Archyvas

Tag Archives: karas

orfejasKiekviena knyga – savotiška rizika. Viena – daugiau, kita – mažiau paskaičiuota. Niekada nežinai, ar knyga, kad ir kokia ji bebūtų, atitiks tavo skonį ir tuometinį nuotaikos dažnį. Lygiai taip ir su Tomu Vaiseta, kurio romaną į rankas paėmiau šiek tiek rizikuodamas. Tai – antroji autoriaus knyga. Pirmosios nesu skaitęs, todėl rizika – natūrali.

Bet visų pirma, apie tai, kaip šios knygos fizinis pavidalas skiriasi nuo to, kurį susidėliojau mintyse dar jos nepažinodamas:

  • – Ji plonesnė, nei įsivaizdavau.
    – Jos viršelio tekstūra išsiskiria iš bendro srauto.

Taigi, dar prieš pradėdamas skaityti jaučiu, viskas baigsis gerai, nes švilpukas nespėjo paskelbti rungtynių pradžios, o realybė jau 2:0 pirmauja prieš išankstines nuostatas.

Pats tekstas kelią skinasi atsargiai. Apsiuostydamas ir apsižvalgydamas. Niekur neskuba. Sako, dar bus laiko susipažinti. Pamatyti ką mes, vienas ir kitas, skaitytojas ir kūrinys, sugebame. Ko mes verti kartu ir ko – atskirai.

Pradžioje net kyla įtarimas, kad tekstas negali būti greitas. Kad jis – nerangus. Kaip kalėdinė eglutė, apkarstyta galybe žaisliukų. Ir jei paskubės ar padarys kokį netikėtą manevrą, tą pačią akimirką, neišlaikęs pusiausvyros, pargrius ir suduš. Bet kol kas dar ankstoka daryti išvadas. Aišku tik tiek, kad tekstas – protingas. Daug protingesnis už mane. Na, arba bent jau tokiu dedasi.

„Vis spartinome žingsnį, taip demonstruodami nusivylimą regimais kūriniais, bet iš tikrųjų – vienas kitu, iš paskutinės salės, ko gero, būtume bėgte išbėgę, jeigu nebūtume atsitrenkę į sieną.“

Tekstas netrunka, vos keletas puslapių ir užhipnotizuoja. O  tada jau gali užmerkti akis ir leisti jo vandeniui plūsti į vidų, lietis tarp pirštų. Tema užduota ir niekas neblaško. Ir nerangus virsta į savimi pasitikintį.

Bet negalima pasimiršti per daug, negalima pasileisti nuo turėklų, nuo virvelės, nuo rankenos, nes tekstas vis primena, kad jis – vis dar protingesnis už mane ir tave. Todėl turi ne tik sekti juo, bet ir suprasti, ne tik ryti, bet ir kramtyti. O tai – tik į naudą. Nes, galų gale, skanu. Rafinuota ir (bet?) skanu.

Tai romanas apie karo nuojautą, apie kovą žmogaus viduje, kuri tuoj – jau visai tuoj – turėtų išsprogti ir išsiveržti į išorę. Į pasaulį. Į visuomenę, nebegalinčią savęs kitaip pralinksminti ar nustebinti. Karas – kaip pabudimas iš letargo. Kaip vienintelė – kad ir kaip kraupiai skambėtų – pramoga.

Meno kūriniai, įvairios nuorodos, aliuzijos, istoriniai pjūviai. Ir, aišku, palyginimai. Įvairūs ir įvairiausi. Iš esmės tekstas pastatytas ant palyginimų. Tai nėra nepertraukiamas srautas, tai – logiškai ir aiškiai sukonstruota sistema. Rankose ilgai vartomas suvenyras.

“Moteris tyliai įsliūkino į svetainę. Jei ne parketo girgždesys, labai panašus į dangų griežimą, būčiau jos nepastebėjęs. Ji rankose laikė nešiojamąjį kompiuterį ir savo laikysena vėl priminė pasiklydusią japonų turistę. Bet jos pozoje buvo per daug apsimestinumo, todėl atrodė kaip savo pačios šaržas.“

Tai – kelionė, kur svarbiausia ne tikslas, o pats procesas. Kelionė, kurią, norint suvokti iki galo, reikia patirti daugybę kartų.

Kitaip tariant – aukšto lygio literatūra. Graži, su dideliais vitražais, freskomis, kolonomis. Daugiaaukštis statinys, kuriame tu niekada negyvensi. Tik vaikščiosi po jį ir stebėsiesi tuo, kaip viskas čia yra. Pradžioje – kaip, vėliau – kad yra iš viso.

Ši knyga – rimtas pareiškimas literatūrai, įvairioms premijoms, vertinimo komisijoms, dešimtukams ir penketukams, tačiau paprastų malonumų mylėtojams jos greičiausiai nepavyks perlaužti ir išgyventi. Kaip sūdytos pistacijos, kurios kiautas neturi trūkių ir kuri atrodo neįveikiama. Nors ir gera ją laikyti rankose, nors ir skanu nuo druskos, kuri lieka ant pirštu, nors ir žadina vaizduotę skonio nuojauta (nes juk kažkas ten viduje yra!), bet norint ją išpildyti, kaip ir Orfėjui, skaitytojui teks nukeliauti pirmyn ir atgal, šiuo atveju – į virtuvę, pasiimti kokio nors rakando, padėsiančio viską išspręsti. Tik ar norėsis stotis nuo sofos? Palikti tingią ir klausimų nekeliančią užuovėją?

Taigi, tai ne pramoginė kelionė. Kita vertus, kodėl tokia turėtų būti? Skanaus!

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
232 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Reklama

maiklo-k-gyvenimas-ir-laikai-1

Kalbant apie šią knygą, nesinori kalbėti ilgais sakiniais. Atrodo čia užtektų vien raktinių žodžių. Taigi, Maiklas K ir jo serganti motina. Pietų Afrika. Keiptaunas. Karas. Komendanto valanda. Kova dėl išlikimo. Laukimas. Smėlis. Kūnas, vis labiau panašėjantis į dvasią, ir dvasia, vis labiau tolstanti nuo kūno. Žmonės kaip augalai ir augalai kaip žmonės. Sodas ir sodininkas. Tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis.

„- Kiaulės nežino, kad vyksta karas, – paaiškino. – Ananasai nežino, kad vyksta karas. Tai, kas valgoma, auga ir toliau. Kas nors juk turi valgyti tuos dalykus.“

Su kiekvienu puslapiu, atrodo, įžanga tik plečiasi ir viskas tėra pradžia, belaukiant posūkio. Tarsi tuoj, jau visai netrukus, prasidės tikroji istorija. Tarsi tuoj, tekstas išsiverš iš paraštės ir nuskaidrės vaivorykštės spalvomis. Tačiau su kiekvienu puslapiu tu randi save vis toliau ir toliau nuo kranto, o vanduo, kaip ir žengiant pirmuosius žingsnius, vis dar tesiekia kulkšnis. Galiausiai, kranto jau nebesimato. Net nebeaišku, kurioje jis pusėje. Pradedi klajoti. Dar šiek tiek ir pradedi klejoti. Nepajunti kaip įžanga virsta dėstymu. Kaip žingsnis po žingsnio eini, nežinodamas ir net nesirūpindamas kur.

Tam tikra prasme, tai – knyga apie vienatvę. Vienatvę, kaip didelę erdvę, kurioje ir klajoja Maiklas K. Ir čia nėra jokių tikslų ar norų. Tiesiog ėjimas. Judėjimas. Nesirūpinant kur link einama. Kur link judama. Iš teksto tampa aišku tik viena – jeigu sustosi, tau galas. Vienatvė tave praris. O kol eini, ji eina greta. Laukia, stebi kaip tu vis labiau alksti, kaip vis sunkesni darosi tavo žingsniai.

„K atsisuko. Išvydo jaunesnį už save vyrą su žaliu ir auksiniu šiltu treningu, nešiną medine įrankių dėže. O ką išvydo nepažįstamasis? K nežinojo.“

Visas pasakojimas lėtas ir ramus. Tarsi upė, tekanti pro šalį. Lėta, rami, neišvengiama.

Neaišku kiek šioje knygoje Afrikos, tačiau skaitydamas ją pajunti. Bent jau spėji, kad tai ji. Afrika. Supranti, kad tai kažkas nepažįstamo. Kažkas tik nujaučiamo, tačiau vis dar svetimo. Tai jau trečioji mano perskaityta J. M. Coetzee knyga (pirmosios dvi čia – “Barbarų belaukiant“ ir “Nešlovė“), tad galima sakyti po truputį pradedu užčiuopti bei perprasti apie ką ir kodėl jis kalba. Bet ar galėčiau kam nors tai paaiškinti, vis dar abejoju. Matyt, viskas turi nusistovėti tarsi tirščiai. Tarsi arbatžolės, nusėdančios puodelio dugne. O tada, kai nusistovi, arbata dažniausiai jau būna išgerta ir viską tenka pradėti iš naujo.

Tokia ir ši knyga. Ją užvertus norisi dar pasėdėti ir palaukti, kol viskas išsisluoksniuos. Kol išryškės. Kol nušvis. Bet ar išsisluoksniuoja? Išryškėja? Nušvinta? Kai užduodu sau šiuos klausimus, noriu viską perskaityti dar kartą, nes žinau, kad daug, dar labai daug šioje knygoje praleidau, labai daug dar nepamačiau. Tai daugiasluoksnė knyga. Kitokia ji ir negalėtų būti, kai smėlis gula ant smėlio. Vienas šuoras po kito. Sluoksnis po sluoksnio. Gyvenimas ant gyvenimo.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Life and Times of Michael K
Puslapiai: 239 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 1983 m.)

(c) veikiantis

erichas-marija-remarkas-juodasis-obeliskas-24149Norisi pasidžiaugti, kad po truputį prieinu ir prie tų knygų, kurios mano lentynose jau spėjo užsigulėti. Prie tų, kurias atrodytų, reikėjo perskaityti senų seniausiai. Prie tų, kurių pavadinimai ir autorių pavardės jau seniai tapę bendriniais žodžiais.

Juodasis obeliskas – tai Vokietija po pirmojo pasaulinio karo. Tai markės, kurių kursas krenta kiekvieną dieną, o infliacijos mąstai sunkiai suvokiami. Tai paminklus parduodanti firma ir joje dirbantis Ludvigas, pasakojantis savo istoriją. Savo paprastus ir žemiškus nuotykius. Net ne nuotykius, o gyvenimą, besisukantį tarp moterų ir išdavysčių, tarp puotų ir muštynių, tarp karo ir infliacijos, tarp cirko artisčių ir psichiatrijos ligoninėje uždarytų gražuolių, tarp kunigų ir gydytojų, tarp prabangos ir skurdo. Visa tai virsta nuostabiu šokiu aplink juodąjį obeliską – paminklą, kuris toks išskirtinis, kad jo niekam nereikia.

„Nepažįstamasis teisus. Nemoku padoriai groti nei pianinu, nei gyvenimo klaviatūra, niekada to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet melodija nutrūkdavo – bet kas iš tikrųjų moka groti? O net jei ir atsirastų toks, – kokia jam iš to nauda? Ar didžioji tamsa nuo to pasidarys ne tokia juoda, ar klausimai be atsakymo pasidarys nors kiek lengvesni, ar neviltis dėl amžino netobulumo bus ne tokia skaudi, ar tai padės tau kada nors paaiškinti ir suvokti gyvenimą, užsėsti jį kaip klusnų arklį, ar jis visada bus kaip buvęs – tarytum didžiulė burė audroje, nešanti mus pirmyn, bet nutrenkianti į gelmes, vos tik mes pabandome ją sučiupti? Kartais prieš mane atsiveria praraja, kuri, rodosi, eina iki paties žemės centro. Kuo ją užpilsi? Ilgesiu? Neviltimi? Laime? Bet kokia? Nuovargiu? Rezignacija? Mirtimi? Kam aš gyvenu? Taip, kaip aš gyvenu?“

Tokią knygą gera skaityti. Jos žodžiai nepraplaukia vien paviršiumi – sminga giliau. Užgriebia ir antrąjį ar net trečiąjį sluoksnį. Dumblą, kuriame mūsų kasdienybė. Jie kelia jį, kelia ją, verčia mąstyti ar bent jau atkreipti dėmesį.

Čia filosofuojama paprastai ir aiškiai, abejojant pasauliu ir jo dėsniais taip, kaip ir pats kažkada esu abejojęs. Todėl knyga iš karto tampa artima, pripildyta ilgesio, galbūt savotiško gailesčio, kad neperskaičiau jos anksčiau, tuomet, kai tai buvo itin aktualu. Tačiau tuo pačiu ji pilnadžiaugsmo, kad skaitau ją dabar ir kad galiu prisiminti, kai jau yra ką prisiminti.

Ji gyvenimiška, joje mes ir mūsų mintys, kurias pamiršome sugalvoti, kurių dar nesulaukėme, kurios jau iššovė arba dar iššaus kaip ginklas vitrinoje. Ginklas kaip knyga. Knyga kaip ginklas. Norėtųsi sakyti, dabar ir per amžius.

„Aš atsigręžiu. Tikėjimo tarnas ir mokslo tarnas sėdi šviesos spinduliuose. Pasaulis jiems anaiptol nėra nei neaiškus, krūpčiojantis nerimas, nei grumėjimas gelmėse, nei žaibų pliūpsniai ledinėse eterio platybėse – jie yra tikėjimo ir mokslo tarnai, jie turi svambalus ir lotus, svarstykles ir matus, kiekvienas savus, bet tai jų nejaudina, jie pasitiki savimi, jei turi pavadinimus, kuriuos gali priklijuoti viskam lyg etiketes, jie ramiai miega, jie turi tikslą ir to jiems pakanka; ir netgi siaubas, ta juoda uždanga prieš savižudybę, užima atitinkamą vietą jų gyvenime, jis turi pavadinimą ir yra suklasifikuotas, taigi ir nebepavojingas. Mirtį neša tik tai, kas neturi vardo, arba tai, kas savąjį vardą iš vidaus susprogdino.“

Tai graži ir nuosekli istorija. Pasakojimas kaip gyvenimas. Suteikianti progą nelikti vien statistu, bet ir apmąstyti skaitomus žodžius. Priverčianti vidinius ratukus ne vien gražiai švytėti mėgaujantis tekstu, bet dar ir suktis. Tai knyga nesistengiant ką nors nustebinti ar paveikti, tai knyga – pati iš savęs. Tokia kokia ir turėtų būti. Tokia, kokią galima rekomenduoti visiems be jokios nerimo ar sąžinės graužaties.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Der Schwarze Obelisk
Puslapiai:
333 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1986 m. (originalas – 1961 m.)

virselis-230 maryte

„Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos:

1946 metai.

Žiema.

Šalta ir siaubinga pokario žiema, nykos metas.“

Nuo šios knygos ilgai laikiausi per tam tikrą atstumą. Nesiartinau ir net neplanavau skaityti. Mačiau, kad ji pastebima, vertinama, komentuojama, tačiau populiarumas turi keistą savybę – atstumti. Todėl galėjo nutikti ir taip, kad iš viso jos taip ir nebūčiau paėmęs į rankas. Vis tik tai padaryti paskatino kita, ne tokia populiari ir ne taip aptarinėjama A. Šlepiko knyga „Lietaus dievas“. Perskaitęs ją, panorau daugiau šio autoriaus tekstų ir žvilgsnis nukrypo į „mano vardas – Marytė“. Taip žingsnis po žingsnio ir priartėjau.

„Netikėtai Eva supranta, kad ji neišsigando šito numirėlio, ji tik nustebo.“

Ši knyga visai kitokia negu „Lietaus dievas“. Čia, vietoje trumpų ir pagaulių istorijų, – proziškos nuotraukos, puslapis po puslapio atskleidžiančios vis didesnį ir ryškesnį piešinį. Tekstas įtraukia akimirksniu. Ir netrukus aplink jau tik juoda, tik šaltis, tik badas, tik malkinėje susispietusi šeima. Viskas taip tikra, kad pradeda spausti iš vidaus. Įsigeria kiaurai ir versdamas puslapius taip paprastai neišdžiovinsi, nes kuo toliau, tuo tamsiau, drėgniau, šalčiau.

Skaitydamas nevalingai pradedi klaidžioti po miškus, po miestelį kartu su vaikais, pradedi tikėtis, viltis, kad galbūt jau tuoj viskas išsispręs, galbūt jau tuoj viskas pakryps į gerąją pusę. Tai ir yra literatūra. Verčianti išgyventi tekstą, o ne ieškoti priekabių.

Tai jautrus romanas. Ir skirtas jis ne pramogai, bet patyrimui. Atminčiai. Būsenoms perteikti. Neleisti pamiršti arba kaip tik – leisti sužinoti. Ir parašytas jis be priekaištų. Toks, kokio reikėjo. O palietus visuomeniškai jautrią temą, tampa itin skaitytinas ir vertingas ne vien kaip literatūrinis kūrinys, bet kartu – kaip atmintis, kaip istorinis liudijimas to, kas vyko ir apie ką daugelis net nenutuokia.

Dažnai galvoju, kodėl kino filmai, kuriuose būna prierašas „paremta tikrais įvykiais“ įsminga giliau. Yra arčiau. Paveikia labiau. Tikriausiai suveikia patikėjimas, kad tai – ne fantazija ir kad aktorių vaidinami personažai po visko nenusivalys grimo ir negrįš į šiltus namus. Kad liks gyventi ten pat, dar ir dar kartą, tose pačiose scenose, dialoguose, vaizdiniuose. Taip ir su šia knyga. Įdomu, kiek jai svorio prideda faktas, kad ji yra „paremta tikrais įvykiais“. Vienaip ar kitaip, be autoriaus įsikišimo ji taip ir liktų tik faktų rinkinys. Be talentingo autoriaus, gebančio ne tik suprasti, bet ir perteikti.

Knyga nėra stora, ją perskaityti neužtrunka. Iš čia, matyt, ir tas pilnas išjautimas. Viskas atrodo tikra, sava, greta. Nuotraukos, epizodai, čia atsimerkiančios, o čia – užsimerkiančios akys.

Tai romanas – dokumentika, o gal dokumentika – romanas, kuriame tikros istorijos šešėlis į gyvą istoriją įpučia dar daugiau gyvybės.

Skaitydamas, kažkodėl pamaniau, kad knyga puikiai tinka mokyklos programai. Nevalingas refleksas. Iš tiesų, knyga skirta visoms ir visiems, neišskiriant nė vieno. Kodėl ji populiari? Todėl, kad paprasta. Aiški. Be nereikalingų žodžių. Ir ja – nori nenori – teks patikėti.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
181 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

ausros pazadasVilnius. Jono Basanavičiaus (anksčiau – Didžiosios Pohuliankos) gatvė. Namo numeris – 16. Prie Lietuvos Geležinkelių pastato į dangų žvelgia mažo berniuko skulptūra. Tai – Romain Gary. Plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, 16-tuoju numeriu pažymėtame name praleidęs keletą vaikystės metų. Jį ir mane skiria vos 11 namų, todėl susitinkame gerokai dažniau nei pasimatau su didžiąja dalimi savo giminaičių. Anksčiau, prasilenkdamas, mintyse nesąmoningai kiekvieną kartą ištardavau jo vardą. Dabar – jau žinau jo istoriją. “Aušros pažadas“ – pirmoji mano perskaityta Romain Gary knyga. Ir nors knygos nugarėlė skelbia, kad jis parašęs daugiau nei 30 romanų, iki šiol visi jie sugebėjo mane aplenkti. O gal tai aš – kiekvieną kartą sugebėjau nuo jų išsisukti. Džiaugiuosi, kad pirmoji knyga, kurią perskaičiau, buvo „Aušros pažadas“, nes tai – autobiografinis romanas. Būtent tai, ko reikia, pradedant pažintį su tokiu netikėtu ir nenuspėjamu autoriumi.

„Jūs net nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis d‘Anuncijus! Jis… <…> Jis siūdinsis drabužius Londone!“

Ši knyga – tai atviras ir nuoširdus išsipasakojimas. Viskas prasideda nuo vaikystės ir tęsiasi iki paskutiniųjų antrojo pasaulinio karo metų. Tačiau laikas knygoje nėra toks svarbus, daug svarbiau emocijos ir įspūdžiai. Nuotykių troškimas ir išpranašauta jėga, net ne vedanti, o tempianti į priekį. Jėga, kurią galima pavadinti meile. Vaiko meile motinai ir motinos meile vaikui. Tai – knyga apie ryšį, kuris toks stiprus, jog išlaiko net, atrodytų, pačius sunkiausius ir absurdiškiausius išbandymus. Tai – gyvenimas, netelpantis į įprastus rėmus.

„Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“

16-tąjį ir 40-tajį namus skiria neilga, tačiau aiškiai išreikšta įkalnė, kuri, įveikta skubiu žingsniu, priverčia keletą kartų kostelėti ir pradėti gaudyti prarastą kvapą. Tokia ir ši knyga – įvykis keičia įvykį, nuotykis – nuotykį, o didelis netikėtumas čia pat užgožiamas dar didesniu. Humoras, ironija, taiklūs pastebėjimai, išgrynintas stilius ir puikus vertimas susilieja į vieną didelę ir nuostabią patirtį, kuri ištrūkusi iš autoriaus lūpų sminga tiesiai į skaitytojo krūtinę. Ne viskas čia gera ir gražu, saldu ir šilta, tačiau autorius net itin jautrius išgyvenimus sugeba pateikti ne kaip nuoskaudą ar nusivylimą, o kaip patirtį, su kiekvienu atokvėpiu, su kiekvienu puslapiu atnešančią kažką naujo.

Aukštosios mados salonai, nekaltos apgavystės, mažo vaiko paslaptys, didelio vaiko aistros, krentantys lėktuvai, žūstantys draugai, dvikovos dėl garbės, Vilnius, Lenkija, Prancūzija, neįtikėtini atsitiktinumai ir tikėtinas nerimas, laimėtas stalo teniso čempionatas, paskutinysis patepimas ir grįžimas atgal į gyvenimą paneigiant visas medikų prognozes. Jeigu nebūtų parašyta, kad tai – autobiografinis romanas, būtų sunku patikėti, kad tiek visko galėjo nutikti vienam žmogui. Tiek daug ir taip sodriai. Tiesiog ne gyvenimas, o nuolatiniai mėginimai suktis iš nepavydėtinų situacijų, balansavimas ant itin plono lyno, keisčiausių atsitiktinumų pritraukimas. Nepaisant nuostabos, skaitant šią knygą, lengva išgyventi autoriui nutikusius įvykius ir sunku netikėti stebuklais.

Šiemet minimas Romain Gary šimtmetis. Tad pakankamai simboliška, jog būtent dabar susitikome pirmąjį (tačiau viliuosi – ne paskutinį) kartą. O norėdamas praplėsti knygos prasmių lauką, interneto platybės radau dar šiek tiek informacijos apie autorių. Kiek netikėta buvo tai, kad savo gyvenimą jis baigė savižudybe. Tai netgi kiek kitaip priverčia pajusti šią knygą, kuri tarsi išpažintis – verta išklausymo, supratimo ir išrišimo.

Rekomenduoju visiems. Tai – literatūra. Vilnius. Didžiosios Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) gatvė. Berniukas, žvelgiantis į dangų ir į po truputį artėjantį – kupiną nuostabos, iššūkių ir netikėčiausių posūkių – savo gyvenimą.

Romain Gary:

rgary3rgary2

rgary1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vertinimas: 9.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La promesse de l‘aube
Puslapiai:
360 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 1960 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

raudongurklePrieš paimdamas į rankas, kiek nepatikliai žiūrėjau į šią knygą. Ir netgi negalėčiau pasakyti kodėl. Ar dėl jos storio, ar dėl temos, ar dėl populiarumo. Tačiau kai knygą atsiverčiau, nebegalėjau atsiplėšti. Įprastai skaitau ryte, tačiau buvau taip įtrauktas, kad nepaleisdavau jos ne tik ryte ar per pietus, bet ir prieš miegą. Daugiau kaip keturi šimtai puslapių ištirpo vos per kelias dienas. Trumpai tariant, knyga pagavo, parvertė ant žemės ir suleido klausimų dozę, kuri įteigė versti lapą po lapo ir jokiu būdu nesustoti sekus detektyvo pėdomis.

Tai knyga apie Norvegiją, apie įvykius, nutinkančius tūkstantmečių sandūroje, nors jų ištakos glūdi dar antrojo pasaulinio karo dulkėse. Tai knyga apie nacionalistus, apie išdavystes, apie nesuvestas sąskaitas. Tai knyga apie detektyvą Harį Hūle ir jo mėginimus nepasiklysti painiame įvykių labirinte. Ir dar kartą – tai knyga apie Norvegiją, jos kultūrą, kraštovaizdį, žmonių veidus. Tai – puikus detektyvas. Įtraukiantis ir nepaleidžiantis. O visos spėlionės, kas galėtų būti pagrindinis įtariamasis, keičiasi kas keliasdešimt puslapių, tad nieko nėra aiškaus ir pastovaus, tekstas visuomet lenkia tave vienu žingsniu ir išlieka sunkiai nuspėjamas. Jaudinantis, intriguojantis. O juk daugiau geram detektyviniam romanui nieko ir nereikia. Vien pirmojo spragtelėjimo ir tu jau gali įsivaizduoti herojus bei jų veiksmus. Tai labai vizuali knyga, puikus kino filmas, žadinantis skaitančiojo vaizduotę.

„Jis dar kartą vogčiomis ją nužvelgė. Gal ji iš tų, kurių išvaizda su amžiumi nesikeičia, kurios atrodo trisdešimtmetės nuo dvidešimties iki penkiasdešimties? Jam patiko jos profilis, subtilios veido linijos. Jos oda turėjo šiltą, natūralų atspalvį, o ne tą sausą, matinį įdegį, kurį jos amžiaus moterys linkusios nusipirkti vasario mėnesį. Atsisagsčiusi paltą, buvo matyti jos ilgas, laibas kaklas. Rankos romiai sudėtos ant kelių.“

Tekstas lengvai skaitomas, neapkrautas tuščiomis ir nereikalingomis detalėmis. Vienintelis dalykas, kuris kiek neramino – tai gausus (galbūt vietomis – per gausus) veikėjų būrys. Galiausiai jie pradeda maišytis ir paslydus labai lengvai gali tapti viena klampia mase, tačiau tekstas sugeba išvaduoti atmintį netgi ir iš šių grandinių, tad į knygos pabaigą, jau nebekyla klausimas, ką kas veikia ir kuri istorijos dalis kuriam veikėjui priklauso. Žinoma, skaitant knygą iš lėto, ilgiau negu keletą savaičių, daugelis smulkmenų ar sąryšių gali išgaruoti, tačiau taip tikrai nenutiks, jeigu skaitysite nedarydami ilgų pertraukų ir nuolat laikysite pirštus ant knygos pulso.

Pati istorija sukurta lengvai, įdomiai ir itin tiksliai, todėl nekyla jokių klausimų dėl sprendimų logiškumo ar tam tikrų pilką atspalvį bendrame fone įgaunančių niuansų. Galiausiai viskas sugula į savo vietas. Ir ne tik sugula, bet kartu palieka dar daug neišbaigtų teksto ir siužeto gijų kitoms knygoms ir kitiems detektyvo Hario Hūles (jeigu taip galima pavadinti) nuotykiams.

Apibendrinant, tai – gero ir gaivaus teksto gurkšnis. Jau seniai tokio neteko įkvėpti ir todėl džiaugsmas – dvigubai didesnis. Rekomenduoju visiems. Tai ne tik puikus detektyvas, bet ir puiki pažinties su Norvegija pradžia. Skanaus!

„Neįtikėtina, bet netgi čia, kur kiekviena kvadratinį metrą išpureno bombos ir granatos, o minos glaudėsi arčiau viena kitos nei Karlo Jūhano gatvės grindinio akmenys, buvo gyvūnų. Nedaug, bet jie matė ir lapių, ir kiškių. Ir vieną kitą šešką. Ką bepamatę, savaime suprantama, stengėsi nušauti, nes puodui tiko jie visi. Tačiau po to, kai vieną kiškio išėjusį pasiimti vokietį nupyškino, vadams toptelėjo, jog rusai paleidžia kiškius priešais apkasus, kad išviliotų karius į niekieno žemę.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Rødstrupe
Puslapiai:
474 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 2001 m.)
Kaina: 38.90 LTL. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Laisku-knyga

„Viskas, šiandien baigiu. Pavargo ranka. Ir akys skauda – rašau smilkstant naktinukei.
Sašenka mano, taip norisi, kad tau viskas būtų gerai!
Žinau, mes pasimatysime.“

Jo laiškai jai. Jos laiškai jam. Ši knyga – tai šokis po dabarties ir atminties kambarius, įkvepiančios džiazo improvizacijos. Mėginimai sujungti du skirtingus pasaulius į vieną.

Jis ir ji – atskirti nepamatuojamais atstumais, rašo vienas kitam laiškus: apie dabartį ir praeitį, prisimena bendrus susitikimus, patirtis, pasaulius, kurie juos sukūrė, žaidžia įspūdžiais ir išgyvenimais, laukia kada pagaliau pasimatys ir myli, beprotiškai myli vienas kitą.

Nepamenu knygos, kuri būti buvusi tokia paveiki ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai – labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs.

Tekstas visai kaip gyvenimas – gražus ir stebuklingas savo (ne)išbaigtumu.

„Pirmajame puslapyje karas, paskutiniame kryžiažodis.“

Pagiriamąjį žodį čia derėtų tarti ir vertėjui (Sigitui Parulskiui), kuris pasirūpino, kad tekstas lietųsi, rangytųsi ir virstų gražiais ornamentais bei jaukiais piešinėliais laiškų paraštėse.

Kita vertus, tai ne vien laiškų, bet ir atminties knyga. Daug nuotraukų, atvaizdų ir patirčių iš atminties, iš vaikystės, iš niekaip nepaleidžiančių pirmojo įspūdžio gniaužtų.

O gražiausia yra tai, kad skaitydamas ir pats pradedi prisiminti – tik jau savo vaikystę, paauglystę ir kitus įvykius, kurie kūrė ir sukūrė tave tokį, koks esi šiandien. Daugelį tų įvykių maneisi pamiršęs, todėl knygos ištraukti iš užmaršties teritorijos jie tampa daug kartų saldesni, nostalgiškai purūs ir jautriai gražūs. Ir kas svarbiausia – nepakartojami.

Knyga gyva ir tikra. Veikianti. Priverčianti (gerąja prasme) apmąstyti savo gyvenimą. Padaryti tai, kam dažnai pristinga laiko ar net numanymo.

Tai savotiškas vadovėlis, atskleidžiantis kiekvieno asmeninius atminties klodus, nostalgiškus prisiminimus, suteikiantis stiprybės ir ramybės dėl neišvengiamų lemčių bei dėl aplinkybių, kurios užpila, užkloja mus kiekvieną dieną ir per jas dažnai nepastebime savęs, savo gyvenimo, savo meilės. O jeigu ir pastebime – tai gerokai per vėlai.

Tekstas įtraukia ir per savo istoriją prikelia tavąją, o tai – ypatinga ir nuostabu. Šią knyga tikrai kada nors vėl skaitysiu. O dabar – rekomenduoju ją jums. Tik neskaitykit paskubomis ir su tikslu kuo greičiau perskaityti. Skaitykite ją taip, kaip skaitytumėte save.

Skanaus!

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
323 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 2011 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis