V. E. Schwab – Nematomas Adės Laru gyvenimas

Imtis tokio storio knygos buvo tikras iššūkis. Kitaip ir negalėtų būti, kai vietoje šios knygos būtų buvę galima perskaityti tris gerokai plonesnes. Tačiau knygos viršelis kažkuo žavėjo ir traukė. Ir tam tikrais akcentais siejosi su šios knygos viršeliu, tuo pačiu masindamas palyginti ir jų turinį, kuris Stuart Turton knygoje buvo tiesiog fantastiškas.

Vis tik ši knyga nuo anos skiriasi. Kažkokių aliuzijų gal ir būtų galima rasti, tačiau skirtumų gerokai daugiau negu panašumų.

Pradėjęs skaityti jau visai netrukus pajutau malonų teksto skonį po liežuviu. Slystantį, lengvą, balansuojantį tarp pramano ir realybės, verčiantį iš karto apsispręsti iš kurios pusės ir kokiu žvilgsniu žiūrėsiu bei vertinsiu šią knygą. Čia mažiau slėpynių ir daugiau jausmų, mažiau apgavysčių ir daugiau laukimo. Tai tekstas, kurį valgai po gabalėlį, o pilvas vis tuščias, norisi dar neužversti, dar pratęsti malonumą, net jeigu jis sunkiai apčiuopiamas, toks moteriškas, rudeniškas, minkštas. Skaitant nesinori klausti ar vertinti. Net jeigu riba tarp pramano ir realybės pasirodė buvusi iliuzija ir su kiekvienu puslapiu pramanas apkabina vis stipriau, o tu vis labiau tolsti nuo apčiuopiamo gyvenimo.

„Kai pamažėl atslenka naktis ir purpurą pamaino juoduma, Adelina pažvelgia aukštyn į tamsą ir ima įtarti, kad tamsa irgi spokso į ją, tasai dievas – ar demonas – su savo žiauriu žvilgsniu, pašaipia šypsena, tokiu perkreiptu veidu, kokio ji niekad nepiešė.

Ji žiūri, ištempusi kaklą, ir, regis, žvaigždėse ima įžiūrėti veido linijas, skruostikaulius ir kaktą, iliuzija vis ryškėja, kol galiausiai ji bemaž tikisi, jog nakties dangalas suraibuliuos ir išsikraipys, kaip kad šešėliai girioj, ir perplyšus erdvei tarp žvaigždžių išnirs tos smaragdinės akys.“

Ir nors iš įpratimo atrodo, kad knyga suksis apie vieną siužetinę liniją, autorė netikėtai pasirenka kitą kelią ir lygiagrečiai nupiešia dar vieną knygos gyvenimą. Pradžioje atrodo, kad jis bus savarankiškas, nors vėliau pradeda aiškėti, kad jis čia tam, jog paremtų pirmąjį, pagrįstų jį, suteiktų daugiau spalvų.

Ir tai – tam tikra rizika, nes neaišku ar pavyks. Ar antrasis siužetas išsklaidys dūmų uždangą, ar ją sutirštins. Aišku viena, pabaiga turi būti skambi. Ji turi atsverti viską, kas buvo prieš tai. Pabaiga privalo būti. Tik ji gali išgelbėti autorę, kuri rizikuoja. Tačiau žvelgiant iš skaitytojo pozicijos, judėti pabaigos (tarsi pagrindinio tikslo) link visiškai nenuobodu. Priešingai – skaitymas įtraukia, atsiranda pagreitis ir inercija, tarsi būtum traukinyje, tačiau šis nėra toks spartus, kad nespėtum pasižvalgyti pro vagono langus ir nebūtų laiko pasimėgauti tuo, kas verda šalimais.

„Šįvakar jis įteikė jai dovaną, nors ji abejoja, kad pats tai žino. Laikas neturi veido, neturi pavidalo, nieko, su kuo galėtum kovoti. Tačiau pašaipiu savo vypsniu ir erzinančiais žodžiais patamsis įdavė vieną jai išties reikalingą dalyką – priešą.“

Tuo tarpu knygos pabaiga pateisina laukimą (bent jau mano!). Džiugu, kad nenueita lengviausiu keliu ir pasirinktas išrišimas nėra absurdiškas ar pigus. Viskas logiška ir dera. Nors tokioje knygoje išpildyti tokią pabaigą tikrai nebuvo lengva. Pabaigą, kuri atrodytų natūraliai, kurios potėpiai pereitų palaipsniui ir nusitęstų į begalybę. Tačiau autorei pavyko. O kai pavyksta autorei, skaitytojai gauna dvigubai.

Tai knyga apie kantrybę ir meilę. Apie vidinę dermę. Apie tai, kaip gausybė fragmentų puikiai dera tarpusavyje. Knyga patiks dramų mėgėjams, tačiau lygiai taip pat ir tiems, kurie mėgsta tamsius viršelius. Perskaičius, malonus jausmas burnoje dar kurį laiką nesisklaido. Ir jokio persivalgymo šleikštulio, jokio smaugiančio alkio. Tai knyga, kuri išeina už savo ribų kartu išsinešdama ir skaitytoją. Visai kaip Adė Laru.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Invisible Life of Addie LaRue
Vertėja/Vertėjas: Lina Tumienė
Puslapiai: 640 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Madeline Miller – Achilo giesmė

Tai knyga, kuri labai gerai susišaukia su tuo už lango pulsuojančiu karščiu (o jeigu lyja – su jo atmintimi), su svilinančia saule, su žmonėmis tarp kurių vaikšto dievai ir pusdieviai. Skaitant tokią knygą ir pats sau pradedi kelti klausimą, kad galbūt ir tu esi vienas iš jų?

„Gal jis ir jaudinosi, bet net ir aš to nepastebėjau. Žiūrėjau, kaip sveikinosi su kariais, tarė skambius žodžius, privertusius juos dar labiau pasitempti. Jie plačiai šypsojosi, pamilę stebuklingąjį savo karalaitį – jo spindinčius plaukus, nepermaldaujamas rankas, miklias kojas. Tiesėsi į jį kaip gėlės į saulę, gerdami jo spindesį. Kaip ir sakė Odisėjas, jo šviesos užteks visiems tapti didvyriais.“

Pradėjus skaityti į tekstą panyri kaip į vandenį, į karštį, į klampią masę, kurioje atsimerkęs supranti, kad esi jau ne čia, o ten. Mitų ir legendų pasaulyje, Egėjo jūros pakrantėje, tarp tų, kurių vardus esi ne kartą girdėjęs. Jie įsispaudę tavo atmintyje giliau už jų kūnų šešėlius, todėl neprisimeni kas jie ir ką padarė, tačiau žinai jų vardus, o netrukus uždanga pakyla ir pamatai kokį svorį kiekvienas jų nešasi su savimi, iš kur gimsta stiprybė ir abejingumas, šilti prisilietimai ir kraują stingdanti beprotybė. Tai knyga, kuri nuplauna tarsi jūros banga, tarsi vanduo, užliejantis saulės įkaitintus akmenis. Tavo pėdos dega, o akys kupinos troškimų.

„Galiausiai Pelėjas padavė sūnui ilgą ietį, kurios kotas buvo išdrožtas iš uosio medelio nulupta žieve ir taip nugludintas, kad spindėjo lyg pilka liepsna. Duodamas pasakė, kad ji nuo Cheirono. Palinkę prie ieties, lietėme jos paviršių, tarsi norėdami apčiuopti kentauro paliktus pėdsakus. Miklios Cheirono rankos turėjo užtrukti ne vieną savaitę, kol padarė tokią nuostabią dovaną; tikriausiai pradėjo ją beveik tą pačią dieną, kai išvykome. Ar žinojo, ar tik numanė Achilo likimą? Gal vieną gulintį rausvoje oloje jį pasiekė pranašystės blyksnis? Gal tiesiog su kartėliu ją nuspėjo, pripratęs, kad berniukus nuolat moko muzikos ir medicinos, o jiems galiausiai tenka žudyti.“

Skaitant tokią knygą laikas tiesiog sprogsta ir nors negaliu susitapatinti su aprašoma vyriška aistra, bendra istorija užvaldo, o akcentai smūgiuoja tiksliai į saulės rezginį ir tau iš karto užgniaužia kvapą. Skaitai, nes knygoje kur kas daugiau negu paviršius. Skaitai net žinodamas kuo viskas baigsis. Skaitai žavėdamasis autore, kuri pasakoja visiems žinomą istoriją, tačiau tai daro savaip. Ir tas „savaip“ veikia, yra gyvas, srūva tarp pirštų. Už tai, žinoma, valio ir vertėjai, nes tai ne ką mažesnis (o gal net – ir didesnis) darbas – prakalbinti knygą taip, kad pasinertum į ją negalvodamas apie nieką, kas vyksta aplinkui.

„Pirmą kartą gyvenime jis per lėtas. Dievas galingai atmuša kirtį. Achilas klupteli. Tik truputėlį, vos vos susvyruoja, beveik to nepastebiu. Tačiau dievas pamato. Tą akimirksnį, kai Achilas susverdi, piktai, pergalingai puola į priekį. Smogdamas lazda brėžia ore mirties arką.

Verčiau jis nebūtų apsigavęs; aš irgi. Tos kojos niekada nesuklupo, nė karto per visą laiką, kiek jas pažinojau. Jei ir suklystų, tai tik ne tie grakštūs kaulai ir nutekinti raumenys. Achilas kaip jauką metė žmogiškąją klaidą, ir dievas užkibo.“

Tuo tarpu pati istorija (ir kaip ji nupiešiama knygoje) – didinga, tragiška, dramatiška. Tikras triumfas. Mitai ir legendos, dievai ir karaliai. Jų daug. Visa galybė. Tačiau visi jie tarsi sustingę ir tik vienas šviesos (tamsos?) blyksnis blaškosi aplink, klaidžioja, nerimsta. Tai – Achilas. Kito tokio nebuvo ir nebus. Tai jo istorija, šauksmas, giesmė, giedama visų mirusiųjų (o ypač vieno) lūpomis.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Song of Achilles
Vertėja/Vertėjas: Adonė Mitkevičienė
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Vaikystės sala

Tai dar viena (jau trečioji) knyga iš Knausgardo knygų serijos. Labai laukta ir godota. Dar net nepradėjau skaityti, o jau tiek į ją sudėta vilčių, tiek būsimo malonumo!

Ši knyga – apie vaikystę. Kaip ir kitos Karlo Uvės knygos, jis ima skaitytoją meistriškai, lyg vandens sūkurys dingstantis kriauklės kloakoje. Vienas, du ir tu jau leki Karlo Uvės atmintimi daugybę metų atgal. Bet lėkdamas tuo vamzdžiu, tuo pačiu leki ir dar vienu – savo atminties vamzdžiu. Tai ir yra šios knygos galia – kad skaitydamas apie Karlo Uvės vaikystę, prisimeni savąją, keli iš atminties stalčių vaizdus vieną po kito, pūti dulkes šalin ir mėgaujiesi šia derme, šiuo menu, tiesiog literatūra, kuri eina kiaurai sienas, valstybes, laikmečius, žmones. Tai – jėga, kurios taip lengvai nesuvaldysi. Jėga, kurią pats savyje ir sukuri, nes patiki jos dvasia.

„Galima būtų manyti, kad šios nuotraukos atliepia tam tikrą atmintį, prisiminimus, bet tai ne manojo „aš“ prisiminimai, tad kyla klausimas, ką tada jos reiškia. Mačiau nesuskaičiuojamą galybę savo draugų ir merginų šeimų nuotraukų iš to paties laikotarpio, ir jos visos vienodos. Tos pačios spalvos, tokie patys drabužiai, kambariai ir veiklos. Bet su tomis nuotraukomis nesitapatinau, jos tam tikra prasme bereikšmės, ir dar aiškiau tai pajuntu žiūrėdamas į ankstesnės kartos nuotraukas, kuriose matau tik susibūrusius žmones, apsirengusius man svetimais drabužiais, veikiančius kažką man nesuprantama. Nuotraukose užfiksuojame laiką, bet ne žmones, nes jų užfiksuoti neįmanoma. Net ir mano pačių artimiausių žmonių. Kas ta moteris, pozuojanti prie viryklės Teresės gatvėje esančiame bute, vilkinti melsva suknele, suglaudusi kelius, praskyrusi blauzdas – tokia septintajam dešimtmečiui būdinga poza? Arba ana su sudėta šukuosena? Mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, tokia švelnia, kad gal tai nė nebuvo šypsena? O ta moteris, viena ranka laikanti spindinčio kavinuko su raudonu dangčiu rankeną? Taip, tai mano motina, taip, mano mama, bet kas ji tokia? Apie ką ji tada galvojo? Ką ji manė apie savo gyvenimą, gyvenimą iki pat tos akimirkos ir dar laukiantį jos ateityje? Tik ji tai žino, nuotrauka neatskleidžia nieko. Nuotraukoje tik svetima moteris svetimame kambaryje.“

Knyga nėra greita, bet vaikystė iš arti būtent taip ir atrodo – lėtai ir įsimenančiai (kad vaikystė yra šimto metrų sprintas, supranti tik tuomet, kai jau seniai esi kirtęs finišo liniją ir sėdi komenatatoriaus kabinoje bei komentuoji kitų bėgikų pasirodymus). O iš tiesų, vaikystė pačioje vaikystėje labiau primena maratoną, kuriame kiekviena ratas atneša kažką naujo.

Skaitydamas tokią knygą tu negali bėgti į priekį, nes čia jokio finišo nėra, čia svarbu ta nuotaika, tas apkloto svoris, kuris tave užgula ir po truputį spaudžia į čiužinį. Tu negali pasijudinti, bet ir nenori, nes tau gerai čia, tu gali niekur neskubėti ir skaityti toliau. Apie, atrodo, labai paprastą, netgi elementarią, tačiau ypatingai detalią buitį. Jos neibaigiančius kasdienius vaizdelius. Kyla, klausimas, ką jie kuria? Ko siekia? O atsakymas paprastas – nieko. Jie tiesiog yra, nes be jų nebūtų ir visko, kas yra aplink. Jie – tai gyvenimas. Merkiantis tavo nuvargusias akis ir tuojau pat vėl šaukiantis kažką nerišlaus į veidą, kad tik greičiau atsibustum.

„Mano skruostais nuriedėjo pora ašarų. Tėtis nusmelkė mane kietu, suirzusiu žvilgsniu.
– Jau DĖL ŠITO tai nežliumbk! – subarė. – Negi nėra NIEKO, dėl ko nebliautum!
Tada įsiverkiau kaip reikiant.“

Kaip jau rašiau, tai knyga, kuri žadina tavo vaizduotę ir atmintį. Jeigu pasakoja apie vaikystę – prisimeni savąją. Jeigu apie Norvegiją – atsimeni kaip ten keliavai ir t.t.

Didžiausia šios knygos drama – tai berniuko ir jo tėvo santykiai. O tikriau – santykis. O tikriau – jo nebuvimas. Nes tai – šaltis, priešiškumas ir dygliai į kuriuos atsirėmęs vėl ir vėl sprogsta vaiko nuoširdumo ir dėmesio poreikio balionas. Ir tai įžemina šią knygą, paverčia ją drama, tragedija. Ji sunki, jos nepakelsi, tik stebėsi, jausdamasis bejėgis, skaitysi žinodamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tik liudyti ir vėliau – to niekada nekartoti pačiam, nes tai pasaulio dydžio drama, visatos dydžio tragedija, žaibo iškrovos, suleidžiamos kažkur po žeme, meluojant sau, kad jų nebelieka ir jos niekada nebeiškils į paviršių. Bet jos pasilieka žmoguje su visam. Kiekvienas paskui savyje nešiojasi tą tragediją arba šventę. Kiekvienas net nejausdamas liudija ją visą savo gyvenimą. Tęsia ją arba priešingai – visą laiką mėgina išpirkti, nutraukti ir, žinoma, jaučiasi kaltas, nes nieko negali pakeisti. Skaitydamas šią knygą, toks jautiesi ir tu. Liudiji ir nieko nedarai (nes negali padaryti!), todėl esi tarsi sąjungininkas (prieš savo valią!), kuriam vėliau lengva ranka pats surašytum šaltakraujį nuosprendį.

„Ji mane gelbėjo, nes be jos būtų tekę augti vienam su tėčiu, o tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau būčiau pasidaręs galą. Bet ji buvo šalia, ji atmiešdavo tėčio skleidžiamą tamsą, taigi aš vis dar gyvas, ir nors mano gyvenimas nėra kupinas džiaugsmo, tai niekaip nesusiję su pusiausvyra vaikystėje. Aš gyvenu savo gyvenimą, pats turiu vaikų, o juos augindamas iš esmės siekiu tik vieno – kad jie niekada nebijotų savo tėvo.“

Kadangi ši knyga apie vaikystę, tai reiškia, kad ji yra Karlo Uvės gyvenimo pradžia arba pirmųjų dviejų knygų priešistorė ir todėl skaitant šią norisi grįžti prie pirmųjų, o ypač – pirmosios, nes perskaitęs “Vaikystės salą“, jaučiu, kad daugelį dalykų pirmojoje knygoje vertinčiau ir suprasčiau visai kitaip. Lyg skaityčiau knygą su dviem dugnais. Vienas kurių pradžioje yra paslėptas ir apie jį sužinai tik gerokai vėliau, todėl tik gerokai vėliau supranti, koks yra tikrasis knygos gylis. O taip pat ir tai, kad viskas, ką matome, nebūtinai yra tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad antras dugnas jau yra paskutinis, nes iš tiesų tų dugnų gali būti labai daug, kiekvienas kurių pralaužtų vis kitą suvokimo sluoksnį.

Ši knyga – tai nėrimas gilyn. Tai plaučiai pilni atminties tarsi oro. Ir nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog orui pasibaigus, paprasčiausiai nuskęsi. Taip buvo, yra ir bus. Dugnas slepiantis dugną. Durys už durų. Ir to niekada nepakeisi, bet gali suprasti, gali priimti ir gali būti atlaidus, o čia – puiki vieta pradėti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Tredje bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

John Katzenbach – Ne tas žmogus

Knygą įsigijau vienoje iš mugių, pastebėjęs, kad ji neįprastai pigi (turint omeny, kad autorius – J. Katzenbach). Vieną jo knygą jau buvau skaitęs, o taip pat girdėjęs nemažai teigiamų rekomendacijų, tad negalėjau praleisti tokios progos.

Tai – detektyvas. Tačiau ne toks, kokie būna įprastiniai detektyvai, nes čia ieškoma ne nusikaltėlio, o paties nusikaltimo. Teksto gijos pinamos taip, kad žinai gerokai daugiau už veikėjus. Ir nors kitu atveju – tai būtų peilis visai detektyvinei intrigai, šiuo atveju taip nėra. Net jei atrodo, kad autorius žaidžia atverstomis kortomis. Tačiau net ir taip, tu negali sustoti stebėjęs šį žaidimą, nes tau įdomu kas ir kaip. Įdomu, koks bus kitas jo žingsnis, kur jis nuves ir kada.

Pasakojimas vyksta tiek iš praeities, tiek iš dabarties pozicijų, viduryje palikdamas juodą tarpą. Šešėlį. Jame ir slepiasi intriga, kurios link einama. Su kiekvienu puslapiu tas šešėlis siaurėja ir traukiasi. Su kiekvienu skyriumi, įtampa, kad netrukus išvysi, ką jis slepia, didėja.

„Ji atlošė galvą ir ėmė godžiai gaudyti šaltą orą. Akys klaidžiojo po visai normalų ryto miestą ir ji vos susilaikė nepratrūkusi raudoti. Tą akimirką suvokė: jam visai nereikia būti netoliese, kad būtų juntamas.“

Siužeto nepasakosiu, puikią jo santrauką galima rasti ant knygos nugarėlės. Pasakysiu tik tiek, kad, kaip ir dažniausiai, dėl visko kalta meilė. Vienos nakties nuotykis įsiūbavęs pirmąjį iš domino. O šiam nugriuvus, juo paseka ir virtinė kitų: įvykių, personažų, vilčių, gyvenimiškų ir išgalvotų istorijų, meilės be atsako, meilės, vedančios į pamišimą bei priklausomybę, meilės, kurios jau nebegalima vadinti meile.

Romanas užburia ir prikausto. Atrodo, paprastos priemonės, bet nepaprastas, tiesiog neįtikėtinas rezultatas. Galiausiai jau ir pats pradedi galvoti kaip nusikaltėlis ir net nevalingai svarstai ar pavyktų vienas ar kitas veiksmas realiame pasaulyje. Tad, knyga tikrai įtraukia.

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kurią norėjosi atsiversti ne tik ryte, bet ir vakare, tad ir tie 566 puslapiai ištirpo ganėtinai greitai. O pačioje pradžioje, paėmęs į rankas, galvojau, kad jos užteks ilgam. Deja, kartais tikrai gera klysti.

„Kartais santykiai tarp moters ir vyro nuo pat pradžios būna permainingi ir neturėtų toliau rutuliotis, bet dėl kažkokios keistos, pragariškos priežasties sustiprėja ir virsta mirtinu pas de deux.“

Ir nors visa romano eiga puiki, pabaiga nepribloškė ir nesukrėtė, o išsivyniojo pakankamai paprastai. Tad galima, sakyti visas romanas buvo įdomesnis už pabaigą. Nors iki paskutinio puslapio viltys dėl netikėtumų negeso ir atrodė, autorius dar purtys ir klaidins, o jis paprasčiausiai užgesino nuorūką į peleninę ir išėjo. Nepaisant pabaigos, knyga palieka savo ženklą ir prie jos norisi vis mintimis sugrįžti, tad perskaityti tikrai rekomenduoju. O pats, pasitaikius progai, ieškosiu ir gaudysiu kitas šio autoriaus knygas.

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The wrong man
Puslapiai: 566 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2008 m. (originalas – 2007 m.)

Lev Tolstoj – Ana Karenina

O štai ši knyga yra sinonimas klasikai. Daugelis yra girdėję šią istoriją ar bent jau Anos Kareninos vardą. Pastarasis minimas labai įvairiom progom ir įvairiausiuose kontekstuose. Kadangi apie klasiką daug nepridiskutuosi, tai aš taip pat čia per daug neišsiplėsiu.

Galiu pastebėti tik tiek, kad pradėjus skaityti viskas padvelkia teatro scena. Čia matyt suveikia stereotipai ir kiti svertai, kurie nulemia, jog veikėjai bei vietos iš karto apsiriboja statiška erdve, kurios horizontas tėra plazdanti uždanga.

„Matai kas, – tarė Stepanas Arkadjičius, – tu esi labai darnus žmogus. Tai tavo dorybė ir drauge tavo yda. Tavo paties charakteris darnus, ir tu nori, kad darnus būtų visas gyvenimas, o šitaip nebūna.“

O šitaip nebūna.. Todėl šioje knygoje tiek emocinės painiavos, išgyvenimų ir patirčių, jog šiomis dienomis pagal tai būtų galima pastatyti tūkstantserijinę melodramą. Nežinau, netikrinau, bet gali būti, kad tokia jau yra pastatyta. Tad jausmai, jausmai, jausmai.

Beje, Vikipedijoj, radau labai įdomų komentarą apie šį romaną: “Nors dauguma Rusijos kritikų pasisakė apie novelės publikaciją kaip apie nieko vertą „lengvabūdišką aukštuomenės romaną“, Fiodoras Dostojevskis jau tada pripažino šį darbą „nepriekaištingu meno kūriniu“. Jo nuomonę parėmė ir Vladimiras Nabokovas, kuris ypač žavėjosi „nepriekaištinga Tolstojaus stiliaus magija“ <…>“. Šis komentaras mane iš karto privertė nusišypsoti ir sukėlė labai įdomių dviprasmiškų minčių įvairiems apmąstymams 🙂 Palieku jums patiems taip pat apie tai pamąstyti 🙂

Na, o grįžtant prie romano, kadangi skaičiau pakankamai naują leidimą, dėl to įtariu teko paaukoti vertimo kokybę, nes kartais tekstas tampa toks painus, jog sakinio nebeįmanoma iššifruoti, o kartais jaučiamas tiesiog vertimo brokas, kurio galėtų ir nebūti. Tad jeigu skaityti, tai siūlau senąjį variantą, kuris kiek žinau, buvo verstas ir išverstas ganėtinai rimtai.

Ir nors šio romano yra du tomai, kurie bendrai sudaro virš 900 psl., skaityti tikrai nenusibosta. Žinoma, pats skaitymas tikrai užtrunka, todėl reiktų nusiteikti ne vieną ir greičiausiai ne dvi savaites praleisti prie šio grandiozinio kūrinio.

Tad visumoje, skaityti verta – tiek bendram išsilavinimui, tiek dėl pačio skaitymo/istorijos malonumo. Skanaus. Manau, nesigailėsite.

Vertinimas: –

Kita informacija:

Puslapiai: 496 + 432 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2008 m. (originalas – 1952 m.)
Kaina: ~40 Lt. Pirkti internetu čia ir čia.

(c) veikiantis