Archyvas

Tag Archives: rekomendacija

1984Na, šią knygą taip dažnai aptikdavau visokiuose „must read“ topuose, kad mano smalsumas vieną dieną ėmė ir nugalėjo. Ir dabar dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi.

„Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje.“

Apie tai ir yra ši knyga, apie tuos kelis kubinius centimetrus, kurie iki paskutiniosios kovoja už savo laisvę. Tai romanas apie pasaulį, kuriame negalima jokia iniciatyva, joks mąstymas – visi turi paklusti Didžiajam Broliui, o nusižengusieji negailestingai baudžiami visišku ištrynimu iš visuomenės. Tai romanas apie Vinstoną Smitą, dirbantį istorijos klastojimo skyriuje, kuriame falsifikuojama/perrašinėjama istorija taip, kad ji atitiktų šios dienos aktualijas. Tai romanas apie Vinstoną Smitą, kuris kelia klausimus, mąsto ir jaučia, kad jis ne vienas toks, matantis, jog tai, kas vyksta nėra tiesa, nėra gerai ir kad reikia kažką daryti. Tiesiog būtina. Tai romanas apie nuolatinę ir, atrodo, beviltišką kovą prieš sistemą.

Nuo pat pirmojo puslapio tekstas pagauna skaitytoją savo idėja. Ir nors iš pradžių reikia šiek tiek laiko, kad priprastum prie pasakojimo stiliaus, vėliau knygos tiesiog neįmanoma paleisti iš rankų. Tai kažkas tokio, tai knyga, kuri triuškina skaitytoją su kiekvienu siužeto posūkiu, su kiekvienu puslapiu.

„Aš suprantu KAIP, aš nesuprantu KODĖL.“

Skaitytojui čia tiesiog neleidžiama atsikvėpti, įtampa nuosekliai didinama itin greitu tempu ir tu tiesiog negali užversti šios knygos nesvarbu kas beatsitiktų – diena ar naktis. Psichologiškai kone iki kaulų smegenų prasiskverbianti istorija. Absoliutus pajautimas.

Turiu pripažinti, jog ne veltui ši knyga yra rekomenduojama aukščiau mano jau minėtuose visokiuose „must read“ topuose. Turiu pripažinti, jog perskaitę šią knygą tikrai nenusivilsite.

Nepaisant visiško knygos triumfo, vis vien reiktų mestelti vieną kitą akmenį į leidėjų daržą. Visų pirma, į akis kartas nuo karto krenta gramatinės klaidos. Taip pat visiškai nesupratau ką knygos pradžioje veikia didžiulis ir grandiozinis „spoiler‘is“ pavadinimu „Įvadas“ (Ne, tai nėra autoriaus parašytas įvadas. Tai viso labo kažkokio vyruko straipsnis apie šią knygą). Neskaičiau jo, nes nenorėjau prarasti viso knygos skaitymo įdomumo. Manau, savaime suprantama, jog tai kas čia vadinama „Įvadu“ turėtų vadintis kažkaip kitaip ir būti įdėta į knygos pabaigą, t.y. skaitytojui perskaityti jau pabaigus romaną. Daugelyje knygų būtent taip ir daroma, todėl labai keista kodėl čia buvo padaryta atvirkščiai. Žvelgiant iš kitos pusės, manau, jog šiai knygai įvado ar įžangos iš viso nereikia, nes ji pati puikiai sugeba skaitytoją užkabinti, “apdirbti” ir nusitempti į giliausią dugną.

Visgi nepaisant šių nežymių nesklandumų, knyga yra pavyzdinė ir 99 proc. „must read“. Imkite ją ir skaitykite ir tatai skaitydami permanykite 🙂

Rekomenduoju.

Vertinimas: 10 /10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Nineteen Eighty-Four
Puslapiai:
264
Leidykla: “Jotema”
Metai: 2007 (originalas – 1949 m.)
Kaina: išsimainiau, todėl man nekainavo nieko. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Kadangi man ką tik baigėsi sesija ir aš dar nesijaučiu pasiruošusi parašyti recenziją, radau dar vieną smagų sąrašiuką. Taigi, geriausios visų laikų knygos (penkiasdešimtukas):

1. “Didysis Getsbis” – F. Scot Fitzerald (čia).
2. “Rugiuose prie bedugnės” – J.D. Salinger.
3. “1984” – G. Orwell (čia).
4. “Nematomas žmogus” – H. G. Wells (čia).
5. “Rūstybės kekės” – J. Steinbeck
6. “22-oji išlyga” – J.Heller (čia).
7. “Musių valdovas” – W. Golding.
8. “Kelyje” – J.Kerouac (čia).
9. “Gyvulių ūkis” – G.Orwell (čia).
10. “Ulisas” – J.Joyce (čia).
11. “Lolita” – V.Nabokov (čia).
12. “Triukšmas ir įniršis” – V.H. Faulkner (čia).
13. “Puikus Naujas pasaulis” – A. L. Huxley (čia).
14. “The Sun Also Rises” – E. Hemingway.
15. “Heart of Darkness” – J. Conrad.
16. “Brdeshead Revisited” – E. Wough.
17. “Nežudyk strazdo giesmininko” – H. Lee (čia).
18. “To the Lighthouse” – V. Woolf.
19. “Pale fire” – V. Nabokov.
20. “Vėjo Nublokšti” – M. Mitchell.
21. “Kai aš gulėjau mirties patale” – V. Faulkner (čia).
22. “The Heart Is A Lonely Hunter” – C. McCuller.
23.  “Baltoji Iltis” – J. London (čia).
24. “Aš, Klaudijus” – R. Graves.
25. “Aistrų našta” – W. S. Maugham (čia).
26. “Nusikaltimas ir Bausmė” – F. Dostoyevsky (čia).
27. “Prisukamas apelsinas” – A. Burgess (čia).
28. “Under the Volcano” – M. Lowry.
29. “Light in August” – V. H. Faulkner.
30. “Nostromo” – J. C. Nostromo.
31. “Beloved” – T. Morsisson.
32. “Don Kichotas Lamančietis” – Migelis de Servantesas Savedra (čia).
33. “Skerdykla Nr. 5” – K. Vonnegut (čia).
34. “The Prime Of Miss Jean Brodie” – M. Spark.
35. “Žiedų valdovas” – J. R. R. Tolkien (čia).
36. “Džeinė  Eir” – Š. Brontė (čia).
37. “A Farewell To Arms” – E. Hemingway.
38. “A Passage To India” – E. M. Forster.
39. “Native Son” – R. Wright.
40. “Vėtrų kalnas” – E. Brontė.
41. “Tesė ir d’Ebervilių giminės” – T. Hardy (čia).
42. “Ragtime” – E. L. Doctorow.
43. “Vidurnakčio vaikai” – S. Rushdie.
44. “Gravity’s Rainbow” – T. Pynchon.
45. “Kopa” – F. Herbert.
46. “Wide Sargasso Sea” – J. Rhys.
47. “The Magus” – J. Fowles.
48. “The Portret of The Artist As A Young Man” – J. Joyce.
49. “Puikybė ir Prietarai” – J. Austen (čia).
50. “Moviegoer” – W. Percy.


(http://colleenyancy.deviantart.com/art/this-is-a-book-portal-106640849)

Peržiūrėjus visą sąrašą nustebau du kartus. Maloniai ir nemaloniai.
Maloniai dėl to, kad gana daug šių knygų yra išleistos ir lietuvių kalba.
Nemaloniai dėl to, kad skaičiau tik keletą iš jų. Jau turiu “must read” sąrašą vasarai. O kaip jūs?

Sąrašas rastas čia.

jauno-zmogaus-memuaraiRašydamas apie „Tylos angelą“ brūkštelėjau, jog nedaug ką tegaliu parekomenduoti iš Gavelio kūrybos. Taigi, taisau klaidą.

„Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį ligi galo.“

„Jauno žmogaus memuarai“ – tai keturiolikos laiškų romanas. Tai keturiolika Leono Cipario laiškų iš anapus savo draugui ir mokytojui Tomui Kelertui, kuriuose Levas atkuria savo gyvenimą: nuo pirmų iki paskutiniųjų dienų.

Tai romanas apie idealus ir jų pragaištingą ieškojimą. Apie kovą už teisybę ir šviesią ateitį, o tuo pačiu – prieš nusistovėjusią sistemą, kurios neįmanoma suprasti, aprašyti bei identifikuoti. Visa knyga – tai tarsi vientisas savasties ieškojimas, vedantis į lemiamą tašką.

„Esu užbaigta knyga, žinau, kad niekas tuose apmūsojusiuose puslapiuose nepakis. Galiu būti nešališkas ir teisingas.“

Tai romanas apie gyvenimą, kai gyvenimas baigėsi ir nieko jau nebegalima pakeisti. Tuo pačiu nieko nebereikia bijoti, o kas svarbiausia – niekam nebereikia meluoti. Tikriausiai todėl tekstas toks nuostabus – nešališkas ir teisingas. Dėstomas ramiai, niekur neskubant ir spinduliuojantis saugumo jausmą. Mintys neįtikėtinai rišlios, jokios tuštybės, balasto ar nereikalingų epizodų. Tai užburia, pagauna nuo pat pirmojo žodžio ir nepaleidžia iki paskutiniojo atokvėpio.

„Stebukle stebuklinga yra tai, kad jį gali išaiškinti kaip tinkamas.“

Manau, šis romanas turėtų patikti daugeliui. Vieniems – dėl savo turinio, kitiems – dėl formos, tretiems – dėl jausmo, o ketvirtiems – dėl idealų. Taip pat romanas turėtų (pa)tikti tiems, kurie vertina laiškus ir nespjauna į popierinį žodį. Tai tarsi vadovėlis. Nesakau, kad perskaitę šią knygą išmoksite tobulai rašyti laiškus ar be galo rišliai ir vientisai reikšti savo mintis bei jausmus, tačiau galiu garantuoti, kad suvoksite kas yra ir kaip atrodo tobuli laiškai. Ir tebūnie tai idealas ar savotiška siekiamybė vedanti bei stumianti į priekį.

Beje, turiu paminėti, jog skaitydamas šią knygą atsiribojau nuo bet kokio galimo istorinio konteksto (kuris čia yra labai svarbus) ir tiesiog skaičiau dabar, o ne kažkada prieš dvidešimt metų. O tai, kad man ji padarė didžiulį įspūdį, yra šios knygos universalumo bei įvairiapusiškumo įrodymas. Gavelis „eina“ per psichologiją, per paprasčiausius dalykus, „eina“ logiškai ir įtaigiai – be jokių pašalinių trikdžių, į vieną sujungdamas jausmus ir protą.

Na, o grįžtant prie konkretesnių įdomybių ir pastebėjimų, norėčiau pasidalinti kiek netikėtu atradimu – nuolat eskalavęs Vilniaus temą, Gavelis Levo vaikystę piešia Kaune ir būtent Kaunui suteikia pakankamai reikšmingą vaidmenį. Tai man pasirodė mažų mažiausiai netikėta :). Aišku galiausiai vis vien pramuša Vilnius su Gavelio taip mėgiama „juodojo varno“ painiava bei chaosu.

Sunku rašyti apie knygą, kai norisi tiesiog džiaugtis, o ne ieškoti priekabių 🙂

„Aš niekur nedingau, aš tebesu. O svarbiausia – galiu rašyti tau laiškus. Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.“

Puiki knyga – jokių priekaištų ar nusivylimų. Tiesiog puiki knyga.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Puslapiai: 216
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2007 (pirmas leidimas – 1991 m.)
Kaina: ~7 Lt. (pirkti)

(c) veikiantis