Archive

Tag Archives: Jaroslavas Melnikas

rojalio kambarys

“Rojaliu aš skambindavau rojalio kambaryje – tereikėdavo nueiti į koridoriaus galą ir praverti duris.”

Apie šią knygą girdėjau labai daug teigiamų atsiliepimų. Pradedant tuo, kad ji – labai gera ir baigiant tuo, kad ji – geriausia šio autoriaus knyga. Tad, kai aplinkybės susiklostė, jog ji atsidūrė mano žinioje, nedelsiau, norėjosi įsitikinti, ar iš tiesų taip yra.

Ši knyga – tai trumpų apysakų ir apsakymų rinkinys (viso jų čia galima rasti aštuonis). Pradėjus skaityti, iš karto atpažįstamas autorius ir jo žavioji nerealybė. Filosofinis teksto pamušalas. Gyvi bei netikėti siužetų vingiai. Autorius ima visiškai įsivaizduojamus, gal net fantastinius scenarijus, ir sugeba įtikinti, kad tai nėra neįmanoma (pvz. išleidžiama knygų serija, kurioje nurodomos tikslios visų žemės gyventojų mirties datos arba – žmogus pradeda gauti laiškus nuo Dievo, kuriuose aprašyti galimi jo likimo vingiai, iš kurių jis turi pasirinkti jam labiausiai norimą). Knyga tuo ir žavi, kad, neilgai trukus, tu pradedi ne tik ją jausti, bet ir joje gyventi. Ir, kas keisčiausia, tau nekyla klausimų dėl tave supančių įvykių tikrumo. Tai – vienareikšmiškai stiprioji autoriaus pusė. Sugebėjimas įkvėpti tekstui gyvybę.

O kai skaitymas pagauna, jo nutraukti viduryje apsakymo nebesinori. Skaityti smagu, nes autorius greitai patraukia skaitytoją į savo pusę ir šis žino – kitame puslapyje bus dar įdomiau. Ir taip – kol puslapių nebelieka, o knyga baigiasi. Kartais norisi net sustoti ir paklausti savęs, apie ką čia viskas, apie ką ji, šita knyga? Ir šią akimirką man atrodo, kad ji – apie žmogaus galvos vidų ir ten vykstančius procesus, apie keistus ir sunkiai įvardinamus nušvitimus.

“Laiškas, siūlantis pasirinkti kažką vieną – stuburo lūžį, insultą, kepenų cirozę arba atvirą skrandžio opą – atėjo rytą, lygiai prieš mėnesį.”

Tačiau, kad ir kaip viskas būtų gerai, tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, nepatyriau. Galbūt, jeigu šią knygą būčiau perskaitęs prieš kelis metus, dar prieš susipažindamas su kitais autoriaus kūriniais, ji būtų suveikusi labiau. Būtų labiau sužavėjusi ir nustebinusi. Tačiau dabar ji labiau priminė gražius ir blizgančius niekučius, kuriuos apžiūrėti smagu, tačiau namo neštis visai nesinori.

Taigi knygą labiausiai rekomenduočiau tiems, kurie dar nėra skaitę Jaroslavo Melniko. Pažinties pradžiai tai – idealus variantas. O visiems kitiems – pagal poreikį. Keliaujant visuomeniniu transportu, laukiant eilėje arba mėgaujantis paskutiniais vasaros ir pirmaisiais rudens spinduliais. Pažadu, skaitant, ratukai galvoje tikrai bus priversti sukrutėti.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 164 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: 1 EUR. Knygą, kiek žinau, dar galima rasti Rašytojų sąjungos leidyklos knygyne.

(c) veikiantis

Kam įdomu, kam nelabai, bet kovo 5 d. kaip ir kiekvienais metais, buvo išleistas LR kultūros ministro įsakymas dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2013 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Ką tai reiškia žmonių kalba? Ogi tai, kad paskelbtame sąraše išvardintos knygos, tikėtina, bus išleistos per 2013 metus. Rašau „tikėtina“, nes niekada nežinai kaip viskas susiklostys, tačiau tikimybė šias knygas išvysti vienu ar kitu pavidalu labai didelė. Taigi, galime pažvelgti pro rakto skylutę ir pastebėti ko verta šiais metais laukti ir kam ruoštis. Toliau trumpai apžvelgsiu tai, kas man užkliuvo už akių:

  • „Alma littera“ išleis Jaroslavo Melniko knygą „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“. Tikiuosi, ji bus panašesnė į Rojalio kambarį negu į Paryžiaus dienoraštį. Keisčiausia, kad nė vienos iš jų skaitęs nesu, tačiau tai man visai netrukdo laukti naujosios Melniko knygos ir tikėtis, kad ji bus vienokia, o ne kitokia.
  • Labai įdomu kaip atrodys Arno Ališausko knyga apie Jurgį Kunčiną, kurią leis leidykla „Tyto alba“. Šiandien internete galima rasti daugiau J.Kunčino žmonos interviu apie jį, negu paties J.Kunčinio interviu, tad informacijos tikrai trūksta ir tokią knygą tikrai būtų įdomu perskaityti. Tikiuosi Ališauskas įveiks išsikeltą uždavinį ir nenuvils skaitytojų, nes Kunčino gerbėjai į šią knygą deda tikrai nemažai vilčių.
  • Džiugu, kad leidyklai „Tyto alba“ šie metai nėra išimtis, ir ji vėl, vienaip ar kitaip, surinko savo lietuvių autorių krepšelį. Tiesa, šiemet į tą krepšelį (sakyčiau, netikėta) nepateko Juozas Erlickas, kuriam kultūros ministerija finansavimo nusprendė neskirti. Nepaisant to, tikrai įdomu, kokia tai būtų buvusi knyga. O ypatingai, jeigu joje būtų sudėti anksčiau kitose knygose dar nepublikuoti tekstai.
  • Tuo tarpu Valentinas Sventickas, turbūt nenorėdamas supainioti interesų, knygą leidžia ne Rašytojų sąjungos, o „Gimtojo žodžio“ leidykloje.
  • Dailininkų sąjungos leidykla išleis Kristijono Donelaičio „Metus“. Sprendžiant pagal leidyklos pavadinimą ir suteiktos paramos dydį, tai bus gausiai ir tikėtina kokybiškai iliustruotas leidinys. Tikriausiai vertas smalsaus žvilgsnio knygyne, jei, žinoma, nebus laminuotas kaip daugelis kassavaitinių žurnalų.
  • Lietuvos rašytojų sąjunga, šiemet taip pat leis (o dalį jau ir išleido) nemažai senųjų meistrų, kurie pagaliau sulaukė savo eilės, kūrinių. Paminėtini būtų šie:
    • Donaldas Kajokas paglostęs savo asiliuką ir dabar gaudysiantis lapę (numatomas knygos pavadinimas „Lapės gaudymas“). Tiesa, kol kas dar nežinau ar tai bus proza, ar eilės. Tačiau vien sužinojimas, tikrai nesumažins smalsumo. Norėsis šią knygą paimti ir į rankas.
    • Šviesios atminties Valdemaro Kukulo knyga apie Paulių Širvį.
    • Aido Marčėno knyga „Tuščia jo“. Kiek teko girdėti, tai bus proza/esė, bet tie, kurie laukia vien autoriaus eilių, nusivilti neturėtų, nes proza rašyti Marčėnas taip pat moka. Sulaukiau patikslinimo, jog tai bus eilių knyga. [Papildyta: iš įvairių spaudos šaltinių ir pan. supratau, kad taip pat išeis ir A. Marčėno tekstų (ne eilių) knyga]. Ši knyga Šios knygos, tarčiau, vienos iš įdomiausių šiais metais pasirodysiančių.
    • Gintaras Patackas šiek tiek atsipūtęs leidžia dar vieną knygą taip pratęsdamas savo nesibaigiančią kūrybinę epopėją.
    • Taip pat išeis ir šviesios atminties Stasio Stacevičiaus knyga „Milda supaisys“. Dar vienas atvejis (o šiemet tokių tikrai nemažai), kai knyga išeina po autoriaus mirties.
  • Iš pateiktos informacijos, matome, jog Poezijos pavasario almanachą šiemet sudarinės Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas ir Antanas Šimkus. Įdomu, ar sudarinėdami jie laikysis prieš metus pradėtos iniciatyvos (įtraukiami tik geriausi per metus spaudoje publikuoti tekstai), ar kurs savo sistemą.
  • Taip pat kaip ir anksčiau bus išleistos pirmoji poezijos ir prozos knygos (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
  • Nepamenu, kaip buvo prieš metus, bet leidykla „HOMO LIBER“ įstoja į poezijos knygų leidybos vagą ir šiemet išleis net penkis autorius (spėju, visos knygos bus poezijos).
  • „Kauko laiptai“, kaip įprastai, atstovauja Kaunui su savais autoriais. Gaila, kad daugelis jų, kas kelis metus kartojasi. Kita vertus, renkamės iš to, ką turime.
  • Tuo tarpu Kęstutis Navakas prieglobstį rado leidykloje „Kitos knygos“. Panašu, tai bus proza, kurios šiek tiek jau buvo galima aptikti laikraštyje „Šiaurės Atėnai“.
  • Leidykla „Naujoji romuva“, atrodo, jau atliko savo atranką ir vėl išleis keletą pirmųjų knygų. O kartu ir puikiai pratęs savo, kaip leidyklos-tramplino į spausdintą knyginį žodį, veiklą. Sveikintina ir džiugu.
  • Rasą Aškinytę dar kartą priglaudžia leidykla VAGA. Įdomu, nes ši leidykla leidžia nedaug autorių.
  • Tuo tarpu Gabija Grušaitė taip pat nesirengia taip lengvai kapituliuoti ir renkasi dar negirdėtą „ACTUS MUSICUS“ leidyklą.

Norintys pamatyti pilną sąrašą ir pastebėti tuos pačius, o galbūt ir kitus autorius, visą informaciją rasite čia: http://www.lrkm.lt/go.php/lit/Kulturos_ministro_2013_m._balandzio_4_d./555

Daugelio aukščiau išvardintų knygų turbūt taip ir neteks atsiversti, daugelis turbūt ims ir paprasčiausiai nuskęs nežinioje ar knygynų apatinėse lentynose, bet vieną kitą turbūt atsiversime, vieną kitą gal net nusipirksime. Vieną kitą galbūt net ir perskaitysime. To jums ir linkiu – rasti tai, kas įdomu ir nepraleisti pro akis smulkmenų. Skanaus.

Šią knygą, kaip ir daugelį kitų, perskaičiau jau gerokai pagulėjusią knygų lentynoje. Turbūt ten ji gulėjo apie metus, kol vieną gražią pavasario dieną atsiverčiau ją ir nebegalėjau atsitraukti.

Prieš pirkdamas šią knygą, jau buvau šiek tiek susipažinęs su J. Melniko kūryba. Kadangi pirmasis įspūdis buvo teigiamas, nusprendžiau nesustoti ir judėti toliau. Dabar jau neprisimenu kodėl išsirinkau būtent šį romaną, tačiau kaip nutiko taip. Tad prieš atsiversdamas „Tolimą erdvę“ jau turėjau nuojautą apie ką bus ši knyga, o perskaitęs ją, galiu patvirtinti, jog nuojauta manęs neapvylė.

Tai – dar vienas J. Melniko reveransas, kurio nevalia praleisti pro pirštus. Jeigu keliais žodžiais reiktų apibūdinti knygos žanrą, matyt tai būtų filosofinė fantastika. Na, arba fantastinė filosofija. Vienaip ar kitaip, realybė, kuri peržengia žmogiškojo gyvenimo ribas ir intriguoja savo keisto bei dar nepažinto pasaulio taisyklėmis.

Trumpai apie knygos siužetą. Veiksmas vyksta pasaulyje, kuriame žmonės gimsta akli. Erdvėje jie orientuojasi pagal klausą bei kitus jutimus. Dėka aukšto techninio išsivystymo lygio (įvairūs sensoriai, bangos ir pan.) žmonės gyvena pilnavertį (taip jiems atrodo) gyvenimą. Šis gyvenimas vyksta artimojoje erdvėje, t.y. erdvėje kuri supa žmogų jo pagrindinių jutimų (uoslė, klausa, lytėjimas) spinduliu, o visa kita, kas yra toli ir kas žmonėms yra nesuvokiama dėl jų aklumo, yra fikcinė tolimoji erdvė, mintys apie kurią iš karto įvardinamos kaip psichozės požymiai.

„Artimoji erdvė buvo prifarširuota orientacinės technikos. Artimojoje erdvėje buvo tik uoslė, girdėjimas ir lytėjimas: ir nežinomybė visuomet buvo jie – kvapas, garsas arba paviršius, kuris buvo jaučiamas per atstumą. Pasaulis nekėlė grėsmės. Jei kažkas nutikdavo žmogui, jis tiesiog nespėdavo susivokti, nespėdavo išsigąsti.“

Taigi, toks gyvenimas vyksta daugelį metų, kol… (reikšminga pauzė) vienas žmogus netikėtai pradeda patirti haliucinacijas, t.y. pradeda regėti. Štai tuomet ir pasideda visas įdomumas.

„Gabras pakilo: artimosios erdvės nebuvo. Jam nereikėjo jos klausytis – jis ėjo, apeidamas staliukus ir būtybes – neįsiklausydamas. Neįsiklausydamas į tai, kas šalia.“

Čia ir prasideda visas veiksmas, t.y. pagrindinė knygos idėja, žvelgianti į žmogų, kuris pradeda pažinti pasaulį tokį, koks šis yra iš tikrųjų, t.y. visai kitokį negu anksčiau įsivaizdavo. Į šią knygą galima žiūrėti kaip į aiškų filosofinį pagrindą turintį kūrinį, kuris siūlo išsivaduoti iš aklumo (kad ir koks jis bebūtų), iš ribotų visuomenės normų bei taisyklių ir pažvelgti į viską iš šono, iš toliau, kažkaip kitaip, t.y. iš tolimosios erdvės perspektyvos. Knygos esmė – pažadinti žmogų iš jo ramaus miego, jo nuosaikios rutinos ir parodyti, jog galbūt ne viskas yra taip, kaip jis įsivaizduoja.

Galėčiau labai nemažai rašyti apie knygos siužetą net nepriartėdamas prie spoiler‘ių, tačiau visą tai jūs perskaitysite patys, t.y. ir apie tai, kaip praregėjusysis pamato, koks baisus yra pasaulis, kuriame jis gyvena, kokie trumparegiški (mąstymo prasme) yra žmonės, kokie mechaniški yra įstatymai ir normos, ką iš tikrųjų reiškia nevartotini nes nepažinti žodžiai kaip „juokas“, „džiaugsmas“, „euforija“, „grožis“, „laisvė“, galiausiai – „dievas“, kodėl žmonės leidžiasi kontroliuojami ir kas vyksta tuomet, kai atsiranda tokių, kurie teigia, jog kažkada taip pat buvo praregėję, tačiau juos labai greitai sugavo ir vėl apakino.

Siužetas tikrai nenuviliantis, tačiau net jeigu pagal šią knygą ir būtų galima sukurti įspūdingą kino filmą, siūlyčiau labiau kreipti dėmesį į filosofinę teksto pusę, nes tai ne tik vizualinę vaizduotę,  bet ir filosofinį mąstymą išlaisvinantis kūrinys. Žinoma, kai kur galima pasijusti kaip vienam iš aklųjų, beviltiškai sekant paskui autoriaus žodžius, nes J. Melnikas pateikia jau suvirškintą produktą ir pabandžius įsivaizduoti įvykių tėkmę pačiam, apima sunkumas ir nesinori nieko daryti, o tik vėl išgirsti visažinį autoriaus balsą, nieko negalvoti ir atsiduoti neišvengiamam. Kūrinio filosofinis pagrindas jau sukurtas, tad skaitytojui jo kurti nebereikia, tereikia pamėginti jo trafaretą pritaikyti sau. Žvelgiant iš šios pusės, knygą galima pavadinti greito vartojimo produktu, tačiau net jeigu ir taip – ji priverčia sustoti (net jeigu tik labai trumpam) ir susimąstyti apie tai, kas vyksta aplink tave. Kartais to „labai trumpam“ gali užtekti visam gyvenimui.

Pats tekstas konstruojamas iš įvairių fragmentų, scenų – tai pokalbiai su įvairiais žmonėmis, dienoraščiai, laikraščių publikacijos, spec. leidinių citatos, ir pan. Vaizdas kuriamas tolygiai ir logiškai nepriekaištingai (nors keliose vietose buvo truputį sudėtinga įsivaizduoti visus smulkiai aprašomus techninius įrengimus ir jų veikimo specifiką). Tokiose knygose kaip ši, kur kuriamas visiškai kitokias taisykles turintis pasaulis, logika turi būti preciziškai tiksli, nes jeigu kažkas liks neapgalvota ar pamiršta, tuomet visas kūrinys tarsi kortų namelis subyrės ir skaitytojas paprasčiausiai nebetikės tekstu. O tokiose knygose kaip ši, patikėjimas tekstu yra pagrindinė sąlyga, siekiant suprasti tai, ką autorius nori pasakyti. Tiek tiesiogiai, tiek ir tarp eilučių.

Reziumuojant – ši knyga apie žmogų ir jo bandymus surasti save. Tai knyga apie savasties paieškas, kurios pereina bene visus numanomus variantus ir galimybes. Knyga apie žmogaus abejones, laimes, gyvenimą. Knyga apie tai, kas nutinka žmogui, kai šis pasiekia savo svajones. Kas nutinka žmogui, kai jis supranta, jog jo viltys ir svajonės – tai ne jo, o kažkieno kito viltys ir svajonės. Knyga man patiko, perskaičiau ją neskubėdamas per tris dienas, o naktimis siužetas atsikartodavo sapnuose ir suteikdavo dar gilesnių įžvalgų.

Knyga nenusivyliau, drąsiai galiu ją rekomenduoti. Tuo tarpu man ir toliau norisi tęsti pažintį su J. Melniko kūryba. Manau tai geras ženklas.

Skanaus!

Vertinimas: 8.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
260 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2008 m.
Kaina: ~15 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Nusipirkau šią knygą knygų mugėje. Anksčiau J. Melniko skaitęs nebuvau, tačiau buvau girdėjęs visai neblogų atsiliepimų, tad nusprendžiau pamėginti. Suviliojo dar ir tai, jog knygynuose virš keturiasdešimt litų kainuojanti knyga, čia kainavo vos dvidešimt penkis litus.

Taigi, atsiverčiau šią knygą ir patekau į tokį siurrealistinį, mistišką, vaizduotę ir fantaziją atrakinantį bei visomis įmanomomis spalvomis spinduliuojantį pasaulį, kokio tikrai nesitikėjau patirti.

„Buvo vasara, ir aš pasirinkau suolelį seno ąžuolo ūksmėje. Ant jo jau buvau sėdėjęs, labai seniai, prieš kokius penkis šimtus metų. Tik ąžuolas buvo kitas, – anas, pirmasis, seniai nudžiūvo. Keista gyventi ilgiau už medžius.”

Keista skaityti tokius tekstus ir jais tikėti, tačiau J.Melnikas apie viską pasakoja taip natūraliai, jog nekyla klausimas, kad galėtų būti kitaip. Viskas aiškiai ir itin realiai atsiveria prieš akis ir tu jauti, jog užvertęs knygą, sugrįši į pasaulį, kurio dėsniai gerokai prieštarauja tam, kurį palikai prieš knygą atsiversdamas.

Tekstai trumpi ir labai lengvai bei skaniai suskaitomi. Tai apsakymai, apysakos ir netgi vienas siurrealistinis romanas. Visi jie keičiasi labai greitai ir iš pirmo žvilgsnio yra vienas į kitą visiškai nepanašūs, tačiau įsižiūrėjus geriau, kiekvienas paskesnis vis papildo kitą ir taip sukurią neįtikėtiną pasaulį, kuriame, atrodo, iš tikrųjų gyvena knygos autorius.

Tekstus skaityti lengva ir gera. Tai – baigtinės istorijos, epizodai, kuriems nereikia pratęsimų, laike sustabdytos akimirkos. Nemėginama nenatūraliai tempti laiko ar puslapių. Viskas čia turi savo vietą ir parašyta tiek, kiek turi būti parašyta.

Trumpai apibūdinti temas ar siužetus – sunku. Užtenka paminėti, jog čia telpa ir nemirtingumas, ir kelionės laiku, ir žmonės, žinantys, kada bei kaip mirs, o taip pat miniatiūriniai žmonės bei žmonės gigantai, galybė variacijų pasaulio pabaigos tema, pokalbiai su pačiu Dievu, gyvenimas po mirties, mirtis po gyvenimo ir visa kita, ką galimą ir ko atrodytų netgi negalima sugalvoti.

„Suvalgęs mane, Dievas atsistojo ir išjungė visatoje šviesą.”

Tačiau tekstai ne šiaip sau fantastiniai. Juose labai daug filosofijos, ilgesio, dvasiškumo, dievoieškos. Keliama daug klausimų ir čia pat mėginama diskutuoti, atsakinėti, leisti skaitytojui pačiam apsispręsti, pasirinkti vieną iš galimų kelių. Ypatingai dažnai minimas Dievas. Mėginama su juos taikytis, kovoti, mėginama ant jo pykti arba jam paklusti, ilgėtis jo, galvoti apie jį, kritikuoti bei vertinti. Ieškoma žmogaus ištakų, jausmų, bendruomeniškumo prado. Ieškoma žmogaus, ieškoma Dievo. Ieškoma. Klausiama. Filosofinis pagrindas sodrus, tačiau pateikiamas žmogiškai ir suprantamai, tad visiškai neatstumia. Kitas skaitytojas jo gali net nepastebėti ir tai tik įrodo, kaip puikiai ir profesionaliai autorius kuria daugialypi tekstą, kurį galima skaityti ir skaityti, kuriuo galima mėgautis ir mėgautis.

Daugelis apsakymų dingsta vienu mirktelėjimu, vienu įkvėpimu. Tuomet vėliau, daug vėliau, jau užvertus knygą, jauti, kaip kalasi daigelis, jauti, kad kažkas buvo pasėta ir pradedi galvoti.Pradedi suprasti arba bent jau mėginti suprasti, kelti klausimus ir džiaugtis tokiais, kad ir labai paprastais, atradimais.

Tad visa tai tarsi tobulas siurrealizmo seansas, padedantis pažvelgti kitaip. Padedantis atrakinti dureles, kurių netikėjai iš viso esant.

Skaitykite. Skaitykite, jeigu nebijote. Skaitykite, jeigu norite susimąstyti. Skaitykite, jeigu norite nustebti, stebėtis ir pastebėti. Skaitykite.

Galbūt tai iš tiesų – kelias į rojų.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
341 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2010 m.
Kaina: ~25 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Šiandien bevartant internetinę spaudą priėjau prie ganėtinai įdomaus interviu. Jį galite rasti čia. Pagrindinė jo esmė yra ta, jog

Vilniaus knygų mugėje Tarptautinių kultūros programų centras (TPKC, http://www.koperator.lt) ir booksfromlithuania.lt pristatė į anglų kalbą išverstų lietuvių autorių tekstų rinktinę, pavadintą „Sex, Lithuanian Style: Prose and Poetry“ (Seksas lietuviškai: proza ir poezija).

Pirmoji mano reakcija – sprendimas įdomus. Tuomet pradėjau galvoti ir kelti klausimus. Bet prieš tai dar viena ištrauka iš interviu:

Padarėme tai, ko nepagirtų joks kritikas ir jokia literatūros mokytoja: išrankiojome „pikantiškas“ vietas iš literatūros kūrinių. Į knygą sudėjome skirtingų kartų autorių ir nevienodos literatūrinės vertės tekstus (daugiausia ištraukas iš stambesnių kūrinių), siekdami parodyti ne tik skirtumus, bet ir sekso temų interpretavimo panašumus. Būtent panašumai, sutapimai skirtingų autorių tekstuose yra tai, kas leidžia daryti išvadas apie dabartinės Lietuvos „seksualinį kraštovaizdį“ (ir ne tik).

Kaip rašoma šios knygos pristatyme, ši knyga yra skirta:

– mažai apie Lietuvą ir jos literatūrą/kultūrą žinantiems žmonėms užsienio šalyse;
– Lietuvos skaitytojams, kuriems ji galėtų atrodyti „pikantiška” ir tinkama dovanoti – kaip suvenyras – užsienio svečiams ir draugams;
– emigrantams, kurie jau gerai moka anglų kalbą, todėl galės sau iš naujo „atrasti“ lietuvių literatūrą lygindami, kaip ji „skamba“ angliškai;
– literatūros ir kultūros specialistams, besidomintiems seksualumo reprezentacija, taip pat vertimo į anglų k. problemomis;
– užsienio leidėjams, kurie galėtų „užkibti“, susidomėti vienu ar kitu autoriumi ar autore bei galimybe leisti lietuvių literatūros vertimus užsienyje.

Ir čia man pasidarė truputį juokinga. Bet apie viską nuo pradžių.

Skelbiama, jog knyga išleista vien tik anglų kalba, tad pagrindinis ir pirmasis klausimas, kuris man šovė į galvą – kodėl ne lietuviškai? Visų pirma, manau, jog pagrindinis šios knygos skaitytojų ratas būtų būtent lietuviai, t.y. rašytojų giminės, pažįstami, gerbėjai ir kritikai. Štai jie šią knygą tikrai skaitytų, o kai kurie gal net ir nusipirktų. Deja, bet knyga išleista tik anglų kalba. Tad, ši publika, net ir puikiai mokanti anglų kalbą, susiaurėja turbūt iki kokio dvidešimtadalio. Jeigu ne dar mažesnės dalies. Ir čia kyla klausimas – kas šią knygą skaitys, jeigu ne mes patys? Bet anonsas skelbia penkias grupes žmonių, kuriems ji yra skirta.

Pirmoji iš jų – mažai apie Lietuvą ir jos literatūrą/kultūrą žinantys žmonės užsienio šalyse. Kažkaip naiviai atrodo, jog tokie žmonės tokią knygų nusipirktų. Pastarąją jie turėtų statyti į vieną eilę su kitomis seksualinį kraštovaizdį aptarinėjančiomis knygomis, kurių užsienio kalbomis yra parašyta begalė. Tiek literatūrine, tiek darbine kalba. Juk jiems jokio skirtumo kokios šalies autoriaus knygą pirkti, todėl čia daugiausiai lems reklama. Ar mes pajėgūs šioje srityje? – retorinis klausimas. Tarkime, jog per kažkokį atsitiktinumą šią knygą kažkas nusipirko. Vargu bau ar tas kažkas čia ras informacijos apie Lietuvą ir jos literatūrą bei kultūrą. Juk iš fragmentų sunku susidaryti bendrą vaizdą. O kai visi fragmentai piešia seksualinį kraštovaizdį, apie kokią kultūrą ir literatūrą mes čia šnekame? Kažkodėl netikiu, jog kažkas perskaitęs šia knygą ir nieko ar beveik nieko nežinantis apie Lietuvą, susidomėtų šalimi, kurioje gimė šie tekstai. Netikiu ir viskas. Bet visada galite imti ir įtikinti.

Dar ši knyga skirta užsienio leidėjams. Vėlgi labai abejoju ar užsienio leidėjai neturėdami žalio supratimo apie knygoje spausdinamus autorius bei jų kūrybą, ryšis pastarųjų ieškoti ir mėgins su jais susisiekti. Bet kas žino, kas žino..

Literatūros ir kultūros specialistams ši knyga turėtų praversti. Klausimas kiek tokių bus?

Emigrantams? Nebent nostalgijos vedamiems. Bet pastarieji turbūt maloniau atsiverstų kokio nors čia įtraukto autoriaus romaną negu jo pikantiškiausias nuotrupas. Kita vertus, kodėl jie turėtų skaityti angliškai, jeigu originalas yra parašytas lietuviškai?

Vienintelis šios knygos realesnis panaudojimas – tai dovanos ir suvenyrai. Padovanoti ją tikrai būtų smagu tiek draugams užsieniečiams, tiek ir draugams lietuviams. Bet tai jau būtų ne literatūros sklaida, o paprasčiausias pokštas.

Bet ką aš galiu žinoti. Tiesiog garsiai mąstau, nors nesu tos knygos nei vartęs, nei akyse regėjęs. Tad nežinau nei šios knygos koncepcijos, nei išpildymo, o iš atrinktų autorių esu skaitęs gal tik keturis ar penkis. Vienaip ar kitaip, knygos idėja – įdomi. O jeigu apie ją kalbama – pusė darbo jau padaryta. Tik ar nebūtų buvę geriau pirma šios knygos išleisti Lietuvos rinkai, o jau vėliau mėginti ieškoti laimės svetur? – vėlgi retorinis klausimas.

Susidomėjote ir užsukę į knygyną būtinai pavartysite? Na, tuomet jūs tokie patys kaip ir aš.

O čia jos viršelis:

 

 

 

 

 

 

 

(c) veikiantis