Archyvas

Tag Archives: Klasika

prarasto laiko beieskantKnygą radau pas tėvus palėpėje kraustydamas ten suneštas dėžes. Tiek autorius, tiek pavadinimas buvo puikiai girdėti, tačiau neturėjau jokios nuovokos kas po jais galėtų slėptis. Išskyrus tą didelį ir visą traiškantį žodį „KLASIKA“. Nepaisant nieko, šią klasiką nusprendžiau pasiimti, kad turėčiau greta ir vieną dieną ji sulauktų savo eilės.

Galiausiai ta diena atėjo ir praėjo, o knygos valgymas, kuris truko bene mėnesį, vis dar ataidi iš vidaus gelmių.

Tai nevienareikšmis romanas. Greičiau netgi ne romanas, o žolės žalumas, lietaus gaivumas, jausmo aštrumas – tam tikra būsena, sentimentai, traukiantys tave atgal į miglą, į atmintį pro spragas, kurios niekaip negali užsipildyti laiko dulkėmis ir užsikimšti. Jos neužkemšamos, jos vis atgyja ir atgyja, atrodo, visai nekreipdamos dėmesio į tai ar knygos herojus (nors tai gali būti bet kuris iš mūsų) to nori, ar ne.

Sunku ir apsakyti apie ką visa tai. Apie vaikystę, meilę, atminties viražus. Matyt, apie viską. Daug, daug kartų apie viską.

Tekstas gilus ir klampus. Jo greitai nesuskaitysi, o jeigu ir suskaitysi – vargiai ką prisiminsi. Jis tarsi vos įžiūrimas didelės ir sunkios upės tekėjimas, kurio niekaip nepakreipsi ir neįtakosi. O pajusti tikrąją šio tekėjimo galią galima tik pilnai jam atsidavus, tik visiškai į jį panirus.

Tai knyga ne vienam skaitymui. Visų pirma todėl, kad skaitant mintys laikas nuo laiko pakyla ir pradeda kurti savus kelius bei viražus. Tad nieko nuostabaus, kad vieną akimirką skaitai, o kitą – jau pagauni save atsijungusį, galvojantį apie kažką kitą, asociacijomis pabėgusį iš knygos puslapių tiesiai į vaikystę arba į vakar dieną. Taip gali pranykti sakinys, pastraipa, puslapis ar netgi daugiau. Tačiau tu negrįžti, skaitai toliau, vėl ir vėl gyveni tekstą, kuris vienu metu toks pat artimas ir tolimas.

„Daug yra meilės atsiradimo būdų, daug šios šventos ligos paplitimo veiksnių, bet efektyviausias iš jų, žinoma, yra vienas – tas didysis nerimo dvelksmas, kuris kartais plūsteli į mus. Ir tuomet burtas ištrauktas: mes pamilsime būtybę, su kuria mums tą akimirką gera. Ji net nebūtinai mums turėjo prieš tai patikti labiau, negu kitos, ar bent tiek pat, kiek kitos. Tereikia, kad potraukis prie jos taptų ypatingas. O jis bus ypatingas, jei – tą akimirką, kai mes tos būtybės pasigesime, – vietoj siekimo jos žavesio teikiamų malonumų staiga mumyse atsiras nerimastingas geidimas pačios tos būtybės, absurdiškas geidimas, kurio pagal šio pasaulio dėsnius neįmanoma patenkinti ir kurį sunku pagydyti, – beprotiškas ir skausmingas geidimas ją turėti.“

Į šią knygą įsigyventi ir pajusti jos esmę man pavyko tik įpusėjus. Tad, kad panirtum pilnai, o ne vien apčiuopomis, ją reikia skaityti ne vieną ir ne du kartus. Ją reikia skaityti tiek kartų, kiek norisi, o ji, savo ruožtu, kiekvieną kartą veiks stipriau ir stipriau. Priešingai nei tuštumą po savo spalvingais viršeliais nešančios knygos, kurios su kiekvienu skaitymu tampa vis nuobodesnės ir neįdomesnės.

Tai – didžioji literatūra, klasika – jau nebe vaikų žaidimai. Kad parašytum tokią knygą, ją reikia prieš tai, per tai ir po to daug kartų nugyventi savyje ir savaip.

M. Prustas parašė visą romanų ciklą, kuris šia knyga tik prasideda. Tuo tarpu man pilnai pakako ir šios, keistos, niekaip nepasiduodančios ir galiausiai nugalinčios istorijos. Rašydamas šias eilutes galvoju, kad dabar, skaitydamas šią knygą, skaityčiau ją visai kitaip. O tai, matyt, – ženklas, kad knygą reikia (netgi, būtina) skaityti dar kartą. O tuomet ir dar kartą. Ir vėl kitaip. Vis kitaip ir kitaip. Prarasto laiko beieškant.

Vertinimas:

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: A la recherche du temps perdu DU COTE DE CHEZ SWANN
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1936 m.)
Kaina: nieko nekainavo. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Kondrotas_zalcio_zvilgsnisKnygutė nėra stora ir didelė. Kišeninė. Ant viršelio mąslus autoriaus žvilgsnis, kuriam atsispirti nėra sunku, nes viskas dvelkia pelėsiais ir dar viena neišsipildžiusia knyga. Tačiau tokias mintis tenka pamiršti jau po pirmųjų sakinių.

Pradžioje, tekstas kaip vanduo, šiek tiek šaltas ir iš pirmo žvilgsnio neprijaukinamas, tačiau pradėjus maudytis, labai greitai paprasčiausiai nebesinori grįžti atgal į krantą. Vienas po kito verčiasi puslapiai, kuriuose literatūra kokios seniai nesi skaitęs. Jeigu iš viso esi. Rišlesnė, gilesnė, išjausta, o ne suvaidinta. Žodžiai nesuguldyti taip, kaip pakliuvo, o prižiūrėti ir taikliai parinkti. Tekstas gyvas, artimas, labai realus. Žaidžiama tiek estetiniu vaizdu, tiek turiniu. Žaidžiama įtaigiai. Taip, kad nekiltų abejonių.

Siužetas įdomus ne mažiau už tekstą. Skaitydamas sugebi ne tik viską įsivaizduoti, bet ir pajausti. O tai pakankamai reta. Siužetas sudarytas mozaikos principu, kai skirtinguose skyriuose kalba skirtingi veikėjai. Visuomet pirmu asmeniu, visuomet įtaigiu ir visuomet skirtingu balsu. Nekyla nė menkiausios abejonės, kad autorius žaidžia tavimi, tačiau tu, vietoje to, kad prieštarautum, patiki viskuo, kas yra sakoma ir džiaugiesi tuo, kaip skirtingos mozaikos dalys gražiai dera viena prie kitos bei jungiasi į bendrą vaizdą, kuris nėra padrikas ar nuspėjamas.

Ir nors ne visi aprašomi dalykai estetiški, pats tekstas neabejotinai toks. Pasikartosiu, tačiau už jo slepiasi ne vien vaizdai, bet ir jausmai. Pavyzdžiui, susijaudinimas, išgąstis, gėda, drąsa, nerimas ir daugelis kitų. Ir tie jausmai tokie apčiuopiami, tokie gajūs, jog jie pagauna tave ir priverčia juos patirti. Be jokių išlygų. Tiesiog čia ir dabar.

Sunku ką ir bekalbėti apie tokią knygą, kuri atrodo tokia artima, kad net šiek tiek keista, jog ji parašyta lietuvių autoriaus. Kita vertus, tik lietuvių autorius ir sugebėtų parašyti tokią artimą knygą, nes tik lietuvių autorius sugebėtų taip meistriškai suvaldyti lietuvių kalbą ir perteikti ją ne tik tekstu, bet ir kūnu. Puikiai jaučiasi, kad ši knyga buvo rašyta ne tik eilutėse, bet ir tarp eilučių. Protingai, nuosekliai, niekur neskubant, kiekvieną siūlą kruopščiai surišant su kitu, kol nelieka nė vieno nukirpto galo, kol viskas taip, jog daugiau nieko nebesinori. Tik skaityti ir dar kartą skaityti.

Tokią knygą perskaityti privalu kiekvienam. Tai tikrai neužtruks, o tuo, ką patirsite, negalėsite nepasidalinti ir su kitais. Štai, kaip ji veikia. Štai kaip veikia jis. Žalčio žvilgsnis.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 1996 m. (pirmas leidimas – 1981 m.)
Kaina: vos keletas litų padėvėtų knygų namuose. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

simtas metu vienatvesAnksčiau nebuvau skaitęs nė vienos šio autoriaus knygos, o pastarosios žinojau tik pavadinimą, kuris klaidžioja tarp įvairiausių pokalbių, seniai virtęs fraze, nebeturinčia nieko bendro su šiuo romanu. Taigi, jokių povandeninių srovių – knygą įsigijau, nes tai klasika ir tiesiog negalėjau atsispirti pagundai, kai ši tekainavo penkis su puse lito.

Tiesa sakant, prieš ją atsiversdamas tikėjausi kažko archaiško ir nuobodaus, netgi sunkiai skaitomo, o gavau tokią dozę teksto upės, jog net praėjus savaitei nuo paskutinio puslapio užvertimo, vis dar jaučiuosi šlapias ir trokštantis grįžti atgal.

Knygos siužetas sukasi apie Makondo kaimelį Pietų Amerikoje. O viskas prasideda nuo šio kaimelio įkūrimo: čia ir dėl išradimų pamišęs tėvas, ir nuolat atvykstantys bei visokių naujovių atvežantys čigonai, ir vaikai, padedantys alchemijos bandymuose, ir žmona, besistengianti viską sugrąžinti į savas vietas, ir daugelis kitų.

„Pasaulyje dedasi neįtikėtini dalykai, – skundėsi jis Ursulai. – Čia pat, anapus upės, yra daugybė stebuklingų įtaisų, o mes čia tebegyvename tarsi kokie asilai.“

Skaityti – be galo įdomu. Daug nuotykių, veiksmo ir paveikslėlių, kurie keičia vienas kitą, žadina atradimo džiaugsmą ir leidžia gyventi kažkur šalia, knygos puslapiuose bei stebėti veikėjus tiesiai iš už jų nugarų.

Ir nors pradžioje dar atrodo, kad suvaldysi teksto srovenimą, tačiau tolstant, su kiekvienu puslapiu tai darosi vis mažiau įmanoma – įvykis keičia įvykį, o istorija – istoriją. Daug vardų, giminystės ir kitokių ryšių. Gyvenimo ratas įtraukia ir galiausiai pradedi pamiršti kas buvo aprašoma prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau puslapių. Nes tai – jau praeitis. O tekstas gyvena čia ir dabar. Nesustojama ir nežaidžiama detalėmis, tiesiog keliaujama nuo vienos nuotraukos prie kitos, kol pastebi, jog nejučia viskas pradeda gultis į paskirtas vietas, į didelį besisukantį ir net nesiruošiantį sustoti gyvenimo ratą. Kažkur tarp realybės ir mistikos:

„Visą naktį ant miestelio leidosi tylutėlė lavina: nuklojo stogus, užvertė durs, dusino lauke miegančius galvijus. Tiek prikrito gėlių iš dangaus, jog išaušus Makondas buvo storai užklotas standžiu kilimu – reikėjo kastuvais bei grėbliais valyti gatves, kad galėtų praeiti laidotuvių procesija.“

Siužetas įtraukia, viena karta keičia kitą, vaikai gimsta ir auga, seneliai miršta arba pasimiršta, revoliucijos prasideda ir baigiasi, giminaičiai tampa meilužiais, o meilužiai sužino, kad yra giminaičiai, kaimelis išgyvena nuosmukius bei klestėjimus, nesibaigiančias žmonių emocijas, jų užsispyrimą ir lankstumą, viskas sukasi, sukasi, sukasi ir įpusėjus knygą, tampa praktiškai nebeįmanoma atsekti visų ryšių, o kiekvieną puslapį pradedi skaityti tarsi naują istoriją. Vienu metu veikia po tris ar net keturias kartas veikėjų ir kiekvienas jų – nepakartojamas, unikalus, turintis savo istoriją, persipynusią su kitomis istorijomis, čia, žiūrėk, pranykstantis, o čia – ir vėl atsirandantis, net jeigu kur nors už šimto puslapių. Negana to, veikėjų vardai kartojasi, perduodami iš kartos į kartą, taip apsunkinant visus mėginimus įsiminti siužeto vingius ir kryptis. Taigi, ties kažkuria vieta jau nesirūpini, kad ne viską prisiminsi ir ne viską galėsi atkartoti – svarbu tai kas vyksta dabar. Dabar ir vien tik dabar.

Tekstas įtikina taip stipriai, jog kartais atrodo, viskas vyksta iš tikrųjų, pavyzdžiui lyja jau daugelį mėnesių. O klausimų dėl veikėjų realumo net nekyla. Knyga įtraukia ir keičia tave, piešia naują tavo mąstymo lauką.

Grįžtant prie siužeto, būtų galima sakyti, jog tai – ne miestelio, o giminės istorija. Tačiau knygoje šios linijos taip susisieja, kad tampa neatskiriamomis. Pagrindinis visus knygos puslapius vienijantis bruožas – vienatvė. Aprašomas laikotarpis – šimtas metų. Taigi – šimtas metų vienatvės.

Knyga tikrai neeilinė. Užvertęs ir vėl noriu atversti, noriu prisiminti, kas vyko pradžioje ir kaip tai meistriškai atkartojama pabaigoje. Noriu skaityti ir skaityti, kad galėčiau paliudyti visus šimtą metų, o ne atskirus vaizdinius. Noriu sukti ir sukti tą gyvenimo ratą, kol šis įsispaus į atmintį ir niekada iš ten nebeišnyks.

Tiesa, skaitydamas prisiminiau, jog kai kurie motyvai man jau girdėti ir prieš akis iškilo Sigito Parulskio „Murmanti siena“, kur taip pat aprašomas kelių kartų gyvenimas, kur taip pat veikėjų vardai perduodami iš kartos į kartą. Tačiau tai – tik padrikos sąsajos, nes vargu ar tokiai knygai kaip ši, galėtų kas nors prilygti ta vidine energija, kuri užpildo sklidinai.

Tad rekomenduoju. Be jokios sąžinės graužaties. Skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite – tokiomis knygomis tiesiog negalima netikėti.

„Jie visi tokie, – nė kiek nesistebėdama, atsakė toji. – Pamišėliai iš prigimties.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cien Anos De Soledad
Puslapiai:
335 psl.
Leidykla: Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Metai: 1991 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: 5,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Apsilankius senų knygų išpardavimo vietose, nori nenori prisirenki klasikos už dabartinėms knygoms juokingą kainą. Taigi, nori nenori negalėjau neužsikabinti už F. Dostojevskio, net jeigu anksčiau jo skaitęs ir niekada nebuvau. Klasika vis dėlto yra klasika. Nevertinama ir nenuvertėjusi.

Ką būtų galima pasakyti apie „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“? Skaičiau gana ilgai.  Tačiau negaliu pasakyti, jog nuobodžiai. Knyga patraukia. Galbūt patraukia jau vien tuo, jog prieš paimdamas ją į rankas žinai, kad negalėsi ja nusivilti. Kad reikia iš tokios knygos pasimokyti. Reikia kiekviename net ir negatyviausiai atrodančiame dalyke pamėginti įžvelgti pozityvą. Tai, žinoma, apsunkina išankstiniais ir visiškai nereikalingais įsipareigojimais, tačiau kiekvienas nešamės savo istoriją, todėl ir ši knyga mano rankose negalėjo būti kitokia negu buvo.

Tačiau tikrai nebandau pateisinti nei savęs, nei knygos, nes ši iš tiesų yra gera ir verta klasikos vardo. Jeigu reiktų ją apibūdinti keliai žodžiais, tam puikiai tiktų šie – jausmai, jausmai ir dar kartą jausmai. Čia pasakojama paprasta ir aiški istorija. Istorija kaip gyvenimas. Su visais sunkiai įtikinančiais atsitiktinumais, sutapimais, su visomis nereikšmingomis detalėmis ar nelogiškais posūkiais, su visais užglostymais ir susiguldymais į paskirtas vietas. Istorija kaip gyvenimas, kuris stebina ir verda pats savyje. F. Dostojevskis rašo apie žmones. Pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Apie tėvą, prakeikusį dukterį, apie rašytoją tapusį ne mylimuoju, o tik geriausiu savo mylimosios draugu, apie mergaitę, užsispyrusią visą gyvenimą elgetauti, apie senelį, pykstantį ant viso pasaulio, apie naivuolį, kuris blaškosi tarp dviejų merginų ir mėgina prieštarauti savo tėvui, tačiau pats to nesuprasdamas jam paklūsta, apie kunigaikštį, kuris gviešiasi sau naudos visais įmanomais būdais, apie, apie, apie. Viskas supinama į daugiabriaunę istoriją, kurios pagrindiniai akcentai yra išpažintis ir išsikalbėjimas. Istoriją, kurioje jausmai ir tų jausmų įtakoti poelgiai sąveikauja tarpusavyje ir atspindi pasaulį, kuriame gyvename. Pasaulį, kuris nėra teisingas ir kuriame visuomet egzistuoja pažemintieji ir nuskriaustieji. Egzistuoja ir egzistuos. Ši knyga – tai tarsi pamokslas, skirtas, kad vieni suprastų kaip elgtis negalima, tuo tarpu, kiti – kaip privalo pasielgti idant nereiktų kentėti. Knyga apie pasiaukojimą ir meilę, apie neapykantą ir savigailą, apie jausmus, kurie nešasi su savimi ilgas ir skaudžias istorijas bei laimingus ir besišypsančius prisiminimus.

„Giria žmogų, – galvojo ji apie mane, – o už ką – nežinia. Rašytojas, poetas… O kas gi yra rašytojas?“

Perskaityti rekomenduoju jau vien dėl to, kad tai – klasika. Taip pat dėl to, kad tai – puikus meilės (ar galima taip sakyti?) romanas. Geras vertimas ir užsimiršti leidžiantys tekstai – tai berods viskas ko reikia. Visa kita – užversti perskaitytą knygą ir tapti bent dalele geresniems.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
367 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1956 m.)
Kaina: ~4,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

O štai ši knyga yra sinonimas klasikai. Daugelis yra girdėję šią istoriją ar bent jau Anos Kareninos vardą. Pastarasis minimas labai įvairiom progom ir įvairiausiuose kontekstuose. Kadangi apie klasiką daug nepridiskutuosi, tai aš taip pat čia per daug neišsiplėsiu.

Galiu pastebėti tik tiek, kad pradėjus skaityti viskas padvelkia teatro scena. Čia matyt suveikia stereotipai ir kiti svertai, kurie nulemia, jog veikėjai bei vietos iš karto apsiriboja statiška erdve, kurios horizontas tėra plazdanti uždanga.

„Matai kas, – tarė Stepanas Arkadjičius, – tu esi labai darnus žmogus. Tai tavo dorybė ir drauge tavo yda. Tavo paties charakteris darnus, ir tu nori, kad darnus būtų visas gyvenimas, o šitaip nebūna.“

O šitaip nebūna.. Todėl šioje knygoje tiek emocinės painiavos, išgyvenimų ir patirčių, jog šiomis dienomis pagal tai būtų galima pastatyti tūkstantserijinę melodramą. Nežinau, netikrinau, bet gali būti, kad tokia jau yra pastatyta. Tad jausmai, jausmai, jausmai.

Beje, Vikipedijoj, radau labai įdomų komentarą apie šį romaną: “Nors dauguma Rusijos kritikų pasisakė apie novelės publikaciją kaip apie nieko vertą „lengvabūdišką aukštuomenės romaną“, Fiodoras Dostojevskis jau tada pripažino šį darbą „nepriekaištingu meno kūriniu“. Jo nuomonę parėmė ir Vladimiras Nabokovas, kuris ypač žavėjosi „nepriekaištinga Tolstojaus stiliaus magija“ <…>”. Šis komentaras mane iš karto privertė nusišypsoti ir sukėlė labai įdomių dviprasmiškų minčių įvairiems apmąstymams 🙂 Palieku jums patiems taip pat apie tai pamąstyti 🙂

Na, o grįžtant prie romano, kadangi skaičiau pakankamai naują leidimą, dėl to įtariu teko paaukoti vertimo kokybę, nes kartais tekstas tampa toks painus, jog sakinio nebeįmanoma iššifruoti, o kartais jaučiamas tiesiog vertimo brokas, kurio galėtų ir nebūti. Tad jeigu skaityti, tai siūlau senąjį variantą, kuris kiek žinau, buvo verstas ir išverstas ganėtinai rimtai.

Ir nors šio romano yra du tomai, kurie bendrai sudaro virš 900 psl., skaityti tikrai nenusibosta. Žinoma, pats skaitymas tikrai užtrunka, todėl reiktų nusiteikti ne vieną ir greičiausiai ne dvi savaites praleisti prie šio grandiozinio kūrinio.

Tad visumoje, skaityti verta – tiek bendram išsilavinimui, tiek dėl pačio skaitymo/istorijos malonumo. Skanaus. Manau, nesigailėsite.

Vertinimas:

Kita informacija:

Puslapiai: 496 + 432 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2008 m. (originalas – 1952 m.)
Kaina: ~40 Lt. Pirkti internetu čia ir čia.

(c) veikiantis

Iš tiesų nesugebėjau suprasti, kodėl šita knyga yra “must read” sąrašuose. Būna knygų, kurios turi nerealų siužetą. Būna knygų, kurios jo iš vis neturi, tačiau jauti kažkokį emocinį ryšį.
O “Getsbis” tai paprasta istorija, su kuria emocinio ryšio neužmezgiau. Vienintelio tikrai įdomaus (ir ganėtinai kvailo) veikėjo likimas tikrai ne pats geriausias, o Aisas tikriausiai pasakytų tą patį, ką ir apie “American Beauty” (Amerikietiškos grožybės) pabaigą – “moral fagatory”.
Labiausiai man patiko viena detalė – savartyne gulintys dideli akiniai (sena okulisto kabineto reklama), kurie lyginami su stebinčiu Dievu.

Ar rekomenduoju? Kad sąžinė negraužtų.

Vertinimas: 5/10.

Pradėsiu nuo kito galo. Ar man patiko? Nežinau. Manau, kad taip, nors tikrai neperskaičiau vienu prisėdimu – bent porą kartų numečiau į šalį ir skaičiau kažką kitą.
“Lolita” man sukėlė gana dviprasmiškus jausmus. Visų pirma – tai mergaičių tvirkintojo pasakojimas, kai jis trokšta suvilioti dešimtmetę ar dvylikametę mergaitę. Tačiau visų antrą, Hubertas hubertas atrodo visiškai beviltiškai įsimylėjęs vyras – jis daro viską, ką tik gali, perka viską ką tik gali, kaip drėgnas skudurėlis valkiojasi iš paskos, tačiau nesulaukia nė mažiausio švelnumo ar kitokio malonaus atsako. Tiesa, man nepatiko paskutinis penktadalis knygos.

Ar rekomenduoju? Žinoma. Nes tai ne tik knyga, bet ir įdomi protinė patirtis.
Vertinimas: 8/10

(c) Rikošetas