Archyvas

Žymių archyvai: paauglystė

Knyga kaip gaivus vėjas, kuris paima tave, išplėšia iš ramybės užutėkio ir nusineša su savimi. Bet nepasakyčiau, kad į kažkokią viliojančią ir traukiančią šalį. Priešingai, į atšiaurų ir tolimą Norvegijos užkampį, į aštuoniolikmečio Karlo Uvės galvą, į sielos randus, kurie niekaip nepaleidžia, seka iš paskos, tyko tarsi šunys, laukia tavo silpnumo akimirkos.

Knausgardas turi tą pasakojimo dovaną, kuri būtį sukabina su buitimi ir nuaudžia tvirtą, netgi neįveikiamą tinklą. Ši knyga tęsia knygų serijos ciklą (Mirtis šeimoje; Mylintis žmogus; Vaikystės sala), nuotaiką, puikiai įsilieja į bendrą tėkmę ir leidžia patirti tikrą skaitymo malonumą. Skaitau ir neriu kiekvieną kartą į tą patį baseiną. Skaitau, kol užsimanau miego, o kitą dieną nepamenu, kur ir kodėl baigiau, skaitau iš naujo, skaitau nesižvalgydamas atgal, skaitau, skaitau, skaitau. Galiausiai susigyvenu su knyga ir leidžiu jai nešti mane pasroviui, nes suprantu, kad tai gyvenimas, kurio viso nesugaudysi, kad ir kaip bemėgintum, jis byra tarp pirštų ir niekada nebus pilnai tavo. Tu gali jį sugriebti, bet dienos pabaigoje iš jo bus likęs tik prisiminimas, kuris keis savo formas, mainysis, žavės, bet tik tol, kol žiūrėsi į jį, kol glostysi, kol maitinsi iš rankos.

„Knygos apie jaunus vyrus, nepritampančius visuomenėje, trokštančius iš gyvenimo daugiau nei rutinos, daugiau nei šeimos, trumpai tariant, apie jaunus vyrus, niekinančius miesčioniškumą ir ieškančius laisvės. Jie keliauja, prisigeria iki žemės graibymo, skaito ir svajoja apie didžiąją meilę ar didįjį romaną.

Visko, ko troško jie, troškau ir aš.

Jų svajonės buvo ir mano svajonės.“

Tai tekstas turintis savo aurą, tačiau be rimto pamušalo jis greitai nusibostų ir tikrai nemagėtų į rankas imti ketvirtos serijos knygos. Tačiau maga. Vadinasi, pamušalas yra, o jį apglėbianti aura tokia universali ir tokia pamatinė, kad sutapatina skaitytoją su personažu, su rašytoju, net jeigu geografijoje esame nutolę per daugybę atstumų. Tie atstumai subliūkšta, kai kalba pasisuka apie paprastus, tačiau visų patiriamus dalykus. Jie įsikerta taip giliai, kad skaitant verčia tave galvoti jau nebe apie Karlo Uvės, o apie savo paties gyvenimą. Lyginti jį su aprašomu. Sverti. Arba tiesiog prisiminti, ką tu darei, kai tau buvo aštuoniolika ir visas pasaulis buvo po tavo kojomis.

„O aš į merginas žiūrėjau kaip į neprieinamas būtybes, tarsi angelus, man jos patiko viskuo – nuo išsišovusių gyslelių ant riešų iki ausų linkių, o jei po marškinėliais pamatydavau krūtį arba po vasarine suknele nuogą šlaunį, atrodė, išsyk ištirpsiu, viskas aplink pradėdavo suktis, o kilęs didžiulis geidulys, lengvas kaip šviesa, kaip oras, įtikindavo mane, kad viskas įmanoma – ne tik šiuo klausimu, bet apskritai, ne tik dabar, bet visados ateityje.“

Tuo ir graži ši serija, tuo ir stipri. Ji turi stuburą ir tas stuburas yra gyvas, o ne išgalvotas. Ir tas stuburas – šiek tiek mano, šiek tiek tavo, šiek tiek mūsų visų. To “šiek tiek“ ir pakanka, kad džiaugtumeisi tokia literatūra, kad priimtum ją, saugotum, kruopščiai klijuotum suplyšusius puslapius ir jau iš anksto žinotum, kad tokią knygą privalu pasilikti savo bibliotekoje. Nes norėsi tai išgyventi. Vėl ir vėl. Kažką, ką jau esi išgyvenęs, bet iš lėto pamiršęs.

O temos šioje dalyje, kaip ir kitose, iš esmės tos pačios (bet kitaip juk ir negalėtų būti). Tai tėvas, kuris vis dar pusiau realus, bet pusiau jau tik šešėlis, gyvenantis per Karlą Uvę, pasmerktą neštis jį su savimi visą gyvenimą. Tai tamsa, išvirstanti alkoholiu ir amžinu svaiguliu. Tai metas, kai norisi ištriumfuoti ir išrėkti savo laisvę, savo paauglystės hormonų audras. Tai mokytojo darbas, tolimame Norvegijos užkampyje, kur viešpatauja tamsa ir vienatvė. Net jeigu esi nuolat supamas žmonių, vienatvė čia tokia didelė, kad niekas nesugeba jos įveikti. Tai knyga apie šokį tamsoje, apie svaigulį, kūnus, jaunystę. Apie tekstą kaip ginklą, apie tikėjimą, kad viskas yra kova ir ji niekada nesibaigia. Jaunatviškas maksimalizmas ir intraverto apatija bloškiasi vienas į kitą ir skaitydamas tu patiri visą spektrą jausmų. Jie stimuliuoja tavo atmintį, jie tau sako, ir pats toks buvai, tik kitur ir kitaip. Bet buvai. O gal dar esi? O gal ir vėl norėtum būti? Bet tuo pačiu jie primena, kad jau per vėlu ten sugrįžti. Traukinys nuvažiavo, luktelėk kito. O kol lauki, imk ir skaityk.

Rekomenduoju visą seriją ir jau laukiu kitos knygos. O ji tikrai pasirodys. Anksčiau ar vėliau. Visai kaip gyvenimas. Kaip meilė. Kaip baimės, kurias įveiki tą pačią akimirką, kai nustoji apie jas galvoti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Fjerde bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knygos pradžia labai girdėta. Pradėjus skaityti, kurį laiką netgi rodėsi, kad jau esu skaitęs kitą knygą, kuri yra apie tą patį. Jausmas buvo toks stiprus, kad net turėjau pasitikslinti, ar nieko nemaišau. Ta kita knyga vadinasi „Prieš nukrentant į jūrą“. Ji taip pat apie berniuką, išgyvenusį lėktuvo katastrofą, kurioje jis praranda tėvus ir vėliau yra įvaikinamas dėdės bei tetos. Panašumų labai daug, todėl beskaitant gana ilgą laiką kažkas nuolat spragsėjo galvoje (kaip ir pagrindiniam veikėjui) ir niekaip neleido susikaupti.

Tuo tarpu kiek įsivažiavus (bet ne per daug), tekstas pradėjo priminti jau visai kitą knygą („Tas keistas nutikimas šuniui naktį“), kuri susišaukė su šia ne tiek siužetu, kiek pagrindiniu veikėju, t.y. panašaus amžiaus berniuku ir jo tam tikrais specialiaisiais poreikiais. Vadinasi, spragsėjimas taip pat niekur nedingo ir tęsėsi toliau.

„Jis žiūri muilo operą, moteris ašaroja svarstydama, ar pasidaryti abortą, o jos motina suka galvą, ar palikti savo vyrą. Jis ima visiškai naujai suvokti valandas. Jaučia, kaip jos lipa viena ant kitos, sudarydamos dienas, kaip septynios dienos draugėje sulimpa į savaitę. O savaitės renkasi, kol penkiasdešimt dvi virsta metais. Skrydis buvo birželio dvyliktąją. Vadinasi, dabar – liepos pabaiga. Laikas bėga.“

Galiausiai tekstas tarsi lėktuvas atsiplėšė nuo žemės ir knyga išsiveržė į atvirą erdvę palikdama toli visas mintis apie sąšaukas su kitomis knygomis. O tada beliko ja mėgautis. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau vieną ilgą laišką. Brolio laišką broliui. Gimstantį iš ryšio, kuris nematomas ir nepaaiškinamas, tačiau toks stiprus, kad neapleidžia niekada, netgi tuomet, kai vieno iš dviejų jau seniai nebėra. Ryšys amžinas – apie tai ir yra ši istorija.

Rami, šiek tiek hipnotizuojanti, užliūliuojanti, bet svarbiausia – niekur neskubanti ir neskubinanti skaitytojo. O tai – labai geras jausmas. Nepaisant ganėtinai lėto ir ramaus tempo, pati knyga skaitosi greitai, todėl vienas malonumas leisti puslapiams slysti tarp pirštų.

„Padėdamas jai atsistoti, Edvardas pastebi, kad jos pirštų galiukai nuo rašalo pamėlę. Jis jaučiasi vyresnis, o gal sunkesnis nei tada, kai atėjo į garažą, Šei irgi atrodo pasikeitusi, bet konkrečiai pasakyti kaip, jis negalėtų. Jiedu drauge išeina iš kambario ir išsineša visus neišsakytus žodžius į nakties tamsą.“

Ši knyga (nors norėtųsi sakyti – laiškas) savyje nešasi dvi istorijas. Viena yra apie berniuką, kita – apie skrydį. Viena plėtojasi po katastrofos, kita – iki jos. Ir tas laviravimas tarp abiejų polių, tas mėginimas išlaikyti pusiausvyrą keistai ramina vietoje to, kad keltų įtampą. Jokio streso, gal tik nedidelis jaudulys. O juk tiek ir tereikia, kad galėtum atsipalaiduoti mėgautis.

Pabaigoje istorija išsivynioja tarsi siūlų kamuolys ir užvertęs knygą lieki ramus. Lieki čia. Galvoji apie tai, kas vyksta už tavo lauko ribų. Galvoji jau ne apie save, o apie tuos, kurie liks po tavęs. Galvoji apie tolimą horizontą, nors knyga nukreipta į žmogaus vidų. Tokie tad paradoksai, kuriuos malonu prisiminti ir dar kurį laiką nešiotis su savimi.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Dear Edward
Vertėja/Vertėjas: Inga Čepulienė
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

nemirtingieji

Prie kiekvienos knygos reikia priprasti ir su kiekviena reikia susigyventi iš naujo, ir kol įsivažiuoji (o kartais tai nutinka tik įpusėjus!), gali patirti įvairiausių jausmų. Pavyzdžiui, pradėjus Nemirtinguosius, kurį laiką atrodė, kad tai ne daugiau kaip paauglių literatūra, tačiau įsiskaičius prisitaikiau prie stiliaus, nuotaikos, emocijų ir dėmesį tuomet pradėjo patraukti jau visai kiti dalykai, išsklaidantys pirminio įspūdžio iliuziją.

Šios knygos tekstas, priešingai nei prieš tai skaitytos ir apžvelgtos, yra gerokai lėtesnis, paliekantis apčiuopiamus oro tarpus, pro kuriuos galima išnerti į paviršių ir ne tik įkvėpti, bet ir pagalvoti, kas gi čia vyksta bei kur visa tai nuves.

„Iš kažkieno ausies ištraukdama monetą ar kamuoliuką ir paversdama citrina, Klara tikisi ne apgauti žmogų, o suteikti kitokių žinių, išplėsti galimybės pojūtį. Svarbu ne paneigti tikrovę, o, nulupus maskuotę, atskleisti tikrovės ypatingumą ir prieštaras. Patys geriausi magijos triukai – tie, kuriuos Klara trokšta atlikti, nieko neatima iš tikrovės. Papildo ją.“

Žongliruojama lengvai ir gražiai (net jeigu ir iš anksto aiškiai nubrėžtuose rėmuose), jaučiasi, kad tekstas vientisas, o ne dirbtinai sukonstruotas, tad gyvybė, nors ir nežymiai, bet pulsuoja kažkur po storais patalų sluoksniais. Galbūt ironiška, tačiau visa teksto gyvybė čia skirta vien tam, kad parodytų už jos stovinčios mirties neišvengiamumą. Nes knygos ašis – mirtis, o visas siužetas įsisuka nuo to, kad keturi vienos šeimos vaikai iš žiniuonės sužino tikslias savo mirties datas. Šioms artėjant ir prasideda šokis, kurio kulminaciją būtų galima prilyginti baleto piruetui, kai pašokęs į viršų kūnas tarsi sustingsta ore, o erdvę užpildo palaima pramaišiui su žinojimu, kad neišvengiamai ateis momentas, kai nori nenori, tačiau teks nusileisti. Kita vertus, tas žinojimas apie nusileidimą ir įkvepia kilti aukštyn, sukaupti visas jėgas bei atlikti šuolį.

„Vėžys. Klimato kaita. Tapti automobilio avarijos auka. Sukelti automobilio avariją. Buvo metas, kai mintis, kad, sukant į dešinę, galima mirtinai partrenkti dviratininką, pastūmėdavo Variją ne vieną kvartalą važiuoti įkandin bet kurio dviratininko, kad vis iš naujo įsitikintų nepadariusi nieko bloga. Ginkluoti nusikaltėliai. Aviakatastrofos – staigus bum! Pleistrus užsiklijavę žmonės. AIDS, tiesą sakant, visi virusai, bakterijos ir ligos. Užkrėsti kitą žmogų. Purvini paviršiai, nešvarūs skalbiniai, kūno išskyros. Vaistinės. Vaistų prekybos vietos. Erkės, patalinės blakės ir utėlės. Chemikalai. Benamiai. Minios žmonių. Neapibrėžtumas, rizika ir pabaiga be aiškios baigties. Atsakomybė ir kaltė. Ji bijo net savo pačios minčių. Baiminasi dėl jų galios, dėl jų poveikio sau pačiai.
Per kitą konsultaciją Varija garsiai perskaitė tą sąrašą. Jai baigus skaityti, psichoterapeutė atsilošė kėdėje.“

Knyga didelė ir plati, aprėpianti daug gyvenimų ir sujungianti juos visus į vieną (net jeigu ir kiek pablukusią) nuotrauką. Keturi vaikai, keturi skirtingi, bet tuo pačiu susiję likimai. Šiame šokyje į akis krenta daug (gal net kiek per daug?) atsitiktinių sutapimų, kurie ne visada atrodo įmanomi, tačiau galiausiai pagrindinė idėja nugali viską, o reziumuojant, galima sakyti, kad tai knyga apie santykius ir nemirtingumą. Apie tai, kad kol yra bent vienas tave atsimenantis žmogus, tol esi gyvas. Taigi, kūrinys apie atmintį. Apie tai, koks talpus ir margas, koks nenuspėjamas gali būti žmogus ir jam tenkantis gyvenimas.

„Nemirtingieji“ – vasarai puikiai tinkanti knyga, ypač ilsintis prie jūros. Brisk į ją tarsi į tekstą ir nebijok bangų, jų šiandien nebus, čia tik vanduo, užpildantis visus akių perimetrus. Ir kol jis toks, kol mes stovime jame susikibę už rankų, kol negalvojame apie tai, kas buvo ir liko krante, tol, iš tiesų, esame nemirtingi.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Immortalists
Vertėja/Vertėjas: Helga Gavėnaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Prisiminimai, gyvenimo nuotrupos, nuotraukos iš tolimos ir nebūtinai dokumentiškai tikslios vaikystės ir paauglystės, t.y. iki to laiko, kai knygos autorius tarpo žinomas kaip literatas ir jo gyvenimas vis labiau darėsi viešas.

Skaitant, pajutau, jog visi šie užrašai – iš noro išsaugoti save ir savo atmintį. Iš noro, kad ji nesunyktų ir liktų bent jau čia, knygoje. O išsaugoti atmintį – tai beveik tas pats, kas išsaugoti praeitį.

Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau – gyventi, būti gyvam.“

Knyga nostalgiška, nuoširdi ir labai graži. M.Martinaitis į praeitį žvelgia tarsi į pasaką, kurią jam kažkas sekė, sekė, kol galiausiai ji vieną dieną baigėsi. Kada ta diena – neaišku. Aišku tik tiek, kad nuo tada praeitis su kiekvienu žingsniu darėsi vis tolimesnė ir vis gražesnė, o iškylantys prisiminimai bei įspūdžiai, mainėsi ir virto įsitikinimu, jog tai ir yra tikrasis gyvenimas. Toks, kokio dabar nepatirsi, nepajusi ir neišgyvensi. M.Martinaitis šioje knygoje pasakoja apie kaimą, tėvus, papročius, daiktus, žmones, vietas. O taip pat ir daugelį kitų jam svarbių atminties skeveldrų – tai be galo vizualu – atrodo, ima jas su atodūsiu į rankas, apžiūri, prakalbina, prisijaukina, o tuomet guldo ant popieriaus ir palieka tarsi dovaną, kurios neįmanoma sumeluoti.

Kaip jau minėjau, tekstas labai gražus, artimas ir išgyventas. Ši knyga – tai nuostabi dovana sau, prikelianti praeitį ir kažkada išblėsusius prisiminimus naujam gyvenimui. Manau, jums turėtų patikti.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
222 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2010 m.
Kaina: ~28Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis