Tadas Žemgulys – Kančios kaina

O čia – jau visai kitokio tipo nuotykis. Nes viena yra, kai laikai rankose tiesiog neskaitytą knygą, ir visai kas kita, kai laikai tokią, kurios niekur nenusipirksi, niekaip neidentifikuosi, kurios autorius yra visiškas inkognito, ant kurios viršelio – tik abstrakti tapyba, o pavadinimo reikia ieškoti paskutiniame puslapyje (nes paslėpto viršelio tekstūroje pradžioje jo visai nesimato). Dar galima pridurti, kad tai – savilaida. Žodžiu, tikras molotovo kokteilis.

Ši knyga pas mane pragulėjo bene metus ir dabar net pačiam sunku paaiškinti, kodėl ją atsiverčiau. Tikriausiai todėl, kad nenorėjau antrą kartą skaityti kad ir pačios geriausios knygos, o norėjosi kažko naujo (net jeigu tai reikštų, kad sėkmės santykis bus vienas prie šimto ar netgi tūkstančio). Šiai knygai tikrai pasisekė, nes sunku pasakyti, ar ji būtų sulaukusi kitos tokios progos.

Skaitydamas vis galvojau apie autorių ir nevalingai pradėjau jį tapatinti su pagrindiniu veikėju. Šis, tuo tarpu, studijuoja filosofiją, murkdosi šeimos intrigose, išgyvena jaunystę, nepalaužiamą teisumo jausmą ir rašo knygą (!). Gal dėl to autorius ir veikėjas taip gerai sulipo, o pastarojo rašomą knygą pradėjau tapatinti su šia knyga. Skaitydamas taip ir jaučiausi – lyg versčiau jauno filosofijos studento užrašus, kuriuose jis siekia aplinkiniams atskleisti filosofines tiesas (jos tarsi žaibas atvėrė jam akis ir gerokai trinktelėjo per galvą ir dabar jis negali jų pasilikti vien sau, būtinai turi su kuo nors pasidalinti). Jaučiasi, kad autorius į skaitytoją žvelgia truputį iš aukšto ir tai kelia malonią šypseną. 🙂

Ir net jeigu autorius iš tiesų nėra filosofijos studentas, o tik nardantis filosofiniuose veikaluose ir religiniuose bei psichologiniuose kontekstuose, jaučiasi, kad knyga – tai gyvenimo perviršis, kurį žmogui reikėjo kažkur sudėti, užfiksuoti, įprasminti. Ir tai savotiškai žavu, nes juk kiekvienas yra laisvas daryti ką tik nori. 🙂

Tuo tarpu už šią knygą man kur kas įdomiau pasidomėti jos kontekstu ir jį gaubiančia paslaptimi. Mat pabaigoje parašyta, kad su knyga galima susipažinti adresu kancioskaina.lt, tačiau tai turbūt tebuvo laikinas sprendimas, nes dabar (o nuo išleidimo prabėgo dar tik metai) puslapis nieko apie knygą nebesako. Apie Tada Žemgulį, kaip knygos autorių, internete informacijos yra apskritas nulis. Apie Tadą Žemgulį, kaip žmogų ir jo aplinką, informacijos galima rasti, tačiau labai rezervuotai (apie “Kančios kainą“ ten nėra nė menkiausios užuominos). O ir apie pačią knygą, neskaitant dviejų (?) apžvalgų, nieko nerasite. Apie redaktorę – panašiai. Apie dailininkę – truputį daugiau, jos darbais galima pasidomėti net ir neskaičius knygos – Monisha Art.

Sakoma, kad kuo mažiau informacijos tuo įdomiau, bet turint internetą ir laiko, galima panerti tikrai giliai. Tačiau aš savo smalsumą jau patenkinau, o jeigu norite patenkinti ir jūs, pradėkite nuo paprasčiausių dalykų ir pradžioje gaukite šią knygą, nes tai tikrai nebus taip lengva kaip atrodo 🙂

„Žiniai akimirksniu pasklidus, buvau nedelsiant įšventintas į jų uždarą bendruomenę, o pasisakęs apie vienintelį tikslą – išleisti knygą – sulaukiau netikėtų privilegijų. Tapau visų įsivaizduojamu vaiku, kuriam kliūdavo tik simboliniai darbai.“

Kita informacija:
Puslapiai: 110 psl.
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Sigitas Parulskis – Amžinybė manęs nejaudina

Parulskis nebūtų Parulskis, jeigu nebūtų Parulskis. Būtent taip norisi pasakyti įpusėjus šią knygą. Visų pirma todėl, kad Sigito nesupainiosi su niekuo kitu. Visų antra – kad skaityti gera ir malonu. Lyg tūkstantąjį kartą valgytum savo mėgiamą patiekalą. Tokį mėgiamą, kad net nuobodų. Tokį įprastą, kad net nepastebi ištuštėjusios lėkštės ir sotumo jausmo pilve. Tai buvo čia kas nors ar nebuvo? Valgiau ar tiesiog stebėjau aplinką nepastebėdamas kas dedasi tiesiai po mano nosimi?

„Anksčiau maniau, kad žmogus, patyręs psichinę traumą, labai kenčia, tai yra labai intensyviai jaučia. Bet iš tiesų, jeigu trauma rimta, jis nieko nejaučia, ir tai kur kas baisiau už visus jausmus. Nieko. Visiškai nieko: nei meilės, nei neapykantos, nei užjautos, nei gailesčio. Netgi sau.“

Knygą galima perskelti į dvi dalis. Pirmoji – labiau grožinė, eseistinė. Antroji – labiau aktualizuota publicistika. Pirmoji – labiau atmintis. Antroji – labiau refleksija. Jeigu reiktų rinktis, pirmoji man kur kas arčiau, nepaisant to, kad ten tik dar vienas puikiai pažįstamas vinegretas iš tų pačių parulskiškų temų – tikėjimo ir netikėjimo, religijos simbolių ir tiesų, jų interpretacijų, nuolatinio viso ko virsmo fiziniais instinktais, kūniškumo, kalbančio apie fiziologiją, potraukį, gašlumą, alkį, nuodėmę ir t.t. Šalia lipdomos atminties fotonuotraukos, kurios, susipažinusiems su Sigito Parulskio kūryba, bus ne kartą girdėtos, tačiau šioje knygoje jos ir vėl prikeliamos, dar kartą išleidžiamos į apyvartą, tarsi senos, tačiau į madą nuolat grįžtančios drabužių kolekcijos, tarsi nuvertėję, jau nebenaudojami pinigai, kuriuos po kurio laiko pradeda žvejoti numizmatai ir kitokie marginalai. Ratai sukasi ir, atrodo, trūksta visai nedaug, kad formulės apsinuogintų, pradėtų plaukti tiesiai prieš akis. Dar šiek tiek ir Sigitas bus visai išspręstas, tačiau tas “šiek tiek“ vis nusitęsia į amžinybę, o ši Parulskio, kaip žinia, nejaudina, todėl jis vis rašo ir rašo, konstruoja savo gražius rankdarbius ir tu negali nespausti rankos virtuvės šefui. Negali tiesiog imti ir pacituoti, ką nors išskirtinio, nes cituoti verta bene viską iš eilės.

„Man kūniškumas nėra kokia nors gąsdinimo ar dirginimo priemonė, kūniškumas yra pradžia, pirminė forma, iš kurios žmogus nuolat veržiasi, ir iš šios kovos atsiranda visi menai, visi dvasingumai, tikėjimai ir neapykantos.“

Tuo tarpu, antroji, publicistinė dalis jau asocijuojasi ne su pramogomis, o su darbu. Taip ir jaučiasi, kad čia Parulskis dirba. Yra sausas, lakoniškas ir net jeigu formulės vis dar veikia tai jau nebe taip stipriai, nebe taip mirtinai, todėl ir aš labiau vartau saldainį tarp dantų laukdamas kol jis pats ištirps vietoje to, kad ryžtingai jį perkrimsčiau. Tarsi kaulą. Gundymas juo manęs neveikia, todėl pradedu galvoti, ką pats galėčiau pasakyti, jeigu jau taip. Ir sugalvoju. Ir vėl mintyse grįžtu prie pirmosios dalies. Džiaugiuosi ja. Jau vien tuo (bet juk ne tik!), kad ji įkvepia kažką daryti ir mane patį. Tai reta, tačiau itin pradžiuginanti dovana, kurią tau kartais įteikia knygos. Tekstai. Autoriai. Ir dažniausiai – to net visai nežinodami.

„Ką daryti? Galiu pasakyti, ką aš darysiu. Prisitvosiu, pasiduosiu instinktų orgijoms, – nes instinktais taip pat būtina rūpintis, turi išlikti pusiausvyra, – paskui kentėsiu, išsiblaivysiu, tada suspausiu sėdmenis, grįšiu į kultūros prieglobstį, vėl dirbsiu, puoselėsiu, garbinsiu ir kursiu. Nes man vis dar nenusispjauti.“

O viršelis? Jis nuostabus.

Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Sarah Perry – Esekso slibinas

Keista, nekasdienė knyga. Archajiška, ornamentuota, papuošta senosios mados deriniais, deranti prie XIX a. pabaigos Londono, kuris čia ir yra viso ko atspirties taškas. Kryžminanti miestą ir kaimą. Mokslą ir religiją. Meilę ir abejingumą. Persisunkusi angliška drėgme ir rūkais. Pradėjęs skaityti dar ilgai laužiau galvą, kur yra durys, pro kurias galėčiau užeiti į knygos vidų. Kur yra langas, pro kurį galėčiau įkvėpti gaivaus oro. Čia niekas tau nepadeda, čia vanduo sunkus ir įtraukiantis ir kapstytis esi paliktas vienas pats. Veikėjams tu visai nerūpi, jie ir taip turi ką veikti. Turškiasi savo rūpesčiuose ir kasdienybėse, svaiginasi savimi daug labiau negu kitais. Visi jie sprogsta iš vidaus. Yra tiesiog išsprogdinami. O tu esi tik tam, kad stebėtum ir liudytum. Dažnai net nesuprasdamas ką liudiji ir kam viso to reikia.

Tekstas apgaulingas tarsi pats Esekso slibinas. Visi lyg ir supranta, kad toks neegzistuoja, tačiau tuo pačiu nieko negali padaryti, kad užgniaužtų abejonę kylančią iš vidaus. Ta abejonė daug galingesnė už visas barikadas. Ji smelkiasi kiaurai. Ji priverčia ir tave patikėti, kad knygoje yra kažkas daugiau negu galima perskaityti. Ir tu murkdaisi tuose vandenyse bandydamas iškapstyti kokį menkniekį. Stiklo gabaliuką. Paukščio plunksną. Išplyšusią sagą. Kabiniesi už tų smulkmenų tarsi šiaudo ir kažkokiu stebuklingu būdu vis sugebi išsilaikyti paviršiuje.

Nors knyga ir parašyta visai neseniai (2016 m.), tačiau tai puikus klasikinės literatūros pavyzdys. Ji lėta, neskubanti ir per daug tolima, kad sugebėtum pasijusti esantis jos dalimi.

“Nulaižė nuo nykščio cukrų ir linksmai pažvelgė į stogų smailes už lango. Parašyti Korai buvo lyg perdurti votį; netrukus gali atsirasti kitų nepatogumų, bet kol kas jis jautė vien palengvėjimą.“

Knygos durys atsiveria jau gerokai įsibėgėjus, bet kambariai po kuriuos vaikštau tėra kambariai, kuriuose kažkada gyveno žmonės. Jų ten jau nebėra. Ir dėl to kyla klausimas – ar kada nors iš viso buvo? Tu nesi tų kambarių dalis, jie kitokie, jie – tik nuotraukos, kurių blizgiame paviršiuje matai savo atvaizdo atspindį. Jis pranyksta tą pačią akimirką, kai užverti knygą. Kai pamoji ranka ir stebi nuvažiuojantį traukinį. Bet išeiti iš perono nesinori. Lieki jame ir dar kurį laiką tavo lėti žingsniai atkartoja pastraipas ir puslapius. Laiškus ir išpažintis.

Ši knyga tiems, kuriems nusibodo skubėti. Kurie pavargo nuo tuščių ambicijų ir nepertraukiamo paveikslėlių srauto. Tai knyga vienam kartui, tačiau net ir tą vieną galima išgyventi gražiai ir laimingai. To ir linkiu, uždarydamas langus ir duris. Žinau, norėdami patys išspręsite jų mįslę, išpainiosite tinklus, atgulsite samanose ir leisitės glamonėjami mylimųjų, kurie uždrausti ne tik popieriuje, bet ir akyse. Tačiau rankos niekada nemeluoja. Jos rašo laiškus. Jos liečiasi. Jos išveda iš rūko.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Essex Serpent, Serpent’s Tail
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Gintaras Bleizgys – Karmelio kalno papėdėje

„Nemažai žmonių mėgsta daug kalbėti ir girtis savo nuopelnais. Visi mes tą mėgstame. Ir yra žmonių, kurie tyli ir tiesiog būna šalia, o kai reikia, paduoda servetėlę.“

Knygą pradedu skaityti kaip romaną (?), bet jau labai greitai suprantu, kad tai – savotiškas dienoraštis. Ir net to žodžio „savotiškas“ nereikia. Dienoraštis ir tiek. Išsipūtusi palapinė, plevėsuojanti vėjyje, kurią prie žemės laiko tik kuoliukai – realūs žmonės ir, norisi tikėti, realūs įvykiai. O jeigu norisi tikėti, tai, suprantama, ir tiki.

Su Bleizgiu yra taip, kad visas jo rašymas visų pirma skirtas sau ir turi kažkokią pirmapradę, daug aukštesnę prasmę ir paskirtį. Juo jis apvalo save, apsinuogina ir išsivanoja tarsi pirtyje, gelbstisi. O visa, kas vyksta po to, t.y. knygos, skaitytojai ir t.t., tėra šalutinis produktas, kurio nebuvimas autoriaus, panašu, labai ir nenuliūdintų. Nes jau vien rašydamas jis pasiekia savo, t.y. išsirašo. Ir kaip puiku, kad tai įdomu ne tik jam, bet ir trečiajam asmeniui, t.y. skaitytojui, kuris žvelgdamas kiaurai autorių šio ištartuose žodžiuose atranda ir dalelę savęs, ir pats pasijunta šiek tiek pakylėtas, šiek tiek apsinuoginęs, šiek tiek apsivalęs.

Knygoje daug religijos. Nors, iš tiesų, ne knygoje, bet Bleizgio gyvenime. Tuo tarpu knygoje – tik šio gyvenimo atspindžiai, tik trupiniai, lyginti su tuo, kas lieka neparašyta. Bet ir tų trupinių skaitytojui pilnai pakanka. Jie pažyra per įvairias patirtis, išgyvenimus, aliuzijas. Jie paskatina prisiminti ir savo tikėjimą. Savo religiją. Paskatina, primena, bando paaiškinti, parodyti kelią. Nors ne tiek parodyti, kiek papasakoti apie savąjį ir pastebėti, kad tavasis nedaug kuo skiriasi.

„Žmonės sako, kad pelargonijų lapai yra senos mergos kvapo. O man patinka tas kvapas.
Būna, kad jį užuodžiu, kai po poezijos vakaro pasirašinėju ant knygų.“

Skaityti nėra lengva, tačiau kiek kitokia, nei būtų galima pagalvoti, prasme. Skaitydamas šią knygą sutrinki ne dėl kokių nors techninių ar paviršinių aspektų, o dėl įtampos. Jauti, kad autorius tave bando, testuoja, kažkam ruošia. Rodo kokių smūgių būna ir kaip jų išvengti. Bet tu juk protingas ir supranti, kad visa tai – fikcija, nes norint tinkamai (tikrai tinkamai) pasiruošti, neužtenka vieną kartą perskaityti. Akivaizdu, jeigu tokie smūgiai tave ištiktų, niekaip nuo jų neišsisuktum. Todėl skaitai atsargiai, tarsi ruošdamasis kažkam. Akistatai. Susitikimui. Ruošiesi tam, kam neįmanoma pasiruošti. Iš čia ir nerimas, abejonė. Iš čia ir jausmas, kad gyveni.

„Dar kepiausi varškėčių, tik neypatingai pavyko. Varškė buvo drėgna, įdėjau per mažai miltų, todėl varškėčiai išėjo skystoki, valgiau raukydamasis.“

O štai čia yra vieta, kuri man perlaužia knygą. Tas „valgiau raukydamasis“ atveria daug daugiau negu buvo sumanyta (?). Bet juk kiekvienam savo, galvoju ir sustoju šioje vietoje ilgesniam laikui. Tai vieta, kuri nesiderina su kitais autoriaus piešiamais vaizdiniais. Tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Bet tuo pačiu ir tarsi viską patvirtinta, pagrindžia, įrodo. Tas „valgiau raukydamasis“ čia tarsi plyšys, pro kurį pažvelgus matosi tikrasis žmogus. Daug panašesnis į tave negu galėjai kada nors pagalvoti. Keista ir juokinga? Galbūt. Tačiau tai – mano raktas į knygą. Tai – sprendinys. Tai – atsakymas. Pro šią vietą įžengiu į vidų ir vidus įžengia į mane. Tai taip paprasta, kad net sunku užrašyti ir paaiškinti. Kuo paprasčiau, tuo sudėtingiau – dar kartą pasiteisina posakis.

Knyga iš tų, kurias skaityti gera, o užversti sunku. Ji artima, nors tas artumas ir šiek tiek grėsmingas, nes paskui jį seka didelis šešėlis. Daug didesnis už pačią knygą. Didesnis, o gal net didžiausias. Ir skaitydamas visada žinai, kad jis greta. Kad jis čia. Kad jis niekur nedingo. Šešėlis, Karmelio kalno.

Jis įkvepia lygiai tiek, kiek gąsdina ir gąsdina lygiai tiek, kiek išgelbsti. Jis – tai tu. Dabar ir visados.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Sigitas Parulskis – Tamsa ir partneriai

Šią knygą įsigijau dar prieš pakylant ir lūžtant komentarų apie ją bangai. Dar prieš sprogimą, kuris silpnesnius būtų suplėšęs į gabalus, o stipresniems apdeginęs sparnus. Kad suprastume apie ką aš čia, pateikiu trumpą pagrindinių įvykių santrauką:

–   Knygos anotacija: http://www.almalittera.lt/knyga/tamsa-ir-partneriai.html

–   Mindaugas Kvietkauskas parašo aštrią recenziją, po kuria nusėda neregėtas kiekis (literatūriniam tinklapiui) komentarų: http://literaturairmenas.lt/2013-02-22-nr-3415/580-knygos/885-mindaugas-kvietkauskas-sazines-balsas-ar-holokausto-industrija

–   Sigitas Parulskis pagauna Mindaugo Kvietkausko mestą kamuolį ir meta jį atgal (komentarų po interviu skaityti nepatariu): http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/s-parulskis-klydau-manydamas-kad-lietuviai-yra-kur-kas-didesni-antisemitai-201303051004.htm

O visa tai lydi gausybė įvairių pasisakymų, komentarų, straipsnių ir apžvalgų.

Reklaminiu požiūriu toks viešumas beveik neprilygstamas. Na, kai daugelis net neskaitę knygos, žino ir nebijo pasisakyti daug plačiau bei išsamiau negu vidutinis knygą perskaitęs (!) skaitytojas.

Žinodamas šią priešistorę, skaitydamas knygą mėginau (kiek tai įmanoma) atsiriboti tiek nuo istorinių įvykių tikslumo (juk tai grožinės literatūros kūrinys, o ne dokumentais pagrįsta ataskaita), tiek nuo jau perskaitytų nuomonių, komentarų ir kitų ištarų. Ir ką gi tuomet radau? Ogi nei daug, nei mažai – meilės istoriją. Didžiąją dalimi nelaimingą, tačiau kupiną vilties ir stipraus erotinio prieskonio.

O visa kita (apie ką iš esmės ir buvo tiek daug diskusijų) – tėra fonas ir aplinkybės. Situacijos į kurias papuola žmogus, ieškantis mylimosios labiau nei savęs. Ieškantis jos savyje, ieškantis ir negalintis susitaikyti su tuo kas vyksta aplink.

„Meluoti tinka bet koks laikas, tiesai reikalinga ypatinga akimirka“.

Nors šiaip, jeigu reiktų išrinkti į atmintį įsikirtusias citatas, būtų galima cituoti daug ir plačiai. S. Parulskis yra vienas iš tų, kurie geba valdyti kalbą/tekstą/žodį. Kurie geba sujungti juos taip, kad skaitančiajam staiga imtų ir nušvistų. Ir tuomet būna nesvarbi nei loginė teksto prasmė/pagrįstumas, nei daug kitų dalykų. S. Parulskis rašo taip, kad būtų galima jį skaityti ir skaityti. Jo tekstas labiau gyvas skaitymo malonumu nei pačia istorija.

Tiesa, knygoje man pasirodė kiek per daug religinių simbolių, kurie tokie akivaizdūs ir perkrauti, kad net sunkiasi pro viršelius ir laša tiesiai ant stalo. Taip ir norisi paimti ir viską gerai išgręžti, o tuomet – skaityti toliau. Tačiau taip paprastai knygos neišgręši, tad jie (tie simboliai) vis sunkiasi ir sunkiasi, vis laša ir laša… Pradedant nuo vardų, vietų, baigiant įvykiais, palyginimais ar net šnekamąją kalba – viskas sodriai pertepta religiniu sviestu, bibliniu paštetu ir kitais plačiai visuomenėje vartojamais produktais. Suprantama, toks ir buvo užmanymas, o ar tai tinkama, ar nelabai – tegul kiekvienas nusprendžia pagal save.

Apibendrindamas galiu pasakyti tik tiek, kad man patiko. Tiesa, ne taip, kaip patinka paskiros S. Parulskio esė, bet patiko. Nes skaitymas – taip pat malonumas. Ir jeigu kažkas sugeba apžaisti skaitytoją žodžiais taip, kad šis nušvistų, tuomet užvertus knygą privalu atsistoti ir ploti. Abiem rankomis. Už tai, kad autorius geba tai, kas daugeliui yra tolima ir, deja, nepasiekiama svajonė. Net jeigu ir atskiesta šiokiu tokiu dirbtinumu bei apsimestinumu. Juk svarbiausia, kad tekstas veikia ir veikia taip, kad esi priverstas juo patikėti.

„Atsimeni, kai atėjai pas mus pirmą sykį? Aš sėdėjau virtuvėje… Tada pirmąkart pasimatėme. Ne, tai nebuvo atsitiktinumas, tyčia apsinuoginau. Norėjau pasimėgauti tavo sumišimu.“

 

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2012 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis