Archyvas

Author Archives: veikiantis

berniukas_su_smuiku_internetui

„Karininkas įsakė kareiviui gražinti smuiką ir norėdamas įsitikinti, kad tėvas sako teisybę, liepė man pagriežti. Stovėjau vidury kiemo ir, kareiviams tempiant, kraunant, niokojant mūsų turtą, griežiau, o iš akių man byrėjo ašaros.“

Nuo pačių pradžių jaučiasi, kad knyga nebus lengva ir pramoginė. Ji bus rimta, gyva, tikra. Jau vien iš žodžių, kuriais ji prasideda („Žvarbią 1942 metų žiemos naktį <…>“), galima nutuokti, kad tai bus neeilinė istorija. Jochanano Faino istorija. Žydo, kuris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Žydo, kuris tuomet buvo tik berniukas, tačiau kurio akys per kelerius metus pamatė daugiau negu daugeliui pavyksta pamatyti per visą gyvenimą.

Šioje knygoje kalba faktai. Čia nepilstoma iš tuščio į kiaurą, o tiesiog pasakojama kadaise nutikusi istorija. Bet juk tai – ne istorija! – norisi sušukti. – Tai – gyvenimas. Jo liudijimas. Niekaip neišdžiūstantys atminties ežerai.

Getas, lietuvis, gelbstintis žydus, nuolatinė rizika, netikrumas dėl ateities, kova už gyvybę – viskas trapu ir lengvai sugriaunama. Skaitai ir jauti tą šaltį, tuos žmones ir negali patikėti nuostabiais (o kartais – itin žiauriais) atsitiktinumais, apšviečiančiais kai kurių žmonių gyvenimus. Atsitiktinumais, kurie šiurpias aplinkybes paverčia dar šiurpesnėm. Atsitiktinumais, gelbstinčiais lygiai taip pat kaip pražudančiais.

Nepaisant įvykių sodrumo, autorius savo istoriją pasakoja ramiai, pernelyg neskubėdamas, tačiau ir niekur nenuklysdamas. Jis dalinasi. Išpakuoja ir rodo dovanas, kurių kiti negavo ir nepatyrė. Dovanas, kurias ne visada galėtum pavadinti dovanomis.

Viskas suskaidyta į trumpus epizodus, kurie skaitosi greitai ir įdomiai. Ir pabaigus vieną iš karto norisi imtis kito. Nors sakyti „įdomiai“ ne visai apsiverčia liežuvis, nes įvykiai – kraupūs. Tikri. Tokie tikri, kad net sunku patikėti. Skaitydamas jauti, kad iš tikrųjų niekada nesuvoksi aprašomų situacijų rimtumo, nes šis paprasčiausiai nesuvokiamas, jeigu nesi ten buvęs ir viso to patyręs. Gali jomis patikėti (ar net įtikėti), bet tai ir tebus patikėjimas (ar įtikėjimas), kuris yra visai kas kita nei patyrimas.

O jeigu skaitydamas pernelyg pasineri į tekstą ir nuklysti nuo realybės, į ją tave grąžina tokie akcentai, kaip autentiškos aprašomų žmonių ir vietų nuotraukos arba tekste cituojami kadaise rašyti laiškai. Ir tada pasikartoji sau, kad čia viskas tikra. Kitaip ir negalėtų būti. Net jeigu to labai norėtum.

„Visi mes žinome, kaip turi elgtis idealus literatūrinis herojus. Jis privalo narsiai kautis savo teisingoje kovoje ir nepakliūti į nelaisvę; privalo atlaikyti bet kokį tardymą, bet kokius kankinimus ir neišduoti savo draugų; skęstant laivui privalo paskutinis lipti į gelbėjimosi valtį, o jeigu jis kapitonas – gal net nuskęsti kartu su laivu. Apie herojus prirašyta tiek ir tiek. Tačiau didvyrių ir herojų – vienetai, o visi kiti yra paprasti žmonės, trokštantys gyventi, kaip tie iš Jono slėptuvės.“

Tai – liudijimas. Ir jau ne tiek sau, kiek kitiems. Kad tai, kas įvyko, nebūtų pamiršta. Bet pagrindinis dėmesys čia vis tik kreipiamas ne į tą tamsiąją pusę (ji akivaizdi), bet į herojiškąją, gerąją – į išsigelbėjimą, į žmones, kurie prie to prisidėjo. Ši knyga – tai jų atminimo įamžinimas.

Skaitant ir vėl esi supurtomas režimo, ištikusio Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, absurdiškumo. Jis grubus. Bukas. Bejausmis. Ir žodžiais to režimo neaprašysi. Beprasmiška ir beviltiška kova prieš jį buvo vienintelis, nors ir labai trapus, būdas išgyventi. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai grąžina mane mintimis į Julian Barnes knygą. Tarsi papildo ją, apnuogina dar vieną kruviną režimo kampą.

Tuo tarpu ši knyga – puiki, paliekanti ryškų pėdsaką. Ir tekstas čia dar nėra viskas. Tiesiog būtina paminėti, kad viduje pasilieka ne vien jis, bet ir knygą užvertus tave pasitinkantis žvilgsnis. Geras, ramus, tikras. Tai – knygos žvilgsnis. Tai daugybę išbandymų patyręs žvilgsnis. Tai berniuko, nuo knygos viršelio, žvilgsnis. Berniuko, kuris išgyveno ne vien tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad viską paliudytų. Kad liktų žmogumi. Apie tai ir yra ši knyga – apie išlikimą, apie žmogiškumą, kad ir koks jis bebūtų. Perskaitykite. Būtinai tai padarykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Na’ar ‘im kinor
Vertėja/Vertėjas: Ina Preiskel, Arvydas Sabonis
Puslapiai: 304 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m. (originalas – 2006 m.)

(c) veikiantis

Reklama

misteris-gvynas-1Alessandro Baricco knygas paskutinį kartą skaičiau vėlyvoje paauglystėje. Ir būtent ne knygą, o knygas. Visas, kurias galėjau rasti. Buvau jaunas, naivus, mylėjau šį autorių ir džiaugiausi jo tekstais. Tačiau metai bėgo, perskaitytų knygų sąrašas plėtėsi, keitėsi įpročiai. Tarp visų šių pokyčių išryškėjo ir suvokimas, kad Alessandro Baricco – romantiškas filosofas, kurio knygos – labiau pop negu rimtoji literatūra. Labiau saldainio paviršius ar net popierėlis negu karamelė viduje. Todėl natūraliai ėmiau domėtis kitais ir kitaip.

Tačiau visai neseniai, benaršant nukainotų knygų stirtas, viename centrinių knygynų aptikau Misterį Gvyną. Nekainuojanti nė dviejų eurų! Viso labo ledų porcija (ir net ne pati brangiausia)! Kokie laikai! – norėjosi sušukti. – Kokie laikai!

Ir sušukau viduje, ir nebepaleidau knygos iš rankų. O sėsdamas į traukinį atsiverčiau ją nostalgijos sklidinomis akimis. Mano ir autoriaus pažintis buvo likusi giliai praeityje, todėl jaučiausi nedrąsiai, nežinojau, ar bepažinsime vienas kitą, ar besutaps mūsų biolaukai ir energetinės bangos.

“Jis turėjo idėją, ir net ganėtinai išsamią. Gal jam trūko tik vieno žingsnio, bet prielaida, kaip veikti, jau buvo gerai įsišaknijusi jo galvoje.“

Knygos siužetas realus, tačiau atrodo it būtų fantastinis. O gal kaip tik – fantastinis, tik įvilktas į realų rūbą. Vienaip ar kitaip, intriguoja nuo pačios pradžios. Ir autoriaus paveikslas greitai vėl pradeda regėtis ne kaip romantiško pop-filosofo, o kaip nepailstančio nuotykių ieškotojo, atveriančio nuotykį, kuriam negali likti abejingas. Ši knyga tokia ir yra – nuotykis. Ir kuo toliau, tuo įdomiau sekti jo pėdsakais.

O tiksliau – pagrindinio veikėjo pėdsakais. Rašytojo, nusprendusio neberašyti romanų, bet vietoje to kurti portretus. Tik jų nepiešiant, o užrašant. Kaip ir skaitytojas, pagrindinis veikėjas pats pradžioje klaidžioja mintyse galvodamas kaip tai padaryti. Ir iš tiesų – sunku žodžiais paaiškinti tai, kas vyksta. O kad paaiškintum, neužtenka perskaityti, reikia dar ir pajusti.

„- Tik jau nereikia, aš per sena. Nereikia pasidėti su senu, tai per sunku.

– Jūs ne sena. Jūs mirusi.

Moteris patraukė pečiais.

– Mirtis – tai tinkamiausias senėjimo būdas.“

Knyga mistiška. Skaitydamas ją jautiesi tarsi peržengęs kažkokį slenkstį ir atsidūręs visai kitame pasaulyje. Tačiau svarbiausia čia ne tai, o kad tas pasaulis tau be galo patinka. Jis artimas, bet tuo pačiu trapus, todėl būdamas jame elgiesi atsargiai ir tas atsargumas verčia galvoti, ar tik nepavyktų to pasaulio perkelti į tikrąjį. O netrukus abejoji savimi, kad gal jau pavyko. O netrukus bandai susivokti, kad gal nieko net nereikėjo kelti, nes viskas ir taip visą laiką buvo šalia.

„Nesuveiks, būtų pasakiusi ponia su neperšlampama skarele.

Vis dėlto pasaulis yra keistas, ir skelbimas suveikė.“

Tekstas alsuoja savotiška ramybe ir poetiniu tikslumu. Veiksmas juda lėtai, tarsi po vandeniu. Taip lėtai, kad liečiamos adatos nepraduria, o stiklo šukės – neperrėžia odos. Tai tarsi šokis. Tu paklūsti jam ir supranti, kad šoki net nemokėdamas to daryti. Šoki, sklendi, tarpsti. Ir tau ramu. Taip ramu, kad negalėtum to paaiškinti, tik ištiesti šią knygą kitam ir leisti viskuo įsitikinti pačiam. Nes ištarti žodžiai viską tik sugadintų.

Vietomis knyga netgi hipnotizuoja. Ir jeigu pakankamai įsitrauki, ši knyga lengvai gali įkvėpti siekti savo svajonės, o ypač, jeigu ta svajonė – sunkiai įgyvendinama ir kone nereali.

Tiesa, įsiūbavusi itin stipriai, pabaigoje ji vis tik pristinga srovės ir nepaperka, neišverčia iš valties, nepriverčia gręžtis drabužių. O galėjo! – šauki mintyse. – Galėjo! Nedaug trūko, kad finalas būtų buvęs trankus ir efektingas. Ar bent jau palikęs tave nustėrusį. Nedaug trūko, bet trūko… O ko – ir pats nežinai. Tiesiog stebi, kaip tykiai ir paprastai nurimsta audra stiklinėje. O tu priešingai – negali nusiraminti ir atleisti autoriui, kad suteikė vilčių, bet jų neišpildė. Todėl čia pat kyla noras susiieškoti kitas A. Baricco knygas, viliantis ten atrasti nutrūkusią giją, neištartą atsakymą, neatskleistą šypseną.

Nepaisant visko, šią knygą būtinai perskaitykite. Ypač tokiomis dienomis, kai ledų tikrai nebesinori. Perskaitykite. O jau po to patys nuspręskite, ką darysite toliau.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
MR GWYN
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 157 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

pragaro-virtuves-vaikezai-arba-miegaliai-1

„Niekada nesuabejodavome vienas kito ištikimybe, kurstydavome vienas kitą, sykiu prisigalvodavome bėdų, sykiu iš jų išsikapstydavome, dengdavome draugus nuo kasdienio smurto. Draugystė buvo mūsų gyvenimo taktika.“

Tai istorija apie keturis neišskiriamus draugus. Apie Pragaro virtuvę, taip vadintą Niujorko rajoną, kuriame XX a. viduryje buvo gausu imigrantų iš visos Europos ir kuris garsėjo savo gaujomis bei nusikaltėliais. Gyvenimas ten nebuvo paprastas ir turėjo savo taisykles, tačiau nepaisant grėsmingos išorės, besilaikantieji nerašytų gatvės taisyklių galėjo džiaugtis savotiška ramybe.

Turiu silpnybę knygoms ir kino filmams, kurie paremti tikrais įvykiais, todėl ir ši knyga sudomino jau nuo pratarmės, kurioje liudijamas jos autentiškumas. Tiesa, pradėjus skaityti, autentiškumas tampa slidus, nes juntama sutirštinta autoriaus nostalgija aprašomiems laikams. O tai – pavojinga riba, nes praradus pusiausvyrą nostalgija lengvai gali virsti vien tik pačiam autoriui įdomiu minčių kratiniu. Tačiau šioje knygoje to pavyksta išvengti, autorius išsilaiko ant skersinio, užburia tave ir neleidžia nukreipti akių į šoną.

Jeigu įsigyveni į tekstą (o tai visai nesunku), greitai pajunti įtampą. Supranti, kad visi, kurie kalba, iš tikrųjų turi ką pasakyti. Ir ta jų kalba, tie žodžiai, – tai nuogas laidas, kurį palietęs jauti švelnų, tačiau baimę keliantį krėtimą. Ir jau nebegali to laido, tos knygos paleisti, tačiau tuo pačiu bijai, kad įsitversi per stipriai ir atitekanti srovė tave paveiks negrįžtamai.

„Jei nori rolsroiso, važiuoji į Angliją ar kur kitur po velnių, kur juos gamina, – svarstė Storasis Mančas. – Jei nori šampano, keliauji aplankyti prancūzų. Jei reikia pinigų, susirandi žydą. Bet jei užsigeidei purvo, padugnių, pavožtų po akmeniu, paslapties, kurios niekam nesinori žinoti, jeigu tu nori viso to ir nori greitai, tėra vienintelė vieta, kur reikia traukti, – Pragaro virtuvė.“

Autorius neapsiriboja pragmatišku savo gyvenimo atpasakojimu. Jis žengia toliau ir padaro tą gyvenimą įdomų ne tik sau, bet ir kitiems. Prasidėjęs nuo nekaltų vaikiškų žaidimų, siužetas užpildomas įvairiais išbandymais bei nuotykiais, kol šie galiausiai priveda prie berniukų kolonijos į kurią ir papuola ketveriukė. O ten – jau visai kita istorija, kurią perleisdamas per save skaitytojas ir pats sulaukia ne vieno išbandymo.

Neaišku kiek autentiškumo paaukojama, tačiau intriga sukuriama. Ir net ne viena. Dvi. Trys. O gal ir visos keturios, kurių gijos, lekiant knygos puslapiais, galiausiai susiveja į vieną storą virvę, apraizgančią kojas, rankas, likusį kūną ir, atrodo, nebegalėsi išsivaduoti. Kita vertus, to visai ir nenori.

Nepaisant keleto nukrypimų (vietomis siužetas atrodo kiek pritemptas, kad būtų patrauklesnis skaitytojui; vietomis pats turi sugalvoti ir pateisinti aprašomų situacijų realumą), knyga puiki, pagaunanti ir nukelianti tave į ją. Leidžianti joje apsigyventi ir prisijaukinti ten aprašomas vietas bei žmones. Kitaip tariant, sukurianti iliuziją, kuria imi ir patiki. Ir patikėjęs jauti kaip gyvenimas plaukia pro šalį. Srūva pro pirštus ir akis. Su visais savo pakilimais ir nuopuoliais. Su džiaugsmu, kurio šaknys glūdi tamsioje žemėje. Tačiau be tų šaknų nebūtų patirties. O be patirties – jausmo, suteikiančio viltį. Jos dabar ir esi įsitvėręs. Vilties tarsi knygos ir knygos tarsi vilties.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Sleepers
Vertėja/Vertėjas: Milda Dyke, Irena Jomantienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 1996 m.)

(c) veikiantis

penki-kampai-1

Tai – romanas, kuris prasideda be įžangų. Jis griebia tavo žvilgsnį ir metasi pas dvi lovoje besiglamonėjančias moteris. O šios visai nesistengia nuo tavęs paslėpti savo aistros. Tokios ir turi būti romanų pradžios. Be ilgų išvedžiojimų ir apmąstymų. Pradžios, sviedžiančios visus klausimus tiesiai į veidą. O atsakymai, jau žinai, laukia pakeliui.

Tai jau antroji mano skaitoma M. V. Lloso knyga, tačiau kaip ir pirmoji, šis romanas taip pat pasižymi aiškiai išreikštu siužetu. Čia nėra betikslio vandens maišymo ar smėlio sijojimo, kai tekstas kuriamas tik dėl masės. Šiuo atveju tekstas – tarsi žemėlapis ir kiekviena pastraipa jam reikalinga kaip gatvė, kurią reikia įsidėmėti ir prisiminti, kad žinotum iš kur atėjai ir kur eini. Tuo pačiu šis žemėlapis kuria įspūdį, kad aprašomas siužetas galėtų būti realus. O jeigu galėtų, vadinasi, toks ir yra.

Kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, čia vėl karaliauja Peru. Tik šį kartą siužeto atspirties taškas yra tamsioji Peru pusė. O šios kokteilis plakamas iš jau minėtų dviejų moterų, puolusių į nuodėmę, ir iš jų vyrų, vaikystės draugų, besistengiančių vienas kitam padėti. O taip pat iš virš visų galvų sklandančio teroristų ir valdžios šešėlio, išsikerojusios krizės, laukinio kapitalizmo, pigių antraščių ir gilių povandeninių srovių. Kitaip tariant, tai Pietų Amerika, kurios, po tokios knygos, jau nebegali įsivaizduoti kitaip.

„Atėjau jums pasiūlyti bendradarbiauti ir nieko daugiau. Neieškokite penktos katino kojos, žinodamas, kad jis turi keturias.“

Visos gijos susiveda į penkių kampų aikštę, kurioje kiekvienas iš kampų primena bokso ringo kampus ir kovotojus juose, turinčius savas istorijas. Kiekviena jų individuali, tačiau ringas vienas, todėl anksčiau ar vėliau istorijos persipina ir tampa neatskiriamai susijusios.

Skaityti įdomu, skaitydamas net jauti tą karštį, tuos rusvus veidus, tas dulkes, odinių krėslų kvapą. Viskas lyg ir tikra, tačiau svetima, nes ne iš tavo kraujo, o iš to kito, ir todėl nežinai, net negali nuspėti kuo visa tai baigsis.

Tas kitas pasaulis, kurio atšvaitai žavi tiek pat kiek baugina. Vartai juos tarsi istoriją, kuri tau be jokios abejonės nutiktų, jeigu tik įžengtum pro Limos vartus. Tau, nežinančiam žaidimo taisyklių ir nespėsiančiam jų sužinoti, nes viskas vyksta čia ir dabar, be jokio pasiruošimo ar įžangos. Slapti sandėriai, sąskaitų suvedinėjimai, meilė, aistra, šantažas ir apgavystės, kai nėra vieno atsakymo, kurį pasirinkęs galėtumei jaustis ramiai.

O pabaigoje tekstas, vietoje to, kad nusloptų, įsuka tikrą karuselę, kurioje vienus vaizdus mirgėdami keičia kiti. Ir vietoje geismo pasipila kraujas, o šį netrukus pradeda stingdyti baimė, kurią netrukus nugali drąsa. O gal tik – avantiūrizmas. Vienaip ar kitaip, karuselė svaigina ir tau nesinori iš jos ištrūkti.

Bet tai – tik viena monetos pusė. Tuo tarpu kitoje – tipinis atostogų romanas, kurio karštis atslūgsta vos užvertus knygą ir atsidavus ne kažkur tolumoje, o čia ir dabar mus supančio gyvenimo malonumams.

Bet juk kartais kaip tik to ir reikia. Lengvo ir neįpareigojančio skaitymo besibaigiant dar vienai mūsų gyvenimo vasarai.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cinco esquinas
Vertėja/Vertėjas: Laura Liubinavičiūtė
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

Rugpjūtis jau tradiciškai tampa knygų lentynos valymo metu. Todėl ir šiemet visą rugpjūtį siūlau žemiau pateiktoms knygoms surasti naujus namus. Kai kurios jų – visiškai naujos. Kai kurios – jau šiek tiek nuskaitytos, tačiau dėl to tikrai ne mažiau mylimos. Šį kartą šalia pridedu ir visą eilę žurnalų.

Jeigu randate kažką, ko norėtumėte, tiesiog rašykite knygų lentynos paskyrai FB asmenine žinute.

Taigi, atiduodamos knygos 2017:

 

 

Filozad_viskaisbandziau_minkstas.indd

Tokios knygos į rankas nepakliūna atsitiktinai. Gali jų neieškoti, net nekreipti į jas dėmesio, tačiau, kai aplinkybės susiklosto tinkamai, jos atranda pas tave kelią. Taip nutiko ir šį kartą. Viskam savas laikas, galima sakyti, nes apie pirmąjį šios knygos leidimą nebuvau nieko girdėjęs ir net nenutuokiau, tuo tarpu šis, antrasis, kone iš karto nugulė į mano kuprinę. Galima pagalvoti, kad prieš tai, ši knyga man buvo visiškai aktuali, tačiau dabar, kai jau esu ją perskaitęs, galiu pasakyti, kad tokios knygos negali būti neaktualios.

Bet pradėti vis tik noriu ne nuo turinio, o nuo Comic Sans šrifto, kuris krinta į akis vos atsivertus knygą. Tiesa, iš karto nuraminu, kad tai nėra pagrindinis knygos šriftas ir jo apraiškos – labai minimalios, tačiau pirmasis įspūdis nuteikia mažų mažiausiai keistai, nes šio šrifto naudojimas gali būti pateisinamas tik naivioje jaunystėje, kai ruošdami pamokas turime parengti kokią nors prezentaciją. Baigus mokyklą šio šrifto naudojimas turėtų būti paprasčiausiai draudžiamas 🙂

Tačiau nurašykime tai kaip nedidelį nesusipratimą, nedarantį jokios įtakos knygai, kuri skirta pažinti 1-5 metų amžiaus vaiko psichologiją. Iš esmės knyga paaiškina tai, ką ir patys turėtume natūraliai suprasti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių pamirštame, neprisimename, o gal – tik nenorime prisiminti.

Knygos autorės darbinė hipotezė formuluojama paprastai – vaikų elgesys, netgi pats ekstremaliausias, pirmiausia tenkina jų augimo poreikius. Geriau ir nepasakysi. O toliau seka perspėjimas, kad nepasitikėtume patarimų dalytojais, kurie mato vienintelį būdą kaip išspręsti konfliktą, susijusį su tėvų ir vaikų santykiais.

Tokia pradžia žada daug. Viskas aišku, logiška, o svarbiausia – priimtina. Tekstas ataidi tai, ką tu ir pats tyliai galvoji. O jeigu ataidi, vadinasi, yra artimas. O jeigu artimas, vadinasi, įdomus.

Ši knyga – tai labiau gairės nei teisingi atsakymai, nes santykiuose teisingų atsakymų nėra. Ir tuo pačiu – visi atsakymai gali būti teisingi, priklausomai nuo aplinkybių. Tokios gairės reikalingos tam, kad būtų lengviau orientuotis įvairiose ribinėse (bet nebūtinai) situacijose, atpažinti jas ir netgi užbėgti joms už akių.

Knygos struktūra tiesiog puiki, nes po pratarmės seka skyrius, kuriame paaiškinama kaip naudotis knyga, jeigu priėjus šią vietą dar kyla kokių nors klausimų. Žodžiu, prieš atkąsdamas tikrąją mėsą, tu jau žinai kokio skonio tikėtis. O tai – vien tik teigiama patirtis, nes gebėjimas aiškiai pateikti norimą informaciją tokioms knygoms yra pagrindinis akcentas.

„Saugoti santykius vis dėlto nereiškia pastangų mylėti vaiką viską jam leidžiant. Esminis kiekvieno vaiko poreikis – jaustis mylimam. Akivaizdu, pasakysite. Taip, bet ne taip jau akivaizdu mažyliui, kuris kasdienybėje dėl daugybės priežasčių nesijaučia mylimas, net jeigu yra mylimas.“

„Gerai žinome, kad vaikas nėra miniatiūrinis suaugęs žmogus, bet būtina pripažinti, jog dažnai priekaištaujame vaikui, kad jis nesielgia kaip suaugęs!“

„Kaprizai, kaip mes tvirtinsime visoje šioje knygoje, iš tiesų yra vaiko smegenų atsakas į per daug sudėtingas jam situacijas.“

Turintieji vaikų lengvai atpažins knygoje aprašomus pavyzdžius ir galės prisiminti kokius sprendimus tuomet priėmė bei pagalvoti, ar atliepė vaiko poreikius tinkamai. Svarbiausia, įžengiant į tokią knygą, būti atviriems ir neužsiblokuoti, jeigu aprašomi dalykai kertasi su jūsų taikoma praktika. Juk, toli gražu, ne viską žinome ir nieko blogo suprasti, kad kažkurioje vietoje buvo galima pasielgti kitaip. Svarbiausia, kad visada galima praplėsti savo akiratį ir išmokti kažką naujo.

Esu nustebęs, kad tokia knyga pas mane pakliuvo tik dabar. Nes tai – puiki knyga. Aiški, lengvai perskaitoma, suprantama. Su labai taktiškomis ir nuotaikingomis iliustracijomis. Su puikia struktūra ir tiksliai sudėliotais akcentais.

Ir nors su daugeliu knygoje minimų situacijų susidorojame natūraliai, jų pakartotinis iškėlimas yra labai gera praktika, nes ragina viską dar kartą apgalvoti, tik jau iš tam tikro atstumo. O atstumas padeda pastebėti daugiau. Pastebėti ir apgalvoti, nes, skaitant tokią knygą, to tikrai norisi.

Ji nepadės labiau ar mažiau mylėti vaikų, tik juos suprasti. O būtent geras tarpusavio supratimas ir yra tiesus kelias į harmoningus santykius.

Manau, tokią knygą reikėtų perskaityti ne tik visiems turintiems ar dar tik planuojantiems turėti vaikų, bet ir tiems, kuriems kiekvieną dieną tenka su jais dirbti (darželiuose, parduotuvėse ir pan.). O taip pat ir tiems, kuriems vaikai dar tolima ir nepažinta, o kartais – netgi erzinanti, teritorija. Ir gal kaip tik pirmiausiai tokiems.

Ramia sąžine rekomenduoju visiems, tikėdamas mūsų sąmoningumu, o su juo – ir šviesia ateitimi, žinoma.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
J’ai tout essaye!
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 172 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

mano-tevas-mano-sunus-1

„Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos. Aš irgi pabėgčiau. Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi, ir tas šuo visai neegzistuoja. Palangoje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Palangoje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.“

Likimo ironija. Sėdžiu Palangoje ir skaitau apie Palangą. Apie Povilo Palangą. Apie siurrealią Palangą, kurioje esantis ir skaitantis šią knygą ir pats esu šiek tiek siurrealus. Nes nuėjęs į Palangos biblioteką prie naujienų kaip tyčia randu ne šią, o dar prieš metus išleistą pirmąją Povilo Šklėriaus knygą.

O po to įvyksta buitinis pokalbis, pasibaigiantis tuo, kad iš parduotuvės grįžta žmogus nešinas nauja riedlente, kepimo milteliais ir konservuotų burokėlių stiklainiu. Tą pačią akimirką prisimenu autoriaus išpažinimą apie tai, kad jis netenka ramybės, kai pastebi vieno žmogaus parduotuvėje perkamas prekes, kurios nedera tarpusavyje.

Ir šie dėmenys nori nenori, kuria tą siurrealų pasaulį, kuris iš gyvenimo keliasi į knygą, o iš knygos grįžta atgal į gyvenimą, ir tu jau nebesupranti, ar aprašomi faktai kam nors kada nors nutiko, ar nutinka, ar dar tik nutiks.

Knygą skaitau Palangoje, nors pradėjau iki šios dar likus daugiau nei trims šimtams kilometrų, t.y. Vilniaus geležinkelio stotyje. Pradėjau tarsi kelionę, kurios su nekantrumu jau kurį laiką laukiau.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai antroji per ganėtinai trumpą laiką pasirodžiusi autoriaus knyga. Pats Povilas savo pirmajai knygai („Ko negalima sakyti merginai bare“) goodreads.com puslapyje yra skyręs 4/5 (keturi iš penkių) įvertinimą. Žodžiu, tiki, kad galėjo geriau. O jeigu tiki autorius, kodėl tuo nepatikėjus skaitytojams? Turint omeny, kad tai antroji jauno autoriaus knyga, jai natūraliai kyla visai kitokie reikalavimai negu pirmajai, kurios atsiradimas dar gali būti atsitiktinis. Tuo tarpu antrosios gimimas beveik visada yra nuoseklaus darbo rezultatas.

Ir skaitant tai puikiai matosi, nes ši knyga kitokia. O ypatingai dėl to, kad čia, priešingai negu pirmojoje, daugelis dalykų atrodo labiau išgalvoti nei nutikę pačiam autoriui. Nors taip gali atrodyti dar ir todėl, kad daugelis šių tekstų nebuvo publikuoti Povilo tinklaraštyje ir nekūrė jo legendos. Vienaip ar kitaip, antroje knygos pusėje autorius pagaliau nusimeta pirmąjį asmenį ir prasideda tikroji rašytojo duona.

O šią valgyti skanu. Knyga skaitosi greitai ir sklandžiai, tekstas plaukia pro akis, atrodo, be jokių pastangų. Lengvai sukramtomas, lengvai suvirškinamas, lengvai persmelkiantis tave savo liūdesio dūmais.

„Nuėjęs į virtuvę su telefonu skambina jai, bet ji neatsiliepia. Jis bando kelis kartus, vėliau išgirsta signalą, jog telefonas yra visai išjungtas.

Jis galvoja – padariau, ką galėjau, ir grįžta į kambarį.“

Romanas laviruoja tarp dviejų perspektyvų, laikmečių, galiausiai žmonių. Ir nors artėjant prie pabaigos atrodė, kad siužetui gresia užstrigti bei neišsipildyti, taip nenutinka ir įtampa, virsdama žiežirba parako kambaryje, išsprogdina romaną. Jam pavyko! – norisi sušukti užvertus paskutinį puslapį.

Knygoje itin gražiai žaidžiama miestais, kurių ryškiausiai šviečia Palanga ir Klaipėda, todėl galima sakyti, kad tai – pajūrio romanas. Atostogų? O gal tiesiog toks, kuriame viską suriša ir išriša jūra.

Taip, tai žaidimas. Tik šį kartą Povilas Šklėrius žaidžia ne su savimi, o su skaitytoju. Būdamas geras ir nuoširdus, rašo galvodamas apie tuos, kurie atsivers knygą. Ir nors spaudoje buvo netiesiogiai pašieptas dėl metaforų nenaudojimo, jis nepameta savo stiliaus. Priešingai, augina jį ir augindamas neria giliau nei pirmoji knyga. O aš viliuosi, kad pasilieka oro dar ir tiems kartams, kai jau nebeužteks tik panerti, o norėsis ir iš visų jėgų plaukti tolyn.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai tarsi laimingas loterijos bilietas. Pažiūrėkite, ratas jau sukasi. O dabar eikite ir išsiriskite atsakymus į visus naktimis užmigti neduodančius klausimus patys.

Kita informacija:
Puslapiai:
200 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis