštą kaip šaunamąjį ginklą, ne žmonės, o durys, po velnių, einu myžt, tualeto durys – uždarytos, klausaus, girdžiu gražius garsus, gokčioja kažkas ir nevemia, pastovėjau kiek, trūko kantrybė, gal jums padėti, rėkiu, išsivemti, jei nemokat net išsivemti, tai ką jūs išvis mokat?“

Ši knyga susideda iš trijų apysakų, kuriose sprogsta jaunas ir pašėlęs pankiškas gyvenimas išspinduliuodamas į aplinką nevaržomą meilę, nesibaigiantį alkoholį, narkotikus, visišką atotrūkį nuo pilkos kasdienybės ir maištą, tekantį herojų venomis.

Visos trys apysakos skiriasi, tačiau jų pamatas – vienas. Tai jaunimas, gyvenantis taip, kad turėtų ką prisiminti. Tai nesibaigiančios šventės, šokiai, išgertuvės ir nuotykiai. Tai neblėstantis noras eiti į priekį ir daryti visus į galvą vos tik šaunančius dalykus. Tai gyvenimas čia ir dabar.

„Kaifas poezijos nemėgo. Literatūra jo nejaudino. Jam patiko gyvenimas, natūralus kaip degtinė. Jam patiko degtinė. Poezija jo nesvaigino.“

Jau vien herojų vardai (pseudonimai) pasako apie juos viską, ką skaitytojui reikia žinoti: Kaifas, Boksas, Džiazas, Faina, Gėlelė ir kt. Skaitant atrodo, jog tai, kas parašyta knygoje paimta tiesiai iš gyvenimo. O, turint omeny autoriaus gyvenimą, visai galimas daiktas, kad taip ir yra, kad taip kažkada iš tiesų (galbūt su tam tikromis variacijomis) ir buvo. Ir dėl to skaityti tik įdomiau. Beveik autentika.

Tekstas nėra sudėtingas. Ir nors nešvarus, gatvinis, tačiau nepretenzingas ir neperkrautas. Daug svarbiau ne kaip, o ką ir kodėl norima pasakyti. O pasakoma tikrai įdomių, šmaikščių ir netikėtų dalykų. Skaitant atrodo, kad autorius ir yra tas ant viršelio nupieštas saksofonistas, kuris virkdo savąjį instrumentą, o iš šio pasipylęs džiazas virsta raidėmis, žodžiais, sakiniais ir puslapiais, kurie plaikstosi pavėjui ir prieš vėją – čia lekiant motociklu, o čia jau bėgant maudytis nuogiems į nakties apsiaustą Baltijos jūrą.

„Betgi tu pasižiūrėk, švelniausioji, tu tik pasižiūrėk kaip jis groja, kaip nemokšiškai jis groja! Jis glamžo savo auksinį saksofoną kaip viešnamio kekšę, nes nemyli. Bet ir jo, matau, nemyli niekas, gal tik aš, nes mes visi, švelniuk, esame džiazo vaikai…“.

Persiskaito greitai ir lengvai. Bohemiškai pankiško ir pankiškai bohemiško gyvenimo atšvaitai negrįžtamai nutolusiuose (nes niekada nepatirtuose) prisiminimuose. Nežinau ar paaugliams ši knygelė tiktų, tačiau neabejoju, kad patiktų. O taip pat ir kitiems, kuriems nesvetimas džiazo skonis.

Svarbiausia, kad autorius nieko iš skaitytojo neprašo ir nieko neverčia daryti. Nei įtemptai mąstyti, nei spręsti kokias nors lygtis, nei vertinti ar teisti. Jis tiesiog džiazuoja ir palieka skaitytojui visišką laisvę – prisijungti arba ne. Tad viskas priklauso nuo jūsų – pirmyn.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
160 psl.
Leidykla: UAB “Rimas“
Metai: 1992 m.
Kaina: 4 Lt. Norint pirkti internetu bandykite ieškoti čia.

(c) veikiantis

Knygą nusipirkau, nes ji (kaip jau tapo įprasta) buvo pakankamai pigi ir (kaip jau tapo įprasta) buvau girdėjęs apie ją keletą gerų atsiliepimų. Taip pat buvau baigęs skaityti “Adolėlio kalendorius“ ir reikėjo rasti kitą skaitymą rytams, prieš einant į darbą. Tad ši knyga man pasirodė kaip  tinkamas pakaitalas ir, kaip vėliau paaiškėjo, pro šalį tikrai neprašoviau.

Ši knyga – tai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentai rašyti nuo 1938 iki 1975 m. O juose – įvairūs pamąstymai gyvenimiškomis temomis, atsiminimai apie draugus, komentarai apie tuometinio literatūrinio pasaulio peripetijas bei kiti pastebėjimai ar pajautimai apie patį gyvenimą. Tai nėra visas dienoraštis – tik jo fragmentai. Todėl reikia nusiteikti trumpiems ir neįpareigojantiems skaitymo kąsniams bei kąsneliams.

Tie, kas nežino, kas toks A. Nyka-Niliūnas, siūlau pasiskaityti čia. Tuo tarpu, tie, kas žino, manau supranta, kad jo gyvenimo kelias pakankamai įdomus ir tikrai vertas dėmesio. Ir kas svarbiausia – tas kelias vis dar tęsiasi! Šiuo metu A. Nykai-Niliūnui yra 92 metai ir jo dienoraščiai, spėju, vis dar pildosi.

Tuo tarpu šioje knygoje publikuojami dienoraščio fragmentai pradėti rašyti, kai autoriui tebuvo 19 metų. Taigi, pačioje jaunystėje. Pirmieji įrašai prasideda, kai autorius palieka savo gimtąjį Nemeikščių k. ir išvažiuoja studijuoti į miestą. Dienoraščio fragmentuose atsispindi esminiai jaunuolio sąmonę formavę epizodai, kurie kinta kartu su laiku. Fragmentai tęsiasi 38  metus, iki A.N.N. sukanka 56 m. Tai – ilgas, žodžiais turbūt nepamatuojamas laikas, kuris prasideda energingai bei šiek tiek jaunatviškai naiviai, ir baigiasi aprašant vieno po kito draugų, bendraminčių ar šiaip pažįstamų netektis.  Daug parašoma, dar daugiau nutylima. Tačiau tai jau paties autoriaus pasirinkimas, tad apie jo žmoną ar vaikus galime suprasti tik iš probrėkšmiais išnyrančių užuominų.

A.N.N. gyvenimas buvo tampriai susijęs su poezija, tad ir šiuose fragmentuose jos gausu. Cituojama daug, bene viskas originalo kalba. Ir todėl nesuprantantys prancūziškai ar vokiškai, visai kaip ir aš, ne viską čia supras. Tačiau tai tikrai nenumaldys noro skaityti toliau.

Man labiausiai imponavo istorinių įvykių aprašymai, t.y. Lietuvos okupacija, režimas ir t.t. Labai įdomu skaityti apie tai, kaip paprastas žmogus suvokė ir matė visus procesus apie kuriuos istoriniuose vadovėliuose aiškinama ganėtinai šaltai ir sausai (net jeigu ir be galo plačiai).

Knyga man labai patiko. Ją skaityti rekomenduočiau po truputį, t.y. po kelis puslapius per dieną. Nes tokio teksto, o ypač jausmo, kuris slepiasi po pačiu tekstu, negalima imti ir suskaityti po daug ir per greitai. Tai viena iš tų knygų, kurią skaitant reikia mėgautis. Nes tai poilsio, kelių ar keliolikos minučių per dieną skaitinys. Taigi, rekomenduoju, jeigu šiame aprašyme jau atradote save 🙂

O aš po truputį pradėsiu ieškoti ir kitų dviejų šios knygos tęsinių, t.y.:

– “Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000“ ir

– “Dienoraščio fragmentai 2001 – 2009. Papildymai 1940 – 2000“.

Skanaus!

Mano vertinimas: 10/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 648 psl.
Išleidimo metai: 2002 m. (pirmasis leidimas 1998 m.)
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

knzParašyta 1928 m. ir pirmą kartą išleista 1929 m. Pastarasis faktas, jog tekstui jau daugiau kaip 80 metų, įpareigoja šiandieninį skaitytoją į šį nuotykių romaną žiūrėti visai kitaip nei į kokį nors eilinį dabarties opusą. Rekomenduočiau šią knygą skaityti ne vien tik kaip literatūros kūrinį, bet kartu kaip istorinį šaltinį, kurio dėka galima pasistengti pajusti to laikotarpio dvasią bei nuotaikas.

„- Prižadėk man tamsta, – paprašė ji, – kad daugiau neloši.
– Prižadu, – šyptelėjo jis.
Po pusvalandžio Petras Stulys sėdėjo už ruletės stalelio.“

Veiksmas vyksta Kaune. Uždraudus azartinius lošimus, grupelė draugų nusprendžia steigti pogrindinį lošimų klubą. Tam tikslui, pradedant nuo Nemuno kranto, po visu Kauno centru iškasami tuneliai ir salės. Įkuriamas fiktyvus klubas, pavadinimu „Nepatenkinti žmonomis“, iš kurio atrenkami patikimi lošikai, kurie prisaikdinami niekam neprasitarti apie tai kas vyksta po žeme. Visi lošia su skraistėmis, kaukėmis dengdami veidus – taigi anonimiškumas garantuojamas. Čia ir prasideda visi nuotykiai, o tam, kad sužinotumėte kur jie baigiasi, kas ką ir su kuo išduoda, kaip atrodo tuometinis garbės kodeksas bei kaip sprendžiamos korumpuotos teisėtvarkos problemos, – reikės patiems perskaityti šią knygutę. Užtrukti tikrai neužtruksite, nes ji viso labo 65 puslapių.

Kas liečia tekstą, tai jis šiek tiek klaidinantis. Pradžioje pakankamai sunku susivokti tarp visų vardų ir pavardžių – skaitytojas tarsi įmetamas į katilą, iš kurio išsikapstyti privalo pats. O tame katile daugelis neaiškumų kyla dėl to, kad tam tikrus esminius dalykus autorius nutyli kaip savaime suprantamus, o tam tikras visiems suprantamas smulkmenas aiškina detaliai ir nuosekliai. Visa knyga – tai tarsi konkrečių įvykių ir situacijų rinkinys, kuriame neapsiimama giliai plėtoti skirtingų veiksmų sąryšių bei priešistorės, o tiesiog pasitenkinama tuo, jog glaustai šokinėjant per pagrindinius epizodus papasakojama visa istorija. Galbūt todėl daugelis įvykių ar priežastinių ryšių atrodo truputį neįtikimai ir nelogiškai, tačiau ši knyga ir nepretenduoja į literatūrinį Olimpą – tai nuotykių romanas – lengvas, nekomplikuotas ir vaizduotę masinantis vaisius.

Galima tik pagirti autorių už siužetą, kuris (nepaisant tam tikrų vietų) yra tikrai įdomus ir vertas dėmesio, o atlikus tam tikras korekcijas pagal šią istoriją manau būtų galima sukurti ganėtinai įdomų nuotykių filmą.

Skaičiau šią knygutę su pasimėgavimu, nes, visų pirma, traukė noras pajusti kokios mintys tuo metu sukosi 22 metų Justo Pilyponio galvoje, koks tuomet buvo gyvenimas ir kas iš jo tiesiogiai ar netiesiogiai galėjo atsispindėti autoriaus kūryboje, o konkrečiai – šiame romane. Perskaityti jį ypatingai rekomenduoju tiems, kurie kartais pajunta sentimentus kiek gilesnei istorinei praeičiai bei tiems, kurie nori praleisti popietę su knyga, kurią skaitant nieko nereikia analizuoti ar mąstyti. Taip, čia pirma šaudoma, o tik po to – klausinėjama.

O pabaigai citata, kuri man be galo patiko 🙂

„Dvidešimt ir du kartus rinkosi miesto tarybos posėdis ir nieko nenutarė.“

Vertinimas: neįvertinama 🙂

Kita informacija:

Puslapiai: 65
Leidykla:
“Varpas”
Metai:
1990 (1-asis leidimas – 1929 m.)
Kaina:
gavau kaip dovaną; norint nusipirkti manau reiktų aplankyti gatvės knygų prekeivius; žinoma, visuomet galima tokią ar panašią knygą atrasti ir pasikuitus savo senelių bibliotekose.

(c) veikiantis