Archyvas

Žymių archyvai: siužetas

180

Šita knyga – keistas ir visiškai netikėtas gaivaus oro gūsis karštą vasaros dieną. Arba ne vasaros. Ir nebūtinai dieną. Naktį. Gal net žiemos. Kai kambarys per daug prikaitintas ir negali užmigti. Tada praveri langą. Įkvepi šalčio. Ir jau gali. Užmigti. Laimingas. Ar bent laimingesnis.

Apie šią knygą norisi rašyti tokiu pačiu stiliumi kokiu ji ir parašyta. Trūkčiojantis tekstas, nuostabiai lūžinėjanti ritmika. Tekstas tarsi skalpelis šokantis rankoje ir pjaustantis mėsą pietums. Undinė Radzevičiūtė čia kaip chirurgas, kuriam jau po kelių pažinties minučių norėtum atsiduoti ir pulti į rankas. Ji ironiška, taikli, nedaugžodžiaujanti ir svarbiausia – juokinga. Gaivaus oro gūsis pridususiuose kambariuose.

Ši knyga mano rankose atsidūrė beveik atsitiktinai, tačiau jau nuo antrojo puslapio nesigailėjau. Kodėl ne nuo pirmojo? Nes reikėjo susivokti. Nes pravėrus langą, šaltas ir gaivus oras tavo plaučius, nosį bei veidą taip pat pasiekia ne iš karto. Pirmiausia turi kelis kartus įkvėpti tuščiai – vis dar to paties pridususio, ir tik tada, atrodo, pramuša, ir plaučiai išsiskleidžia kaip aitvaras, užklodamas visą dangų.

„Kieme abu vaikai raudojo, kad baigėsi ir antra dienos pusė. Ir viskas.
Visiškai viskas.
Reikės eiti miegoti.
O jie dar nė kiek nepažaidė.
O suaugę jų tėvai jiems tvirtino, kad pažaidė. Net dvi valandas.
O vaikai verkė, kad nepažaidė. Tik pradėjo.
Ir miegoti ėjo kaip mirti.“

Knyga greita, lanksti, apie žmones, bet už siužetą čia svarbiau yra menas valdyti plunksną, o tai reiškia, kad už siužetą čia daug svarbiau siužeto vingiai, jų staigūs posūkiai, vairas spaudžiamas užtikrintomis rankomis. Tai – meistriškas darbas, nudirbtas mėgaujantis savo įgūdžiais ir tuo, kad gebama. Tai preciziškumas ir ironija. Taikli, šalta. Visa knyga paslėpta po jos skraistėmis – ironija kaip būdas pasakoti. Ironija kaip tikslas ir priemonė viename, todėl skaityti smagu, nes tai – aukštasis pilotažas.

Nors pabaigoje autorė kiek atleidžia vadeles. Veikėjai įgauna šiek tiek daugiau savarankiškumo, pabando išsprūsti iš jos rankų ir jiems beveik pavyksta. Bet tik beveik, nes bet kokia nepamatuota saviveikla, bet kokia revoliucija anksčiau ar vėliau nusidažo kraujo spalva. Taip ir čia, Undinė juos spėja sugauti dar prieš jiems išslystant iš jos rankų. Ir todėl pabaigoje suskamba visos knygos natos. Ir todėl perskaitęs dar ilgai jauti tą skanų gaivaus oro gurkšnį.

„Pagal paskleistų dokumentų kiekį būtų galima įtarti, kad kartu jie kokius penkiolika metų, bet iš tikrųjų – daugiausia penkerius.
Jie tiesiog namuose turi labai daug popierių ir niekada neišmeta buitinių prietaisų instrukcijų – net tada, kai išmeta pačius buitinius prietaisus.“

 

Vertinimas: 9,2 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

rudens skerdikasEsu perskaitęs nemažai skandinaviškų detektyvų, todėl galiu ramiai sakyti, kad vien šis žodžių junginys (skandinaviškas + detektyvas) jau turi savo svorį. Skandinavai kartelę šiame literatūriniame žanre yra užkėlę labai aukštai ir jeigu paėmęs knygą į rankas matai, kad tai – detektyvas ir jo autorius – skandinavas, tu natūraliai tikiesi, kad knyga nenuvils. Tokiu būdu, bet kuris naujas skandinavų autorius parašęs detektyvą turi pakelti dvigubą iššūkį – ne tik suvaldyti savąjį siužetą ir tekstą, bet iš karto  nusiteikti, kad tas siužetas ir ta knyga bus lyginami su kitomis to paties žanro ir geografijos knygomis. Ir ne tik lyginami, bet ir vertinami bei teisiami, o nusiristi nuo kalno tokiomis aplinkybėmis labai lengva. Taigi, imdamas dar negirdėto skandinavų autoriaus Søren Sveistrup knygą į rankas iš karto tikėjausi, kad ji bus gera ir kad laikas ją skaitant nebus sugaištas tuščiai.

Ir nors pavadinimas kiek per garsiai rėkiantis, pati knyga prasideda ramiai ir tyliai. Veiksmas lėtas, daug lėtesnis negu tikėjausi. Čia daug daugiau statikos ir daug mažiau įvairovės. Tačiau tai neerzina, o priešingai – suteikia pagrindą ant kurio jautiesi saugus ir nesiblaškydamas gali judėti į priekį.

„Sargas rodo į tris ekranus pačiame viršuje, Tulin įsižiūri į nespalvotus vaizdus. Parduotuvės pirmajame aukšte tarsi skruzdėlyne knibžda žmonės. Iš pradžių atrodo neįmanoma ką nors išskirti, kol galiausiai pastebi jį. Einantį ryžtingiau nei kiti, kryžmai išėjimo į Pirklių gatvę link.“

Ilgainiui knyga įtempia ir prikausto dėmesį. Šiame detektyve, priešingai nei keliuose kituose, skaitytuose anksčiau, veiksmas vyksta nuosekliau, epizodai tęsiasi keisdami vienas kitą, o siužeto gija nesiblaško ir nešokinėja tarp kelių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių sluoksnių. Todėl skaitydamas jauti, kad tekstas visada arti tavęs. Tokiu būdu jis tau neleidžia pernelyg atitolti ir tu jau nenori sustoti skaityti.

„Jau sutemę, šiuo metu paskutinės transporto priemonės paprastai išvažiuoja iš pramoninio Pietų uosto rajono ir keliai lieka tušti. Tik ne šiandien. Prieš apgriuvusius pastatus, kadaise tarnavusius kaip didžiausios Kopenhagos skerdyklos, knibžda pareigūnų ir technikų, kurie zuja pirmyn atgal su savo lagaminėliais.“

Galiausiai viskas įsivažiuoja ir pajunti šio detektyvo jėgą. Jis sukonstruotas labai gerai. Nuolat palaikoma ir palaipsniui auginama įtampa, puikus veiksmas, aiški struktūra ir jokių galimybių pasiklysti. Knyga kaip puikiai suplaktas kokteilis, turintis savitą skonį, kuriuo mėgaujiesi ir mėgaudamasis nebenori kelti pradžioje paminėtų klausimų bei lyginti šio skandinaviško detektyvo su kitais. Norisi tiesiog skaityti ir sužinoti kuo viskas baigsis. O tai – puikus ženklas tokiai knygai kai ši.

„Ji neatsako. Staiga pamato, kad per tą laiką į ant stalo padėtą mobilųjį atėjo žinutė iš nežinomo numerio. Tai veidelis su prie lūpų priglaustu pirštu. Rosa suvokia privalanti tylėti, jei tikisi kada nors sužinoti, kas nutiko Kristinei.“

Nepasakosiu kaip knyga baigiasi ir negadinsiu skaitymo malonumo, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tai – detektyvas, kurį perskaičius, burnoje nelieka keisto skonio. O skaityti buvo tikrai smagu. Ir pabaigus iš karto pradedu galvoti, ar tai vienkartinis šūvis, ar ką tik paliudijau naujos skandinaviškos detektyvinės sagos gimimą apie Hesą ir Tulin.

Nes jeigu taip, tuomet kitą knygą apie juos atsiversiu ramus ir užtikrintas, jau žinodamas, kad ji tikrai pateisins mano lūkesčius.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Kastanjemanden
Vertėja/Vertėjas: Aurelija Bivainytė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

pakibeŠios knygos tekstas nėra pretenzingas ar komplikuotas, tačiau net ir tokiu atveju viskas su juo gerai, nes taip ir turėtų būti, nes šioje knygoje svarbiausias ne tekstas, o siužetas, t.y. apiplėšimas, t.y. tas momentas, kuris pildosi sraigtasparniui pakibus virš pastato su išdaužtu stikliniu kupolu, kai pro jį į vidų prasibrovę keli kaukėmis savo veidus pridengę vyrai skaičiuoja kiekvieną sekundę, jie veikia tarsi laikrodis, kuris negali nukrypti nuo ilgai regzto plano. Jie, kaip ir tas sraigtasparnis, pakibę, be galimybės atsitraukti. Iš čia ir knygos pavadinimas. Iš čia ir skaitytojas, pakibęs ir pakabintas.

Tuo tarpu knygos pradžia lėta ir rami tarsi teatro scena, kurioje vienas po kito pasirodo aktoriai, viena po kitos, tarsi repetuojant, tarsi rimtai, išgyvenamos įvairios situacijos, kurios iš pažiūros atrodo lyg tarpusavyje nesirišančios detalės. Tačiau tai tik pradžia, galite būti tikri, kad netrukus viskas susisies, susiklijuos ir susiriš. Ir tas „netrukus“ masina skaityti toliau. Skaitytojas visą laiką žino, kas yra tikslas ir kur link judama – tai apiplėšimas, šimtmečio vagystė, atsakymas į daugybę klausimų, vaistas nuo galvos skausmo, kiekvieną dieną kankinančio kelių entuziastų galvas.

Skaityti lengva ir įdomu, tai tarsi skanūs pietūs, kuriuose nėra slaptų ingredientų, todėl puikiai žinai, ką juos užsisakęs gausi. Ir todėl gali būti ramus, kąsnis po kąsnio sotintis ir džiaugtis šia akimirka.

„Bandyti ką nors suprasti iš Zorano Petrovičiaus plepalų buvo tas pats, kaip nukreipti mikrofoną į futbolo stadioną per derbio rungtynes ir mėginti išgirsti ką nors šnibždantis. Žodžiai pilte pylėsi iš Petrovičiaus lūpų, o policininkai sėdėjo su savo ausinėmis, kasdien vis labiau sutrikę. Jie pildė vieną kietąjį diską po kito įvairiomis to vyro vizijomis apie didžiulius verslo sandėrius ir neįtikėtinomis istorijomis apie nepaprasto grožio meilužes.“

Knyga juda lėtai, tačiau užtikrintai, kol tam tikroje vietoje siužetas pasiekia kalno viršūnę, kur pasirengimas operacijai baigiasi ir prasideda pati operacija, o tai reiškia, kad kamuolys pradeda riedėti žemyn. Ir nors pradžioje atrodo, kad ir čia nėra jokios skubos, tačiau netrukus inercija padaro savo ir pagreičiui nevaldomai didėjant, visi įvykiai, nuotraukos, žodžiai pradeda lėkti nebesustabdomu greičiu, vienas po kito zvimbia pro šalį ir tu to net nejausdamas pradedi bėgti kartu su jais. Netrukus pagauni save ryjantį puslapius vietoje to, kad palengva valgytum. Ir to ramaus sotinimosi tarsi nebūta – kemši į save mėsą, bulves, salotas, ir vandeniu viską užgeri ne todėl, kad trošku, o tik todėl, kad būtų lengviau nuryti.

Nuo kalno riedanti sniego gniūžtė virsta vis didesniu ir didesniu sniego rutuliu, kuris sugriebia ir sulipdo visą skaitytojo dėmesį, atokvėpius, laiką.

„- Yra moteris, – dėstė šeimininkas toliau, – kuri, manau, galėtų būti… naudinga. Gal vertėtų bent jau pabandyti. Ji ieško… draugijos. Yra užsiregistravusi tuose puslapiuose. Na, žinot, kur galima susitarti dėl susitikimo?

Samis ir Malufas linktelėjo. Jei priešais juos būtų sėdėjęs kas nors kitas, vyrai būtų pajuokavę dėl pasirinktų žodžių: „susitarti dėl susitikimo“. Bet su seniu niekas nejuokaudavo. Su juo reikėdavo užčiaupti žabtus ir klausytis.“

O kai viskas baigiasi, tikroji pabaiga tarsi atkartodama knygos pavadinimą lieka pakibusi virš mūsų galvų. Ir tau įdomu, kas buvo po to, kokia pabaiga seka po pabaigos. Klausi, kas? Kaip? Kur? Kada? Nes tau norisi žinoti. Norisi lįsti į paieškos sistemas ir gaudyti informaciją apie šį tikrais faktais paremtą nusikaltimą, kuris tikrai buvo suplanuotas ir įvykdytas. Žodžiu, pabaiga, kurioje klausimų daugiau negu atsakymų.

Ši knyga tikrai geras skaitinys tiems, kas mėgsta kino filmus, todėl nieko keisto, kad Netflix netrukus atliks savo juodą darbą ir tada jau ne vien knyga, bet ir filmas pasistengs, kad abejingų neliktų.

Tiesa, skaitant neramino tik viena mintis – jeigu aš tai skaitau, vadinasi, jiems nepavyko… 🙂

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Helikopterranet
Vertėja/Vertėjas: Simona Padvelskytė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Ahnheim_Beveidesaukos_vrsl.inddVos tik atsivertus knygą, į akis krito puslapių plonumas. Taigi nors išoriškai ji ir neatrodo labai stora (lyginant su kitomis, panaši į ~300 psl. knygą), tačiau realiai čia puslapių beveik dvigubai tiek! O toks netikėtas popieriaus pasirinkimas man iš karto nevalingai susišaukė su kitoje knygų lentynoje gulinčia biblija, kurios puslapiai taip pat itin ploni. Tačiau tuo sąšaukos ir baigėsi, o pradėjus skaityti teliko džiaugtis, kad tų puslapių tiek daug ir kad jie nenyksta taip greitai kaip tos šalia gulinčios ir tik 300 psl. teturinčios knygos.

Sunku pasakyti kodėl (manau, pagooglinus rastume ne vieną tekstą nagrinėjantį šią įdomią temą), tačiau šiaurės šalys ir detektyvai yra sulipę tarsi slapti mylimieji, tarsi obuoliai ir obelys, tarsi duona ir sviestas, galiausiai tarsi pietų šalys ir dramos. Ir spėčiau, kad klimatas čia tikrai nėra paskutinėje vietoje. Suprask, šaltis, tikslumas, logika. Kažkuo ir kažkaip tarpusavyje besisiejantys dydžiai. Tuo tarpu pietuose daugiau majnanų, jausmų, ilgesingų atokvėpių ir todėl tekstai gimdo visai kitus pasaulius.

O toks sėkmingas sulipimas lemia, kad šiaurės šalies autoriaus parašytas detektyvas jau pats iš savęs nešasi būsimos kokybės ženklą, kuris leidžia susidaryti išankstinę nuomonę net negirdėjus autoriaus vardo, nei pavardės, nei pavadinimo, nei kuo prasideda būsima istorija.

Taip buvo ir su šia knyga, kuri nustebino tiek, kiek tik galima nustebinti. Atrodytų dar vienas reklaminis triukas, kai knygos viršelyje minimos savo reputaciją jau seniai užsitarnavusių Jo Nesbo ir Stiego Larssono pavardės. Tačiau pradėjus skaityti „Beveides aukas“ supranti, kad tai visai ne reklaminis triukas, o paprasčiausias priminimas, ką ir kaip čia surasi.

O tada puslapis keičia puslapį ir tu supranti, kad knyga tau tinka. Ir tekstas, ir logika, ir puslapiai, ir maršrutai, ir t.t. ir pan. Ir nors knygą skaičiau ganėtinai ilgai, turėdamas daugiau laiko mielai jos būčiau nepaleidęs ir įveikęs keliais atokvėpiais (nes vieno tokiam puslapių kiekiui tikrai nepakaktų). Be to, nepaisant savo storumo, ji puikiai tinka tokiam skaitymui, kuris trunka daugiau nei kelias savaites, kai prie knygos prisėdama vos keliems skyriams per dieną. Net ir tokiu atveju, jie niekur neišblunka ir neišsisklaido, o audžiasi vienas prie kito ir atmintis juos be didesnių pastangų išsaugo, nes kažkur giliai žino, kad tai – puikus kino filmas, puiki pramoga, kurios kitą kartą gali tekti laukti pakankamai ilgai.

„Negi čia tikrai viskas, ką jam pavyko sukaupti per keturiasdešimt trejus gyvenimo metus? Keletas nudrožtų sofų ir dulkinų lempų gaubtų? Fabianą užplūdo noras pasakyti vyrukams, kad nebetemptų daiktų vidun ir geriau viską nuvežtų į sąvartyną.

Atrodė, tarsi būtų nusipirkęs naują, prabangų kompiuterį ir iškart puolęs perkėlinėti senų duomenų su visais virusais ir šlamštu. O jam norėjosi tikros naujos pradžios. Bent kartą spjauti į pinigus ir pirkti tai, kas nauja. Plėšti plastiką ir uosti nenaudotų daiktų kvapą.“

Kas gerą detektyvą padaro geru detektyvu? Nebūtinai istorija, pagrindinė figūra ar tos figūros vidinės prieštaros (nes kaipgi be jų). Nebūtinai nusikaltimų, aukų skaičius ar detektyvinio siužeto vingiai. Nebūtinai logika, vieta ar dialogai. Tad, kas? – klausiu savęs ir suprantu, kad neužtenka, jog viso, ką išvardinau, būtų po truputį. Juk vis vien galimai kažko trūktų. Galbūt to šiaurietiško šalčio? Tos virš judančių kūnų masės plevenančios dvasios? To nematomo ženklo, kuris niekaip neleidžia atsipalaiduoti? Galima spėlioti ir spėlioti, tačiau vieno recepto nėra ir vis tik, jei norite tą trūkstamą faktorių x pajusti bei pamėginti sau įvardinti, tuomet ši knyga tam puikiai tiks. Nes čia to papildomo ingrediento yra per akis ir jis pakelia kartelę keliais sprindžiais aukščiau, tokiu būdu knygą paversdamas Knyga, o detektyvą – Detektyvu. Atrodytų, kas čia tokio – didžioji ar mažoji raidė? Bet perskaitykite šią knygą ir suprasite patys. Mielai rekomenduoju ir jau pradedu pavydėti jums būsimo malonumo.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Offer utan ansikte
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 584 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Lietaus_dievasKad ir kaip būtų keista, šią knygą perskaičiau jos net neskaitydamas. Tiesiog kartkartėmis atsiversdamas ir nejučiomis peržvelgdamas vieną tekstą po kito. Viskas baigėsi tuo, kad kai kurias noveles perskaičiau po du ar daugiau kartų. Ir visai nenusibodo. Ir norisi skaityti dar ir dar. Būtent toks šią akimirką man Alvydas Šlepikas ir jo novelių rinkinys Lietaus dievas.

Novelės (jų čia yra devynios) – kaip niekada tikros, išgyventos, skaudžiai artimos ir artimai skaudžios. Masinančios tarsi saldainiai, kurie ištirpsta nepastebimai. Tai novelės apie kaimą, jo žmones, jų nesumeluotus gyvenimus.

Tekstas lipte limpa prie gomurio. Skanus ir svaiginantis. Štai, ką reiškia poetinė klausa, štai, ką reiškia tekstas, kuriam nereikia jokių specialiųjų efektų, o tik paprasčiausios realybės.

“Šilkaverpis krinta pavargęs, jis kutena berniuko pirštus, lėtai velka didžiulius savo sparnus tiesiog per raides, per nusidėjėlį, kareivius, inkvizitorius, per vyskupo tiarą, per dideles kaip obuoliai miestelėnų akis ir per nuodėmes valančią ugnį.

Berniukas staiga suglaudžia knygos puslapius, palaidodamas didelį pūkuotą drugį dūlančio popieriaus kape.“

Gali pasirodyti, kad tokį tekstą parašyti labai nesunku, tačiau tai – tik masinanti apgaulė, nes tokio teksto taip lengvai (nors greičiausiai – net ir sunkiai) parašyti skaitytojui nepavyktų. O atrodo, kad jis parašytas itin lengvai, vienu prisėdimu, vienu nerūpestingu plunksnos brūkštelėjimu. Šis lengvumas užburia. Lygiai taip pat ir aprašomos istorijos, kurios apčiuopiamos ranka. Ir nėra čia jokių abstrakčių viražų ar didelių filosofavimų. Tiesiog istorijos. Ir to, pasirodo, pilnai pakanka. O tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės, norisi cituoti be jokių sutrumpinimų:

“Girdėjau šūvius. Kažkas inirtingai bando nušauti siužetą. Keistų medžiotojų pasitaiko visur. Netgi bažnyčioje.
O man įdomu pasakoti istorijas. Tai nedėkingas, bet linksmas užsiėmimas. Ar jūs girdėjote istoriją be siužeto?
Kažkas sakė (kažkas aiškiai girdėjo), kad siužetas verčia rašytoją vertinti: smerkti ar teisingi vienus, girti ar peikti kitus.
Mano nustebusiam aš atrodo, jog tai nesąmonė. Kad ir kokie gabūs literatūrologai ją sugalvojo.

Siužeto paprastai nebūna ne todėl, kad rašytojai nenori ko nors vertinti, bet todėl, kad jie yra negabūs ir nesugeba surasti jo realybėje ar savo smegenyse. Gal ir talentingam žmogui siužetas ne visada reikalingas (skaitau S. P. ar H. K. eseistiką džiaugsmingai ir smagiai)? Tik nereikia gąsdinti, kad siužetą kas nors nušovė. Nagi kur tie jūsų šūviai? Ar tik ne tuščiais pleškinate?“

Toks, būtent toks šiame rinkinyje ir yra autorius. Atviras ir nesistengiantis apsimetinėti. O tai, pripažinkime, iš karto traukia. Be to, knyga plona, patogaus formato, tad tokią tik skaityti ir skaityti. Versti puslapį po puslapio, kol tekstą išmoksi atmintinai ir galėsi pasipasakoti prieš miegą. Nes tai – daugiau negu tekstas. Daugiau negu galima pamatyti žvelgiant pro langą. Nieko keisto, kad tokių knygų knygynuose nėra. O ir šią jau nebepatogu prasitęsti trečią (ar ketvirtą?) kartą ir laikas grąžinti į biblioteką.

Rekomenduoju ją visiems, o ypač – gurmanams. Kalbos, poetinės pajautos, paprasto pasakojimo. Ši knyga puikus įrodymas, kad ir iš nieko, iš paprasčiausio kasdienio įvykio galima sukurti literatūrą. Tą tikrąją – raginančią domėtis ir skaityti toliau.

Tad imkite ir skaitykite, perpraskite, mėgaukitės. O pabaigai – Alvydas Šlepikas skaitantis apsakymą “Išleistuvių valsas“. Skanaus. Skanaus du kartus.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
107 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2005 m.

(c) veikiantis