Archyvas

Tag Archives: vienatvė

ko-negalima-sakyti-merginai-bareNereikia meluoti – negaliu būti objektyvus, kai jau n metų skaitau Povilo blogą ir jau n kartų esu siūlęs jį versti į knygą. Negaliu nesidžiaugti kolegos sėkme, negaliu nespausti jam rankos ir nesižavėti jo apsisprendimu daryti vienaip, o ne kitaip. Galiausiai, negaliu negirti to, ką tikrai verta girti, nes tai – ne dažna ar įprasta situacija. Žodžiu, negaliu meluoti. Ir nemeluosiu.

Šį romaną perskaičiau dar kaip rankraštį. Kaip slaptą dokumentą, kurio nespėjo paviešinti spaustuvės mašinos. Tiesa, ne toks jis jau ir slaptas – viskas, o ir dar daugiau, seniai atskleista visiems akyliems Povilo sekėjams interneto platybėse. Jo, kaip autoriaus nepristatinėsiu, tiesiog paskaitykite jo blogą arba ten patalpintus interviu su pačiu savimi (nes, o kodėl gi ne?)!

Povilo įdirbis tiesiog fantastiškas. Jam net nereikėjo šio romano rašyti. Užteko pervesti blogą, išsirinkti geriausius jo gabalus ir šiek tiek apšlifavus sujungti į vieną piešinį. O į tą piešinį jis dar sugebėjo įpinti istoriją. Giją, kuri veda skaitytoją į priekį ir neleidžia atsikvėpti. Žodžiu, žada intrigą ir žadina smalsumą (nes, o kuo viskas baigsis?) iki knygos pabaigos.

Čia nėra sakinių, tik tekstas. Vientisas, nesibaigiantis, amžinas. Primena J. Kunčiną (?), kuris Povilui labai imponuoja. Tačiau tai, kad tekstas užrašytas tokiu nepertraukiamu srautu, pastebiu tik tuomet, kai noriu iš jo ištraukti kokį nors sakinį ir jį pacituoti. Tik tada paaiškėja, kad cituoti reikia pastraipomis. Nes srautas toks pagavus, kad nėra laiko žiūrėti į techniką, visas dėmesys patraukiamas ir iš karto nukreipiamas į esmę, į vaizdus, į tai kas slepiasi po. Ir tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitant nėra laiko nuobodžiauti ir stumti puslapį po puslapio – jie patys praskrieja pro šalį. Vienas du ir baigta. Ir norisi skaityti nuo pradžios. Ir norisi skaityti dar. Ir dar. Ir dar.

“Gėrimų skyriuje svarstau, ko – mineralinio vandens ar giros – noriu, ir pasirenku mineralinį vandenį, tada vėl keliauju į kitą parduotuvės galą jogurto. Bet kol nueinu, noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti, jaučiuosi ramus, turintis tiek daug pasirinkimų – visiškas apsivalymas.“

Tiesa, šis romanas greičiausiai labiau patiks tiems, kurie sugebės susitapatinti su tekstu. Su veikėju. Su aprašomomis situacijomis. Drįsčiau spėti, labiau jaunimui, negu vyresniems. Bet gali būti ir priešingai, nes aprašomos situacijos aktualios daugeliui, tik ne visi iki jų prisikapsto. Ne visi jas iškelia į paviršių. O tuo labiau, ne visi į jas ieško atsakymų. Povilas ieško. O ar randa, kiekvienas turėtų nuspręsti pagal save.

Čia pilna Vilniaus, Alytaus, pajūrio ir kitų konkrečiai įvardinamų bei aprašomų vietų, atsiminimų, nuorodų į laikmetį. Į realybę. Tai romanas, kuris suvokiamas itin aiškiai, nes jo šaknys apraizgiusios tau gerai pažįstamus ženklus, kurių realumu nereikia abejoti. Jie visi čia, šalia tavęs. Visi barai, visos juose skambančios dainos, galiausiai visos merginos, kurias veikėjas sutinka ir su kuriomis mezga vieną didelį ryšių ir santykių voratinklį. Tame voratinklyje ir tu, mielas skaitytojau, tik to dar, greičiausiai, nesuvoki. O kai suvoksi, greičiausiai, jau bus per vėlu.

Dar noriu pastebėti, kad romanas labai gražiai išbaigtas techniškai. Povilas puikiai sužaidžia personažų/veikėjų pristatymais ir kitomis išnašomis, kurios iš pradžių kelia susirūpinimą, ar pavyks. Bet įsivažiavus supranti, pavyko ir pavyko taip, kad geriau sunkiai ir besugalvotum.

“Manau, kad tiek ji, tiek aš žinom, kad ji sensta ir kad anksčiau ar vėliau jauniau atrodyti nepadės nei makiažas, nei drabužiai, nei batai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų.“

Tai romanas apie vienatvę. Apie meilę. Susižavėjimą ir neapykantą. Apie pokalbius su kitais, mėginant parodyti, kad viskas ko trūksta – tai pokalbio su savimi. Tuo pačiu – tai pokalbis su savimi. Būdas save išrašyti, išvalyti, išviešinti. Kad pamatytum, jog priemonė ir tikslas dažnai yra vienas ir tas pats.

Kad ir kiek čia beparašyčiau, visada atrodys, kad galima parašyti daugiau. Kažką, ką praleidau. Kažką, ko neprisimenu. Kažką, kas skaitytoją dar labiau įvestų į kontekstą. Kita vertus, ar reikia? Pats romanas jau yra kontekstas. Pats skaitytojas. Ir, žinoma, jų nesibaigianti meilės istorija, kurios nevalia atidėti.

Žodžiu, tai išlauktas ir išbaigtas romanas, kuriam – tik geriausi atsiliepimai. Sergu už šią knygą ir linkiu jai visokeriopos sėkmės.

Kita informacija:
Puslapiai:
228 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Reklama

maiklo-k-gyvenimas-ir-laikai-1

Kalbant apie šią knygą, nesinori kalbėti ilgais sakiniais. Atrodo čia užtektų vien raktinių žodžių. Taigi, Maiklas K ir jo serganti motina. Pietų Afrika. Keiptaunas. Karas. Komendanto valanda. Kova dėl išlikimo. Laukimas. Smėlis. Kūnas, vis labiau panašėjantis į dvasią, ir dvasia, vis labiau tolstanti nuo kūno. Žmonės kaip augalai ir augalai kaip žmonės. Sodas ir sodininkas. Tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis.

„- Kiaulės nežino, kad vyksta karas, – paaiškino. – Ananasai nežino, kad vyksta karas. Tai, kas valgoma, auga ir toliau. Kas nors juk turi valgyti tuos dalykus.“

Su kiekvienu puslapiu, atrodo, įžanga tik plečiasi ir viskas tėra pradžia, belaukiant posūkio. Tarsi tuoj, jau visai netrukus, prasidės tikroji istorija. Tarsi tuoj, tekstas išsiverš iš paraštės ir nuskaidrės vaivorykštės spalvomis. Tačiau su kiekvienu puslapiu tu randi save vis toliau ir toliau nuo kranto, o vanduo, kaip ir žengiant pirmuosius žingsnius, vis dar tesiekia kulkšnis. Galiausiai, kranto jau nebesimato. Net nebeaišku, kurioje jis pusėje. Pradedi klajoti. Dar šiek tiek ir pradedi klejoti. Nepajunti kaip įžanga virsta dėstymu. Kaip žingsnis po žingsnio eini, nežinodamas ir net nesirūpindamas kur.

Tam tikra prasme, tai – knyga apie vienatvę. Vienatvę, kaip didelę erdvę, kurioje ir klajoja Maiklas K. Ir čia nėra jokių tikslų ar norų. Tiesiog ėjimas. Judėjimas. Nesirūpinant kur link einama. Kur link judama. Iš teksto tampa aišku tik viena – jeigu sustosi, tau galas. Vienatvė tave praris. O kol eini, ji eina greta. Laukia, stebi kaip tu vis labiau alksti, kaip vis sunkesni darosi tavo žingsniai.

„K atsisuko. Išvydo jaunesnį už save vyrą su žaliu ir auksiniu šiltu treningu, nešiną medine įrankių dėže. O ką išvydo nepažįstamasis? K nežinojo.“

Visas pasakojimas lėtas ir ramus. Tarsi upė, tekanti pro šalį. Lėta, rami, neišvengiama.

Neaišku kiek šioje knygoje Afrikos, tačiau skaitydamas ją pajunti. Bent jau spėji, kad tai ji. Afrika. Supranti, kad tai kažkas nepažįstamo. Kažkas tik nujaučiamo, tačiau vis dar svetimo. Tai jau trečioji mano perskaityta J. M. Coetzee knyga (pirmosios dvi čia – “Barbarų belaukiant“ ir “Nešlovė“), tad galima sakyti po truputį pradedu užčiuopti bei perprasti apie ką ir kodėl jis kalba. Bet ar galėčiau kam nors tai paaiškinti, vis dar abejoju. Matyt, viskas turi nusistovėti tarsi tirščiai. Tarsi arbatžolės, nusėdančios puodelio dugne. O tada, kai nusistovi, arbata dažniausiai jau būna išgerta ir viską tenka pradėti iš naujo.

Tokia ir ši knyga. Ją užvertus norisi dar pasėdėti ir palaukti, kol viskas išsisluoksniuos. Kol išryškės. Kol nušvis. Bet ar išsisluoksniuoja? Išryškėja? Nušvinta? Kai užduodu sau šiuos klausimus, noriu viską perskaityti dar kartą, nes žinau, kad daug, dar labai daug šioje knygoje praleidau, labai daug dar nepamačiau. Tai daugiasluoksnė knyga. Kitokia ji ir negalėtų būti, kai smėlis gula ant smėlio. Vienas šuoras po kito. Sluoksnis po sluoksnio. Gyvenimas ant gyvenimo.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Life and Times of Michael K
Puslapiai: 239 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 1983 m.)

(c) veikiantis

barbaru-belaukiant_z1Šią knygą laimėjau viename iš leidyklos „Baltos lankos“ skelbiamų konkursų Facebook paskyroje. Todėl, galima sakyti, mane ir J. M. Coetzee suvedė visiškas atsitiktinumas. Apie autorių prieš tai nieko nežinojau, apie knygą – taip pat. Tad atsiverčiau ją neturėdamas jokių išankstinių nuomonių, nuostatų ar nusiteikimo, kuris kaip nors galėtų paveikti teksto skaitymą ir įsiskaitymą.

„Imperija nereikalauja, kad jos tarnai mylėtų vienas kitą, ji reikalauja tik kad jie atliktų savo pareigą.“

Tekstas plaukia lėtai, niekur neskuba, leidžia įsijausti į kiekvieną sakinį, suprasti kiekvieną žodį, pamatyti kiekvieną vaizdinį. Viskas suprantama iš pirmo karto, nekyla jokio diskomforto mėginant priprasti prie autoriaus kalbos, stiliaus ar vertimo kokybės. Kiekvienas žodis, atrodo, savo vietoje. Nėra kvailo perspaudimo ar tuščio susireikšminimo. Viskas taip, kaip ir turėtų būti.

„Kai numirsiu, tikiuosi pelnyti tris smulkaus šifro eilutes Imperijos laikraštyje. Nieko daugiau ir nenorėjau – tik ramaus gyvenimo ramiais laikais.“

Romanas kraupiai ramus, stingdantis, netempiantis skaitytojo paskui save, o einantis šalia ir viską atvirai išsipasakojantis. Siužeto ašis – Imperijos pakraštyje esančio miestelio teisėjas, kuris ir pasakoja savo istoriją. O istorija apie tai, kaip vieną dieną ramų miestelio gyvenimą sudrumsčia gandai apie artėjančius barbarus ir iš Imperijos Sostinės atsiunčiami pareigūnai, kuriems skiriama, pradžioje, išsiaiškinti, o vėliau – ir apginti tolimiausią Imperijos įtvirtinimą nuo artėjančios grėsmės. Priėmęs atvykėlius ir pradėjęs pažinti jų mąstymą bei veikimo būdus, teisėjas pradeda abejoti, kas yra tikrieji barbarai – tie, apie kuriuos sklando įvairiausi gandai, ar tie, kurie atvyko pas jį iš Imperijos Sostinės. Tokia tad pradžia, o norėdami sužinoti kas vyksta toliau, knygą turėsite perskaityti patys. Tačiau galiu pažadėti, kad kuo toliau – tuo įdomiau.

„Tam tikra prasme aš bendrauju su ja kaip meilužis: nurengiu ją, numaudau, glostau, miegu greta, – bet lygiai taip pat galėčiau pririšti ją prie kėdės ir mušti, tai būtų ne mažiau intymu.“

Ramus ir lėtas teksto tekėjimas apgaubia ir norisi ne kuo greičiau (daugiau, labiau ir t. t.) skaityti, kiek kuo daugiau sužinoti. Apie tai kas vyksta, kas galėtų vykti ir kas niekada neįvyks. Tačiau tas “kuo daugiau“ nereiškia, kad ši knyga yra greito vartojimo produktas – tai kur kas subtilesnis gurmaniškas patiekalas, kurio paragavęs, netrukus pradedi „sirgti“ herojumi, viską išgyveni kartu ir, kas svarbiausia, tau pradeda rūpėti (!). O tai – jau tikrai daug.

Knyga nuostabi. Ramiai ir aiškiai, jautriai ir atvirai. Apie jausmus, apie paieškas to, ko neįmanoma surasti, apie neapčiuopiamo mėginimus virsti apčiuopiamu, apie instinktus, skausmą ir nuostabiai gražią vienatvę, slepiamą po bendrystės kauke. Tai išpažintis, atsivėrimas, žmogiškų klaidų ir prisipažinimų švytintys kraštai.

Baigus skaityti neapleidžia jausmas, kad tai gera literatūra. Tokia, kuriai nereikia daug, – vos kelių sakinių, kad paliestų iš vidaus lygiai iš išorės.

Užverčiu knygą su šypsena ir džiaugsmu. Rekomenduoju ją visiems, o pats mėginsiu nepraleisti kitų šio autoriaus knygų (lietuviškai išverstas turime dar tris). Dabar jau žinosiu, kad galiu tikėtis paties geriausio.

Barbarų belaukiant. Belaukiant savęs.

 

Vertinimas: 10/ 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Waiting for the Barbarians
Puslapiai:
210 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 1980 m.)
Kaina: nieko nekainavo. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

simtas metu vienatvesAnksčiau nebuvau skaitęs nė vienos šio autoriaus knygos, o pastarosios žinojau tik pavadinimą, kuris klaidžioja tarp įvairiausių pokalbių, seniai virtęs fraze, nebeturinčia nieko bendro su šiuo romanu. Taigi, jokių povandeninių srovių – knygą įsigijau, nes tai klasika ir tiesiog negalėjau atsispirti pagundai, kai ši tekainavo penkis su puse lito.

Tiesa sakant, prieš ją atsiversdamas tikėjausi kažko archaiško ir nuobodaus, netgi sunkiai skaitomo, o gavau tokią dozę teksto upės, jog net praėjus savaitei nuo paskutinio puslapio užvertimo, vis dar jaučiuosi šlapias ir trokštantis grįžti atgal.

Knygos siužetas sukasi apie Makondo kaimelį Pietų Amerikoje. O viskas prasideda nuo šio kaimelio įkūrimo: čia ir dėl išradimų pamišęs tėvas, ir nuolat atvykstantys bei visokių naujovių atvežantys čigonai, ir vaikai, padedantys alchemijos bandymuose, ir žmona, besistengianti viską sugrąžinti į savas vietas, ir daugelis kitų.

„Pasaulyje dedasi neįtikėtini dalykai, – skundėsi jis Ursulai. – Čia pat, anapus upės, yra daugybė stebuklingų įtaisų, o mes čia tebegyvename tarsi kokie asilai.“

Skaityti – be galo įdomu. Daug nuotykių, veiksmo ir paveikslėlių, kurie keičia vienas kitą, žadina atradimo džiaugsmą ir leidžia gyventi kažkur šalia, knygos puslapiuose bei stebėti veikėjus tiesiai iš už jų nugarų.

Ir nors pradžioje dar atrodo, kad suvaldysi teksto srovenimą, tačiau tolstant, su kiekvienu puslapiu tai darosi vis mažiau įmanoma – įvykis keičia įvykį, o istorija – istoriją. Daug vardų, giminystės ir kitokių ryšių. Gyvenimo ratas įtraukia ir galiausiai pradedi pamiršti kas buvo aprašoma prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau puslapių. Nes tai – jau praeitis. O tekstas gyvena čia ir dabar. Nesustojama ir nežaidžiama detalėmis, tiesiog keliaujama nuo vienos nuotraukos prie kitos, kol pastebi, jog nejučia viskas pradeda gultis į paskirtas vietas, į didelį besisukantį ir net nesiruošiantį sustoti gyvenimo ratą. Kažkur tarp realybės ir mistikos:

„Visą naktį ant miestelio leidosi tylutėlė lavina: nuklojo stogus, užvertė durs, dusino lauke miegančius galvijus. Tiek prikrito gėlių iš dangaus, jog išaušus Makondas buvo storai užklotas standžiu kilimu – reikėjo kastuvais bei grėbliais valyti gatves, kad galėtų praeiti laidotuvių procesija.“

Siužetas įtraukia, viena karta keičia kitą, vaikai gimsta ir auga, seneliai miršta arba pasimiršta, revoliucijos prasideda ir baigiasi, giminaičiai tampa meilužiais, o meilužiai sužino, kad yra giminaičiai, kaimelis išgyvena nuosmukius bei klestėjimus, nesibaigiančias žmonių emocijas, jų užsispyrimą ir lankstumą, viskas sukasi, sukasi, sukasi ir įpusėjus knygą, tampa praktiškai nebeįmanoma atsekti visų ryšių, o kiekvieną puslapį pradedi skaityti tarsi naują istoriją. Vienu metu veikia po tris ar net keturias kartas veikėjų ir kiekvienas jų – nepakartojamas, unikalus, turintis savo istoriją, persipynusią su kitomis istorijomis, čia, žiūrėk, pranykstantis, o čia – ir vėl atsirandantis, net jeigu kur nors už šimto puslapių. Negana to, veikėjų vardai kartojasi, perduodami iš kartos į kartą, taip apsunkinant visus mėginimus įsiminti siužeto vingius ir kryptis. Taigi, ties kažkuria vieta jau nesirūpini, kad ne viską prisiminsi ir ne viską galėsi atkartoti – svarbu tai kas vyksta dabar. Dabar ir vien tik dabar.

Tekstas įtikina taip stipriai, jog kartais atrodo, viskas vyksta iš tikrųjų, pavyzdžiui lyja jau daugelį mėnesių. O klausimų dėl veikėjų realumo net nekyla. Knyga įtraukia ir keičia tave, piešia naują tavo mąstymo lauką.

Grįžtant prie siužeto, būtų galima sakyti, jog tai – ne miestelio, o giminės istorija. Tačiau knygoje šios linijos taip susisieja, kad tampa neatskiriamomis. Pagrindinis visus knygos puslapius vienijantis bruožas – vienatvė. Aprašomas laikotarpis – šimtas metų. Taigi – šimtas metų vienatvės.

Knyga tikrai neeilinė. Užvertęs ir vėl noriu atversti, noriu prisiminti, kas vyko pradžioje ir kaip tai meistriškai atkartojama pabaigoje. Noriu skaityti ir skaityti, kad galėčiau paliudyti visus šimtą metų, o ne atskirus vaizdinius. Noriu sukti ir sukti tą gyvenimo ratą, kol šis įsispaus į atmintį ir niekada iš ten nebeišnyks.

Tiesa, skaitydamas prisiminiau, jog kai kurie motyvai man jau girdėti ir prieš akis iškilo Sigito Parulskio „Murmanti siena“, kur taip pat aprašomas kelių kartų gyvenimas, kur taip pat veikėjų vardai perduodami iš kartos į kartą. Tačiau tai – tik padrikos sąsajos, nes vargu ar tokiai knygai kaip ši, galėtų kas nors prilygti ta vidine energija, kuri užpildo sklidinai.

Tad rekomenduoju. Be jokios sąžinės graužaties. Skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite – tokiomis knygomis tiesiog negalima netikėti.

„Jie visi tokie, – nė kiek nesistebėdama, atsakė toji. – Pamišėliai iš prigimties.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cien Anos De Soledad
Puslapiai:
335 psl.
Leidykla: Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Metai: 1991 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: 5,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Tai jau antroji šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga. Pabaigęs pirmąją, pradėjau skaityti šią ir toliau keliavau A.Nykos-Niliūno gyvenimo atspindžiais. Dienoraščių fragmentais.

Ši knyga kur kas ramesnė nei pirmoji ir kur kas labiau išlaikyta. Tai paaiškinti labai paprasta – autorius tiesiog peržengė į antrąją savo gyvenimo pusę (paskutiniai šios knygos įrašai daryti, kai jam buvo jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų). Taip pat, apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, autorius nusėdo ir nebeliko pirmojoje knygoje buvusio jaunystės gaivališkumo, daugybės kelionių bei laikmečio pokyčių įtakotų patirčių. Gyvenimas nurimo, tapo stabilus ir skaitant šiuos fragmentus vis dažniau į akis krisdavo jo pasikartojimai, t.y. tuo pačiu metų laiku vykstantys tie patys ritualai, tie patys žmonės, tos pačios kalbos. Iš vidaus tai sunkiau pastebėti negu iš išorės, tačiau net ir pats autorius kartais akivaizdžiai tai pabrėždavo ir tuo bodėdavosi.

Pirmojoje knygoje mane labiausiai paveikė laikmečio pokyčių liudijimai bei atsiminimai apie draugus, kurie tam tikru metu vienas po kito pradėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuo tarpu šioje knygoje, tokie atsisveikinimai tapo įprasti. Čia autoriaus draugų ir pažįstamųjų mirtys aprašomos kaip neišvengiama gyvenimo dalis, dažnai net nesileidžiama į pernelyg didelius sentimentus, nes šie, autoriaus žodžiais, neretai būna dirbtiniai ir nieko nebereiškiantys.

Labiausiai ko šioje knygoje laukiau – atsakymo į klausimą, kaip autorius reaguos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei su tuo susijusius įvykius ir kokie jausmai jį užplūs grįžus į Lietuvą. Taigi, nedelsdamas pateikiu keletą su tuo susijusių citatų:

1990 m. kovo 11 d.

Vakare: žinia apie nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Vilniuje. Sunkiai išreiškiamas jausmas, – lyg staiga būtum sužinojęs, kad ir tu vis dėlto nesi absoliučiai vienas pasaulyje.

1991 m. rugsėjo 1 d.

Pagaliau ir JAV pripažino Lietuvą (37 ar 38 valstybė, po Mongolijos!). Popiet važiavome į College Parką pas Almenus. Visi susirinkusieji, įskaitant ir ten buvusį Sovietų ambasados tarnautoją, džiūgavo ir sveikino vieni kitus.

1991 m. rugsėjo 6 d.

Šįryt Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos Valstybės Tarnyba, paties Gorbačiovo pirmininkaujama, oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybė nebe maironinis sapnas, o tikrovė paprasčiausia šio žodžio prasme. Visi kovotojai už jos laisvę, kurių kaulai guli Lietuvos palaukėse arba Sibiro sniegynuose, visi nukryžiuotieji už ją dabar gali ištarti paskutinį CONSUMMATUM EST. Kas galėtų mane įtikinti, kad šiais laikais nebėra stebuklų?

Skaityti šiuos žodžius ir jausti šiuos išgyvenimus buvo tikrai nuostabu, mat skaitydamas tokias knygas kaip ši, įsitrauki į jose aprašomus gyvenimus ir tampi jų dalimi, todėl toks džiaugsmas negali nepersiduoti.

Ganėtinai smulkiai autorius aprašo ir savo grįžimą į Lietuvą 1998 m. Apsilankymą Vilniuje, Kaune, Utenoje, gimtosiose vietose. Viskas jautru ir atvira, tačiau tuo pačiu taip nutolę ir pasikeitę, jog galima suprasti, kad antrą kartą į šias vietas A.Nyka-Niliūnas tikrai nebegrįš, nes tokias, kokias paliko, autorius išsaugojo vien tik savyje, savo prisiminimuose.

Žvelgiant plačiau, šioje knygoje kur kas daugiau prisiminimų nei pirmojoje. Taip pat nebėra tiek daug įrašų kitomis kalbomis. Labai daug vienatvės ir atsiribojimo, beprasmybės ir nykumos išgyvenimų. Ir nors autorius nėra vienišas, galima pagalvoti, jog jo viduje plyti tuščios ir išpustytos stepės.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Skaičiau ją kas rytą, po kelis puslapius, niekur neskubėdamas. Ir visi šie gyvenimo atspindžiai, fragmentai sugulė labai gražiai ir raminančiai. Tai tarsi pažintis su žmogumi, kuris tavęs niekada nematė ir niekada nepamatys. Ir kas svarbiausia – jis jau nebijo tokios pažinties, nes peržengus tam tikras ribas, baimė telieka tik žodis.

Mano vertinimas: 9/10

Leidykla:
Baltos lankos
Puslapių skaičius: 639 psl.
Išleidimo metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis