Sigitas Parulskis – Murmanti Siena

“...po akimirkos tas šešėlis virto smūgiu per sprandą, ir akys prisipildė ryškiai gelsvos, melsvos, tuojau pat juostančios tuštumos, kurią įprasta vadinti tamsa.”

Iš esmės Parulskis man patinka. Man patinka ta jo kalinio fotografija keliaujanti nuo vienos knygos ant kitos. Tas jo pamėkliškas žvilgsnis, kuris atrodo tuoj tuoj virs smūgiu per sprandą su visomis aukščiau cituojamomis pasekmėmis.

Daug kur buvo angažuota, kad štai, štai Sigitas Parulskis rašo/parašė kitokią knygą. Kitokią negu ankstesnieji jo esė rinkiniai. Ir dar daugiau – Sigitas Parulskis rašo/parašė ne bet kokią kitokią knygą. Rašo/parašė romaną. Ir tas romanas tikrai kitoks negu „Trys sekundės dangaus“. Galiausiai tas kitoks ir kitaip jau įgriso. Manau, jog visuose tuose pranešimuose vienintelis nenuginčijamai svarbus dalykas yra tas, kad Sigitas Parulskis vis dar rašo/parašo.

Na, tai kokia iš tikrųjų ta knyga, įvilkta į, mano nuomone, ypatingai atgrasų viršelį?

Pirma mintis, kuri man šauna į galvą – knyga sudėtinga. Antra mintis sako, kad gal ne tiek sudėtinga, kiek protinga. Apibendrindamas galiu pasakyti, jog ši knyga skirta pirmiausiai tiems, kurie sugeba patirti malonumą tiesiog skaitydami gerą tekstą. Tiesiog skaitydami ir nelaukdami, kur tas tekstas juos nuves.

Siužetą, kuris mažomis didelės mozaikos dalimis išmėtytas po visą knygą, trumpai galima apibūdinti taip – tai istorija apie keturias vienos giminės kartas ir vieną ilgą jas visas siejantį laikotarpį, besitęsiantį iki šių dienų. Kitaip tariant – tai ilga murmanti siena su galybe joje įspaustų vardų, įvykių, sąsajų ir viso to, kas lieka už kadro. Tai tarsi fotografijų albumas, įamžinęs įvairių žmonių nutylėtus ir išrėktus, atvirus ir uždarus, pamirštus ir prisimenamus gyvenimus.

Baigęs skaityti šią knygą jaučiausi truputį išdurtas. Gal ne tiek išdurtas, kiek išsidūręs. O išsidūriau būtent todėl, kad naiviai tikėjau, jog visa išganantis atsakymas manęs laukia paskutiniame knygos puslapyje. Atsakymas manęs ten tikrai laukė, tačiau lygiai tiek pat, kiek ir visuose ankstesniuose puslapiuose.

Tai knyga, kuri po truputį veda prie atsakymo ir pačioje pabaigoje leidžia suprasti, jog būtent tas vedimas, tas didžiulis ir gremėzdiškas apžvalgos ratas, besisukantis virš pamirštų miestų, laikmečių, žmonių ir galiausiai virš tavęs paties, jog būtent tai ir yra atsakymas.

Skaitant pirmą kartą, patarčiau neskaityti atmestinai, nes tai tarytum didelė mozaika, kurią dėliojant patartina prisiminti kas vyko prieš 40 puslapių, nes 40 puslapių po to lyg tarp kitko bus paminėtas koks nors iš pažiūros nereikšmingas faktas, kuris iš tikro bus raktas, susiejantis iš pažiūros visiškai skirtingus žmones ar tam tikrus jų gyvenimo etapus.

Vėliau, žinoma, šią knygą galima skaityti ir dalimis, nuo vidurio ar pabaigos, kas mėnesį ar metus, po keletą sakinių ar keletą skyrių – visa tai tenkina, nes tekstas, kaip jau minėjau, nesikandžioja ir tikrai vertas skaitymo.

Knyga man patiko. Tikriausiai buvau tam užprogramuotas. Abejoju ar knyga patiks visiems, tačiau savo skaitytoją ji tikrai suras. Esu tikras, jog dar ne kartą ją atsiversiu.

Knyga palyginus brangi. Gavau 10 Lt. nuolaidą vien todėl, kad pirkau knygų mugėj. Kitaip turbūt būtų tekę laukti kol nuslūgs populiarumo banga ir kainos kris. Nors abejoju ar būčiau iškentęs.

Nes iš esmės Parulskis man patinka.

Pažymys: 9/10 (devyni iš dešimties).

Kita informacija:
Puslapiai: 373
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2008
Kaina:  32 – 36 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis

Advertisements
6 comments
  1. Evelina said:

    Mane ši knyga surado ir įtraukė. Stipru, parulskiškas humoras, taip būdingas jo esė.. Na esė prieš šią knygą – pūkuotos dar 🙂

  2. nelabai supratau ką reiškia “pūkuotos” 🙂 Čia ta prasme Parulskio “knygos-esė rinkiniai” lyginant su šiuo romanu? hm..
    Man tai tie esė rinkiniai kaip tik yra kažkas Tokio, kažkas ypatingai gaivinančio 🙂

  3. Evelina said:

    Pūkuotos – turiu omeny, kad minkštesnio audinio.. O Murmanti siena – grubaus.

  4. Puikiai apibrėžta 😉
    Kažkaip iš pradžių ne ta pūkuotumo prasmė pasivaideno 🙂

  5. proz said:

    Man tai irgi panašiai. Šita knyga pasirodė gera, bet neypatinga. Esė labiau. O kiek girdžiu, tai daug kas sako, kad apskritai poezija jo buvo geriausia. Bet su poezija, žinia, daug skaitytojų neturėsi..

  6. vonioje said:

    aš, aš sakau. parulskio romanai tai iš esmės tik falo pasivaidenimai :>

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: