Archyvas

Žymių archyvai: rekomendacija

9 kaasKažkada jau buvau skaitęs kitą šio autoriaus knygą. Negana to, puikiai ją įvertinęs. Todėl nepaisant to, kad beveik nieko, ką tuomet skaičiau, nebeatsimenu, šią knygą atsiverčiau su pakankamai apčiuopiamais lūkesčiais. O gal netgi įsitikinęs, kad ji man turėtų patikti.

“9 kapas“ yra prieš tai skaitytos šio autoriaus knygos (“Beveidės aukos“) tęsinys. Viskas toliau sukasi apie detektyvą Fabianą Riską, kuris toliau plėtodamas savo asmeninio gyvenimo liniją įsivelia į naują detektyvinę istoriją… Kažkur girdėta, bet tokie jau tie detektyvų rašytojai, niekaip negalintys paleisti savo kūdikių. Jo Nesbo turi Harį Hūlę, tuo tarpu Stefan Ahnhem augina(si) Fabianą Riską.

Todėl pradėjus skaityti, atmintį iš lėto žadina kažkur jau girdėti vardai ir pavardės, jie sukasi prieš akis ir smegenys po truputį įsitempia bei pradeda iš giluminių sluoksnių kelti seniai užpustytą informaciją apie juos. Tarsi apie senus klasiokus, kurių nemačiau daugybę metų – iš veido dar atpažįstamus, tačiau per nesimatymo laiką negrįžtamai nutolusius savo gyvenimais ir todėl dabar jau nebeaišku kiek iš tikrųjų apie juos prisimenu, o kiek tik įsivaizduoju prisimenąs.

„Nusileidęs iki platformos, jis nušoko ant bėgių ir toliau skuodė tiesiai į tamsą. Finišas jau visai prie pat. Dar šiek tiek ir jie niekada jo neberas. Jam pasisekė – nebuvo jokio stovinčio traukinio, bėgiuose irgi nieko nesigirdėjo. Staiga už nugaros pasigirdo pokštelėjimas – tarsi būtų sprogusi padanga. Bet čia juk nebuvo automobilių. Jis nesuprato, kas vyksta, net tada, kai sulinkus kairiajai kojai stačia galva krito į bėgius.“

Skaitant, norėjosi prisiminti bent ką nors apie tas “Beveides aukas“, tačiau šios buvo per toli, todėl teliko sustelkti ir mėgautis knyga, kuri gulėjo mano rankose, o ne bene prieš metus rašytame šio blogo įraše.

O susitelkti buvo į ką ir tam net nereikėjo labai didelių pastangų, nes “9 kapas“ iš karto patraukė dėmesį – knyga parašyta meistriškai, o siužetas lankstomas taip lengvai tarsi sensėjaus rankose atgyjanti popierinė gervė, iš šono atrodo, kad tam net nereikalingos jokios pastangos, viskas vyksta natūraliai ir todėl skaitydamas ne vargsti, o ilsiesi.

Žinoma, įvykių, kurie tarsi dėlionė švinta prieš tavo akis, čia labai daug. Kiekvienas jų nešasi savo antraplanius veikėjus, aukas, vardus ir pavardes, kurias, skaitant su kelių dienų pertraukomis, kartais sunku prisiminti ar išlaikyti dėmesio centre, tačiau epizodai, nors ir plaukiojantys, gražiai gulasi vienas prie kito ir tik laiko klausimas, kada jie susikibs į vieną didelį ir gražų paveikslą. O kad taip nutiks, tu net neabejoji.

„Visur buvo apsauginių rankos, kurios greitai galėjo pavirsti į daužančius kumščius. Dabar jos daugiausiai tik stumdė ir tampė jas tarytum melžti vedamas karves. Vis greičiau ir greičiau. Buvo matyti, kad ir apsauginiai patiria stresą, dairydamiesi po šiaip jau ramią užpakalinę gatvę, į kurią niekas kitas per pūgą lįsti nedrįsdavo.“

Pabaiga (o juk tai – kiekvieno detektyvo arkliukas!) tikrai stipri, viskas išsipina puikiai. Ne holivudiškai, ne melodramatiškai, netgi sakyčiau šiek tiek kraupiai, beriant druską ant žaizdos ir kažką paaukojant. Tačiau nei per daug, nei per mažai. Tiek, kiek būtina, kad nutiltum ir iš naujo sutelktum dėmesį į siužetą, kurio sekančio vingio tikrai nesitikėjai.

Ir nors eigoje, kaip minėjau, tu šiek tiek skęsti tarp vardų ir pavardžių, painiojiesi ten, kur nesipainioja gal tik pats autorius ir keli dėmesingiausi skaitytojai, visa tai – niekis, nes kreiseriniu greičiu leki pirmyn, nėra ko stoviniuoti. Ir kuo mažiau lieka iki kranto, tuo autorius turi didesnius šansus tave nustebinti. O likus vos keliems žingsniams (grybšniams) jis jau gali su tavimi daryti ką tik nori. Ir jis tai daro, mėgaujasi savimi. Žinoma. Nes juk tam ir statė šį kortų namelį – kad vėliau galėtų iš bet kurios jo vietos ištraukti tavo įsimintą kortą. Stebiesi net suprasdamas ir nujausdamas, kad tai – tik dar viena apgavystė, nes korta, kurią įsidėmėjai, slepiasi visur, kur tik autorius įsigeidžia (vidinėje tavo švarko kišenėje; tarp tavo paskutinės skaitytos knygos puslapių; tavo bate ir t.t.). O galiausiai paaiškėja, kad nei kortos, nei namelio iš viso nėra ir visa tai – tik žaidimas, kuriuo autorius mėgaujasi ir tu mėgaujiesi kartu su juo. Nes knyga puiki ir vienas malonumas ją skaityti, perskaityti, rekomenduoti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Den Nionde Graven
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Filozad_mano vaikas varo is proto_minkstas.indd

Kažkada jau apžvelginėjau kitą šios autorės knygą, kuri, kaip atsimenu, paliko tikrai labai gerą įspūdį. Ir nors ji jau seniai nukeliavo į kitas rankas, kartais atrodo vis dar norėtųsi ją paimti ir pavartyti, idant atgytų į šoną retsykiais nugraviruojančios mintys ir sąmonė.

Tačiau laikas bėga, vaikai auga ir prieš akis jau laikau knygą, kurios viršelis skambiai triumfuoja, kad mano vaikas mane varo iš proto! Žinoma, tai tik skambūs žodžiai, tačiau taip ir atkreipiamas dėmesys, priverčiama suklusti bei sutelkti dėmesį. Net jeigu tik akimirkai!

Ši knyga skirta tam, kad padėtų geriau orientuotis bei pažinti vaiką, kuriam yra nuo 6 iki 11 metų. Suprasti, kas vyksta jo galvoje ir kas sąlygoja vienokį ar kitokį elgesį. Kaip ir ankstesnėje knygoje, svarbiausia čia yra priežastys, nes tik pažinus jas galima tinkamai sureaguoti į pasekmes.

Pradėjęs skaityti vėlgi susiduriu su nuostabia pratarme/įžanga, kuri tokia puiki, kad ją visą norėtųsi pacituoti. Ji tiksli, aiški, metodiška, atliepianti tai, ką nešiojuosi savo galvoje, bet ne visada gebu tinkamai suformuluoti žodžiais.

„Liaukimės vaizdavęsi, kad tėra vienas teisingas požiūris ar sprendimas. Ne. Kiekvienas sprendimas turi savo pasekmes. Į vieną tikslą kartais veda keli skirtingi keliai. Paprastai „teisingo“ sprendimo idėja verčia tėvus jaustis kaltus, o tai ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Jau vien galimybė rinktis ir kitokį požiūrį yra gerai.“

Puiku ir tai, kad jau pačioje pradžioje pateikiami paaiškinimai (savotiška instrukcija), kaip reikia skaityti šią knygą, ką reiškia įvairūs paveikslėliai ir ženklai, iš kokių pozicijų kalbama ir ką norima tuo pasakyti. Tai leidžia pajusti tekstą dar prieš pradedant jį skaityti ir iš anksto atsako į klausimus, kurie dar tik bus užduoti. O tai – labai gerai, nes skaitytojui nereikia pačiam atradinėti knygos taisyklių bei logikos, autorė jas atskleidžia pati, kas tokio tipo knygai yra tiesiog būtina. O toliau ši knyga jau veikia tarsi orientyras, tarsi burė ar vėliava virš minios galvų ir rankų.

„Kai galvojame, kad žaisti mums visai neįdomu, prisiminkime, kad žaidžiame ne su mašinėlėmis, lėle, „Lego“ kaladėlėmis ar „Monopolį“, bet kad žaidžiame su vaiku!“

Knygoje kalbama ne tik apie situacijas, kurios yra dėsningos ir būdingos tam tikram amžiaus vaikui, bet ir apie tai kaip suaugusysis turėtų elgtis su savimi, kaip skaityti save, primenama, kad mes esame ne tik objektas orbitoje, bet ir visa orbita, todėl visų pirma turime pajusti ir pažinti save, o tuomet bus daug lengviau sureaguoti į situacijas į kurias patenkame augindami vaikus.

Tai knyga ne vienkartiniam perskaitymui, o nuolatiniam buvimui po ranka, kad esant reikalui galėtum atsiversti, šiek tiek atitrūkti ir tarsi iš šono pažvelgti į vieną ar kitą situaciją. Toks atokvėpis ir apmąstymas privers nustebti, kai prieš akis atsivers ne vienas ir ne du atradimai, kurių pačiame įvykių sūkuryje nepastebėjome.

Tačiau kalbėti (ypač protingai) – viena, o auginti vaikus – visai kas kita, tad nepamirškime esmės ir prisiminkime, kad mums yra duota gausybė įrankių, o ši puiki knyga – tik vienas iš jų.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Il me cherche!
Vertėja/Vertėjas: Donata Pleskevičienė
Puslapiai: 176 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Ahnheim_Beveidesaukos_vrsl.inddVos tik atsivertus knygą, į akis krito puslapių plonumas. Taigi nors išoriškai ji ir neatrodo labai stora (lyginant su kitomis, panaši į ~300 psl. knygą), tačiau realiai čia puslapių beveik dvigubai tiek! O toks netikėtas popieriaus pasirinkimas man iš karto nevalingai susišaukė su kitoje knygų lentynoje gulinčia biblija, kurios puslapiai taip pat itin ploni. Tačiau tuo sąšaukos ir baigėsi, o pradėjus skaityti teliko džiaugtis, kad tų puslapių tiek daug ir kad jie nenyksta taip greitai kaip tos šalia gulinčios ir tik 300 psl. teturinčios knygos.

Sunku pasakyti kodėl (manau, pagooglinus rastume ne vieną tekstą nagrinėjantį šią įdomią temą), tačiau šiaurės šalys ir detektyvai yra sulipę tarsi slapti mylimieji, tarsi obuoliai ir obelys, tarsi duona ir sviestas, galiausiai tarsi pietų šalys ir dramos. Ir spėčiau, kad klimatas čia tikrai nėra paskutinėje vietoje. Suprask, šaltis, tikslumas, logika. Kažkuo ir kažkaip tarpusavyje besisiejantys dydžiai. Tuo tarpu pietuose daugiau majnanų, jausmų, ilgesingų atokvėpių ir todėl tekstai gimdo visai kitus pasaulius.

O toks sėkmingas sulipimas lemia, kad šiaurės šalies autoriaus parašytas detektyvas jau pats iš savęs nešasi būsimos kokybės ženklą, kuris leidžia susidaryti išankstinę nuomonę net negirdėjus autoriaus vardo, nei pavardės, nei pavadinimo, nei kuo prasideda būsima istorija.

Taip buvo ir su šia knyga, kuri nustebino tiek, kiek tik galima nustebinti. Atrodytų dar vienas reklaminis triukas, kai knygos viršelyje minimos savo reputaciją jau seniai užsitarnavusių Jo Nesbo ir Stiego Larssono pavardės. Tačiau pradėjus skaityti „Beveides aukas“ supranti, kad tai visai ne reklaminis triukas, o paprasčiausias priminimas, ką ir kaip čia surasi.

O tada puslapis keičia puslapį ir tu supranti, kad knyga tau tinka. Ir tekstas, ir logika, ir puslapiai, ir maršrutai, ir t.t. ir pan. Ir nors knygą skaičiau ganėtinai ilgai, turėdamas daugiau laiko mielai jos būčiau nepaleidęs ir įveikęs keliais atokvėpiais (nes vieno tokiam puslapių kiekiui tikrai nepakaktų). Be to, nepaisant savo storumo, ji puikiai tinka tokiam skaitymui, kuris trunka daugiau nei kelias savaites, kai prie knygos prisėdama vos keliems skyriams per dieną. Net ir tokiu atveju, jie niekur neišblunka ir neišsisklaido, o audžiasi vienas prie kito ir atmintis juos be didesnių pastangų išsaugo, nes kažkur giliai žino, kad tai – puikus kino filmas, puiki pramoga, kurios kitą kartą gali tekti laukti pakankamai ilgai.

„Negi čia tikrai viskas, ką jam pavyko sukaupti per keturiasdešimt trejus gyvenimo metus? Keletas nudrožtų sofų ir dulkinų lempų gaubtų? Fabianą užplūdo noras pasakyti vyrukams, kad nebetemptų daiktų vidun ir geriau viską nuvežtų į sąvartyną.

Atrodė, tarsi būtų nusipirkęs naują, prabangų kompiuterį ir iškart puolęs perkėlinėti senų duomenų su visais virusais ir šlamštu. O jam norėjosi tikros naujos pradžios. Bent kartą spjauti į pinigus ir pirkti tai, kas nauja. Plėšti plastiką ir uosti nenaudotų daiktų kvapą.“

Kas gerą detektyvą padaro geru detektyvu? Nebūtinai istorija, pagrindinė figūra ar tos figūros vidinės prieštaros (nes kaipgi be jų). Nebūtinai nusikaltimų, aukų skaičius ar detektyvinio siužeto vingiai. Nebūtinai logika, vieta ar dialogai. Tad, kas? – klausiu savęs ir suprantu, kad neužtenka, jog viso, ką išvardinau, būtų po truputį. Juk vis vien galimai kažko trūktų. Galbūt to šiaurietiško šalčio? Tos virš judančių kūnų masės plevenančios dvasios? To nematomo ženklo, kuris niekaip neleidžia atsipalaiduoti? Galima spėlioti ir spėlioti, tačiau vieno recepto nėra ir vis tik, jei norite tą trūkstamą faktorių x pajusti bei pamėginti sau įvardinti, tuomet ši knyga tam puikiai tiks. Nes čia to papildomo ingrediento yra per akis ir jis pakelia kartelę keliais sprindžiais aukščiau, tokiu būdu knygą paversdamas Knyga, o detektyvą – Detektyvu. Atrodytų, kas čia tokio – didžioji ar mažoji raidė? Bet perskaitykite šią knygą ir suprasite patys. Mielai rekomenduoju ir jau pradedu pavydėti jums būsimo malonumo.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Offer utan ansikte
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 584 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

1984Na, šią knygą taip dažnai aptikdavau visokiuose „must read“ topuose, kad mano smalsumas vieną dieną ėmė ir nugalėjo. Ir dabar dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi.

„Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje.“

Apie tai ir yra ši knyga, apie tuos kelis kubinius centimetrus, kurie iki paskutiniosios kovoja už savo laisvę. Tai romanas apie pasaulį, kuriame negalima jokia iniciatyva, joks mąstymas – visi turi paklusti Didžiajam Broliui, o nusižengusieji negailestingai baudžiami visišku ištrynimu iš visuomenės. Tai romanas apie Vinstoną Smitą, dirbantį istorijos klastojimo skyriuje, kuriame falsifikuojama/perrašinėjama istorija taip, kad ji atitiktų šios dienos aktualijas. Tai romanas apie Vinstoną Smitą, kuris kelia klausimus, mąsto ir jaučia, kad jis ne vienas toks, matantis, jog tai, kas vyksta nėra tiesa, nėra gerai ir kad reikia kažką daryti. Tiesiog būtina. Tai romanas apie nuolatinę ir, atrodo, beviltišką kovą prieš sistemą.

Nuo pat pirmojo puslapio tekstas pagauna skaitytoją savo idėja. Ir nors iš pradžių reikia šiek tiek laiko, kad priprastum prie pasakojimo stiliaus, vėliau knygos tiesiog neįmanoma paleisti iš rankų. Tai kažkas tokio, tai knyga, kuri triuškina skaitytoją su kiekvienu siužeto posūkiu, su kiekvienu puslapiu.

„Aš suprantu KAIP, aš nesuprantu KODĖL.“

Skaitytojui čia tiesiog neleidžiama atsikvėpti, įtampa nuosekliai didinama itin greitu tempu ir tu tiesiog negali užversti šios knygos nesvarbu kas beatsitiktų – diena ar naktis. Psichologiškai kone iki kaulų smegenų prasiskverbianti istorija. Absoliutus pajautimas.

Turiu pripažinti, jog ne veltui ši knyga yra rekomenduojama aukščiau mano jau minėtuose visokiuose „must read“ topuose. Turiu pripažinti, jog perskaitę šią knygą tikrai nenusivilsite.

Nepaisant visiško knygos triumfo, vis vien reiktų mestelti vieną kitą akmenį į leidėjų daržą. Visų pirma, į akis kartas nuo karto krenta gramatinės klaidos. Taip pat visiškai nesupratau ką knygos pradžioje veikia didžiulis ir grandiozinis „spoiler‘is“ pavadinimu „Įvadas“ (Ne, tai nėra autoriaus parašytas įvadas. Tai viso labo kažkokio vyruko straipsnis apie šią knygą). Neskaičiau jo, nes nenorėjau prarasti viso knygos skaitymo įdomumo. Manau, savaime suprantama, jog tai kas čia vadinama „Įvadu“ turėtų vadintis kažkaip kitaip ir būti įdėta į knygos pabaigą, t.y. skaitytojui perskaityti jau pabaigus romaną. Daugelyje knygų būtent taip ir daroma, todėl labai keista kodėl čia buvo padaryta atvirkščiai. Žvelgiant iš kitos pusės, manau, jog šiai knygai įvado ar įžangos iš viso nereikia, nes ji pati puikiai sugeba skaitytoją užkabinti, “apdirbti“ ir nusitempti į giliausią dugną.

Visgi nepaisant šių nežymių nesklandumų, knyga yra pavyzdinė ir 99 proc. „must read“. Imkite ją ir skaitykite ir tatai skaitydami permanykite 🙂

Rekomenduoju.

Vertinimas: 10 /10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nineteen Eighty-Four
Puslapiai:
264
Leidykla: “Jotema”
Metai: 2007 (originalas – 1949 m.)
Kaina: išsimainiau, todėl man nekainavo nieko. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Kadangi man ką tik baigėsi sesija ir aš dar nesijaučiu pasiruošusi parašyti recenziją, radau dar vieną smagų sąrašiuką. Taigi, geriausios visų laikų knygos (penkiasdešimtukas):

1. “Didysis Getsbis“ – F. Scot Fitzerald (čia).
2. “Rugiuose prie bedugnės“ – J.D. Salinger.
3. “1984“ – G. Orwell (čia).
4. “Nematomas žmogus“ – H. G. Wells (čia).
5. “Rūstybės kekės“ – J. Steinbeck
6. “22-oji išlyga“ – J.Heller (čia).
7. “Musių valdovas“ – W. Golding.
8. “Kelyje“ – J.Kerouac (čia).
9. “Gyvulių ūkis“ – G.Orwell (čia).
10. “Ulisas“ – J.Joyce (čia).
11. “Lolita“ – V.Nabokov (čia).
12. “Triukšmas ir įniršis“ – V.H. Faulkner (čia).
13. “Puikus Naujas pasaulis“ – A. L. Huxley (čia).
14. “The Sun Also Rises“ – E. Hemingway.
15. “Heart of Darkness“ – J. Conrad.
16. “Brdeshead Revisited“ – E. Wough.
17. “Nežudyk strazdo giesmininko“ – H. Lee (čia).
18. “To the Lighthouse“ – V. Woolf.
19. “Pale fire“ – V. Nabokov.
20. “Vėjo Nublokšti“ – M. Mitchell.
21. “Kai aš gulėjau mirties patale“ – V. Faulkner (čia).
22. “The Heart Is A Lonely Hunter“ – C. McCuller.
23.  “Baltoji Iltis“ – J. London (čia).
24. “Aš, Klaudijus“ – R. Graves.
25. “Aistrų našta“ – W. S. Maugham (čia).
26. “Nusikaltimas ir Bausmė“ – F. Dostoyevsky (čia).
27. “Prisukamas apelsinas“ – A. Burgess (čia).
28. “Under the Volcano“ – M. Lowry.
29. “Light in August“ – V. H. Faulkner.
30. “Nostromo“ – J. C. Nostromo.
31. “Beloved“ – T. Morsisson.
32. “Don Kichotas Lamančietis“ – Migelis de Servantesas Savedra (čia).
33. “Skerdykla Nr. 5“ – K. Vonnegut (čia).
34. “The Prime Of Miss Jean Brodie“ – M. Spark.
35. “Žiedų valdovas“ – J. R. R. Tolkien (čia).
36. “Džeinė  Eir“ – Š. Brontė (čia).
37. “A Farewell To Arms“ – E. Hemingway.
38. “A Passage To India“ – E. M. Forster.
39. “Native Son“ – R. Wright.
40. “Vėtrų kalnas“ – E. Brontė.
41. “Tesė ir d’Ebervilių giminės“ – T. Hardy (čia).
42. “Ragtime“ – E. L. Doctorow.
43. “Vidurnakčio vaikai“ – S. Rushdie.
44. “Gravity’s Rainbow“ – T. Pynchon.
45. “Kopa“ – F. Herbert.
46. “Wide Sargasso Sea“ – J. Rhys.
47. “The Magus“ – J. Fowles.
48. “The Portret of The Artist As A Young Man“ – J. Joyce.
49. “Puikybė ir Prietarai“ – J. Austen (čia).
50. “Moviegoer“ – W. Percy.


(http://colleenyancy.deviantart.com/art/this-is-a-book-portal-106640849)

Peržiūrėjus visą sąrašą nustebau du kartus. Maloniai ir nemaloniai.
Maloniai dėl to, kad gana daug šių knygų yra išleistos ir lietuvių kalba.
Nemaloniai dėl to, kad skaičiau tik keletą iš jų. Jau turiu “must read“ sąrašą vasarai. O kaip jūs?

Sąrašas rastas čia.

jauno-zmogaus-memuaraiRašydamas apie „Tylos angelą“ brūkštelėjau, jog nedaug ką tegaliu parekomenduoti iš Gavelio kūrybos. Taigi, taisau klaidą.

„Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį ligi galo.“

„Jauno žmogaus memuarai“ – tai keturiolikos laiškų romanas. Tai keturiolika Leono Cipario laiškų iš anapus savo draugui ir mokytojui Tomui Kelertui, kuriuose Levas atkuria savo gyvenimą: nuo pirmų iki paskutiniųjų dienų.

Tai romanas apie idealus ir jų pragaištingą ieškojimą. Apie kovą už teisybę ir šviesią ateitį, o tuo pačiu – prieš nusistovėjusią sistemą, kurios neįmanoma suprasti, aprašyti bei identifikuoti. Visa knyga – tai tarsi vientisas savasties ieškojimas, vedantis į lemiamą tašką.

„Esu užbaigta knyga, žinau, kad niekas tuose apmūsojusiuose puslapiuose nepakis. Galiu būti nešališkas ir teisingas.“

Tai romanas apie gyvenimą, kai gyvenimas baigėsi ir nieko jau nebegalima pakeisti. Tuo pačiu nieko nebereikia bijoti, o kas svarbiausia – niekam nebereikia meluoti. Tikriausiai todėl tekstas toks nuostabus – nešališkas ir teisingas. Dėstomas ramiai, niekur neskubant ir spinduliuojantis saugumo jausmą. Mintys neįtikėtinai rišlios, jokios tuštybės, balasto ar nereikalingų epizodų. Tai užburia, pagauna nuo pat pirmojo žodžio ir nepaleidžia iki paskutiniojo atokvėpio.

„Stebukle stebuklinga yra tai, kad jį gali išaiškinti kaip tinkamas.“

Manau, šis romanas turėtų patikti daugeliui. Vieniems – dėl savo turinio, kitiems – dėl formos, tretiems – dėl jausmo, o ketvirtiems – dėl idealų. Taip pat romanas turėtų (pa)tikti tiems, kurie vertina laiškus ir nespjauna į popierinį žodį. Tai tarsi vadovėlis. Nesakau, kad perskaitę šią knygą išmoksite tobulai rašyti laiškus ar be galo rišliai ir vientisai reikšti savo mintis bei jausmus, tačiau galiu garantuoti, kad suvoksite kas yra ir kaip atrodo tobuli laiškai. Ir tebūnie tai idealas ar savotiška siekiamybė vedanti bei stumianti į priekį.

Beje, turiu paminėti, jog skaitydamas šią knygą atsiribojau nuo bet kokio galimo istorinio konteksto (kuris čia yra labai svarbus) ir tiesiog skaičiau dabar, o ne kažkada prieš dvidešimt metų. O tai, kad man ji padarė didžiulį įspūdį, yra šios knygos universalumo bei įvairiapusiškumo įrodymas. Gavelis „eina“ per psichologiją, per paprasčiausius dalykus, „eina“ logiškai ir įtaigiai – be jokių pašalinių trikdžių, į vieną sujungdamas jausmus ir protą.

Na, o grįžtant prie konkretesnių įdomybių ir pastebėjimų, norėčiau pasidalinti kiek netikėtu atradimu – nuolat eskalavęs Vilniaus temą, Gavelis Levo vaikystę piešia Kaune ir būtent Kaunui suteikia pakankamai reikšmingą vaidmenį. Tai man pasirodė mažų mažiausiai netikėta :). Aišku galiausiai vis vien pramuša Vilnius su Gavelio taip mėgiama „juodojo varno“ painiava bei chaosu.

Sunku rašyti apie knygą, kai norisi tiesiog džiaugtis, o ne ieškoti priekabių 🙂

„Aš niekur nedingau, aš tebesu. O svarbiausia – galiu rašyti tau laiškus. Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.“

Puiki knyga – jokių priekaištų ar nusivylimų. Tiesiog puiki knyga.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Puslapiai: 216
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2007 (pirmas leidimas – 1991 m.)
Kaina: ~7 Lt. (pirkti)

(c) veikiantis