Archive

Tag Archives: detektyvas

5050-zudikas-1Ši knyga, prieš paimant ją į rankas, buvo tamsusis arkliukas. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl iš viso nusprendžiau ją paimti į rankas. Autorius – negirdėtas. Viršelis – panašus į žurnalo. Įvairūs užrašai priminė prekę, kurią prekybininkas tau žūtbūt nori įkišti. Įprastai, tokiu atveju, stengiuosi visų tų užrašų neskaityti, kad nesusigadinčiau būsimo skaitymo malonumo. O dabar apie tai pagalvojęs, ir pats nebežinau pagal ką tuomet renkuosi tokias knygas kaip ši. Matyt, dažnai prie to prisideda nuojauta. Likimo pirštas. Gal dar goodreads.com įvertinimas (paskutiniu metu jis padeda renkantis knygas panašiai kaip imdb.com įvertinimas – renkantis kino filmus).

Vis tik, nepaisant viso ko, o labiausiai – nežinomybės, ši knyga atsidūrė mano rankose. Paėmiau ją atsargiai ir su tam tikru įtarumu, nes puikiai žinojau, kuo tai gali baigtis. Tačiau šį kartą buvau linkęs surizikuoti.

„Ir visą tą laiką fone girdėjosi kitas, gerokai ramesnis garsas. Keistas nežmoniškas šnypštimas. Man prireikė laiko suvokti, iš kur tas garsas sklinda. Tai buvo žudikas.“

Knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas ir apie jį atskirai kalbėti tikrai nebūtina. Serijinis žudikas, detektyvas ir t.t. Dviračio čia niekas neišradinėja ir todėl šioje knygoje, kaip ir kitose panašaus stiliaus, daug svarbiau kaip,  o ne kas. Ir tas “kaip”, šiuo atveju, užkabino gana greitai. O tuomet teliko vienas klausimas – ar išlaikys? Ar sugebės išsaugoti susidomėjimą? Ar nesunaikins jo? Nesudegins su tokia gera pradžia? Ar pavyks?

Pradėjus skaityti tikrai nebuvo ramu, tačiau dabar galiu džiugiai pasakyti, kad pavyko. Kad paneigusi visas prognozes knyga privertė nepaleisti jos iš rankų ir iki pabaigos išlaikė įtampą. O šios tikrai buvo daug ir todėl skaitymas nė kiek neprailgo. Sustoti nesinorėjo. Tik eiti toliau ir toliau, siekiant išgirsti finalinius akordus.

Be kartkartėmis iššokančių gramatinių klaidų, knyga šaudė taikliai. Tiksliai ir ramiai. Netgi, sakyčiau, užtikrintai. Buvau jos taikinys, bet man norėjosi pamatyti daugiau. Norėjosi pamatyti tai, kas stovėjo kitoje taikinio pusėje. Kas buvo man už nugaros.

Taigi, įtampa ir nežinia. O kai sniegas ir šaltis tarp knygos puslapių atitinka sniegą ir šaltį už lango, viskas kur kas įtaigiau.

„Dabar tu karys, – balsas galvoje priminė Čarliui, todėl jis buvo karys.“

Vertėtų atskirai paminėti ir knygos pabaigą, kuri tikrai verta pabaigos vardo ir aukščiausių balų. Jau senokai skaičiau knygą, kuri būtų tokia įdomi. Tai ne tik detektyvas, bet ir iššūkis iš psichologinės perspektyvos. Nuolatinis raginimas rinktis vieną iš dviejų kelių. Nuolatinis mėginimas atspėti, kuris iš jų teisingas. Įtampa, kad gali suklysti. O šalia šios – įtampa, kad gali būti teisus. Žodžiu, skaitymas, neleidžiantis likti abejingu.

Ir nors knygą perskaičiau jau prieš kurį laiką, vis dar pagalvoju apie jos pabaigą. Ji gera. Ji nepaleidžia tavęs. Joje daug ką paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Tai tikrai vienas iš tų atvejų, kai pabaiga yra fejerverkai. Kai tu grožiesi jais nakties danguje. O paskui jie nutyla. Ir tu dar kurį laiką stovi žiūrėdamas aukštyn. Kažko tikėdamasis. Apie kažką galvodamas. Jausdamas, kad kažkas pasibaigė, bet kažkas ne. Tokia ir ši knyga. Rekomenduoju. Šaltiems žiemos vakarams.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 50/50 Killer
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2007 m.)

(c) veikiantis

 

tas keistas nutikimas suniui naktiKažkada jau buvau labai arti šios knygos. Tiksliau, ji buvo labai arti manęs. Pasiskolintas atšviestas jos variantas net kelis metus pragulėjo spintoje tarp kitų juodraščių, o aš jo taip ir nesiryžau atsiversti. Tuomet, per vieną tvarkymąsi, visų tų padrikų lapų atsikračiau. O tuomet, visai neužilgo, į mano rankas tie lapai sugrįžo jau knygos pavidalu. Naujas leidimas. Patrauklus viršelis. Tikriausiai tiek ir trūko, kad būčiau pradėjęs skaityti.

Taigi, Mark Haddon, autorius, kurio pavardės anksčiau neteko girdėti, ir „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Tai romanas apie penkiolikmetį Kristoferį.

Kristoferis turi Aspergerio sindromą. Tai – viena iš autizmo formų. Todėl čia viskas šiek tiek kitaip. Ypač turint omeny, kad knyga parašyta iš pirmojo asmens perspektyvos, lyg ją būtų rašęs pats Kristoferis. Todėl tai galima pavadinti dienoraščiu, kuris prasideda detektyvu, kai berniukas kaimynės kieme randa negyvą šakėmis perdurtą šunį ir nusprendžia išsiaiškinti, kas tai padarė. Siužetas iš karto patraukia ir neleidžia atsiplėšti.

Skaitant supranti, kad knyga – puikus būdas supažindinti su tokiu sindromu kaip Aspergerio apie kurį daugelis yra girdėję, bet mažai kas žino, kaip jis pasireiškia. Tuo tarpu čia – lengva susitapatinti su pagrindiniu veikėju, o tuo pačiu – pažinti kaip jis mąsto, suvokia emocijas, į ką koncentruojasi ir ko nesupranta.

„Ponas Dževonsas pasakė, kad esu labai protingas berniukas.

Pasakiau, kad nesu protingas. Tiesiog pastebiu, kas aplink vyksta, o tam proto nereikia. Tai reiškia būti pastabiam. Būti protingam reiškia stebėti, kaip viskas vyksta, ir mokėti naudotis tais stebėjimais sugalvojant kažką nauja.“

Ši knyga dekonstruoja mūsų, neva „normalų“, pasaulį ir leidžia į jį pažiūrėti iš visiškai kitos perspektyvos, kurioje eliminuojamos nereikšmingos detalės ir einama tiesiai prie esmės. Tai apsinuoginimas, kai pamatai koks iš tiesų esi. Akistata, kai supranti, kad ne visai toks, kokiu save laikei iki šiol.

Knyga įtraukianti. Nejučia pradedi sirgti už Kristoferį. Jis tampa tavo draugu ir tu nori, kad jam viskas pavyktų. Supranti, kad apie daug ką gyvenime tiesiog nepagalvoji. O susitapatinęs su tokiu neįprastu veikėju, patiri kažką daugiau negu paprastas skaitymo malonumas.

Ir nors skaitydamas nežinai kaip knyga baigsis, artėdamas prie pabaigos nujauti, kad pabaigos tokia istorija neturi. Kad tai, kaip gyvenimas, kurį reikia priimti ir nuryti visą. O tuomet – laukti kitos porcijos. Tai, kaip maistas, kuris ne visada skanus ir kartais nuo jo tampa tik dar sunkiau. Tačiau kartais matai, kad kiti jo neturi ir tu norėtum pasidalinti, bet anksčiau apie tai niekada negalvojai, todėl to paprasčiausiai nemoki.

Ši knyga būtent to ir moko. Pasidalinti. Būti empatišku. Nes išgyvenus čia aprašomą dramą, kitokiu būti nebeįmanoma.

Bet nesuklyskite – tai nėra vien liūdna istorija. Tai istorija, kurioje yra visko – tiek liūdesio, tiek džiaugsmo. O kas paims viršų, paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Net jeigu jis to ir nesupranta.

Knygą rekomenduoju. Ji persiskaitys greitai, tačiau išliks ilgam. Nes tai ne iš tų knygų, kurios pasimiršta.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The curios incident of the dog in the night-time
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2003 m.)

(c) veikiantis

ne tas zmogusKnygą įsigijau vienoje iš mugių, pastebėjęs, kad ji neįprastai pigi (turint omeny, kad autorius – J. Katzenbach). Vieną jo knygą jau buvau skaitęs, o taip pat girdėjęs nemažai teigiamų rekomendacijų, tad negalėjau praleisti tokios progos.

Tai – detektyvas. Tačiau ne toks, kokie būna įprastiniai detektyvai, nes čia ieškoma ne nusikaltėlio, o paties nusikaltimo. Teksto gijos pinamos taip, kad žinai gerokai daugiau už veikėjus. Ir nors kitu atveju – tai būtų peilis visai detektyvinei intrigai, šiuo atveju taip nėra. Net jei atrodo, kad autorius žaidžia atverstomis kortomis. Tačiau net ir taip, tu negali sustoti stebėjęs šį žaidimą, nes tau įdomu kas ir kaip. Įdomu, koks bus kitas jo žingsnis, kur jis nuves ir kada.

Pasakojimas vyksta tiek iš praeities, tiek iš dabarties pozicijų, viduryje palikdamas juodą tarpą. Šešėlį. Jame ir slepiasi intriga, kurios link einama. Su kiekvienu puslapiu tas šešėlis siaurėja ir traukiasi. Su kiekvienu skyriumi, įtampa, kad netrukus išvysi, ką jis slepia, didėja.

„Ji atlošė galvą ir ėmė godžiai gaudyti šaltą orą. Akys klaidžiojo po visai normalų ryto miestą ir ji vos susilaikė nepratrūkusi raudoti. Tą akimirką suvokė: jam visai nereikia būti netoliese, kad būtų juntamas.“

Siužeto nepasakosiu, puikią jo santrauką galima rasti ant knygos nugarėlės. Pasakysiu tik tiek, kad, kaip ir dažniausiai, dėl visko kalta meilė. Vienos nakties nuotykis įsiūbavęs pirmąjį iš domino. O šiam nugriuvus, juo paseka ir virtinė kitų: įvykių, personažų, vilčių, gyvenimiškų ir išgalvotų istorijų, meilės be atsako, meilės, vedančios į pamišimą bei priklausomybę, meilės, kurios jau nebegalima vadinti meile.

Romanas užburia ir prikausto. Atrodo, paprastos priemonės, bet nepaprastas, tiesiog neįtikėtinas rezultatas. Galiausiai jau ir pats pradedi galvoti kaip nusikaltėlis ir net nevalingai svarstai ar pavyktų vienas ar kitas veiksmas realiame pasaulyje. Tad, knyga tikrai įtraukia.

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kurią norėjosi atsiversti ne tik ryte, bet ir vakare, tad ir tie 566 puslapiai ištirpo ganėtinai greitai. O pačioje pradžioje, paėmęs į rankas, galvojau, kad jos užteks ilgam. Deja, kartais tikrai gera klysti.

„Kartais santykiai tarp moters ir vyro nuo pat pradžios būna permainingi ir neturėtų toliau rutuliotis, bet dėl kažkokios keistos, pragariškos priežasties sustiprėja ir virsta mirtinu pas de deux.“

Ir nors visa romano eiga puiki, pabaiga nepribloškė ir nesukrėtė, o išsivyniojo pakankamai paprastai. Tad galima, sakyti visas romanas buvo įdomesnis už pabaigą. Nors iki paskutinio puslapio viltys dėl netikėtumų negeso ir atrodė, autorius dar purtys ir klaidins, o jis paprasčiausiai užgesino nuorūką į peleninę ir išėjo. Nepaisant pabaigos, knyga palieka savo ženklą ir prie jos norisi vis mintimis sugrįžti, tad perskaityti tikrai rekomenduoju. O pats, pasitaikius progai, ieškosiu ir gaudysiu kitas šio autoriaus knygas.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The wrong man
Puslapiai:
566 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2008 m. (originalas – 2007 m.)

centrinis parkasŠi knyga – tai šūvis į tamsą. Nes prieš tai nieko nebuvau girdėjęs nei apie ją, nei apie jos autorių. Tačiau, nepaisant to, nusprendžiau surizikuoti. Net jeigu viršelis tepriminė kadrą iš pigaus veiksmo filmo, o užrašas „Bestseleris Nr. 1 Prancūzijoje“ ir sudominti turinčios reklaminės citatos mėgino paprasčiausiu būdu įsigauti į skaitytojo širdį ir iškelti šią knygą virš kitų panašių knygų. Nušviesi jai kelią į asmenines bibliotekas ir praeivių rankas.

Romano siužetas prasideda ankstų rytą. Jis ir ji pabunda miške ant suoliuko. Ji ir jis surakinti antrankiais. Ji neatsimena kaip čia atsidūrė ir nepažįsta savo likimo draugo. Jos marškiniai sutepti krauju, o kišenėje ginklas, kuriame trūksta vienos kulkos. Žodžiu, baltas lapas su keistomis užuominomis, kuriomis reikia sekti norint išpainioti šį siūlų ir mįslių kamuolį.

Atrodo čia yra visko. Ir įtampos, ir noro skaityti toliau. Deja, tai apgaulingas vaizdas, nes visa, kas vyksta toliau – tik liūdesys. Ir ne tik tai, KAS vyksta , bet ir tai, KAIP visa tai vyksta.

„- Jūs pasilikote telefoną? Liepiau jo atsikratyti!

– Na jau ne! Juk jį gavome per tokį vargą! Be to, šiuo metu tai viskas, ką turime. Jis dar gali mums praversti.

– Bet su juo mus galima susekti per tris minutes! Ar neskaitote detektyvų? Nežiūrite filmų?

– Nesijaudinkit. Mes ne filme.“

Jie ne filme. O gaila, nes jeigu tai būtų bent kiek panašu į gerą kino filmą, skaityti būtų kur kas įdomiau. Tuo tarpu dabar veiksmas veja veiksmą, visur skubama paknopstomis ir todėl pakeliui išbarstoma bei praleidžiama daug aktualių ir reikšmingų detalių. O be jų ne viskas atrodo motyvuota ir logiška. Kad ir pati pasakojimo struktūra nuo veiksmo šokinėjanti prie nuotaikų, peizažų aprašymo ar konkrečių geografinių vietų vardinimo. Kitaip tariant prie to, kas šiuo atveju neturi jokios pridedamosios vertės. Teksto siūlės tokios palaidos ir pro jas šviečia taip ryškiai, jog atrodo, kad rašyta buvo ne taip, kaip norisi, o taip “kaip reikia“. Ir tik todėl, kad toks yra kažkur nusižiūrėtas populiarios knygos receptas. Tačiau turėti visus ingredientus nepakanka, dar reikia būti geru virėju. O jeigu juo nesi, tuomet skaitytojui belieka pjuvenų skonis. Ir jokio tikrumo. Veikėjai neįtikina, kad tu norėtum bėgti kartu su jais, kad norėtum viską išsiaiškinti ir pergyventi dėl jų sėkmių bei nesėkmių. Vietomis atrodo, jog pats autorius netiki tuo ką rašo ir todėl labai skuba, idant skaitytojas to nepastebėtų.

O panirus į tokį drumzliną vandenį, jau ir visa kita – ne laiku ir ne vietoje. Pavyzdžiui, prie teksto nelimpančios garsių žmonių citatos prieš kiekvieno skyriaus pradžią. Po kiek laiko pradedi springti net jomis ir atrodo, skaitant matai nebe veikėjus ir veiksmą, o tik šį romaną rašantį autorių. Rašantį ir besidžiaugiantį savimi. Na, nes daugiau džiaugtis nelabai yra kuo.

Tuo tarpu, pabaigoje lyg ir mėginama logiškai surinkti visus siūlų galus į vieną vietą, tačiau nueinama pačiu paprasčiausiu (ir todėl – neįdomiausiu) keliu. O viską vainikuojantis paskutinis akordas, vietoje to, kad pakeltų bendrą toną ir paliktų bent jau pusėtiną skonį burnoje, užkemša tave popraste meksikietiška melodrama.

Taigi, ši knyga – tikras šūvis į tamsą. O kaip paaiškėja uždegus šviesą – net ne į tamsą, o tik sau į koją.

Vertinimas: 4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Central park
Puslapiai:
308 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2015 m. (originalas – 2014 m.)

sarvuota sirdis

„Taigi. Pasąmonė kartais suvokia daugiau negu sąmonė.“

Taigi. Jo Nesbø ir „Šarvuota širdis“, kuri ir vėl (kaip ir kitos šios serijos knygos) primena kino filmą. Tik jį kino teatras parodytų per dvi valandas, o tu – stebi dvi savaites, niekur neskubėdamas, ramiai sulaukdamas savojo rytinio (ar vakarinio) davinio. Ir pilnai pasitenkini tuo, ką pavyksta nugriebti toje kelių dešimčių puslapių porcijoje. Tiesa, skaitant šią knygą po A. Šlepiko „Lietaus dievo“, jaučiasi, kad tai – vertimas, kad tai – išvestinis produktas, o ne pirminis gimtosios kalbos svaigulys. Tačiau nieko keisto, juk taip ir turėtų būti. Svarbiausia tinkamai susidėlioti lūkesčius ir tuomet skaitymas tampa tokiu pačiu malonumu kaip ir anksčiau. Kaip tada, kai dar nepažinojai Hario Hūlės ir nejautei jam gailesčio sumišusio su simpatija, kai dar nesirgai už jį, vėtomą ir mėtomą tarp greitai sprūstančių romano puslapių. O jų daug. Daugiau nei 600.

Ir tuose puslapiuose Haris Hūlė stengiasi įminti dar vieną serijinio žudiko mįslę. Blaškosi tarp nusikaltėlio ir dviejų organizacijų, norinčių spręsti bylą. Žodžiu, tikras meilės trikampis, kurio ašis nėra aiškiai apibrėžta. Ji tarsi neapsisprendžiantis vilkelis nuolat šokinėja nuo Hario Hūlės pas įtariamąjį (ar įtariamuosius) ir atgal. O toliau ir giliau tikrai nėra didelio noro pasakoti ar aptarinėti siužetą nes, tikiu, kad tai tik sunaikina skaitymo malonumą. Juk kiekvienas skaitytojas turi teisę pats atrasti net ir pačius menkiausius veiksmo plotus. Pats, be kitų įsikišimo, susikurti savo knygos pasaulį, savo knygos žemėlapį. Be jokių išankstinių nuostatų ar patarimų. Ir ypač skaitant tokius detektyvus.

„Ūmai jam nušvito. Viskas atsistojo į vietas. Girdėjosi tik spragsinti krosnelė ir vis smarkiau lauke ūžaujantis vėjas. Dvi dėlionės detalės, gulėjusios toli viena nuo kitos, skirtingose stalo pusėse, susijungė.“

Skaitydamas šią knygą, sugebėjau atsilaikyti kažkur iki jos vidurio, o tuomet išgirdau kaip trakšteli sparnelis. Kaip lūžta bet kokios pastangos perprasti viską pačiam ir įsivaizdavimai, kad esi protingesnis už autorių. Štai čia ir tampa aišku, kad visa tai – tik žaidimas ir kad tereikia mėgautis, o ne stengtis išsiaiškinti kaip apeiti taisykles.

Tiesa, čia, kaip ir kitose Jo Nesbø knygose, kyla grėsmė susipainioti ir nieko nebesuprasti. Knygoje daug persipynusių veikėjų, įvykių, jų praeities ir dabarties detalių, tad netgi, atrodytų, patys nereikšmingiausi nutikimai (iš pirmo žvilgsnio – skirti išpūsti romano puslapių kiekį) vėliau gali pasirodyti besantys esminių pokyčių priežastimi. Tad knygą vertėtų skaityti nuosekliai ir susikaupus, nes ištęstas skaitymas, o taip pat ir skaitymas priebėgomis (nuklystant mintimis kur nors toliau ir taip prasimuliuojant pastraipas ar puslapius) gali reikšti, kad kažkuriuo momentu bus sunku susivokti kas vyksta.

Tuo tarpu įsitraukiant į knygą, istorija pagauna, atsiranda nuotaika ir noras, kad kažkas įvyktų ar neįvyktų, o taip pat – ir pergalės ar pralaimėjimų skonis. Taigi, skaitytojas susitapatina su knyga. Priima ją kaip savą. Jaučia jos pulsą.

Baigęs skaityti jautiesi tarsi būtum atradęs ir ištyręs vieną didelės dėlionės detalę. Ir tai labai smagu, nes šis jausmas skatina eiti toliau, ieškoti kitų mįslių ir jų atsakymų, plėsti pažinimo ribas.

Rekomenduoju ramia sąžine.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Panserhjerte
Puslapiai:
615 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2009 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

pentagramaPo šiokios tokios pertraukos – ir vėl Jo Nesbo. Šį kartą lietuviškai dar 2006 m. išleista „Pentagrama“. Tuomet ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla, o šiais metais, įkvėpta augančio autoriaus populiarumo Lietuvoje, perleido leidykla Baltos lankos.

Atsivertus knygą mus ir vėl pasitinka Haris Hūlė. Daug kas užmiršta ir tolima, tad labai smagu stebėti kaip autorius, veik nepastebimais potėpiais, nutapo tai, kas svarbu – visą kitose knygose jau išgyventą asmeninį Hario Hūlės paveikslą.

Pagal originalią chronologiją, tarp lietuviškai išleistų serijos knygų, “Pentagrama” – trečioji iš penkių. Tad nors skaitytojas jau gali žinoti gerokai daugiau iš tolimesnių knygų, skaitant tai visiškai nesijaučia, nes tekstas pagauna, o istorija prikausto kaip ir anksčiau. Viskas veikia ir veikia puikiai. Žadina atmintį ir buvusį skaitymo malonumą. Gal net alkį, kuris kaupėsi bene visą vasarą.

„Visi pažįsta mulkį, pagalvojo Haris. Mulkis nepažįsta nieko.“

Apie narpliojamą istoriją nekalbėsiu, nes tai nėra taip svarbu, kaip įtampa ir įdomumas, traukiantis versti puslapį po puslapio. Tiesa, tik dabar, perskaitęs knygą ir rašydamas šią apžvalgą, atkreipiau dėmesį į tekstą ant knygos nugarėlės ir džiaugiuosi, kad to nepadariau anksčiau, nes ten pateiktas pristatymas atverčia nemažai kortų, kurias skaitant būtų labai smagu atrasti pačiam skaitytojui. Tačiau tokia rinkodara pateisinama, nes tie, kuriems knyga patiks, kitas jau skaitys be didelių įžangų ar abejonių, o tam, kad pritraukti dėmesį, juk reikia nuo kažko pradėti. Atsimenu, prieš imdamas pirmąją Jo Nesbo knygą, taip pat ilgai varčiau ir ne vieną kartą skaičiau tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės.

Laikrodis virš durų rodė be penkiolikos devynias. Diena vos prasidėjo, o Haris jautėsi išsekęs. Kaip senas mirštantis liūtas, sekantis paskui būrį, kurio dabartiniam vedliui kadaise galėjo mesti iššūkį. Tai nereiškia, kad jis kada nors turėjo ambicijų būti būrio vedliu, bet nuosmukis vis tiek didelis. Dabar jam beliko neišsišokti ir tikėtis, kad kas nors numes kaulą.
Ir kažkas jam numetė kaulą. Stambų kaulą.“

Skaitant susidarė įspūdis, kad “Pentagrama” – viena tamsiausių ir sunkiausių serijos knygų (iš tų kurias jau teko skaityti), žvelgiant iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji šiek tiek slegianti ir kaustanti. Tačiau tai nėra minusas. Priešingai – puikus atspalvis papildantis pasakojamą istoriją, nes, kaip įprastai, knygoje susiduria dvi siužetinės linijos: detektyvinė ir asmeninė Hario Hūlės. Pastaroji tęsiasi iš knygos į knygą ir kartais atrodo, kad detektyvinė linija nėra pagrindinė, o tik papildanti ir leidžianti asmeninei linijai tinkamai atsiskleisti. Ši knyga – ne išimtis. O puiki abiejų istorijų samplaika, gal net savotiškas bliuzas, susirango į vienį ir tampa puikiu skaitiniu.

Taigi, tiems, kurie jau yra atradę ir mėgsta šį autorių, – knyga patiks, o visi kiti gali tikėtis gero ir nenuobodaus detektyvo. Tiesa, skaitant, rekomenduoju neprarasti koncentracijos ir nepamesti siūlo galo, kuriuo autorius siūlo sekti, nes visas piešinys, kaip ir kitose knygose, susideda iš įvairių detalių ir kurią nors praleidus, gali kilti daugiau klausimų nei atsakymų. O atsakymas, laukiantis pačioje pabaigoje, – kaip visada netikėtas.

Ir baigiant, siūlau atrasti ne tik literatūrinę, bet ir muzikinę Jo Nesbo pusę, nes jis – Norvegijoje taip pat ir itin populiarus dainininkas/muzikantas.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Marekors
Puslapiai:
428 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2003 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

sniego senisPraleidęs antrąją lietuviškai išleistą šios serijos knygą „Gelbėtojas“, griebiausi trečiosios – „Sniego senis“. Turiu pripažinti, užteko vienos knygos, kad Jo Nesbø priverstų iš naujo pajusti kažkada pamirštą (o gal – iki galo ir neatrastą) artumą detektyvo žanrui.

Kaip ir pirmąją, šią knygą perskaičiau labai greitai. Kitaip ir neišeitų, nes tokias norisi skaityti kuo greičiau, imti ir praryti vienu kąsniu, viską sužinoti iš karto nepaliekant ore kabančių atsakymų į pusbalsiu užduotus klausimus.

„Tuoj iškris pirmas sniegas. Ir tada jis vėl pasirodys. Sniego senis. O kai sniegas nutirps, vėl kažką pasiims su savimi. Tu paklausi savęs: kas nulipdė sniego senį? Kas lipdo sniego senius? Kas pagimdė The Murri?“ Nes Sniego Senis ir pats to nežino.“

Taigi, detektyvo Hario Hūlės istorija tęsiasi. Šį kartą jam tenka susidurti su žudiku, kuris nusikaltimo vietose palieka nulipdytus sniego senius. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Nes įvykių, užuominų, sąsajų ir netikėtumų spiralė įtraukia kur kas daugiau negu keletą galimų baigties scenarijų. Skaityti lengva, paprasta ir, svarbiausia, norisi. Tekstas vizualus, aiškus ir gyvas. Ir netgi kabliukas, apie kurį užsiminiau praėjusioje apžvalgoje (kad labai daug veikėjų, vardų, pavardžių ir jų sąryšių) čia yra puikiai išspręstas ir nekelia jokio nepatogumo.

Ypatingai smagu tai, kad visos serijos knygos turi bendrą pamatą, t.y. laiko juostoje besitęsiančią detektyvo Hario Hūlės gyvenimo istoriją. Tačiau ji ganėtinai lanksti ir tikrai nėra taip, kad neperskaičius ankstesnės knygos (pvz. mano atvejis), negalėtum tinkamai įsijausti į sekančią. Visos nuotaikos, istoriniai vingiai ir kitos esminės detalės ar siužeto posūkiai gražiai išrišami ir įvedami į bendrą kontekstą. Beje, tai nedaroma taip atvirai, kad būtų atskleistas neskaitytos knygos siužetas ir nebesinorėtų jos atsiversti. Herojus visuomet išlieka pirmoje vietoje ir jo gyvenimas traukia net nutuokiant, kur link jis nuves, todėl nieko keisto, kad perskaičius šią knygą, norisi perskaityti ir ankstesniąją.

„Harį užliejo adrenalino antplūdis: drebulys, kuris visada sukrėsdavo, pajutus pirmuosius nusikaltėlio pėdsakus. O po adrenalino bangos apimdavo Didysis Apsėdimas. Jis reiškė viską: įsimylėjimą ir svaigulį, aklumą ir aiškiaregystę, prasmę ir beprotybę. Bendradarbiai retkarčiais užsimindavo apie įtampą, bet tai buvo kažkas kito, kažkas daugiau. Jis niekada niekam neprasitarė apie Apsėdimą ir nebandė jo analizuoti. Niekada nedrįso. Žinojo tik tiek, kad šis jam padeda, gena pirmyn, pila kuro dirbant paskirtą darbą. Daugiau žinoti nenorėjo. Tikrai ne.“

Emocijos ir smalsumas yra pagrindinis šios knygos (ir turbūt daugelio šio žanro knygų) variklis. Jis neapleidžia. Veda tave klystkeliais, kol vienas po kito pradeda vertis vaizdai. Atsiveria, užsiveria. Atsiveria, užsiveria. Sąsajos atsiranda ir išnyksta. Įtariamieji tampa liudininkais, o liudininkai – įtariamaisiais. Mėginti nuspėti tokio romano pabaigą – vienas malonumas. Kitas malonumas – stebėti kaip tie spėjimai bliūkšta ir intriga puslapis po puslapio atgyja.

Tai – puikus detektyvas. Keletą kartų pajutęs, kad artėjama prie aklavietės ir netrukus turėtų įvykti lūžis, mėginau įsivaizduoti, ką pats sugalvočiau autoriaus vietoje. Kokiu keliu pasukčiau. Kaip pratęsčiau įtampą ir išlaikyčiau susidomėjimą. Deja, galva būdavo tuščia ir nepajėgi sukurti kažką tokio, kas išlaikyti ankstesnį tempą ir norą versti vieną puslapį po kito. Skaitydamas tokią knygą pasiduodi ir supranti, kad daug geriau mėgautis literatūra negu mėginti su ja kovoti.

Vertimas taip pat nekliūna, o tai reiškia – geras ir tikslus. Visai kaip teisėjas krepšinio varžybose.

„Hariui niekada nepavyko išties pasidžiaugti, kad jo tiriamos bylos vieną dieną staiga išaiškinamos, išsprendžiamos ir baigiamos. Tol, kol byla būdavo tiriama, jis turėdavo siekį, bet kai tik jį įgyvendindavo, tiesiog susivokdavo, kad dar nepasiekė savo kelionės tikslo. Arba kad tas tikslas neatrodo taip, kaip jis tikėjosi. Arba kad tikslas pasikeitė. Kaip ir jis pats arba velniai žino kas. Reikalas buvo tas, kad jį apnikdavo tuštuma, kad pergalės skonis nebuvo toks, kaip pažadėta, kad nusikaltėlio sulaikymą visada lydėdavo klausimas: „Ir kas iš to?““.

Mano lentynoje jau guli ir naujausia lietuviškai išversta šios serijos knyga „Nemezidė“, tad trumpas atokvėpis – ir tęsiu tai ką su malonumu pradėjau. Tai, kas priminė, jog knygos – tai ne vien gražus žaidimas žodžių paveikslėliais. Tai – dar ir mįslė, ieškojimo ir, žinoma, atradimo malonumas.

Rekomenduoju visiems smalsiems ir besidomintiems. Tiesa, “Sniego senyje” kitaip nei “Raudongurklėje”, gerokai daugiau erotikos prieskonių, tad nedovanokite jos mažiems vaikams. Dovanokite ūgtelėjusiems.

Skanaus!

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Snømannen
Puslapiai:
471 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 2007 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis