Aidas Marčėnas – kasDienynas

Tai – jau anksčiau apžvelgtos to paties formato ir idėjos knygos „sAkiniai“ tęsinys. Iš karto atrodo, kad šios knygos galėtų tapti nenutrūkstančia serija, nes gyvenimas tęsiasi ir jį, kaip dienoraštį, reikia, netgi būtina, užrašyti. Kas kartą tokį patį, kas kartą iš naujo paliudijant viso ko prasmę ir beprasmybę.

Poezijos knygų neapžvelginėju, tačiau ši knyga – tai proza, kuri yra arčiausiai poezijos. Gal netgi proza, kuri yra poezija. Nes A. Marčėnas kitaip nemoka. Nes toks jo įdagas, ženklas, toks jo apsisprendimas ir nuosprendis, kaip pats pasakytų. O tada iš karto pradėtų abejoti. Kelti klausimą, kodėl nuosprendis? Ir jeigu taip – kas tas, kuris nusprendžia? Ar tik ne atvaizdas veidrodyje? Ar tik ne pats veidrodis? Trapus, tačiau amžinas vandens paviršius.

Autorius, kaip ir sAkiniuose, čia toliau visus juokaudamas erzina. Eina plačiu frontu ir nesitiki, kad liks abejingų. Savaime suprantama, netgi siekia, kad tokių neliktų. Todėl kažkur tarp narstomų kasdienybės kaulų, anksčiau ar vėliau atrandi ir save. Kaip ir kiekvienas kitas skaitytojas. Nors autorius viską, aišku, neigtų, sakydamas, kad tai – jam neįdomu ir kad mus erzina ne jis, o tik veidrodis, laikomas jo rankose.

O užrašęs šias eilutes, kaip tyčia (kita vertus, netyčinių dalykų tokiose knygose nebūna), gaunu į kaktą tokią citatą, pagrindžiančią, koks teisus (neteisus?) taip galvodamas esu:

„Tai šen, tai ten su nuostaba vis išgirstu gandus, kad žmonės – visokie žurnalistai, literatai etc. – manęs bijo. Nevertėtų labai stebėtis – juk esu aidas. Tad ne manęs jie bijo, o savęs.“

Taigi, veidrodis. Kaip žmogus, kaip teisėjas, kaip priežastis apie kurią niekas nekalba, tik nujaučia. Aidas Marčėnas teisus. Kaip visada. Nes tas, kuris moka pagrįsti savo veiksmus, kad ir kokie jie bebūtų, visada yra teisus. Bent jau savo mintyse. Bent jau tą akimirką. O tai reiškia, visur ir visada. Laikinume tiek pat kiek amžinybėje.

„Nesu susireikšminęs. Esu reikšmingas, o man tai nieko nereiškia. Visiems – pilnatis…“

Su didžiu, netgi labai didžiu malonumu skaičiau šią knygą, čia – nusišypsodamas, čia – kosteldamas, čia – pakeldamas akis, o čia – perskaitydamas kai kurias eilutes po du, tris ar net keturis kartus. Skaičiau ir raminau save, kad reikia skaityti lėčiau, kad jeigu taip ir toliau – ji greitai baigsis. Per greitai.

Knygos esmė – klausimai. Visada tie patys. Tik pakelti prieš vis kitą šviesą. Ir ta šviesa – nebūtinai saulės. Kita vertus, ir tie klausimai – nebūtini. Tačiau su jais visai kitoks tampa gyvenimas, pavyzdžiui, tie kertiniai – “kam visa tai?“ ir “kodėl?“, iš kurių išsirango ir visi likusieji. Ir jau – nebūtinai klausimai.

Čia daug, labai daug, veik nepakeliamai daug konteksto. Norint jį tinkamai suvokti, reikia žinoti ne tik kas slepiasi po knygoje minimais inicialais, bet ir nujausti, kas slepiasi ten, kur tų inicialų nėra. Kur tik vėjas ir vėjas. Todėl žinant kontekstus, knyga atsiveria. Nežinant – net baugu pagalvoti. Bet nežinantiems ji greičiausiai ir nepateks į rankas. O galėtų! Tuomet atsivertų dar vienas, kontekstų nepaliestas kontekstas, kurio aš jau negebu ir negebėsiu pamatyti. O kaip vis dėlto įdomu būtų sužinoti, kas jame slepiasi ir skleidžiasi.

Verta paminėti ir pačią leidybą. Malonūs paliesti puslapiai, švelni, nesikandžiojanti knygos oda, viskas tiesiog tirpsta tarp pirštų. Tarsi birus ir šiltas pajūrio smėlis, iš autoriaus ne kartą minimos Palangos, kur kelis kartus netgi teko netyčia (bet vėlgi – ar kas vyksta netyčia?) prasilenkti.

Kas man įdomu – tai, kaip pats A. Marčėnas reaguoja į tą didžiąją „D“ knygos pavadinime. Su kokia ironiška šypsena jis žiūri į ją ir kam ją skiria. O gal visai ne su šypsena, kaip pats pasakytų. Ir gal skiria būtent sau. Kad nepamirštų ir nepasimirštų. Klausimas, kaip ir visi kiti, lieka atviras, todėl teisingas ir nepaneigiamas.

Taigi, knyga pilna kultūrinio ir visuomeninio pasaulio. Jo refleksijų. Aišku, mirčių. Nes kas gali būti labiau didesnio ir įkvepiančio gyvenimui? Mirtys, kuriomis tekstas minta. Kuriomis yra sotus. Kuriomis, tarsi savimi, visą laiką alkanas.

Ir dar vienas keistas pastebėjimas. Jeigu “kasDienyną“ bandau skaityti garsiai, teksto magija greitai ištirpsta ir gelmės nebelieka. Ir, atrodo, tik braidau pakrante. Bet vos sugrįžtu prie ramaus ir bebalsio skaitymo mintyse, tekstas, kaip tas apsnūdęs vėžlys, vėl pradeda tiesti galvą iš kiauto. Taigi, balsas nužudo, o aidas – išgelbsti. Taigi, lyg ir yra, bet lyg ir nėra. Žodžiu, apgavystė, kurios net norint nepavyktų atskleisti.

S. Geda, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis ir kiti, ir kitiems, ir kitaip. Gražu, nes liūdna. Liūdna, nes gražu.

Aidas čia ataidi visus mus, o ypač save. Ir viskas tik tam, kad savo gyvu pavyzdžiu parodytų, ką reikia daryti. Bent kartais, bent trumpam, bent netyčia – save ataidėti.

Na, o pabaigus “kasDienyną“, galima vėl grįžti prie “sAkinių“. Ir ciklą kartoti iki, matyt, išeis trečioji, ketvirtoji ir kt. tolimesnės šios serijos ir, tuo pačiu, šio gyvenimo knygos.

Kartoti arba nutraukti, nes knyga savo darbą greitai padaro. Atskleidžia trūkį ir pro plyšį sienoje ima veržtis vėsus, lygiai – vėsinantis, kvėpavimas. Taigi, tokia ta pradžia, o visa kita po to – jau tik mūsų (o gal kaip tik – ne mūsų) valioje.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

Lyrika kerta Lyriką

Vos tik pamatęs naujosios Aido Marčėno poezijos knygos „Tuščia jo“ viršelį iš karto pagalvojau, kad jau esu jį kažkur matęs. Pasiknisęs lentynoje radau Vinco Mykolaičio-Putino poezijos rinktinę „Lyrika“, kurios viršelis man ir susišaukė su „Tuščia jo“ viršeliu. Štai:

Keisčiausia, jog A. Marčėno knygos aprašyme yra tokie žodžiai: „Vienuoliktą žinomo poeto eilėraščių knygą baigia ciklas, pavadintas bendriausiuoju žodžiu: lyrika.“.

Taigi, lyrika kerta lyriką. Žavus sutapimas. O ar jis įvyko netyčia, ar buvo sugalvotas specialiai, tebūnie klausimas nereikalaujantis atsakymo.

Ir dar – kaip jums tokia sankirta: Vincas Marčėnas ir Aidas Mykolaitis-Putinas.

Aidas Marčėnas – sAkiniai

Dar šviežia, netgi – kol rašau šias eilutes – oficialiu renginiu nepristatyta knyga, kurios laukiau ir godojau ilgai bei laimingai.

„Subalansuota poetams, bet tinka ir žmonėms“ – rašo autorius priešlapyje ir šypsosi savo ironiška šypsena. Ji neapleidžia ir perskaičius knygą, kuri sudaryta iš pastebėjimų, atminčių, sapnų ir kitų nušvitimų. Tai, kaip įvardina pats A. Marčėnas – menkoji eseistika. Tačiau žodis „menkas“ čia labiau skirtas tik tam, kad sukurtų visiems tiems užrašytiems nušvitimams kažkokią apčiuopiamą erdvę tarp eilėraščių ir esė. Nerašau, tarp poezijos ir esė, nes viskas, ką rašo A. Marčėnas, yra poezija. Net jeigu ir išsiginant, net jeigu ir išsiginant išsigynimą. Tokia ir ši knyga – poezija, užrašyta sakiniais. Knyga gimusi iš aplinkos stebėjimo ir virškinimo, išsisluoksniavusi nušvitimais, kurie taikliai ir švelniai glunda prie intymaus svetimo pasaulio vaizdų ištroškusių skaitytojų.

„Tokie rašinėjimai, jei stengiesi nefantazuoti, įdomūs tiek, kiek įdomi rašančiojo asmenybė.“

Skaitant šią knygą pravartu (nors nebūtina) žinoti kontekstus. Pavardės, vietos, įvykiai, neįvardintos, tik numanomos, personos, žaidžiančios perkeltine prasme apvytus žaidimus. Ši knyga – tai A. Marčėno, kaip jis mėgsta rašyti – aplinkos ataidėjimas, perleidus viską per žmogiškai individualų ir poetiškai jautrų filtrą.

Įtariu, jog tiems, kurie nesidomi poezija, ši knyga gali ir nebūti kaustančiai įdomi, tačiau man ši knyga labai patiko. Vien tuo, jog, norint, joje galima įžiūrėti kur kas daugiau nei parašyta. Ir jaustis ganėtinai gerai perskaičius bei supratus du ar tris prasminius sluoksnius. Net jeigu autorius visur jų palieka mažiausiai po keturis.

Ši knyga – tai delikatesiniai sausainiai. Nedidelėmis porcijomis, sakiniais ateinanti pas tave ir nieko neprašanti. Tiesiog besišypsanti į akis ir ironizuojanti tavo banalų susižavėjimą. Tačiau tuo pačiu – besidžiaugianti juo. Ir tuo pačiu – ironizuojanti tą besidžiaugimą. Ir taip toliau, ir panašiai.

A. Marčėnas atveria prasminius laukus ir nenurodo konkrečios krypties, o suteikia progą (jeigu tik yra noro už to kabintis) pačiam pagalvoti kas ir kodėl. Arba tiesiog – stebėti ir stebėtis.

„Norėčiau sukurti poezijos knygą, kurios eilėraščiai išnyktų, vos juos perskaičius. Visam laikui. Dabar gi dažniausiai įvyksta atvirkščiai. Visam (žinoma, su išlyga) laikui išlieka tekstai, kurių niekas neskaito. O jei ir skaito, tai neperskaito. O jei ir perskaito, tai ne taip. O jei ir taip, tai vis tiek.“

Man ši knyga – tikras džiaugsmas. Atradimo džiaugsmas pačia gražiausia jo prasme. Kita vertus, nemėgstantiems A. Marčėno, ši knyga tikriausiai tebus dar vienas įrodymas, kodėl jo reikėtų nemėgti. Susireikšminimas, pasipūtimas, arogancija – sakys jie – ir visa tai padauginta iš dešimties. Marčėnas turbūt tik šypsotųsi ir pridurtų – iš dešimties tūkstančių. O tuomet papildytų, jog tai tėra skaičius – vienetas su daug nulių. Visai kaip ir jis – vienetas – su daug skaitytojų – nulių. O tuomet šią ironiją paslėptų dar vienas abejonės debesis.

„Poezija ir filosofija. Jin ir jan. Poezija klausia: „Kam rašyti storas migdančias knygas, jei visa tai galima pasakyti vienu sakiniu?“ – „Štai dėl to, kad vienu sakiniu pasakyti galėtum, jas ir reikia rašyti“, – atkerta filosofija.“

Taigi, knyga – tikra poetinė virtuvė, kurioje rasis įvairiausi valgiai. Pradedant Juozu Erlicku ir baigiant Radži. Pradedant Viena ir baigiant Vilniumi. Pradedant ir baigiant, tik tam, kad galėtum vėl ir vėl, pradėti ir baigti.

Skaitau ją jau antrą kartą, versdamas puslapius, leisdamas jiems skrieti ir neštis mane tolyn.

„Valdemaro Kukulo prokurorišku tonu pagrįstai bei nepagrįstai keliami klausimai ir man neleido užsnūsti ant laurų. Esu dėkingas, nes miegoti ant laurų nepatogu. Jie duria.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2013 m.
Kaina: 24 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Kas bus, ko nebus

Kam įdomu, kam nelabai, bet kovo 5 d. kaip ir kiekvienais metais, buvo išleistas LR kultūros ministro įsakymas dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2013 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Ką tai reiškia žmonių kalba? Ogi tai, kad paskelbtame sąraše išvardintos knygos, tikėtina, bus išleistos per 2013 metus. Rašau „tikėtina“, nes niekada nežinai kaip viskas susiklostys, tačiau tikimybė šias knygas išvysti vienu ar kitu pavidalu labai didelė. Taigi, galime pažvelgti pro rakto skylutę ir pastebėti ko verta šiais metais laukti ir kam ruoštis. Toliau trumpai apžvelgsiu tai, kas man užkliuvo už akių:

• „Alma littera“ išleis Jaroslavo Melniko knygą „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“. Tikiuosi, ji bus panašesnė į Rojalio kambarį negu į Paryžiaus dienoraštį. Keisčiausia, kad nė vienos iš jų skaitęs nesu, tačiau tai man visai netrukdo laukti naujosios Melniko knygos ir tikėtis, kad ji bus vienokia, o ne kitokia.
• Labai įdomu kaip atrodys Arno Ališausko knyga apie Jurgį Kunčiną, kurią leis leidykla „Tyto alba“. Šiandien internete galima rasti daugiau J.Kunčino žmonos interviu apie jį, negu paties J.Kunčinio interviu, tad informacijos tikrai trūksta ir tokią knygą tikrai būtų įdomu perskaityti. Tikiuosi Ališauskas įveiks išsikeltą uždavinį ir nenuvils skaitytojų, nes Kunčino gerbėjai į šią knygą deda tikrai nemažai vilčių.
• Džiugu, kad leidyklai „Tyto alba“ šie metai nėra išimtis, ir ji vėl, vienaip ar kitaip, surinko savo lietuvių autorių krepšelį. Tiesa, šiemet į tą krepšelį (sakyčiau, netikėta) nepateko Juozas Erlickas, kuriam kultūros ministerija finansavimo nusprendė neskirti. Nepaisant to, tikrai įdomu, kokia tai būtų buvusi knyga. O ypatingai, jeigu joje būtų sudėti anksčiau kitose knygose dar nepublikuoti tekstai.
• Tuo tarpu Valentinas Sventickas, turbūt nenorėdamas supainioti interesų, knygą leidžia ne Rašytojų sąjungos, o „Gimtojo žodžio“ leidykloje.
• Dailininkų sąjungos leidykla išleis Kristijono Donelaičio „Metus“. Sprendžiant pagal leidyklos pavadinimą ir suteiktos paramos dydį, tai bus gausiai ir tikėtina kokybiškai iliustruotas leidinys. Tikriausiai vertas smalsaus žvilgsnio knygyne, jei, žinoma, nebus laminuotas kaip daugelis kassavaitinių žurnalų.
• Lietuvos rašytojų sąjunga, šiemet taip pat leis (o dalį jau ir išleido) nemažai senųjų meistrų, kurie pagaliau sulaukė savo eilės, kūrinių. Paminėtini būtų šie:
  • Donaldas Kajokas paglostęs savo asiliuką ir dabar gaudysiantis lapę (numatomas knygos pavadinimas „Lapės gaudymas“). Tiesa, kol kas dar nežinau ar tai bus proza, ar eilės. Tačiau vien sužinojimas, tikrai nesumažins smalsumo. Norėsis šią knygą paimti ir į rankas.
  • Šviesios atminties Valdemaro Kukulo knyga apie Paulių Širvį.
  • Aido Marčėno knyga „Tuščia jo“. Kiek teko girdėti, tai bus proza/esė, bet tie, kurie laukia vien autoriaus eilių, nusivilti neturėtų, nes proza rašyti Marčėnas taip pat moka. Sulaukiau patikslinimo, jog tai bus eilių knyga. [Papildyta: iš įvairių spaudos šaltinių ir pan. supratau, kad taip pat išeis ir A. Marčėno tekstų (ne eilių) knyga]. Ši knyga Šios knygos, tarčiau, vienos iš įdomiausių šiais metais pasirodysiančių.
  • Gintaras Patackas šiek tiek atsipūtęs leidžia dar vieną knygą taip pratęsdamas savo nesibaigiančią kūrybinę epopėją.
  • Taip pat išeis ir šviesios atminties Stasio Stacevičiaus knyga „Milda supaisys“. Dar vienas atvejis (o šiemet tokių tikrai nemažai), kai knyga išeina po autoriaus mirties.
• Iš pateiktos informacijos, matome, jog Poezijos pavasario almanachą šiemet sudarinės Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas ir Antanas Šimkus. Įdomu, ar sudarinėdami jie laikysis prieš metus pradėtos iniciatyvos (įtraukiami tik geriausi per metus spaudoje publikuoti tekstai), ar kurs savo sistemą.
• Taip pat kaip ir anksčiau bus išleistos pirmoji poezijos ir prozos knygos (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
• Nepamenu, kaip buvo prieš metus, bet leidykla „HOMO LIBER“ įstoja į poezijos knygų leidybos vagą ir šiemet išleis net penkis autorius (spėju, visos knygos bus poezijos).
• „Kauko laiptai“, kaip įprastai, atstovauja Kaunui su savais autoriais. Gaila, kad daugelis jų, kas kelis metus kartojasi. Kita vertus, renkamės iš to, ką turime.
• Tuo tarpu Kęstutis Navakas prieglobstį rado leidykloje „Kitos knygos“. Panašu, tai bus proza, kurios šiek tiek jau buvo galima aptikti laikraštyje „Šiaurės Atėnai“.
• Leidykla „Naujoji romuva“, atrodo, jau atliko savo atranką ir vėl išleis keletą pirmųjų knygų. O kartu ir puikiai pratęs savo, kaip leidyklos-tramplino į spausdintą knyginį žodį, veiklą. Sveikintina ir džiugu.
• Rasą Aškinytę dar kartą priglaudžia leidykla VAGA. Įdomu, nes ši leidykla leidžia nedaug autorių.
• Tuo tarpu Gabija Grušaitė taip pat nesirengia taip lengvai kapituliuoti ir renkasi dar negirdėtą „ACTUS MUSICUS“ leidyklą.

Norintys pamatyti pilną sąrašą ir pastebėti tuos pačius, o galbūt ir kitus autorius, visą informaciją rasite čia: http://www.lrkm.lt/go.php/lit/Kulturos_ministro_2013_m._balandzio_4_d./555

Daugelio aukščiau išvardintų knygų turbūt taip ir neteks atsiversti, daugelis turbūt ims ir paprasčiausiai nuskęs nežinioje ar knygynų apatinėse lentynose, bet vieną kitą turbūt atsiversime, vieną kitą gal net nusipirksime. Vieną kitą galbūt net ir perskaitysime. To jums ir linkiu – rasti tai, kas įdomu ir nepraleisti pro akis smulkmenų. Skanaus.

Aidas Marčėnas – Būtieji kartiniai

Apžvalgos, įžvalgos, peržvalgos. Nežinau ką šioje knygoje tikėtųsi rasti žmogus, pirmą kartą girdintis Marčėno pavardę, tačiau ši knyga jam greičiausiai nepatiktų.

Tai – specifiniai tekstai, kuriuos norint suprasti, daugeliu atvejų yra reikalingas kontekstas. Turint kontekstą, t.y. griaučius, t.y. vardus ir pavardes arba tam tikrus įvykius bei nutikimus, arba tam tikras jausenas bei išgyvenimus, ši knyga gali labai pamatuotai užpildyti visas tuščias ertmes. Tai tarsi pagalbinė priemonė tiems, kurie nori praplėsti savo regimybių bei supratimo lauką. O Aidas Marčėnas čia, kaip jis pats pasakytų, – tik įrankis, padėsiantis tai padaryti.

Knyga susideda iš trijų dalių:

• Apžvalgos – tai Lietuvos kultūrinėje spaudoje publikuojamos poezijos, prozos bei kitų tekstų vertinimas, jų komentavimas. Džiaugsmai ir nusivylimai.
• Įžvalgos – tai esė apie gyvenimą, tekstus, pažįstamus bei nepažįstamus žmones. Mažiau kontrolės, daugiau erdvės.
• Peržvalgos – tai interviu su pačiu A. Marčėnu. Skirtingomis progomis ir su skirtingais pašnekovais.

Užsimerkus būtų galima teigti, jog ši knyga – apie poeziją. Ir viskas. Ir to pilnai pakaktų apibendrinti kiekvienam ištartam ir kiekvienam nutylėtam žodžiui.

Taigi, galiu tik pasikartoti, jog tai – specifiniai tekstai ir skaityti juos turėtų tik tie, kurie daugiau mažiau nutuokia kas jų laukia.

Vertinimas: -/10

Kita informacija:
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: “Apostrofa”
Metai: 2008 m.
Kaina: ~25 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis