Archyvas

Tag Archives: moteris

orfejasKiekviena knyga – savotiška rizika. Viena – daugiau, kita – mažiau paskaičiuota. Niekada nežinai, ar knyga, kad ir kokia ji bebūtų, atitiks tavo skonį ir tuometinį nuotaikos dažnį. Lygiai taip ir su Tomu Vaiseta, kurio romaną į rankas paėmiau šiek tiek rizikuodamas. Tai – antroji autoriaus knyga. Pirmosios nesu skaitęs, todėl rizika – natūrali.

Bet visų pirma, apie tai, kaip šios knygos fizinis pavidalas skiriasi nuo to, kurį susidėliojau mintyse dar jos nepažinodamas:

  • – Ji plonesnė, nei įsivaizdavau.
    – Jos viršelio tekstūra išsiskiria iš bendro srauto.

Taigi, dar prieš pradėdamas skaityti jaučiu, viskas baigsis gerai, nes švilpukas nespėjo paskelbti rungtynių pradžios, o realybė jau 2:0 pirmauja prieš išankstines nuostatas.

Pats tekstas kelią skinasi atsargiai. Apsiuostydamas ir apsižvalgydamas. Niekur neskuba. Sako, dar bus laiko susipažinti. Pamatyti ką mes, vienas ir kitas, skaitytojas ir kūrinys, sugebame. Ko mes verti kartu ir ko – atskirai.

Pradžioje net kyla įtarimas, kad tekstas negali būti greitas. Kad jis – nerangus. Kaip kalėdinė eglutė, apkarstyta galybe žaisliukų. Ir jei paskubės ar padarys kokį netikėtą manevrą, tą pačią akimirką, neišlaikęs pusiausvyros, pargrius ir suduš. Bet kol kas dar ankstoka daryti išvadas. Aišku tik tiek, kad tekstas – protingas. Daug protingesnis už mane. Na, arba bent jau tokiu dedasi.

„Vis spartinome žingsnį, taip demonstruodami nusivylimą regimais kūriniais, bet iš tikrųjų – vienas kitu, iš paskutinės salės, ko gero, būtume bėgte išbėgę, jeigu nebūtume atsitrenkę į sieną.“

Tekstas netrunka, vos keletas puslapių ir užhipnotizuoja. O  tada jau gali užmerkti akis ir leisti jo vandeniui plūsti į vidų, lietis tarp pirštų. Tema užduota ir niekas neblaško. Ir nerangus virsta į savimi pasitikintį.

Bet negalima pasimiršti per daug, negalima pasileisti nuo turėklų, nuo virvelės, nuo rankenos, nes tekstas vis primena, kad jis – vis dar protingesnis už mane ir tave. Todėl turi ne tik sekti juo, bet ir suprasti, ne tik ryti, bet ir kramtyti. O tai – tik į naudą. Nes, galų gale, skanu. Rafinuota ir (bet?) skanu.

Tai romanas apie karo nuojautą, apie kovą žmogaus viduje, kuri tuoj – jau visai tuoj – turėtų išsprogti ir išsiveržti į išorę. Į pasaulį. Į visuomenę, nebegalinčią savęs kitaip pralinksminti ar nustebinti. Karas – kaip pabudimas iš letargo. Kaip vienintelė – kad ir kaip kraupiai skambėtų – pramoga.

Meno kūriniai, įvairios nuorodos, aliuzijos, istoriniai pjūviai. Ir, aišku, palyginimai. Įvairūs ir įvairiausi. Iš esmės tekstas pastatytas ant palyginimų. Tai nėra nepertraukiamas srautas, tai – logiškai ir aiškiai sukonstruota sistema. Rankose ilgai vartomas suvenyras.

“Moteris tyliai įsliūkino į svetainę. Jei ne parketo girgždesys, labai panašus į dangų griežimą, būčiau jos nepastebėjęs. Ji rankose laikė nešiojamąjį kompiuterį ir savo laikysena vėl priminė pasiklydusią japonų turistę. Bet jos pozoje buvo per daug apsimestinumo, todėl atrodė kaip savo pačios šaržas.“

Tai – kelionė, kur svarbiausia ne tikslas, o pats procesas. Kelionė, kurią, norint suvokti iki galo, reikia patirti daugybę kartų.

Kitaip tariant – aukšto lygio literatūra. Graži, su dideliais vitražais, freskomis, kolonomis. Daugiaaukštis statinys, kuriame tu niekada negyvensi. Tik vaikščiosi po jį ir stebėsiesi tuo, kaip viskas čia yra. Pradžioje – kaip, vėliau – kad yra iš viso.

Ši knyga – rimtas pareiškimas literatūrai, įvairioms premijoms, vertinimo komisijoms, dešimtukams ir penketukams, tačiau paprastų malonumų mylėtojams jos greičiausiai nepavyks perlaužti ir išgyventi. Kaip sūdytos pistacijos, kurios kiautas neturi trūkių ir kuri atrodo neįveikiama. Nors ir gera ją laikyti rankose, nors ir skanu nuo druskos, kuri lieka ant pirštu, nors ir žadina vaizduotę skonio nuojauta (nes juk kažkas ten viduje yra!), bet norint ją išpildyti, kaip ir Orfėjui, skaitytojui teks nukeliauti pirmyn ir atgal, šiuo atveju – į virtuvę, pasiimti kokio nors rakando, padėsiančio viską išspręsti. Tik ar norėsis stotis nuo sofos? Palikti tingią ir klausimų nekeliančią užuovėją?

Taigi, tai ne pramoginė kelionė. Kita vertus, kodėl tokia turėtų būti? Skanaus!

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
232 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Reklama

sniego senisPraleidęs antrąją lietuviškai išleistą šios serijos knygą „Gelbėtojas“, griebiausi trečiosios – „Sniego senis“. Turiu pripažinti, užteko vienos knygos, kad Jo Nesbø priverstų iš naujo pajusti kažkada pamirštą (o gal – iki galo ir neatrastą) artumą detektyvo žanrui.

Kaip ir pirmąją, šią knygą perskaičiau labai greitai. Kitaip ir neišeitų, nes tokias norisi skaityti kuo greičiau, imti ir praryti vienu kąsniu, viską sužinoti iš karto nepaliekant ore kabančių atsakymų į pusbalsiu užduotus klausimus.

„Tuoj iškris pirmas sniegas. Ir tada jis vėl pasirodys. Sniego senis. O kai sniegas nutirps, vėl kažką pasiims su savimi. Tu paklausi savęs: kas nulipdė sniego senį? Kas lipdo sniego senius? Kas pagimdė The Murri?“ Nes Sniego Senis ir pats to nežino.“

Taigi, detektyvo Hario Hūlės istorija tęsiasi. Šį kartą jam tenka susidurti su žudiku, kuris nusikaltimo vietose palieka nulipdytus sniego senius. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Nes įvykių, užuominų, sąsajų ir netikėtumų spiralė įtraukia kur kas daugiau negu keletą galimų baigties scenarijų. Skaityti lengva, paprasta ir, svarbiausia, norisi. Tekstas vizualus, aiškus ir gyvas. Ir netgi kabliukas, apie kurį užsiminiau praėjusioje apžvalgoje (kad labai daug veikėjų, vardų, pavardžių ir jų sąryšių) čia yra puikiai išspręstas ir nekelia jokio nepatogumo.

Ypatingai smagu tai, kad visos serijos knygos turi bendrą pamatą, t.y. laiko juostoje besitęsiančią detektyvo Hario Hūlės gyvenimo istoriją. Tačiau ji ganėtinai lanksti ir tikrai nėra taip, kad neperskaičius ankstesnės knygos (pvz. mano atvejis), negalėtum tinkamai įsijausti į sekančią. Visos nuotaikos, istoriniai vingiai ir kitos esminės detalės ar siužeto posūkiai gražiai išrišami ir įvedami į bendrą kontekstą. Beje, tai nedaroma taip atvirai, kad būtų atskleistas neskaitytos knygos siužetas ir nebesinorėtų jos atsiversti. Herojus visuomet išlieka pirmoje vietoje ir jo gyvenimas traukia net nutuokiant, kur link jis nuves, todėl nieko keisto, kad perskaičius šią knygą, norisi perskaityti ir ankstesniąją.

„Harį užliejo adrenalino antplūdis: drebulys, kuris visada sukrėsdavo, pajutus pirmuosius nusikaltėlio pėdsakus. O po adrenalino bangos apimdavo Didysis Apsėdimas. Jis reiškė viską: įsimylėjimą ir svaigulį, aklumą ir aiškiaregystę, prasmę ir beprotybę. Bendradarbiai retkarčiais užsimindavo apie įtampą, bet tai buvo kažkas kito, kažkas daugiau. Jis niekada niekam neprasitarė apie Apsėdimą ir nebandė jo analizuoti. Niekada nedrįso. Žinojo tik tiek, kad šis jam padeda, gena pirmyn, pila kuro dirbant paskirtą darbą. Daugiau žinoti nenorėjo. Tikrai ne.“

Emocijos ir smalsumas yra pagrindinis šios knygos (ir turbūt daugelio šio žanro knygų) variklis. Jis neapleidžia. Veda tave klystkeliais, kol vienas po kito pradeda vertis vaizdai. Atsiveria, užsiveria. Atsiveria, užsiveria. Sąsajos atsiranda ir išnyksta. Įtariamieji tampa liudininkais, o liudininkai – įtariamaisiais. Mėginti nuspėti tokio romano pabaigą – vienas malonumas. Kitas malonumas – stebėti kaip tie spėjimai bliūkšta ir intriga puslapis po puslapio atgyja.

Tai – puikus detektyvas. Keletą kartų pajutęs, kad artėjama prie aklavietės ir netrukus turėtų įvykti lūžis, mėginau įsivaizduoti, ką pats sugalvočiau autoriaus vietoje. Kokiu keliu pasukčiau. Kaip pratęsčiau įtampą ir išlaikyčiau susidomėjimą. Deja, galva būdavo tuščia ir nepajėgi sukurti kažką tokio, kas išlaikyti ankstesnį tempą ir norą versti vieną puslapį po kito. Skaitydamas tokią knygą pasiduodi ir supranti, kad daug geriau mėgautis literatūra negu mėginti su ja kovoti.

Vertimas taip pat nekliūna, o tai reiškia – geras ir tikslus. Visai kaip teisėjas krepšinio varžybose.

„Hariui niekada nepavyko išties pasidžiaugti, kad jo tiriamos bylos vieną dieną staiga išaiškinamos, išsprendžiamos ir baigiamos. Tol, kol byla būdavo tiriama, jis turėdavo siekį, bet kai tik jį įgyvendindavo, tiesiog susivokdavo, kad dar nepasiekė savo kelionės tikslo. Arba kad tas tikslas neatrodo taip, kaip jis tikėjosi. Arba kad tikslas pasikeitė. Kaip ir jis pats arba velniai žino kas. Reikalas buvo tas, kad jį apnikdavo tuštuma, kad pergalės skonis nebuvo toks, kaip pažadėta, kad nusikaltėlio sulaikymą visada lydėdavo klausimas: „Ir kas iš to?““.

Mano lentynoje jau guli ir naujausia lietuviškai išversta šios serijos knyga „Nemezidė“, tad trumpas atokvėpis – ir tęsiu tai ką su malonumu pradėjau. Tai, kas priminė, jog knygos – tai ne vien gražus žaidimas žodžių paveikslėliais. Tai – dar ir mįslė, ieškojimo ir, žinoma, atradimo malonumas.

Rekomenduoju visiems smalsiems ir besidomintiems. Tiesa, “Sniego senyje“ kitaip nei “Raudongurklėje“, gerokai daugiau erotikos prieskonių, tad nedovanokite jos mažiems vaikams. Dovanokite ūgtelėjusiems.

Skanaus!

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Snømannen
Puslapiai:
471 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 2007 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

 

zmogus dezeKai namuose, susiklosčius įvairiausioms aplinkybėms, atsirado dvi Kobo Abės knygos apie žmogų-dėžę, nebeturėjau kur trauktis. Įvertinus knygos storį buvo aišku, kad ilgai neužtruksiu, tad nusiteikiau lengvam, neįpareigojančiam skaitymui ir, tiesą sakant, likau maloniai nustebintas.

Knygos siužetas originalus ir visiškai nekasdieniškas. Bent jau man, europiečiui, kuris pirmą kartą susiduria su žmogaus-dėžės sąvoka. Nežinau kaip ten iš tikrųjų yra tuose rytuose, tačiau, trumpai tariant, įsivaizduokite didelę kartoninę dėžę nuo šaldytuvo arba viryklės. Užsivožkite ją ant savęs (ji turėtų apgobti kūną kažkur iki blauzdų), tuomet ties galva išpjaukite skylę per kurią galėtumėte matyti, kas vyksta priešais, pasiimkite su savimi visus reikalingiausius daiktus, būtiniausius rūbus, nusiteikite niekada negrįžti namo ir… išeikite gyventi į gatvę. Kodėl? – paklausite. Todėl, tiesiog todėl.

Žmogus-dėžė – tai klajūnas, neturintis nieko išskyrus dėžę ir tai, kas joje telpa. Jis glaustosi miesto pakampėse, valgo tai, ką suranda arba pasivagia, sugeba tobulai pranykti minioje, pastebėti visus, tačiau pats taip ir likti nepastebėtas.

„Man labai patinka stebėti tokį peizažą. Gal todėl, kad jis panašus į mano sielą, – atstumai sunkiai nustatomi, o daiktų kontūrai neaiškūs. Ir sąvartynas gali būti gražus. Joks vaizdas nenusibosta, jei matai jį pro dėžės langelį.“

Turint omeny, kad knygos idėja mane pagavo visiškai jai nepasiruošusį, viską skaičiau su itin dideliu susidomėjimu. O ir tekstas nekomplikavo situacijos, buvo paprastas, nepersunktas sudėtingais kalbos viražais ar ilgais dėstymais apie nieką. Viskas konkretu, aišku ir puikiai suprantama. Dėl to buvo ypatingai įdomu, kur ir kaip nuneš plėtojama istorija. Ir tas „kaip“ čia buvo toks pat svarbus, o gal net ir svarbesnis už „kur“.

„Apsišaukėlio paraginta, ji perėjo įstrižai per kambarį, kone kliudydama mane. Jos eisena stebuklingai lengva – tarytum švytuotų tikslus, gerai suderintas, beveik neeikvojąs energijos mechanizmas. Išsitraukusi iš chalato kišenės dėžutę, dviem pirštais ją paspriegė, ir degtukai įlėkė pro apsišaukėlio dėžės langelį. Tuo pat metu mano šnerves pasiekė jos kūno kvapas. Panašų dvelksmą vėjas atnešdavo nuo nužydėjusio arachisų lauko, kurį mačiau pajūryje. Širdis ėmė daužyte daužytis. Iš pavydo apsišaukėliui? Išlenkusi kūną, ji pasuko atgal ir dar eidama pradėjo segiotis chalato sagas“.

Tai – labai keistas romanas. Žmogaus-dėžės užrašai, pokalbiai su savimi, klaidžiojimas savo vidaus labirintuose iš kurių niekaip nepavyksta ištrūkti. Kurie niekaip nevirsta tuo vieninteliu tikruoju keliu į aiškų sprendinį, į gyvenimą su atsakymais.

Pati žmogaus-dėžės idėja labai taikli. Ji lengvai suprantama, tačiau tuo pačiu – itin skaudi. Verianti kiaurai ir liečianti daug socialinių temų. Tai daugiasluoksnė knyga – giluminis žmogaus savasties pjūvis. Klaidžiojimai tarp sapno ir realybės.

Ir vis tik į pabaigą pradėjau jausti, kad pirminis teksto įspūdis po truputį slopsta. Kad sprūsta iš sąmoningo lauko ir pasileidžia sunkiai sugaunamais pamišėliškais viražais. Tiesa, link to buvo logiškai visą laiką einama, tačiau man asmeniškai norėjosi sprogimo, o viskas, atrodo, paprasčiausiai išsikvėpė. Ir vis tik – tai joks priekaištas ar minusas knygai, nes svarbiausia čia yra tai, kad perskaičius tokią knygą, kažkas sujuda viduje ir pradedi kilti įvairiausi klausimai bei po truputį vertis akys. Tad nepaisant visų abejonių, tai knyga, kurią verta perskaityti. Verta turėti dviem egzemplioriais. Verta kelti klausimus į kuriuos atsakymai atrodo nebūtini, kol nesuvoki, kad ir pats esi šiek tiek (o gal net ir daugiau negu šiek tiek) žmogus-dėžė.

Vertinimas: 7.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Hakootoko
Puslapiai:
116 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1991 m. (originalas – 1982 m.)
Kaina: gavau dovanų. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

„Noriu paliest tuos veidus. Juos liesti man uždrausta.“

Šią knygą ant savo stalo auginau jau pakankamai ilgą laiką. Ji traukė ne tik gražiu viršeliu, bet ir pačia istorija. Nors iš tikrųjų gal ne tiek auginau, kiek ji augo pati. Augo, augo, ir galiausiai užaugo. O tuomet ir atėjo laikas prie jos prisėsti.

Taigi, apie ką jį? Knygos veiksmas vyksta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Pagrindinis knygos herojus – realiai gyvenęs asmuo – karo gydytojas Džeimsas Miranda Baris. Pagrindinė intriga – Džeimsas Miranda Baris visą gyvenimą aplinkinių akyse buvęs charizmatiškas, nepaklūstantis, drąsus, stiprus ir bebaimis bei geidžiamas vyras, iš tiesų buvo… moteris.

„Yra tik vienui vienas dalykas, kurį tu privalai nuo šiolei prisiminti visiems laikams: tu niekada nebūsi mergaitė. Bet tavęs tai nevargins.“

Pasakojimas balansuoja tarp biografinės ir grožinės literatūros, kurios ne tik viena kitai neprieštarauja, bet netgi viena kitą papildo. Veiksmas vyksta laikais, kai vergija buvo natūralus dalykas, moterų išsilavinimas – nesuprantamas reiškinys, o negeriantis ir nerūkantis 11 metų berniukas atrodo keistas ir nepritampantis prie aplinkos.

Džeimsas Miranda Baris nuo vaikystės buvo rengiamas kaip berniukas ir elgdavosi kaip berniukas, o kai jam sukako 10 metų, jo patėvis, dėdė ir kiti artimieji, nusprendė, jog nevalia prarasti vaiko gabumų ir suteikė galimybes Džeimsui Mirandai Bariui siekti išsilavinimo bei gyvenimo aukštumų, su sąlyga, jog šis kitų akyse bus vyras ir niekada gyvenime neatskleis tikrosios savo tapatybės, t.y. moteriškos prigimties. Ties čia visa intriga ir prasideda. Džeimsas Miranda Baris studijuoja mediciną, keliauja po pasaulį, skleidžia savo idėjas ir siekia savo tikslų, kol galiausiai tampa karo gydytoju, apie kurį istorijos sklinda iš lūpų į lūpas. Tikroji jo tapatybė atskleidžiama tik po jo mirties. Tačiau tai nėra spoiler‘is, nes taip parašyta netgi ant knygos nugarėlės. O knygos nugarėlės juk niekada nemeluoja 🙂

Beskaitant, o ir perskaičius, šį romaną mane dažnai pagaudavo jausmas, jog keliauju nuo paveikslėlio ant paveikslėlio, nuo vieno vaizdo prie kito. Tekstas išnyko ir prieš mano akis plaukė vaizdai bei neįtikėtinai ryškios siužeto linijos. Visa buvo tarsi filmas. Užvertęs knygą puikiai prisiminiau bene kiekvieną  siužeto vingį ir kaip visa tai atrodė. Pagal šią knygą sukurtas filmas manau tikrai neliktų nepastebėtas. Tekstas čia buvo ne tikslas, o priemonė ir ši priemonė pasiteisino su kaupu.

Knygoje labai daug intertekstualumo, t.y. spektaklių, pjesių, literatūros kūrinių, paveikslų, mitologijos ir mitų. Daug Homero ir Šekspyro. Tekstas pulsuoja XIX a. pradžia ir įtraukia tarsi verpetas ar sūkurys, o labiausiai žavi tai, jog neįmanoma nuspėti kur ir kaip viskas pakryps kitame žingsnyje, nes siužetas nuolat renkasi ne tam tikrus numanomus posūkius, o visai atskiras ir nenuspėjamas linijas. Skaitymo malonumas triumfuoja.

Net keista, jog romanas parašytas 1999 m., nes jausmas toks, kad apie viską buvo rašyta prieš du šimtus metų, tiems laikams būdingu stiliumi ir kalba. Tarsi  savotiškos kronikos.

„Man patinka tai, kad niekas nenueina vėjais“.

Nepakartojama, pusiau tikra, pusiau išgalvota istorija, nuosekliai išvyniojama tarsi siūlų kamuolys – nuo džiaugsmingos vaikystės, prabėgančios akimirksniu, iki nostalgiškos senatvės, pripildytos ramybės bei prisiminimų oazių.

Knyga, kuri turi užaugti. Knyga, kuri užaugusi, užaugina mus. Rekomenduoju.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
429 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos ledykla
Metai: 2006 m. (originalas – 1999 m.)
Kaina: ~11 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis