Archyvas

Autorių archyvai: veikiantis

musu cia nebuvoŠi knyga – tai savotiškas Rubiko kubas. Pradėjęs skaityti tiesiog džiaugiausi įdomia istorija bei atskiromis dedamosiomis, kurios į vieną vietą labai smarkiai ir nesistengė sulipti, tačiau perskaičius trečdalį knygos, vaizdelis pasikeitė radikaliai, atskiros plokštumos įgavo bendrus sąlyčio taškus ir skaitant toliau viskas pulsavo bei jungėsi tarpusavyje. Šiek tiek priminė voratinklį į kurį tau pradžioje leidžiama įsipainioti ir net kelis kartus pabandyti išsikapstyti (taip įsipainiojant dar labiau), o voras pasirodo tik tada, kai iš voratinklio pasprukti jau nebeįmanoma.

Iš vienos pusės, ši knyga yra apie JAV ir Rusiją. Apie jų kovą. Apie Rusijos tamsą. Su areštais, žodžio laisvės ribojimais, cenzūra ir t.t. Tai – šaltasis karas, kuris vyksta net tuomet, kai iš šono atrodo, kad nieko nevyksta.

Iš kitos pusės, šalia šaltojo karo, vyksta ir kiti karai – širdyse, tarp mylimųjų, su savimi, su skirtingomis nuomonėmis ir nusistovėjusiomis normomis. Šie karai taip pat sunkiai matomi ir dažnai tik nujaučiami, tačiau šioje knygoje viskas susipina tarpusavyje ir vieną galingą tinklą.

„Jeigu suklysdavau, jis sakydavo, kad man tereikia praktikos. Ir aš praktikavausi. Kasnakt, kai mama miegodavo užsirakinusi savo miegamojo duris, treniruodavausi nepastebimai įkišti voką į įvairaus dydžio knygas, piniginę, mamos rankinę, lagaminą ir į bet kurią savo rūbo kišenę. Kai pademonstravau Tedžiui, kaip iš tuščios lūpdažio tūbelės į jo švarko kišenę įkišu popieriaus ritinėli, jis man pasakė, kad esu pasiruošusi tikram išbandymui.
– Tu tikras?
– Yra tik vienas būdas sužinoti.“

Tai knyga, laviruojanti tarp meno ir dokumentikos. Tokia švelni tikrovė, apvilkta pūkuotu rožiniu megztuku, kad būtų lengviau suprantama ir nuryjama tiems, kurie knygoje aprašomo gyvenimo nepatyrė. Kita vertus, tie, kurie to nepatyrė, niekada iki galo ir nesupras, ką tai reiškia, kad ir kokiais būdais jiems tai bus bandoma parodyti.

Iš trečios pusės – tai knyga apie Borisą Pasternaką ir jo kontraversišką lemtį. Apie tai, kaip garsiausias Rusijos rašytojas visuomenės akyse tampa jos išdaviku. Apie jo vidines kovas ir pralaimėjimus, nes pergalių, savaime suprantama, tokiose kovose patirti paprasčiausiai neįmanoma.

Ir dar yra ketvirta knygos pusė – parodanti, kad visa tai, kas buvo susakyta anksčiau, tėra tik šešėlis, tik didelė scenos užuolaida, kabanti virš mūsų, kol toje scenoje vyksta gyvenimas. Kol santykiai tarpsta ir sukasi. Šioje knygoje – tik jų epizodai, nuoplaišos, tik tiek, kad suprastum, jog gyvenimas yra gilus ir jo niekada neišsemsi, niekada nepasieksi jo pabaigos, nes jis – begalinis. Nors kitiems gali atrodyti, kad mūsų (o tuo pačiu – ir to gyvenimo) čia net nebuvo…

„- Senas vaistas. Imk vieną. Tuoj susitiksime su rusų aukštuomene ir tau reikia puikiai pasirodyti.
Serdžio išsitraukė vieną pyragėlį.
– Maniau, kad rusai išžudė visą savo aukštuomenę.
– Dar ne. – Vladenas nusijuokė, ir jam iš burnos iškrito gabalėlis kietai virto kiaušinio.“

Knyga gera, bet tai visai ne detektyvas ar kokia kita panašaus pobūdžio drama (nors viršelyje ir esame masinami šnipų istorijomis). Tai – kažkas daugiau. Šiek tiek istorijos, šiek tiek dokumentikos, šiek tiek žingeidumo, kuris įšvirkščiamas tiesiai į smegenis ir skaitydamas pats pradedi lygiagrečiai domėtis kontekstu idant sužinotum daugiau (kad ir apie tikrąją (t.y. dokumentuotą) Boriso Paternako lemtį). Realybė čia atskiesta pramanais, tačiau realybės kontekstas yra nesibaigiantis ir tai tavo šansas nerti giliau.

Trumpai tariant, tai – sapnas, iš kurio pabudęs trumpam suabejoji, ar viskas vyko iš tiesų, ar pats tai sugalvojai. O ta maža abejonės akimirka ir yra didžioji šios knygos pergalė.

 

Vertinimas: 8,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Secrets We Kept
Vertėja/Vertėjas: Jovita Groblytė-Hazarika
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

kruvinasis menulisTai viena iš tų knygų, apie kurią, prieš skaitydamas, nieko neturėjau. Tačiau kartais tai ir yra žavu – pažintį pradėti nuo balto lapo. Tiesiog imti ir skaityti. Tam tikra prasme – rizikuoti. Tokiais atvejais kartais viskas greitai subyra tarsi kortų namelis, tačiau gali būti, kad tau pasiseks ir liksi maloniai nustebintas.

“Kruvinasis mėnulis“ – daniškas detektyvas. Ir tai jaučiasi. Kad jis šiek tiek kitoks. Truputį minkštesnis, nuosaikesnis. Veiksmas čia labiau vientisas negu išblaškytas šimtuose skirtingų siužeto gijų, tačiau skaitant visai neatrodo, kad esi tik plokštumoje, o ne erdvėje. Nes viskas vyksta natūraliai ir organiškai. Ir todėl nieko nepasigendi. Nieko netrūksta. O tai, kad siužetas nuoseklus, dar nereiškia, kad visi daiktai įvardinami vos patekę į regos lauką. Ne, čia tau niekas nepuls sakyti kieno drabužiai kabo rūbinėje. Tik užsimins, kad rūbinė yra. Vėliau – kad ten kabo drabužiai. Ir tik po kurio laiko paaiškės kam jie priklauso. Ir kodėl. Tačiau, kaip ir gyvenime, visko neįmanoma sužinoti, todėl kai kas taip ir liks neatskleista. Kai kurie siūlai taip ir liks plaikstytis vėjyje ir vers spėlioti – svarbūs jie ar nelabai.

„Mano draugas, pamanė Jepė. Draugas, auka, įtariamasis – greitai jis nebežinos, kas tas Johanesas“.

Knyga puikiai išlaiko šiauriečių taip mėgstamo žanro kartelę. Tačiau palyginti labai sunku, nes ji suvedžioja tave ir nepastebimai išsprūsta iš menamų varžybų lauko. Tarsi net nerungtyniauja, atitrūksta nuo bendro konteksto ir skaitant net nekyla minčių ją lyginti su kažkuo kitu. Nes ji pati – kaip atskiras žaidimas. Savarankiška ir įtraukianti.

„Sara su Jepe pakilo kalva į viršų, praeidami ilga laukiančiųjų eilę. Žmonės dalijosi naujausiomis orų prognozėmis ir praeinant šypsojosi: akivaizdu, kad šaltis nesugadino geros nuotaikos. Maži spalvoti lapeliai su atspausdintu numeriu paaiškino jų draugiškumo priežastį, nes jeigu jie būtų nerimavę, ar Sara su Jepe nenusitaikę aplenkti eilės, reakcija nebūtų buvusi tokia pati. Dano kantrybę bandyti galima ilgai, bet jeigu peršokai eilę, turėsi priešą visam gyvenimui.“

Taigi, knyga tikrai gera, nekelianti panikos laive, rami ir pagauli. Čia nėra fejerverkų, bet to ir nereikia. Viskas plaukia pasroviui ir tu tiesiog mėgaujiesi balsu, kuris toks minkštas, toks švelnus ir toks užimantis visą eterį, kad kitų minčių paprasčiausiai nelieka.

Tuo tarpu pabaiga – kiek netradicinė, tačiau turinti savo šarmo ir tuo šarmu nuspalvinanti visą knygą. Paverčianti tradicinį šiaurietišką detektyvą kiek švelnesnį, turintį mažiau sniego, mažiau kraujo dėmių jame. Negana to – pabaigoje tu ir vėl atrandi tuos siūlus, besiplaikstančius vėjyje, paliktus, kad pats nuspręstum, ar juos reikia nukirpti, ar nebūtina. Tai tarsi žaidimas be pralaimėjimo – kai pasilieki sau daugybę išėjimo kelių. Ir nebūtinai tai prasta strategija norint sudominti ir sukelti intrigą.

 

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Blodmåne
Vertėja/Vertėjas: Rūta Poškutė-Andreikienė
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

undines_virselis_atvartai.inddJeigu knyga yra malonumas, tai tokios knygos skaitymas tikrai nebus paslėptų prasmių ieškojimas prie filosofiškai nesibaigiančio arbatos puodelio. Ne, tai bus malonumo patyrimas. Kai skaitai ir džiaugiesi akimirka. Ir ta akimirka žaidžia šviesos atspindžiais. Ant glazūruotomis plytelėmis išklijuotos senamiesčio buto sienos. Kiekvienas blykstelėjimas – malonumas. Kiekviena šypsena – mažas pasitenkinimas.

„Tinkami tik sveiki, stiprūs, patrauklios išvaizdos ir aštraus proto.
Ramaus charakterio, bet kartu ir energingi.
Turtas ir kilmė – nėra būtina sąlyga.
Bet visada būtų puiki rekomendacija.
Į misijas plaukia tik geriausi.
O atplaukia tik tie, kam labiausiai pasiseka.“

Apie turinį pradžioje sunku ką nors ir pasakyti, tačiau apie tekstą ir tuos blykstelėjimus – lengva. Jie tave paprasčiausiai išjungia iš kasdienybės. Nes tu juos skaitai ir tau yra gera. Nes tai dar vienas autorinis koncertas, dar vienas stiliaus triumfas. Undinė R. kaip visuomet yra ypatinga, sąmojinga, aštri. Ir ištikima sau. Ir tai tiesiog nuostabu.

„- Dabar labai populiarios savanorių draugijos. Tarp jaunų žmonių, – pasakė Miki.
– Išprotėjai? – paklausė Šaša.
– Savanoriai mūsų ateitis. Visų mūsų. Tik jie gali išgelbėti šalį nuo sustingimo ir nieko nedarymo, – pasakė Miki.
Miki nerimas, kad jai jau daugiau nei dvidešimt ir ji dar nesirealizavo gyvenime, persiduoda ir kitiems.
Tokius žmones reikia izoliuoti, kad aprimtų.“

Daugiau negu pusę knygos galvojau, kaip teisingai kirčiuoti Šaša vardą, t.y. pirmą skiemenį ar antrą. O tai irgi savotiškai nuostabu. Nes gali būti visaip. Nes kaip tik negali būti? Viename puslapyje galima kirčiuoti pirmą skiemenį, kitame – antrą. Ką noriu tuo pasakyti? Kad tai knyga, kurioje lengva nuskęsti, o išnėrus prisipažinti, kad nieko nepameni, bet buvo malonu, todėl mielai visa tai pakartotum.

„Kartą Kastiljonė, atėjęs iš ryto į dirbtuves, nerado savo nefritinio vėžlio.
Ir visą dieną galvojo apie Tsou I-Kuei.
Vėžlį Kastiljonei padovanojo Penktasis Cingų dinastijos Imperatorius, o paimti, Kastiljonės manymu, galėjo tik vienas žmogus.
Dienos pabaigoje vėžlys atsirado.
Buvo nukritęs.“

Žuvyse ir drakonuose tarpsta buitis. O ši būna visokia, tačiau dažniausiai buitiška, t.y. pasikartojanti, besislepianti šešėliuose. Ir jeigu tokioje knygoje pilna žmonių, vadinasi ir jie tuose šešėliuose, kartu su savo pokalbiais, mintimis, nutylėjimais. Tekstas čia tarsi lengvas apklotas ir žodžiai kur kas mažiau svarbūs negu tai, kas slepiasi tarp jų. Nes tie žodžiai, tie žmonės, tos mintys – jos nėra kuo nors išskirtinės. Tačiau būtent ant jų kiekvieną dieną statomas gyvenimas. Būtent tokia juodo ir balto sąjunga leidžia pamatyti kampus, ironiją, blyksnius, kuriais buitis mums šypsosi ir per kuriuos mums šypsosi pati autorė.

„Visi namuose bijojo tik dviejų dalykų.
Kad Senelė Amigorena nepadegtų namų.
Ir kad neįsižeistų.“

Knyga didelė ir ilga, užsupa tarsi laivas ir nors iš pažiūros gali atrodyti, kad jame nėra ką veikti, galiausiai vis tiek niekur iš jo nesinori lipti. Nes tai – gyvenimas (be blizgančių apvadų, o toks koks yra iš tiesų – virtuvėje, svetainėje, žiūrint pro langą, kalbantis su savimi). O ten kur gyvenimas, ten ir mirtis. Nes be vieno, nebūtų kito. Todėl siūlas tik nusidėvi, bet niekada nenutrūksta, jo gijos privalo jungti abu šiuos polius. Ir tomis gijomis keliaujame visi. Su savo buitiniais pašnekesiais, didžiomis idėjomis ir – daugeliu atvejų – tiesiog kūnais. Kitais žodžiais tariant, žuvimis ir drakonais.

 

Kita informacija:
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

ei varleKnyga nuotaikinga, spalvota, piešinėliai iš karto patraukia akį. Su knygomis vaikams būna taip, kad nežinai ir net nelabai gali nuspėti už kurios knygos jie užsikabins, o už kurios ne. Kartais būna, kad užsikabina už tos, kuriai tikrai neduotum daug balų, ir priešingai – neužsikabina už tos, kuri tau atrodo tiesiog puiki. Tokių dalykų nenuspėsi ir nesuvaldysi, todėl telieka džiaugtis, kai kažkokią knygą tavęs prašo perskaityti vėl ir vėl. Šią knyga jau skaičiau daugiau negu dešimt kartų ir spėju,  dar teks skaityti mažiausiai tris kartus tiek. O tai jau ir yra jos aukščiausias įvertinimas 🙂

Tačiau kiekvieną kartą skaitant šią knygą man viduje kirba klausimas, kodėl? Nes knyga eiliuota ir jos esmė bei pagrindinis akcentas yra tas, kad rimuojant sugretinami visiškai skirtingi dalykai ir būtent ant tų surimuotų paradoksų pastatyta visa knygos struktūra ir iliustracijos.

 „- Tai šios knygos esmė –

tiesiog žodžių žaismė? –

jau suprato varlė.“

Skaitydamas šią knygą jos paveikslėlius mintyse nevalingai keičiu rimuojamais angliškais žodžiais – „carrots“ ir „parrots“, „lizard“ ir „wizard“ „snake“ ir „cake“, o viską, aišku, vainikuoja „dog“ ir „frog“. Verčiant visą tai į lietuvių kalbą vertime dingsta istorijos lengvumas nes tų pačių žodžių vertinių neįmanoma surimuoti, todėl rimuojami kiti, papildomai įterpiami žodžiai ir tuomet kiekvieną kartą skaitant liežuvis kažkur pasąmonėje lūžta tarsi purslota  banga Baltijos pakrantėje.

Klausimas “kodėl?“ man tiek nedavė ramybės, kad nepatingėjau ir susiradau kaip ta iš pažiūros nuostabi knyga skamba originalo kalba. Ir štai ji čia: https://www.youtube.com/watch?v=2da5yu6rpdg

Mano dideliai nuostabai, originale ne visa knyga rimuota, o tik tie konkretūs žodžiai, kurie surenčia visą knygos struktūrą. Taigi, vertėja šiuo atveju nuėjo kitu keliu, ji sueiliavo visą knygą ir aš puikiai suprantu tokį sprendimą, nes jis iš dalies kompensuoja tai, kad atitinkamų kertinių žodžių tarpusavyje neįmanoma surimuoti. Galima kelti klausimą, ar toks sprendimas geras, ar ne. O gal iš viso, būnant leidėju, būtų buvę geriau surizikuoti ir leisti šią knygą originalo (anglų) kalba? Bet tai jau tik teoriniai pamąstymai, nes knyga guli mano rankose ir ji tokia, kokia yra.

Vienaip ar kitaip į šios knygos paveikslėlius žiūrėti labai malonu, rankose ją laikyti – taip pat. Smagu ją regėti ant stalo ir dar smagiau – vaikų rankose, kur paskutiniu metu ji itin dažnas svečias 🙂

O pabaigai linkiu internete susirasti kitą šių dviejų puikių autorių knygą (šios knygos tęsinį), o jau tada – skanaus ir pirmyn mokytis anglų kalbos 🙂

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Oi Frog!
Vertėja/Vertėjas: Reda Puodžiukė
Puslapiai: 32 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

g-bleizgys-supavimas_1568187040Koks jausmas skaityti kito gyvenimą? Ar tai galima prilyginti buvimui jame? Aktyviam dalyvavimui? Pasyviam? Toli gražu. Nes perskaitai tik tai, ką tau duoda perskaityti. O duoda tikrai ne viską, duoda selektyviai, kartais duoda vien tam, kad duotų, nes negali neduoti. Kartais duoda, nes turi per daug. Kartais – nes turi per mažai. O kartais tau tik atrodo, kad duoda, nors iš tiesų rodo pirštų į dangų, į neva praskrendantį paukštį, o kita ranka pasiima iš tavo lėkštės patį skaniausią kąsnį. Viskas reliatyvu, taip pat ir viduje kylantis jausmas, kada skaitai kito gyvenimą.

Skaitant G. Bleizgio tekstus visuomet reikia būti atsargiam. Ne todėl, kad G. Bleizgys pavojingas (negali su tuo nesutikti, kai autorius visa savo knyga tau, atrodo, vien tik tai ir bando pasakyti), o todėl, kad tarp jo ir tavęs, o tiksliau, tarp jo tekstų ir tavęs, visur paliktas atstumas. Tarsi oro pagalvės nelaimės atveju. Atstumas, kad per daug neįsijaustum, ir atstumas, kad staigiai stabdydamas nekaltum nosimi į vairą. Todėl reikia būti atsargiam, nes atstumas čia ne šiaip sau – jis paliktas kaip dovana, kad vėliau nesakytum, jog niekas tavimi nepasirūpino. Autorius tavimi pasirūpino. Juk jis nori, kad knygą perskaitytum iki galo.

„Ar noras gyventi yra egoizmas? Be abejonės. Pats didžiausias, pats esmingiausias, bet nebūtinai su neigiamu atspalviu. O noras pakelti akis ir nužvelgti tolumas irgi kyla tik iš egoizmo? Kvailas klausimas. Dar kvailiau, kad įrašiau žodį „tik“. Tokio dalyko „tik“ nėra, nes visa turi daugybę prasmių, daugybę atspalvių ir pospalvių. Mes norime gyventi, norime pločio ir aukščio, norime kvėpuoti giliai, norime siautulio ir ramybės. Rašomi tekstai yra to pločio ir aukščio, kvėpavimo ir ramybės dalis. Toks sandas, toks vienas pospalvėlis.“

Skaitant lietuvių autorių knygas iš karto jaučiasi kažkas savito ir artimo. Jaučiasi, kad tai ne vertėjo žodis, o paties autoriaus balsas (kad ir koks jis bebūtų). Ir tas balsas savitas. Net jeigu mintys kartojasi, tu jauti, kad tai ne kopija (kai tarp tavęs ir autoriaus stovi vertėjas), o originalas. Kitaip tariant, tai ne tik dūmai, bet ir jų kvapas, išsidraikantis mėlyname danguje. Kai kurios to kvapo gijos įsigers giliau į drabužius ir pabus ten kiek ilgiau – iki kito sielos skalbimo. Nori tu to ar nenori.

„Po septynių minučių pirmoje eilėje sėdinti renginio vedėja ėmė man demonstruoti keistas veido mimikas. Nesupratau, ką tai reiškia, todėl kalbėjau toliau. Jaunoji moteris raukėsi vis išraiškingiau, kol galiausiai pašoko iš savo vietos ir priėjo prie manęs.“

Vietomis atrodo, kad visa tai – tik inercija, kad G. Bleizgys jau viską yra pasakęs (tą ir pats daugelyje vietų tik patvirtina) ir tai, kas vyksta šioje knygoje, – tiesiog nuokalnėn stumiamas vaiko vežimėlis ir suaugusiojo rankos čia reikalingos tik tam, kad vežimėlis nenuriedėtų per greitai, nesudužtų tarsi bangos į krantą. Bet vėliau (kiekvienam savas “vėliau“) pamatysi, kad tos rankos – tik iliuzija, nes vežimėliai nenurieda ir nesudūžta (netgi paleisti nuo aukščiausių skardžių), vaikai išlipa iš jų ir galiausiai užauga patys. Tai užrašyta jų kraujyje. Užprogramuota iš anksto. Nuspėta ir palikta išpildyti.

Sūpavime suguldyti tekstai, kurie, man atrodo, paties autoriaus neturėtų nustebinti ar kaip nors paveikti. Galbūt priešingai – jie galėtų paveikti autorių, jeigu jų jis neišrašytų. Bet juk tai – irgi pateisinama priežastis (netgi pretekstas!) knygai 🙂

 

Kita informacija:
Puslapiai: 368 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Romain Gary - MeilutisTai – labai keista knyga, pulsuojanti tais laikais kada ir buvo parašyta. Nori nenori skaitydamas pradedi matyti pageltusią prancūziško laikraščio iškarpą, jos kampe – juodai balta nuotrauka, kurioje tarp šešėlių stovi žmogus su  dailiu kostiumu, ant pečių laikantis ilgą ir sunkų smauglį. Nuotrauka daryta foto-ateljė, todėl fone – kažkokios užuolaidos, o žvilgsnis įtemptas tarsi styga. Nes kitos fotosesijos ir fotografijos paprasčiausiai nebus. Jokių pakartojimų, jokių antrų dublių.

Kitame epizode žmogus iš nuotraukos žengia kelis žingsnius link manęs, galbūt netgi išlipa iš rėmelio bei pačios iškarpos ir jau stovėdamas visu ūgiu šalia, per saugų dviejų metrų atstumą, pradeda kalbėti. Ne tiek pasakoti savo istoriją, kiek pasakoti. Ir tas jo pasakojimas, tie jo žodžiai – jų nesumaišysi su niekuo kitu.

„Aiškumo dėlei iškart patikslinu, kad nors ir atėjau į „Ramzį“ pasitarti su abatu Žozefu, aš ne nukrypstu nuo temos, o tiesiog šiame traktate seku įprastu smauglių judėjimo būdu, norėdamas labiau susitapatinti su savo aprašomu objektu. Smaugliai juda ne snukio tiesumu, o raitosi, vinguriuoja, susiveja vijomis, čia susivynioja, čia išsivynioja, kartais sudarydami žiedus ir tikrų tikriausius mazgus, taigi svarbu ir čia stumtis į priekį tokiu pat būdu, rodant atjautą ir supratimą. Šiuose puslapiuose jis turėtų jaustis kaip namie.“

O netikėčiausia tai, kad, man atrodo, aš pažįstu tokį žmogų, taip besielgiantį, kalbantį ir, manding, susiduriantį su tomis pačiomis (gal tik kiek mažiau sutirštintomis) dilemomis (daugelis kurių, perskaičius knygą, man visai iš kitos pusės nušviečia jo asmeninį gyvenimą (apie kurį anksčiau nieko neįtariau) ir sujungia iš pažiūros padrikus taškus). Šis įspūdis per daug stiprus, kad skaitydamas galėčiau jo lengvai nusikratyti, todėl toliau skaitau nebe knygą, o gyvą žmogų ir nežinau, ar tai padeda, ar maišo. Vienaip ar kitaip, to nesupainiosi su niekuo kitu, tai išskirtinis buvimas (tiek knygos, tiek žmogaus, tiek kalbos prasme). Iš esmės tai net ne knyga, o Smauglio vienatvė Paryžiuje. Pavadinimas yra viskas ko reikia, jis ir yra knyga, o visa kita, visas tekstas – tik išnašos, komentarai, papildoma informacija.

„Žinau ir tai, kad meilė kartais būna abipusė, bet aš nepretenduoju į prabangą. Pirmoji būtinybė – turėti ką mylėti.“

Tai knyga su dviem pabaigomis. Ir nė vienoje jų nėra liūdesio, vien užuojauta. Žvilgsnis iš šono, kuriam jau per vėlu įsikišti, nes niekas tavęs neklausys, nes niekam nerūpi tai, ką tu nori pasakyti.

Tai knyga apie vienatvę, užsidarymą savyje. Tokį gilų ir didelį, kad išėjimas iš labirinto sugriautas ir tau belieka stebėti bandančiojo ištrūkti agoniją, kurios jis pats seniai nebejaučia. Nes tu jauti už jį. Perimi jo žodžius. O jau netrukus ruošiesi ir jį patį sugriebti už rankos ir išvesti iš labirinto. Bet kažkas vis nuskaidrina akis ir sustabdai save, nes išėjimo juk nėra. Tik kritimas. Į šulinio bedugnę. Be jokio apčiuopiamo “pliumpt“.

„Laikrodininkas tuojau pat pasiūlė man kitą laikrodį, „geresnės kokybės“.

– Šio netgi nereikia prisukti. Jis kvarcinis, eina visus metus.

– Oi ne, aš noriu, kad laikrodžiui manęs reikėtų, kas jis nustotų tiksėti, jeigu jį pamirščiau. Tai labai asmeniška.

Jis nesuprato manęs kaip visi tie, kurie gyvena iš įpročio.“

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Gros-Câlin
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 232 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

frobenijus_kongo-uzrasai_vr__1580980345Knyga neįprasta, visai kitų vibracijų negu paskutinės mano skaitytos knygos, todėl kol į ją įsitraukiu, turi praeiti šiek tiek laiko. O tada vis vien nesijaučiu laisvai, greičiau tarsi būčiau patekęs į poligoną, kur turiu įveikti iššūkių trasą. Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Knyga primena minkles. Arba mazgą, užsipainiojusi kažkur tarp Šiaurės ir Pietų, tarp Norvegijos ir Kongo. Tas mazgas nebuvo suregztas specialiai, jis atsirado pats, tarsi iš niekur, iš kišenės dugno.

Tas mazgas – tai žmogus, rašantis šią istoriją. Negana to, jis rašo apie tai kaip jam sekasi rašyti šią istoriją. O pats autorius sėdi dar vienu laipteliu aukščiau ir užrašinėja žmogų, kuris turi užrašyti tai kaip užrašo šią istoriją. Žodžiu, vietoje vieno mazgo iš karto atsiranda visas gniutulas, kurį išnarplioti nebus lengva, nes nors pradžioje ir atrodo, kad virvė guli laisvai, skaitant toliau ir toliau, ta virvė vis labiau įsitempia. Šiaurė ir Pietūs nepasidalina jos, kiekvienas traukia knygos pasaulį į save. O tuomet viską teisingai išnarplioti laikant rankose stipriai įtemptą virvę tampa praktiškai neįmanoma.

„Jie sako, kad jį apsvaiginau ir pasmaugiau. Aiškina, kad neskiriu melo nuo tiesos. Kad aš sergu, ir kad man naudingiau būtų prisipažinti. Tu melagis. Jie kartoja tai vėl ir vėl. Nenoriu apie tai galvoti, tačiau tada vidinis balsas ima kuždėti: „galbūt jie teisūs, galbūt tu nežinai, kas esi.“ Ir tada galvą užvaldo didelė šalta pragariška pabaisa. Ir ką darytum tuomet?“

Kongo kalėjimas, kariai šmirinėjantys džiunglėse, nuteistuosius bandanti išlaisvinti žurnalistika ir žurnalistai virtę kino filmų scenarijų rašytojais, skambučiai naktimis, nuotaikų karuselė ir su kiekviena diena vis labiau susiliejančios spalvos. Kitais žodžiais tariant, knyga tarsi savasties paieškos, kai žinai, kad ne kas kitas, o tik pats ją kažkur giliai ir paslėpei. Viskas primena bandymą žaisti šaradas kuo įmanoma ilgiau, nes teisingas atsakymas iš karto reikštų, kad tu – nebereikalingas.

Tuo tarpu kitoje stalo pusėje – namai, vėsa ir politika, nugulusi į laikraščių puslapius, bet ne į gatves. Ir dar artimieji, kurių balsai per daug tolimi. Rankomis ir kojomis šio atstumo neįveiksi, tai ne žmogaus galiose. Ir iš viso, ar tai atstumas, ar kažkas daugiau? Gal tik nežinia?

Knygos pabaiga pateisina turinį. Paskutiniuosius sakinius perskaičiau aukšta nata, tarsi klausyčiausi orkestro iš filharmonijos balkono. Ir kuo toliau, tuo labiau tas orkestras dera ir tuo labiau nedera tai, kas vyksta orkestrantų viduose. Chaosui reikia tvarkos. Jie vienas kitą atsveria, vienas kitu naudojasi, vienas kitą palaiko idant gimtų pusiausvyra ir galėtum žengti dar vieną žingsnį į priekį.

 

Vertinimas: 8,1 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Kongonotatene
Vertėja/Vertėjas: Alvyda Gaivenienė
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

180

Šita knyga – keistas ir visiškai netikėtas gaivaus oro gūsis karštą vasaros dieną. Arba ne vasaros. Ir nebūtinai dieną. Naktį. Gal net žiemos. Kai kambarys per daug prikaitintas ir negali užmigti. Tada praveri langą. Įkvepi šalčio. Ir jau gali. Užmigti. Laimingas. Ar bent laimingesnis.

Apie šią knygą norisi rašyti tokiu pačiu stiliumi kokiu ji ir parašyta. Trūkčiojantis tekstas, nuostabiai lūžinėjanti ritmika. Tekstas tarsi skalpelis šokantis rankoje ir pjaustantis mėsą pietums. Undinė Radzevičiūtė čia kaip chirurgas, kuriam jau po kelių pažinties minučių norėtum atsiduoti ir pulti į rankas. Ji ironiška, taikli, nedaugžodžiaujanti ir svarbiausia – juokinga. Gaivaus oro gūsis pridususiuose kambariuose.

Ši knyga mano rankose atsidūrė beveik atsitiktinai, tačiau jau nuo antrojo puslapio nesigailėjau. Kodėl ne nuo pirmojo? Nes reikėjo susivokti. Nes pravėrus langą, šaltas ir gaivus oras tavo plaučius, nosį bei veidą taip pat pasiekia ne iš karto. Pirmiausia turi kelis kartus įkvėpti tuščiai – vis dar to paties pridususio, ir tik tada, atrodo, pramuša, ir plaučiai išsiskleidžia kaip aitvaras, užklodamas visą dangų.

„Kieme abu vaikai raudojo, kad baigėsi ir antra dienos pusė. Ir viskas.
Visiškai viskas.
Reikės eiti miegoti.
O jie dar nė kiek nepažaidė.
O suaugę jų tėvai jiems tvirtino, kad pažaidė. Net dvi valandas.
O vaikai verkė, kad nepažaidė. Tik pradėjo.
Ir miegoti ėjo kaip mirti.“

Knyga greita, lanksti, apie žmones, bet už siužetą čia svarbiau yra menas valdyti plunksną, o tai reiškia, kad už siužetą čia daug svarbiau siužeto vingiai, jų staigūs posūkiai, vairas spaudžiamas užtikrintomis rankomis. Tai – meistriškas darbas, nudirbtas mėgaujantis savo įgūdžiais ir tuo, kad gebama. Tai preciziškumas ir ironija. Taikli, šalta. Visa knyga paslėpta po jos skraistėmis – ironija kaip būdas pasakoti. Ironija kaip tikslas ir priemonė viename, todėl skaityti smagu, nes tai – aukštasis pilotažas.

Nors pabaigoje autorė kiek atleidžia vadeles. Veikėjai įgauna šiek tiek daugiau savarankiškumo, pabando išsprūsti iš jos rankų ir jiems beveik pavyksta. Bet tik beveik, nes bet kokia nepamatuota saviveikla, bet kokia revoliucija anksčiau ar vėliau nusidažo kraujo spalva. Taip ir čia, Undinė juos spėja sugauti dar prieš jiems išslystant iš jos rankų. Ir todėl pabaigoje suskamba visos knygos natos. Ir todėl perskaitęs dar ilgai jauti tą skanų gaivaus oro gurkšnį.

„Pagal paskleistų dokumentų kiekį būtų galima įtarti, kad kartu jie kokius penkiolika metų, bet iš tikrųjų – daugiausia penkerius.
Jie tiesiog namuose turi labai daug popierių ir niekada neišmeta buitinių prietaisų instrukcijų – net tada, kai išmeta pačius buitinius prietaisus.“

 

Vertinimas: 9,2 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

Pries_nukrentant_i_juraSkaitydamas šią knygą nieko neužsirašinėjau. Skaičiau ir tiek. Nežinau, ar mėgavausi, ar stūmiausi į priekį tarsi smėlin klimpstančiomis kojomis, matyt buvo visko, tačiau skaičiau ir neketinau sustoti, skaičiau ir galvojau apie kažką, o pabaigą sugėriau it paskutinį stiklinėje likusį gurkšnį. Kiek per didelį, kurį susiversdamas gali šiek tiek paspringti, kosėti, išpurkšti pusę vandens atgal. Tačiau nepaisant grėsmės, sugėriau lengvai be jokio dusulio ir kančios, jusdamas kaip jis nuteka mano vidaus indais, kaip susigeria į mane, kaip į jį sutelpa visas vandenynas, banguojantis tarp knygos puslapių. Sugėriau ir pajutau, kad buvo skanu.

Knyga nuosekli ir jos pagrindinis arkliukas – žmonės. Nors kartais jie pernelyg popieriniai, tarsi iškirpti iš blizgančių žurnalų, kiek netikri, o kartais šiek tiek holivudiniai ir per daug nupudruoti, tačiau visi jie juda ir tas judesys hipnotizuoja. Kartais kiek per daug, kartais kiek per mažai, vis balansuojama svyruojant tai į vieną, tai į kitą šoną, tačiau ilgainiui visi tie svyravimai užburia, sukuria ritmą į kurį pradedi atsiliepti. Tas ritmas užvaldo, jis nėra per daug įkyrus, bet ir ne per daug paslėptas, juntamas būtent tiek, kiek reikia, kad jam paklustum, net suprasdamas, kad tai ne jis parenka, o pats sąmoningai pasirenki tokią lemtį.

Ir nors daugelis detalių – padrikai pažirusios tarsi po aprašomos lėktuvo katastrofos, pabaiga jas visas (ar bent jau tai – ką iš jų pavyko surinkti) kažkokiu būdu suveržia. Privatų lėktuvą, žūtis, didvyriškumą, cinizmą, aistrą, filosofiją.

Skaitydamas sirgau, kad viskas baigtųsi. Nesakau, kad gerai, nes tragedijos gerai nesibaigia, tačiau norėjosi, kad viskas baigtųsi bent jau teisingai. Ir tas noras vertė susitapatinti su veikėjais. Tu supranti, kad jie nėra žmonės, o tik tekstas, tačiau vis vien sergi už juos, o tai – stiprioji knygos pusė. Priversti išgyventi kažką (kad ir nedidelę viso ko dalelę) jau yra daug.

Knyga iš tų, kurios skirtos vienam kartui, tačiau man ji patiko. Tai nėra atpalaiduojantis skaitinys, greičiau – padedantis užsimiršti. Žodžiu, pats tas praskaidrinti karantiną ir jo nešamą nežinomybę, pats tas nukreipti mintis kita linkme, kuri visiškai nėra svarbi savo esme, tačiau išlaiko tavo dėmesį ir leidžia perkrauti galvą, perstumdyti debesis, permąstyti artėjančią (o gal jau tik nutolstančią?) milžinišką bangą viduryje tamsaus ir niūraus vandenyno.

„Šešiasdešimtmetis vyras, traukiantis valtį. Surakintomis rankomis. Supančiotomis kojomis. Jis buvo tarsi Haris Hudinis, išskyrus tai, kad nemėgino išsivaduoti. Jei būtų Džeko valia, jis liktų prirakintas prie tos valties amžiams. Galėtų kasdien prikabinti dar po vieną, kol imtų traukti paskui save visą pasaulį, kol pasiimtų mus visus ant savo pečių ir nuneštų į ateitį, kurioje žmogaus galimybės būtų neribotos.“

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Before the Fall
Vertėja/Vertėjas: Kęstutis Choromanskis
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

dvigubo dugno keleiviaiKai tavo knyga kainuoja virš 20 eurų (!), tai jau kažką reiškia. Galbūt tai, kad jau esi parašęs daug visuotinai pripažintų ir įvertintų knygų, esė, pjesių, romanų, poezijos, kad esi panėręs į tekstų upę ir išplaukęs į paviršių. Ne tik išplaukęs, bet ant savo pečių išplukdęs visą galybę skenduolių, kurie dulka nebe dugno tamsoj, o pasmerktųjų lentynose. Žodžiu, esi perbridęs Sikstą. Su visais garbintojais ir kritikais, ir visų jų lavonai pro tavo langą, pro tavo fotoaparato akutę dabar atrodo visiškai vienodai ir niekuo nebesiskiria.

Būtent toks yra Sigitas Parulskis ir jo barzda, skerdiko veidą paverčianti duobkasio. Jis matęs ir patyręs tokio dydžio auditorijų, kad jam jau nebesvarbu. Ir tai yra jo stiprybė, jo angelas, nes jis gali rašyti nebesijaudindamas ir nebemėgindamas kažkam įtikti. Jis gali rašyti vien sau, todėl šioje knygoje būtent tai ir daro. Ir tas lengvumas, tas jausmas, kad nesi niekam įsipareigojęs, įžiebia liepsną. Jis užkrečia tuo jausmu ir skaitytoją, kuris lygiai taip nieko nebesitiki ir tiesiog skaito tekstus, žvelgia į nuotraukas, džiaugiasi, bodisi, žiovauja, bet vienaip ar kitaip – pramogauja. Ir pramogauja ne bet kaip, o su knyga (!).

Ši knyga – tam tikra prasme facebook‘as, kuriame Sigitas Parulskis atranda save iš naujo. Nuritina akmenį nuo olos. O ar ten mes, jo skaitytojai, kažką rasime, jam visai neberūpi. Ta ola gali būti prigrūsta dvasios turtų, bet lygiai taip pat – gali būti tuščia. Tik rankšluostis ant grindų. Tik dar nespėję nudžiūti pėdsakai, išėjusiojo iš dušo.

Ir tai šios knygos stiprybė. Silpnybė. Bet kokiu atveju – išskirtinumas, kuriuo ji traukia, nes joje vis dar rusena dvasia. To duobkasio, kuris savyje slepia skerdiką ir to skerdiko, kuris pavargo, todėl nusprendė tapti duobkasiu.

O visa, kas liks po to (po ko po to?) – tai tušti buteliai. Bet ir juos juk galų gale nunešime į taromatą ir sėkmingai priduosime 🙂

„Dabar nebešoku, dabar kartais tik mano širdis šoka sunkiai suvokiamą tango, bet iki šiol vengiu batų su skylutėmis, o kavos tirščiai, užtiškę ant klozeto krašto, kad ir kiek teisintumeisi, atrodo kaip ekskrementų fragmentas.“

„Stovėjau ir mačiau, kaip aplinkui mane gula dulkės, kaip sklando ore Džordano Bruno pelenai, kaip blunka vitražai, trupa skulptūrų gipsas, lupasi paveikslų dažai, kol galiausiai supratau, kad stoviu griuvėsiuose, bažnyčios griaučių centre, o pro šalį bėga išsišiepęs laikas su…“

„Praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų. Nuotykis išbluko, nugrimzdo užmaršties pelkėje. Bet štai šį rytą, kai nubudau pusę ketvirtos, kojomis pajutau šaltį. Tarsi būtų pravertas langas. Atsimerkiau, langas buvo uždarytas. Bet lovos kojūgalyje stovėjo palinkusi senė iš pelkės ir rankose laikė mano veidą.
Kai nubudau antrą kartą, senės nebebuvo.
Kai pagaliau nubudau trečią kartą, nebebuvo ir veido.“

 

Kita informacija:
Puslapiai: 168 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis