Archyvas

Tag Archives: norvegija

Knausgard_manokova1_vrs.indd

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

medziokliniai sunys

Prieš paimant į rankas norvegų autoriaus parašytą detektyvą, lūkesčiai negali būti maži. Norvegija detektyvų rašytojui iš karto uždeda kokybės ženklą ir avansu suteikia skaitytojų prielankumą. Net ir tuomet, jeigu nei autorius, nei knyga iki šiol tau buvo visai negirdėti. Dar prieš pradėdamas skaityti jau esi naivus ir tikiesi kažko nuostabaus.

„Ji paklausė apie jo svajonę, bet jis neatsakė. Ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad nežinojo. Jam patiko jo gyvenimas. Jis buvo policininkas ir nenorėjo būti kuo nors kitu. Dirbdamas detektyvu, jautė, kad daro kažką svarbaus ir reikšmingo.“

Knygos pradžioje tekstas ramus ir šaltas, todėl iš karto norisi sakyti, kad norvegiškas (bet gal tai – tik iš anksto nevalingai užprogramuoti sąmonės žaidimai?), o detektyvą Vistingą iš karto norisi lyginti su Hariu Hūle, kuriuo Jo Nesbo ir sukūrė tą puikaus norvegiško detektyvo mitą. Tik detektyvas Vistingas yra visiška priešingybė Hūlei. Jis ramus, neskubantis, o jo praeities šešėliais visiškai kitokie. Aišku, bandoma šiuos sutirštinti, bet iš esmės viskas skleidžiasi pastelinėmis spalvomis. O ir pats detektyvas tikras gerietis, nesuteikiantis jokio pagrindo negatyvioms mintims.

Beskaitydamas pagalvojau, kad geras detektyvinis romanas tai tarsi kamštis vonioje. Ištrauk jį ir pamatysi besiformuojantį sūkurį, kuriuo į vamzdžius nutekės ne tik vanduo, bet ir tu pats. Būsi pasiglemžtas, įtrauktas, paskatintas nepraleisti detalių ir visiškai panardintas į tekstą. O mintyse iš karto pradėsi dėlioti galimus sprendinius ir logiškas baigtis, nors jau žinosi, reikia abejoti viskuo, nes neabejojantys yra užliūliuojami ir apgaunami.

Perskaičius pusę knygos tampa aišku, kad pagrindinis veikėjas čia ne vien detektyvas, bet ir jo dukra žurnalistė, kurios veiksmuose gal netgi daugiau tyrėjams būdingų savybių. Todėl knyga įgauna dvi ašis, kurios kartu įsuka ją tarsi vaikiškas sūpynes ir tu nebegalvoji, o tiesiog skaitai, mėgaudamasis vėju  savo plaukuose.

Ir nors viskas atrodo puiku, knygai verčiantis į antrąją pusę, pradedi pastebėti, kad veiksmo ir krypčių nėra tiek daug. Viskas ramiai (nors kartais bandoma sudaryti priešingą įspūdį) juda į priekį, knyga tirpsta, o situacija keičiasi nežymiai. Taip pat nuo skaitytojo pradedama slėpti tai, ką sužino pagrindiniai veikėjai, o tai – visai negudrus ėjimas.

Na, o likus visai nedaug pradedi galvoti, ar viskas ne per daug paprasta? Pradedi klausti savęs, kad gal viskas dar priešakyje? Bet priešakyje – tik keletas skyrių ir vietos kažką pakeisti paprasčiausiai per mažai. O tada – vienas du ir knyga baigiasi. Ir supranti, kad tai kitoks detektyvas. Toks, kuriame niekas tavęs neapgaudinėja ir nemulkina. Kuriame niekas tavęs neveda į kreivų veidrodžių kambarius ir nesistengia nustebinti. Tai detektyvas, kuriame ramiai ir tolygiai sujungiami taškai. Nuo A iki Ž. Ir viskas. Bet tau, aišku, to nepakanka.

Visada galima daugiau, kartoji mintyse, nes giliai viduje norėjai būti apgautas, buvai pasiruošęs būti apgautas, laukei tos apgavystės, kuri taip ir neįvyko, nes pasirodo, niekas net nesirengė to daryti.

Tau norėjosi daugiau intrigos, daugiau siūlų kamuolyje, daugiau žaidimo ne su veikėjais, o su skaitytoju. O čia imta ir nueita lengviausiu keliu. Net lemiamos scenos tokios, kad, atrodo, autorius nusprendė jog visos aplinkybės tarnaus jam, o ne intrigai.

Tad šis romanas laipteliu, o gal net ir visais dviem žemiau Jo Nesbo. Ir vienintelė apgavystė čia ta, kad pats save apgavai tikėdamasis kažko netikėto. Kita vertus, tai juk irgi apgavystė. O ar ne to ir norėjai?

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Jakthundene
Vertėja/Vertėjas: Viktorija Gercmanienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2012 m.)

(c) veikiantis

vidurnakcio saule

Tai ne Haris Hūlė, tačiau tai Jo Nesbø.

O po šio sakinio peržvelgiau turimų Jo Nesbø knygų viršelius ir pamačiau, kad autoriaus vardas visur rašomas didesnėmis raidėmis negu romanų pavadinimai. Vadinasi, šis autorius daug svarbesnis už konkrečią knygą. Vadinasi, skaitytojas perka ne romaną, o autorių, žinodamas, kad nenusivils. Žinodamas, kad autoriaus pavardė – kokybės ženklas.

Paėmus šią nestorą knygą į rankas ir matant kokiu greičiu tirpsta jos puslapiai, neapsiverčia liežuvis ją pavadinti romanu. Greičiau tai – trileris, kaip ir parašyta ant knygos viršelio. Trileris apie skolų išmušinėtoją, kuris nesugeba nuspausti ginklo gaiduko ir todėl pats iš medžiotojo tampa medžiojamuoju.

„Kai atsimerkiau, pamačiau didelę menkę, spurdančią ant valties dugno. Jos akys buvo išsprogusios, tarsi netikėtų tuo, ką mato. Nenuostabu, juk viskas susiklostė ne taip, kaip ji tikėjosi.“

Kaip ir kitose Jo Nesbø knygose, veiksmas vyksta Norvegijoje. Tik šį kartą ji daug tolimesnė ir atšiauresnė. Tai jau nebe Oslas, o nedidelis kaimelis šiaurėje. Atrodo, ką apie tokį papasakosi? Tačiau visur verda gyvenimas. O ten, kur jo nedaug, spalvos kaip tik dažnai būna tirštesnės ir daug geriau pastebimos.

Taigi, „Vidurnakčio saulė“. Kaip skanus sausainis. Čia nedaugžodžiaujama ir nesivaikoma apimties, o einama tiesiai į taikinio centrą. Ir nors iš esmės tai geras būdas pagauti ir prirakinti skaitytoją prie knygos, skaitant šią kartais atrodydavo, kad viskas vyksta per greitai. Įpratimas vertė galvoti, kad išplėtus ir pagilinus tekstą niekas nenukentėtų, o priešingai – būtų įnešta daugiau ramybės, su kuria atsirastų didesnis prisirišimas prie knygos, prie veikėjų, prie veiksmo. Juolab iš Hario Hūlės serijos buvo galima įsitikinti, kad autorius tai sugeba puikiai. Tuo tarpu skaitant šią kartais apimdavo jausmas, kad palikti tik esminiai akcentai, kuriais nesinori tikėti, nesusipažinus su visomis aplinkybėmis.

Tačiau šios knygos idėja ir yra tokia. Vienas-du ir baigta. Tave pagauna, išskrodžia ir tu net nespėji pastebėti kaip atsiduri lėkštėje. Trumpai tariant, tai – greiti pietūs norintiems, ko nors skanaus ir kokybiško. Šia knyga tikrai nenusivilsite, nes Jo Nesbø moka rašyti. Moka rašyti gerai. Moka rašyti puikiai. Ir šis trileris nėra išimtis. Todėl autoriaus gerbėjai, įsisavinę visas knygas apie Harį Hūlę, turėtų atkreipti dėmesį ir į šią. Tiesa, nenustebkite, jeigu ją perskaitysite per porą vakarų ar netgi per vieną naktį. Taip ir turi būti. Viskas gerai. Tai vis dar tas pats Jo Nesbø. Tas pats, tik šiek tiek kitoks.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Mere blod
Puslapiai:
231 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2015 m.)

sarvuota sirdis

„Taigi. Pasąmonė kartais suvokia daugiau negu sąmonė.“

Taigi. Jo Nesbø ir „Šarvuota širdis“, kuri ir vėl (kaip ir kitos šios serijos knygos) primena kino filmą. Tik jį kino teatras parodytų per dvi valandas, o tu – stebi dvi savaites, niekur neskubėdamas, ramiai sulaukdamas savojo rytinio (ar vakarinio) davinio. Ir pilnai pasitenkini tuo, ką pavyksta nugriebti toje kelių dešimčių puslapių porcijoje. Tiesa, skaitant šią knygą po A. Šlepiko „Lietaus dievo“, jaučiasi, kad tai – vertimas, kad tai – išvestinis produktas, o ne pirminis gimtosios kalbos svaigulys. Tačiau nieko keisto, juk taip ir turėtų būti. Svarbiausia tinkamai susidėlioti lūkesčius ir tuomet skaitymas tampa tokiu pačiu malonumu kaip ir anksčiau. Kaip tada, kai dar nepažinojai Hario Hūlės ir nejautei jam gailesčio sumišusio su simpatija, kai dar nesirgai už jį, vėtomą ir mėtomą tarp greitai sprūstančių romano puslapių. O jų daug. Daugiau nei 600.

Ir tuose puslapiuose Haris Hūlė stengiasi įminti dar vieną serijinio žudiko mįslę. Blaškosi tarp nusikaltėlio ir dviejų organizacijų, norinčių spręsti bylą. Žodžiu, tikras meilės trikampis, kurio ašis nėra aiškiai apibrėžta. Ji tarsi neapsisprendžiantis vilkelis nuolat šokinėja nuo Hario Hūlės pas įtariamąjį (ar įtariamuosius) ir atgal. O toliau ir giliau tikrai nėra didelio noro pasakoti ar aptarinėti siužetą nes, tikiu, kad tai tik sunaikina skaitymo malonumą. Juk kiekvienas skaitytojas turi teisę pats atrasti net ir pačius menkiausius veiksmo plotus. Pats, be kitų įsikišimo, susikurti savo knygos pasaulį, savo knygos žemėlapį. Be jokių išankstinių nuostatų ar patarimų. Ir ypač skaitant tokius detektyvus.

„Ūmai jam nušvito. Viskas atsistojo į vietas. Girdėjosi tik spragsinti krosnelė ir vis smarkiau lauke ūžaujantis vėjas. Dvi dėlionės detalės, gulėjusios toli viena nuo kitos, skirtingose stalo pusėse, susijungė.“

Skaitydamas šią knygą, sugebėjau atsilaikyti kažkur iki jos vidurio, o tuomet išgirdau kaip trakšteli sparnelis. Kaip lūžta bet kokios pastangos perprasti viską pačiam ir įsivaizdavimai, kad esi protingesnis už autorių. Štai čia ir tampa aišku, kad visa tai – tik žaidimas ir kad tereikia mėgautis, o ne stengtis išsiaiškinti kaip apeiti taisykles.

Tiesa, čia, kaip ir kitose Jo Nesbø knygose, kyla grėsmė susipainioti ir nieko nebesuprasti. Knygoje daug persipynusių veikėjų, įvykių, jų praeities ir dabarties detalių, tad netgi, atrodytų, patys nereikšmingiausi nutikimai (iš pirmo žvilgsnio – skirti išpūsti romano puslapių kiekį) vėliau gali pasirodyti besantys esminių pokyčių priežastimi. Tad knygą vertėtų skaityti nuosekliai ir susikaupus, nes ištęstas skaitymas, o taip pat ir skaitymas priebėgomis (nuklystant mintimis kur nors toliau ir taip prasimuliuojant pastraipas ar puslapius) gali reikšti, kad kažkuriuo momentu bus sunku susivokti kas vyksta.

Tuo tarpu įsitraukiant į knygą, istorija pagauna, atsiranda nuotaika ir noras, kad kažkas įvyktų ar neįvyktų, o taip pat – ir pergalės ar pralaimėjimų skonis. Taigi, skaitytojas susitapatina su knyga. Priima ją kaip savą. Jaučia jos pulsą.

Baigęs skaityti jautiesi tarsi būtum atradęs ir ištyręs vieną didelės dėlionės detalę. Ir tai labai smagu, nes šis jausmas skatina eiti toliau, ieškoti kitų mįslių ir jų atsakymų, plėsti pažinimo ribas.

Rekomenduoju ramia sąžine.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Panserhjerte
Puslapiai:
615 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

pentagramaPo šiokios tokios pertraukos – ir vėl Jo Nesbo. Šį kartą lietuviškai dar 2006 m. išleista „Pentagrama“. Tuomet ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla, o šiais metais, įkvėpta augančio autoriaus populiarumo Lietuvoje, perleido leidykla Baltos lankos.

Atsivertus knygą mus ir vėl pasitinka Haris Hūlė. Daug kas užmiršta ir tolima, tad labai smagu stebėti kaip autorius, veik nepastebimais potėpiais, nutapo tai, kas svarbu – visą kitose knygose jau išgyventą asmeninį Hario Hūlės paveikslą.

Pagal originalią chronologiją, tarp lietuviškai išleistų serijos knygų, “Pentagrama“ – trečioji iš penkių. Tad nors skaitytojas jau gali žinoti gerokai daugiau iš tolimesnių knygų, skaitant tai visiškai nesijaučia, nes tekstas pagauna, o istorija prikausto kaip ir anksčiau. Viskas veikia ir veikia puikiai. Žadina atmintį ir buvusį skaitymo malonumą. Gal net alkį, kuris kaupėsi bene visą vasarą.

„Visi pažįsta mulkį, pagalvojo Haris. Mulkis nepažįsta nieko.“

Apie narpliojamą istoriją nekalbėsiu, nes tai nėra taip svarbu, kaip įtampa ir įdomumas, traukiantis versti puslapį po puslapio. Tiesa, tik dabar, perskaitęs knygą ir rašydamas šią apžvalgą, atkreipiau dėmesį į tekstą ant knygos nugarėlės ir džiaugiuosi, kad to nepadariau anksčiau, nes ten pateiktas pristatymas atverčia nemažai kortų, kurias skaitant būtų labai smagu atrasti pačiam skaitytojui. Tačiau tokia rinkodara pateisinama, nes tie, kuriems knyga patiks, kitas jau skaitys be didelių įžangų ar abejonių, o tam, kad pritraukti dėmesį, juk reikia nuo kažko pradėti. Atsimenu, prieš imdamas pirmąją Jo Nesbo knygą, taip pat ilgai varčiau ir ne vieną kartą skaičiau tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės.

Laikrodis virš durų rodė be penkiolikos devynias. Diena vos prasidėjo, o Haris jautėsi išsekęs. Kaip senas mirštantis liūtas, sekantis paskui būrį, kurio dabartiniam vedliui kadaise galėjo mesti iššūkį. Tai nereiškia, kad jis kada nors turėjo ambicijų būti būrio vedliu, bet nuosmukis vis tiek didelis. Dabar jam beliko neišsišokti ir tikėtis, kad kas nors numes kaulą.
Ir kažkas jam numetė kaulą. Stambų kaulą.“

Skaitant susidarė įspūdis, kad “Pentagrama“ – viena tamsiausių ir sunkiausių serijos knygų (iš tų kurias jau teko skaityti), žvelgiant iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji šiek tiek slegianti ir kaustanti. Tačiau tai nėra minusas. Priešingai – puikus atspalvis papildantis pasakojamą istoriją, nes, kaip įprastai, knygoje susiduria dvi siužetinės linijos: detektyvinė ir asmeninė Hario Hūlės. Pastaroji tęsiasi iš knygos į knygą ir kartais atrodo, kad detektyvinė linija nėra pagrindinė, o tik papildanti ir leidžianti asmeninei linijai tinkamai atsiskleisti. Ši knyga – ne išimtis. O puiki abiejų istorijų samplaika, gal net savotiškas bliuzas, susirango į vienį ir tampa puikiu skaitiniu.

Taigi, tiems, kurie jau yra atradę ir mėgsta šį autorių, – knyga patiks, o visi kiti gali tikėtis gero ir nenuobodaus detektyvo. Tiesa, skaitant, rekomenduoju neprarasti koncentracijos ir nepamesti siūlo galo, kuriuo autorius siūlo sekti, nes visas piešinys, kaip ir kitose knygose, susideda iš įvairių detalių ir kurią nors praleidus, gali kilti daugiau klausimų nei atsakymų. O atsakymas, laukiantis pačioje pabaigoje, – kaip visada netikėtas.

Ir baigiant, siūlau atrasti ne tik literatūrinę, bet ir muzikinę Jo Nesbo pusę, nes jis – Norvegijoje taip pat ir itin populiarus dainininkas/muzikantas.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Marekors
Puslapiai:
428 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2003 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Visų pirma, šiek tiek apsigavau praėjusioje apžvalgoje, manydamas, kad leidykla „Baltos lankos“ Jo Nesbø knygas apie Harį Hūlę leidžia pagal originalų eiliškumą. Kadangi taip nėra, taisau padėtį ir pateikiu pilną šios serijos knygų sąrašą pagal jų išleidimo datas (pavadinimai – anglų kalba). Šalia – informacija apie lietuviškai išverstas knygas:

  • The Bat (1997)
  • Cockroaches (1998)
  • The Redbreast (2000) ———- Raudongurklė (Baltos lankos, 2013)
  • Nemesis (2002) ———- Nemezidė (Baltos lankos, 2014)
  • The Devil’s Star (2003) ———- Pentagrama (Rašytojų sąjungos leidykla, 2006)
  • The Redeemer (2005) ———- Gelbėtojas (Baltos lankos, 2012)
  • The Snowman (2007) ———- Sniego senis (Baltos lankos, 2013)
  • The Leopard (2009)
  • Phantom (2011)
  • Police (2013)

Kol kas neišverstos pirmos ir paskutinės šios serijos knygos. Verta pastebėti, kad lietuviškai pirmoji išleista dar 2006 metais Rašytojų sąjungos leidyklos. Gerai paieškojus tikriausiai rastume ją kur nors antrinėje knygų rinkoje. Tad, esant palankiai situacijai, atkreipkite dėmesį ir nepraleiskite progos papildyti turimą šios serijos knygų kolekciją. Bet tiek tos istorijos ir eiliškumo – bendram išsilavinimui. Žvelgiant į dabartinį Jo Nesbø knygų populiarumą, įtariu, neilgai truks ir sulauksime kitų šios serijos knygų lietuvių kalba.

nemezideO grįžtant prie kol kas šviežiausios knygos („Nemezidė“), kyla natūralus klausimas, ar įmanoma pasakyti ką nors naujo, ko dar nebūčiau sakęs ankstesnėse apžvalgose? Autorius – tas pats, veikėjas – tas pats, Norvegija – ta pati, tematika – taip pat. Tad ieškoti, o tuo labiau atrasti kažką naujo – sunku. Ši knyga puikiai įsipaišo į visą Hario Hūlės knygų seriją. Niekaip nepasiduoda išsprendžiama ir klaidina skaitytoją iki paskutinės akimirkos.

Nors įpusėjus atrodė, kad esminiai įvykiai nulemiami pernelyg didelių ir sunkiai pagrindžiamų atsitiktinumų. Tačiau kuo arčiau buvo pabaiga, tuo labiau atsitiktinumai artėjo vienas prie kito, kol galiausiai susijungė į vieną didelį paveikslą. O kai jau maniau, kad viskas baigta ir jau tikrai žinau, kas yra kas, autorius paėmė ir dar kartą sumaišė visas kortas. Tai ir yra esminis Jo Nesbø bruožas – priversti skaitytoją patikėti savo įžvalgumu, o po to nuoširdžiai iš to pasijuokti parodant, kad jis su juo tik žaidžia ir kad viskas iš tikrųjų yra visiškai kitaip.

Rašyti apie siužetą ir išryškinti keletą esminių punktų nelengva, kai knygoje jų – visa galybė. Čia – įtempiančių, o čia – atleidžiančių ir suraizgančių siužeto vingius. Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas prasideda banko apiplėšimu per kurį nužudoma kasininkė, o baigiasi tuo, kad pats Haris Hūlė tampa pagrindiniu įtariamuoju kitoje byloje. Kas vyksta tarp pirmojo ir antrojo dėmens ir kur nuveda šių dviejų dėmenų suma, sužinokite perskaitę knygą. O ji išties prikausto, verčia eiti į priekį ir kąsnis po kąsnio sotintis tekstu, vizualiai iškylančiu sąmonės veidrodžiuose. O daugiau? Viskas taip pat gerai kaip ir anksčiau.

„Meleris žvilgtelėjo į Harį. Alkoholikas. Triukšmadarys. Nepakenčiamas ir arogantiškas užsispyrėlis. Ir vis dėlto – kartu su Valeriu – geriausias tyrėjas.“

Jo Nesbø knygos – kaip geras serialas. Viena knyga – vienas sezonas. Šiam peržiūrėti/perskaityti neskubant reikia savaitės. Galbūt daugiau. Tačiau tą savaitę, tais skaitymo atokvėpiais, gyveni nepataisomu skaitymo malonumu ir į pasaulį žvelgi pro visai kitas akis.

Rekomenduoju visiems, kuriems patiko kitos šios serijos knygos. O aš džiaugiuosi, kad atradau šį autorių ir galiu mėgautis tekstu bei įtampa, kuri neprivalo tilpti po vienais, dvejais ar trejais viršeliais. Tokia ta Norvegijos ir Jo Nesbø magija.

Skanaus!

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Sorgenfri
Puslapiai:
464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2002 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

sniego senisPraleidęs antrąją lietuviškai išleistą šios serijos knygą „Gelbėtojas“, griebiausi trečiosios – „Sniego senis“. Turiu pripažinti, užteko vienos knygos, kad Jo Nesbø priverstų iš naujo pajusti kažkada pamirštą (o gal – iki galo ir neatrastą) artumą detektyvo žanrui.

Kaip ir pirmąją, šią knygą perskaičiau labai greitai. Kitaip ir neišeitų, nes tokias norisi skaityti kuo greičiau, imti ir praryti vienu kąsniu, viską sužinoti iš karto nepaliekant ore kabančių atsakymų į pusbalsiu užduotus klausimus.

„Tuoj iškris pirmas sniegas. Ir tada jis vėl pasirodys. Sniego senis. O kai sniegas nutirps, vėl kažką pasiims su savimi. Tu paklausi savęs: kas nulipdė sniego senį? Kas lipdo sniego senius? Kas pagimdė The Murri?“ Nes Sniego Senis ir pats to nežino.“

Taigi, detektyvo Hario Hūlės istorija tęsiasi. Šį kartą jam tenka susidurti su žudiku, kuris nusikaltimo vietose palieka nulipdytus sniego senius. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Nes įvykių, užuominų, sąsajų ir netikėtumų spiralė įtraukia kur kas daugiau negu keletą galimų baigties scenarijų. Skaityti lengva, paprasta ir, svarbiausia, norisi. Tekstas vizualus, aiškus ir gyvas. Ir netgi kabliukas, apie kurį užsiminiau praėjusioje apžvalgoje (kad labai daug veikėjų, vardų, pavardžių ir jų sąryšių) čia yra puikiai išspręstas ir nekelia jokio nepatogumo.

Ypatingai smagu tai, kad visos serijos knygos turi bendrą pamatą, t.y. laiko juostoje besitęsiančią detektyvo Hario Hūlės gyvenimo istoriją. Tačiau ji ganėtinai lanksti ir tikrai nėra taip, kad neperskaičius ankstesnės knygos (pvz. mano atvejis), negalėtum tinkamai įsijausti į sekančią. Visos nuotaikos, istoriniai vingiai ir kitos esminės detalės ar siužeto posūkiai gražiai išrišami ir įvedami į bendrą kontekstą. Beje, tai nedaroma taip atvirai, kad būtų atskleistas neskaitytos knygos siužetas ir nebesinorėtų jos atsiversti. Herojus visuomet išlieka pirmoje vietoje ir jo gyvenimas traukia net nutuokiant, kur link jis nuves, todėl nieko keisto, kad perskaičius šią knygą, norisi perskaityti ir ankstesniąją.

„Harį užliejo adrenalino antplūdis: drebulys, kuris visada sukrėsdavo, pajutus pirmuosius nusikaltėlio pėdsakus. O po adrenalino bangos apimdavo Didysis Apsėdimas. Jis reiškė viską: įsimylėjimą ir svaigulį, aklumą ir aiškiaregystę, prasmę ir beprotybę. Bendradarbiai retkarčiais užsimindavo apie įtampą, bet tai buvo kažkas kito, kažkas daugiau. Jis niekada niekam neprasitarė apie Apsėdimą ir nebandė jo analizuoti. Niekada nedrįso. Žinojo tik tiek, kad šis jam padeda, gena pirmyn, pila kuro dirbant paskirtą darbą. Daugiau žinoti nenorėjo. Tikrai ne.“

Emocijos ir smalsumas yra pagrindinis šios knygos (ir turbūt daugelio šio žanro knygų) variklis. Jis neapleidžia. Veda tave klystkeliais, kol vienas po kito pradeda vertis vaizdai. Atsiveria, užsiveria. Atsiveria, užsiveria. Sąsajos atsiranda ir išnyksta. Įtariamieji tampa liudininkais, o liudininkai – įtariamaisiais. Mėginti nuspėti tokio romano pabaigą – vienas malonumas. Kitas malonumas – stebėti kaip tie spėjimai bliūkšta ir intriga puslapis po puslapio atgyja.

Tai – puikus detektyvas. Keletą kartų pajutęs, kad artėjama prie aklavietės ir netrukus turėtų įvykti lūžis, mėginau įsivaizduoti, ką pats sugalvočiau autoriaus vietoje. Kokiu keliu pasukčiau. Kaip pratęsčiau įtampą ir išlaikyčiau susidomėjimą. Deja, galva būdavo tuščia ir nepajėgi sukurti kažką tokio, kas išlaikyti ankstesnį tempą ir norą versti vieną puslapį po kito. Skaitydamas tokią knygą pasiduodi ir supranti, kad daug geriau mėgautis literatūra negu mėginti su ja kovoti.

Vertimas taip pat nekliūna, o tai reiškia – geras ir tikslus. Visai kaip teisėjas krepšinio varžybose.

„Hariui niekada nepavyko išties pasidžiaugti, kad jo tiriamos bylos vieną dieną staiga išaiškinamos, išsprendžiamos ir baigiamos. Tol, kol byla būdavo tiriama, jis turėdavo siekį, bet kai tik jį įgyvendindavo, tiesiog susivokdavo, kad dar nepasiekė savo kelionės tikslo. Arba kad tas tikslas neatrodo taip, kaip jis tikėjosi. Arba kad tikslas pasikeitė. Kaip ir jis pats arba velniai žino kas. Reikalas buvo tas, kad jį apnikdavo tuštuma, kad pergalės skonis nebuvo toks, kaip pažadėta, kad nusikaltėlio sulaikymą visada lydėdavo klausimas: „Ir kas iš to?““.

Mano lentynoje jau guli ir naujausia lietuviškai išversta šios serijos knyga „Nemezidė“, tad trumpas atokvėpis – ir tęsiu tai ką su malonumu pradėjau. Tai, kas priminė, jog knygos – tai ne vien gražus žaidimas žodžių paveikslėliais. Tai – dar ir mįslė, ieškojimo ir, žinoma, atradimo malonumas.

Rekomenduoju visiems smalsiems ir besidomintiems. Tiesa, “Sniego senyje“ kitaip nei “Raudongurklėje“, gerokai daugiau erotikos prieskonių, tad nedovanokite jos mažiems vaikams. Dovanokite ūgtelėjusiems.

Skanaus!

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Snømannen
Puslapiai:
471 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 2007 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis