Archyvas

Tag Archives: detektyvas

Finn_moteris lange_vrsl.indd

Tai – žvilgsnis. Stebėtojo iš kitapus gatvės, kitapus upės, kitapus parduotuvės lentynų. Žvilgsnis, fiksuojantis pokyčius, atrenkantis detales, gebantis jas palyginti ir, žinoma, paruošiantis savo namų darbus. Tai – žvilgsnis, turintis noro ir valios paliudyti tai, kas vyksta aplink.

Jeigu skaitytojas jaučia prielankumą tokiam žvilgsniui (o gal net pats tokiu yra apdovanotas), tuomet ši knyga iš karto prilips ir virs lengvu pasivaikščiojimu parke, o ne kokia sudėtinga ir nemalonia operacija.

Kaip išduoda pavadinimas, tai – romanas apie moterį lange, stebinčią savo kaimynus ir neiškeliančią kojos iš namų. Pakankamai stora plyta suskaidyta į nedidelius dienoraštinio tipo skyrelius, tad skaitymas visai neprailgsta. O ir skaitydamas jautiesi taip tarsi ne pats būtum jos, t.y. tos moters lange, stebimas, o stebėtum kartu su ja. Dar daugiau – jauti kaip ji įsigyvena į tave, kaip jos rankos virsta tavo rankomis, jos lūpos – tavo lūpomis. Kaip jūsų jau nebe du, o tik vienas. Tik tu. Glaudžiantis fotoaparatą prie veido, pritraukiantis juo kaimynus kitoje pusėje gatvės, išryškinantis jų kasdienybę ir šios įtrūkiuose besislepiančias nuodėmes.

„Apverčiu ant stalo smėlio laikrodį, stebiu, kaip maža piramidė viduje tarytum pulsuoja byrant smiltims. Kiek daug laiko. Beveik metai. Nebuvau išėjusi iš namų beveik metus.“

Knygos erdvė nedidelė, tačiau gili. Negana to, su kiekvienu puslapiu ta erdvė tik dar labiau siaurėja ir gilėja. Virsta į tunelį. Tik šis – įbestas žemėn stačiai, todėl vedantis kažkur į požemius, pripildytus nakties tamsos. Ir kuo ta tamsa arčiau, tuo daugiau įtampos, nerimo, noro, kad visi klausimai virstų atsakymais ir pagaliau išsispręstų. Na, kaip įprastai, paaiškėtų nusikaltimo motyvai, priežastys, pasekmės ir kitos detalės. Galiausiai, ar regimi vaizdiniai, įvykiai ir situacijos įvyko iš tiesų, ar tai tik sąmonės žaidimai. O gal ir viena, ir kita? Žodžiu, nieko neįprasto eiliniam psichologiniam trileriui (ką skambiai ir netgi šiek tiek įpareigojančiai konstatuoja užrašas ant knygos viršelio).

Skaityti išties įdomu, jau seniai buvau paėmęs knygą, kuri būtų tokia paprasta, aiški ir kurioje nuosekliai būtų atskleidžiama istorija. O šiuo atveju, dar ir ne bet kokia, o su gyva intriga, kuriai nereikia jokių dirbtinių stelažų ar maskarado. Ši istorija – tai tamsa, supakuota į nedidelę dėžutę. Tačiau nepaisant to, kad dėžutė apčiuopiama ir išmatuojama pirštais, joje besislepianti tamsa visada yra begalinė ir ta begalybė kviečiasi tave pas save, nori parodyti, siūlo parodyti, masina parodyti savo išvirkščiąją pusę. O tu ir nesusilaikai, nes, jauti, pasiūlymas bet kurią akimirką gali baigtis.

Ir nors tekstas bei siužetas itin koncentruoti, tai vis vien knygą išpučia iki beveik 500 puslapių (!). Įprastai kratyčiausi tokios apimties, tačiau šį sykį ji ištirpo tikrai greitai.

Ir net jeigu pabaigoje niekas tavęs kaip reikiant nesupurto, tu vis vien jautiesi gerai. Nes tai knyga, kuriai nereikia, kad pabaiga ją išgelbėtų. O jeigu nereikia, to ji ir nedaro. Perskaitęs supranti, kad esmė čia ne pabaigoje, o pačioje mėsoje, tekstūroje, sraute. Ten ir slepiasi visas skonis. O pabaiga tik mechaniškai užspaudžia maišelį ir palinki geros dienos.

Pats tas vasaros atokvėpiui. Ir nebūtinai lietingam.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Women In The Window
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 488 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

medziokliniai sunys

Prieš paimant į rankas norvegų autoriaus parašytą detektyvą, lūkesčiai negali būti maži. Norvegija detektyvų rašytojui iš karto uždeda kokybės ženklą ir avansu suteikia skaitytojų prielankumą. Net ir tuomet, jeigu nei autorius, nei knyga iki šiol tau buvo visai negirdėti. Dar prieš pradėdamas skaityti jau esi naivus ir tikiesi kažko nuostabaus.

„Ji paklausė apie jo svajonę, bet jis neatsakė. Ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad nežinojo. Jam patiko jo gyvenimas. Jis buvo policininkas ir nenorėjo būti kuo nors kitu. Dirbdamas detektyvu, jautė, kad daro kažką svarbaus ir reikšmingo.“

Knygos pradžioje tekstas ramus ir šaltas, todėl iš karto norisi sakyti, kad norvegiškas (bet gal tai – tik iš anksto nevalingai užprogramuoti sąmonės žaidimai?), o detektyvą Vistingą iš karto norisi lyginti su Hariu Hūle, kuriuo Jo Nesbo ir sukūrė tą puikaus norvegiško detektyvo mitą. Tik detektyvas Vistingas yra visiška priešingybė Hūlei. Jis ramus, neskubantis, o jo praeities šešėliais visiškai kitokie. Aišku, bandoma šiuos sutirštinti, bet iš esmės viskas skleidžiasi pastelinėmis spalvomis. O ir pats detektyvas tikras gerietis, nesuteikiantis jokio pagrindo negatyvioms mintims.

Beskaitydamas pagalvojau, kad geras detektyvinis romanas tai tarsi kamštis vonioje. Ištrauk jį ir pamatysi besiformuojantį sūkurį, kuriuo į vamzdžius nutekės ne tik vanduo, bet ir tu pats. Būsi pasiglemžtas, įtrauktas, paskatintas nepraleisti detalių ir visiškai panardintas į tekstą. O mintyse iš karto pradėsi dėlioti galimus sprendinius ir logiškas baigtis, nors jau žinosi, reikia abejoti viskuo, nes neabejojantys yra užliūliuojami ir apgaunami.

Perskaičius pusę knygos tampa aišku, kad pagrindinis veikėjas čia ne vien detektyvas, bet ir jo dukra žurnalistė, kurios veiksmuose gal netgi daugiau tyrėjams būdingų savybių. Todėl knyga įgauna dvi ašis, kurios kartu įsuka ją tarsi vaikiškas sūpynes ir tu nebegalvoji, o tiesiog skaitai, mėgaudamasis vėju  savo plaukuose.

Ir nors viskas atrodo puiku, knygai verčiantis į antrąją pusę, pradedi pastebėti, kad veiksmo ir krypčių nėra tiek daug. Viskas ramiai (nors kartais bandoma sudaryti priešingą įspūdį) juda į priekį, knyga tirpsta, o situacija keičiasi nežymiai. Taip pat nuo skaitytojo pradedama slėpti tai, ką sužino pagrindiniai veikėjai, o tai – visai negudrus ėjimas.

Na, o likus visai nedaug pradedi galvoti, ar viskas ne per daug paprasta? Pradedi klausti savęs, kad gal viskas dar priešakyje? Bet priešakyje – tik keletas skyrių ir vietos kažką pakeisti paprasčiausiai per mažai. O tada – vienas du ir knyga baigiasi. Ir supranti, kad tai kitoks detektyvas. Toks, kuriame niekas tavęs neapgaudinėja ir nemulkina. Kuriame niekas tavęs neveda į kreivų veidrodžių kambarius ir nesistengia nustebinti. Tai detektyvas, kuriame ramiai ir tolygiai sujungiami taškai. Nuo A iki Ž. Ir viskas. Bet tau, aišku, to nepakanka.

Visada galima daugiau, kartoji mintyse, nes giliai viduje norėjai būti apgautas, buvai pasiruošęs būti apgautas, laukei tos apgavystės, kuri taip ir neįvyko, nes pasirodo, niekas net nesirengė to daryti.

Tau norėjosi daugiau intrigos, daugiau siūlų kamuolyje, daugiau žaidimo ne su veikėjais, o su skaitytoju. O čia imta ir nueita lengviausiu keliu. Net lemiamos scenos tokios, kad, atrodo, autorius nusprendė jog visos aplinkybės tarnaus jam, o ne intrigai.

Tad šis romanas laipteliu, o gal net ir visais dviem žemiau Jo Nesbo. Ir vienintelė apgavystė čia ta, kad pats save apgavai tikėdamasis kažko netikėto. Kita vertus, tai juk irgi apgavystė. O ar ne to ir norėjai?

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Jakthundene
Vertėja/Vertėjas: Viktorija Gercmanienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2012 m.)

(c) veikiantis

5050-zudikas-1Ši knyga, prieš paimant ją į rankas, buvo tamsusis arkliukas. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl iš viso nusprendžiau ją paimti į rankas. Autorius – negirdėtas. Viršelis – panašus į žurnalo. Įvairūs užrašai priminė prekę, kurią prekybininkas tau žūtbūt nori įkišti. Įprastai, tokiu atveju, stengiuosi visų tų užrašų neskaityti, kad nesusigadinčiau būsimo skaitymo malonumo. O dabar apie tai pagalvojęs, ir pats nebežinau pagal ką tuomet renkuosi tokias knygas kaip ši. Matyt, dažnai prie to prisideda nuojauta. Likimo pirštas. Gal dar goodreads.com įvertinimas (paskutiniu metu jis padeda renkantis knygas panašiai kaip imdb.com įvertinimas – renkantis kino filmus).

Vis tik, nepaisant viso ko, o labiausiai – nežinomybės, ši knyga atsidūrė mano rankose. Paėmiau ją atsargiai ir su tam tikru įtarumu, nes puikiai žinojau, kuo tai gali baigtis. Tačiau šį kartą buvau linkęs surizikuoti.

„Ir visą tą laiką fone girdėjosi kitas, gerokai ramesnis garsas. Keistas nežmoniškas šnypštimas. Man prireikė laiko suvokti, iš kur tas garsas sklinda. Tai buvo žudikas.“

Knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas ir apie jį atskirai kalbėti tikrai nebūtina. Serijinis žudikas, detektyvas ir t.t. Dviračio čia niekas neišradinėja ir todėl šioje knygoje, kaip ir kitose panašaus stiliaus, daug svarbiau kaip,  o ne kas. Ir tas “kaip“, šiuo atveju, užkabino gana greitai. O tuomet teliko vienas klausimas – ar išlaikys? Ar sugebės išsaugoti susidomėjimą? Ar nesunaikins jo? Nesudegins su tokia gera pradžia? Ar pavyks?

Pradėjus skaityti tikrai nebuvo ramu, tačiau dabar galiu džiugiai pasakyti, kad pavyko. Kad paneigusi visas prognozes knyga privertė nepaleisti jos iš rankų ir iki pabaigos išlaikė įtampą. O šios tikrai buvo daug ir todėl skaitymas nė kiek neprailgo. Sustoti nesinorėjo. Tik eiti toliau ir toliau, siekiant išgirsti finalinius akordus.

Be kartkartėmis iššokančių gramatinių klaidų, knyga šaudė taikliai. Tiksliai ir ramiai. Netgi, sakyčiau, užtikrintai. Buvau jos taikinys, bet man norėjosi pamatyti daugiau. Norėjosi pamatyti tai, kas stovėjo kitoje taikinio pusėje. Kas buvo man už nugaros.

Taigi, įtampa ir nežinia. O kai sniegas ir šaltis tarp knygos puslapių atitinka sniegą ir šaltį už lango, viskas kur kas įtaigiau.

„Dabar tu karys, – balsas galvoje priminė Čarliui, todėl jis buvo karys.“

Vertėtų atskirai paminėti ir knygos pabaigą, kuri tikrai verta pabaigos vardo ir aukščiausių balų. Jau senokai skaičiau knygą, kuri būtų tokia įdomi. Tai ne tik detektyvas, bet ir iššūkis iš psichologinės perspektyvos. Nuolatinis raginimas rinktis vieną iš dviejų kelių. Nuolatinis mėginimas atspėti, kuris iš jų teisingas. Įtampa, kad gali suklysti. O šalia šios – įtampa, kad gali būti teisus. Žodžiu, skaitymas, neleidžiantis likti abejingu.

Ir nors knygą perskaičiau jau prieš kurį laiką, vis dar pagalvoju apie jos pabaigą. Ji gera. Ji nepaleidžia tavęs. Joje daug ką paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Tai tikrai vienas iš tų atvejų, kai pabaiga yra fejerverkai. Kai tu grožiesi jais nakties danguje. O paskui jie nutyla. Ir tu dar kurį laiką stovi žiūrėdamas aukštyn. Kažko tikėdamasis. Apie kažką galvodamas. Jausdamas, kad kažkas pasibaigė, bet kažkas ne. Tokia ir ši knyga. Rekomenduoju. Šaltiems žiemos vakarams.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 50/50 Killer
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2007 m.)

(c) veikiantis

 

tas keistas nutikimas suniui naktiKažkada jau buvau labai arti šios knygos. Tiksliau, ji buvo labai arti manęs. Pasiskolintas atšviestas jos variantas net kelis metus pragulėjo spintoje tarp kitų juodraščių, o aš jo taip ir nesiryžau atsiversti. Tuomet, per vieną tvarkymąsi, visų tų padrikų lapų atsikračiau. O tuomet, visai neužilgo, į mano rankas tie lapai sugrįžo jau knygos pavidalu. Naujas leidimas. Patrauklus viršelis. Tikriausiai tiek ir trūko, kad būčiau pradėjęs skaityti.

Taigi, Mark Haddon, autorius, kurio pavardės anksčiau neteko girdėti, ir „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Tai romanas apie penkiolikmetį Kristoferį.

Kristoferis turi Aspergerio sindromą. Tai – viena iš autizmo formų. Todėl čia viskas šiek tiek kitaip. Ypač turint omeny, kad knyga parašyta iš pirmojo asmens perspektyvos, lyg ją būtų rašęs pats Kristoferis. Todėl tai galima pavadinti dienoraščiu, kuris prasideda detektyvu, kai berniukas kaimynės kieme randa negyvą šakėmis perdurtą šunį ir nusprendžia išsiaiškinti, kas tai padarė. Siužetas iš karto patraukia ir neleidžia atsiplėšti.

Skaitant supranti, kad knyga – puikus būdas supažindinti su tokiu sindromu kaip Aspergerio apie kurį daugelis yra girdėję, bet mažai kas žino, kaip jis pasireiškia. Tuo tarpu čia – lengva susitapatinti su pagrindiniu veikėju, o tuo pačiu – pažinti kaip jis mąsto, suvokia emocijas, į ką koncentruojasi ir ko nesupranta.

„Ponas Dževonsas pasakė, kad esu labai protingas berniukas.

Pasakiau, kad nesu protingas. Tiesiog pastebiu, kas aplink vyksta, o tam proto nereikia. Tai reiškia būti pastabiam. Būti protingam reiškia stebėti, kaip viskas vyksta, ir mokėti naudotis tais stebėjimais sugalvojant kažką nauja.“

Ši knyga dekonstruoja mūsų, neva „normalų“, pasaulį ir leidžia į jį pažiūrėti iš visiškai kitos perspektyvos, kurioje eliminuojamos nereikšmingos detalės ir einama tiesiai prie esmės. Tai apsinuoginimas, kai pamatai koks iš tiesų esi. Akistata, kai supranti, kad ne visai toks, kokiu save laikei iki šiol.

Knyga įtraukianti. Nejučia pradedi sirgti už Kristoferį. Jis tampa tavo draugu ir tu nori, kad jam viskas pavyktų. Supranti, kad apie daug ką gyvenime tiesiog nepagalvoji. O susitapatinęs su tokiu neįprastu veikėju, patiri kažką daugiau negu paprastas skaitymo malonumas.

Ir nors skaitydamas nežinai kaip knyga baigsis, artėdamas prie pabaigos nujauti, kad pabaigos tokia istorija neturi. Kad tai, kaip gyvenimas, kurį reikia priimti ir nuryti visą. O tuomet – laukti kitos porcijos. Tai, kaip maistas, kuris ne visada skanus ir kartais nuo jo tampa tik dar sunkiau. Tačiau kartais matai, kad kiti jo neturi ir tu norėtum pasidalinti, bet anksčiau apie tai niekada negalvojai, todėl to paprasčiausiai nemoki.

Ši knyga būtent to ir moko. Pasidalinti. Būti empatišku. Nes išgyvenus čia aprašomą dramą, kitokiu būti nebeįmanoma.

Bet nesuklyskite – tai nėra vien liūdna istorija. Tai istorija, kurioje yra visko – tiek liūdesio, tiek džiaugsmo. O kas paims viršų, paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Net jeigu jis to ir nesupranta.

Knygą rekomenduoju. Ji persiskaitys greitai, tačiau išliks ilgam. Nes tai ne iš tų knygų, kurios pasimiršta.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The curios incident of the dog in the night-time
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2003 m.)

(c) veikiantis

ne tas zmogusKnygą įsigijau vienoje iš mugių, pastebėjęs, kad ji neįprastai pigi (turint omeny, kad autorius – J. Katzenbach). Vieną jo knygą jau buvau skaitęs, o taip pat girdėjęs nemažai teigiamų rekomendacijų, tad negalėjau praleisti tokios progos.

Tai – detektyvas. Tačiau ne toks, kokie būna įprastiniai detektyvai, nes čia ieškoma ne nusikaltėlio, o paties nusikaltimo. Teksto gijos pinamos taip, kad žinai gerokai daugiau už veikėjus. Ir nors kitu atveju – tai būtų peilis visai detektyvinei intrigai, šiuo atveju taip nėra. Net jei atrodo, kad autorius žaidžia atverstomis kortomis. Tačiau net ir taip, tu negali sustoti stebėjęs šį žaidimą, nes tau įdomu kas ir kaip. Įdomu, koks bus kitas jo žingsnis, kur jis nuves ir kada.

Pasakojimas vyksta tiek iš praeities, tiek iš dabarties pozicijų, viduryje palikdamas juodą tarpą. Šešėlį. Jame ir slepiasi intriga, kurios link einama. Su kiekvienu puslapiu tas šešėlis siaurėja ir traukiasi. Su kiekvienu skyriumi, įtampa, kad netrukus išvysi, ką jis slepia, didėja.

„Ji atlošė galvą ir ėmė godžiai gaudyti šaltą orą. Akys klaidžiojo po visai normalų ryto miestą ir ji vos susilaikė nepratrūkusi raudoti. Tą akimirką suvokė: jam visai nereikia būti netoliese, kad būtų juntamas.“

Siužeto nepasakosiu, puikią jo santrauką galima rasti ant knygos nugarėlės. Pasakysiu tik tiek, kad, kaip ir dažniausiai, dėl visko kalta meilė. Vienos nakties nuotykis įsiūbavęs pirmąjį iš domino. O šiam nugriuvus, juo paseka ir virtinė kitų: įvykių, personažų, vilčių, gyvenimiškų ir išgalvotų istorijų, meilės be atsako, meilės, vedančios į pamišimą bei priklausomybę, meilės, kurios jau nebegalima vadinti meile.

Romanas užburia ir prikausto. Atrodo, paprastos priemonės, bet nepaprastas, tiesiog neįtikėtinas rezultatas. Galiausiai jau ir pats pradedi galvoti kaip nusikaltėlis ir net nevalingai svarstai ar pavyktų vienas ar kitas veiksmas realiame pasaulyje. Tad, knyga tikrai įtraukia.

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kurią norėjosi atsiversti ne tik ryte, bet ir vakare, tad ir tie 566 puslapiai ištirpo ganėtinai greitai. O pačioje pradžioje, paėmęs į rankas, galvojau, kad jos užteks ilgam. Deja, kartais tikrai gera klysti.

„Kartais santykiai tarp moters ir vyro nuo pat pradžios būna permainingi ir neturėtų toliau rutuliotis, bet dėl kažkokios keistos, pragariškos priežasties sustiprėja ir virsta mirtinu pas de deux.“

Ir nors visa romano eiga puiki, pabaiga nepribloškė ir nesukrėtė, o išsivyniojo pakankamai paprastai. Tad galima, sakyti visas romanas buvo įdomesnis už pabaigą. Nors iki paskutinio puslapio viltys dėl netikėtumų negeso ir atrodė, autorius dar purtys ir klaidins, o jis paprasčiausiai užgesino nuorūką į peleninę ir išėjo. Nepaisant pabaigos, knyga palieka savo ženklą ir prie jos norisi vis mintimis sugrįžti, tad perskaityti tikrai rekomenduoju. O pats, pasitaikius progai, ieškosiu ir gaudysiu kitas šio autoriaus knygas.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The wrong man
Puslapiai:
566 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2008 m. (originalas – 2007 m.)

centrinis parkasŠi knyga – tai šūvis į tamsą. Nes prieš tai nieko nebuvau girdėjęs nei apie ją, nei apie jos autorių. Tačiau, nepaisant to, nusprendžiau surizikuoti. Net jeigu viršelis tepriminė kadrą iš pigaus veiksmo filmo, o užrašas „Bestseleris Nr. 1 Prancūzijoje“ ir sudominti turinčios reklaminės citatos mėgino paprasčiausiu būdu įsigauti į skaitytojo širdį ir iškelti šią knygą virš kitų panašių knygų. Nušviesi jai kelią į asmenines bibliotekas ir praeivių rankas.

Romano siužetas prasideda ankstų rytą. Jis ir ji pabunda miške ant suoliuko. Ji ir jis surakinti antrankiais. Ji neatsimena kaip čia atsidūrė ir nepažįsta savo likimo draugo. Jos marškiniai sutepti krauju, o kišenėje ginklas, kuriame trūksta vienos kulkos. Žodžiu, baltas lapas su keistomis užuominomis, kuriomis reikia sekti norint išpainioti šį siūlų ir mįslių kamuolį.

Atrodo čia yra visko. Ir įtampos, ir noro skaityti toliau. Deja, tai apgaulingas vaizdas, nes visa, kas vyksta toliau – tik liūdesys. Ir ne tik tai, KAS vyksta , bet ir tai, KAIP visa tai vyksta.

„- Jūs pasilikote telefoną? Liepiau jo atsikratyti!

– Na jau ne! Juk jį gavome per tokį vargą! Be to, šiuo metu tai viskas, ką turime. Jis dar gali mums praversti.

– Bet su juo mus galima susekti per tris minutes! Ar neskaitote detektyvų? Nežiūrite filmų?

– Nesijaudinkit. Mes ne filme.“

Jie ne filme. O gaila, nes jeigu tai būtų bent kiek panašu į gerą kino filmą, skaityti būtų kur kas įdomiau. Tuo tarpu dabar veiksmas veja veiksmą, visur skubama paknopstomis ir todėl pakeliui išbarstoma bei praleidžiama daug aktualių ir reikšmingų detalių. O be jų ne viskas atrodo motyvuota ir logiška. Kad ir pati pasakojimo struktūra nuo veiksmo šokinėjanti prie nuotaikų, peizažų aprašymo ar konkrečių geografinių vietų vardinimo. Kitaip tariant prie to, kas šiuo atveju neturi jokios pridedamosios vertės. Teksto siūlės tokios palaidos ir pro jas šviečia taip ryškiai, jog atrodo, kad rašyta buvo ne taip, kaip norisi, o taip “kaip reikia“. Ir tik todėl, kad toks yra kažkur nusižiūrėtas populiarios knygos receptas. Tačiau turėti visus ingredientus nepakanka, dar reikia būti geru virėju. O jeigu juo nesi, tuomet skaitytojui belieka pjuvenų skonis. Ir jokio tikrumo. Veikėjai neįtikina, kad tu norėtum bėgti kartu su jais, kad norėtum viską išsiaiškinti ir pergyventi dėl jų sėkmių bei nesėkmių. Vietomis atrodo, jog pats autorius netiki tuo ką rašo ir todėl labai skuba, idant skaitytojas to nepastebėtų.

O panirus į tokį drumzliną vandenį, jau ir visa kita – ne laiku ir ne vietoje. Pavyzdžiui, prie teksto nelimpančios garsių žmonių citatos prieš kiekvieno skyriaus pradžią. Po kiek laiko pradedi springti net jomis ir atrodo, skaitant matai nebe veikėjus ir veiksmą, o tik šį romaną rašantį autorių. Rašantį ir besidžiaugiantį savimi. Na, nes daugiau džiaugtis nelabai yra kuo.

Tuo tarpu, pabaigoje lyg ir mėginama logiškai surinkti visus siūlų galus į vieną vietą, tačiau nueinama pačiu paprasčiausiu (ir todėl – neįdomiausiu) keliu. O viską vainikuojantis paskutinis akordas, vietoje to, kad pakeltų bendrą toną ir paliktų bent jau pusėtiną skonį burnoje, užkemša tave popraste meksikietiška melodrama.

Taigi, ši knyga – tikras šūvis į tamsą. O kaip paaiškėja uždegus šviesą – net ne į tamsą, o tik sau į koją.

Vertinimas: 4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Central park
Puslapiai:
308 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2015 m. (originalas – 2014 m.)

sarvuota sirdis

„Taigi. Pasąmonė kartais suvokia daugiau negu sąmonė.“

Taigi. Jo Nesbø ir „Šarvuota širdis“, kuri ir vėl (kaip ir kitos šios serijos knygos) primena kino filmą. Tik jį kino teatras parodytų per dvi valandas, o tu – stebi dvi savaites, niekur neskubėdamas, ramiai sulaukdamas savojo rytinio (ar vakarinio) davinio. Ir pilnai pasitenkini tuo, ką pavyksta nugriebti toje kelių dešimčių puslapių porcijoje. Tiesa, skaitant šią knygą po A. Šlepiko „Lietaus dievo“, jaučiasi, kad tai – vertimas, kad tai – išvestinis produktas, o ne pirminis gimtosios kalbos svaigulys. Tačiau nieko keisto, juk taip ir turėtų būti. Svarbiausia tinkamai susidėlioti lūkesčius ir tuomet skaitymas tampa tokiu pačiu malonumu kaip ir anksčiau. Kaip tada, kai dar nepažinojai Hario Hūlės ir nejautei jam gailesčio sumišusio su simpatija, kai dar nesirgai už jį, vėtomą ir mėtomą tarp greitai sprūstančių romano puslapių. O jų daug. Daugiau nei 600.

Ir tuose puslapiuose Haris Hūlė stengiasi įminti dar vieną serijinio žudiko mįslę. Blaškosi tarp nusikaltėlio ir dviejų organizacijų, norinčių spręsti bylą. Žodžiu, tikras meilės trikampis, kurio ašis nėra aiškiai apibrėžta. Ji tarsi neapsisprendžiantis vilkelis nuolat šokinėja nuo Hario Hūlės pas įtariamąjį (ar įtariamuosius) ir atgal. O toliau ir giliau tikrai nėra didelio noro pasakoti ar aptarinėti siužetą nes, tikiu, kad tai tik sunaikina skaitymo malonumą. Juk kiekvienas skaitytojas turi teisę pats atrasti net ir pačius menkiausius veiksmo plotus. Pats, be kitų įsikišimo, susikurti savo knygos pasaulį, savo knygos žemėlapį. Be jokių išankstinių nuostatų ar patarimų. Ir ypač skaitant tokius detektyvus.

„Ūmai jam nušvito. Viskas atsistojo į vietas. Girdėjosi tik spragsinti krosnelė ir vis smarkiau lauke ūžaujantis vėjas. Dvi dėlionės detalės, gulėjusios toli viena nuo kitos, skirtingose stalo pusėse, susijungė.“

Skaitydamas šią knygą, sugebėjau atsilaikyti kažkur iki jos vidurio, o tuomet išgirdau kaip trakšteli sparnelis. Kaip lūžta bet kokios pastangos perprasti viską pačiam ir įsivaizdavimai, kad esi protingesnis už autorių. Štai čia ir tampa aišku, kad visa tai – tik žaidimas ir kad tereikia mėgautis, o ne stengtis išsiaiškinti kaip apeiti taisykles.

Tiesa, čia, kaip ir kitose Jo Nesbø knygose, kyla grėsmė susipainioti ir nieko nebesuprasti. Knygoje daug persipynusių veikėjų, įvykių, jų praeities ir dabarties detalių, tad netgi, atrodytų, patys nereikšmingiausi nutikimai (iš pirmo žvilgsnio – skirti išpūsti romano puslapių kiekį) vėliau gali pasirodyti besantys esminių pokyčių priežastimi. Tad knygą vertėtų skaityti nuosekliai ir susikaupus, nes ištęstas skaitymas, o taip pat ir skaitymas priebėgomis (nuklystant mintimis kur nors toliau ir taip prasimuliuojant pastraipas ar puslapius) gali reikšti, kad kažkuriuo momentu bus sunku susivokti kas vyksta.

Tuo tarpu įsitraukiant į knygą, istorija pagauna, atsiranda nuotaika ir noras, kad kažkas įvyktų ar neįvyktų, o taip pat – ir pergalės ar pralaimėjimų skonis. Taigi, skaitytojas susitapatina su knyga. Priima ją kaip savą. Jaučia jos pulsą.

Baigęs skaityti jautiesi tarsi būtum atradęs ir ištyręs vieną didelės dėlionės detalę. Ir tai labai smagu, nes šis jausmas skatina eiti toliau, ieškoti kitų mįslių ir jų atsakymų, plėsti pažinimo ribas.

Rekomenduoju ramia sąžine.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Panserhjerte
Puslapiai:
615 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis