Mariana Enriquez – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje

Ši knyga – tai šlovė absurdui. Bet ne kokiam įprastam, o rafinuotam, groteskiškam. Tokiam, kuris nešasi literatūrą savyje. Iš išorės šiek tiek nešvarus, purvinas, kalbantis tau vienus dalykus, o galvojantis apie visai ką kitą.

„Paklausiau, ar ji – mano prosenelė Anchelita (ją šaukdavo aniems laikams įprastu kreipiniu, nes nespėjo suteikti kitokio vardo), ir taip išsiaiškinau, kad mergaitė nekalba, bet geba atsakyti sukiodama galvą. Tada supratau, kad močiutė nemelavo – kauleliai, kuriuos iškasiau vaikystėje, buvo ne vištos, o jos sesers.“

Ir jeigu pirmos istorijos skatino laukti netikėtumo jų pabaigose, vėliau tampa aiškiau, ką atneš skaitymas ir su kuo jis valgomas. O tuomet skaitai ir svarstai, ar gūžčioti pečiais, ar žvilgsnį kreipti į tą, kuris visą tai sugalvojo. Nes absurdas visuomet yra noras šiek tiek pasirodyti, iškristi iš bendro srauto, atsistoti laipteliu aukščiau. Tad skaitant tokius tekstus nori nenori žvilgsnis krypsta ir į autorę.

„Gerbėjos blizgučiais apklijuotais skruostais, juodai lakuotais nagais ir nuo raudonojo vyno patamsėjusiomis lūpomis laukė žinutės, turinčios atskleisti, kada vyks prisikėlimas ir kur ieškoti uždraustos žemės. Ir klausė paskutinės „Mėsos“ dainos (kurioje Spyglys šnabžda: „Jei išalkai, atsikąsk mano kūno. Jei ištroškai, atsigerk mano akių“), svajodamos apie ateitį.“

Knygoje yra visko. Tiek įdomių siužetų skaitytojams, tiek įdomių tik pačiai autorei. Tuo tarpu formatas neslegia ir netgi skatina paimti tokią knygą į rankas. Nors pakankamai plona, joje sutalpinta 12 tekstų, tad įklimpus į visišką nuobodą nereikia kankintis, visada galima pasirinkti, kurį tekstą skaityti du kartus, o kurį – tiesiog praleisti.

Kažkas prilips, kažkas nusklęs pavėjui. Man tai yra knyga, kuri atveria duris į žmogaus smegenis. Esame įpratę prie racionalių sąsajų ir logiško priežasčių-pasekmių algoritmo, tačiau kartais labai sveika tą įpratimą supurtyti tarsi stiklinį rutulį, kad jame pradėtų sklęsti baltos sniegą imituojančios smiltelės ir susižadintų smalsumo (o tuo pačiu – ir estetinės nuostabos) jausmas.

Tad ši knyga – tiek mankštai, tiek malonumui po jos.

„Kai esi tokio amžiaus, galvoje nuolatos skamba muzika, it kažkur giliai pakaušyje būtų įmontuotas radijo imtuvas. Vieną dieną tie garsai ima slopti, kol galiausiai visai nutyla. Kai taip atsitinka, baigiasi paauglystė. Tačiau tais laikais, kai kalbėjomės su numirėliais, muzika grojo kaip grojusi ir nė neketino sustoti.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Los peligros de fumar en la cama
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė- Matulevičienė
Puslapiai: 162 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Osamu Dazai – Netekęs teisės būti žmogumi

Ši knyga – japonų klasika. Ir tai iš karto reiškia, kad skiriasi ne tik laiko, bet ir erdvės kontekstai, todėl nebus taip lengva surasti duris, kurias ši knyga tarsi raktas atrakintų. Raktas tarsi žmogus, balansuojantis ant sociumo ribos, vis nusvirdamas tai į vieną, tai į kitą pusę.

Skaitant neapleido mintis, jog visas veiksmas vyksta pagrindinio veikėjo galvoje, tarsi joje būtų kambarys, po kurį klajoja (klejoja?) žmogus. Samprotauja, renkasi, gyvena, miršta. Ir nors dekoracijos keičiasi, jos visos išsitenka tarp tų pačių sienų. Tarsi knyga būtų ilgas pokalbis su savimi. Tik apie ką? Apie prasmę gyventi ir apie beprasmybę nerandant atsakymo į pirmąjį klausimą.

„Nuo pat mažens neturėjau jokio supratimo apie tai, ką mąsto ir dėl ko išgyvena mano šeimynykščiai. Aš paprasčiausiai visko bijojau ir negalėdamas pakelti to nemalonaus jausmo nė nepajutau, kaip tapau prityrusiu juokdariu. Vaiku, kuris nesakė nė žodžio teisybės.“

Skaitydamas visus veikėjus bandžiau įsivaizduoti kaip japonus. Jie tarsi nužengė iš graviūrų ir prabilo. Lietuviškai, žinoma. O tokia kultūrų samplaika leido permąstyti pasaulį, kuris linkęs kartotis. Ir net jeigu iš pirmo žvilgsnio tas pasaulis (skirtinguose kontekstuose) atrodo labai skirtingas, geriau įsižiūrėjęs supranti, kad jis visiškai toks pats.

„Dar ir dabar prieš akis iškyla vaizdas, kaip tasai plikas senis, kurio veidas veikiau priminė žaltį, linguodamas galva su apsimestiniu meistriškumu formuoja sušius. Vėlesniais gyvenimo metais bent kelis sykius yra pasitaikę, kai negalėdamas užmiršti ano reginio, tai traukinyje, tai kur kitur nejučia imdavau svarstyti: „Nagi, kažkur matytas veidas… Kaipgi, primena senuką iš sušių kiosko“, – ir, pagaliau susipratęs, kreivai šyptelėdavau. Anos moters vardui, net jos veidui vis labiau tolstant mano atmintyje, faktas, jog minėto senuko veidą įsiminiau taip tiksliai, kad galėčiau jį nupiešti, kuo puikiausiai parodo, koks anas sušis buvo neskanus ir kiek man suteikė kančios bei šiurpulio.“

Pačioje knygos pabaigoje į visumą labai gerai įsipaišo vertėjos komentaras/apžvalga. Apie patį autorių, laikmetį, globalius (ir todėl – neatsakomus) klausimus. Tai vienas iš atvejų, kai toks komentaras turi tikrai daug pridėtinės vertės.

Šis kūrinys reikšmingas dėl savo universalumo, išlaikyto aktualumo, kultūros pažinimo, istorijos. Tai kažkas naujo. Nebūtinai tai, ką bus paprasta sukramtyti ir suvirškinti, tačiau skaitant šią knygą praveri duris į kambarį, kuris ne tik veikėjo, bet ir mūsų pačių galvose. Kas jame? Kėdė? Stalas? Aptrintos sienos? Ir žmogus? Trypčiojantis vietoje, minantis nuo vieno krašto iki kito, kažką burbantis po nosimi. Pasiklydęs? Galbūt. Panašus į mus? Tikriausiai. Jo veido mums neleista įžvelgti, tik siluetą, formą, šešėlį. Kažko, balansuojančio ant realybės ir fikcijos ribos.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: No Longer Human
Vertėja/Vertėjas: Saulė Budrytė
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Dejan Atanacković – Luzitanija

Skaitant tokią knygą pradžioje kyla jausmas, kad skaitau, bet nežinau ką ir kodėl, tačiau skaitau, nes smagu, nes viduje slepiasi intriga – atmosfera, nuojauta, galiausiai viršelis, viskas įtraukia ir sukuria keistą erdvę, kurioje fikcija maišosi su realybe, esi kažkur, kur niekada nebuvai ir gali būti – niekada nebebūsi. Todėl saugai tą savo buvimą, džiaugiesi knygelės plonumu ir jauti, kad tekstas, kuris itin koncentruotas, kala į tave vinis, klaidina ir vedžioja už nosies. Apie ką visa tai? – norisi klausti, bet nuryji tą klausimą ir skaitai toliau, ir kažkas su kiekvienu puslapiu vis labiau paaiškėja, o kažkas – vis labiau pasislepia.

„Iš kur tas jos prancūziškas vardas, ar jis jos, ar svetimas, iš kur ji atėjo ir kur išėjo – apie tai mums niekas nieko tikro nepasakys, nes Izabelė buvo iš tų moterų, apie kurias žinota tik tiek, kad niekas nieko apie ją nežinojo. Kaip tik todėl bet kokia istorija apie ją buvo įtikima, tačiau būtent visiška ją gaubianti tyla nedavė miestiečiams atleisti vadžių savo pernelyg skurdžiai vaizduotei regzti apie ją nešvankius pramanus, žadinti potroškius, tad kiekvienąsyk, kam nors pradėjus ką nors riesti ir minėti jos vardą, tuoj įsivyraudavusi tyla ir miestiečiai, susizgribę neįstengiantys sumakaluoti kokios nors melagystės, nudurdavo akis į žemę.“

Tai knyga, kuri yra šis tas daugiau. Tarsi paslaptinga dėžutė, keliaujanti iš vieno puslapio į kitą, iš vieno veikėjo rankų kitam, apie kurią daug kalbama, tačiau ji niekaip neatidaroma idant išsaugotų savo paslaptį. Nes ją išsaugojus, ji gyvens amžinai, taps didesnė už tiesą ir pradės valdyti pati save. Tada jau net turėdamas ją savo rankose nebegalėsi jos paprasčiausiai atidaryti ir atskleisti – tokiu būdu tik prarasi tai, ko visi trokšta.

Luzitanija įtraukia savo vaizdais, veikėjais, balansavimu tarp realybės ir pramano, tarp fantazijos ir tikrovės, tarp proto ir pamišimo, tarp sąmoningos ir atsitiktinės kvailystės. Galiausiai viskas suplakama ir tampa sunku atskirti, kas yra kur, tačiau to atskyrimo ir nebereikia, nes visa tampa vieniu, kurio atskiros dalys tau nebeįdomios ir tik visuma nugali, pavergia, įkalina, suteikdama laisvės iliuziją.

„Šiaip jau niekam šis karas nereikalingas, juolab serbams. Vieną dieną įsiplieks audringa diskusija apie jo akstinus ir priežastis, bus ieškoma kulkos, išlėkusios anksčiau už žodį, ir žodžio, ištarto anksčiau, nei suzvimbė kulka. Bus aiškinama, kaip pašaipa priešpriešinta grasinimams, o grasinimai bus aiškinami kaip pašaipos pasekmė. Bus analizuojama Principo jaunystė ir idealai, šie bus lyginami su užduotį jam pavedusiųjų senyvu amžiumi ir goduliu.“

Tai savotiški Europos pakraščiai – XX a. pradžios Serbija ir šis kontekstas kūriniui prideda svorio, kurio kitur retai galėtum surasti. Antrą kartą skaitant “Luzitaniją“, net neabejoju, ji įsispaustų dar giliau, tačiau ši taisyklė tinkama visoms daugiasluoksnėms knygoms. Jos skirtos perskaityti, nusistovėti, o tada vėl perskaityti, tik jau orientuojantis požemiuose, jau įžvelgiant ne tik šešėlius bei kontūrus, bet ir detales bei kryptį, sklendžiančią kažkur virš tavęs.

Luzitanija neskubina daryti išvadų, ji tiesiog siūlo nerti gilyn, nors vanduo tamsus ir prieš nerdamas nežinai, ką jame rasi. Aišku viena, išnėręs dar kurį laiką turėsi apsiprasti ir susivokti, ar tai vis dar tas pats pasaulis, kokį palikai, ar jame kažkas jau šiek tiek (gal net nematomai) pasikeitė. Apie tai ir yra ši knyga – apie tamsą ir šviesą, apie posūkius ir kryptis, apie istorijos krumpliaračius, kurių tarpdančiuose gyvena mažutėliai žmonės. Realūs tiek pat kiek išgalvoti. Dirbtiniai tiek pat kiek tikri. Iškamšos mūsų sieloms 🙂

P.S. O po to, žinoma, kratysi internetą ir skaitysi, ką jis tau siūlo apie tikrąją “Luzitaniją“. Ir tada jau negalėsi neatsiversti šitos knygos dar kartą 🙂

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Luzitanija
Vertėja/Vertėjas: Laima Masytė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Alessandro Baricco – Misteris Gvynas

Alessandro Baricco knygas paskutinį kartą skaičiau vėlyvoje paauglystėje. Ir būtent ne knygą, o knygas. Visas, kurias galėjau rasti. Buvau jaunas, naivus, mylėjau šį autorių ir džiaugiausi jo tekstais. Tačiau metai bėgo, perskaitytų knygų sąrašas plėtėsi, keitėsi įpročiai. Tarp visų šių pokyčių išryškėjo ir suvokimas, kad Alessandro Baricco – romantiškas filosofas, kurio knygos – labiau pop negu rimtoji literatūra. Labiau saldainio paviršius ar net popierėlis negu karamelė viduje. Todėl natūraliai ėmiau domėtis kitais ir kitaip.

Tačiau visai neseniai, benaršant nukainotų knygų stirtas, viename centrinių knygynų aptikau Misterį Gvyną. Nekainuojanti nė dviejų eurų! Viso labo ledų porcija (ir net ne pati brangiausia)! Kokie laikai! – norėjosi sušukti. – Kokie laikai!

Ir sušukau viduje, ir nebepaleidau knygos iš rankų. O sėsdamas į traukinį atsiverčiau ją nostalgijos sklidinomis akimis. Mano ir autoriaus pažintis buvo likusi giliai praeityje, todėl jaučiausi nedrąsiai, nežinojau, ar bepažinsime vienas kitą, ar besutaps mūsų biolaukai ir energetinės bangos.

“Jis turėjo idėją, ir net ganėtinai išsamią. Gal jam trūko tik vieno žingsnio, bet prielaida, kaip veikti, jau buvo gerai įsišaknijusi jo galvoje.“

Knygos siužetas realus, tačiau atrodo it būtų fantastinis. O gal kaip tik – fantastinis, tik įvilktas į realų rūbą. Vienaip ar kitaip, intriguoja nuo pačios pradžios. Ir autoriaus paveikslas greitai vėl pradeda regėtis ne kaip romantiško pop-filosofo, o kaip nepailstančio nuotykių ieškotojo, atveriančio nuotykį, kuriam negali likti abejingas. Ši knyga tokia ir yra – nuotykis. Ir kuo toliau, tuo įdomiau sekti jo pėdsakais.

O tiksliau – pagrindinio veikėjo pėdsakais. Rašytojo, nusprendusio neberašyti romanų, bet vietoje to kurti portretus. Tik jų nepiešiant, o užrašant. Kaip ir skaitytojas, pagrindinis veikėjas pats pradžioje klaidžioja mintyse galvodamas kaip tai padaryti. Ir iš tiesų – sunku žodžiais paaiškinti tai, kas vyksta. O kad paaiškintum, neužtenka perskaityti, reikia dar ir pajusti.

„- Tik jau nereikia, aš per sena. Nereikia pasidėti su senu, tai per sunku.

– Jūs ne sena. Jūs mirusi.

Moteris patraukė pečiais.

– Mirtis – tai tinkamiausias senėjimo būdas.“

Knyga mistiška. Skaitydamas ją jautiesi tarsi peržengęs kažkokį slenkstį ir atsidūręs visai kitame pasaulyje. Tačiau svarbiausia čia ne tai, o kad tas pasaulis tau be galo patinka. Jis artimas, bet tuo pačiu trapus, todėl būdamas jame elgiesi atsargiai ir tas atsargumas verčia galvoti, ar tik nepavyktų to pasaulio perkelti į tikrąjį. O netrukus abejoji savimi, kad gal jau pavyko. O netrukus bandai susivokti, kad gal nieko net nereikėjo kelti, nes viskas ir taip visą laiką buvo šalia.

„Nesuveiks, būtų pasakiusi ponia su neperšlampama skarele.

Vis dėlto pasaulis yra keistas, ir skelbimas suveikė.“

Tekstas alsuoja savotiška ramybe ir poetiniu tikslumu. Veiksmas juda lėtai, tarsi po vandeniu. Taip lėtai, kad liečiamos adatos nepraduria, o stiklo šukės – neperrėžia odos. Tai tarsi šokis. Tu paklūsti jam ir supranti, kad šoki net nemokėdamas to daryti. Šoki, sklendi, tarpsti. Ir tau ramu. Taip ramu, kad negalėtum to paaiškinti, tik ištiesti šią knygą kitam ir leisti viskuo įsitikinti pačiam. Nes ištarti žodžiai viską tik sugadintų.

Vietomis knyga netgi hipnotizuoja. Ir jeigu pakankamai įsitrauki, ši knyga lengvai gali įkvėpti siekti savo svajonės, o ypač, jeigu ta svajonė – sunkiai įgyvendinama ir kone nereali.

Tiesa, įsiūbavusi itin stipriai, pabaigoje ji vis tik pristinga srovės ir nepaperka, neišverčia iš valties, nepriverčia gręžtis drabužių. O galėjo! – šauki mintyse. – Galėjo! Nedaug trūko, kad finalas būtų buvęs trankus ir efektingas. Ar bent jau palikęs tave nustėrusį. Nedaug trūko, bet trūko… O ko – ir pats nežinai. Tiesiog stebi, kaip tykiai ir paprastai nurimsta audra stiklinėje. O tu priešingai – negali nusiraminti ir atleisti autoriui, kad suteikė vilčių, bet jų neišpildė. Todėl čia pat kyla noras susiieškoti kitas A. Baricco knygas, viliantis ten atrasti nutrūkusią giją, neištartą atsakymą, neatskleistą šypseną.

Nepaisant visko, šią knygą būtinai perskaitykite. Ypač tokiomis dienomis, kai ledų tikrai nebesinori. Perskaitykite. O jau po to patys nuspręskite, ką darysite toliau.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: MR GWYN
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 157 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

Milan Kundera – Tapatumas

Na, apie M. Kunderos kūrybą turbūt jau prirašiau pakankamai, todėl čia labai nebeišsiplėsiu.

Tai romanas apie du žmones – jį ir ją. Jų tarpusavio santykius. Į visą eilę situacijų čia mėginama pažvelgti pirma iš vieno, o vėliau iš kito herojaus pozicijų. Būtent šis variavimas žvilgsniais bei požiūriais ir sudaro pagrindinį romano akcentą. Būtent tai ir įskelia tapatumo klausimą, kai kiekvienas iš herojų mėgina į atitinkamas situacijas ar veiksmus pažvelgti kito herojaus akimis. O nušvitimai ištinka tuomet, kai susikurta tikrovė (kaip vėliau paaiškėja) visiškai neatitinka realiosios. Tačiau, kita vertus, čia pat galima kelti klausimą – kas yra toji “realioji“ tikrovė. Galbūt dalelė atsakymo slypi ir šioje knygoje.

Šis romanas – tai tarsi dardantis nuo kalno traukinys, kurio pabaigoje laukia itin skambus finišas. Man patiko, bet tai vėlgi nėra ta knyga, nuo kurios reiktų pradėti pažintį su M. Kunderos kūryba. Vis tik, jeigu ši knyga paklius jums po ranka, nedvejokite ir perskaitykite.

„Ji kalbėjo:

– Aš daugiau niekados neišleisiu tavęs iš akiračio. Aš į tave nuolat žiūrėsiu. – Po kiek laiko pridūrė: – Man darosi baisu, kai mano akis mirksi. Baisu todėl, kad per tą trumpą akimirką, kai mano žvilgsnis užgęsta, į tavo vietą neatšliaužtų gyvatė, neatbėgtų žiurkė ar neatslinktų kitas žmogus.

Jis mėgino kiek kilstelėti galvą nuo pagalvės siekdamas pabučiuoti jos lūpas.

Ji papurtė galvą:

– Ne, aš noriu tik nuolat į tave žiūrėti. – Paskui pridūrė: – Paliksiu degančią lempą visą naktį. Visas naktis.“

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “L‘identite”
Puslapiai: 139 psl.
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2003 m. (originalas – 1997 m.)
Kaina: ~14 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis