Archyvas

Author Archives: veikiantis

Finn_moteris lange_vrsl.indd

Tai – žvilgsnis. Stebėtojo iš kitapus gatvės, kitapus upės, kitapus parduotuvės lentynų. Žvilgsnis, fiksuojantis pokyčius, atrenkantis detales, gebantis jas palyginti ir, žinoma, paruošiantis savo namų darbus. Tai – žvilgsnis, turintis noro ir valios paliudyti tai, kas vyksta aplink.

Jeigu skaitytojas jaučia prielankumą tokiam žvilgsniui (o gal net pats tokiu yra apdovanotas), tuomet ši knyga iš karto prilips ir virs lengvu pasivaikščiojimu parke, o ne kokia sudėtinga ir nemalonia operacija.

Kaip išduoda pavadinimas, tai – romanas apie moterį lange, stebinčią savo kaimynus ir neiškeliančią kojos iš namų. Pakankamai stora plyta suskaidyta į nedidelius dienoraštinio tipo skyrelius, tad skaitymas visai neprailgsta. O ir skaitydamas jautiesi taip tarsi ne pats būtum jos, t.y. tos moters lange, stebimas, o stebėtum kartu su ja. Dar daugiau – jauti kaip ji įsigyvena į tave, kaip jos rankos virsta tavo rankomis, jos lūpos – tavo lūpomis. Kaip jūsų jau nebe du, o tik vienas. Tik tu. Glaudžiantis fotoaparatą prie veido, pritraukiantis juo kaimynus kitoje pusėje gatvės, išryškinantis jų kasdienybę ir šios įtrūkiuose besislepiančias nuodėmes.

„Apverčiu ant stalo smėlio laikrodį, stebiu, kaip maža piramidė viduje tarytum pulsuoja byrant smiltims. Kiek daug laiko. Beveik metai. Nebuvau išėjusi iš namų beveik metus.“

Knygos erdvė nedidelė, tačiau gili. Negana to, su kiekvienu puslapiu ta erdvė tik dar labiau siaurėja ir gilėja. Virsta į tunelį. Tik šis – įbestas žemėn stačiai, todėl vedantis kažkur į požemius, pripildytus nakties tamsos. Ir kuo ta tamsa arčiau, tuo daugiau įtampos, nerimo, noro, kad visi klausimai virstų atsakymais ir pagaliau išsispręstų. Na, kaip įprastai, paaiškėtų nusikaltimo motyvai, priežastys, pasekmės ir kitos detalės. Galiausiai, ar regimi vaizdiniai, įvykiai ir situacijos įvyko iš tiesų, ar tai tik sąmonės žaidimai. O gal ir viena, ir kita? Žodžiu, nieko neįprasto eiliniam psichologiniam trileriui (ką skambiai ir netgi šiek tiek įpareigojančiai konstatuoja užrašas ant knygos viršelio).

Skaityti išties įdomu, jau seniai buvau paėmęs knygą, kuri būtų tokia paprasta, aiški ir kurioje nuosekliai būtų atskleidžiama istorija. O šiuo atveju, dar ir ne bet kokia, o su gyva intriga, kuriai nereikia jokių dirbtinių stelažų ar maskarado. Ši istorija – tai tamsa, supakuota į nedidelę dėžutę. Tačiau nepaisant to, kad dėžutė apčiuopiama ir išmatuojama pirštais, joje besislepianti tamsa visada yra begalinė ir ta begalybė kviečiasi tave pas save, nori parodyti, siūlo parodyti, masina parodyti savo išvirkščiąją pusę. O tu ir nesusilaikai, nes, jauti, pasiūlymas bet kurią akimirką gali baigtis.

Ir nors tekstas bei siužetas itin koncentruoti, tai vis vien knygą išpučia iki beveik 500 puslapių (!). Įprastai kratyčiausi tokios apimties, tačiau šį sykį ji ištirpo tikrai greitai.

Ir net jeigu pabaigoje niekas tavęs kaip reikiant nesupurto, tu vis vien jautiesi gerai. Nes tai knyga, kuriai nereikia, kad pabaiga ją išgelbėtų. O jeigu nereikia, to ji ir nedaro. Perskaitęs supranti, kad esmė čia ne pabaigoje, o pačioje mėsoje, tekstūroje, sraute. Ten ir slepiasi visas skonis. O pabaiga tik mechaniškai užspaudžia maišelį ir palinki geros dienos.

Pats tas vasaros atokvėpiui. Ir nebūtinai lietingam.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Women In The Window
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 488 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

selfu slenis

O apie šią knygą savo telefone (kokia ironija!) beskaitydamas (o ir perskaitęs) užsirašiau štai ką:

Tai – kažkas paprasto, nebūtinai išgalvoto, tačiau kiaurai peršviečiamo. Kažkas su skaudančia šypsena veide. Tačiau dirgiklis, nupieštas prieš akis, nėra tai dėl ko viską mestum į šalį ir šoktum į putojančią upę. Tikriausiai būtent dėl to, kad dirgiklis tėra nupieštas. Dirgiklis vardan dirgiklio. O turint tokį padrėkusį užtaisą, iki dinamito niekaip neprasibrauna teksto kibirkštys. Visi aplink aidintys balsai ir dainos jau kažkur girdėti, tarsi atspausti per kalkę. Žodžių junginiai, sakinių konstrukcijos, siužeto vingiai. Net ir paslaptys, slepiamos tarp eilučių, labiau primena tuščią celofaninį įpakavimą, o ne peilį, smingantį į minkštuosius audinius.

Iš kitos pusės, tekstas skaitosi greitai, lengvai ir nerūpestingai. Bet skaitymas vardan skaitymo tai tik dirgiklis vardan dirgiklio. Todėl įsivažiavus vis dažniau pravinguriuoja mintis, kad tik pabaiga galėtų išpirkti visas šios knygos nuodėmes. Tą bekvapę, tačiau masiškai tiražuojamą gėlės aromato nuotrauką.

Skaitydamas negali suvaldyti savęs, bėgi įvykiams už akių, bandai nuspėti juos ir vis labiau abejoji, ar egzistuoja tokia pabaiga, kuri nusvertų šias svarstykles į amžinybės pusę. Ne tiek pabaiga, kiek pats nustebimas, kurio viliesi stebėdamas su kiekviena minute tirpstantį vilčių ledkalnį.

Knyga primena joje aprašomą dozę, kurios antrą kartą iš to paties dilerio nepirktum. Nes tai ta situacija, kai užtenka vieną kartą pabandyti ir žinai, kuo baigsis visi paskesni mėginimai.

Bandau nupiešti mane apnikusį jausmą iš visų pusių, tačiau nesigauna. Atrodo, kad ir autorei kažkas nesigavo. Klaidų knygoje nėra, bet būtent jose įprastai slepiasi esmė. Kvape, nuotaikoje, smulkmenose, kurios visuomet liudija gyvybę. O čia visos smulkmenos, visi maži niežulį keliantys gyviai seniai iššukuoti, sterilizuoti, nukenksminti. Ir tai verčia abejoti galima baime, kuri veda į priekį. Šioje knygoje baimės tik tiek, kiek pats tuo save įtikini. Pats, o ne autorė. Štai kur esmė. Dūris. Vaistai. Viskas paprasta. Įprasta. Tuščia tarytum įpakavimas. Net jeigu nuo brangaus ir reto, bet vis vien – tik įpakavimas. Kita vertus, kitaip to ir nepapasakosi, nes tam reikalinga ne knyga, o būtent #knyga. Kad pasiektų tikslinę auditoriją, kad parodytų skaudulius ir apnuogintų baimes. Ji turi būti tokia ir ji tokia yra.

„Jis nemato pavojaus. Sako, kad verčiau paskubėti, nes jei dar spės iki sutemos, tai galės… Nes jei galės, tada padarys. Nes matė internete, o ten buvo tobula. Nes atrodo, kad kaip. Tada galėtų visi sutūpti ir. Nes kolega sakė, kad. Tai verčiau nelaukti, nes.“

„Krėslas pasisuka ir dabar aiškiai matyti jos profilis. Viskas tas pats: tvirta sėdėsena, mažumėlę atsikišęs smakras ir plona nubalusi oda. Tos pačios raukšlės nuo žiūrėjimo į ekraną. Bet visgi kažkas neleidžia abejoti, kad prabėgo daug metų.“

Perskaičius paaiškėja, kad knygos branduolys – tai istorija apie Selfų slėnį, telpanti vos į porą puslapių. Tačiau, kad tą istoriją pasiektum, turi perversti likusius beveik du šimtus. O juose visko tiek daug, kad reikia išmokti teisingai kvėpuoti, idant skaitydamas neuždustum. Lygiai taip – kad neuždustų tavo smegenys, aptraukti celofano plėvele. Arba priešingai – vis bandantys įsigauti pro tą plėvelę į spalvotų pažadų pasaulį.

Būtent tuose keliuose puslapiuose ir randu šerdžių šerdį, kuri atveria kažką gilesnio, kas žengia į aikštę be kūną aptraukusio celofano. Žengia atviru, beveik nuogu, todėl giliai įsikertančiu žingsniu. Sakau „beveik“, nes Selfų slėnyje niekuo negali būti tikras.

Knyga patiks vartotojams ir grotažymių mėgėjams, o visi kiti – rizikuokite. Nes niekada nežinai, kurioje vietoje mums iš tiesų skauda. Galbūt Selfų slėnis ir bus tas lakmuso popierėlis, padėsiantis pagaliau apsispręsti.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Tykantis-tamsoje.-Kurybos-rinktine_medium.jpg

Ši knyga pristatoma kaip siaubo klasika, tačiau iš tiesų ji ne tiek apie siaubą, kiek apie tai, kad viskas yra įmanoma. O puikiausias to pavyzdys – pats autorius, kurio visa biografija – vienas neįtikėtinas blyksnis. Prasidedantis tuo, kad gyvam esant nė viena H. P. Lovecraft’o knyga nebuvo išleista, ir pasibaigiantis aplinkybėmis, kurioms tinkamai susiklosčius, po mirties autorius tapo JAV literatūros klasiku, padariusiu milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Cituoju nuo knygos viršelio, tačiau to negalima nepaminėti. Tuo tarpu vietoje įprastinių citatų, žemiau rasite piešinius, klajojančius interneto platybėse., įkvėptus H. P. Lovecraft’o tekstų. Tie piešiniai puikiai atskleis tai, ką rasite atsivertę knygą, nes ji, visų pirma, – vaizdas. Ir, žinoma, tas jausmas, kad prarandi budrumą ir nebegali suvokti, kur randiesi.

Žvelgiant į turinį – tai apsakymų rinkinys. Išskirtinis tuo, kad skirtingi tekstai versti skirtingų vertėjų. Tiesa, visi tie vertėjai – puikūs ir net ieškodamas taip lengvai nepastebėsi takoskyros, kurią išduoda tik skirtingos pavardės apsakymų pabaigose.

Ir nors pradėjęs skaityti suvokiau, kad nepasiduosiu tam, iš pažiūros, pigiam bauginimui, tačiau vos po kelių puslapių jau buvau nugrimzdęs į knygoje aprašomus kambarius, kraupias dykvietes,  klajojantis jų paslapčių labirintais, girdintis įvairias garsų nuotrupas ir jaučiantis daugiau negu įmanoma perteikti žodžiais. Fantazija skaitant tokią knygą įsijungia pilnu režimu ir paprasčiausiai nusineša tave. Todėl tai – tobula knyga prieš miegą aštrių pojūčių mėgėjams.

Ji nukelia skaitytoją į XX a. pradžią. Ir tai yra taip toli, kad tu nepajėgi lengva ranka išsiplėšti iš kasdienybės, todėl nepaisant įtaigos ir bauginančios aplinkos, skaitant šią knygą kyla daugybė klausimų. Mat autorius siekė aprėpti kuo daugiau, o tai, natūraliai, paliko galybę skylių. Ir pro tas skyles tarsi grėsmę lemiantys debesys į tave pradeda sunktis klausimai, nes fantazija – lakus, tačiau pavojingas vaisius. Ir kuo giliau į ją brendi, tuo daugiau vietų turi pridengti, tuo daugiau išėjimo variantų apgalvoti. Akivaizdu, kad autorius savo laiku darė tai ką galėjo, o šiandien viską greičiausiai parašytų visiškai kitaip, tačiau tu puikiai supranti, kad tai – klasika ir turi paklusti jos taisyklėms. Net jeigu ir atrodo, kad kartais knygoje bandoma apžioti daugiau nei pavyks nuryti. Net jeigu matai, kad dėl to pradėsi (ir jau pradedi) springti, iš burnos pasipila žodžiai, protas pridūsta, o tarp gyvenimo ir negyvenimo plytinti uždanga suvirpa nuo kažko didelio ir sunkaus.

Nepaisant visko, autorius rašydamas savo eilutes sugebėjo pakankamai gerai apsidrausti nuo netikinčiųjų jo kuriamu pasauliu. Daugelis tų apsidraudimų per šimtmetį nebuvo paneigti mokslo ir vis dar galioja, todėl kartais pagaudavau save skaitantį šią knygą ne kaip grožinį kūrinį, o kaip dokumentiką. Iš čia ir tas grėsmės realumas, jos pilkas šešėlis, atgyjantis Šv. Velykų rytą, suvokiant, kad prisikėlimas laukiamas ne tik tau artimuose kultūriniuose ir socialiniuose sluoksniuose, bet ir kituose kontekstuose bei pasauliuose. O užvis įdomiau tai, kad tie pasauliai kai kuriose vietose persidengia su tavuoju ir tada pradedi pamatyti daugiau negu kada nors nutuokei.

Tai – knyga, kuri nuolat stengiasi peržengti suvokimo ribas. Stengiasi taip intensyviai, kad kliūna, griūna, tačiau tuoj pat stojasi ir mėgina dar kartą. Tarsi autorius norėtų išsivaduoti iš savojo kūno, savojo burbulo, tarsi jaustų, kad gali nespėti, tarsi žinotų, jog už mūsų sąmonę apibrėžiančių ribų tikrai yra kažkas daugiau. Ir naudodamasis visais įmanomais savo fantazijos ištekliais, jis bando tą kažką prikelti. Tačiau kad ir kaip stengtųsi, skaitytojo neapleidžia jausmas, kad tas kažkas tik šypsosi žvelgdamas į šiuos mėginimus, į, atrodytų, tokį bereikšmį jėgų eikvojimą. Šypsosi, netgi juokiasi iš tokių absurdiškai neviltingų pastangų, bet tuo pačiu praleidžia vieną svarbų dalyką, kad esmė čia ne kaip, o kad. Kad autorius besdamas pirštu į tamsą sugeba nukreipti skaitytojo dėmesį būtent ta linkme. Į tuštumą. Į nebūtį. Į šešėlį, slepiantį kažką sunkiai įvardinamo. Taigi, H. P. Lovecraft’as pamišėliškai šaudydamas į visas įmanomas puses, galiausiai pataiko. O tuomet visa tampa nebesvarbu, nes už šios ribos  jau įsijungia paties skaitytojo vaizduotė, kurios ramybės nebesaugo švelnūs prisilietimai ir lengvais žodžiais paaiškinamas pasaulis.

Taigi, autoriui pavyksta išskelti abejonę, o tai ir yra svarbiausia. Tai ir yra esmė. Nepaisant pakeliui kylančių klausimų, loginių skylių ir kąsnių, kuriais springstama. Esmė, kurios aidas prasibrovęs pro marmurą ir dykumos smėlį, mūsų apsnūdusiose kasdienybės menėse ir negyvenamuose priešistorinių miestų kambariuose ima žadinti kietai įmigusį, vis dar neapčiuopiamą, tačiau po truputį pradedantį susitelkti šešėlį.

Skaitykite. Nes tik taip rasite kelią. Nes tik taip tas kelias apraizgys jus savo lipniais čiuptuvais ir niekur niekada nebepaleis.

 

Kita informacija:
Vertėjai: Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

 

Knausgard_manokova1_vrs.indd

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

tomas-venclova-nelyginant-siaure-magneta-1_z1

Storos knygos man dažnai kelia savotišką baimę. Visų pirma dėl to, kad baiminuosi ilgai užtruksiančio skaitymo. Nes užtrukęs skaitymas visada linkęs skaitytoją atsieti nuo teksto, nukreipti jo mintis šalin, suvaryti laiko pleištą į vientiso skaitymo akmenį. Ir kuo daugiau laiko vandens prabėga, tuo pleištas labiau išbrinksta, galiausiai priversdamas akmenį skilti. O šiam skilus, skaitytojas ir tekstas – jau tik du kūnai, nebeturintys bendros jungties. Todėl prieš paimdamas šią knygą į rankas taip pat šiek tiek baiminausi, tačiau tai nesugebėjo numaldyti noro ją atsiversti ir paskirti jos skaitymui savo dienų tėkmėje pabirusias valandas ir pusvalandžius.

Skaitymui, kuris vos paleistas pasrūva į vidų ir telieka juo mėgautis. Džiaugtis. Šypsotis. Nes su kiekvienu jo kąsniu vis maloniau, su kiekvienu puslapiu vis daugiau helio patenka į plaučius, tad jau visai greitai tarsi saulės nutviekstas balionas atsikabini nuo žemės ir pradedi kilti. Virš eilinių žmonių, jų kasdienybės, virš gatvių, miestų, valstybių, virš girdėtų ir negirdėtų pavardžių. Galiausiai virš laiko ir istorijos lūžių. O šitaip bekylant labiausiai stebina tai, kad tekstas (bet juk tuo pačiu – ir peizažas) išlieka paprastas ir aiškus. Lyg būtų pasakojamas ne aplink susispietusiai miniai, o tik tau vienam, įsitaisiusiam prieš patį T.V., ramiai gurkšnojančiam vis dar karštą arbatą. Tai pokalbis (o tuo pačiu – ir pašnekovas), kurio malonu klausytis ir kurio visai nesinori pertraukti.

„Ar išloši mane, ar praloši – kol kas nežinia.
Šitos dirvos nusekę, žvaigždynų tankmė išgenėta,
Aš pritraukiu nelaimę, nelyginant šiaurė magnetą,
Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.“

Knygai įdienojus Ellen Hinsey vis dar narsto su poetu po jo gyvenimą, sutiktus žmones, liudijamus procesus, bet jau vis dažniau gręžiasi į poeziją. Po truputį pradeda ją aiškinti, preparuoti, narstyti. Tarsi laikrodį, rizikuodami niekada jo nebesurinkti atgal. Kartais rodosi, kad tam tikrose vietose, tai – jau šiek tiek per gilu, kad atsiranda takoskyra ir eilinis skaitytojas rizikuoja prarasti ryšį su tekstu ir knyga bei šiek tiek nuklysti į šoną. Kita vertus, čia ir supranti, ši knyga – ne eiliniam skaitytojui ir jai būtinas tam tikras pasiruošimas, kurį visiškai sėkmingai galima pavadinti namų darbais ar paprasčiausiu per gyvenimą sukauptu bagažu.

„Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto.“

Knygą skaičiau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai. Todėl mano baimė, kad prarasiu ryšį su tekstu, nepasiteisino. Knyga vienareikšmiškai didi ir rekomenduotina perskaityti. Iš vienos pusės – tai istorijos vadovėlis, puikiai susiejantis Lietuvą su pasauliu, ir parodantis, kad visi ryšiai – lengvai perprantami ir nesunkiai įsimenami, t.y. visai kitokie nei tie, kuriuos dažnu atveju piešė mokyklų programoje siūloma medžiaga. Iš kitos pusės – tai T.V. ir jo gyvenimo drama, jo draugai, susirinkę Nobelio premijas, jo patirtis ir požiūris į tai, kas tuo metu vyko istorijos raštuose ir paraštėse, kuriuos tik paryškina knygoje pateiktos archyvinės nuotraukos, pabrėždamos, kad visi čia aprašomi žmonės kažkada buvo (arba vis dar yra) gyvi ir kad ši istorija – ne fantazijos vaisius. Iš trečios pusės – tai stiprus poezijos sukandimas ir skaitant šiuos pokalbius (nors pokalbiai – tai tik forma, atverianti T.V. liudijimą) po ranka nori nenori atsiduria T.V. poezijos rinkiniai ir eilėraščiai į kuriuos dabar jau pradedi žvelgti visai kitu žvilgsniu ir pro visai kitokią prizmę. O nuo to šis sukandimas tik tampa stipresnis ir tik dar sunkiau (o gal ir visai nebeįmanoma) iš jo išsivaduoti.

Pats T.V. knygoje žmogiškas, tačiau nevienareikšmis, todėl ir interpretuoti jį galima įvairiai. Faktas vienas – realybės bei pasaulio suvokimas tuomet ir dabar nepalyginamai nutolę, todėl bet koks skaitytojo vertinimas turi būti pasvertas ir atskiestas galimais kategorijų bei sąvokų nesutapimais.

Tačiau kad ir kaip bebūtų, T.V. gyvenimo, kaip ir jo poezijos, žymės nepaneigsi, ji per ryški. Netgi sakyčiau, privaloma pažinti. Atkartojanti santvarkų ir geografijų randus. Ji pati tarsi randas, kurio jau nebeskauda, bet kurį vis dar galima paliesti. Pajausti. Ir vis dar galima pabandyti suprasti. Net jeigu atskaitos taškai jau seniai pasislinkę į šalį.

Nepaisant to, koks yra autorius (su visais savo kontekstais) bei kokie esame mes, visi telpame vienoje erdvėje. Viename lape. Ir tuo reikia neginčijamai džiaugtis. Todėl nesunku pripažinti, kad tai – knyga gurmanams. Knyga tiems, kuriems įdomu. Tiems, kuriems „ilgai“ dar nereiškia „nuobodžiai“.

O visa kita – tik žodžiai.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova.
Vertėja/Vertėjas: Laimantas Jonušys
Puslapiai: 534 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

skersveju-namai-1

Turiu sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti, nes įsigijęs tik paguldyčiau į lentyną ir ten jos beviltiškai turėtų laukti savo eilės.

Daugelis jų ir laukia, nužvelgia mane praeinantį savo klausiamais žvilgsniais. Suprask, gal jau? Deja, stumtis pro tą popieriuje šlamantį mišką nėra taip lengva. Vis kažkoks paukštis ar žvėries siluetas pagauna tavo dėmesį ir mišką palieka fone.

Mišką, bet tuo pačiu ir neišsipildymo jausmą, kuriam numaldyti nešiojuosi galvoje sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti. O kai kas nors klausia, ko norėčiau dovanų viena ar kita proga, aš jau žinau. Esu konkretus ir praktiškas.

Tokiu būdu mano lentynoje atsirado ir Skersvėjų namai. Nepaisant to, ji vis vien savo eilės turėjo laukti dar bent tris mėnesius, o po to dar bent porą mėnesių savo eilės laukė ši apžvalga. Taigi, įskaitant nedidelius plyšius, apie šią knygą rašau praėjus beveik pusmečiui nuo jos atsidūrimo pas mane. Ir tai, sakyčiau, niekuo nestebina.

Priešingai negu tekstas – įsiskaitai ir nebegali paleisti. Nors atrodytų, kas čia tokio. Nei blizgučių, nei žėručių. Tačiau skaitai ir jauti – kažkas tokio yra. Kažkas paprasto, bet nepaprasto. Kažkas parašyto, bet gyvo. Lyg ir niekuo neišsiskiriantys epizodai. O ir pagardinti tuo, ką turi visi – druska ir pipirais. Tačiau viskas taip dera tarpusavyje, kad “niekuo neišsiskiriantis“ greitai virsta “sunkiai pakartojamu“. Skaitai ir skanu. Netgi labai. O vietomis – netgi labiausiai. Ir ypatingai, kai siūlo galai susieina ne apmąstymuose, o siužete.

„Jį iš visur atleidžia, nes jis ieško teisybės, o teisybės, kaip žinome, nėra niekur. Be to, už teisybę, kurios niekur nėra, reikia kentėti, mokėti baudas, sėsti į kalėjimą.“

Tekstai įtikina ir yra itin gyvi. Vizualūs. Daiktiški. Tarsi žiūrėtum į skruzdžių koloniją pro padidinamąjį stiklą. Tik ta skruzdžių kolonija – žmonės, gyvenantys šalia tavęs. Kartais kitoje, o kartais – net ir šioje sienos pusėje. Ir stebint tuos žmones anksčiau ar vėliau kyla noras juos paliesti. Anksčiau ar vėliau nustoji varžytis ir leidi sau tai. Lieti juos, glostai. Stebi akimirkoje įšalusius gyvenimo atspindžius, daiktus, skersvėjus.

„Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą… O jei dar vaizdžiau, tai tikra būna tada, kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia. Kai vėjas ten siaučia, o dulkes, smėlį čia tau į akis neša, palto skvernus plėšia, skrybėlę pastvėręs laukais ridena.“

Ši knyga – tai žmonių gyvenimai. Atrodo, kas čia tokio. Atrodo, jie juk greičiausiai net netikri. Bet skaitai ir veriasi spalvos. Tikras menas parašyti žmogų su visomis jo duotybėmis, kad jis neatrodytų pilkas ir tuo pačiu netikras. Menas, kuriuo džiaugiesi ir mėgaujiesi.

Viskas spalvota ir labai apčiuopiama. Tarsi būtų ne Lego, o Lego Duplo. Ryšku. Nepaneigiama. Maišai detales, jungi tarpusavyje, šypsaisi ir žinai – netrukus jos tave kažkuo nustebins. Ir nustebina. Nes visose istorijose gyvena lūžis. Tarsi pažadas, kad jas visas galima ir todėl jos visos anksčiau ar vėliau bus išardytos. O tada viskas prasidės iš naujo. Dar ir dar kartą.

Tuo tarpu pats skaitymas  (matyt, atkartojantis išorinį ritmą) buvo dvejopas. Beatodairiškai neriant, bet tuoj pat keliant galvą aukštyn. Neriant, bet nepaneriant. Kylant aukštyn, bet taip ir neleidžiant kūnui iškilti. Laikas pjaustė pyragą, o man beliko jį valgyti ir įprasti nebeprašyti antro gabaliuko, nes tas pirmasis – visada paskutinis ir niekada jo nepakartosi. Todėl mėgaukis čia ir dabar. Nes jis skanus. Nes jis vienintelis. Nes jo, kaip ir tavęs, greitai jau nebebus.

„Beržas ir drebulės šlama taip, kaip jis išmoko girdėti gyvendamas saloje, – ne lapai šlama, o vienas į kitą trinasi tūkstančiai žuvų žvynų.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 173 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

dulkiu spalvos zuveles

Dar viena pirmoji knyga, bet paėmus ją į rankas iš karto atrodo, kad ji bus visai kitokia negu prieš tai buvusioji. Ir išties – kitokia. Netgi labai. O tai tik dar vienas įrodymas, kad debiutuoti galima įvairiais būdais ir formomis. Šiuo atveju, knygos autorius įdėjo nemažai pastangų ir aplink savo debiutą sukūrė išskirtinę aurą – pasirūpino ne tik tuo, kad knygos pristatymas vyktų kirpykloje, bet ir tuo, kad pati knyga turėtų savo kvapą (!). Tiesa, jo gauti galima ne visur, tačiau manajam egzemplioriuje ilsisi knygos skirtukas su tuo specifiniu kvapu, kuris iš pradžių primena operacinės tvarsčius, o nuslūgus pirmiesiems atspalviams, po savaitės ar dviejų, uosdamas vis labiau pradedi abejoti prieš akis iškylančiais vaizdiniais. Tenka praleisti ne vieną savaitę, kol supranti, kad dabar tas kvapas primins būtent šią knygą. Ir nuo to tik džiugu, net juk toks ir buvo pagrindinis viso to tikslas.

„Verdamas duris jis atsisuka ir mato, kaip apsauginis lėtai lenkiasi paimti nukritusios rankenos, kurią tarytum mėsingą kaulą saugo Betmeno Čihuahua šunelis. Jis urzgia, Betmenas traukia šunelį už pavadėlio, o apsauginis dar svarsto, ar spirti šuneliui, ar vožti Betmenui…“

Ir nors vietų, kurios užkabintų, čia reikia paieškoti truputį ilgiau, galiausiai tu jas vis tik randi. Arba jos randa tave. Tos vietos. Tie blykstelėjimai, kurie it išlindusios vinių galvutės tik ir telaukia kol prisėsi ant suoliuko. Gali būti, įžnybs. Gali būti, perplėš kelnes. O gali būti, ant jų taip ir nepataikysi. Žodžiu, visas spektras spalvų ir atspalvių, kuriuos kiekvienas prisitaikys pagal savo rūbą.

Žvelgiant iš tolo, knyga rami ir nuosaiki, tokia pat pastelinė kaip ir viršelyje išsiliejusios žuvelės, iš lėto graviruojančios akvariumo pakraščiais. Tokių negaudysi ir nevalgysi, tik nulydėsi nušvitusiu veidu ir visai nesirūpinsi tuo, ar šeimininkas nepamirš jų pamaitinti ir ar jos iš viso turi kokį nors šeimininką.

Knygose kaip ši, visi atsakymai atrodo teisingi, kruopščiai apskaičiuoti ir todėl – visai nebesvarbūs. Nes skaitydamas supranti, daug svarbesnė čia plokštuma, nuo kurios jie atsispiria tarsi minkšti gumos kamuoliukai. Aukštyn ir žemyn. Aukštyn ir žemyn. Aukštyn ir žemyn. Kol sustoja ir nebepakyla. Kamuoliukai. Tačiau ir rankos, turinčios užversti knygą.

„Visi deramai praalkę, visi laukia užsisakyti norimo patiekalo – kas salotų su feta, o kas dienos sriubos ar kebabo. Francas laukia, kol prieš jį stovinti moteris su krokodilo odos rankine užsisakys airano, trys statybininkai kreiduotais veidais – tris kubietiškas picas su tunu, ananasais ir brokoliais, negausiai apibarstytas bazilikais ir cigaro „Montecristo No. 5“ drožlėmis – vietoje pipirų.“

Ne visą  tekstą bus lengva suprasti, tačiau prie jo ir neriškite savojo laivo. Čia daug svarbesnis kvapas, spalvų dermė, šešėlių žaismas. Tai vienas iš tų atvejų, kada tekstai atgyja knygoje. Į paskiras šio (bet dažnai – ir bet kokio kito) autoriaus publikacijas spaudoje, atrodo, sunkiai prisiversi pažvelgti, tuo tarpu knygoje visi skutai sukimba tarpusavyje, susijungia, pradeda veikti. Galbūt iš lėto, silpnai ir tik tam tikru dažniu, tačiau veikti. O tai ir yra svarbiausia.

Nors kartais atrodo, kad viskas (ir scena, ir pagrindinės ložės) labiau skirta pačiam autoriui negu skaitytojui. Nes šis tikrai ne viską iškoduos ir liks nemažai dalykų, kuriuos tinkamai suprasti ir interpretuoti galėtų tik juos sukūrusios ir užrašiusios rankos. Būtent šalia tų rankų tarps ir foteliai viešbučio fojė, ir juose laukiantys žmonės, skęstantys ramioje saloninėje muzikoje. Laukiantys ir jau visai nesvarbu ko. Svarbu, kad vis dar. Kad nenuleidžiantys rankų. Pastebintys šią knygą ant žurnalinio staliuko ir akimoju patys šios knygos egzemplioriais pavirstantys. Apie tai ir yra “Dulkių spalvos žuvelės“ – apie knygas, laukiančias fojė sustatytuose foteliuose. Laukiančias. Ir visai nesvarbu ko. Svarbu, kad vis dar.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Studija be pykčio
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis