Archyvas

Žymių archyvai: Undinė Radzevičiūtė

Undinės stilius yra pasiimti retus ir įmantrius, tačiau itin preciziškus įrankius, pasitiesti šilkinę staltiesę ir pasidėjus ant jos kokį nors itin retą (tarkime, krabo) egzempliorių, jį su pasimėgavimu mėsinėti. Kita vertus, žodis „mėsinėti“ čia nelabai tinka, nes tai, ką ji daro yra smulkmeniška iki negaliu. Visus tuos pjūvius bei visumos dekonstravimą pernelyg nesijaudinant galima pavadinti paprasčiausia muzika. Kurios klausant kas kartą pašiurpsta oda.

Mėgstantys žiaumoti pilna burna, Undinės nesupras. Taip pat jos nesupras ir tie, kurie stebėdami visą procesą suabejos, kam reikalinga ta šilkinė staltiesė (juk išsiteps!). Tačiau ji būtina, nes dekonstruojant vieną, visuomet gimsta kažkas kito. Net jeigu įspaudais ar dėmėmis (tarkime, kraujo ar rašalo).

Ši knyga niekada nebus apie viršutinius sluoksnius. Ji yra apie sluoksnį po. Ir jis skirtas ne masėms. Undinės populiarumas stebina, nes daugelis (tarkime, skaitytojų) tikrai nesupras, ką tokiomis knygomis ji nori pasakyti. Tačiau nepaisant to, jie ją skaito! Skaito su pasimėgavimu! Džiaugiasi ir dalinasi! O tai matyt reiškia, kad net ir jiems įdomu kuo visa tai baigsis. Tas žiūrėjimas į aštrius ir itin retai sutinkamus, todėl ypatingai dėmesį prikaustančius įrankius (tarkime, medicininius). Tie įrankiai ir jų šokis Undinės rankose ir yra knygos wow.

„Lotta laikė cigaretės mundštuką iš apačios. Tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Laikė ir nejudėjo. Atrodė, kad tas laikymas svarbesnis ir už patį rūkymą. Tokią neigiamą įtaką jai padarė vokiškas kinas.“

Kaip ir daugelyje kitų savo knygų, Undinė žaidžia ne tekstais, o pauzėmis. Taškais. Įkvėpimais ir iškvėpimais. Tai – visai kitokia kūryba. Parašyti knygą, kurios audinys būtų iš pauzių ir taškų ir netapti dar vienu klasikiniu naujojo lietuviško kino scenarijumi yra Undinės vizitinė kortelė. Tai pakartoti gali tik geriausi. Tačiau dar nė vienas nebandė. O jeigu bandė, jiems nepavyko. O jeigu pavyko, išsigando, kad tai jau nebe proza, o poezija. O tai tebūnie atsakymas, ką galima pamatyti pažvelgus į Undinės atvaizdą poezijos ežero vandenyse. Turbūt jau supratote. O jeigu ne, galbūt jums to ir nereikia. Galbūt suprasti net nėra ko.

„Walteris nekentė naujo pasaulio ne dėl garvežio ir ne dėl geležinkelio. Ne todėl, kad tas pasaulis judėjo į priekį, ūžė ir gaudė, o todėl, kad jame dauginosi daiktai. Todėl, kad jie dauginosi pramoniniu būdu, visi tiksliai pagal pavyzdį, išstumdami daiktus, padarytus rankomis.
Būtent išstumdami, nes daiktų, padarytų rankomis, industriniu būdu niekaip neįmanoma pakartoti.
Walteris nekentė naujo pasaulio, atmetusio retą, unikalų daiktą kaip nevertingą senieną. O žmogaus unikalumą – kaip anachronizmą.
Jis nekentė pasaulio, įsitikinusio, kad nužudė Dievą, o kartu ir svarbiausią Kūrėją, ir kūrybą patikėjo mašinai.
Jis nekentė pasaulio, nevertinančio daiktų, turinčių praeitį, o tik daiktus tarsi iš ateities.
Jis nekentė pasaulio, kur tai, ką turi vienas, gali turėti visi.
Walteris nekentė pasaulio, kuriame jam ir jo bibliotekai nebuvo vietos.“

Kaip knyga prasideda, taip ir baigiasi, todėl stebuklų ir fanfarų čia neverta tikėtis. Ši knyga – tai stilius, o jeigu skaitote tik dėl siužeto, galite apsisukti ant kulno ir žygiuoti į kitą pusę (tarkime, Kraujo mėlyno).

Tai, ar iš viso skaityti? Žinoma! Ar skųstis perskaičius? Kodėl gi ne! Šioje knygoje telpa viskas. Ji kaip kalėdinis juodasis šokoladas, kurio norisi ant viršaus. Net jeigu pradžioje jis per kartus, po to – pats tas, o padauginus virsta diegliu šone. Ši knyga tam, kad suprastum, jog valgant po gabalėlį tas šokoladas tau gelbsti gyvybę. Be tokių knygų gyventi tikrai galima, bet ar būtų įdomu nepatirti tos pro pravirą langą plūstelėjusios gaivos? Tikrai ne.

Praėjusio amžiaus pradžios Vokietijos misticizmas, besiplaikstantis tarp moralinių ką tik praūžusio pirmojo pasaulinio karo griuvėsių. Po truputį stebint kaip atslenka antrojo pasaulinio šešėlis. Buities čia lygiai tiek, kiek būties, o filosofija žengia koja kojon su kasdienybe.

Vos tik pamiršiu apie ką buvo ši knyga, skaitysiu ją vėl iš naujo.

Kita informacija:
Puslapiai:
 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis

undines_virselis_atvartai.inddJeigu knyga yra malonumas, tai tokios knygos skaitymas tikrai nebus paslėptų prasmių ieškojimas prie filosofiškai nesibaigiančio arbatos puodelio. Ne, tai bus malonumo patyrimas. Kai skaitai ir džiaugiesi akimirka. Ir ta akimirka žaidžia šviesos atspindžiais. Ant glazūruotomis plytelėmis išklijuotos senamiesčio buto sienos. Kiekvienas blykstelėjimas – malonumas. Kiekviena šypsena – mažas pasitenkinimas.

„Tinkami tik sveiki, stiprūs, patrauklios išvaizdos ir aštraus proto.
Ramaus charakterio, bet kartu ir energingi.
Turtas ir kilmė – nėra būtina sąlyga.
Bet visada būtų puiki rekomendacija.
Į misijas plaukia tik geriausi.
O atplaukia tik tie, kam labiausiai pasiseka.“

Apie turinį pradžioje sunku ką nors ir pasakyti, tačiau apie tekstą ir tuos blykstelėjimus – lengva. Jie tave paprasčiausiai išjungia iš kasdienybės. Nes tu juos skaitai ir tau yra gera. Nes tai dar vienas autorinis koncertas, dar vienas stiliaus triumfas. Undinė R. kaip visuomet yra ypatinga, sąmojinga, aštri. Ir ištikima sau. Ir tai tiesiog nuostabu.

„- Dabar labai populiarios savanorių draugijos. Tarp jaunų žmonių, – pasakė Miki.
– Išprotėjai? – paklausė Šaša.
– Savanoriai mūsų ateitis. Visų mūsų. Tik jie gali išgelbėti šalį nuo sustingimo ir nieko nedarymo, – pasakė Miki.
Miki nerimas, kad jai jau daugiau nei dvidešimt ir ji dar nesirealizavo gyvenime, persiduoda ir kitiems.
Tokius žmones reikia izoliuoti, kad aprimtų.“

Daugiau negu pusę knygos galvojau, kaip teisingai kirčiuoti Šaša vardą, t.y. pirmą skiemenį ar antrą. O tai irgi savotiškai nuostabu. Nes gali būti visaip. Nes kaip tik negali būti? Viename puslapyje galima kirčiuoti pirmą skiemenį, kitame – antrą. Ką noriu tuo pasakyti? Kad tai knyga, kurioje lengva nuskęsti, o išnėrus prisipažinti, kad nieko nepameni, bet buvo malonu, todėl mielai visa tai pakartotum.

„Kartą Kastiljonė, atėjęs iš ryto į dirbtuves, nerado savo nefritinio vėžlio.
Ir visą dieną galvojo apie Tsou I-Kuei.
Vėžlį Kastiljonei padovanojo Penktasis Cingų dinastijos Imperatorius, o paimti, Kastiljonės manymu, galėjo tik vienas žmogus.
Dienos pabaigoje vėžlys atsirado.
Buvo nukritęs.“

Žuvyse ir drakonuose tarpsta buitis. O ši būna visokia, tačiau dažniausiai buitiška, t.y. pasikartojanti, besislepianti šešėliuose. Ir jeigu tokioje knygoje pilna žmonių, vadinasi ir jie tuose šešėliuose, kartu su savo pokalbiais, mintimis, nutylėjimais. Tekstas čia tarsi lengvas apklotas ir žodžiai kur kas mažiau svarbūs negu tai, kas slepiasi tarp jų. Nes tie žodžiai, tie žmonės, tos mintys – jos nėra kuo nors išskirtinės. Tačiau būtent ant jų kiekvieną dieną statomas gyvenimas. Būtent tokia juodo ir balto sąjunga leidžia pamatyti kampus, ironiją, blyksnius, kuriais buitis mums šypsosi ir per kuriuos mums šypsosi pati autorė.

„Visi namuose bijojo tik dviejų dalykų.
Kad Senelė Amigorena nepadegtų namų.
Ir kad neįsižeistų.“

Knyga didelė ir ilga, užsupa tarsi laivas ir nors iš pažiūros gali atrodyti, kad jame nėra ką veikti, galiausiai vis tiek niekur iš jo nesinori lipti. Nes tai – gyvenimas (be blizgančių apvadų, o toks koks yra iš tiesų – virtuvėje, svetainėje, žiūrint pro langą, kalbantis su savimi). O ten kur gyvenimas, ten ir mirtis. Nes be vieno, nebūtų kito. Todėl siūlas tik nusidėvi, bet niekada nenutrūksta, jo gijos privalo jungti abu šiuos polius. Ir tomis gijomis keliaujame visi. Su savo buitiniais pašnekesiais, didžiomis idėjomis ir – daugeliu atvejų – tiesiog kūnais. Kitais žodžiais tariant, žuvimis ir drakonais.

 

Kita informacija:
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

180

Šita knyga – keistas ir visiškai netikėtas gaivaus oro gūsis karštą vasaros dieną. Arba ne vasaros. Ir nebūtinai dieną. Naktį. Gal net žiemos. Kai kambarys per daug prikaitintas ir negali užmigti. Tada praveri langą. Įkvepi šalčio. Ir jau gali. Užmigti. Laimingas. Ar bent laimingesnis.

Apie šią knygą norisi rašyti tokiu pačiu stiliumi kokiu ji ir parašyta. Trūkčiojantis tekstas, nuostabiai lūžinėjanti ritmika. Tekstas tarsi skalpelis šokantis rankoje ir pjaustantis mėsą pietums. Undinė Radzevičiūtė čia kaip chirurgas, kuriam jau po kelių pažinties minučių norėtum atsiduoti ir pulti į rankas. Ji ironiška, taikli, nedaugžodžiaujanti ir svarbiausia – juokinga. Gaivaus oro gūsis pridususiuose kambariuose.

Ši knyga mano rankose atsidūrė beveik atsitiktinai, tačiau jau nuo antrojo puslapio nesigailėjau. Kodėl ne nuo pirmojo? Nes reikėjo susivokti. Nes pravėrus langą, šaltas ir gaivus oras tavo plaučius, nosį bei veidą taip pat pasiekia ne iš karto. Pirmiausia turi kelis kartus įkvėpti tuščiai – vis dar to paties pridususio, ir tik tada, atrodo, pramuša, ir plaučiai išsiskleidžia kaip aitvaras, užklodamas visą dangų.

„Kieme abu vaikai raudojo, kad baigėsi ir antra dienos pusė. Ir viskas.
Visiškai viskas.
Reikės eiti miegoti.
O jie dar nė kiek nepažaidė.
O suaugę jų tėvai jiems tvirtino, kad pažaidė. Net dvi valandas.
O vaikai verkė, kad nepažaidė. Tik pradėjo.
Ir miegoti ėjo kaip mirti.“

Knyga greita, lanksti, apie žmones, bet už siužetą čia svarbiau yra menas valdyti plunksną, o tai reiškia, kad už siužetą čia daug svarbiau siužeto vingiai, jų staigūs posūkiai, vairas spaudžiamas užtikrintomis rankomis. Tai – meistriškas darbas, nudirbtas mėgaujantis savo įgūdžiais ir tuo, kad gebama. Tai preciziškumas ir ironija. Taikli, šalta. Visa knyga paslėpta po jos skraistėmis – ironija kaip būdas pasakoti. Ironija kaip tikslas ir priemonė viename, todėl skaityti smagu, nes tai – aukštasis pilotažas.

Nors pabaigoje autorė kiek atleidžia vadeles. Veikėjai įgauna šiek tiek daugiau savarankiškumo, pabando išsprūsti iš jos rankų ir jiems beveik pavyksta. Bet tik beveik, nes bet kokia nepamatuota saviveikla, bet kokia revoliucija anksčiau ar vėliau nusidažo kraujo spalva. Taip ir čia, Undinė juos spėja sugauti dar prieš jiems išslystant iš jos rankų. Ir todėl pabaigoje suskamba visos knygos natos. Ir todėl perskaitęs dar ilgai jauti tą skanų gaivaus oro gurkšnį.

„Pagal paskleistų dokumentų kiekį būtų galima įtarti, kad kartu jie kokius penkiolika metų, bet iš tikrųjų – daugiausia penkerius.
Jie tiesiog namuose turi labai daug popierių ir niekada neišmeta buitinių prietaisų instrukcijų – net tada, kai išmeta pačius buitinius prietaisus.“

 

Vertinimas: 9,2 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis