Archyvas

Tag Archives: Parulskis

Nutyletu-leliju-miestas-355x530Šią knygą įsigijau dar knygų mugėje, tačiau atsiversti prisiverčiau tik po kelių mėnesių. Ir nors visą tą laiką norėjau ją perskaityti, aplinkybės vertė palaukti. O po ilgo laukimo ir, palyginus, neilgo skaitymo, apmatai apžvalgai taip ir liko vidiniuose kompiuterio diskuose dar keletui mėnesių. Tad grįžtu prie jų jau beveik viską pamiršęs, tačiau nebegalintis tempti ilgiau.

Taigi, Sigitas Parulskis ir jo nutylėtų lelijų miestas.

Visų pirma, neįprastas pats fizinis knygos kūnas, kuriame puslapiai vertikaliai padalinti per pusę, į dvi atskiras teksto gijas. Autorius rašo, jog abi šias gijas reikia skaityti kartu, vienu metu, tad kurį laiką skaitytojas turi skirti tam, kad atrastų jam tinkamiausią būdą tai padaryti. Ir tai – jau įdomu, nes pasirinkimų daugiau negu vienas. O čia ir prasideda žaidimas.

Tos dvi teksto gijos dalina gyvenimą per pusę. Viena jų – apie Simoną dabar, jau kartą išsiskyrusį ir kiek pražilusį. Kita – apie Simoną tada, kai dar buvo vaikas, paauglys, kai dar buvo vakar, o ne šiandien. Trumpai tariant, dabartis prieš praeitį ir ramybė prieš prisiminimus.

Įsivažiavus, abu tekstai natūraliai susipina į vieną istoriją ir papildomų skaitymo pastangų nereikalauja. Nes, iš esmės, tekstas lengvas ir sklandus. Vis mėginantis užkabinti kažką giliau nei paviršius. Ir tai sveikintina, nes Parulskio pavardė jau yra tapusi kokybės ženklu, tad norėdamas autorius galėtų ir, švelniai tariant, šiek tiek pavaryti pro šalį, skaitytojų masė to vis vien nepastebėtų. Tačiau jis išlieka savimi, neria giliau ir tai džiugina.

Knygos veiksmas vyksta Lietuvoje – čia pilna vietovardžių, prekės ženklų, parduotuvių pavadinimų. Savotiška nemokama (?) reklama. Ne tiek konkretumui, kiek dabarčiai, o ne kokiam nors mistiniam ir niekaip nesuasmeninamam, todėl dirbtinam, laikui bei vietai.

„Jie mėžia mėšlą, o tas, rodos, niekad nesibaigs. Jis nežino, kad dabar yra vienos didžiausių savo gyvenimo atverčių akivaizdoje – mėšlas niekada nesibaigs. Jo bus mažiau, bus daugiau, kartais jis siaubingai dvoks, kartais atrodys netgi mielas, bet jo bus ir bus, jis niekada nesibaigs.“

Tai romanas apie vyrą ir jo moteris. Apie tai, kas labiausiai įsiręžia į atmintį. Apie moters paslaptį ir tai, kad jos neįmanoma atskleisti ar paaiškinti, nes ji, ta paslaptis, visuomet vienu žingsniu priekyje, visuomet skatina tave eiti link jos, bet niekuomet neleidžia tau jos pasiekti. Dar alkoholis. Jo daug. Juo teisinamasi ir baudžiama. Alkoholis kaip įrankis, kaip priedas prie moterų. O suplakus šį kokteilį, telieka jis, vyras, ir jo neviltis. Apie tai, kas galėjo būti, bet ko niekada nebuvo. Ir tai, kas buvo, nors galėjo nebūti. Buities filosofinis pamušalas.

Tekste daug vulgarumo, tačiau jeigu iškeltume jį kaip klausimą, autorius iš karto kontratakuotų klausdamas, ar mūsų gyvenimas ne toks pats? Ir net norėdami išsiginti, negalėtume. Nes mes tokie patys – vulgarūs ir kūniški. Ir tik mūsų sąmonė dažnai stengiasi tai nuo mūsų nuslėpti. O šis romanas priešingai – nesistengia. Jis sako, tu lygiai toks pats kaip visi. Sako, džiaukis, kad nemeluoju, kad parašiau tave būtent tokį. Ir tu negali juo netikėti.

Tai knyga, kai svarbiau ne rezultatas, o pats buvimas. Kai detalės – tik nujaučiami priedai prie esmės. Ši knyga – kaip gyvenimas. Kažką prisimeni, o kažko ne. Kažkas susiję, o kažkas – tik padriki lapų šuorai vėjyje. Skaityti gera, nes testas pilnas gelmės. Bet tai, toli gražu, ne išpažintis, o tik išpažinties teatras.

Šios knygos stiprybė – autorius. Jis išlieka savimi. Kandus, vizualus, dažnai filosofiškas. Dar ir dar kartą mėginantis vulgarumą statyti prieš dvasines vertybes ir dvasines vertybes – prieš vulgarumą. Mėginantis žaisti ir žongliruoti šiais dydžiais. Čia vėlgi daug nuorodų į istoriją, įvairius literatūros kūrinius, filosofinius veikalus, daugiasluoksniškumo, bažnyčios nudievinimo, kitų simbolių. Tekstas kaip paveikslas. Ar jis užbaigtas? Ar jam kažko trūksta? Apie tai ir galvoji perskaitęs. Tuo jis ir įtikina tave. Tuo ir yra gražus.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 240 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Šiais metais knygų mugėje planavau praleisti nemažai laiko, tačiau dėl poreikio trūkumo, o ir kitų aplinkybių, planas liko išpildytas, spėju, tik pusiau. Tad pateikiu ne, kaip buvo planuota, knygų mugės dienoraštį, o tik tam tikrus pastebėjimus, kurie gali praversti (bet greičiausiai nepravers) ateityje:

– Giedros Radvilavičiūtės klausytis taip pat įdomu kaip ir ją skaityti.
– Mindaugo Nastaravičiaus raštas – sunkiai įskaitomas. O vietomis – ir netgi visai neįskaitomas.
– Vos tik Andrius Kubilius įžengia į knygų mugę su juo ima fotografuotis pagyvenęs jaunimas.
– Knygų pardavėjų veidai stipriai koreliuoja su jų parduodamomis knygomis.
– Audronė Urbonaitė atrodė pavargusi, tačiau vis vien sugebėjo pro šalį einančiam vaikui (su jo močiutės pagalba) įsiūlyti saldainį.
– Leidyklos plakate Sigitas Parulskis atrodo bent 10 metų vyresnis.
– Itin ilgos eilės valgykloje dar nėra maisto kokybės ar skonio požymis.
– Pasirodo tam, kad perskaitytum Donelaičio “Metus” užtenka 4 valandų, o ne 4 dienų.
– Knygų kainos ne visada (oi, ne visada!) yra sąžiningos. Vienas iš pavyzdžių: kai kurios knygos praėjusioje knygų mugėje kainavo pigiau negu šioje.
– Vytautas Rubavičius yra lietuviškas Hulk’as Hogan’as (bent jau kol nekalba arba kol nesišypso).
– Sigitas Parulskis vienui vienas (be pranešėjų, leidėjų ir kitų -ėjų) surinko ir “paėmė”, spėju, didžiausią konferencijų salę (5.1.).

O už viso to lieka dar daug kitų neišsakytų ir nepastebėtų pastebėjimų, kuriuos vis dar (!) galima pastebėti, nes knygų mugė nesibaigė ir šiandien lieka atvira jūsų ir mūsų kūnams.

tamsa ir partneriaiŠią knygą įsigijau dar prieš pakylant ir lūžtant komentarų apie ją bangai. Dar prieš sprogimą, kuris silpnesnius būtų suplėšęs į gabalus, o stipresniems apdeginęs sparnus. Kad suprastume apie ką aš čia, pateikiu trumpą pagrindinių įvykių santrauką:

–   Knygos anotacija: http://www.almalittera.lt/knyga/tamsa-ir-partneriai.html

–   Mindaugas Kvietkauskas parašo aštrią recenziją, po kuria nusėda neregėtas kiekis (literatūriniam tinklapiui) komentarų: http://literaturairmenas.lt/2013-02-22-nr-3415/580-knygos/885-mindaugas-kvietkauskas-sazines-balsas-ar-holokausto-industrija

–   Sigitas Parulskis pagauna Mindaugo Kvietkausko mestą kamuolį ir meta jį atgal (komentarų po interviu skaityti nepatariu): http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/s-parulskis-klydau-manydamas-kad-lietuviai-yra-kur-kas-didesni-antisemitai-201303051004.htm

O visa tai lydi gausybė įvairių pasisakymų, komentarų, straipsnių ir apžvalgų.

Reklaminiu požiūriu toks viešumas beveik neprilygstamas. Na, kai daugelis net neskaitę knygos, žino ir nebijo pasisakyti daug plačiau bei išsamiau negu vidutinis knygą perskaitęs (!) skaitytojas.

Žinodamas šią priešistorę, skaitydamas knygą mėginau (kiek tai įmanoma) atsiriboti tiek nuo istorinių įvykių tikslumo (juk tai grožinės literatūros kūrinys, o ne dokumentais pagrįsta ataskaita), tiek nuo jau perskaitytų nuomonių, komentarų ir kitų ištarų. Ir ką gi tuomet radau? Ogi nei daug, nei mažai – meilės istoriją. Didžiąją dalimi nelaimingą, tačiau kupiną vilties ir stipraus erotinio prieskonio.

O visa kita (apie ką iš esmės ir buvo tiek daug diskusijų) – tėra fonas ir aplinkybės. Situacijos į kurias papuola žmogus, ieškantis mylimosios labiau nei savęs. Ieškantis jos savyje, ieškantis ir negalintis susitaikyti su tuo kas vyksta aplink.

„Meluoti tinka bet koks laikas, tiesai reikalinga ypatinga akimirka“.

Nors šiaip, jeigu reiktų išrinkti į atmintį įsikirtusias citatas, būtų galima cituoti daug ir plačiai. S. Parulskis yra vienas iš tų, kurie geba valdyti kalbą/tekstą/žodį. Kurie geba sujungti juos taip, kad skaitančiajam staiga imtų ir nušvistų. Ir tuomet būna nesvarbi nei loginė teksto prasmė/pagrįstumas, nei daug kitų dalykų. S. Parulskis rašo taip, kad būtų galima jį skaityti ir skaityti. Jo tekstas labiau gyvas skaitymo malonumu nei pačia istorija.

Tiesa, knygoje man pasirodė kiek per daug religinių simbolių, kurie tokie akivaizdūs ir perkrauti, kad net sunkiasi pro viršelius ir laša tiesiai ant stalo. Taip ir norisi paimti ir viską gerai išgręžti, o tuomet – skaityti toliau. Tačiau taip paprastai knygos neišgręši, tad jie (tie simboliai) vis sunkiasi ir sunkiasi, vis laša ir laša… Pradedant nuo vardų, vietų, baigiant įvykiais, palyginimais ar net šnekamąją kalba – viskas sodriai pertepta religiniu sviestu, bibliniu paštetu ir kitais plačiai visuomenėje vartojamais produktais. Suprantama, toks ir buvo užmanymas, o ar tai tinkama, ar nelabai – tegul kiekvienas nusprendžia pagal save.

Apibendrindamas galiu pasakyti tik tiek, kad man patiko. Tiesa, ne taip, kaip patinka paskiros S. Parulskio esė, bet patiko. Nes skaitymas – taip pat malonumas. Ir jeigu kažkas sugeba apžaisti skaitytoją žodžiais taip, kad šis nušvistų, tuomet užvertus knygą privalu atsistoti ir ploti. Abiem rankomis. Už tai, kad autorius geba tai, kas daugeliui yra tolima ir, deja, nepasiekiama svajonė. Net jeigu ir atskiesta šiokiu tokiu dirbtinumu bei apsimestinumu. Juk svarbiausia, kad tekstas veikia ir veikia taip, kad esi priverstas juo patikėti.

„Atsimeni, kai atėjai pas mus pirmą sykį? Aš sėdėjau virtuvėje… Tada pirmąkart pasimatėme. Ne, tai nebuvo atsitiktinumas, tyčia apsinuoginau. Norėjau pasimėgauti tavo sumišimu.“

 

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2012 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Taigi, ir vėl Sigitas Parulskis. Baigęs dalinti interviu, rašyti romanus ir surinkęs į vieną vietą pluoštelį esė. Didžiąją jų dalį galima rasti įvairiuose internetiniuose tinklalapiuose, tačiau ieškoti, click‘inti ir scroll‘inti tikrai nėra taip malonu kaip atsiversti leidyklos dažais dar kvepiančią knygą ir sklaidyti jos puslapius tarp trupančių pirštų. O trupančių todėl, kad tai be galo gražiai skamba. Visai kaip ir Sigito tekstai.

Kadangi knygą skaičiau pakankamai ilgai ir perskaitęs vieną esė, kitos kartais imdavausi tik po mėnesio, bendras vaizdas yra šiek tiek išblukęs, tačiau apie kontūrus vis tik galiu tarti vieną ar kitą žodį.

Čia, kaip ir kiekviename rinkinyje, rasite visko – tiek to, kas smigs tiesiai į suvokimo centrą, tiek to, kas lengvai ir grakščiai išsisuks iš tinklo ir aplenks kiekvieno asmenines ribas. Tačiau jeigu jums patinka S. Parulskis ir jo tekstai, šia knyga tikrai nenusivilsite. Didžioji dalis tekstų yra išmoningi ir kaip skelbia pavadinimas – tarsi prieš mirtį – gražiai bei švelniai glosto mūsų vidines puses, o juos skaitydami jaučiame neapsakomą malonumą. Kai kuriuos sakinius, atrodo, būtų galima skaityti ir skaityti, vėl ir vėl, kol jų grožis ir skonis suaugtų su mūsų kūnu ir taptų vieniu. Sigitas čia, kaip ir kituose savo esė rinkiniuose, vėl gaudo paskirus momentus, džiaugiasi ir džiugina. Jam tai – akivaizdžiai malonu. O jeigu malonu jam, kodėl negali būti malonu ir skaitytojui? Ir net jeigu kai kurie tekstai traukia, tačiau nedatraukia iki Erlickiškai genialaus absurdo, jie tampa tik menkais nesusipratimais ir bendro rinkinio tono nekeičia. Knyga vis vien veikia, tekstai visumoje vis vien sugeba pakankamai nesunkiai prasilaužti kelią į skaitytojo (šiuo atveju – mano) malonumų sodus.

Žinoma, kartais nuo Erlickiškų pretenzijų nukrypstama į kitą pusę ir šiek tiek keistai atrodo tekstai (ar tikriau – tekstas), kur vos ne kiekvieno sakinio pabaigoje dedamas daugtaškis. O žinant, kad Sigitui tai nebūdinga ir – kas netgi svarbiau – tekstas to visiškai nereikalauja, visa tai atrodo ne tiek keista, kiek juokinga. Bet būnant S. Parulskiu turbūt galima leisti sau kur kas daugiau negu nebūnant S. Parulskiu. Tad, kol autorius žaidžia, smaginasi, o kai kur galbūt kaip tik – atsiveria tikruoju savo pavidalu, skaitytojui belieka skaityti ir patikėti arba ne siūlomu išsigelbėjimu.

O tekstai, kaip įprasta, daugiasluoksniai ir daugiabriauniai. Tačiau neperkrauti, logiški, išbaigti ir todėl – tiesiog malonūs skaityti.

Manau, tokio pabraukymo pirštu per vandens paviršių ir pakaks, o jeigu kam nors norisi truputį daugiau pločio ar gylio – visuomet galima nusipirkti knygą ir asmeniškai įsitikinti jos gydomosiomis savybėmis.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
248 psl.
Leidykla: “Alma littera”
Metai: 2011 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Po labai ilgo abstinencinio laikotarpio ir vėl pribrendo noras skaityti. Tiesiog čia ir dabar. Kadangi neskaitytų knygų jau prisikaupė daugiau negu būtų moralu minėti, tai pamėginsiu po truputį grįžti.

Taigi – „Vėjas mano akys“.

Policininkai pavežėjo mane ligi viešbučio, ir dėl viso pikto paklausė, ar norėčiau rašyti skundą, tačiau paklausė tokiu tonu, kad aš nenorėčiau.

Toks priėjimas ir prie šios knygos, kurią paėmus į rankas visa S. Parulskio povyza lyg ir klausia: „galbūt norėtum perskaityti šią knygą?“. Tačiau paklausia tokiu tonu, jog atsisakyti tiesiog negaliu. Ir tebūnie tai „atostogų romanas“.

Trumpas siužeto nupasakojimas atrodytų daugmaž taip: Odisėjas (pagr. herojus) atskrenda į Graikiją, oro uoste sėda į taksi ir važiuoja į viešbutį, tačiau pakeliui  taksistas numiršta, mašina nurieda nuo kelio ir prasideda detektyvas bei  nesibaigiantys klausimai. Sakyčiau, kažkuo primena D.Brown‘ą, nes kartais atrodo, jog besiaiškinant painią įvykių spiralę, kažkur už kampo slepiasi iliuminatai su savo legendomis ir padavimais. Tik, žinoma, lietuviška jų versija – padėvėta ir visiems atsibodusi.

Pats pasakojimas primena švelnų Č. Bukowskį – nuolat geriama, keikiamasi ir mėginama žaisti erotikos kortomis, tad neišrankus skaitytojas, labai greitai užkibs ant šio S. Parulskio kabliuko ir net nesuvokdamas apie ką skaito, jausis patenkintas. Juk tai – atostogų romanas ir iš esmės čia nesvarbu apie ką, svarbu kaip. Akimirkos žavesys. Ar ne tiesa?

Taigi, alkoholis ir erotika. Ir klausimas, kas S. Parulskiui išplovė smegenis? Bet gali būti, jog jis su mumis tiesiog žaidžia. Ir žaidžia taip, kad mes niekada nepasijusime nugalėtojais, o būsime priversti vien tik: „<…> vemti šachmatų figūromis.“. Turiu pripažinti, jog žaidimas nuostabus. Pripažinti ir išvysti besišypsantį S. Parulskio veidą, nuoširdžiai besijuokiantį iš mūsų beviltiškumo.

Ir jei iš pradžių dar priešinamės, tai su laiku, puslapis po puslapio, S.Parulskis vis tik nugali, sulaužo mus ir įskiepija veiksmo sekimą bei norą sužinoti kuo viskas baigsis. Negalima sakyti, jog knyga nelogiška ar neteisinga. Ne, knyga turi stiprų pagrindą, žodyną, stilių bei istoriją nuo kurios nenuklystama ir tai įrodo, jog autorius išmano ką daro. Ir dabar jis juokiasi. Juokiasi, juokiasi, juokiasi. Kaip visada – parulskiškai.

Teksto paprastumas kartais primena greitą maistą. Ir nesvarbu, patinka ar nepatinka, tiesiog norisi visą tai suvartoti. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Norisi patenkinti alkio, net jeigu ir fiktyvaus, jausmą.

Jeigu  kas nors labai atkakliai tvirtina, kad ko nors bijo – su tokiu tipu reiktų elgtis atsargiai. Kaip ir su tais, kurie prisiekinėja, kad nieko nebijo. Kraštutinumai visuomet baigiasi nusikaltimais.

Detektyvai, intrigos, šiza ir nuogos moterys šokančios ant restorano virtuvės stalo. Kaip jau minėjau – atostogų romanas.

O kad būtų dar paveikiau, visur apstu nuorodų bei aliuzijų į graikų mitus. Tik kartais kyla klausimas ar nebuvo šiek tiek persistengta ir perspausta?  Juk didžioji dalis šio “atostogų romano” auditorijos be atskirų paaiškinimų vis vien turbūt nesupras ką tais vardais norėta pasakyti. Bet ar tikrai norėta? Kartais atrodo, jog tai tiesiog pigus triukas timptelti už skverno dar vieną skaitytoją. Kaip jau minėjau – primena D. Brown‘ą, lengvai atskiestą ir pritaikytą lietuviškai vartosenai.

Pati istorija keista ir balansuojanti tarp „neaišku kur“ ir „neaišku kaip“. Atrodo, jog tai eilinis autoriaus žaidimas ir jis džiaugiasi šia galimybe atsikvėpti. Susidaro įspūdis, jog tai žingsnis atgal, tarsi poetas imtųsi kurti tekstus pop dainoms. Bet S. Parulskis nėra durnas, tad galbūt dabar belieka tikėtis dviejų žingsnių į priekį?

Knyga susiskaito per du vakarus. Ar daug mumyse jos lieka? Neaišku. Tačiau, ar toks jos tikslas? Juk skaitymas – tai malonumas. Ir tikrai bus tokių, kurie skaitydami šią knygą tą malonumą patirs. O po to ir toliau gyvens, savo šmaikščius ir nepakartojamus gyvenimus, laukdami ne kito atostogų romano, o tiesiog kitų atostogų.

Vertinimas: 6.7-7.2/10

Kita informacija:

Puslapiai: 237 psl.
Leidykla: “Baltos lankos”
Metai: 2010 m.
Kaina: ~27 Lt. – internetu nusipirkti galite čia.

(c) veikiantis

Visų pirma sveikinu save sugrįžus po gerokų atostogų, kurias pagrinde įtariu įtakojo šiltasis metų sezonas. Ta proga turbūt ir šie Atikos žodžiai:

Po šitiek metų tu sugrįžai
ar ilgam, ar ilgai?
vandenynuos buvai, vandenynuos
Kilimandžaro… Kilimandžaro…

Tikiuosi šiuo šaltuoju metų laiku bus ne tik noro ir valios skaityti, bet ir apie tai parašyti 🙂

Taigi..

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu (parengė Laimantas Jonušys)

Apie armiją, sportą, šeimą, poeziją, prozą, scenarijus. Apie gyvenimą prieš ir gyvenimą po. Apie draugus, pažįstamus, bičiulius ir kompanionus. Apie žaidimus ir kitus malonumus. Trumpai tariant – apie viską. Tai knyga, kurią tiesiog norisi cituoti, tačiau baisu tai daryti, nes tuomet reikėtų cituoti ją visą.

Tai savotiškas interviu, išsikalbėjimas, išsipasakojimas, atsivėrimas.

Tas, kuris sugalvojo, jog lietuvių literatūrai trūksta tokios knygos, pataikė labai taikliai ir nenuginčijamai – tai tarsi šviežias oro gūsis ar savotiškas žingsnis, suartinantis tą, kuris rašo ir tą, kuris skaito. Nors aš asmeniškai labai abejoju ar tas, kuriam kilo ši idėja, norėjo tai padaryti vien dėl literatūros. Manau, tai buvo padaryta iš paprasčiausio išskaičiavimo, daugmaž – va, Parulskis ant bangos, jį perka, tai kodėl nepasiūlius ko nors dar nupirkti.. Vienaip ar kitaip, knyga verta, kad ją pirktų ir skaitytų. Gal ne tiek, kad pirktų, kiek, kad skaitytų.

Apie šią knygą kalbėti sunku, ją reikia tiesiog skaityti ir džiaugtis. Čia nėra kažkokios istorijos ar prasimanymų – tai savotiškas dokumentinis filmas, kuris nupiešia pasaulį, užvertus romanų, poezijų ir pjesių puslapius. Dokumentinis filmas, kaip žingsnis, praskleidžiantis S. Parulskio asmeninio gyvenimo skraistę. Čia S. Parulskis kalba tiek apie gyvenimiškus dalykus, t.y. apie tai kokią sporto šaką kultivavo mokykloje, kaip jautėsi armijoje, kam turėtų būti dėkingas už tai, kuo jis tapo dabar. Tiek apie patį kūrybos procesą, t.y. kiek tai užima laiko, redakcijų, kada viskas liejasi tarsi pienas, o kada stingsta tarsi ledas, kada gimsta siužetas, o kada tik jo dalis.

Nuo šios knygos sunku atsiplėšti, skaitant ją – norisi vis daugiau ir daugiau, dar ir dar. Per daug nesiskubinant šią knygą galima perskaityti per porą vakarų.

Ar galėčiau ją rekomenduoti? Tikrai taip. Ir ši knyga, skirtingai nei S. Parulskio romanai ar poezija, turėtų imponuoti tiek jo gerbėjams, tiek ir paprastiems skaitytojams, kuriems bet kurio rašytojo asmeninis gyvenimas yra šiek tiek viliojanti ir intriguojanti paslaptis.

Manote nerasite šioje knygoje nieko įdomaus? Manau, jūs klystate.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:
Puslapiai:
144
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2009 m.
Kaina: ~24 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

“...po akimirkos tas šešėlis virto smūgiu per sprandą, ir akys prisipildė ryškiai gelsvos, melsvos, tuojau pat juostančios tuštumos, kurią įprasta vadinti tamsa.”

Iš esmės Parulskis man patinka. Man patinka ta jo kalinio fotografija keliaujanti nuo vienos knygos ant kitos. Tas jo pamėkliškas žvilgsnis, kuris atrodo tuoj tuoj virs smūgiu per sprandą su visomis aukščiau cituojamomis pasekmėmis.

Daug kur buvo angažuota, kad štai, štai Sigitas Parulskis rašo/parašė kitokią knygą. Kitokią negu ankstesnieji jo esė rinkiniai. Ir dar daugiau – Sigitas Parulskis rašo/parašė ne bet kokią kitokią knygą. Rašo/parašė romaną. Ir tas romanas tikrai kitoks negu „Trys sekundės dangaus“. Galiausiai tas kitoks ir kitaip jau įgriso. Manau, jog visuose tuose pranešimuose vienintelis nenuginčijamai svarbus dalykas yra tas, kad Sigitas Parulskis vis dar rašo/parašo.

Na, tai kokia iš tikrųjų ta knyga, įvilkta į, mano nuomone, ypatingai atgrasų viršelį?

Pirma mintis, kuri man šauna į galvą – knyga sudėtinga. Antra mintis sako, kad gal ne tiek sudėtinga, kiek protinga. Apibendrindamas galiu pasakyti, jog ši knyga skirta pirmiausiai tiems, kurie sugeba patirti malonumą tiesiog skaitydami gerą tekstą. Tiesiog skaitydami ir nelaukdami, kur tas tekstas juos nuves.

Siužetą, kuris mažomis didelės mozaikos dalimis išmėtytas po visą knygą, trumpai galima apibūdinti taip – tai istorija apie keturias vienos giminės kartas ir vieną ilgą jas visas siejantį laikotarpį, besitęsiantį iki šių dienų. Kitaip tariant – tai ilga murmanti siena su galybe joje įspaustų vardų, įvykių, sąsajų ir viso to, kas lieka už kadro. Tai tarsi fotografijų albumas, įamžinęs įvairių žmonių nutylėtus ir išrėktus, atvirus ir uždarus, pamirštus ir prisimenamus gyvenimus.

Baigęs skaityti šią knygą jaučiausi truputį išdurtas. Gal ne tiek išdurtas, kiek išsidūręs. O išsidūriau būtent todėl, kad naiviai tikėjau, jog visa išganantis atsakymas manęs laukia paskutiniame knygos puslapyje. Atsakymas manęs ten tikrai laukė, tačiau lygiai tiek pat, kiek ir visuose ankstesniuose puslapiuose.

Tai knyga, kuri po truputį veda prie atsakymo ir pačioje pabaigoje leidžia suprasti, jog būtent tas vedimas, tas didžiulis ir gremėzdiškas apžvalgos ratas, besisukantis virš pamirštų miestų, laikmečių, žmonių ir galiausiai virš tavęs paties, jog būtent tai ir yra atsakymas.

Skaitant pirmą kartą, patarčiau neskaityti atmestinai, nes tai tarytum didelė mozaika, kurią dėliojant patartina prisiminti kas vyko prieš 40 puslapių, nes 40 puslapių po to lyg tarp kitko bus paminėtas koks nors iš pažiūros nereikšmingas faktas, kuris iš tikro bus raktas, susiejantis iš pažiūros visiškai skirtingus žmones ar tam tikrus jų gyvenimo etapus.

Vėliau, žinoma, šią knygą galima skaityti ir dalimis, nuo vidurio ar pabaigos, kas mėnesį ar metus, po keletą sakinių ar keletą skyrių – visa tai tenkina, nes tekstas, kaip jau minėjau, nesikandžioja ir tikrai vertas skaitymo.

Knyga man patiko. Tikriausiai buvau tam užprogramuotas. Abejoju ar knyga patiks visiems, tačiau savo skaitytoją ji tikrai suras. Esu tikras, jog dar ne kartą ją atsiversiu.

Knyga palyginus brangi. Gavau 10 Lt. nuolaidą vien todėl, kad pirkau knygų mugėj. Kitaip turbūt būtų tekę laukti kol nuslūgs populiarumo banga ir kainos kris. Nors abejoju ar būčiau iškentęs.

Nes iš esmės Parulskis man patinka.

Pažymys: 9/10 (devyni iš dešimties).

Kita informacija:
Puslapiai: 373
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2008
Kaina:  32 – 36 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis