Stefan Ahnhem – 18 laipsnių šalčio

„Tai buvo visai kas kita – nebe dar viena eilinė byla, kurią kaire ranka galėdavai išspręsti tarp devintos ir penkių. Jau dabar pakvipo vėlyvais vakarais, prasta kava ir pavieniais snūstelėjimais kabinete. Ir tai kuteno jų pojūčius, nes būtent to jie ir buvo pasiilgę, nors niekada neprisipažintų.“

Šią apžvalgą norisi pradėti nuo šios citatos. Nes būtent tokio detektyvo jau buvau pasiilgęs. Tokio, kuris būtų kažkas daugiau negu „kaire ranka tarp devintos ir penkių“. Tokio, kuris įtrauktų ir kutentų pojūčius.

Prieš atsiversdamas “18 laipsnių šalčio“, su autoriumi jau buvau susipažinęs, nes anksčiau skaitytos kitos šiai serijai priklausančios knygos (“Beveidės aukos“ ir “9 kapas“) buvo puikios, todėl ir dabar lūkesčiai buvo nė kiek ne mažesni.

Su knygų serijomis nutinka taip, kad autoriui įsivažiavus ir sukūrus savo herojų, kiekvienoje tolimesnėje knygoje yra vis mažiau to pradinio vaikščiojimo ratais bei susipažinimo su aplinka, ir vis daugiau greičio bei vėjo plaukuose. Taip pat šalia konkrečios detektyvinės istorijos turi plėtotis ir herojaus gyvenimo linija. O štai čia ir prasideda meistrystė. Ar pavyks išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dviejų polių? Ar kartis bus pakankamai ilga? O gal jos net nereikės? Ir nors iš anksčiau skaitytų knygų nelabai ką atsimenu, ši sugeba tuos trupinius supurtyti ir skaitant jie ima blykčioti bei žaižaruoti, keldami iš atminties įvairiausius paveikslėlius, kuriuos maniausi esąs pamiršęs. Viskas yra svarbu, Fabiano Risko gyvenimas tęsiasi ir to, kas kažkada nutiko, nebeįmanoma ištrinti. Visi buvę veiksmai vienaip ar kitaip daro įtaką būsimiems. Tokia ta gyvenimo paslaptis, toks tas vėjas plaukuose.

„Galbūt jo šypsena išmušė Fabianą iš vėžių. Ta savimi pasitikinti šypsena, rėžianti, kad jie galį elgtis kaip išmanantys. Kad niekas nėra svarbu, nes galutiniame taške jie liks su trumpiausiu šiaudu rankoje. O gal ta šypsena tebuvo blefas? Nerimo ženklas, gynyba suvokus, kad jie jį susekė ir žaidimas baigtas?“

Įdomu tai, kad šioje knygoje be pagrindinės detektyvinės bylos ir asmeninio gyvenimo linijos, lygiagrečiai plėtojama ir daugiau linijų. Kai kurios su pagrindinėmis siejasi tiesiogiai, kai kurios – labai fragmentiškai, tačiau čia ir prasideda tikroji klasė. Tai jau nebe paprasti mėginimai išlaikyti pusiausvyrą. Tai vaikščiojimas ant lyno ir žongliravimas kėdėmis. Tik kartais atrodo, kad autorius paprastą vaikščiojimą čia pakeičia važinėjimu ant vienaračio, o lyną visų smagumui dar ima ir padega. O tuomet telieka susižerti skaitytojų atodūsius.

„Ir dar tas butelis. Gulėjo vos už kokių dešimties centimetrų. Juk niekam nebus blogiau, jei ji truputį palies kamštelį. Juk uždraustasis žingsnis buvo butelio atkimšimas. Tą žinojo. Atkimš jį, net jei vien tam, kad užuostų alkoholio kvapą, ir tai bus pabaigos pradžia.“

Knyga gera, daug atvirų siūlų galų suriša, bet tuo pačiu – daug dar palieka ir būsimoms knygoms (nes, o kaipgi be jų, pradėjus tokią sagą). Tai knyga, kuri suveikia tiek kaip savarankiška iškarpa, tiek kaip tęstinio proceso dėmuo. Išlaikyti skaitytojo dėmesį visada daug sunkiau negu jį pagauti, tačiau autoriui tai pavyksta, atrodytų, be didesnių pastangų ir ši knyga kaip lygiavertė į vieną gretą stoja su ankstesnėmis serijos knygomis. Visas būsimas (jeigu tokių, žinoma, bus) taip pat skaitysiu, tą patį rekomenduoju ir kitiems. Detektyvų mėgėjai tikrai neliks nusivylę. Bet, manau, ne tik jie. Tik jeigu šio autoriaus dar neskaitėte ir turite tokią galimybę, pradėkite seriją nuo pradžios, būkite nuoseklūs. Kita vertus, tas vėjas yra visur, o labiausiai – plaukuose.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Arton grader minus
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 576 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Ragnar Jónasson – Akinantis sniegas

Dar vienas detektyvas ir dar viena šiaurė. Tik šį kartą islandiška. Todėl dar neregėta ir neskaityta. Visos šiaurės kažkuo skiriasi ir visos kažkuo panašios, tad buvo nekantru sužinoti koks suvokimas ir nušvitimas (o gal – nusivylimas?) ateis perskaičius būtent šią knygą. Kitų minčių prieš skaitydamas neturėjau – nei apie autorių, nei apie kitus jo kūrinius anksčiau nebuvo tekę girdėti.

„Jį buvo apėmęs kažkoks slogutis. Jausmas augo kartu su sniego pusnimis. Atrodė, lyg orų dievai aplink namą statytų storą sieną, pro kurią jis jau niekada nebeišlįs. Aptemo akyse ir staiga pasidarė sunku kvėpuoti.“

Ir nors knygos pavadinimas „Akinantis sniegas“, ši knyga man asocijuojasi su prieblanda. Jau nuo pačių pradžių ant skaitytojo akių užtraukiamas šydas. Kiek drumzlinas sniegas, prigesę vakarai, nuolat glostantis šaltis, mirkčiojantys žibintai, apniukę veidai, mažas miestelis su visomis iš to sekančiomis ypatybėmis, o labiausiai su tampriai persipynusiais ryšiais ir santykiais tarp vietinių. Viskas susivelia į didelę pilką paklodę, kuri užspaudžia akis ir slopina aštrius pojūčius.

Nepaisant to (o gal kaip tik – būtent dėl to) skaitant išryškėja visai kiti (netikėti ir todėl nelaukti) akcentai, kuriuos sekti (tarsi sniege padrikai pažertas pėdas) pasidaro labai įdomu. Mat apklojus ir pridengus paviršių, pradedi pastebi gyvybę ten, kur įprastai nepastebėtum. Tarsi savotišką gyvą nervą, pulsuojantį visai netoliese, lėtai ir tolygiai.

Taip ir su tekstu – nieko atviro čia nėra, tačiau nuolat jaučiasi, kad lobis šalia. Kad sniegas, kuris galėtų tave apakinti yra vos už žingsnio, prasklaidžius visą gobiantį pilką rūką. Todėl šis detektyvas geras, pagaulus ir puikiai veikia ribotoje erdvėje, kurią autorius brėžia ties miestelio šoninėmis linijomis. Skaityti norisi netgi tada, kai labai norisi miego, o tai – jau visai neblogas ženklas 😊

„Prieš jiems įžengiant į kabinetą, Aris akimirksnį dirstelėjo pro langą. Vis dar snigo. Šitas ramus miestelis buvo prislėgtas sniego, kaip ne kartą anksčiau; tik šįkart justi grėsmė. Balta spalva nebe tyra, į ją įmaišyta kraujo raudonio.

Viena buvo aišku – vakare visi miestelio gyventojai užsirakins duris.“

Tačiau pabaigoje knyga nueina ne triuškinančiu keliu, viskas išsisklaido, tampa fragmentiška ir vietoje to, kad knyga atvertų tą visai šalia buvusį nervą, jis yra paslepiamas po dar vienu drumzlinu sluoksniu. Vietoje to, kad užveržtų mazgą, tekstas pasklinda tarsi sniegas. Kita vertus, tokia tėkmė yra teisinga, logiška ir puikiai atitinka bendrą knygos liniją, kuri laiko tave už rankos ir prašo palaukti, kol viskam pasibaigus aktoriai išeis į sceną ir žemai nusilenks, o publika plos ir niekur nesiskirstys. Tokia nuotrauka užverčiama ir su paskutiniu puslapiu. Ji viską apibendrina tiek tiesiogine (knygos pabaigoje), tiek netiesiogine (už knygos ribų) prasme.

Knyga pasisekusi, bet reikalaujanti dėmesio, nes čia daug smulkių įvykių, niuansų, detalių, kurias norint sugaudyti, reikia smulkaus atminties tinklo. Autorius užduoda namų darbų ir skaitant tenka nemažai išmokti, o vėliau – prisiminti. Tad kartais netgi pagaudavau save vartantį knygą ir besistengiantį susieti atskiras dalis nepametant siūlo galų. Iš kitos pusės – knyga nėra stora ir keleto ilgesnių vakarų jai pilnai pakaktų, o tokiu atveju, jeigu gaudysite žuvį rankomis, tinklas bus visiškai nereikalingas 😊

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Snjóblinda
Vertėja/Vertėjas: Vaida Jankūnaitė
Puslapiai: 288 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Rydahl & Kazinski – Undinėlės mirtis

Perskaitęs šios knygos aprašymą iš karto užsimaniau ją paimti į rankas. Patraukė idėja, o taip pat ir viršelis. Tarsi būtų saldainis, akį viliojančiu popierėliu. Todėl, kai atėjo eilė šiai knygai, atsiverčiau ją su dideliu džiaugsmu ir nekantrumu.

„Maži žingsneliai, jokių staigių judesių, nuo kurių ta košė trykštelėtų ant veido. Supykina, bet pilvas jau seniai tuščias. Netrukus jis jau iki juostos šūde. Ar rėkti? Pagauna Molės žvilgsnį, ji papurto galvą, lyg perskaičiusi jo mintis.“

Tereikia pakeisti tą košę kažkuo teigiamu ir būtent taip jaučiausi skaitydamas šią knygą. Visą laiką. Įklimpęs ir negalintis ištrūkti. Vis alkanas dar. Norintis visiems garsiai paskelbti, kad taip, tai knyga, kuri prie manęs tiesiog prilipo. O gal tai aš prie jos prilipau 🙂

Jeigu trumpai – tai istorinis detektyvas, kuriame pagrindinio veikėjo rolė tenka Hansui Kristianui Andersenui. O tai jau iš karto atrodo fantastiškai. Danija, XIX a. vidurys, Kopenhagos mėsmalė ir žmogžudystė, kuria apkaltinamas pats Hansas Kristianas. Ir nors viskas čia išgalvota (?), tokia minčių seka iš karto nuginkluoja ir verčia iškėlus rankas sekti paskui.

Skaitydamas apie XIX a. vidurio Kopenhagą, kiekvieną akimirką jaučiausi lyg ten būčiau. Tekstas priverčia juo patikėti ir tuomet jau esu pasiruošęs suvalgyti viską, ką jis bepasiūlys.

„Atšovus didįjį skląstį, atidaro nedideles duris. Ne pirmą kartą mato pamišėlio vienutę. Vis dėlto nustemba. Ji ne didesnė už medinį karstą, kuriame buvo palaidotas jos tėvas. Grindys nužertos žeme, šiaudais ir įtartinais sudžiūvusiais dalykėliais, Hansas Kristianas guli kraujo ir myžalų baloj.“

Susipažinus su Hanso Kristiano kūrybos kontekstais, ši knyga turbūt atsivertų gerokai labiau, tačiau net ir be to rakurso, ji puikiai veikia. Kita vertus, tokiu būdu ji skatina tuos kontekstus pažinti. O pažinti tikrai yra ką, nes autoriai vienareikšmiškai padarė nemažą darbą domėdamiesi tiek Hansu Kristianu, tiek istorinėmis laikmečio detalėmis. Taip, visiškai teisingai – ne autorius, o autoriai, nes ši knyga parašyta ne vieno žmogaus. Ji yra trijų rašytojų bendras darbo vaisius (!). Sunku įsivaizduoti kaip veikia tokio tipo kūrybinis procesas, tačiau apie jį tikrai reikės pasidomėti detaliau 🙂

Tuo tarpu pats detektyvas kapoja toliau. Ir kapoja labai tiksliai. Vienoje pusėje žaidžia Hansas Kristianas, o kitoje – tikrasis nusikaltėlis. Skaitytojui belieka sekti siūlą, kuriuo jie artėja vienas prie kito ir stebėti, kurioje vietoje įvyks lemtingas susitikimas. Jeigu jis iš viso įvyks. Juk gali būti, kad siūlas bus nukirstas ir du kintamieji nutols vienas nuo kito į beribę erdvę. Žodžiu, puslapiai tirpsta lyg tas saldainis iš stalčiau dugno. Dabar jis jau burnoje ir jam neišvengiamai mažėjant, norisi dar. Ir dar. Ir dar.

„Suaugusiųjų akys taip neišsipučia, kai jie išgirsta ką nors nauja ir neįtikėtina. Jie žiūri skeptiškai į viską, kas nenulieta iš cino. Pradžioje būnam vaikai, sielos, gebančios jausti, suprasti ir tikėti, o tuomet įvyksta tai – visi tie metai po vaikystės, visi iki vieno lyg plytos tvirtovėje, kuri tik auga ir galiausiai tampa neįveikiama, apniukusios dienos ir liūdni įsimylėjimai veikia kaip mūrijimo skiedinys, surišantis akmenis ir paliekantis pasaulio grožį už sienos.“

Istorija graži, bet tragiška. O gal graži, nes tragiška. Ji visa nudažyta liūdesio spalvomis. Atrodo tarsi būtų suausta. Iš puikiausio audinio. Meistro rankomis. Ir kai vienoje vietoje (galbūt pačioje svarbiausioje!) įvyksta nedidelis stebuklas, tu trumpam atšlyji ir nebesupranti, ar esi knygoje, ar tikrovėje, ar kažkokioje trečioje – iškreiptų veidrodžių ir fantazijos šalyje. Tačiau toks jau tas Hansas Kristianas. Visi stebuklai jam pavaldūs ir todėl tu tiki šia knyga. Nuo pradžios iki pabaigos. Tai knyga, kurioje sutelpa visi ir viskas. Nuo karalių iki kekšių. Nuo undinėlės iki mergaitės su degtukais. Ir viskas – ant Kopenhagos drobės. Nepaneigiamas menas, gebantis palįsti tau giliai po oda. Kai gali pasakyti, kad vienu metu ir skauda, ir nuostabu.

Vertinimas: 9,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Mordet på en havfrue
Vertėja/Vertėjas: Ieva Toleikytė
Puslapiai: 496 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Rachel Caine – Mirusiųjų ežeras

Knygos pradžia įdomi ir patraukia dėmesį, o siužetas pradeda vyniotis ne tradiciškai, o tarsi iš kitos pusės, lyg turėtų kažkokią numanomą priešistorę. Plačią ir gilią. Vertą atskiros knygos. Todėl skaitant šią, nevalingai pradedi ją traktuoti kaip tęsinį, bet tuo pačiu supranti, kad atskiros priešistorės nebuvo ir tai gerokai sujaukia tavo lūkesčius, o visas skaitymas virsta savotišku laukimu – kad dedamosios apsigręš ir nuguls į joms priklausančias vietas. Tokia tad stipri yra tradicija ir tokie sunkiai palenkiami įpročiai. Gera literatūra būtent tai ir daro – stebina tave, išstumia iš nuspėjamų aplinkybių ir stengiasi išmokyti kažko naujo. “Mirusiųjų ežeras“ irgi pradeda kitaip, tačiau jo liūliavimas vis tęsiasi ir tęsiasi, kol galiausiai suabejoji, ar kažkas netrukus pagriebs tave ir nutemps į dugną, ar taip ir liksi plūduriuoti paviršiuje.

„Vyriškio ranka sustingsta, sirupu aptekęs kąsnis pakimba ore, bet po kelių sekundžių pabrėžtinai lėtai baigia kelionę ir atsiduria burnoje. Keidas sukramto blyno gabalėlį, nuryja jį, išgeria didelį mauką kavos, padeda šakutę ir su visa kėde atsistūmęs nuo stalo nukreipia žvilgsnį man į akis.

Atrodo nuoširdus. Ir kiek suirzęs.“

Tas numanomas pažadas ir įvairios būsenų variacijos tęsiasi bene du trečdalius knygos. Jauti, kad šalia kažkas yra, bet laiko ir galimybių tai pagrindinei nematomai gijai pasirodyti paviršiuje mažėja su kiekvienu puslapiu. Skaitymas virsta savotišku laukimu, oro tarpu, kuris užpildomas ne mėsa, o tuščia viltimi.

„Jis, regis, apmąsto mano pasiūlymą ir galiausiai atsisėda krėsle, bet ant paties kraštelio, lyg pasirengęs bet kuriuo momentu šokti iš vietos ir nešdintis. Arbatą siurbčioja veikiau iš mandagumo nei ja gardžiuodamasis.“

O tuomet knyga ima ir išsivynioja per porą akimirksnių. Ilgai tempta guma keliais greitais mostais susukama ant piršto ir suminkius į kamuoliuką nuspriegiama į tamsą.

Kraujas, metalo kvapas, drėgmė, tamsa – to tarsi turėtų pakakti, tačiau lūkesčių balionas lieka pustuštis. Viskas labai vienplaniška. Tarsi po kojomis nebūtų dugno, kurį galėtum praverti. Vietoje paslėptų durų tik kieta žemė ir nieko daugiau. Tai knyga be gelmės, be klaidinančių judesių. Taip, ji pagauna tavo dėmesį, tačiau pabaigoje nesirengia stebinti ir atsiduoda vien veiksmui. Jis nėra nei blogas, nei geras, tačiau visame kame labai savitikslis. Tuo tarpu užbaigiama pažadant, kad visko galėtų būti ir daugiau, t.y. paliekama galimybė sugrįžti tęsiniu. Ir labai gaila, tačiau šis garsiai (ir pretenzingai?) nuskambantis pažadas tavęs jau nebedomina.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Stillhouse Lake
Vertėja/Vertėjas: Bronislovas Bružas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Gytha Lodge – Ji vis dar laukia

Skaitant kartais kyla klausimas, kodėl. Tačiau tekstas jį kas kartą sugeba dailiai paslėpti kišenėje tarsi nosinaitės kampą. Paslėpti visada lengviau negu ištraukti, nes traukdamas niekada nebūsi iki galo tikras, ar tas kampas atidengs kokią kruviną dėmę, ar tik nudriskusį voratinklį.

„Konoras priėjo ir pritūpė. Pamanė, kad dabar iš tiesų jį gali supykinti. Reikėjo ką nors suvalgyti. Bet pirmiausia būtina įsitikinti, kad Aurorai viskas gerai.
Jis įkišo ranką į miegmaišio vidų. Jis buvo šaltas lyg ledas. Konorą apėmė nuojauta, kad nutiko kažkas blogo.“

Tai ėjimas į priekį, nors iš tiesų visą laiką čia einama tik atgal ir todėl ši knyga visai kitokia. Ji tave truputį mausto, sakydama, kad jos rankoje yra moneta, tačiau siužetas dažnai konstruojamas taip, kad padėtų autorei įrodyti savo tiesą, o ne nustebintų skaitytoją, todėl ilgainiui tu ta moneta pradedi vis labiau abejoti.

 „Džona apmąstė viską, ką sakė Džodžo, ir staiga susivokė, kad prisiminimai nunešė jį į laikus, kai ji dar buvo mergaitė. Ji jau tada turėjo tą pašaipią, kovingą, laukinę veido išraišką. Jis bandė suvokti, kur to netramdomo būdo ir jos ryžto viską išbandyti ribos.“

Knyga baigiasi sąlyginai ramiai, tarsi tarpusavyje derantys instrumentai. Tačiau, jeigu reikėtų tokią knygą skaityti antrą kartą, dar gerai pagalvotum. Nes tai – neįprastas detektyvas. Netgi labiau ne detektyvas, o sudužusių veidrodžių karalystė, kur šukės – tik iškreipia vaizdą, tačiau nieko naujo nesukuria. O skaitytojas klaidžioja tarp jų, renka, liečia ir tikisi pagaliau užčiuopti tą tikrąjį siluetą, o ne tik jo atvaizdą. Užčiuopti ir nuplėšti kaukę jam nuo galvos.

Tai tikrai įdomi patirtis, pusiaukelėje pažerianti pačių įvairiausių prielaidų ir pagundų. O tuomet tik nežinojimas stumia tave į priekį. Tas nežinojimas ir išgelbėja šią knygą.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: She Lies in Wait
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Katrine Engberg – Kruvinasis mėnulis

Tai viena iš tų knygų, apie kurią, prieš skaitydamas, nieko neturėjau. Tačiau kartais tai ir yra žavu – pažintį pradėti nuo balto lapo. Tiesiog imti ir skaityti. Tam tikra prasme – rizikuoti. Tokiais atvejais kartais viskas greitai subyra tarsi kortų namelis, tačiau gali būti, kad tau pasiseks ir liksi maloniai nustebintas.

“Kruvinasis mėnulis“ – daniškas detektyvas. Ir tai jaučiasi. Kad jis šiek tiek kitoks. Truputį minkštesnis, nuosaikesnis. Veiksmas čia labiau vientisas negu išblaškytas šimtuose skirtingų siužeto gijų, tačiau skaitant visai neatrodo, kad esi tik plokštumoje, o ne erdvėje. Nes viskas vyksta natūraliai ir organiškai. Ir todėl nieko nepasigendi. Nieko netrūksta. O tai, kad siužetas nuoseklus, dar nereiškia, kad visi daiktai įvardinami vos patekę į regos lauką. Ne, čia tau niekas nepuls sakyti kieno drabužiai kabo rūbinėje. Tik užsimins, kad rūbinė yra. Vėliau – kad ten kabo drabužiai. Ir tik po kurio laiko paaiškės kam jie priklauso. Ir kodėl. Tačiau, kaip ir gyvenime, visko neįmanoma sužinoti, todėl kai kas taip ir liks neatskleista. Kai kurie siūlai taip ir liks plaikstytis vėjyje ir vers spėlioti – svarbūs jie ar nelabai.

„Mano draugas, pamanė Jepė. Draugas, auka, įtariamasis – greitai jis nebežinos, kas tas Johanesas“.

Knyga puikiai išlaiko šiauriečių taip mėgstamo žanro kartelę. Tačiau palyginti labai sunku, nes ji suvedžioja tave ir nepastebimai išsprūsta iš menamų varžybų lauko. Tarsi net nerungtyniauja, atitrūksta nuo bendro konteksto ir skaitant net nekyla minčių ją lyginti su kažkuo kitu. Nes ji pati – kaip atskiras žaidimas. Savarankiška ir įtraukianti.

„Sara su Jepe pakilo kalva į viršų, praeidami ilga laukiančiųjų eilę. Žmonės dalijosi naujausiomis orų prognozėmis ir praeinant šypsojosi: akivaizdu, kad šaltis nesugadino geros nuotaikos. Maži spalvoti lapeliai su atspausdintu numeriu paaiškino jų draugiškumo priežastį, nes jeigu jie būtų nerimavę, ar Sara su Jepe nenusitaikę aplenkti eilės, reakcija nebūtų buvusi tokia pati. Dano kantrybę bandyti galima ilgai, bet jeigu peršokai eilę, turėsi priešą visam gyvenimui.“

Taigi, knyga tikrai gera, nekelianti panikos laive, rami ir pagauli. Čia nėra fejerverkų, bet to ir nereikia. Viskas plaukia pasroviui ir tu tiesiog mėgaujiesi balsu, kuris toks minkštas, toks švelnus ir toks užimantis visą eterį, kad kitų minčių paprasčiausiai nelieka.

Tuo tarpu pabaiga – kiek netradicinė, tačiau turinti savo šarmo ir tuo šarmu nuspalvinanti visą knygą. Paverčianti tradicinį šiaurietišką detektyvą kiek švelnesnį, turintį mažiau sniego, mažiau kraujo dėmių jame. Negana to – pabaigoje tu ir vėl atrandi tuos siūlus, besiplaikstančius vėjyje, paliktus, kad pats nuspręstum, ar juos reikia nukirpti, ar nebūtina. Tai tarsi žaidimas be pralaimėjimo – kai pasilieki sau daugybę išėjimo kelių. Ir nebūtinai tai prasta strategija norint sudominti ir sukelti intrigą.

 

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Blodmåne
Vertėja/Vertėjas: Rūta Poškutė-Andreikienė
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Søren Sveistrup – Rudens skerdikas

Esu perskaitęs nemažai skandinaviškų detektyvų, todėl galiu ramiai sakyti, kad vien šis žodžių junginys (skandinaviškas + detektyvas) jau turi savo svorį. Skandinavai kartelę šiame literatūriniame žanre yra užkėlę labai aukštai ir jeigu paėmęs knygą į rankas matai, kad tai – detektyvas ir jo autorius – skandinavas, tu natūraliai tikiesi, kad knyga nenuvils. Tokiu būdu, bet kuris naujas skandinavų autorius parašęs detektyvą turi pakelti dvigubą iššūkį – ne tik suvaldyti savąjį siužetą ir tekstą, bet iš karto  nusiteikti, kad tas siužetas ir ta knyga bus lyginami su kitomis to paties žanro ir geografijos knygomis. Ir ne tik lyginami, bet ir vertinami bei teisiami, o nusiristi nuo kalno tokiomis aplinkybėmis labai lengva. Taigi, imdamas dar negirdėto skandinavų autoriaus Søren Sveistrup knygą į rankas iš karto tikėjausi, kad ji bus gera ir kad laikas ją skaitant nebus sugaištas tuščiai.

Ir nors pavadinimas kiek per garsiai rėkiantis, pati knyga prasideda ramiai ir tyliai. Veiksmas lėtas, daug lėtesnis negu tikėjausi. Čia daug daugiau statikos ir daug mažiau įvairovės. Tačiau tai neerzina, o priešingai – suteikia pagrindą ant kurio jautiesi saugus ir nesiblaškydamas gali judėti į priekį.

„Sargas rodo į tris ekranus pačiame viršuje, Tulin įsižiūri į nespalvotus vaizdus. Parduotuvės pirmajame aukšte tarsi skruzdėlyne knibžda žmonės. Iš pradžių atrodo neįmanoma ką nors išskirti, kol galiausiai pastebi jį. Einantį ryžtingiau nei kiti, kryžmai išėjimo į Pirklių gatvę link.“

Ilgainiui knyga įtempia ir prikausto dėmesį. Šiame detektyve, priešingai nei keliuose kituose, skaitytuose anksčiau, veiksmas vyksta nuosekliau, epizodai tęsiasi keisdami vienas kitą, o siužeto gija nesiblaško ir nešokinėja tarp kelių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių sluoksnių. Todėl skaitydamas jauti, kad tekstas visada arti tavęs. Tokiu būdu jis tau neleidžia pernelyg atitolti ir tu jau nenori sustoti skaityti.

„Jau sutemę, šiuo metu paskutinės transporto priemonės paprastai išvažiuoja iš pramoninio Pietų uosto rajono ir keliai lieka tušti. Tik ne šiandien. Prieš apgriuvusius pastatus, kadaise tarnavusius kaip didžiausios Kopenhagos skerdyklos, knibžda pareigūnų ir technikų, kurie zuja pirmyn atgal su savo lagaminėliais.“

Galiausiai viskas įsivažiuoja ir pajunti šio detektyvo jėgą. Jis sukonstruotas labai gerai. Nuolat palaikoma ir palaipsniui auginama įtampa, puikus veiksmas, aiški struktūra ir jokių galimybių pasiklysti. Knyga kaip puikiai suplaktas kokteilis, turintis savitą skonį, kuriuo mėgaujiesi ir mėgaudamasis nebenori kelti pradžioje paminėtų klausimų bei lyginti šio skandinaviško detektyvo su kitais. Norisi tiesiog skaityti ir sužinoti kuo viskas baigsis. O tai – puikus ženklas tokiai knygai kai ši.

„Ji neatsako. Staiga pamato, kad per tą laiką į ant stalo padėtą mobilųjį atėjo žinutė iš nežinomo numerio. Tai veidelis su prie lūpų priglaustu pirštu. Rosa suvokia privalanti tylėti, jei tikisi kada nors sužinoti, kas nutiko Kristinei.“

Nepasakosiu kaip knyga baigiasi ir negadinsiu skaitymo malonumo, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tai – detektyvas, kurį perskaičius, burnoje nelieka keisto skonio. O skaityti buvo tikrai smagu. Ir pabaigus iš karto pradedu galvoti, ar tai vienkartinis šūvis, ar ką tik paliudijau naujos skandinaviškos detektyvinės sagos gimimą apie Hesą ir Tulin.

Nes jeigu taip, tuomet kitą knygą apie juos atsiversiu ramus ir užtikrintas, jau žinodamas, kad ji tikrai pateisins mano lūkesčius.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Kastanjemanden
Vertėja/Vertėjas: Aurelija Bivainytė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Stefan Ahnhem – 9 kapas

Kažkada jau buvau skaitęs kitą šio autoriaus knygą. Negana to, puikiai ją įvertinęs. Todėl nepaisant to, kad beveik nieko, ką tuomet skaičiau, nebeatsimenu, šią knygą atsiverčiau su pakankamai apčiuopiamais lūkesčiais. O gal netgi įsitikinęs, kad ji man turėtų patikti.

“9 kapas“ yra prieš tai skaitytos šio autoriaus knygos (“Beveidės aukos“) tęsinys. Viskas toliau sukasi apie detektyvą Fabianą Riską, kuris toliau plėtodamas savo asmeninio gyvenimo liniją įsivelia į naują detektyvinę istoriją… Kažkur girdėta, bet tokie jau tie detektyvų rašytojai, niekaip negalintys paleisti savo kūdikių. Jo Nesbo turi Harį Hūlę, tuo tarpu Stefan Ahnhem augina(si) Fabianą Riską.

Todėl pradėjus skaityti, atmintį iš lėto žadina kažkur jau girdėti vardai ir pavardės, jie sukasi prieš akis ir smegenys po truputį įsitempia bei pradeda iš giluminių sluoksnių kelti seniai užpustytą informaciją apie juos. Tarsi apie senus klasiokus, kurių nemačiau daugybę metų – iš veido dar atpažįstamus, tačiau per nesimatymo laiką negrįžtamai nutolusius savo gyvenimais ir todėl dabar jau nebeaišku kiek iš tikrųjų apie juos prisimenu, o kiek tik įsivaizduoju prisimenąs.

„Nusileidęs iki platformos, jis nušoko ant bėgių ir toliau skuodė tiesiai į tamsą. Finišas jau visai prie pat. Dar šiek tiek ir jie niekada jo neberas. Jam pasisekė – nebuvo jokio stovinčio traukinio, bėgiuose irgi nieko nesigirdėjo. Staiga už nugaros pasigirdo pokštelėjimas – tarsi būtų sprogusi padanga. Bet čia juk nebuvo automobilių. Jis nesuprato, kas vyksta, net tada, kai sulinkus kairiajai kojai stačia galva krito į bėgius.“

Skaitant, norėjosi prisiminti bent ką nors apie tas “Beveides aukas“, tačiau šios buvo per toli, todėl teliko sustelkti ir mėgautis knyga, kuri gulėjo mano rankose, o ne bene prieš metus rašytame šio blogo įraše.

O susitelkti buvo į ką ir tam net nereikėjo labai didelių pastangų, nes “9 kapas“ iš karto patraukė dėmesį – knyga parašyta meistriškai, o siužetas lankstomas taip lengvai tarsi sensėjaus rankose atgyjanti popierinė gervė, iš šono atrodo, kad tam net nereikalingos jokios pastangos, viskas vyksta natūraliai ir todėl skaitydamas ne vargsti, o ilsiesi.

Žinoma, įvykių, kurie tarsi dėlionė švinta prieš tavo akis, čia labai daug. Kiekvienas jų nešasi savo antraplanius veikėjus, aukas, vardus ir pavardes, kurias, skaitant su kelių dienų pertraukomis, kartais sunku prisiminti ar išlaikyti dėmesio centre, tačiau epizodai, nors ir plaukiojantys, gražiai gulasi vienas prie kito ir tik laiko klausimas, kada jie susikibs į vieną didelį ir gražų paveikslą. O kad taip nutiks, tu net neabejoji.

„Visur buvo apsauginių rankos, kurios greitai galėjo pavirsti į daužančius kumščius. Dabar jos daugiausiai tik stumdė ir tampė jas tarytum melžti vedamas karves. Vis greičiau ir greičiau. Buvo matyti, kad ir apsauginiai patiria stresą, dairydamiesi po šiaip jau ramią užpakalinę gatvę, į kurią niekas kitas per pūgą lįsti nedrįsdavo.“

Pabaiga (o juk tai – kiekvieno detektyvo arkliukas!) tikrai stipri, viskas išsipina puikiai. Ne holivudiškai, ne melodramatiškai, netgi sakyčiau šiek tiek kraupiai, beriant druską ant žaizdos ir kažką paaukojant. Tačiau nei per daug, nei per mažai. Tiek, kiek būtina, kad nutiltum ir iš naujo sutelktum dėmesį į siužetą, kurio sekančio vingio tikrai nesitikėjai.

Ir nors eigoje, kaip minėjau, tu šiek tiek skęsti tarp vardų ir pavardžių, painiojiesi ten, kur nesipainioja gal tik pats autorius ir keli dėmesingiausi skaitytojai, visa tai – niekis, nes kreiseriniu greičiu leki pirmyn, nėra ko stoviniuoti. Ir kuo mažiau lieka iki kranto, tuo autorius turi didesnius šansus tave nustebinti. O likus vos keliems žingsniams (grybšniams) jis jau gali su tavimi daryti ką tik nori. Ir jis tai daro, mėgaujasi savimi. Žinoma. Nes juk tam ir statė šį kortų namelį – kad vėliau galėtų iš bet kurios jo vietos ištraukti tavo įsimintą kortą. Stebiesi net suprasdamas ir nujausdamas, kad tai – tik dar viena apgavystė, nes korta, kurią įsidėmėjai, slepiasi visur, kur tik autorius įsigeidžia (vidinėje tavo švarko kišenėje; tarp tavo paskutinės skaitytos knygos puslapių; tavo bate ir t.t.). O galiausiai paaiškėja, kad nei kortos, nei namelio iš viso nėra ir visa tai – tik žaidimas, kuriuo autorius mėgaujasi ir tu mėgaujiesi kartu su juo. Nes knyga puiki ir vienas malonumas ją skaityti, perskaityti, rekomenduoti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Den Nionde Graven
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Andrew Mayne – Biologas

Biologas – dar viena iš tų knygų, kurias paėmiau į rankas be jokių išankstinių nuostatų. Tiesiog gražus viršelis, akiai malonus šriftas ir jausmas, sakantis, kad viskas turėtų būti gerai. Tas jausmas dažnai ir būna lemiamas faktorius, nes kuo gi įprastai vadovaujamės rinkdamiesi skaityti vieną ar  kitą knygą? Buvusia patirtimi, draugų rekomendacijomis, leidyklų aprašymais, goodreads.com vertinimu? Viskas itin reliatyvu, tad dažniausiai paskutinįjį žodį vis tik taria nuojauta ir intuicija. Taip buvo ir su šia knyga.

Siužetas čia paprastas, trumpai tariant, visi įvykiai sukasi apie profesorių, kuris žino geriau. Tas žinojimas pasireiškia tuo, jog prieštaraudamas bendrajai nuomonei, susidurdamas su oficialių institucijų abejingumu bei pasipriešinimu, jis pats vienas pradeda spręsti numarintas ar net nepradėtas dingusių žmonių bylas, sekti serijinio žudiko pėdsakais ir rinkti jo buvimo įrodymus. Taigi, daugiau mažiau standartinė ir ne kartą girdėta situacija.

„Paneriu trečią kartą ir vėl imuosi lazdos. Ši užkliudo kažką, panašų į medį, o kai patraukiu, už kažko užkimba.
Atsargiai prisitraukiu galą prie savęs ir ištiesiu ranką paliesti, į ką ji įsmigo. Pirštai apčiuopia eilę lenktų, siaurų plokštelių.
Stengiuosi nedaryti skubotų išvadų. Ten gali būti elnio šonkauliai. Perbraukiu per stuburkaulį ieškodamas atsikišusių ataugų, kokios būna ant elnio ar lokio stuburo.
Jos trumpos ir bukos. Tokios būna žmogaus.“

Skaityti labai lengva, tekstas neverčia daug mąstyti ar kapstytis savyje, užtenka nesimuistyti ir pasileisti pasroviui. Tai viskas ko šiai knygai reikia. Kartais atrodo, kad teksto net nereikia skaityti ir kad jis pats tai padaro už tave. Viskas lengva ir paprasta, įskaitant ir knygos struktūrą – skyriai trumpi, taiklūs ir traškūs, todėl pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi kito. Kaip kokie riešutai, kuriuos valgydamas vis bandai save įtikinti, kad šitas jau bus paskutinis ir viskas, eisi miegoti. Bet po to paskutinio seka dar vienas, ir dar vienas, ir dar vienas.

Kita vertus, toks paprastumas ir lengvumas turi savo kainą – trileris vienplanis ir nors maksimaliai logiškas, tačiau ne visada realistiškas, dažnai atkartojantis jau regėtus ir girdėtus scenarijus, orientuotas ne į ribinį (sakykime, reiklų) vartotoją, o į kolektyvinę sąmonę, todėl nors ir skirtas daugeliui jo sukeliami jausmai ir išgyvenimai bus trumpalaikiai. Tai pramoga, kurios nesinori nutraukti, priešingai – norisi kuo greičiau pasiekti kulminaciją. Kitaip tariant, tai lengvas atotrūkis nuo literatūros, kurią reikia vienaip ar kitaip reflektuoti.

„Praėjo penkios dienos. Saulė slenka į slėnį vakaruose ir blėstančioje oranžinėje šviesoje meta ilgus šešėlius. Smeigiu kastuvą į žemę ir pradedu kasti penktąją duobę, žadėdamas sau, kad po jos dienos darbas bus baigtas.“

Ilgainiui tas greitis ir ta skuba šiek tiek išmuša iš vėžių, nes tam tikrose vietose, atrodo, norėtum prisėsti kiek ilgiau, permąstyti jas, suveržti, norėtum daugiau laiko, taip pat gauti galimybę bent kelis kartus pamėginti atspėti teisingą atsakymą, o ne sužinoti jį jau kitoje eilutėje. Ši knyga tokių galimybių nepalieka – tai nuogas veiksmas, lyg bijant, kad jei bent akimirką atsipalaiduosi ir atsitrauksi, jau niekada nebesugrįši atgal.

Žodžiu, greiti pietūs iš kartoninės dėžutės. Bet nesakau, kad neskanu, tiesiog greitai suvalgysi, greitai suvirškinsi, ir netrukus vėl jausiesi tuščias, vėl kamuos alkis, vėl norėsi to paties. O tai ir yra pramogos paslaptis – ji stimuliuoja.

Tuo tarpu knygos pabaiga noriu pasidžiaugti atskirai, nes joje niekas į akis tau nepila cukraus. Nors galėtų! Ir vietomis, matyt, netgi labai daug! Bet suveikia kažkokie svertai ir to cukraus čia nėra, to dirbtinio saldumo, to paskutinio atodūsio. Kitaip tariant, puikiai išnaudota galimybė nesusimauti lygioje vietoje.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Naturalist
Vertėja/Vertėjas: Jurgita Jėrinaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Stefan Ahnhem – Beveidės aukos

Vos tik atsivertus knygą, į akis krito puslapių plonumas. Taigi nors išoriškai ji ir neatrodo labai stora (lyginant su kitomis, panaši į ~300 psl. knygą), tačiau realiai čia puslapių beveik dvigubai tiek! O toks netikėtas popieriaus pasirinkimas man iš karto nevalingai susišaukė su kitoje knygų lentynoje gulinčia biblija, kurios puslapiai taip pat itin ploni. Tačiau tuo sąšaukos ir baigėsi, o pradėjus skaityti teliko džiaugtis, kad tų puslapių tiek daug ir kad jie nenyksta taip greitai kaip tos šalia gulinčios ir tik 300 psl. teturinčios knygos.

Sunku pasakyti kodėl (manau, pagooglinus rastume ne vieną tekstą nagrinėjantį šią įdomią temą), tačiau šiaurės šalys ir detektyvai yra sulipę tarsi slapti mylimieji, tarsi obuoliai ir obelys, tarsi duona ir sviestas, galiausiai tarsi pietų šalys ir dramos. Ir spėčiau, kad klimatas čia tikrai nėra paskutinėje vietoje. Suprask, šaltis, tikslumas, logika. Kažkuo ir kažkaip tarpusavyje besisiejantys dydžiai. Tuo tarpu pietuose daugiau majnanų, jausmų, ilgesingų atokvėpių ir todėl tekstai gimdo visai kitus pasaulius.

O toks sėkmingas sulipimas lemia, kad šiaurės šalies autoriaus parašytas detektyvas jau pats iš savęs nešasi būsimos kokybės ženklą, kuris leidžia susidaryti išankstinę nuomonę net negirdėjus autoriaus vardo, nei pavardės, nei pavadinimo, nei kuo prasideda būsima istorija.

Taip buvo ir su šia knyga, kuri nustebino tiek, kiek tik galima nustebinti. Atrodytų dar vienas reklaminis triukas, kai knygos viršelyje minimos savo reputaciją jau seniai užsitarnavusių Jo Nesbo ir Stiego Larssono pavardės. Tačiau pradėjus skaityti „Beveides aukas“ supranti, kad tai visai ne reklaminis triukas, o paprasčiausias priminimas, ką ir kaip čia surasi.

O tada puslapis keičia puslapį ir tu supranti, kad knyga tau tinka. Ir tekstas, ir logika, ir puslapiai, ir maršrutai, ir t.t. ir pan. Ir nors knygą skaičiau ganėtinai ilgai, turėdamas daugiau laiko mielai jos būčiau nepaleidęs ir įveikęs keliais atokvėpiais (nes vieno tokiam puslapių kiekiui tikrai nepakaktų). Be to, nepaisant savo storumo, ji puikiai tinka tokiam skaitymui, kuris trunka daugiau nei kelias savaites, kai prie knygos prisėdama vos keliems skyriams per dieną. Net ir tokiu atveju, jie niekur neišblunka ir neišsisklaido, o audžiasi vienas prie kito ir atmintis juos be didesnių pastangų išsaugo, nes kažkur giliai žino, kad tai – puikus kino filmas, puiki pramoga, kurios kitą kartą gali tekti laukti pakankamai ilgai.

„Negi čia tikrai viskas, ką jam pavyko sukaupti per keturiasdešimt trejus gyvenimo metus? Keletas nudrožtų sofų ir dulkinų lempų gaubtų? Fabianą užplūdo noras pasakyti vyrukams, kad nebetemptų daiktų vidun ir geriau viską nuvežtų į sąvartyną.

Atrodė, tarsi būtų nusipirkęs naują, prabangų kompiuterį ir iškart puolęs perkėlinėti senų duomenų su visais virusais ir šlamštu. O jam norėjosi tikros naujos pradžios. Bent kartą spjauti į pinigus ir pirkti tai, kas nauja. Plėšti plastiką ir uosti nenaudotų daiktų kvapą.“

Kas gerą detektyvą padaro geru detektyvu? Nebūtinai istorija, pagrindinė figūra ar tos figūros vidinės prieštaros (nes kaipgi be jų). Nebūtinai nusikaltimų, aukų skaičius ar detektyvinio siužeto vingiai. Nebūtinai logika, vieta ar dialogai. Tad, kas? – klausiu savęs ir suprantu, kad neužtenka, jog viso, ką išvardinau, būtų po truputį. Juk vis vien galimai kažko trūktų. Galbūt to šiaurietiško šalčio? Tos virš judančių kūnų masės plevenančios dvasios? To nematomo ženklo, kuris niekaip neleidžia atsipalaiduoti? Galima spėlioti ir spėlioti, tačiau vieno recepto nėra ir vis tik, jei norite tą trūkstamą faktorių x pajusti bei pamėginti sau įvardinti, tuomet ši knyga tam puikiai tiks. Nes čia to papildomo ingrediento yra per akis ir jis pakelia kartelę keliais sprindžiais aukščiau, tokiu būdu knygą paversdamas Knyga, o detektyvą – Detektyvu. Atrodytų, kas čia tokio – didžioji ar mažoji raidė? Bet perskaitykite šią knygą ir suprasite patys. Mielai rekomenduoju ir jau pradedu pavydėti jums būsimo malonumo.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Offer utan ansikte
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 584 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis