Karl Ove Knausgård – Mano kova. Kartais turi lyti

Atrodo, kad šią knygą skaičiau tiek ilgai, kiek galėjau. Šokinėdamas tarp įvairiausių veiklų ir užsiėmimų. Ir kol perskaičiau, atrodo, praėjo tiek daug laiko, kiek šioje dalyje aprašyto Karlo Uvės gyvenimo. Tačiau kartais nėra blogai skaityti knygas tiek ilgai ir esu laimingas, kad taip nutiko būtent su šia knyga. Nes ji verta skaitymo. Verta, kad skaitymas tęstųsi kuo ilgiau. Ši, bet lygiai ir kitos “Mano kova“ dalys.

Skaityti šią knygą buvo taip gera, kad visai nesinorėjo reflektuoti jos ant popieriaus. Ji panardina į paprastą, tačiau gyvą tekstą iš kurio nesinori išlipti. Norisi mirkti jame tarsi saulės prišildytame vasaros ežere ir neskaičiuoti kiek liko iki atostogų pabaigos. Kol knyga bus užversta ir tave užlies jau ne Karlo Uvės, o tavo paties gyvenimas. Todėl šios knygos pabaigą norėjosi vis atitolinti. Nors ir nesąmoningai, tačiau šį kartą tai pavyko padaryti – atitolinti ir vis vien likti knygoje, būti šalia iki paskutinių puslapių.

„Netoliese esančioje parduotuvėje nusipirkau alaus, namie nusiprausiau po dušu ir persirengiau, susigūžęs nuo lietaus užkopiau į kalvą ir užėjęs į kioską atlikau statymus, kurį laiką pastovėjau laukdamas autobuso, įšokau vidun ir atsisėdęs stebėjau miestą, kupiną šviesų ir skubos, galybės spalvų ir formų salvių, vandenyje raibuliuojančios ir mirguliuojančios šviesos, skėčių ir šiūruojančių valytuvų, nuo lietaus palenktų galvų ir tvirtai suraišiotų gobtuvų, guminių batų ir lietpalčių, šaligatvių pakraščiais ir iš lietvamzdžių srūvančio vandens, virš viso to ratus suko kirai, kiti pašiaušę plunksnas tupėjo ant vėliavų stiebų ar ant beprotiškai aukštos Festplasene stovinčios skulptūros – natūralaus dydžio vyro ant kolonos, – koks galėtų būti jos aukštis, dvidešimt metrų? Trisdešimt? Kristianas Mikelsenas, ir už kokius nuopelnus jis buvo čia užbogintas?“

“Kartais turi lyti“ – jau penktoji serijos knyga ir ji niekuo nenusileidžia prieš tai buvusioms. Čia toliau karpomas ir lankstomas Karlo Uvės gyvenimas. Tokiose knygose sunku atskirti kiek tekste prasimanymo, o kiek realios patirties, tačiau skaitant apie studijų laikus nevalingai ir save pagaudavau grįžtantį mintimis į savuosius. Viskas nostalgiška ir spalvota, o paskirose detalėse randi tekstas tave atliepia ir tai – literatūros prasmė. Bet nereikia pernelyg apsigauti ta nostalgija, nes knyga nėra saldi. Autorius, kaip ir anksčiau, atveria viską, todėl šalia to, kas džiugina nusidriekia neaprėpiami plotai, kurie skauda.

„Grįžęs vėl perskaičiau neigiamą leidyklos atsakymą. Paskui atsisėdau prie krosnelės, suglamžiau kelis romano lapus ir ją užkūręs pradėjau mesti į liepsnas lapą po lapo. Turėjau tris romano kopijas, sudeginau dvi. Trečiąją ketinau dovanoti Ingvilei. Tai bus paskutinis mano susitikimas su ja. Daugiau jokių vizitų, pokalbių telefonu, jokių kvailysčių, nieko. Romanas bus mano galutinis atsisveikinimas.“

Pagrindinėje knygos laiko juostoje šį kartą ryškiausiai šviečia noras tapti rašytoju – visomis formomis ir visa esybe. Čia suplaukia viskas – savikritika, savigaila, nusivylimas, desperacija ir t.t. Galima netgi sakyti, kad tai knyga apie užsispyrimą ir jauną atkaklumą, bet kaip skelbia paantraštė (“kartais turi lyti“), čia pilna lietaus ir dažniausiai jis slepiasi viduje. Jame sutelpa skausmas, išgyvenimai, nesėkmės, konfliktai. O šalia viso to – būtinai susižavėjimas ir aistra. Visko tiek, kad veikėjas gyvas, jo kraujas putoja ir verda, jo kūnas sunkus ir apsvaigęs, lengvas ir pažeidžiamas. Bet svarbiausia, kad jis – ne iš popieriaus, tokio lietus nesunaikins, toks įsigaus į tave ir nugyvens ten savo gyvenimą. Vėl ir vėl. Tiek kartų, kiek jį prisiminsi.

„Kurį laiką ėjome tylėdami. Snigo. Gatvės nuščiuvusios. Susižvalgėme ir nusišypsojome. Perėjome Žuvų turgaus aikštę, šalia jos tyvuliavo juodutėlė jūra. Kaip gyvas nebuvau jautęsis toks laimingas. Nieko neįvyko, mudu tik pasikalbėjome vakarėlyje, o dabar štai einame kartu, aš per du metrus nuo jos, susikišęs rankas į palto kišenes, nieko daugiau. Ir vis tiek – laimė. Sniegas, tamsa, šviečiantis Fliojos kalno funikulieriaus ženklas. Greta manęs žingsniuojanti Tonje.“

Knyga tiesiog puiki, artima, vertinga ir skaitytina tiek ilgai, kiek tik galite sau leisti šį malonumą. Joje nebus fejerverkų ar sensacijų. Joje tik gyvenimas, kurį beskaitant, pradedu nevalingai galvoti, kad taip, keliais sakiniais nupiešti nuotaiką ir jausmą, gali tik meistras. Ir iš tiesų. Tikriausiai daug (o gal net ir viską) už tokią dovaną paaukojęs meistras. Kad tai gryna tiesa (iš abiejų monetos pusių), galima įsitikinti perskaičius šią knygą ir netgi nebūtina iš anksto sutarti, kad gyvenimo joje yra kur kas daugiau nei vaizduotės.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Femte bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Nikolaj Frobenius – Kongo užrašai

Knyga neįprasta, visai kitų vibracijų negu paskutinės mano skaitytos knygos, todėl kol į ją įsitraukiu, turi praeiti šiek tiek laiko. O tada vis vien nesijaučiu laisvai, greičiau tarsi būčiau patekęs į poligoną, kur turiu įveikti iššūkių trasą. Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Knyga primena minkles. Arba mazgą, užsipainiojusi kažkur tarp Šiaurės ir Pietų, tarp Norvegijos ir Kongo. Tas mazgas nebuvo suregztas specialiai, jis atsirado pats, tarsi iš niekur, iš kišenės dugno.

Tas mazgas – tai žmogus, rašantis šią istoriją. Negana to, jis rašo apie tai kaip jam sekasi rašyti šią istoriją. O pats autorius sėdi dar vienu laipteliu aukščiau ir užrašinėja žmogų, kuris turi užrašyti tai kaip užrašo šią istoriją. Žodžiu, vietoje vieno mazgo iš karto atsiranda visas gniutulas, kurį išnarplioti nebus lengva, nes nors pradžioje ir atrodo, kad virvė guli laisvai, skaitant toliau ir toliau, ta virvė vis labiau įsitempia. Šiaurė ir Pietūs nepasidalina jos, kiekvienas traukia knygos pasaulį į save. O tuomet viską teisingai išnarplioti laikant rankose stipriai įtemptą virvę tampa praktiškai neįmanoma.

„Jie sako, kad jį apsvaiginau ir pasmaugiau. Aiškina, kad neskiriu melo nuo tiesos. Kad aš sergu, ir kad man naudingiau būtų prisipažinti. Tu melagis. Jie kartoja tai vėl ir vėl. Nenoriu apie tai galvoti, tačiau tada vidinis balsas ima kuždėti: „galbūt jie teisūs, galbūt tu nežinai, kas esi.“ Ir tada galvą užvaldo didelė šalta pragariška pabaisa. Ir ką darytum tuomet?“

Kongo kalėjimas, kariai šmirinėjantys džiunglėse, nuteistuosius bandanti išlaisvinti žurnalistika ir žurnalistai virtę kino filmų scenarijų rašytojais, skambučiai naktimis, nuotaikų karuselė ir su kiekviena diena vis labiau susiliejančios spalvos. Kitais žodžiais tariant, knyga tarsi savasties paieškos, kai žinai, kad ne kas kitas, o tik pats ją kažkur giliai ir paslėpei. Viskas primena bandymą žaisti šaradas kuo įmanoma ilgiau, nes teisingas atsakymas iš karto reikštų, kad tu – nebereikalingas.

Tuo tarpu kitoje stalo pusėje – namai, vėsa ir politika, nugulusi į laikraščių puslapius, bet ne į gatves. Ir dar artimieji, kurių balsai per daug tolimi. Rankomis ir kojomis šio atstumo neįveiksi, tai ne žmogaus galiose. Ir iš viso, ar tai atstumas, ar kažkas daugiau? Gal tik nežinia?

Knygos pabaiga pateisina turinį. Paskutiniuosius sakinius perskaičiau aukšta nata, tarsi klausyčiausi orkestro iš filharmonijos balkono. Ir kuo toliau, tuo labiau tas orkestras dera ir tuo labiau nedera tai, kas vyksta orkestrantų viduose. Chaosui reikia tvarkos. Jie vienas kitą atsveria, vienas kitu naudojasi, vienas kitą palaiko idant gimtų pusiausvyra ir galėtum žengti dar vieną žingsnį į priekį.

 

Vertinimas: 8,1 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Kongonotatene
Vertėja/Vertėjas: Alvyda Gaivenienė
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Romain Gary – Aušros pažadas

Vilnius. Jono Basanavičiaus (anksčiau – Didžiosios Pohuliankos) gatvė. Namo numeris – 16. Prie Lietuvos Geležinkelių pastato į dangų žvelgia mažo berniuko skulptūra. Tai – Romain Gary. Plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, 16-tuoju numeriu pažymėtame name praleidęs keletą vaikystės metų. Jį ir mane skiria vos 11 namų, todėl susitinkame gerokai dažniau nei pasimatau su didžiąja dalimi savo giminaičių. Anksčiau, prasilenkdamas, mintyse nesąmoningai kiekvieną kartą ištardavau jo vardą. Dabar – jau žinau jo istoriją. “Aušros pažadas“ – pirmoji mano perskaityta Romain Gary knyga. Ir nors knygos nugarėlė skelbia, kad jis parašęs daugiau nei 30 romanų, iki šiol visi jie sugebėjo mane aplenkti. O gal tai aš – kiekvieną kartą sugebėjau nuo jų išsisukti. Džiaugiuosi, kad pirmoji knyga, kurią perskaičiau, buvo „Aušros pažadas“, nes tai – autobiografinis romanas. Būtent tai, ko reikia, pradedant pažintį su tokiu netikėtu ir nenuspėjamu autoriumi.

„Jūs net nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis d‘Anuncijus! Jis… <…> Jis siūdinsis drabužius Londone!“

Ši knyga – tai atviras ir nuoširdus išsipasakojimas. Viskas prasideda nuo vaikystės ir tęsiasi iki paskutiniųjų antrojo pasaulinio karo metų. Tačiau laikas knygoje nėra toks svarbus, daug svarbiau emocijos ir įspūdžiai. Nuotykių troškimas ir išpranašauta jėga, net ne vedanti, o tempianti į priekį. Jėga, kurią galima pavadinti meile. Vaiko meile motinai ir motinos meile vaikui. Tai – knyga apie ryšį, kuris toks stiprus, jog išlaiko net, atrodytų, pačius sunkiausius ir absurdiškiausius išbandymus. Tai – gyvenimas, netelpantis į įprastus rėmus.

„Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi. Paskui iki pat dienų galo esi priverstas valgyt šaltą maistą. Paskui kiekvienąsyk, kai moteris tave apglėbia, prispaudžia prie širdies, jauti, kad tai – tiktai užuojauta. Ir nuolat, staugdamas kaip benamis šuo, sugrįžti prie motinos kapo. Jau niekados, niekados, niekados. Žavingos rankos apsiveja tau apie kaklą, be galo švelnios lūpos kalba apie meilę, bet tu jau viską žinai. Labai anksti prigludai prie šaltinio ir jį išgėrei iki dugno. Kai vėl ima kankinti troškulys, bergždžiai blaškaisi į visas puses, šaltinių nebėra, yra tiktai miražai. Sulig pirmuoju aušros blyksniu ištyrei meilę labai kruopščiai, ir ji paliko tavyje savo įspaudą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi palyginimų nuodą ir lauki to, ką jau gavai.“

16-tąjį ir 40-tajį namus skiria neilga, tačiau aiškiai išreikšta įkalnė, kuri, įveikta skubiu žingsniu, priverčia keletą kartų kostelėti ir pradėti gaudyti prarastą kvapą. Tokia ir ši knyga – įvykis keičia įvykį, nuotykis – nuotykį, o didelis netikėtumas čia pat užgožiamas dar didesniu. Humoras, ironija, taiklūs pastebėjimai, išgrynintas stilius ir puikus vertimas susilieja į vieną didelę ir nuostabią patirtį, kuri ištrūkusi iš autoriaus lūpų sminga tiesiai į skaitytojo krūtinę. Ne viskas čia gera ir gražu, saldu ir šilta, tačiau autorius net itin jautrius išgyvenimus sugeba pateikti ne kaip nuoskaudą ar nusivylimą, o kaip patirtį, su kiekvienu atokvėpiu, su kiekvienu puslapiu atnešančią kažką naujo.

Aukštosios mados salonai, nekaltos apgavystės, mažo vaiko paslaptys, didelio vaiko aistros, krentantys lėktuvai, žūstantys draugai, dvikovos dėl garbės, Vilnius, Lenkija, Prancūzija, neįtikėtini atsitiktinumai ir tikėtinas nerimas, laimėtas stalo teniso čempionatas, paskutinysis patepimas ir grįžimas atgal į gyvenimą paneigiant visas medikų prognozes. Jeigu nebūtų parašyta, kad tai – autobiografinis romanas, būtų sunku patikėti, kad tiek visko galėjo nutikti vienam žmogui. Tiek daug ir taip sodriai. Tiesiog ne gyvenimas, o nuolatiniai mėginimai suktis iš nepavydėtinų situacijų, balansavimas ant itin plono lyno, keisčiausių atsitiktinumų pritraukimas. Nepaisant nuostabos, skaitant šią knygą, lengva išgyventi autoriui nutikusius įvykius ir sunku netikėti stebuklais.

Šiemet minimas Romain Gary šimtmetis. Tad pakankamai simboliška, jog būtent dabar susitikome pirmąjį (tačiau viliuosi – ne paskutinį) kartą. O norėdamas praplėsti knygos prasmių lauką, interneto platybės radau dar šiek tiek informacijos apie autorių. Kiek netikėta buvo tai, kad savo gyvenimą jis baigė savižudybe. Tai netgi kiek kitaip priverčia pajusti šią knygą, kuri tarsi išpažintis – verta išklausymo, supratimo ir išrišimo.

Rekomenduoju visiems. Tai – literatūra. Vilnius. Didžiosios Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) gatvė. Berniukas, žvelgiantis į dangų ir į po truputį artėjantį – kupiną nuostabos, iššūkių ir netikėčiausių posūkių – savo gyvenimą.

Romain Gary:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vertinimas: 9.5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La promesse de l‘aube
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 1960 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Fiodoras Dostojevskis – Pažemintieji ir Nuskriaustieji

Apsilankius senų knygų išpardavimo vietose, nori nenori prisirenki klasikos už dabartinėms knygoms juokingą kainą. Taigi, nori nenori negalėjau neužsikabinti už F. Dostojevskio, net jeigu anksčiau jo skaitęs ir niekada nebuvau. Klasika vis dėlto yra klasika. Nevertinama ir nenuvertėjusi.

Ką būtų galima pasakyti apie „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“? Skaičiau gana ilgai.  Tačiau negaliu pasakyti, jog nuobodžiai. Knyga patraukia. Galbūt patraukia jau vien tuo, jog prieš paimdamas ją į rankas žinai, kad negalėsi ja nusivilti. Kad reikia iš tokios knygos pasimokyti. Reikia kiekviename net ir negatyviausiai atrodančiame dalyke pamėginti įžvelgti pozityvą. Tai, žinoma, apsunkina išankstiniais ir visiškai nereikalingais įsipareigojimais, tačiau kiekvienas nešamės savo istoriją, todėl ir ši knyga mano rankose negalėjo būti kitokia negu buvo.

Tačiau tikrai nebandau pateisinti nei savęs, nei knygos, nes ši iš tiesų yra gera ir verta klasikos vardo. Jeigu reiktų ją apibūdinti keliai žodžiais, tam puikiai tiktų šie – jausmai, jausmai ir dar kartą jausmai. Čia pasakojama paprasta ir aiški istorija. Istorija kaip gyvenimas. Su visais sunkiai įtikinančiais atsitiktinumais, sutapimais, su visomis nereikšmingomis detalėmis ar nelogiškais posūkiais, su visais užglostymais ir susiguldymais į paskirtas vietas. Istorija kaip gyvenimas, kuris stebina ir verda pats savyje. F. Dostojevskis rašo apie žmones. Pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Apie tėvą, prakeikusį dukterį, apie rašytoją tapusį ne mylimuoju, o tik geriausiu savo mylimosios draugu, apie mergaitę, užsispyrusią visą gyvenimą elgetauti, apie senelį, pykstantį ant viso pasaulio, apie naivuolį, kuris blaškosi tarp dviejų merginų ir mėgina prieštarauti savo tėvui, tačiau pats to nesuprasdamas jam paklūsta, apie kunigaikštį, kuris gviešiasi sau naudos visais įmanomais būdais, apie, apie, apie. Viskas supinama į daugiabriaunę istoriją, kurios pagrindiniai akcentai yra išpažintis ir išsikalbėjimas. Istoriją, kurioje jausmai ir tų jausmų įtakoti poelgiai sąveikauja tarpusavyje ir atspindi pasaulį, kuriame gyvename. Pasaulį, kuris nėra teisingas ir kuriame visuomet egzistuoja pažemintieji ir nuskriaustieji. Egzistuoja ir egzistuos. Ši knyga – tai tarsi pamokslas, skirtas, kad vieni suprastų kaip elgtis negalima, tuo tarpu, kiti – kaip privalo pasielgti idant nereiktų kentėti. Knyga apie pasiaukojimą ir meilę, apie neapykantą ir savigailą, apie jausmus, kurie nešasi su savimi ilgas ir skaudžias istorijas bei laimingus ir besišypsančius prisiminimus.

„Giria žmogų, – galvojo ji apie mane, – o už ką – nežinia. Rašytojas, poetas… O kas gi yra rašytojas?“

Perskaityti rekomenduoju jau vien dėl to, kad tai – klasika. Taip pat dėl to, kad tai – puikus meilės (ar galima taip sakyti?) romanas. Geras vertimas ir užsimiršti leidžiantys tekstai – tai berods viskas ko reikia. Visa kita – užversti perskaitytą knygą ir tapti bent dalele geresniems.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai: 367 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1956 m.)
Kaina: ~4,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Tadeusz Konwicki – Mažoji apokalipsė

Šią knygą nusipirkau, nes turėjau dovanų kuponą ir buvo likę dar keletas neišnaudotų litų. Taigi pabandžiau surasti ką nors įdomesnio knygyno skyrelyje, kuriame nukainotos knygos yra dar labiau nukainotos (dvigubas efektas! 🙂 ). Suma sumarum, šis romanas man kainavo 2,80 Lt.

Romano vieta – tai Rusijos okupuota Lenkija, kurioje vyrauja skurdas, nepriteklius ir kt. sovietų okupuotų šalių ypatybės puikiai pažįstamos lietuviams.

Pagrindinis romano herojus – garsus Lenkijos rašytojas, kuris paskutiniu metu nieko neberašo (arba rašo tik savo malonumui, kitaip tariant – į stalčių).

Veiksmas prasideda ryte. Tą dieną oficialu vizitu į Lenkiją atvyksta Rusijos sekretorius, o tai reiškia priverstinę šventę visoje šalyje. Pradžia ganėtinai lėta ir atrodo nieko ypatingo nežadanti, tačiau visai netrukus pas pagr. herojų užsuka du seni jo draugai:

„- Norime tau šį tą pasiūlyti. Kolegų vardu. <…>
– Ir ką gi man pasiūlysite?
– Šiandien aštuntą valandą vakaro susideginti prie partijos Centro komiteto.“

Štai čia įvyksta lūžis ir prasideda visas siužeto įdomumas. Romano laikas – tai 12 valandų nuo šio pasiūlymo iki pačio įvykio. Dvylika valandų abejonės ir apsisprendimo. Pagr. herojus lyg ir sutinka, tačiau yra visiškai neprognozuojamas todėl neįmanoma nuspėti kaip viskas baigsis. Visas romanas – tai nuolatinis balansas, bandymas išsilaikyti ant lyno, apsisprendimo ribos. Tai kelionės per miestą, įvairūs barai, seniai matyti draugai, netikėti performansai ir kiti nuostabą keliantys nutikimai. Ir kiekviename žingsnyje – įtampa dėl galutinio sprendimo, amžina abejonė. Visa knyga – dvasinės pusiausvyros viražai. Kiekviename žingsnyje sveriami „už“ ir „prieš“.

„Dabartinis mūsų skurdas skaidrus kaip stiklas ir nematomas kaip oras. Mūsų skurdas – tai kilometrinės eilės, nuolatinis stumdymasis alkūnėmis, tai piktas valdininkas, be priežasties vėluojantis traukinys, fatalinių jėgų išjungtas vanduo, t.y. vandens stoka, ir netikėtai uždaroma parduotuvė, tai įsiutęs kaimynas, melagingas laikraštis ir ilgas valandas trunkanti kalba per televiziją vietoj sporto varžybų transliacijos <…>“

Pats tekstas, savo ruožtu, ganėtinai painus ir trūkčiojantis. Kartais atrodo, kad loginiai kirčiai ar emociniai pakilimai galėtų būti labiau pabrėžti, aiškiau sudėlioti akcentai, atskleistas teksto tvirtumas, parodytas jo pagrindas. Galbūt tai vertimo problema, o galbūt kažkas kito. Nežinau, tačiau vienaip ar kitaip knygą skaityti noris vien dėl to, kad sužinotum kaip ji baigiasi. Būtent šis ypatingai stiprus siužeto užkabinimas ir yra pagrindinė knygos ašis, dėl kurios jos nesinori paleisti iš rankų. Net dabar, galvojant apie visą tai, man kyla noras dar kartą viską perskaityti ir pastebėti tai, ką pirmą kartą skaitydamas praleidau. O pastebėti tikra būtų ką, nes tekstas margas ir turintis savyje daug nuorodų bei aliuzijų. Tuo tarpu pati pabaiga.. na, bet ją perskaitysite patys 🙂

Knyga tikrai geresnė nei vidutinė ir tie 270 psl. ramiai bei įdomiai susiskaitė per kelis vakarus. Taip pat norintieji čia suras nemažai įdomių minčių bei pamąstymų, kurie kitose knygose išnyksta bendrame teksto sraute, o štai čia – gražiai iškyla į paviršių. Arba atvirkščiai – nuostabiai nusėda dugne.

„Taip, po gerų pietų paskaitinėsiu laikraščio skiautę <…> Peržvelgsiu nekrologus <…> O paskui žiūrėsim.“

Rekomenduoju tiems, kurių nepurto nuo sovietinio gyvenimo aprašymų ir nuotaikingų pafilosofavimų apie tai.

Vertinimas: 8,5/11

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Mala apokalipsa”
Puslapiai: 270 psl.
Leidykla: “Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla”
Metai: 2001 m. (originalas – 1979 m.)
Kaina: ~3 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu (parengė Laimantas Jonušys)

Visų pirma sveikinu save sugrįžus po gerokų atostogų, kurias pagrinde įtariu įtakojo šiltasis metų sezonas. Ta proga turbūt ir šie Atikos žodžiai:

Po šitiek metų tu sugrįžai
ar ilgam, ar ilgai?
vandenynuos buvai, vandenynuos
Kilimandžaro… Kilimandžaro…

Tikiuosi šiuo šaltuoju metų laiku bus ne tik noro ir valios skaityti, bet ir apie tai parašyti 🙂

Taigi..

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu (parengė Laimantas Jonušys)

Apie armiją, sportą, šeimą, poeziją, prozą, scenarijus. Apie gyvenimą prieš ir gyvenimą po. Apie draugus, pažįstamus, bičiulius ir kompanionus. Apie žaidimus ir kitus malonumus. Trumpai tariant – apie viską. Tai knyga, kurią tiesiog norisi cituoti, tačiau baisu tai daryti, nes tuomet reikėtų cituoti ją visą.

Tai savotiškas interviu, išsikalbėjimas, išsipasakojimas, atsivėrimas.

Tas, kuris sugalvojo, jog lietuvių literatūrai trūksta tokios knygos, pataikė labai taikliai ir nenuginčijamai – tai tarsi šviežias oro gūsis ar savotiškas žingsnis, suartinantis tą, kuris rašo ir tą, kuris skaito. Nors aš asmeniškai labai abejoju ar tas, kuriam kilo ši idėja, norėjo tai padaryti vien dėl literatūros. Manau, tai buvo padaryta iš paprasčiausio išskaičiavimo, daugmaž – va, Parulskis ant bangos, jį perka, tai kodėl nepasiūlius ko nors dar nupirkti.. Vienaip ar kitaip, knyga verta, kad ją pirktų ir skaitytų. Gal ne tiek, kad pirktų, kiek, kad skaitytų.

Apie šią knygą kalbėti sunku, ją reikia tiesiog skaityti ir džiaugtis. Čia nėra kažkokios istorijos ar prasimanymų – tai savotiškas dokumentinis filmas, kuris nupiešia pasaulį, užvertus romanų, poezijų ir pjesių puslapius. Dokumentinis filmas, kaip žingsnis, praskleidžiantis S. Parulskio asmeninio gyvenimo skraistę. Čia S. Parulskis kalba tiek apie gyvenimiškus dalykus, t.y. apie tai kokią sporto šaką kultivavo mokykloje, kaip jautėsi armijoje, kam turėtų būti dėkingas už tai, kuo jis tapo dabar. Tiek apie patį kūrybos procesą, t.y. kiek tai užima laiko, redakcijų, kada viskas liejasi tarsi pienas, o kada stingsta tarsi ledas, kada gimsta siužetas, o kada tik jo dalis.

Nuo šios knygos sunku atsiplėšti, skaitant ją – norisi vis daugiau ir daugiau, dar ir dar. Per daug nesiskubinant šią knygą galima perskaityti per porą vakarų.

Ar galėčiau ją rekomenduoti? Tikrai taip. Ir ši knyga, skirtingai nei S. Parulskio romanai ar poezija, turėtų imponuoti tiek jo gerbėjams, tiek ir paprastiems skaitytojams, kuriems bet kurio rašytojo asmeninis gyvenimas yra šiek tiek viliojanti ir intriguojanti paslaptis.

Manote nerasite šioje knygoje nieko įdomaus? Manau, jūs klystate.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:
Puslapiai: 144
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2009 m.
Kaina: ~24 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Jostein Gaarder – Cirko direktoriaus duktė

Knygą nusipirkau perskaitęs Aistės apžvalgą. Tikėjausi kažko įdomaus ir neįprasto ir galiu teigti, jog mano lūkesčiai buvo pateisinti.

Taigi dar kartelį trumpai apie pačią knygą. Pagrindinis veikėjas (Peteris) nuo vaikystės pasižymi išskirtine fantazija, idėjomis bei kūrybiškumu, tačiau pats neturi jokių ambicijų tapti rašytoju. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, Peteris nusprendžia savo idėjas parduoti tiems, kurie nori rašyti, tačiau neturi ką pasakyti. Po truputį jo klientų tinklas plečiasi, kol galiausiai pasklinda gandas, jog daugelio knygų idėjos yra vieno žmogaus darbas. Tuomet Peterio gyvybei iškyla rimtas pavojus ir dėl šios priežasties jis bėga, pasislepia bei pradeda rašyti savo memuarus.

„Kai bus parašyti mano memuarai, veikiausiai pasidarys kiek sunkiau mane nugalabyti. Vien gandas apie greitą jų pasirodymą didžiausiam narsuoliui galėtų atimti drąsą. Aš pasistengsiu, kad toks gandas būtų paskleistas.“

Šią knygą galima išskirti į dvi dalis: Peterio gyvenimą iki memuarų rašymo ir parašius memuarus. Tiesa, pastaroji dalis pakankamai trumpa, o kodėl – išsiaiškinkite patys 🙂

Tekstas paprastas, nuoširdus, nepretenzingas. Dėl to ir pats skaitymas čia tartum poilsis – iš skaitytojo nereikalaujama daug mąstyti ar galvoti, o tiesiog įsivaizduoti ir patikėti. Tai labai vizuali knyga ir skaitydamas ne kartą pagalvojau, jog pagal šią knygą sukurtas filmas tikrai turėtų būtų įdomus ir patraukiantis.

Tačiau, kad ir kokia įdomi bei pagauli būtų ši knyga, jos pabaiga keistoka. Siužeto linija į pabaigą darosi nuspėjama ir šiek tiek neišlaiko visoje knygoje užsiduoto tono. Atrodo visą laiką knyga buvo protingesnė už skaitytoją, o pabaigoje skaitytojas tampa protingesnis už knygą. Tai trikdo ir truputį išmuša iš vėžių, nes bent jau aš iš pabaigos tikėjausi kažko daugiau. Tačiau, nepaisant šio mažo nesklandumo, pats siužetas ir jo išpildymas tikrai verti dėmesio, nes skaitydamas net nepajunti kaip esi užkabinamas ir įtraukiamas į nesibaigiantį nuotykių labirintą.

Visgi, jei pagal šią knygą būtų kuriamas filmas, pastarojo pabaigą, manau, reiktų tinkamai modifikuoti. O jeigu kažkam atrodo, kad pabaigos modifikacija filme yra knygos siužeto sudarkymas, tai siūlau paskaityti ir pažiūrėti Fight Club‘ą, kuris mano manymu yra vienas iš geriausių kada nors sukurtų filmų. Pastarojo filmo pabaiga vienu esminiu aspektu visiškai skiriasi nuo knygos pabaigos, o Chuck Palahniuk (Fight Club knygos autorius) pažiūrėjęs filmą pripažino, jog pastarojo pabaiga geresnė nei knygos. Taigi tokių modifikacijų bijoti ir kratytis tikrai nereikėtų.

Didelis šios knygos pliusas yra dar ir tai, jog ji skaitosi labai lengvai ir nesiskubinant visą knygą galima perskaityti per porą vakarų ar popiečių. Manau tai pats tas norintiems tiesiog atsikvėpti ir pasimėgauti įdomia istorija. Knyga nėra sunki, žeidžianti ar šokiruojanti – tai tiesiog pagauli ir pažinimo džiaugsmą skatinanti knyga.

Skanaus 🙂

Vertinimas: 8-9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: Sirkusdirektorens Datter
Puslapiai: 200
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2007 (originalas – 2001 m.)
Kaina: ~12 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis

Jostein Gaarder – Cirko Direktoriaus Duktė

Prieš paimdama knygą į rankas, neturėjau apie ją jokios nuomonės. Visiškai. Keletas komentarų internete įrodinėjo, kad ji tiesiog tobula ir stebuklinga, bet turėjau įsitikint.

Įsivaizduokite, kad kažkur pasaulyje gyvena žmogus, kurio smegenys be sustojimo kuria pasakojimų siužetus. Ir jis labiau už viską nori nebūti rašytoju. Žinoma, Peteris dar dažnai mato žmogutį panašų į airišką Leprikoną, bet kuris neturim trūkumų? Lėtai, bet užtikrintai Peteris ima megzti rašytojų tinklą (dėl to pats save pramina voru). Už atitinkamą kainą daugelis norinčių rašyti, bet neturinčių ką pasakyti gali gauti idėją, apsakymo santrauką, keletą aforizmų ar visus romano pamatus. Savo gyvenimo istoriją rašo tame pačiame kambaryje, kur Ibsenas parašė “‘Lėlių namus“. Jo tinklas byra, jis ieškomas. Čia į jo gyvenimą nukrenta Beata, apie kurią, deja, pasakoti negaliu… (be be be :P)

Knygą perskaičiau lengvai. Ji nėra tokia, kurią paėmęs į rankas negali paleisti ar tik ir lauki progos atsiversti. Pasakojimas sklandus, nei vertimo, nei logikos klaidų neradau. J.Gaarder pateikia gal kokią dešimtį Peterio sumąstytų siužetų. Ir tai man pasirodė idėjų švaistymas. Bent jau iš pusės jų buvo galima nesunkiai išrutulioti tikrai vertus dėmesio paskojimus, bet čia jie tik priedai. Suprantu, kad galima paaukoti gerus pasakojimus dėl vieno tobulo, bet ar šiuo konkrečiu atveju ši auka pasiteisino – nesu tikra.

Skiriu didžiausius komplimentus autoriui už romano pabaigą. Dažniausiai, jei siužetas ima darytis kiek nors nuspėjamas, aš jį ir nuspėju. Šį kartą viskas banaloka ir nuspėjama, bet suvyniota į tokį kiekį blizgančio popierėlio, kad užvertusi knygą taip ir likau išsižiojusi.

Visavertis gyvenimas planetoje ir visatoje taip pat įmanomas nebūnant rašytoju. Tu nesi pirmas, kuriam teko pasirinkti kitokį darbą.

Toks Peterio patarimas nusprendusiems nerašyti. Nors perskaičius knygą atrodo, kad rašyti nori visi.

Vertinimas: 8.

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: SirkusDirektorens Datter
Puslapiai: 198.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2007

Kaina: Per išpardavimą 13 Lt (pirkti)

(c) Rikošetas

Patricia Duncker – Haliucinuojantis Foucault

Kadangi mane patikino, jog ši knyga skaitosi labai greitai ir yra labai įdomi, o man kaip tik to ir reikėjo, tai nusprendžiau pamėginti.

Jis – rašo disertaciją apie garsaus rašytojo Paulio Michelio kūrybą. Ji – disertaciją apie Schillerį. Jų pažintis atrodo prasideda iš nieko ir vos ne iš karto virsta tokiais žodžiais:

„Klausyk, – kalbėjo ji toliau, – aš gyvenu dviejų kambarių bute, tai persikraustyt pas mane tu negali. Bet aš norėčiau pergulėti su tavim. Kodėl tau neatėjus šįvakar?“

Intriguoja? Tačiau, jeigu nuspręsite knygą skaityti vien dėl šios citatos, siūlau šią idėją pamiršti, nes gausite visiškai kitokį rezultatą nei tikitės.

Taigi, jis rašo apie Paulio Michelio kūrybą, tačiau labai menkai žino apie jo gyvenimą. Net nežino to, kad Paulis Michelis gyvas ir leidžia savo dienas beprotnamyje. Jai tai atrodo nesuvokiamai įžūlu. Todėl galiausiai Jos įkalbėtas Jis nusprendžia palikti Angliją, važiuoti į Prancūziją ir surasti Paulį Michelį.

„Aš nebuvau surizikavęs gyvenime nė vieno karto. Ir tai ką dariau dabar, buvo pavojingiausias mano užmojis.“

Iš pažiūros skamba šabloniškai, tačiau tolimesni įvykiai puikiai įsipina į bendrą šių eilučių kontekstą. Prancūzijoje, beprotnamyje Jis suranda Paulį Michelį su kuriuo bendrauja, prie kurio prisiriša ir galiausiai supranta, kad tai – Jo gyvenimo meilė. Na, o tam, kad būtų aišku kokį vaidmenį toliau vaidina Ji, kodėl knyga vadinasi „Haliucinuojantis Foucault“ ir kaip viskas baigiasi, knygą reikės perskaityti patiems.

Pradžioje kiek užtrukau spręsdamas šios knygos kodą ir ne kartą teko pagauti save nuklystant mintimis kažkur toliau. Manau, kad tai dėl per ne lyg tiesmukos filosofijos ir per mažo konkretumo. Skaitytojui nepataikaujama – jis iš karto metamas į ten iš kur yra tik du keliai: sustoti arba skaityti toliau. Tačiau verčiant puslapį po puslapio, pradžioje buvęs kiek atgrasus ir migdantis, filosofinis kontekstas po truputį išgryninamas ir tampa itin patrauklus bei įtraukiantis. Galiausiai nagrinėjamos beprotybės, pamišimo, bet tuo pačiu racionalumo, proto aštrumo, intuicijos ir intelektualumo sąsajos. Jų siekiamybė, skęstanti vienišybėje. Analizuojamas ypatingas skaitytojo ir rašytojo ryšys, kurį būtų galima pavadinti visos knygos pamatu. Ir visa tai daroma prikaustant skaitytoją ir jo nepaleidžiant. Taigi, nors pradžia ir sunki, vėliau įvykiai įgauna pagreitį, kuris nuosekliai didinamas iki paskutinio knygos puslapio, kur kulminacija smogia stipriai ir be pasigailėjimo.

Knyga keista. Provokuojanti. Skrodžianti. Liečianti. Griežtų tradicinių pažiūrų piliečiams jos skaityti griežtai nerekomenduočiau – iš karto pasakau, kad Paulis Michelis buvo homoseksualus ir kai kurie epizodai mano jau minėtiems piliečiams gali sukelti ne pačias maloniausias emocijas.

Manau, sakyti, jog knyga patiks laisviems (požiūriu, mąstymu, gyvenimu) žmonėms būtų per daug drąsu, tačiau tai būtų vienas iš tiksliausių apibūdinimų.

Pradžioje maniau, kad šios knygos daugiau neskaitysiu, tačiau dabar nesu toks kategoriškas. Tai knyga, kuri tarsi vadovėlis sau – apie prigimtį, santykius, galų gale apie pagrindinį vardiklį – meilę.

Dar vienas knygos pliusas – ji nėra varginančiai ilga. Nesiskubinant galima ramiai perskaityti per porą vakarų. Jeigu reiktų vertinti laiko, reikalingo perskaityti šią knygą, ir gautos naudos santykį, manau jis būtų ypatingai aukštas.

Pažymys: 9/10 (devyni iš dešimties).

Kita informacija:
Puslapiai: 206
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2002 (originalas – 1996 m.)
Kaina:  internetas sako ~15 Lt., bet esu girdėjęs, jog žmonės ją pirko ir už 1.99 Lt.

(c) veikiantis