Romain Gary – Aitvarai

Šią knygą skaičiau labai ilgai. Ne todėl, kad ji būtų sunkiai paskaitoma ar visai neįdomi, priešingai – knyga traukė ir masino vis prie jos sugrįžti, tačiau gyvenimo versmės sukosi taip, kad atrodė, jog išnirus iš vandens nebelieka laiko įkvėpti, nes po akimirkos ir vėl esi įtraukiamas atgal. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis stengiausi nepaleisti iš rankos “Aitvarų“, tarsi plausto, kuris neleido nugrimzti į dugną ir vis prilaikė saugiu atstumu nuo vandens paviršiaus. Ši knyga iš tiesų buvo tarsi aitvaras, teikiantis viltį, kad gyvenimas įmanomas ir niekada nebus nugalėtas. Iš vienos pusės, ji apie meilę, atmintį, troškimą gyventi. Iš kitos – apie antrąjį pasaulinį karą. Šios dvi pusės (jėgos) grumiasi, stumia viena kitą ir laviruoja ant prarajos ribos. O skaitytojas čia – tik stebėtojas ir nuo jo niekas nepriklauso. Nors ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip.

Knyga svaigina, sukasi šokio ritmu ir tu pasiduodi jam, tai melodijai, tiems netikėtiems posūkiams. Ji įsisuka tarp Lenkijos ir Prancūzijos, stebint antrojo pasaulinio karo priešaušrį, svaiginantis plačiais ir atvirais jaunų žmonių žingsniais per gyvenimą. O tada scenoje pasirodo vokiečiai ir karas. Aitvarai leidžiasi vis žemiau, gyvenimas iš atviro ir plataus tampa siauru ir gerai apskaičiuotu. Tekstas liejasi tarsi vanduo ir tu maudaisi jame nebijodamas nuskęsti.

„- Aš dar galiu viską sugadinti, – kalbėjo Lila, – nes esu ganėtinai jauna. Senstantys žmonės turi vis mažiau ir mažiau galimybių viską sugadinti, nes jie jau neturi laiko ir gali gyventi ramiai, tenkindamiesi tuo, ką jau sugadino. Tai vadinama „dvasios ramybe“. Bet kai tau šešiolika ir kai dar galima viską išbandyti ir nieko nepasiekti, tai paprastai vadinama „turėti ateitį“…“

R. Gary moka pasakoti, jam tai pavyksta tarsi be didelių pastangų, jis šypsosi ir braukia pirmyn, negalvodamas, kad kas nors galėtų sugriūti. Ir tas atsipalaidavimas, bet tuo pačiu užtikrintumas, leidžia mėgautis tekstu, šokti, atsiduoti iš kažkur pradėjusiai skambėti muzikai, kurios šaltinio ieškodami jo niekada nerastume, nes ji sklinda iš mūsų vidaus ir gyvena mūsų galvose.

„- Po velnių, mano berniuk. Tu per daug ją išgalvojai. Ketveri išsiskyrimo metai – per daug erdvės vaizduotei. Svajonė palietė žemę, o tai visada padaro nuostolių. Įsikūnijusios net idėjos tampa nepanašios į save. Kai Prancūzija grįš, pamatysi, kokios bus visų fizionomijos! Žmonės kalbės: tai netikra, tai visai kita! Vokiečiai per daug davė peno mūzų vaizduotei. Kai jie išeis, susitikimas su Prancūzija bus žiaurus.“

Antrasis pasaulinis karas čia tėra įrankis, kuris supina atmintį su realybe. Priverčia vieną aukoti dėl kito. Padegti namus, kad jie niekada netaptų kitokiais negu juos išsaugojo atmintis. Tai kampas, kuris įžiebia visai kitas šviesas. Tai meilė, kurios nesinori paleisti, o paleidus, nesinori galvoti, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Dabarties ženklai čia turi būti sunaikinti arba paneigti idant būtų išsaugotas atminties tyrumas.

„Tai atsitiko birželio 2-ąją. O po keturių dienų mudu gulėjome prisispaudę prie žemės krintant bomboms už dviejų kilometrų nuo La Motės, ir aš dar šiandien esu įsitikinęs, kad pirmasis objektas, į kurį pataikė tūkstančiai operacijoje „Overlord“ dalyvaujančių sąjungininkų laivų ir lėktuvų, buvo mano dviratis: radau jį prie namų sudaužytą ir sulaužytą.“

Šioje knygoje telpa viskas – drama, meilės istorija, atminties ir beprotybės šokis. Gražus, tragiškas, šiek tiek tarp griuvėsių, tačiau svarbiausia, kad jame – visa žmogaus širdis. Ir tas šokis privalo turėti laimingą pabaigą. Kad ir kur jos tektų ieškoti, kad ir kokius išbandymus patirti. Nes išbandymai tai patirtis, o patirtis tai laimė, o laimė tai gyvenimas. Rekomenduoju, nes aitvarai negali neskraidyti. Jie mūsų viduje. Mūsų rankose. Mūsų akyse.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Les cerfs-volants
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 344 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Jochananas Fainas – Berniukas su smuiku

„Karininkas įsakė kareiviui gražinti smuiką ir norėdamas įsitikinti, kad tėvas sako teisybę, liepė man pagriežti. Stovėjau vidury kiemo ir, kareiviams tempiant, kraunant, niokojant mūsų turtą, griežiau, o iš akių man byrėjo ašaros.“

Nuo pačių pradžių jaučiasi, kad knyga nebus lengva ir pramoginė. Ji bus rimta, gyva, tikra. Jau vien iš žodžių, kuriais ji prasideda („Žvarbią 1942 metų žiemos naktį <…>“), galima nutuokti, kad tai bus neeilinė istorija. Jochanano Faino istorija. Žydo, kuris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Žydo, kuris tuomet buvo tik berniukas, tačiau kurio akys per kelerius metus pamatė daugiau negu daugeliui pavyksta pamatyti per visą gyvenimą.

Šioje knygoje kalba faktai. Čia nepilstoma iš tuščio į kiaurą, o tiesiog pasakojama kadaise nutikusi istorija. Bet juk tai – ne istorija! – norisi sušukti. – Tai – gyvenimas. Jo liudijimas. Niekaip neišdžiūstantys atminties ežerai.

Getas, lietuvis, gelbstintis žydus, nuolatinė rizika, netikrumas dėl ateities, kova už gyvybę – viskas trapu ir lengvai sugriaunama. Skaitai ir jauti tą šaltį, tuos žmones ir negali patikėti nuostabiais (o kartais – itin žiauriais) atsitiktinumais, apšviečiančiais kai kurių žmonių gyvenimus. Atsitiktinumais, kurie šiurpias aplinkybes paverčia dar šiurpesnėm. Atsitiktinumais, gelbstinčiais lygiai taip pat kaip pražudančiais.

Nepaisant įvykių sodrumo, autorius savo istoriją pasakoja ramiai, pernelyg neskubėdamas, tačiau ir niekur nenuklysdamas. Jis dalinasi. Išpakuoja ir rodo dovanas, kurių kiti negavo ir nepatyrė. Dovanas, kurias ne visada galėtum pavadinti dovanomis.

Viskas suskaidyta į trumpus epizodus, kurie skaitosi greitai ir įdomiai. Ir pabaigus vieną iš karto norisi imtis kito. Nors sakyti „įdomiai“ ne visai apsiverčia liežuvis, nes įvykiai – kraupūs. Tikri. Tokie tikri, kad net sunku patikėti. Skaitydamas jauti, kad iš tikrųjų niekada nesuvoksi aprašomų situacijų rimtumo, nes šis paprasčiausiai nesuvokiamas, jeigu nesi ten buvęs ir viso to patyręs. Gali jomis patikėti (ar net įtikėti), bet tai ir tebus patikėjimas (ar įtikėjimas), kuris yra visai kas kita nei patyrimas.

O jeigu skaitydamas pernelyg pasineri į tekstą ir nuklysti nuo realybės, į ją tave grąžina tokie akcentai, kaip autentiškos aprašomų žmonių ir vietų nuotraukos arba tekste cituojami kadaise rašyti laiškai. Ir tada pasikartoji sau, kad čia viskas tikra. Kitaip ir negalėtų būti. Net jeigu to labai norėtum.

„Visi mes žinome, kaip turi elgtis idealus literatūrinis herojus. Jis privalo narsiai kautis savo teisingoje kovoje ir nepakliūti į nelaisvę; privalo atlaikyti bet kokį tardymą, bet kokius kankinimus ir neišduoti savo draugų; skęstant laivui privalo paskutinis lipti į gelbėjimosi valtį, o jeigu jis kapitonas – gal net nuskęsti kartu su laivu. Apie herojus prirašyta tiek ir tiek. Tačiau didvyrių ir herojų – vienetai, o visi kiti yra paprasti žmonės, trokštantys gyventi, kaip tie iš Jono slėptuvės.“

Tai – liudijimas. Ir jau ne tiek sau, kiek kitiems. Kad tai, kas įvyko, nebūtų pamiršta. Bet pagrindinis dėmesys čia vis tik kreipiamas ne į tą tamsiąją pusę (ji akivaizdi), bet į herojiškąją, gerąją – į išsigelbėjimą, į žmones, kurie prie to prisidėjo. Ši knyga – tai jų atminimo įamžinimas.

Skaitant ir vėl esi supurtomas režimo, ištikusio Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, absurdiškumo. Jis grubus. Bukas. Bejausmis. Ir žodžiais to režimo neaprašysi. Beprasmiška ir beviltiška kova prieš jį buvo vienintelis, nors ir labai trapus, būdas išgyventi. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai grąžina mane mintimis į Julian Barnes knygą. Tarsi papildo ją, apnuogina dar vieną kruviną režimo kampą.

Tuo tarpu ši knyga – puiki, paliekanti ryškų pėdsaką. Ir tekstas čia dar nėra viskas. Tiesiog būtina paminėti, kad viduje pasilieka ne vien jis, bet ir knygą užvertus tave pasitinkantis žvilgsnis. Geras, ramus, tikras. Tai – knygos žvilgsnis. Tai daugybę išbandymų patyręs žvilgsnis. Tai berniuko, nuo knygos viršelio, žvilgsnis. Berniuko, kuris išgyveno ne vien tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad viską paliudytų. Kad liktų žmogumi. Apie tai ir yra ši knyga – apie išlikimą, apie žmogiškumą, kad ir koks jis bebūtų. Perskaitykite. Būtinai tai padarykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Na’ar ‘im kinor
Vertėja/Vertėjas: Ina Preiskel, Arvydas Sabonis
Puslapiai: 304 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m. (originalas – 2006 m.)

(c) veikiantis

Romain Gary – Aušros pažadas

Vilnius. Jono Basanavičiaus (anksčiau – Didžiosios Pohuliankos) gatvė. Namo numeris – 16. Prie Lietuvos Geležinkelių pastato į dangų žvelgia mažo berniuko skulptūra. Tai – Romain Gary. Plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, 16-tuoju numeriu pažymėtame name praleidęs keletą vaikystės metų. Jį ir mane skiria vos 11 namų, todėl susitinkame gerokai dažniau nei pasimatau su didžiąja dalimi savo giminaičių. Anksčiau, prasilenkdamas, mintyse nesąmoningai kiekvieną kartą ištardavau jo vardą. Dabar – jau žinau jo istoriją. “Aušros pažadas“ – pirmoji mano perskaityta Romain Gary knyga. Ir nors knygos nugarėlė skelbia, kad jis parašęs daugiau nei 30 romanų, iki šiol visi jie sugebėjo mane aplenkti. O gal tai aš – kiekvieną kartą sugebėjau nuo jų išsisukti. Džiaugiuosi, kad pirmoji knyga, kurią perskaičiau, buvo „Aušros pažadas“, nes tai – autobiografinis romanas. Būtent tai, ko reikia, pradedant pažintį su tokiu netikėtu ir nenuspėjamu autoriumi.

„Jūs net nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis d‘Anuncijus! Jis… <…> Jis siūdinsis drabužius Londone!“

Ši knyga – tai atviras ir nuoširdus išsipasakojimas. Viskas prasideda nuo vaikystės ir tęsiasi iki paskutiniųjų antrojo pasaulinio karo metų. Tačiau laikas knygoje nėra toks svarbus, daug svarbiau emocijos ir įspūdžiai. Nuotykių troškimas ir išpranašauta jėga, net ne vedanti, o tempianti į priekį. Jėga, kurią galima pavadinti meile. Vaiko meile motinai ir motinos meile vaikui. Tai – knyga apie ryšį, kuris toks stiprus, jog išlaiko net, atrodytų, pačius sunkiausius ir absurdiškiausius išbandymus. Tai – gyvenimas, netelpantis į įprastus rėmus.

„Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“

16-tąjį ir 40-tajį namus skiria neilga, tačiau aiškiai išreikšta įkalnė, kuri, įveikta skubiu žingsniu, priverčia keletą kartų kostelėti ir pradėti gaudyti prarastą kvapą. Tokia ir ši knyga – įvykis keičia įvykį, nuotykis – nuotykį, o didelis netikėtumas čia pat užgožiamas dar didesniu. Humoras, ironija, taiklūs pastebėjimai, išgrynintas stilius ir puikus vertimas susilieja į vieną didelę ir nuostabią patirtį, kuri ištrūkusi iš autoriaus lūpų sminga tiesiai į skaitytojo krūtinę. Ne viskas čia gera ir gražu, saldu ir šilta, tačiau autorius net itin jautrius išgyvenimus sugeba pateikti ne kaip nuoskaudą ar nusivylimą, o kaip patirtį, su kiekvienu atokvėpiu, su kiekvienu puslapiu atnešančią kažką naujo.

Aukštosios mados salonai, nekaltos apgavystės, mažo vaiko paslaptys, didelio vaiko aistros, krentantys lėktuvai, žūstantys draugai, dvikovos dėl garbės, Vilnius, Lenkija, Prancūzija, neįtikėtini atsitiktinumai ir tikėtinas nerimas, laimėtas stalo teniso čempionatas, paskutinysis patepimas ir grįžimas atgal į gyvenimą paneigiant visas medikų prognozes. Jeigu nebūtų parašyta, kad tai – autobiografinis romanas, būtų sunku patikėti, kad tiek visko galėjo nutikti vienam žmogui. Tiek daug ir taip sodriai. Tiesiog ne gyvenimas, o nuolatiniai mėginimai suktis iš nepavydėtinų situacijų, balansavimas ant itin plono lyno, keisčiausių atsitiktinumų pritraukimas. Nepaisant nuostabos, skaitant šią knygą, lengva išgyventi autoriui nutikusius įvykius ir sunku netikėti stebuklais.

Šiemet minimas Romain Gary šimtmetis. Tad pakankamai simboliška, jog būtent dabar susitikome pirmąjį (tačiau viliuosi – ne paskutinį) kartą. O norėdamas praplėsti knygos prasmių lauką, interneto platybės radau dar šiek tiek informacijos apie autorių. Kiek netikėta buvo tai, kad savo gyvenimą jis baigė savižudybe. Tai netgi kiek kitaip priverčia pajusti šią knygą, kuri tarsi išpažintis – verta išklausymo, supratimo ir išrišimo.

Rekomenduoju visiems. Tai – literatūra. Vilnius. Didžiosios Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) gatvė. Berniukas, žvelgiantis į dangų ir į po truputį artėjantį – kupiną nuostabos, iššūkių ir netikėčiausių posūkių – savo gyvenimą.

Romain Gary:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vertinimas: 9.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La promesse de l‘aube
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 1960 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Witold Gombrowicz – Transatlantas

Jau praėjo daugiau nei savaitė, kai perskaičiau šią knygą, o vis dar nerandu laiko prisėsti ir apie ją parašyti pirmojo juodraščio, kad galėčiau toliau, nieko neslegiamas, skaityti ir pramogauti. Skubu, kol dar neišblėso įspūdžiai ir kol dar galiu atkosėti tą sunkiai suvokiamą nusivylimą, nes kuo toliau, bijau, kad jis gali visai išblukti ir neatspindėti to, ką iš tiesų patyriau.

Taigi, Transatlantas. Knygą nusipirkau, nes ji kainavo vos 4.99 Lt (jau turėjau kažką įtarti), rašytojo pavardė buvo „kažkur girdėta kaip visai neblogo“, tad kodėl gi nepabandžius, pagalvojau. O ypatingai, kai kažkas iš šono patikino, jog knyga tikrai gera.

Na, ir ką gi? Romanas turi vieną prakalbą (knygos pradžioje) ir dvi pratarmes (knygos pabaigoje). Pradžioje mane šiek tiek nustebino prakalbos tematika, tačiau perskaitęs visą Transatlantą, o tuomet – ir abidvi pratarmes, likau nustebęs dar labiau. Trumpai tariant, autorius šiose vietose aiškina skaitytojui, kad knygos jis (skaitytojas) greičiausiai nesupras, bet tai nereiškia, kad knyga yra bloga, nenaudinga ar pan. O tuomet autorius bando įrodinėti, kuo ši knyga naudinga, gera, aktuali ir kaip ją reikia skaityti, kaip suprasti, kaip – kitaip tariant – suvartoti. Čia daug nepilnavertiškumo, nusivylimo, pasiteisinimų ir atsiprašinėjimų peraugančių į nesėkmingus mėginimus užvaldyti. Mažų mažiausiai keista. Nebent suprastume tai kaip savotišką autoriaus pokštą. Deja, atrodo, jis kalba rimtai.

Bet eikime prie paties romano, kurį perskaičius tampa aišku, kodėl autorius taip puikiai numatė (beveik tiesiai į taikinį), kad knygos nesuprasiu ar perskaitysiu „ne taip, kaip reikia“. Nei juoktis, nei verkti. Siužetas yra apie tai, kaip lenkas Buenos Airėse per kelias dienas (savaites?) patiria daug keistų ir neaiškių nuotykių į kuriuos gilintis ar kurių detalizuoti tikrai nebūtina, nes ten nieko tokio svarbaus, be ko jūs negalėtumėte išgyventi.

Dar vienas pastebėjimas – apie knygos kalbą (tekstą). Jis toks keistas, kad pradėjęs skaityti pamaniau, kad gal čia vertėja pjauna pro šoną, tačiau įsivažiavęs ir užbaigęs visą romaną, supratau – toks autoriaus stilius ir tiek. Tuo tarpu vertėja čia, matyt, turėjo padaryti labai didelį darbą, kad tas stilius būtų kramtomas lietuvišku liežuviu. Tačiau man visą laiką kirbėjo klausimas – ar vertėjo?

Tekstas lekiantis, skubantis ir galiausiai niekur nevedantis. Siužetas ir įvykiai neaiškūs. Ir nors viskas vyksta pagal romane nuosaikiai diktuojamą logiką ir nenusižengiama vientisumo principui, nei literatūrinės, nei grožinės vertės nepajutau. Kažkokia košė, kurią ragaujant reikia mėginti atspėti iš ko ji pagaminta. O supratimas, kad vieno ar kito ingrediento nemėgsti, nepaleidžia nuo vidinės prievolės knygą perskaityti. Smagu bent tiek, kad ji ganėtinai plona ir persiskaito pakankamai greitai. Ir vis tik skonis, liekantis burnoje, ne pats maloniausias. Kitais žodžiais tariant, laiką, skirtą šiai knygai, mieliau būčiau paskyręs paprasčiausiam miegui ir tai būtų buvę ne tik gerokai maloniau, bet ir visapusiškai naudingiau.

Jau seniai buvo, kad taip akivaizdžiai prašaučiau, bet ši knyga – tokia. Tikrai jos niekam nerekomenduoju, o jeigu vis tik kas nors – ir nesvarbu kokių tikslų vedamas – ją nori perskaityti, rašykite, padovanosiu (nors turbūt reiktų sakyti – atsikratysiu) su didžiausiu malonumu.

Vertinimas: 4/ 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Trans-Atlantyk
Puslapiai: 176 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2009 m. (originalas – 1996 m.)
Kaina: 4.99 LTL, bet net ir už tiek – pirkti nepatariu.

(c) veikiantis

Jerzy Pilch – Mano pirmoji savižudybė

Knyga susidomėjau perskaitęs keletą jos ištraukų internete, taip pat paragintas optimistiškai nuteikiančio aprašymo bei kitų limpančių reklaminių triukų. Tuomet ir pradėjau jos medžioklę, kuri truko kelis mėnesius, kol galiausiai knygų mugės metu ją įsigijau.

„Likdavome vieni, viršum kalnų švisdavo ir temdavo oras, beveik visai nemiegodavome, glamonėdavomės iki paskutinių konvulsijų, iki paskutinio prakaito, iki pirmo skausmo.“

Viso, knygoje – dešimt istorijų, kurių kiekvienoje – atiduodama duoklė moterims. Erotiškumas skleidžiasi tarsi gėlės žiedas, be jokių komplikacijų ar suktybių, tiesiog subtiliai ir paprastai, išlaikant paslaptį ir gyvybę, kuri telpa moters akyse, lūpose, paliekamų kvapų debesyse.

Visi tekstai – tai savotiškas patirties žemėlapis, išpažintis, dienoraštis. Skaitant atrodo, kad autorius juos rašė sau, tad trečiojo (skaitytojo) įsikišimas tampa dar labiau viliojantis ir traukiantis, nes pagal nutylėjimą – uždraustas. Viskas veriasi, tarsi pro durų kraštą koridoriaus šviesoje žaidžiantys šešėliai, kuriuos stebėti taip nevaldomai traukia. Stebėti ir pastebėti. Trokšti jų ir jų nešamos nežinomybės, užburtos gaivos, tarsi šalto alaus gurkšnio aprasojusiame bokale karštą vasaros dieną.

Kaip supratote, tekstai veikia. Tačiau tik tol, kol dūmai išsisklaido ir pastebiu, jog jie manęs neįtikina. Neverčia skaityti dar ir dar, neliepia pulti ant kelių prieš nepažįstamuosius.

O tuomet prasideda kita gyvenimo pusė, tokia švelni ir pūkuota, kurioje stinga aštrumo, gebančio pakeisti skaitytoją, paversti žiūrovą dalyviu. Atrodo, skaitai ir skaitai, skaitai ir viskas gerai, ir vienur ar kitur jau būtų galima užsikabinti, tačiau vis kažko pritrūksta, vis kažkas ne taip giliai, ne taip aštriai, ne taip iki galo. Ir taip kiekviename tekste. Iš didelio pluošto vaizdų išlieka vos keli, tuo tarpu visi kiti – nugrimzta į nebūtį ir į ne itin įdomias diskusijas su pačiu savimi.

Belieka spėlioti, ar toks buvo autoriaus pasirinkimas, ar taip tekstą išgyveno vertėjas, tačiau vienaip ar kitaip – knygą perskaityti pravartu ir skaitymo malonumą tikrai patirsite. Bent jau vieną kartą. Bent jau trijose (keturiose, penkiose, etc.) vietose.

Bent jau dėl moterų, kurias verta įamžinti savo pirmąja savižudybe.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Moje pierwsze samobojstwo
Puslapiai: 303 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2012 m. (originalas – 2006 m.)
Kaina: ~20 LTL. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Bohdan Slawinski – Tiramisu karalienė

Nei apie knygą, nei apie autorių anksčiau nieko neteko girdėti, tad ir šios knygos skaitymas buvo visiškas atradimas, nieko nesitikint, nieko nelaukiant, be jokių išankstinių nuostatų.

Knyga pradedama iš lėto, tarsi plaukiant upės paviršiumi. Aiškiai ir konkrečiai aprašomi esminiai pagrindinio veikėjo vaikystės įvykiai (žaidimai su draugais, tėčio mirtis, mamos ir senelės nesutarimai, patėvio atsiradimas). Per šiuos gyvenimo epizodus plaukiama palengva, nesirišant nei prie konkrečių vietų, nei prie datų. Minimi tik jausmų amplitudėje išsiskyrę ir išlikę atsiminimai. Nesikoncentruojama į kažką vieno, visi akcentai yra vienodai svarbūs, todėl skaityti traukia vis labiau ir labiau.

„Šis paveikslas irgi gyvas, paskutinės užges vandens paviršių perskrodusios žibintų švieselės. Jos vis dar šoka, įtraukdamos mane į drėgnus sapnus, į praeitį, kai žolė buvo žalesnė, skonis saldesnis.“

Pasakojimas kartais primena kelionę paveikslais. Lyg dailininkas vedžiotųsi po savo studiją ir rodytų į sienas atremtus kūrinius. Kiekvienas iš jų turi atskirą istoriją, tačiau ši atgyja tik tuomet, kai visi paveikslai kartu, kai visi įvykiai – vienas šalia kito. Nepaisant atskleidžiamų detalių intymumo, visuomet jautiesi esantis tarsi per sprindį nuo to, kas vyksta, o prasibrauti pro tekstą ir skaitytoją skiriantį plyšį praktiškai neįmanoma, todėl visi minimi bei nutylėti įvykiai tampa dar įdomesni ir dar labiau žadina vaizduotę. Trumpai tariant, skaitymas įtraukia, tekstas aiškus ir plaukiantis, o vaizdai mainosi ir tarpsta vieni kituose.

Kuo toliau, tuo tekėjimas tampa vis sunkiau suvaldomas. Tekstas putoja ir maišosi. Gausu aliuzijų bei intertekstualumų, kurie visi nuosekliai aiškinami išnašose. Kartais šis žvilgčiojimas į puslapio apačią pradeda truputį varginti, tačiau tekstas nuplauna ir tai. Ir labai greitai jau neprisimeni to ramaus tono, nuo kurio viskas prasidėjo. Dabar esi traukiamas vis giliau į aistros, seksualumo, vaikystės nuoskaudų ir aštrių išgyvenimų srautą, į priešpriešą suplanuotam gyvenimui, į pasirinkimo laisvę ir jos nebuvimą. Vietomis tai tampa nesuvaldomu sąmonės srautu, kuris pameta ir eilę, ir seką, ir netgi žmones.

Smengant vis giliau, tekstas pradeda priminti J. Kunčiną, kuris panašiai užhipnotizuoja skaitytoją ir užbaigus vieną skyrių, tuoj pat priverčia pradėti kitą.

Pabaigoje nuo konkrečių vaizdinių vis labiau pereinama prie abstrakčių ir šis tiesioginės pasakojimo linijos išnykimas yra bene pagrindinis kabliukas (suprask, nepatogumas skaitytojui), paliekantis daugiau klausimų negu atsakymų. Tačiau tuo visi nepatogumai ir baigiasi.

Reiktų nepamiršti ir pagirti teksto vertėją Birutę Jonuškaitę. Dėka jos, šią knygą skaityti tikrai malonu. Profesionalumas neabejotinas.

Reziumuojant, rekomenduoju šią knygą visiems, kuriems reikia gero, greito ir neįpareigojančio skaitymo. Ji pats tas dviems ar trims vakarams. Užvertęs paskutinį puslapį maniau, jog antrą kartą šios knygos nenorėčiau skaityti, tačiau dabar (po savaitės-dviejų) jau nebesu toks tikras. O tai turbūt reiškia, kad knyga veikia ir autoriui pavyko pasiekti savo. Su tuo jį ir norėčiau pasveikinti.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Krolowa Tiramisu
Puslapiai: 279 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2011 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: skolinta iš bibliotekos. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Tadeusz Konwicki – Mažoji apokalipsė

Šią knygą nusipirkau, nes turėjau dovanų kuponą ir buvo likę dar keletas neišnaudotų litų. Taigi pabandžiau surasti ką nors įdomesnio knygyno skyrelyje, kuriame nukainotos knygos yra dar labiau nukainotos (dvigubas efektas! 🙂 ). Suma sumarum, šis romanas man kainavo 2,80 Lt.

Romano vieta – tai Rusijos okupuota Lenkija, kurioje vyrauja skurdas, nepriteklius ir kt. sovietų okupuotų šalių ypatybės puikiai pažįstamos lietuviams.

Pagrindinis romano herojus – garsus Lenkijos rašytojas, kuris paskutiniu metu nieko neberašo (arba rašo tik savo malonumui, kitaip tariant – į stalčių).

Veiksmas prasideda ryte. Tą dieną oficialu vizitu į Lenkiją atvyksta Rusijos sekretorius, o tai reiškia priverstinę šventę visoje šalyje. Pradžia ganėtinai lėta ir atrodo nieko ypatingo nežadanti, tačiau visai netrukus pas pagr. herojų užsuka du seni jo draugai:

„- Norime tau šį tą pasiūlyti. Kolegų vardu. <…>
– Ir ką gi man pasiūlysite?
– Šiandien aštuntą valandą vakaro susideginti prie partijos Centro komiteto.“

Štai čia įvyksta lūžis ir prasideda visas siužeto įdomumas. Romano laikas – tai 12 valandų nuo šio pasiūlymo iki pačio įvykio. Dvylika valandų abejonės ir apsisprendimo. Pagr. herojus lyg ir sutinka, tačiau yra visiškai neprognozuojamas todėl neįmanoma nuspėti kaip viskas baigsis. Visas romanas – tai nuolatinis balansas, bandymas išsilaikyti ant lyno, apsisprendimo ribos. Tai kelionės per miestą, įvairūs barai, seniai matyti draugai, netikėti performansai ir kiti nuostabą keliantys nutikimai. Ir kiekviename žingsnyje – įtampa dėl galutinio sprendimo, amžina abejonė. Visa knyga – dvasinės pusiausvyros viražai. Kiekviename žingsnyje sveriami „už“ ir „prieš“.

„Dabartinis mūsų skurdas skaidrus kaip stiklas ir nematomas kaip oras. Mūsų skurdas – tai kilometrinės eilės, nuolatinis stumdymasis alkūnėmis, tai piktas valdininkas, be priežasties vėluojantis traukinys, fatalinių jėgų išjungtas vanduo, t.y. vandens stoka, ir netikėtai uždaroma parduotuvė, tai įsiutęs kaimynas, melagingas laikraštis ir ilgas valandas trunkanti kalba per televiziją vietoj sporto varžybų transliacijos <…>“

Pats tekstas, savo ruožtu, ganėtinai painus ir trūkčiojantis. Kartais atrodo, kad loginiai kirčiai ar emociniai pakilimai galėtų būti labiau pabrėžti, aiškiau sudėlioti akcentai, atskleistas teksto tvirtumas, parodytas jo pagrindas. Galbūt tai vertimo problema, o galbūt kažkas kito. Nežinau, tačiau vienaip ar kitaip knygą skaityti noris vien dėl to, kad sužinotum kaip ji baigiasi. Būtent šis ypatingai stiprus siužeto užkabinimas ir yra pagrindinė knygos ašis, dėl kurios jos nesinori paleisti iš rankų. Net dabar, galvojant apie visą tai, man kyla noras dar kartą viską perskaityti ir pastebėti tai, ką pirmą kartą skaitydamas praleidau. O pastebėti tikra būtų ką, nes tekstas margas ir turintis savyje daug nuorodų bei aliuzijų. Tuo tarpu pati pabaiga.. na, bet ją perskaitysite patys 🙂

Knyga tikrai geresnė nei vidutinė ir tie 270 psl. ramiai bei įdomiai susiskaitė per kelis vakarus. Taip pat norintieji čia suras nemažai įdomių minčių bei pamąstymų, kurie kitose knygose išnyksta bendrame teksto sraute, o štai čia – gražiai iškyla į paviršių. Arba atvirkščiai – nuostabiai nusėda dugne.

„Taip, po gerų pietų paskaitinėsiu laikraščio skiautę <…> Peržvelgsiu nekrologus <…> O paskui žiūrėsim.“

Rekomenduoju tiems, kurių nepurto nuo sovietinio gyvenimo aprašymų ir nuotaikingų pafilosofavimų apie tai.

Vertinimas: 8,5/11

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Mala apokalipsa”
Puslapiai: 270 psl.
Leidykla: “Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla”
Metai: 2001 m. (originalas – 1979 m.)
Kaina: ~3 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis