Archive

Tag Archives: filosofija

erichas-marija-remarkas-juodasis-obeliskas-24149Norisi pasidžiaugti, kad po truputį prieinu ir prie tų knygų, kurios mano lentynose jau spėjo užsigulėti. Prie tų, kurias atrodytų, reikėjo perskaityti senų seniausiai. Prie tų, kurių pavadinimai ir autorių pavardės jau seniai tapę bendriniais žodžiais.

Juodasis obeliskas – tai Vokietija po pirmojo pasaulinio karo. Tai markės, kurių kursas krenta kiekvieną dieną, o infliacijos mąstai sunkiai suvokiami. Tai paminklus parduodanti firma ir joje dirbantis Ludvigas, pasakojantis savo istoriją. Savo paprastus ir žemiškus nuotykius. Net ne nuotykius, o gyvenimą, besisukantį tarp moterų ir išdavysčių, tarp puotų ir muštynių, tarp karo ir infliacijos, tarp cirko artisčių ir psichiatrijos ligoninėje uždarytų gražuolių, tarp kunigų ir gydytojų, tarp prabangos ir skurdo. Visa tai virsta nuostabiu šokiu aplink juodąjį obeliską – paminklą, kuris toks išskirtinis, kad jo niekam nereikia.

„Nepažįstamasis teisus. Nemoku padoriai groti nei pianinu, nei gyvenimo klaviatūra, niekada to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet melodija nutrūkdavo – bet kas iš tikrųjų moka groti? O net jei ir atsirastų toks, – kokia jam iš to nauda? Ar didžioji tamsa nuo to pasidarys ne tokia juoda, ar klausimai be atsakymo pasidarys nors kiek lengvesni, ar neviltis dėl amžino netobulumo bus ne tokia skaudi, ar tai padės tau kada nors paaiškinti ir suvokti gyvenimą, užsėsti jį kaip klusnų arklį, ar jis visada bus kaip buvęs – tarytum didžiulė burė audroje, nešanti mus pirmyn, bet nutrenkianti į gelmes, vos tik mes pabandome ją sučiupti? Kartais prieš mane atsiveria praraja, kuri, rodosi, eina iki paties žemės centro. Kuo ją užpilsi? Ilgesiu? Neviltimi? Laime? Bet kokia? Nuovargiu? Rezignacija? Mirtimi? Kam aš gyvenu? Taip, kaip aš gyvenu?“

Tokią knygą gera skaityti. Jos žodžiai nepraplaukia vien paviršiumi – sminga giliau. Užgriebia ir antrąjį ar net trečiąjį sluoksnį. Dumblą, kuriame mūsų kasdienybė. Jie kelia jį, kelia ją, verčia mąstyti ar bent jau atkreipti dėmesį.

Čia filosofuojama paprastai ir aiškiai, abejojant pasauliu ir jo dėsniais taip, kaip ir pats kažkada esu abejojęs. Todėl knyga iš karto tampa artima, pripildyta ilgesio, galbūt savotiško gailesčio, kad neperskaičiau jos anksčiau, tuomet, kai tai buvo itin aktualu. Tačiau tuo pačiu ji pilnadžiaugsmo, kad skaitau ją dabar ir kad galiu prisiminti, kai jau yra ką prisiminti.

Ji gyvenimiška, joje mes ir mūsų mintys, kurias pamiršome sugalvoti, kurių dar nesulaukėme, kurios jau iššovė arba dar iššaus kaip ginklas vitrinoje. Ginklas kaip knyga. Knyga kaip ginklas. Norėtųsi sakyti, dabar ir per amžius.

„Aš atsigręžiu. Tikėjimo tarnas ir mokslo tarnas sėdi šviesos spinduliuose. Pasaulis jiems anaiptol nėra nei neaiškus, krūpčiojantis nerimas, nei grumėjimas gelmėse, nei žaibų pliūpsniai ledinėse eterio platybėse – jie yra tikėjimo ir mokslo tarnai, jie turi svambalus ir lotus, svarstykles ir matus, kiekvienas savus, bet tai jų nejaudina, jie pasitiki savimi, jei turi pavadinimus, kuriuos gali priklijuoti viskam lyg etiketes, jie ramiai miega, jie turi tikslą ir to jiems pakanka; ir netgi siaubas, ta juoda uždanga prieš savižudybę, užima atitinkamą vietą jų gyvenime, jis turi pavadinimą ir yra suklasifikuotas, taigi ir nebepavojingas. Mirtį neša tik tai, kas neturi vardo, arba tai, kas savąjį vardą iš vidaus susprogdino.“

Tai graži ir nuosekli istorija. Pasakojimas kaip gyvenimas. Suteikianti progą nelikti vien statistu, bet ir apmąstyti skaitomus žodžius. Priverčianti vidinius ratukus ne vien gražiai švytėti mėgaujantis tekstu, bet dar ir suktis. Tai knyga nesistengiant ką nors nustebinti ar paveikti, tai knyga – pati iš savęs. Tokia kokia ir turėtų būti. Tokia, kokią galima rekomenduoti visiems be jokios nerimo ar sąžinės graužaties.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Der Schwarze Obelisk
Puslapiai:
333 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1986 m. (originalas – 1961 m.)

sakiniaiDar šviežia, netgi – kol rašau šias eilutes – oficialiu renginiu nepristatyta knyga, kurios laukiau ir godojau ilgai bei laimingai.

„Subalansuota poetams, bet tinka ir žmonėms“ – rašo autorius priešlapyje ir šypsosi savo ironiška šypsena. Ji neapleidžia ir perskaičius knygą, kuri sudaryta iš pastebėjimų, atminčių, sapnų ir kitų nušvitimų. Tai, kaip įvardina pats A. Marčėnas – menkoji eseistika. Tačiau žodis „menkas“ čia labiau skirtas tik tam, kad sukurtų visiems tiems užrašytiems nušvitimams kažkokią apčiuopiamą erdvę tarp eilėraščių ir esė. Nerašau, tarp poezijos ir esė, nes viskas, ką rašo A. Marčėnas, yra poezija. Net jeigu ir išsiginant, net jeigu ir išsiginant išsigynimą. Tokia ir ši knyga – poezija, užrašyta sakiniais. Knyga gimusi iš aplinkos stebėjimo ir virškinimo, išsisluoksniavusi nušvitimais, kurie taikliai ir švelniai glunda prie intymaus svetimo pasaulio vaizdų ištroškusių skaitytojų.

„Tokie rašinėjimai, jei stengiesi nefantazuoti, įdomūs tiek, kiek įdomi rašančiojo asmenybė.“

Skaitant šią knygą pravartu (nors nebūtina) žinoti kontekstus. Pavardės, vietos, įvykiai, neįvardintos, tik numanomos, personos, žaidžiančios perkeltine prasme apvytus žaidimus. Ši knyga – tai A. Marčėno, kaip jis mėgsta rašyti – aplinkos ataidėjimas, perleidus viską per žmogiškai individualų ir poetiškai jautrų filtrą.

Įtariu, jog tiems, kurie nesidomi poezija, ši knyga gali ir nebūti kaustančiai įdomi, tačiau man ši knyga labai patiko. Vien tuo, jog, norint, joje galima įžiūrėti kur kas daugiau nei parašyta. Ir jaustis ganėtinai gerai perskaičius bei supratus du ar tris prasminius sluoksnius. Net jeigu autorius visur jų palieka mažiausiai po keturis.

Ši knyga – tai delikatesiniai sausainiai. Nedidelėmis porcijomis, sakiniais ateinanti pas tave ir nieko neprašanti. Tiesiog besišypsanti į akis ir ironizuojanti tavo banalų susižavėjimą. Tačiau tuo pačiu – besidžiaugianti juo. Ir tuo pačiu – ironizuojanti tą besidžiaugimą. Ir taip toliau, ir panašiai.

A. Marčėnas atveria prasminius laukus ir nenurodo konkrečios krypties, o suteikia progą (jeigu tik yra noro už to kabintis) pačiam pagalvoti kas ir kodėl. Arba tiesiog – stebėti ir stebėtis.

„Norėčiau sukurti poezijos knygą, kurios eilėraščiai išnyktų, vos juos perskaičius. Visam laikui. Dabar gi dažniausiai įvyksta atvirkščiai. Visam (žinoma, su išlyga) laikui išlieka tekstai, kurių niekas neskaito. O jei ir skaito, tai neperskaito. O jei ir perskaito, tai ne taip. O jei ir taip, tai vis tiek.“

Man ši knyga – tikras džiaugsmas. Atradimo džiaugsmas pačia gražiausia jo prasme. Kita vertus, nemėgstantiems A. Marčėno, ši knyga tikriausiai tebus dar vienas įrodymas, kodėl jo reikėtų nemėgti. Susireikšminimas, pasipūtimas, arogancija – sakys jie – ir visa tai padauginta iš dešimties. Marčėnas turbūt tik šypsotųsi ir pridurtų – iš dešimties tūkstančių. O tuomet papildytų, jog tai tėra skaičius – vienetas su daug nulių. Visai kaip ir jis – vienetas – su daug skaitytojų – nulių. O tuomet šią ironiją paslėptų dar vienas abejonės debesis.

„Poezija ir filosofija. Jin ir jan. Poezija klausia: „Kam rašyti storas migdančias knygas, jei visa tai galima pasakyti vienu sakiniu?“ – „Štai dėl to, kad vienu sakiniu pasakyti galėtum, jas ir reikia rašyti“, – atkerta filosofija.“

Taigi, knyga – tikra poetinė virtuvė, kurioje rasis įvairiausi valgiai. Pradedant Juozu Erlicku ir baigiant Radži. Pradedant Viena ir baigiant Vilniumi. Pradedant ir baigiant, tik tam, kad galėtum vėl ir vėl, pradėti ir baigti.

Skaitau ją jau antrą kartą, versdamas puslapius, leisdamas jiems skrieti ir neštis mane tolyn.

„Valdemaro Kukulo prokurorišku tonu pagrįstai bei nepagrįstai keliami klausimai ir man neleido užsnūsti ant laurų. Esu dėkingas, nes miegoti ant laurų nepatogu. Jie duria.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
312 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2013 m.
Kaina: 24 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Šią knygą, kaip ir daugelį kitų, perskaičiau jau gerokai pagulėjusią knygų lentynoje. Turbūt ten ji gulėjo apie metus, kol vieną gražią pavasario dieną atsiverčiau ją ir nebegalėjau atsitraukti.

Prieš pirkdamas šią knygą, jau buvau šiek tiek susipažinęs su J. Melniko kūryba. Kadangi pirmasis įspūdis buvo teigiamas, nusprendžiau nesustoti ir judėti toliau. Dabar jau neprisimenu kodėl išsirinkau būtent šį romaną, tačiau kaip nutiko taip. Tad prieš atsiversdamas „Tolimą erdvę“ jau turėjau nuojautą apie ką bus ši knyga, o perskaitęs ją, galiu patvirtinti, jog nuojauta manęs neapvylė.

Tai – dar vienas J. Melniko reveransas, kurio nevalia praleisti pro pirštus. Jeigu keliais žodžiais reiktų apibūdinti knygos žanrą, matyt tai būtų filosofinė fantastika. Na, arba fantastinė filosofija. Vienaip ar kitaip, realybė, kuri peržengia žmogiškojo gyvenimo ribas ir intriguoja savo keisto bei dar nepažinto pasaulio taisyklėmis.

Trumpai apie knygos siužetą. Veiksmas vyksta pasaulyje, kuriame žmonės gimsta akli. Erdvėje jie orientuojasi pagal klausą bei kitus jutimus. Dėka aukšto techninio išsivystymo lygio (įvairūs sensoriai, bangos ir pan.) žmonės gyvena pilnavertį (taip jiems atrodo) gyvenimą. Šis gyvenimas vyksta artimojoje erdvėje, t.y. erdvėje kuri supa žmogų jo pagrindinių jutimų (uoslė, klausa, lytėjimas) spinduliu, o visa kita, kas yra toli ir kas žmonėms yra nesuvokiama dėl jų aklumo, yra fikcinė tolimoji erdvė, mintys apie kurią iš karto įvardinamos kaip psichozės požymiai.

„Artimoji erdvė buvo prifarširuota orientacinės technikos. Artimojoje erdvėje buvo tik uoslė, girdėjimas ir lytėjimas: ir nežinomybė visuomet buvo jie – kvapas, garsas arba paviršius, kuris buvo jaučiamas per atstumą. Pasaulis nekėlė grėsmės. Jei kažkas nutikdavo žmogui, jis tiesiog nespėdavo susivokti, nespėdavo išsigąsti.“

Taigi, toks gyvenimas vyksta daugelį metų, kol… (reikšminga pauzė) vienas žmogus netikėtai pradeda patirti haliucinacijas, t.y. pradeda regėti. Štai tuomet ir pasideda visas įdomumas.

„Gabras pakilo: artimosios erdvės nebuvo. Jam nereikėjo jos klausytis – jis ėjo, apeidamas staliukus ir būtybes – neįsiklausydamas. Neįsiklausydamas į tai, kas šalia.“

Čia ir prasideda visas veiksmas, t.y. pagrindinė knygos idėja, žvelgianti į žmogų, kuris pradeda pažinti pasaulį tokį, koks šis yra iš tikrųjų, t.y. visai kitokį negu anksčiau įsivaizdavo. Į šią knygą galima žiūrėti kaip į aiškų filosofinį pagrindą turintį kūrinį, kuris siūlo išsivaduoti iš aklumo (kad ir koks jis bebūtų), iš ribotų visuomenės normų bei taisyklių ir pažvelgti į viską iš šono, iš toliau, kažkaip kitaip, t.y. iš tolimosios erdvės perspektyvos. Knygos esmė – pažadinti žmogų iš jo ramaus miego, jo nuosaikios rutinos ir parodyti, jog galbūt ne viskas yra taip, kaip jis įsivaizduoja.

Galėčiau labai nemažai rašyti apie knygos siužetą net nepriartėdamas prie spoiler‘ių, tačiau visą tai jūs perskaitysite patys, t.y. ir apie tai, kaip praregėjusysis pamato, koks baisus yra pasaulis, kuriame jis gyvena, kokie trumparegiški (mąstymo prasme) yra žmonės, kokie mechaniški yra įstatymai ir normos, ką iš tikrųjų reiškia nevartotini nes nepažinti žodžiai kaip „juokas“, „džiaugsmas“, „euforija“, „grožis“, „laisvė“, galiausiai – „dievas“, kodėl žmonės leidžiasi kontroliuojami ir kas vyksta tuomet, kai atsiranda tokių, kurie teigia, jog kažkada taip pat buvo praregėję, tačiau juos labai greitai sugavo ir vėl apakino.

Siužetas tikrai nenuviliantis, tačiau net jeigu pagal šią knygą ir būtų galima sukurti įspūdingą kino filmą, siūlyčiau labiau kreipti dėmesį į filosofinę teksto pusę, nes tai ne tik vizualinę vaizduotę,  bet ir filosofinį mąstymą išlaisvinantis kūrinys. Žinoma, kai kur galima pasijusti kaip vienam iš aklųjų, beviltiškai sekant paskui autoriaus žodžius, nes J. Melnikas pateikia jau suvirškintą produktą ir pabandžius įsivaizduoti įvykių tėkmę pačiam, apima sunkumas ir nesinori nieko daryti, o tik vėl išgirsti visažinį autoriaus balsą, nieko negalvoti ir atsiduoti neišvengiamam. Kūrinio filosofinis pagrindas jau sukurtas, tad skaitytojui jo kurti nebereikia, tereikia pamėginti jo trafaretą pritaikyti sau. Žvelgiant iš šios pusės, knygą galima pavadinti greito vartojimo produktu, tačiau net jeigu ir taip – ji priverčia sustoti (net jeigu tik labai trumpam) ir susimąstyti apie tai, kas vyksta aplink tave. Kartais to „labai trumpam“ gali užtekti visam gyvenimui.

Pats tekstas konstruojamas iš įvairių fragmentų, scenų – tai pokalbiai su įvairiais žmonėmis, dienoraščiai, laikraščių publikacijos, spec. leidinių citatos, ir pan. Vaizdas kuriamas tolygiai ir logiškai nepriekaištingai (nors keliose vietose buvo truputį sudėtinga įsivaizduoti visus smulkiai aprašomus techninius įrengimus ir jų veikimo specifiką). Tokiose knygose kaip ši, kur kuriamas visiškai kitokias taisykles turintis pasaulis, logika turi būti preciziškai tiksli, nes jeigu kažkas liks neapgalvota ar pamiršta, tuomet visas kūrinys tarsi kortų namelis subyrės ir skaitytojas paprasčiausiai nebetikės tekstu. O tokiose knygose kaip ši, patikėjimas tekstu yra pagrindinė sąlyga, siekiant suprasti tai, ką autorius nori pasakyti. Tiek tiesiogiai, tiek ir tarp eilučių.

Reziumuojant – ši knyga apie žmogų ir jo bandymus surasti save. Tai knyga apie savasties paieškas, kurios pereina bene visus numanomus variantus ir galimybes. Knyga apie žmogaus abejones, laimes, gyvenimą. Knyga apie tai, kas nutinka žmogui, kai šis pasiekia savo svajones. Kas nutinka žmogui, kai jis supranta, jog jo viltys ir svajonės – tai ne jo, o kažkieno kito viltys ir svajonės. Knyga man patiko, perskaičiau ją neskubėdamas per tris dienas, o naktimis siužetas atsikartodavo sapnuose ir suteikdavo dar gilesnių įžvalgų.

Knyga nenusivyliau, drąsiai galiu ją rekomenduoti. Tuo tarpu man ir toliau norisi tęsti pažintį su J. Melniko kūryba. Manau tai geras ženklas.

Skanaus!

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
260 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2008 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Nusipirkau šią knygą knygų mugėje. Anksčiau J. Melniko skaitęs nebuvau, tačiau buvau girdėjęs visai neblogų atsiliepimų, tad nusprendžiau pamėginti. Suviliojo dar ir tai, jog knygynuose virš keturiasdešimt litų kainuojanti knyga, čia kainavo vos dvidešimt penkis litus.

Taigi, atsiverčiau šią knygą ir patekau į tokį siurrealistinį, mistišką, vaizduotę ir fantaziją atrakinantį bei visomis įmanomomis spalvomis spinduliuojantį pasaulį, kokio tikrai nesitikėjau patirti.

„Buvo vasara, ir aš pasirinkau suolelį seno ąžuolo ūksmėje. Ant jo jau buvau sėdėjęs, labai seniai, prieš kokius penkis šimtus metų. Tik ąžuolas buvo kitas, – anas, pirmasis, seniai nudžiūvo. Keista gyventi ilgiau už medžius.”

Keista skaityti tokius tekstus ir jais tikėti, tačiau J.Melnikas apie viską pasakoja taip natūraliai, jog nekyla klausimas, kad galėtų būti kitaip. Viskas aiškiai ir itin realiai atsiveria prieš akis ir tu jauti, jog užvertęs knygą, sugrįši į pasaulį, kurio dėsniai gerokai prieštarauja tam, kurį palikai prieš knygą atsiversdamas.

Tekstai trumpi ir labai lengvai bei skaniai suskaitomi. Tai apsakymai, apysakos ir netgi vienas siurrealistinis romanas. Visi jie keičiasi labai greitai ir iš pirmo žvilgsnio yra vienas į kitą visiškai nepanašūs, tačiau įsižiūrėjus geriau, kiekvienas paskesnis vis papildo kitą ir taip sukurią neįtikėtiną pasaulį, kuriame, atrodo, iš tikrųjų gyvena knygos autorius.

Tekstus skaityti lengva ir gera. Tai – baigtinės istorijos, epizodai, kuriems nereikia pratęsimų, laike sustabdytos akimirkos. Nemėginama nenatūraliai tempti laiko ar puslapių. Viskas čia turi savo vietą ir parašyta tiek, kiek turi būti parašyta.

Trumpai apibūdinti temas ar siužetus – sunku. Užtenka paminėti, jog čia telpa ir nemirtingumas, ir kelionės laiku, ir žmonės, žinantys, kada bei kaip mirs, o taip pat miniatiūriniai žmonės bei žmonės gigantai, galybė variacijų pasaulio pabaigos tema, pokalbiai su pačiu Dievu, gyvenimas po mirties, mirtis po gyvenimo ir visa kita, ką galimą ir ko atrodytų netgi negalima sugalvoti.

„Suvalgęs mane, Dievas atsistojo ir išjungė visatoje šviesą.”

Tačiau tekstai ne šiaip sau fantastiniai. Juose labai daug filosofijos, ilgesio, dvasiškumo, dievoieškos. Keliama daug klausimų ir čia pat mėginama diskutuoti, atsakinėti, leisti skaitytojui pačiam apsispręsti, pasirinkti vieną iš galimų kelių. Ypatingai dažnai minimas Dievas. Mėginama su juos taikytis, kovoti, mėginama ant jo pykti arba jam paklusti, ilgėtis jo, galvoti apie jį, kritikuoti bei vertinti. Ieškoma žmogaus ištakų, jausmų, bendruomeniškumo prado. Ieškoma žmogaus, ieškoma Dievo. Ieškoma. Klausiama. Filosofinis pagrindas sodrus, tačiau pateikiamas žmogiškai ir suprantamai, tad visiškai neatstumia. Kitas skaitytojas jo gali net nepastebėti ir tai tik įrodo, kaip puikiai ir profesionaliai autorius kuria daugialypi tekstą, kurį galima skaityti ir skaityti, kuriuo galima mėgautis ir mėgautis.

Daugelis apsakymų dingsta vienu mirktelėjimu, vienu įkvėpimu. Tuomet vėliau, daug vėliau, jau užvertus knygą, jauti, kaip kalasi daigelis, jauti, kad kažkas buvo pasėta ir pradedi galvoti.Pradedi suprasti arba bent jau mėginti suprasti, kelti klausimus ir džiaugtis tokiais, kad ir labai paprastais, atradimais.

Tad visa tai tarsi tobulas siurrealizmo seansas, padedantis pažvelgti kitaip. Padedantis atrakinti dureles, kurių netikėjai iš viso esant.

Skaitykite. Skaitykite, jeigu nebijote. Skaitykite, jeigu norite susimąstyti. Skaitykite, jeigu norite nustebti, stebėtis ir pastebėti. Skaitykite.

Galbūt tai iš tiesų – kelias į rojų.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
341 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2010 m.
Kaina: ~25 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis