Sigitas Parulskis – Dvigubo dugno keleiviai

Kai tavo knyga kainuoja virš 20 eurų (!), tai jau kažką reiškia. Galbūt tai, kad jau esi parašęs daug visuotinai pripažintų ir įvertintų knygų, esė, pjesių, romanų, poezijos, kad esi panėręs į tekstų upę ir išplaukęs į paviršių. Ne tik išplaukęs, bet ant savo pečių išplukdęs visą galybę skenduolių, kurie dulka nebe dugno tamsoj, o pasmerktųjų lentynose. Žodžiu, esi perbridęs Sikstą. Su visais garbintojais ir kritikais, ir visų jų lavonai pro tavo langą, pro tavo fotoaparato akutę dabar atrodo visiškai vienodai ir niekuo nebesiskiria.

Būtent toks yra Sigitas Parulskis ir jo barzda, skerdiko veidą paverčianti duobkasio. Jis matęs ir patyręs tokio dydžio auditorijų, kad jam jau nebesvarbu. Ir tai yra jo stiprybė, jo angelas, nes jis gali rašyti nebesijaudindamas ir nebemėgindamas kažkam įtikti. Jis gali rašyti vien sau, todėl šioje knygoje būtent tai ir daro. Ir tas lengvumas, tas jausmas, kad nesi niekam įsipareigojęs, įžiebia liepsną. Jis užkrečia tuo jausmu ir skaitytoją, kuris lygiai taip nieko nebesitiki ir tiesiog skaito tekstus, žvelgia į nuotraukas, džiaugiasi, bodisi, žiovauja, bet vienaip ar kitaip – pramogauja. Ir pramogauja ne bet kaip, o su knyga (!).

Ši knyga – tam tikra prasme facebook‘as, kuriame Sigitas Parulskis atranda save iš naujo. Nuritina akmenį nuo olos. O ar ten mes, jo skaitytojai, kažką rasime, jam visai neberūpi. Ta ola gali būti prigrūsta dvasios turtų, bet lygiai taip pat – gali būti tuščia. Tik rankšluostis ant grindų. Tik dar nespėję nudžiūti pėdsakai, išėjusiojo iš dušo.

Ir tai šios knygos stiprybė. Silpnybė. Bet kokiu atveju – išskirtinumas, kuriuo ji traukia, nes joje vis dar rusena dvasia. To duobkasio, kuris savyje slepia skerdiką ir to skerdiko, kuris pavargo, todėl nusprendė tapti duobkasiu.

O visa, kas liks po to (po ko po to?) – tai tušti buteliai. Bet ir juos juk galų gale nunešime į taromatą ir sėkmingai priduosime 🙂

„Dabar nebešoku, dabar kartais tik mano širdis šoka sunkiai suvokiamą tango, bet iki šiol vengiu batų su skylutėmis, o kavos tirščiai, užtiškę ant klozeto krašto, kad ir kiek teisintumeisi, atrodo kaip ekskrementų fragmentas.“

„Stovėjau ir mačiau, kaip aplinkui mane gula dulkės, kaip sklando ore Džordano Bruno pelenai, kaip blunka vitražai, trupa skulptūrų gipsas, lupasi paveikslų dažai, kol galiausiai supratau, kad stoviu griuvėsiuose, bažnyčios griaučių centre, o pro šalį bėga išsišiepęs laikas su…“

„Praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Nuotykis išbluko, nugrimzdo užmaršties pelkėje. Bet štai šį rytą, kai nubudau pusę ketvirtos, kojomis pajutau šaltį. Tarsi būtų pravertas langas. Atsimerkiau, langas buvo uždarytas. Bet lovos kojūgalyje stovėjo palinkusi senė iš pelkės ir rankose laikė mano veidą.
Kai nubudau antrą kartą, senės nebebuvo.
Kai pagaliau nubudau trečią kartą, nebebuvo ir veido.“

 

Kita informacija:
Puslapiai: 168 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

 

Sigitas Parulskis – Amžinybė manęs nejaudina

Parulskis nebūtų Parulskis, jeigu nebūtų Parulskis. Būtent taip norisi pasakyti įpusėjus šią knygą. Visų pirma todėl, kad Sigito nesupainiosi su niekuo kitu. Visų antra – kad skaityti gera ir malonu. Lyg tūkstantąjį kartą valgytum savo mėgiamą patiekalą. Tokį mėgiamą, kad net nuobodų. Tokį įprastą, kad net nepastebi ištuštėjusios lėkštės ir sotumo jausmo pilve. Tai buvo čia kas nors ar nebuvo? Valgiau ar tiesiog stebėjau aplinką nepastebėdamas kas dedasi tiesiai po mano nosimi?

„Anksčiau maniau, kad žmogus, patyręs psichinę traumą, labai kenčia, tai yra labai intensyviai jaučia. Bet iš tiesų, jeigu trauma rimta, jis nieko nejaučia, ir tai kur kas baisiau už visus jausmus. Nieko. Visiškai nieko: nei meilės, nei neapykantos, nei užjautos, nei gailesčio. Netgi sau.“

Knygą galima perskelti į dvi dalis. Pirmoji – labiau grožinė, eseistinė. Antroji – labiau aktualizuota publicistika. Pirmoji – labiau atmintis. Antroji – labiau refleksija. Jeigu reiktų rinktis, pirmoji man kur kas arčiau, nepaisant to, kad ten tik dar vienas puikiai pažįstamas vinegretas iš tų pačių parulskiškų temų – tikėjimo ir netikėjimo, religijos simbolių ir tiesų, jų interpretacijų, nuolatinio viso ko virsmo fiziniais instinktais, kūniškumo, kalbančio apie fiziologiją, potraukį, gašlumą, alkį, nuodėmę ir t.t. Šalia lipdomos atminties fotonuotraukos, kurios, susipažinusiems su Sigito Parulskio kūryba, bus ne kartą girdėtos, tačiau šioje knygoje jos ir vėl prikeliamos, dar kartą išleidžiamos į apyvartą, tarsi senos, tačiau į madą nuolat grįžtančios drabužių kolekcijos, tarsi nuvertėję, jau nebenaudojami pinigai, kuriuos po kurio laiko pradeda žvejoti numizmatai ir kitokie marginalai. Ratai sukasi ir, atrodo, trūksta visai nedaug, kad formulės apsinuogintų, pradėtų plaukti tiesiai prieš akis. Dar šiek tiek ir Sigitas bus visai išspręstas, tačiau tas “šiek tiek“ vis nusitęsia į amžinybę, o ši Parulskio, kaip žinia, nejaudina, todėl jis vis rašo ir rašo, konstruoja savo gražius rankdarbius ir tu negali nespausti rankos virtuvės šefui. Negali tiesiog imti ir pacituoti, ką nors išskirtinio, nes cituoti verta bene viską iš eilės.

„Man kūniškumas nėra kokia nors gąsdinimo ar dirginimo priemonė, kūniškumas yra pradžia, pirminė forma, iš kurios žmogus nuolat veržiasi, ir iš šios kovos atsiranda visi menai, visi dvasingumai, tikėjimai ir neapykantos.“

Tuo tarpu, antroji, publicistinė dalis jau asocijuojasi ne su pramogomis, o su darbu. Taip ir jaučiasi, kad čia Parulskis dirba. Yra sausas, lakoniškas ir net jeigu formulės vis dar veikia tai jau nebe taip stipriai, nebe taip mirtinai, todėl ir aš labiau vartau saldainį tarp dantų laukdamas kol jis pats ištirps vietoje to, kad ryžtingai jį perkrimsčiau. Tarsi kaulą. Gundymas juo manęs neveikia, todėl pradedu galvoti, ką pats galėčiau pasakyti, jeigu jau taip. Ir sugalvoju. Ir vėl mintyse grįžtu prie pirmosios dalies. Džiaugiuosi ja. Jau vien tuo (bet juk ne tik!), kad ji įkvepia kažką daryti ir mane patį. Tai reta, tačiau itin pradžiuginanti dovana, kurią tau kartais įteikia knygos. Tekstai. Autoriai. Ir dažniausiai – to net visai nežinodami.

„Ką daryti? Galiu pasakyti, ką aš darysiu. Prisitvosiu, pasiduosiu instinktų orgijoms, – nes instinktais taip pat būtina rūpintis, turi išlikti pusiausvyra, – paskui kentėsiu, išsiblaivysiu, tada suspausiu sėdmenis, grįšiu į kultūros prieglobstį, vėl dirbsiu, puoselėsiu, garbinsiu ir kursiu. Nes man vis dar nenusispjauti.“

O viršelis? Jis nuostabus.

Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Daniil Charms – Nutikimai

Vos pradėjęs skaityti pagalvojau, kad visa tai man kažkur labai girdėta. O tada prisiminiau Juozą Erlicką. Tas absurdas, ta perdėtai rimta išraiška pasakojant beprasmiškus dalykus. Ir tas jausmas, kai tie dalykai virsta nutikimais, pasakojamais užsidarius garaže, po truputį svaigstant nuo automobilio išmetamų dujų.

„Štai syki vienas žmogus ėjo į tarnybą, bet eidamas sutiko kitą žmogų, kuris, nusipirkęs lenkišką batoną, ėjo į savo namus.

Štai, tiesą sakant, ir viskas.“

Vienu žodžiu, absurdas. O absurdą reikia pamilti, reikia jam pasiduoti ir nesipriešinti, kitaip nieko nebus. Nes absurdo nenugalėsi, su juo niekada negalėsi kovoti kaip lygus su lygiu. Jis visada bus šiek tiek virš tavęs. Šiek tiek stipresnis. Šiek tiek greitesnis. Kad ir kiek su juo grumsiesi, pabaigoje vis vien turėsi jam nusileisti.

„Mūsų name gyvena Nikolajus Ivanovičius Stupinas, jo teorija, kad viskas – dūmai. O man atrodo, kad ne viskas dūmai. Gal net ir jokių dūmų nėra. Galbūt nieko nėra. Yra tiktai skilimas. O galbūt ir jokio skilimo nėra. Sunku pasakyti.“

Visi šios knygos tekstai rašyti pirmoje XX a. pusėje, todėl nesunku įsivaizduoti, kad iš tiesų, kaip teigiama ant knygos nugarėlės, tuomet tai galėjo atrodyti ne tik kaip nusistovėjusių normų laužymas, bet ir kaip paprasčiausias chuliganizmas. Taigi, literatūros chuliganas Daniil Charms. Skamba neblogai ir viltingai.

Tuo tarpu pati knyga skaitosi sunkiai, nes vis tenka kovoti su savimi ir su racionalumu, siekiančiu prasimušti į paviršių. Skaitai ir kovoji. Kovoji ir skaitai. O po kurio laiko pradedi abejoti, ar elgiesi teisingai, mėgindamas tą racionalumą nuslopinti. Giliai viduje jauti, kad tas absurdas turi parako, bet šis kažkodėl neveikia. Tik kodėl? Galbūt šią akimirką esi per daug pavargęs nuo mūšio ir nebenori šaudyti? Galbūt tenori mylėti? Abejoji ir abejodamas brauniesi per tekstą tarsi krūmus.

Krūmus, kuriuose mirtis žmones ištinka dažnai ir netikėtai. Be jokios įžangos ir dėstymo. Tiesiog taip. Bedarant įvairiausius apčiuopiamus (nors nebūtinai) darbus. Arba nedarant nieko. Tiesą sakant, mirtis žmones čia ištinka taip dažnai, kad po kurio laiko pripranti prie jos. Ji nebešokiruoja ir nebestebina. Mirtis tampa tik dar viena veikla, galbūt tokia pat absurdiška kaip ir visos kitos. O tada po truputį pradedi jausti malonumą. Jis veriasi lėtai, tačiau veriasi. Bet tu niekur ir neskubi, todėl skaitai toliau ir liudiji tekstą tarsi krūmus, kuriuose šalia mirties veši skausmas. Tačiau taip pat toks paprastas ir absurdiškas, tarsi dantų rakinėjimas krapštuku. Toks paprastas, kad atrodo, jog tai net ne skausmas, o tik skausmo priežastys, tik teorija, tik nesibaigiančios muštynės. Tarsi tradicija, įaugusi į kraują. Tarsi būtų normalu lyg niekur nieko vienas kitam pokštelėti į smilkinį, trinktelėti į ausį, spirti į žandikaulį ir t.t. O jeigu randi laiko visą tai apmąstyti, pradeda vertis tolimesni horizontai. Kiaušinio lukštas, baltymas, trynys.

„Mane domina tiktai „nesąmonė“, tiktai tas, kas neturi jokios praktinės prasmės. Gyvenimas mane domina tiktai savo nevykusiomis apraiškomis.“

Galiausiai ilgesni tekstai tave parbloškia ir priverčia pasiduoti. Perlaužia. Leidžia geriau pažinti ne tik juos, bet ir patį save. O tada ir pamatai, kad gali keliauti toliau. O su tokia knyga – ir labai labai toliau.

Ši knyga gali patikti, gali nepatikti, tačiau tai – literatūra. Kitais žodžiais tariant, gyvenimas. Nors iš tiesų – išvirkščioji to gyvenimo pusė. Bet juk kartais būtent ši pasako ir atveria daug daugiau negu paradiniai kostiumai. Kartais absurdas ir nesąmonės pataiko kur kas tiksliau negu šimtus kartų matyti ir regėti vaizdai. Kartais žingsnis į šalį iš tiesų yra žingsnis į priekį.

Todėl skaitykite. Atsipalaiduokite ir skaitykite. Nebekovokite, nebesipriešinkite ir skaitykite. Ir nesistenkite čia atrasti Juozo Erlicko, priešingai – stenkitės jo neatrasti. Pamatysite kaip tai sunku. O tada jau pamilsite šias šaknis. Pamilsite daug labiau negu vaisius. Suprasite, kad šaknys ir yra tikrieji vaisiai. Na, o toliau – jau tik dangūs ir požemiai. Tad, pirmyn!

Kita informacija:
Vertėja/Vertėjas: Sigitas Parulskis
Puslapiai: 202 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2013 m.

(c) veikiantis

Povilas Šklėrius – Ko negalima sakyti merginai bare

Nereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.“

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.“

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai: 228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Sigitas Parulskis – Nutylėtų lelijų miestas

Šią knygą įsigijau dar knygų mugėje, tačiau atsiversti prisiverčiau tik po kelių mėnesių. Ir nors visą tą laiką norėjau ją perskaityti, aplinkybės vertė palaukti. O po ilgo laukimo ir, palyginus, neilgo skaitymo, apmatai apžvalgai taip ir liko vidiniuose kompiuterio diskuose dar keletui mėnesių. Tad grįžtu prie jų jau beveik viską pamiršęs, tačiau nebegalintis tempti ilgiau.

Taigi, Sigitas Parulskis ir jo nutylėtų lelijų miestas.

Visų pirma, neįprastas pats fizinis knygos kūnas, kuriame puslapiai vertikaliai padalinti per pusę, į dvi atskiras teksto gijas. Autorius rašo, jog abi šias gijas reikia skaityti kartu, vienu metu, tad kurį laiką skaitytojas turi skirti tam, kad atrastų jam tinkamiausią būdą tai padaryti. Ir tai – jau įdomu, nes pasirinkimų daugiau negu vienas. O čia ir prasideda žaidimas.

Tos dvi teksto gijos dalina gyvenimą per pusę. Viena jų – apie Simoną dabar, jau kartą išsiskyrusį ir kiek pražilusį. Kita – apie Simoną tada, kai dar buvo vaikas, paauglys, kai dar buvo vakar, o ne šiandien. Trumpai tariant, dabartis prieš praeitį ir ramybė prieš prisiminimus.

Įsivažiavus, abu tekstai natūraliai susipina į vieną istoriją ir papildomų skaitymo pastangų nereikalauja. Nes, iš esmės, tekstas lengvas ir sklandus. Vis mėginantis užkabinti kažką giliau nei paviršius. Ir tai sveikintina, nes Parulskio pavardė jau yra tapusi kokybės ženklu, tad norėdamas autorius galėtų ir, švelniai tariant, šiek tiek pavaryti pro šalį, skaitytojų masė to vis vien nepastebėtų. Tačiau jis išlieka savimi, neria giliau ir tai džiugina.

Knygos veiksmas vyksta Lietuvoje – čia pilna vietovardžių, prekės ženklų, parduotuvių pavadinimų. Savotiška nemokama (?) reklama. Ne tiek konkretumui, kiek dabarčiai, o ne kokiam nors mistiniam ir niekaip nesuasmeninamam, todėl dirbtinam, laikui bei vietai.

„Jie mėžia mėšlą, o tas, rodos, niekad nesibaigs. Jis nežino, kad dabar yra vienos didžiausių savo gyvenimo atverčių akivaizdoje – mėšlas niekada nesibaigs. Jo bus mažiau, bus daugiau, kartais jis siaubingai dvoks, kartais atrodys netgi mielas, bet jo bus ir bus, jis niekada nesibaigs.“

Tai romanas apie vyrą ir jo moteris. Apie tai, kas labiausiai įsiręžia į atmintį. Apie moters paslaptį ir tai, kad jos neįmanoma atskleisti ar paaiškinti, nes ji, ta paslaptis, visuomet vienu žingsniu priekyje, visuomet skatina tave eiti link jos, bet niekuomet neleidžia tau jos pasiekti. Dar alkoholis. Jo daug. Juo teisinamasi ir baudžiama. Alkoholis kaip įrankis, kaip priedas prie moterų. O suplakus šį kokteilį, telieka jis, vyras, ir jo neviltis. Apie tai, kas galėjo būti, bet ko niekada nebuvo. Ir tai, kas buvo, nors galėjo nebūti. Buities filosofinis pamušalas.

Tekste daug vulgarumo, tačiau jeigu iškeltume jį kaip klausimą, autorius iš karto kontratakuotų klausdamas, ar mūsų gyvenimas ne toks pats? Ir net norėdami išsiginti, negalėtume. Nes mes tokie patys – vulgarūs ir kūniški. Ir tik mūsų sąmonė dažnai stengiasi tai nuo mūsų nuslėpti. O šis romanas priešingai – nesistengia. Jis sako, tu lygiai toks pats kaip visi. Sako, džiaukis, kad nemeluoju, kad parašiau tave būtent tokį. Ir tu negali juo netikėti.

Tai knyga, kai svarbiau ne rezultatas, o pats buvimas. Kai detalės – tik nujaučiami priedai prie esmės. Ši knyga – kaip gyvenimas. Kažką prisimeni, o kažko ne. Kažkas susiję, o kažkas – tik padriki lapų šuorai vėjyje. Skaityti gera, nes testas pilnas gelmės. Bet tai, toli gražu, ne išpažintis, o tik išpažinties teatras.

Šios knygos stiprybė – autorius. Jis išlieka savimi. Kandus, vizualus, dažnai filosofiškas. Dar ir dar kartą mėginantis vulgarumą statyti prieš dvasines vertybes ir dvasines vertybes – prieš vulgarumą. Mėginantis žaisti ir žongliruoti šiais dydžiais. Čia vėlgi daug nuorodų į istoriją, įvairius literatūros kūrinius, filosofinius veikalus, daugiasluoksniškumo, bažnyčios nudievinimo, kitų simbolių. Tekstas kaip paveikslas. Ar jis užbaigtas? Ar jam kažko trūksta? Apie tai ir galvoji perskaitęs. Tuo jis ir įtikina tave. Tuo ir yra gražus.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

(de)motyvacija – Alvydas Šlepikas

Nuotrauka paimta iš šio puslapio. Ten nurodoma autorystė: A.Solomino nuotr.

Citata paimta iš interviu iš šio puslapio.

(de)motyvacija – Sigitas Parulskis

Pasaulyje, kuriame už straipsnius daugiau dėmesio susilaukia jų antraštės, o kiekvienas, turintis telefoną, gali apsimesti profesionaliu fotografu, man trūksta tik to, kad rašytojai būtų žvaigždės. Juokauju, žinoma. Užtektų ir paprasčiausio atpažinimo.

Su šia mintimi ir naujoji rubrika – portretai. Kažkas panašaus į motyvacinius/demotyvacinius paveikslėlius (fotomanipuliacijas) su kačiukais bei saulėlydžiais. Tik šiuos čia pakeis rašytojai ir poetai.

Šalia fotomanipuliacijos visuomet pateiksiu nuorodą į interviu/pokalbį ir į nuotraukos autorystę. Tikiuosi tai netiks privers nusišypsoti, bet ir paragins perskaityti/prisiminti patį pokalbį, o su juo ir tai, ką vienas ar kitas žmogus norėjo pasakyti. Tebūnie tai ne tik mano, bet ir visų kitų, čia užklystančių, atradimo džiaugsmas.

Pradėsime čia:

Nuotrauka paimta iš šio puslapio. Ten nurodoma autorystė: Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr.

Citata paimta iš interviu iš šio puslapio.

 

Sigitas Parulskis – Mano tikėjimo iltys

Sunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie šią Sigito Parulskio knygą. Jis turi savo nišą, kurioje puikiai tvarkosi. Surenka pilną konferencijų salę knygų mugėje ir vienas geba išlaikyti jos dėmesį pasakodamas, ką tuo metu galvoja. Klausimas, ar tam reikia daug ruoštis. Tam, atrodo, užtenka tiesiog būti Sigitu Parulskiu. Ir viskas. Ir jau prie tavęs nusidriekia norinčiųjų gauti autografą eilė. Ir ji tokia ilga, kad net nekyla rankos (kojos?) joje stovėti ir laukti. Bet yra tokių, kuriems kyla, tad apsukus keletą ratų, eilė būna ne tik nesutrumpėjusi, bet netgi ir pailgėjusi.

O jis vis dar toks pats. Kukliai nekenčiantis viešumos ir scenos, tačiau negalintis pasakyti ne. O galbūt ir galintis, tik nenorintis. Besidžiaugiantis publika, kuri tiki juo. Ir iš tikrųjų tiki, nes jo tekstai veikia. Galbūt ne kaip vaistai, bet bent jau kaip motyvas nusišypsoti. Jis rašo apie tai, ko nekenčia, ką myli, ką pastebi ir ko norėtų nepastebėti. Jis tiesiog rašo, išspjauna vieną tekstą po kito, o šie paplitę po įvairiausias internetines (ir ne tik) teritorijas galiausiai sugula į knygas, kurios po truputį kaupiasi, išstumdamos iš lentynos kitus autorius. Greitai ji visa (lentyna? publika? auditorija?) priklausys Sigitui. Galbūt netgi šiemet, kadangi jis jau gavo valstybės stipendiją, skirtą parašyti ne tik autobiografiniam romanui, bet ir romano “Tamsa ir partneriai“ tęsiniui, o taip pat ir kitai sklaidai, kitiems geriems darbams. Jis dabar, kaip mėgstama sakyti, ant bangos. Bet tai tikrai nereiškia, kad už tai reikia jo nemėgti ar neskaityti. Ne, jį reikia skaityti. Net jeigu jis leidžia sau eksperimentuoti, nuklysti iš, atrodytų, teisingo kelio. Jį reikia skaityti, nes taip plečiasi mūsų (vargdienių) vaizduotė, raiškos būdai ir priemonės. Net jeigu atrodo, kad jis nevykusiai mėgdžioja Juozą Erlicką ar stengiasi kaip įmanoma greičiau parašyti kažką itin populiaraus. Netgi tuomet, jį galima pateisinti ir jam atleisti. Nes jis bet kada gali grįžti prie to, ką moka geriausiai. Pavyzdžiui prie tokios knygos kaip “Mano tikėjimo iltys“, kurią galima mėginti cituoti, bet to padaryti niekada nepavyks, nes tokias knygas, esant tinkamai nuotaikai, galima cituoti nuo viršelio iki viršelio. Nes po tokių knygų, galima atsiversti ir kitas jo esė rinktines ir pratęsti skaitymo malonumą. Kai kuriais atvejais, tekstai būna jau užmiršti ir todėl viskas tampa atradimu. Kai kuriais atvejais, tekstų nuotaikas pavyksta prisiminti ir jos suveikia šiek tiek kitaip nei tuomet, kai skaitei juos prieš keletą metų. Dar neturėdamas tos patirties apie kurią kalba Sigitas. Kai skaitei ir nesupratai, kodėl tau tai taip patinka. O dabar skaitai, supranti, bet nedrįsti įvardinti, nes tam, kad neapsigautum reikia perskaityti ne vieną ir ne dvi knygas. Ne vieną ir du romanus, poezijos rinktines, biografijas.

Ir tada, stebėdamas kaip didžiulė mėnulio akis stebi tavo saldų miegą, supranti – sunku parašyti kažką naujo ir netikėto apie tokias knygas. Daug lengviau parašyti kažką apie save. Apie savo santykį su autoriumi, apie sumaištį ir juoką, aidintį kažkur vidaus celėse ir prasimušantį į paviršių paprasta, tačiau nuoširdžia šypsena. Už tai jis mus ir myli. Už tai mes ir mylime jį. Autorių kaip skaitytoją ir skaitytoją kaip autorių. Žaismą žodžių paviršiais, kurie nieko nesukurdami padaro mus laimingesnius. Tik tiek. Ir nieko daugiau.

Gal dar batai bei dulkės ant knygos viršelio ir autorius, norintis išlaikyti neišlaikomą paslaptį. Paprasta ir žavu. Ir jau ryškėja, jau šiepiasi mums mūsų pačių. Tikėjimo. Iltys.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai: 216 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2013 m.
Kaina: 30 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Michail Šiškin – Laiškų knyga

„Viskas, šiandien baigiu. Pavargo ranka. Ir akys skauda – rašau smilkstant naktinukei.
Sašenka mano, taip norisi, kad tau viskas būtų gerai!
Žinau, mes pasimatysime.“

Jo laiškai jai. Jos laiškai jam. Ši knyga – tai šokis po dabarties ir atminties kambarius, įkvepiančios džiazo improvizacijos. Mėginimai sujungti du skirtingus pasaulius į vieną.

Jis ir ji – atskirti nepamatuojamais atstumais, rašo vienas kitam laiškus: apie dabartį ir praeitį, prisimena bendrus susitikimus, patirtis, pasaulius, kurie juos sukūrė, žaidžia įspūdžiais ir išgyvenimais, laukia kada pagaliau pasimatys ir myli, beprotiškai myli vienas kitą.

Nepamenu knygos, kuri būti buvusi tokia paveiki ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai – labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs.

Tekstas visai kaip gyvenimas – gražus ir stebuklingas savo (ne)išbaigtumu.

„Pirmajame puslapyje karas, paskutiniame kryžiažodis.“

Pagiriamąjį žodį čia derėtų tarti ir vertėjui (Sigitui Parulskiui), kuris pasirūpino, kad tekstas lietųsi, rangytųsi ir virstų gražiais ornamentais bei jaukiais piešinėliais laiškų paraštėse.

Kita vertus, tai ne vien laiškų, bet ir atminties knyga. Daug nuotraukų, atvaizdų ir patirčių iš atminties, iš vaikystės, iš niekaip nepaleidžiančių pirmojo įspūdžio gniaužtų.

O gražiausia yra tai, kad skaitydamas ir pats pradedi prisiminti – tik jau savo vaikystę, paauglystę ir kitus įvykius, kurie kūrė ir sukūrė tave tokį, koks esi šiandien. Daugelį tų įvykių maneisi pamiršęs, todėl knygos ištraukti iš užmaršties teritorijos jie tampa daug kartų saldesni, nostalgiškai purūs ir jautriai gražūs. Ir kas svarbiausia – nepakartojami.

Knyga gyva ir tikra. Veikianti. Priverčianti (gerąja prasme) apmąstyti savo gyvenimą. Padaryti tai, kam dažnai pristinga laiko ar net numanymo.

Tai savotiškas vadovėlis, atskleidžiantis kiekvieno asmeninius atminties klodus, nostalgiškus prisiminimus, suteikiantis stiprybės ir ramybės dėl neišvengiamų lemčių bei dėl aplinkybių, kurios užpila, užkloja mus kiekvieną dieną ir per jas dažnai nepastebime savęs, savo gyvenimo, savo meilės. O jeigu ir pastebime – tai gerokai per vėlai.

Tekstas įtraukia ir per savo istoriją prikelia tavąją, o tai – ypatinga ir nuostabu. Šią knyga tikrai kada nors vėl skaitysiu. O dabar – rekomenduoju ją jums. Tik neskaitykit paskubomis ir su tikslu kuo greičiau perskaityti. Skaitykite ją taip, kaip skaitytumėte save.

Skanaus!

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 323 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 2011 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Sigitas Parulskis – Tamsa ir partneriai

Šią knygą įsigijau dar prieš pakylant ir lūžtant komentarų apie ją bangai. Dar prieš sprogimą, kuris silpnesnius būtų suplėšęs į gabalus, o stipresniems apdeginęs sparnus. Kad suprastume apie ką aš čia, pateikiu trumpą pagrindinių įvykių santrauką:

–   Knygos anotacija: http://www.almalittera.lt/knyga/tamsa-ir-partneriai.html

–   Mindaugas Kvietkauskas parašo aštrią recenziją, po kuria nusėda neregėtas kiekis (literatūriniam tinklapiui) komentarų: http://literaturairmenas.lt/2013-02-22-nr-3415/580-knygos/885-mindaugas-kvietkauskas-sazines-balsas-ar-holokausto-industrija

–   Sigitas Parulskis pagauna Mindaugo Kvietkausko mestą kamuolį ir meta jį atgal (komentarų po interviu skaityti nepatariu): http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/s-parulskis-klydau-manydamas-kad-lietuviai-yra-kur-kas-didesni-antisemitai-201303051004.htm

O visa tai lydi gausybė įvairių pasisakymų, komentarų, straipsnių ir apžvalgų.

Reklaminiu požiūriu toks viešumas beveik neprilygstamas. Na, kai daugelis net neskaitę knygos, žino ir nebijo pasisakyti daug plačiau bei išsamiau negu vidutinis knygą perskaitęs (!) skaitytojas.

Žinodamas šią priešistorę, skaitydamas knygą mėginau (kiek tai įmanoma) atsiriboti tiek nuo istorinių įvykių tikslumo (juk tai grožinės literatūros kūrinys, o ne dokumentais pagrįsta ataskaita), tiek nuo jau perskaitytų nuomonių, komentarų ir kitų ištarų. Ir ką gi tuomet radau? Ogi nei daug, nei mažai – meilės istoriją. Didžiąją dalimi nelaimingą, tačiau kupiną vilties ir stipraus erotinio prieskonio.

O visa kita (apie ką iš esmės ir buvo tiek daug diskusijų) – tėra fonas ir aplinkybės. Situacijos į kurias papuola žmogus, ieškantis mylimosios labiau nei savęs. Ieškantis jos savyje, ieškantis ir negalintis susitaikyti su tuo kas vyksta aplink.

„Meluoti tinka bet koks laikas, tiesai reikalinga ypatinga akimirka“.

Nors šiaip, jeigu reiktų išrinkti į atmintį įsikirtusias citatas, būtų galima cituoti daug ir plačiai. S. Parulskis yra vienas iš tų, kurie geba valdyti kalbą/tekstą/žodį. Kurie geba sujungti juos taip, kad skaitančiajam staiga imtų ir nušvistų. Ir tuomet būna nesvarbi nei loginė teksto prasmė/pagrįstumas, nei daug kitų dalykų. S. Parulskis rašo taip, kad būtų galima jį skaityti ir skaityti. Jo tekstas labiau gyvas skaitymo malonumu nei pačia istorija.

Tiesa, knygoje man pasirodė kiek per daug religinių simbolių, kurie tokie akivaizdūs ir perkrauti, kad net sunkiasi pro viršelius ir laša tiesiai ant stalo. Taip ir norisi paimti ir viską gerai išgręžti, o tuomet – skaityti toliau. Tačiau taip paprastai knygos neišgręši, tad jie (tie simboliai) vis sunkiasi ir sunkiasi, vis laša ir laša… Pradedant nuo vardų, vietų, baigiant įvykiais, palyginimais ar net šnekamąją kalba – viskas sodriai pertepta religiniu sviestu, bibliniu paštetu ir kitais plačiai visuomenėje vartojamais produktais. Suprantama, toks ir buvo užmanymas, o ar tai tinkama, ar nelabai – tegul kiekvienas nusprendžia pagal save.

Apibendrindamas galiu pasakyti tik tiek, kad man patiko. Tiesa, ne taip, kaip patinka paskiros S. Parulskio esė, bet patiko. Nes skaitymas – taip pat malonumas. Ir jeigu kažkas sugeba apžaisti skaitytoją žodžiais taip, kad šis nušvistų, tuomet užvertus knygą privalu atsistoti ir ploti. Abiem rankomis. Už tai, kad autorius geba tai, kas daugeliui yra tolima ir, deja, nepasiekiama svajonė. Net jeigu ir atskiesta šiokiu tokiu dirbtinumu bei apsimestinumu. Juk svarbiausia, kad tekstas veikia ir veikia taip, kad esi priverstas juo patikėti.

„Atsimeni, kai atėjai pas mus pirmą sykį? Aš sėdėjau virtuvėje… Tada pirmąkart pasimatėme. Ne, tai nebuvo atsitiktinumas, tyčia apsinuoginau. Norėjau pasimėgauti tavo sumišimu.“

 

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2012 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis