Archive

Author Archives: veikiantis

klara-1Tai dar viena iš tų knygų, kurias dalina nemokamai arba vos už simbolinę kainą ir todėl, tai dar vienas kodėl. Šiuo atveju (priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos) autorė yra žinoma ir pakankamai aktyvi, todėl toks nuvertinimas kelia nemažai klausimų. O šie, savo ruožtu, visada yra teigiamas postūmis į priekį, nes tokia situacija verčia ieškoti atsakymų.

„Kad laimė ateitų, turi krutinti užpakalį, krutinti ir krutinti. Mat laimė kažkuom panaši į sensorinį šviesos jungiklį – šviesa neįsižiebia, jei nekrutini.“

Pradėjęs skaityti jau nuo pat pirmojo puslapio pajuntu raštingumą ir literatūrą. Ak, koks tai geras jausmas! Todėl ir skaityti kaip mat tampa smagu ir lengva, o tekstas slysta tarp dantų, po liežuviu, tirpsta, putoja, belieka nuryti ir sriūbtelėti dar.

Pasakojimas čia dėliojimas komikso (bande dessinée) principu – iš fragmentų, pastraipų, sakinių. Kitaip tariant, daugybės pažirusių detalių, kurios knygoje atsargiai guldomos viena prie kitos. Ši – nukreipia tavo žvilgsnį į vieną dėlionės kampą, o ši – jau visai į kitą. Ši – į trečią, o ši – grįžta prie pradžių. Tačiau svarbiausia, kad visos detalės kažkur tinka ir taip po truputį veriasi piešinys. Tiesa, kol kas jis dar sunkiai nuspėjamas, tačiau dėliojant neapleidžia ramybės jausmas. Tas jausmas, kad verta tęsti, nes viskas bus gerai, piešinys (o kartu – ir knyga) galiausiai tau atsivers.

„Klara sapnuoja, kad važiuoja traktoriumi, vairuoja, šokinėdama sudžiūvusių senų provėžų grioviais, traktoriaus kabinoje ankšta ir karšta, viskas dreba, tirta ir riaumoja, variklis krenkščia, kosėja, gurgia kurtinančiai garsiai. Klara visą naktį įsikibusi vairo.“

Kiek mistiška, kiek netikėta pasaka. Ne tiek pasaka, kiek gyvenimas. Mažo vabalėlio, slenkančio tavo žvilgsnio kraštu. Kažkur šone. Slenkančio lėtai, kol galiausiai jis sustoja, išskleidžia sparnus. Ar skrisi? – klausia kažkas. Skrisiu, – atsako jis, – tik pirma perskaitysiu šią pasaką, šį gyvenimą. Perskaitysiu. Parašysiu. Papasakosiu. Ką papasakosi? – klausia kažkas. Na, tuos šviesos ruožus pro langą dengiančias žaliuzes, – atsidūsta ir pakilęs nutolsta.

Tekstą skaityti gera. Jis minkštas. Saugus. Jis tarsi pilna pūkų oro pagalvė ant kurios neskauda nukristi. Kad ir kiek besiverstum, ji tave vis sugauna. Ir sugauna. Sugeria tarsi nešulį. Sustabdo nuo kieto pagrindo. Ir tau gera, nes minkšta, nes patogu, nes norisi čia gulėti ir gulėti. Kristi ir kristi.

Net visokie peiliai ir striptizo klubai teksto nepaverčia kietu ir kampuotu. Jis vis vien minkštas. Moteriškas. Poetiškas. Nuostabus!

Na, o pasiekus knygos pabaigą, skaitytojo laukia staigmena, nes autorė pradeda juoktis. Iš savęs. Iš rašymo apie rašymą. Iš to, kad įmanoma viskas. Juokiasi, nes tiki. Tiki, nes taip ir yra.

Trumpai tariant, tai romanas tarsi eilėraštis. Eilėraštis tarsi gyvenimas. Ir gyvenimas tarsi tu.

Dar labai žavu yra tai, kaip leidykla bando aprašyti šį romaną ant knygos nugarėlės. Kaip verčiasi kūliais. Neriasi iš kailio. Perskaičius knygą tampa aišku, kad ir kaip besistengsi, tiksliai aprašyti nepavyks. Nes knyga bus visai kitokia. Nes joje visko daug daugiau. Tai romanas, kurį visą reikia skaityti tarp eilučių. Tai romanas, kuriame pasislėpęs gyvena dar vienas romanas. Galbūt tai ir pakiša koją visiems nedrįstantiems jo atsiversti. Galbūt tai ir verčia leidyklą šį romaną dalinti dykai arba vos už simbolinę kainą. Galbūt tai ir yra ta proga, kurios dėka jis pateks į jūsų rankas? Plonas, švelnus ir lengvas tarsi plunksna. Papūsk ir jis nuskries nuo tavojo delno. Papūsk ir jo nebeliks. Papūsk ir nebesuprasi, buvo jis iš viso ar ne.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 151 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

 

negyvenami miestaiIlgą laiką norėjau perskaityti šią knygą, tačiau delsiau. Baiminausi. Man patiko pavadinimas, patiko viršelis, patiko tai, kas buvo parašyta ant knygos nugarėlės, tačiau nerimą kėlė atrodytų toks paprastas ir visai nereikšmingas dalykas kaip kaina. Knygynuose ši knyga kainavo vos per vieną eurą, o leidykla ją tiesiog dalino nemokamai. O tai, savaime suprantama, kėlė abejonių. Nes gal knyga tikrai nusipelnė tokio likimo ir todėl jos net neverta skaityti? Ką ten skaityti, gal net neverta atsiversti? Tačiau šalia šio jausmo, knibždėjo ir tas kitas, sakantis, kad gal tai tik nesusipratimas ir dėl visko kaltos nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės? Vienaip ar kitaip, nesinorėjo šios knygos paleisti, viskuo reikėjo įsitikinti pačiam, todėl galiausiai ją atsiverčiau.

„Kaip šokiruoti skaitytoją, kaip valdyti jo dėmesį? Turiu provokuoti, stebinti, kaip nors prasiskverbti pro užgrūstus medijų plotus, prasibrauti iki protų, užkabinti ir vėl – provokuoti, stebinti…“

Knygos pradžia žadėjo daug. Ji buvo gera. Tokia gera, kad norėjosi ne tik skaityti toliau, bet griebti tekstą ir nepaleisti. Norėjosi įsitverti jo tarsi gelbėjimosi rato ir skaityti, skaityti, skaityti. Todėl skaičiau ir galvojau, kur tas šuo visgi pakastas, nes jau negalėjau galvoti kitaip, jau negalėjau įsivaizduoti jo lakstančio po pievą. Jis turėjo būti pakastas ir netrukus supratau, jis čia – po visais tais žodžiais. Po tuo gelbėjimosi ratu, kurio negaliu nusikratyti, kuris vis dar prilipęs prie mano rankų, nors jau seniai esu išgelbėtas.

Taigi, gana greitai tekstas pažiro virsdamas chaotišku. Dalimis, gabalais, nuotrupomis. Nors nepaisant to, išliko itin rišlus, panardinantis į savotišką transą ar rūką, kuriame nesunku pasiklysti, tiek žingsniais, tiek mintimis. Galiausiai vis vien kur nors išnyri, apsižvalgai, prisimeni kur esantis. O tada leidi sau klaidžioti ir pasiklysti dar kartą. Skaitai be jokio įsipareigojimo. Tave užkabina iš rūko išnyrančios medžių šakos – ne pačios mintys, bet jų pateikimo būdai. Žodžiai, jų junginiai, tikslūs sąskambiai. Kartais aštresni ir duriantys, kartais švelniai nuliežiantys veidą. Skaitymas virsta terapija ir tu nebesistengi prisiminti apie ką skaitai, nors jeigu reikėtų, kažkokią trajektoriją nubrėžtum. Bet ar reikia? – klausi savęs ir neieškodamas atsakymo skaitai toliau.

„Juk į mus kas dieną be pertraukos skverbiasi milžiniški informacijos srautai, ne tik prekybos centruose, visur – nerasi laisvos vietos nei namie, nei lauke – mes įkvepiame oro kartu su komentarais ir elektroniniais laiškais. Mes lyg užsikrėtėme internetu, jis neišnaikinamas kaip padėvėtų drabužių kvapas. Mūsų jausmus ir ateitį negailestingai žudo belaidžio ryšio skirstytuvai. Šalia jų išnyksta gamta, nebeprisimena savęs, nebeatsinaujina, nebesirūpina tuo, kas bus. Tai lyg nauja gyvybės forma, modernesnė, tobulesnė už bet kokį gyvą organizmą. Netgi tada, kai miegame, į mus sunkiasi ryšiai, plūsta nebaigtos mintys, nebaigti sakiniai.“

Iš esmės tai knyga apie santykius: pagrindinės veikėjos su mama, su savimi, su savo atmintimi, su likusiu pasauliu. Knyga tikrai verta būti pastebėta, tačiau išvengė, o gal ir pati išsigynė tokio likimo. Internetas, apie kurį joje tiek daug rašoma, apie pačią knygą iš esmės tyli. Keletas senų žinučių ir tiek. Tarsi nebūtų buvę jokio postūmio. Tarsi knyga išsiskleidė kaip gėlė ir iš karto nuvyto. Neužmezgė jokio ryšio su skaitytojais, su bitėmis. Nepasidaugino. Nepasklido.

Gal tekstas per daug sodrus? Per daug koncentruotas? Gal jį reikėjo atskiesti, kad jis būtų geriamas? Gal jo paprasčiausiai per daug?

Tas sodrumas ir koncentracija galiausiai paveikia ir mane. Skaityti tampa sunku. Knyga virsta šokoladiniu tortu, kurio vis norisi, tačiau nuo nedidelio gabaliuko pajusi tik apgaulingą alkio jausmą, o nuo didelės porcijos bus bloga ir pradės pykinti. Todėl reikia rasti aukso vidurį, bet kai pradedi jo ieškoti, jau žinai, seniai per vėlu.

Knyga  keista. Neabejotinai raštinga. Žėrinti tarsi vandens paviršius. Graži. Tačiau norėdamas į tą vandenį panerti, nesugebėsi. Jis liks įkalintas po kažkokiu permatomu dangčiu, po plėvele ir tu amžinai liksi sausas. Sausas ir sumišęs. Sausas ir abejojantis. Sausas, bet vis dar žiūrintis į tą spindesį, nors jam nebesuprantantis kam jis skirtas ir kaip jį pasiekti.

O galiausiai aplanko tas jausmas, kai pabaigą skaitai tik tam, kad užbaigtum knygą ir nepaliktum jos tarsi kažkokio nešulio viduryje kelionės. Kai skaitai labiau mechaniškai nei smalsumo vedinas, nes iš esmės jau žinai, pabaiga (bet juk tuo pačiu – ir visa knyga) nieko naujo nebepasiūlys ir nebenustebins, o gerklėje liks tas keistas ir sunkiai nuryjamas „bet“.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 273 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

laiko triuksmasNorisi tik pasidžiaugti, kad paskutiniu metu visos į mano rankas papuolančios knygos yra išleistos itin gražiai. Viršeliai nevienodi, vis kitokios tekstūros, išsiskiriantys iš visumos ir atitinkantys knygų turinius. Tai tikrai džiugina, nes vis dar esu iš tų, kuriems popierinės knygos daug malonesnės nei elektroninės. Julian Barnes knyga “Laiko triukšmas” taip pat ne išimtis. Tiesa sakant, turbūt viršelis ir buvo pirmas dalykas patraukęs mane atsiversti šią knygą, o visa kita jau išsirutuliojo savaime.

Pradėjęs skaityti buvau kiek susipainiojęs, nesupratau kaip knyga veikia ir apie ką ji. Vis tikėjausi, kad netrukus driokstelės sprogimas ir viskas bus nušluota nuo žemės paviršiaus, o skaudi ir tyra esmė atsivers prieš mano akis. O tada jau suprasiu. Jau būtinai suprasiu apie ką visa tai. Bet kuo giliau bridau į tekstą, tuo labiau pradėjau regėti, kad taip nenutiks, tuo kruopščiau ėmiau įsiskaityti į tai, kas parašyta, ir galiausiai suvokiau, jokio matomo ir suplanuoto sprogimo nebus, nes prieš mane – neįvykęs sprogimas. Ir todėl daug kartų baugesnis bei pavojingesnis, nes, nepriklausomai nuo išorės valios, galintis detonuoti bet kurią akimirką.

„Bet galbūt jie suprato, kas jis yra iš tiesų: žmogus, kaip šimtai kitų mieste, kas naktį laukiantis suėmimo.“

Tai knyga apie žinomą kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių. Rašydamas autorius rėmėsi paties Dmitrijaus užrašais, refleksijomis, o taip pat kitų to meto žmonių bei šeimos narių liudijimais, pasakojimas, vėliau parašytomis biografijomis. Tai – reali knyga apie realų žmogų ir dėl to viskas tik dar kraupiau. Nes joje telpa ne tik kompozitorius, bet ir Tarybų Rusija, Stalinas, režimas, valdžia, jos keliamos baimės, išdavystės ir žmogus, kuris visada tik maža didelio mechanizmo dalis ir niekada savarankiškai veikiantis individas.

Tačiau tuo pačiu, tai knyga apie muziką, persunktą įtampos, laukimo, nežinomybės ir žodžių, kuriuos į tavo lūpas įdėjo kiti. Žodžių, kurių nebepavyks išsiginti, nors jie ir ne tavo, nors jų ir nesakei, nors niekada jų negalvojai. Žodžių, kurie tave sukūrė tau apie tai nieko nežinant.

„Nors būti bailiu nėra lengva. Būti didvyriu kur kas lengviau negu būti bailiu. Didvyriu tampi akimirksniu – kai išsitrauki šautuvą, numeti bombą, paspaudi sprogdiklį, šauni į tironą, o paskui į save. O bailio karjera trunka visą gyvenimą. Negali atsipalaiduoti. Turi numatyti, kada vėl teks teisintis pačiam prieš save, drebėti, gūžtis, vėl patirti kerzinių batų skonį ir savo paties apgailėtiną menkystę.“

Knyga veikia, verčia išsigąsti, bet tuo pačiu nuramina, nes prisimeni, kad tai – tik knyga. Skaitydamas esi įsitempęs, nes tiki tekstu, nes neturi priežasčių juo netikėti. Jis atskleidžia šešėlį, kurį pajutęs pradedi pažinti, bet niekada nenorėtum, kad šis užslinktų virš tave gaubiančios šviesos. Nes tai neišbrendamas šešėlis. Tamsa be išeities.

„Baimė, kad jį nužudys, dingo – tai buvo tiesa ir tarytum privalumas. Jis žinojo, kad jam bus leista gyventi ir jis gaus geriausią medicininį aptarnavimą. Bet tam tikra prasme buvo blogiau. Nes gyvendamas visada gali nusigyventi. Mirusiems tai negresia.“

Knyga puiki. Jos svoris ir nuosėdos dar ilgai lieka perskaičius. Ji išverčia režimo rūbą. Parodo po apgaulingai tviskančia ir žaižaruojančia puse besislepiančius audinio sluoksnius ir tikrąjį pamušalą, kuriame knibžda tamsa, įtampa, baimė. Knyga nežaidžia su tavimi, ji tikromis kulkomis šaudo į dangų. Gąsdina. Grasina. Bet svarbiausia, groja. Ir groja taip, kad muzika girdisi net tuomet, kai nėra vilties, jog ji prasimuš pro visus tave ribojančius sluoksnius. Bet ji prasimuša, prasisunkia pro tas skyles švininiame danguje, pradeda kristi retais lašais, kol pasiekia tave, kol pajunti jos gaivą, kol ji įsigauna į vidų ir pasilieka, atrodytų, su visam.

Tai daugiau nei biografija. Tai jausmas. Tai vidinė kova. Tai ironija, virstanti nebesuprantamu žaisliuku, ir tai pralaimėjimas, nes niekaip neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad pergalė.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Noise of Time
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

visas gyvenimas

Visų pirmiausiai apie tai, kas krenta į akis vos paėmus ir pavarčius šią knygą:

  • – Gražus ir labai malonus liesti viršelis bei pats knygos apipavidalinimas;
  • – Iš atminties iškylančios gausios knygos rekomendacijos;
  • – Tušti puslapiai.

Kaip tai tušti puslapiai? – paklausite.

Ogi taip. Tiesiog. Tušti puslapiai. Suprantu, kai knygos pabaigoje būna vienas arba du tušti lapai, bet dabar ten jų penki. Penki tušti lapai, kas reiškia – dešimt tuščių puslapių. Ir tai dar ne viskas. Nes po šių seka puslapis skirtas knygos rekvizitams, o tuomet dar du tušti lapai, t.y. dar keturi tušti puslapiai. Taigi iš viso jau 14 tuščių puslapių, kurių tarpe įsipainiojęs vienas puslapis su informacija apie knygą. Toks jausmas lyg iš anksto buvo nustatyta tam tikra puslapių kvota, o jos neišpildžius reikėjo suktis iš situacijos ir eilė puslapių buvo paprasčiausiai palikti tušti su viltimi, kad niekas to nepastebės.

Iš kitos pusės visa tai primena kalendorių ar specializuotas knygas, kurių pabaigoje paliekama vieta užrašams ir refleksijoms. Gal ir šiuo atveju idėja ta pati? Bet kokie čia galėtų būti užrašai? Kita vertus, visa tai – tik aplinkybės, nes knygos esme vis vien lieka tekstas, kurį jau norisi imti ir skaityti.

„Paklaustas, ar ką skauda, Hanesas Raginis papurtė galvą ir išsišiepė per visą burną, bet Egeris žinojo – jis meluoja.“

Romanas skaitytoją įsileidžia pakankamai lengvai ir užlieja savimi. Užpildo visas jo taures bei puodelius vidine ramybe. Todėl skaitant niekur nebesinori skubėti ir gamta pradeda imti viršų prieš žmogų. Gamta, kurios esmę čia sudaro kalnai, dideli ir nepajudinami. Ir prieš juos visi žmonės – tik smulkūs taškeliai, plaukiantys iš vienos susibūrimo vienos į kitą. Lygiai taip plaukia ir raidės, žodžiai, sakiniai, plaukia, teka kalnų upelio srove per akmenis tarsi žemėn subestus pirštus. Plaukia ir vista lėtu pasakojimu apie atokų buvimą, atokų žmogų ir atokią savastį, kuri visada šalia.

„Galima nusipirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba pasiglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.“

Puiku, tiesiog puiku. Skaitai ir atrandi tuo kalnus savo viduje. Kalnus, kurie nesupranta skubos. Skaitai ir raminiesi, jusdamas tekstą tarsi glostančias rankas. Nuoširdumą. Gyvastį. Vidinį alsavimą.

Knygoje labai gražiai džiazuojama skirtingais laike išblaškytais epizodais. Čia įvykiai vyksta dabar, čia – po devynerių, o čia – po keturiasdešimties metų. Ir tokiame džiazavime niekas nepasimeta, neišsimuša iš vedančios melodijos. Žodžiu, sugrota dailiai ir nepriekaištingai. Sugrota. Sugrotas. Visas gyvenimas. Nuo tada, kai neturi ką parasti, bet dar gali kažką pasiekti, iki tada, kai jau tik nebeturi ką prarasti.

Šalia kalnų ir jų ramybės, tai tuo pačiu ir romanas apie šaltį. Bet ne tokį, kurį įprastai sutinkame ar įsivaizduojame. O tokį, kuris neišvengiamas. Ne aštrų, o užklojantį daugiasluoksniais patalais, užveriantį, užspaudžiantį visas jusles.

Perskaitęs ir užvertęs šią knygą suprantu, kad ta gausybė tuščių puslapių minimų pradžioje – tai sniegas, tai žiema, tai ramus ir vienišas šalčio žvilgsnis į tavąjį veidą. Ramus ir vienišas. Užtikrintas. Visas. Gyvenimas.

Prisijungiu prie visų kitų rekomendacijų ir siūlau nepraleisti šios knygos bendrame sraute. Imkite ir gaudykite ją kaip žuvį. Plikomis rankomis. Jusdami kaip ji netrukus išsprūs atgal į srovę kartu nusinešdama ir dalelę jūsų. Imkite ir gaudykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Ein ganzes Leben
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Rūta Jonynaitė
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

nereiksmingumo sventeMilan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.

Todėl sunku patikėti, kad mano rankose nauja M. Kunderos knyga. Sunku ir šiek tiek nedrąsu. Lyg žvelgčiau į šešėlį, sugrįžusį iš praeities. Nes, o kas, jeigu ji nepateisins lūkesčių? O kas, jeigu mes užaugome, nutolome ir vienas kitam būsime nebeįdomūs? Todėl knygą imu su nerimu. O šalia nerimo ir jaudulio, tam tikra baimė, kad knyga labai plona. Tokia plona, kad net nedrąsu atsiversti. Nes o kas, jeigu buvusi meilė sugrįš, bet bus tokia trumpa, kad šįkart už vis labiau skaudės išsiskirti?

Kaip numalšinsiu tą skausmą? – klausiu savęs ir iškart atsakau, kad juk tam ir atsiduso lentynų gelmėje kitos M. Kunderos knygos. Juk galėsiu paimti bet kurią ir dar kartą išgyventi mūsų aistrą. Taigi, viskas nėra taip fatališka ir todėl ramiau. Todėl jau galima. Imti ir atsiversti.

„Dviejų buvusių kolegų susitikimas baigėsi tuo gražiu judesiu. Tačiau negaliu išvengti vieno klausimo: kodėl D‘Ardelo sumelavo?“

Jau buvau kiek primiršęs autoriaus tekste keliamus klausimus sau pačiam ir mėginimus į juos atsakyti. Jo balsas aidi tarsi iš dangaus. Teigia ir tuo pačiu abejoja. Abejoja ir tuo pačiu virsta vienu iš veikėju, kuris vėlgi teigia (tik šį kartą jau savo lūpomis) ir tuo pačiu toliau abejoja!

Skaitant neapleidžia žodžių junginys – „paprasti žmonės“. Kaip ir kitos M. Kunderos knygos, ši irgi apie juos. Paprastus žmones, paprastas vietas. Tačiau pats tekstas priešingai – nepaprastas, pjaunantis visus išorinius sluoksnius, neišvengiamai artėjantis prie esmės, prie žmogaus šerdies, žmogaus žmogiškumo.

„Ji supranta, kad mirtis nebus lengva ir kad jos didžiausias priešas bus ne neišdildomi geros plaukikės refleksai, o kažkoks žmogus, kurio ji nenumatė. Jai teks kovoti. Kovoti, kad išgelbėtų savo mirtį.“

Knygos siužetas – tai pažirusi dėlionė. Skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, po truputį atsiskleidžiantys ir atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai. Bet pažvelgus giliau išryškėja, kad iš tikrųjų juos jungia ne tie ryšiai, o liūdesys ir ant knygos viršelio ištransliuotas nereikšmingumas. Tai ir yra knygos vardiklis. Jausmas kurį autorius piešia įvairiomis kasdieniškomis situacijomis, žmonių santykiais. Skaitai ir nepajunti, kaip esi apsupamas ir įtraukiamas į svetimus gyvenimus. Patiki tuo, kas yra rodoma ir po to jau neklausinėji, tik seki paskui.

Paryžius ir Rusija. Stalinas ir kurapkos. Kasdieninių pokalbių ir situacijų užuolaidos. Virš kažko nematomo ir neapčiuopiamo, bet už vis svarbiausio.

O knygą užvertus, jauti, kad jos ratai, tarsi greito lenktyninio automobilio, puikiai sukimba su trasos paviršiumi, tačiau vis vien kažkodėl nevalingai norisi klausti, ar ne per daug juose oro? Ir ar tas oras per daugelį metų neįsiskverbė į dviejų mylimųjų (autoriaus ir skaitytojo) santykius? Ar nėra jis kažkoks keistas? Kažkoks stebinantis? Kažkoks verčiantis susimąstyti? Taip ir lieki nesupratęs. Siekiantis atsiversti šią ploną knygą dar kartą ir pradėti viską nuo pradžių. Tik jau šiek tiek kitaip. Jau pasislinkdamas kiek arčiau ir jausdamasis kiek drąsiau prie savo niekur nedingusios meilės.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
La fete de l’insignifiance.
Puslapiai: 128 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Goda Bulybenko
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

uradzeviciutes-knyga-kraujas-melynas-58886e695b90dNežinau, kas nutiko, kai atsiverčiau šią knygą. Buvau išsiilgęs rišlaus teksto? O gal tiesiog atviro kalbėjimo? Vienaip ar kitaip, knyga nuo pirmųjų sakinių, netgi ne nuo sakinių, o nuo pirmųjų žodžių, pasičiupo ir nusinešė paskui save. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kokia ji gera. Tokia lengva ir puri, kad nieko daugiau ir nereikia. Tekstas tiesiog tirpo. Atrodo, autorė ne užsidarė tolimoje celėje, o prisėdo šalia ir pradėjo pasakoti savo istoriją. Tiesiog nuostabu, sakiau sau mintyse ir skaitymas nebegalvojau apie skaitymą, o tik apie tai, kad skanu ir kad norisi dar.

„O prie tos sienos glaudėsi trys parkai.
Vienas didelis parkas, vienas mažesnis parkas ir vienas visai mažas. Parkas.
Aš turėjau laiko jiems visiems.“

Bet kaip ir visos gražios istorijos, ši taip pat turėjo baigtis. Ir baigėsi ji labai greitai, kartu su įžanga. Nes pasirodo mano skaitomas ir liaupsinamas tekstas tebuvo įvadas į tikrąją istoriją, kurią autorė ir norėjo papasakoti. Istoriją, kuri jau nebetirpsta su kiekvienu žodžiu, kuri išplėšia skaitytoją nuo priešpiečių stalo tiesiai į Livonijos ordiną – pilių ir riterių laikus.

O kad įsijaustum į šiuos viražus, reikia šiek tiek daugiau laiko ir puslapių. Šiek tiek labiau įtemptos atminties nevaldomu srautu užplūdusiems riterių vardams ir pilių pavadinimams įsiminti. Nes čia niekas nevyksta palaipsniui, viskas kliūsteli didele banga, kurią ir turi atlaikyti.

„Livonijoje gausybė pavojingų žmonių, pati Livonija panaši į piktą šunį, bet šis žmogus pavojingas kitaip. Jis savo protu gali laimėti pralaimėtą mūšį.“

Tačiau prisitaikai ir atlaikai. Ir neilgai trukus tekstas pralaužia barikadas. Įtraukia. Tampa įdomus. Paima tave už rankos ir vedasi per molį, pro rūmų kiemus, pro aplink stovinčius riterius, biurgerius ir murzius.

Tai romanas, kurį priekin veda stiprus ritmas, plakantis giliai po oda. Nepertempti skyriai, neperspaustos emocijos. Taškai čia kalba garsiau už kablelius ir daugumą dalykų paliekama išsiaiškinti, o gal tiesiog – suprasti, pačiam.

Ši knyga – tai giminės istorija. Nors ne tiek giminės, kiek vienos jos ašies. Vieno žmogaus. Ir nors vis dar skaitau vedamas smalsumo, iš tiesų kažkur giliai jau žinau kuo viskas baigsis. Jaučiu, tai neišvengiama.

Nepaisant to, skaitau toliau ir mėgaujuosi autorės piešiniu, kuris tapomas stambiais potėpiais ant istorijos ir žemėlapio veido. Potėpiai tokie stambūs ir ryškūs, kad baigdamas knygą pradedu kelti klausimą, ar tai giminės restauracija, ar jos sukūrimas? Žinau, atsakymą galėtų pasufleruoti nebent pati autorė, tačiau interviu su ja perskaitau tik užvertęs knygą, kitu atveju, bijau, kad negalėsiu tinkamai susikaupti ir nusikratyti išankstinių nuomonių, kurios ne visada gali būti teisingos. Bet kai knyga perskaityta, jau galima skaityti ir cituoti pačią Undinę Radzevičiūtę:

„„Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus.“

Ir toks konstatavimas atsako į daugelį kylančių klausimų. Atsako, bet tuo pačiu iškelia pluoštą naujų. Ir tampa dar įdomiau. Norisi eiti dar giliau. Ieškoti naujų šaltinių, žmonių, jų gyvenimo istorijų. Tų, kurias perskaitei, ir tų, kurias praleidai.

Tai knyga, kurios negaila rekomenduoti. Netgi verta. Nes pažadintas smalsumas veda ten, kur paprastai nenueitum, ir leidžia patirti tai, ko paprastai nepatirtum. Taigi, pirmyn!

O pabaigai dar viena citata iš interviu, kurį visą galima rasti čia:

„Viena iš kelių pagrindinių knygos idėjų yra apie tai, kad pasaulis kartais griūva ir nieko nedarant, ir iš visų jėgų stengiantis jį sutvarkyti. Kartais nuo to bandymo jį sutvarkyti jis griūva dar greičiau. Tai aktualu ir šiuolaikiniam pasauliui.“

Vertinimas:  9/10

Kita informacija:
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis