Agustina Bazterrica – Mes, gyvuliai

Tai knyga, kuri apsvaigina nuo paties pirmojo skyriaus. Kaukšteli plaktuku į kaktą ir paleidžia tekėti pasroviui. Distopija. Trikdanti, šiurpinanti, verčianti jaustis nejaukiai. Tačiau pradėjęs skaityti, negaliu liautis, nekyla ranka jos užversti. Juolab ir knygos formatas labai malonus – ji pakankamai plona, kad neslėgtų ir todėl skaitant galima justi, kad viskas čia pat, už kampo. Kad nereikės keliauti ilgais ir nesibaigiančiais labirintais. Kita vertus, fiziškai lengva, tačiau dvasiškai ir morališkai – tikras inkaras.

„Atvažiuoja į skerdyklą. Tai nuošali vieta, apjuosta elektrine tvora. Ji saugo nuo maitėdų, ne kartą bandžiusių įsilaužti. Kai tvora dar nebuvo elektrinė, jie sutraukydavo vielą, perlipdavo susipjaustydami, kad gautų šviežios mėsos. Dabar turi tenkintis likučiais, atraižomis, kurių nepavyksta parduoti, užkrėsta mėsa ir tuo, ko niekas kitas nevalgo, tik jie.“

Tai distopija apie žmones-žmones ir žmones-gyvulius. Apie sužvėrėjimą ir tai, ko dabartiniame savo gyvenime net negalime įsivaizduoti. Tačiau į dirvą atsainiai numesta sėkla kartais virsta gausiu derliumi. Todėl skaitydamas nevalingai keliu sau klausimą, ar įvykus tam tikroms aplinkybėms, knygoje aprašyta fantazija galėtų virsti tiesa? Šiais laikais nieko negali nubraukti kaip nesąmonės. Viskas įmanoma. Net patys kraupiausi scenarijai. Ir ypač jie.

„Galop Gastonas Šafė žengia į priekį ir atkiša rankas. Jis teatrališkai patiki savo kūną skerdyklai, nes mano, kad toks ritualas ką nors sujaudins. Cituoja Jėzaus žodžius: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Ištaria tai pergalingu balsu, ir jis, įmonės vadybininkas, vienintelis iš viso būrio įžvelgia šios akimirkos šventvagiškumą.

Šventvagiškumą ir absurdą.“

Knyga šalta ir kraupi, todėl skaitant norisi užsimaukšlinti vienkartines pirštines, kad nesusitepčiau ir nepasidarytų bloga. Nuolat kamuoja jausmas, kad tekstas kažkur veda, tik dar neaišku kur. O kol neaišku, tol aplink tvyro tamsa ir purvas, šleikštulys ir neteisybė. Bet likti čia nebegalima, todėl einu pirmyn. Tik pirmyn, nes tai vienintelis kelias, o užversti knyga reikštų pasiduoti.

„Virtuvėje susiranda butelį viskio. Išsitiesia hamake ir siurbčioja. Skliaute nematyti žvaigždžių, dangus juodas it smala, neskraido nė jonvabaliai. Atrodo, tarsi kas nors būtų nuspaudęs pasaulio išjungimo mygtuką, ir viskas ūmai paskendo tyloje.“

Knyga žiauri, šalta, permerkta siaubo ir vienintelė paguoda, kad tas siaubas – išgalvotas. Tačiau stebint kas vyksta pasaulyje, kartais, atrodo, trūksta visai nedaug, kad siaubas imtų ir pasibelstų į tavo duris. Tekstas kaip grėsmingas šešėlis, kuriame ne vėsiai gaivu, o nejaukiai šalta, kuriame tavo kūnas pašiurpsta ir jauti blogumą kylantį viduje. Viskas maišosi tarpusavyje – priešingybės, taisyklės, moralė, nejautra. Sunku suprasti, kada žmogus tik gyvulys ir kada dar ne. Bet visi jie – vieni tarp kitų. Baisiausia, kad riba tokia plonytė, jog kartais jos nebesimato ir tampa nebeįmanoma atskirti, kuris yra kuris.

Tai nebus malonus skaitinys, tačiau tikrai reikalingas, kad išliktum budrus, kad pajustum, jog dar ne viskas prarasta, kad pabustum iš apatijos, kol dar nėra per vėlu.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Cadáver Exquisito
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė- Matulevičienė
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Jørn Lier Horst – Katarinos kodas

Tamsa ir šaltis. Dulksna. Tas metų laikas tarp rudens ir žiemos, kai viskas žemiausiame taške ir nėra jokios vilties išsigelbėti. Kai šlapia ir šalta. Kai gelia rankas ir drėksta kojos. Kai norisi užsidaryti kur nors šiltai ir ramiai, tačiau net ir užsidarius, vidus lieka neramus, nes kažkas kankina, veržiasi, spaudžia. Tokia ir ši knyga – neria gilyn į senus klausimus į kuriuos jau kadaise buvo (ir ne vieną kartą) atsakyta, tačiau visi atsakymai vis dar ne atsakymai, jeigu jų negalima įrodyti, paliesti, pačiupinėti.

„Be melo neatliksi jokio tyrimo. Visi meluoja. Retas riečia melą tiesiai į akis, bet dauguma vienaip ar kitaip vengia tiesos. Kalba dviprasmiškai, ką nors nutyli, perdeda, norėdami tapti įdomesni, kažką pagražina arba nuslepia informaciją, dėl kurios gali pasirodyti prastai. Be to, taip jau būna, kad dažniausiai žmones klaidina atmintis, prisiminimai labai skiriasi nuo to, kas iš tikrųjų įvyko. Ir, užuot prisipažinę, kad neatsimena, tuščius atminties plotus jie tiesiog užpildo tokiais įvykiais, kokių tikėtųsi, o tai dažnai nulemia kitų girdėti ar matyti dalykai. Norint atskleisti tokį melą, reikia turėti kitokios informacijos ir galėti įrodyti.“

Apie šią knygą rašoma, kad tai – kriminalinis romanas. Ir išties. Ne tiek detektyvas, kiek romanas. Ne tiek tam, kad skaitytoją apgautų ir nustebintų, kiek tam, kad papasakotų istoriją, kuri teka tolygiai ir rišasi tarsi siūlų kamuolys. To kamuolio viduje – daug įtampos, nerimo, slegiančių pauzių ir tylos už kurios vis stengiamasi pasislėpti, tačiau kas kartą nesėkmingai, kas kartą išlenda ausys, ragai ar skverno kampas, o tada jau jų neišsiginsi – jie plazda, spurda ir neleidžia atsipalaiduoti.

Kas pasirodė keista – tai pakartotiniai veikėjų liudijimai praėjus tokiai gausybei metų nuo aptariamų įvykių. Atrodo, visi tarsi niekur nieko, vaidina savo rolę, kurios žodžius ką tik pasikartojo, visi žino, ko iš jų tikimąsi ir stengiasi nenuvilti.

Tokia knyga vienu metu ir įtempia, ir ramina. Ir pasakoja, rodo tau prieš akis kiek pablukusius vaizdus, ir tuo pačiu patikina, kad visa tai – už neįveikiamo stiklo, todėl gali būti ramus, esi apsaugotas nuo to, kas vyksta knygos puslapiuose. Tas šaltis ir drėgmė ne tavo batuose, akyse ir plaukuose. “Katarinos kodas“ kaip albumas, kurį versti įdomu, tačiau jis visą laiką primena, kad nuotraukos jame – ne tavo ir ne tu iš jų beldiesi bei bandai išsiveržti į paviršių.

Knygos pabaigoje visi siūlų galai surišami ir tavo vidų užplūsta taika. Įtampa atlėgsta, o lempų šviesos nervingai nebetrūkčioja, tik šviečia ir šildo. Apie tai ir yra šis pokalbis. Apie poreikį išpažinti tai, kas tave slegia, slėgė, tačiau nebeslėgs. Tarsi krūvelė neperskaitytų knygų ant palangės. Tarsi purvini batai, kurių vis neprisiruoši nuplauti. Tarsi lietus, kuris tau be galo patinka, tačiau tik tol, kol žvelgi į jį pro langą.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Katharina-koden
Vertėja/Vertėjas: Giedrė Rakauskaitė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Leïla Slimani – kitų šalis

Tai knyga apie šaltį, kurį jaučia žmogus atsidūręs svetimoje šalyje. Net jeigu aplink visi dūsta nuo kaitros. Tas šaltis plinta poodiniuose sluoksniuose ir kai jį pajunti, būna jau per vėlu, jau niekaip jo nepanaikinsi, niekaip nesušildysi, turėsi su juo gyventi, maitinti jį, rūpintis juo. Mėginsi toje svetimoje šalyje įsitvirtinti, įsikibti į ją tarsi į žemę, išleisti šaknis, tačiau viskas bus bergždžia, nes kaip sako knygos pavadinimas, ta šalis yra kitų, o ne tavo. Daryk nedaręs kūlversčius, salto, mokykis nesimokęs kalbos ir papročių, imigrantas visada liks imigrantas, bus pasmerktas, pažymėtas, pateptas ir visi tai matys iš akių, iš šalčio, gyvenančio jų viduje.

„Tas dieviškas gyvenimas, ji norėtų žiūrėti į jį iš tolo, būti nematoma. Jos aukštas ūgis, balta oda ir svetimšalės padėtis laikė ją atstu nuo dalykų esmės, nuo tos tylos, kuri padaro taip, kad jautiesi esąs namie. Ji mėgaudavosi odos kvapu siaurutėse gatvelėse, ugnies, šviežios mėsos, stovinčio vandens ir pernokusių kriaušių kvapais, asilų mėšlo ir medžių pjuvenų aromatu. Tačiau jai trūko žodžių visam tam išreikšti.“

Skaitai ir plauki. Per vienatvę, per namų ilgesį, per gyvenimą, kuris nėra tavo, bet tu stengiesi jį tokiu padaryti. Bandai atkurti tai, kas gyvena tavo galvoje, prisiminimuose, sugretinti juos su tai, kas vyksta tau prieš akis, perkelti čia, atkurti. Jeigu pažiūrėtum į save iš šono, pamatytum kaip liūdnai tai atrodo, netgi graudžiai, tikriausiai beviltiškai, tačiau esant sūkurio viduryje sunku į viską pažvelgti iš šono. Ši knyga leidžia pajusti imigranto dalią, kada jis galvoja, jog viskas – tik tarpinė stotelė, kurią norisi nusikasyti tarsi niežulį. Tačiau besikasant, vėl ir vėl, tenka po truputį susitaikyti su tiesa, kad tai jokia tarpinė stotelė, o tik galutinė ir iš tiesų nepajudinama iš vietos.

„Labiausiai Aiša bijojo tamsos. Sodrios, tirštos tamsos, supusios jos tėvų sodybą. Vakare, jai išėjus iš mokyklos, motinos automobilis pasileisdavo laukų keliais, miesto šviesos nutoldavo, ir jiedvi panirdavo į neperregimą, pavojingą pasaulį. Patamsyje automobilis judėdavo priekin taip, kaip smelkiamasi į olą, kaip grimztama į lakųjį smėlį. Naktys be mėnulio, negalėdavai atskirti net masyvaus kiparisų silueto ar šieno kupetų profilio. Tamsa prarydavo viską.“

O tai, kad autorė šioje knygoje pradeda pasakoti savo šeimos istoriją (planuojama išleisti trilogiją), regimas spalvas tik išryškina ir sutirština, ir atrodo net galiu jas užčiuopti. Spalvas, dulkes, mėlynes ant nuvargusio kūno.

Tiesa, vietomis, atrodo, kad siužetas nori apglėbti daugiau negu gali. Kita vertus, papasakoti tikrai yra ką – įvairūs vingiai, kontekstai, sąšaukos, tačiau visi šie akmenys tarpusavyje nutolę skirtingais atstumais, todėl kai kurie šuoliai – tik šuoliukai, o kai kurie – tokie dideli, kad nusileidžiant reikia stengtis nepaslysti ir neįpulti į vandenį. Tačiau pabaigoje viskas pasiteisina ir atsiperka. Akivaizdu, autorė rašo ne dėl paskirų paveikslėlių, o tam, kad apglėbtų ir parodytų parodyti visumą, sukurtų nuotaiką, leistų užuosti kraują, kuris augino ją ir, tam tikra prasme, vis dar augina.

„Pakeliui į mokyklą vėjui glostant veidą ji sau sakydavo, jog štai jau dešimt metų ji žirglioja po šį peizažą ir jai atrodo, kad ji nieko neįgyvendino. Kokį pėdsaką ji paliks? Šimtai suvalgytų ir išnykusių patiekalų, trumpalaikiai džiaugsmai, iš kurių nieko neliko, dainos, niūniuotos prie vaiko lovos, popietės guodžiant liūdesius, kurių niekas nebeprisimena. Užlopytos rankovės, vienatviški nerimai, kuriais ji nesidalijo bijodama, kad bus pajuokta. Kad ir ką ji padarė, nepaisant didžiulio vaikų ir jos ligonių dėkingumo, jai atrodė, kad jos gyvenimas buvo tik surijimo procesas. Viskam, ką ji įvykdė, buvo skirta dingti, išnykti. Tai buvo mažulyčio jos naminio gyvenimo dalia, kai tų pačių veiksmų kartojimas galiausiai sugraužia nervus.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Les pays des autres
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Stefan Ahnhem – Beveidės aukos

Vos tik atsivertus knygą, į akis krito puslapių plonumas. Taigi nors išoriškai ji ir neatrodo labai stora (lyginant su kitomis, panaši į ~300 psl. knygą), tačiau realiai čia puslapių beveik dvigubai tiek! O toks netikėtas popieriaus pasirinkimas man iš karto nevalingai susišaukė su kitoje knygų lentynoje gulinčia biblija, kurios puslapiai taip pat itin ploni. Tačiau tuo sąšaukos ir baigėsi, o pradėjus skaityti teliko džiaugtis, kad tų puslapių tiek daug ir kad jie nenyksta taip greitai kaip tos šalia gulinčios ir tik 300 psl. teturinčios knygos.

Sunku pasakyti kodėl (manau, pagooglinus rastume ne vieną tekstą nagrinėjantį šią įdomią temą), tačiau šiaurės šalys ir detektyvai yra sulipę tarsi slapti mylimieji, tarsi obuoliai ir obelys, tarsi duona ir sviestas, galiausiai tarsi pietų šalys ir dramos. Ir spėčiau, kad klimatas čia tikrai nėra paskutinėje vietoje. Suprask, šaltis, tikslumas, logika. Kažkuo ir kažkaip tarpusavyje besisiejantys dydžiai. Tuo tarpu pietuose daugiau majnanų, jausmų, ilgesingų atokvėpių ir todėl tekstai gimdo visai kitus pasaulius.

O toks sėkmingas sulipimas lemia, kad šiaurės šalies autoriaus parašytas detektyvas jau pats iš savęs nešasi būsimos kokybės ženklą, kuris leidžia susidaryti išankstinę nuomonę net negirdėjus autoriaus vardo, nei pavardės, nei pavadinimo, nei kuo prasideda būsima istorija.

Taip buvo ir su šia knyga, kuri nustebino tiek, kiek tik galima nustebinti. Atrodytų dar vienas reklaminis triukas, kai knygos viršelyje minimos savo reputaciją jau seniai užsitarnavusių Jo Nesbo ir Stiego Larssono pavardės. Tačiau pradėjus skaityti „Beveides aukas“ supranti, kad tai visai ne reklaminis triukas, o paprasčiausias priminimas, ką ir kaip čia surasi.

O tada puslapis keičia puslapį ir tu supranti, kad knyga tau tinka. Ir tekstas, ir logika, ir puslapiai, ir maršrutai, ir t.t. ir pan. Ir nors knygą skaičiau ganėtinai ilgai, turėdamas daugiau laiko mielai jos būčiau nepaleidęs ir įveikęs keliais atokvėpiais (nes vieno tokiam puslapių kiekiui tikrai nepakaktų). Be to, nepaisant savo storumo, ji puikiai tinka tokiam skaitymui, kuris trunka daugiau nei kelias savaites, kai prie knygos prisėdama vos keliems skyriams per dieną. Net ir tokiu atveju, jie niekur neišblunka ir neišsisklaido, o audžiasi vienas prie kito ir atmintis juos be didesnių pastangų išsaugo, nes kažkur giliai žino, kad tai – puikus kino filmas, puiki pramoga, kurios kitą kartą gali tekti laukti pakankamai ilgai.

„Negi čia tikrai viskas, ką jam pavyko sukaupti per keturiasdešimt trejus gyvenimo metus? Keletas nudrožtų sofų ir dulkinų lempų gaubtų? Fabianą užplūdo noras pasakyti vyrukams, kad nebetemptų daiktų vidun ir geriau viską nuvežtų į sąvartyną.

Atrodė, tarsi būtų nusipirkęs naują, prabangų kompiuterį ir iškart puolęs perkėlinėti senų duomenų su visais virusais ir šlamštu. O jam norėjosi tikros naujos pradžios. Bent kartą spjauti į pinigus ir pirkti tai, kas nauja. Plėšti plastiką ir uosti nenaudotų daiktų kvapą.“

Kas gerą detektyvą padaro geru detektyvu? Nebūtinai istorija, pagrindinė figūra ar tos figūros vidinės prieštaros (nes kaipgi be jų). Nebūtinai nusikaltimų, aukų skaičius ar detektyvinio siužeto vingiai. Nebūtinai logika, vieta ar dialogai. Tad, kas? – klausiu savęs ir suprantu, kad neužtenka, jog viso, ką išvardinau, būtų po truputį. Juk vis vien galimai kažko trūktų. Galbūt to šiaurietiško šalčio? Tos virš judančių kūnų masės plevenančios dvasios? To nematomo ženklo, kuris niekaip neleidžia atsipalaiduoti? Galima spėlioti ir spėlioti, tačiau vieno recepto nėra ir vis tik, jei norite tą trūkstamą faktorių x pajusti bei pamėginti sau įvardinti, tuomet ši knyga tam puikiai tiks. Nes čia to papildomo ingrediento yra per akis ir jis pakelia kartelę keliais sprindžiais aukščiau, tokiu būdu knygą paversdamas Knyga, o detektyvą – Detektyvu. Atrodytų, kas čia tokio – didžioji ar mažoji raidė? Bet perskaitykite šią knygą ir suprasite patys. Mielai rekomenduoju ir jau pradedu pavydėti jums būsimo malonumo.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Offer utan ansikte
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 584 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Mirtis šeimoje

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Robert Seethaller – Visas gyvenimas

Visų pirmiausiai apie tai, kas krenta į akis vos paėmus ir pavarčius šią knygą:

• – Gražus ir labai malonus liesti viršelis bei pats knygos apipavidalinimas;
• – Iš atminties iškylančios gausios knygos rekomendacijos;
• – Tušti puslapiai.

Kaip tai tušti puslapiai? – paklausite.

Ogi taip. Tiesiog. Tušti puslapiai. Suprantu, kai knygos pabaigoje būna vienas arba du tušti lapai, bet dabar ten jų penki. Penki tušti lapai, kas reiškia – dešimt tuščių puslapių. Ir tai dar ne viskas. Nes po šių seka puslapis skirtas knygos rekvizitams, o tuomet dar du tušti lapai, t.y. dar keturi tušti puslapiai. Taigi iš viso jau 14 tuščių puslapių, kurių tarpe įsipainiojęs vienas puslapis su informacija apie knygą. Toks jausmas lyg iš anksto buvo nustatyta tam tikra puslapių kvota, o jos neišpildžius reikėjo suktis iš situacijos ir eilė puslapių buvo paprasčiausiai palikti tušti su viltimi, kad niekas to nepastebės.

Iš kitos pusės visa tai primena kalendorių ar specializuotas knygas, kurių pabaigoje paliekama vieta užrašams ir refleksijoms. Gal ir šiuo atveju idėja ta pati? Bet kokie čia galėtų būti užrašai? Kita vertus, visa tai – tik aplinkybės, nes knygos esme vis vien lieka tekstas, kurį jau norisi imti ir skaityti.

„Paklaustas, ar ką skauda, Hanesas Raginis papurtė galvą ir išsišiepė per visą burną, bet Egeris žinojo – jis meluoja.“

Romanas skaitytoją įsileidžia pakankamai lengvai ir užlieja savimi. Užpildo visas jo taures bei puodelius vidine ramybe. Todėl skaitant niekur nebesinori skubėti ir gamta pradeda imti viršų prieš žmogų. Gamta, kurios esmę čia sudaro kalnai, dideli ir nepajudinami. Ir prieš juos visi žmonės – tik smulkūs taškeliai, plaukiantys iš vienos susibūrimo vienos į kitą. Lygiai taip plaukia ir raidės, žodžiai, sakiniai, plaukia, teka kalnų upelio srove per akmenis tarsi žemėn subestus pirštus. Plaukia ir vista lėtu pasakojimu apie atokų buvimą, atokų žmogų ir atokią savastį, kuri visada šalia.

„Galima nusipirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba pasiglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.“

Puiku, tiesiog puiku. Skaitai ir atrandi tuo kalnus savo viduje. Kalnus, kurie nesupranta skubos. Skaitai ir raminiesi, jusdamas tekstą tarsi glostančias rankas. Nuoširdumą. Gyvastį. Vidinį alsavimą.

Knygoje labai gražiai džiazuojama skirtingais laike išblaškytais epizodais. Čia įvykiai vyksta dabar, čia – po devynerių, o čia – po keturiasdešimties metų. Ir tokiame džiazavime niekas nepasimeta, neišsimuša iš vedančios melodijos. Žodžiu, sugrota dailiai ir nepriekaištingai. Sugrota. Sugrotas. Visas gyvenimas. Nuo tada, kai neturi ką parasti, bet dar gali kažką pasiekti, iki tada, kai jau tik nebeturi ką prarasti.

Šalia kalnų ir jų ramybės, tai tuo pačiu ir romanas apie šaltį. Bet ne tokį, kurį įprastai sutinkame ar įsivaizduojame. O tokį, kuris neišvengiamas. Ne aštrų, o užklojantį daugiasluoksniais patalais, užveriantį, užspaudžiantį visas jusles.

Perskaitęs ir užvertęs šią knygą suprantu, kad ta gausybė tuščių puslapių minimų pradžioje – tai sniegas, tai žiema, tai ramus ir vienišas šalčio žvilgsnis į tavąjį veidą. Ramus ir vienišas. Užtikrintas. Visas. Gyvenimas.

Prisijungiu prie visų kitų rekomendacijų ir siūlau nepraleisti šios knygos bendrame sraute. Imkite ir gaudykite ją kaip žuvį. Plikomis rankomis. Jusdami kaip ji netrukus išsprūs atgal į srovę kartu nusinešdama ir dalelę jūsų. Imkite ir gaudykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Ein ganzes Leben
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Rūta Jonynaitė
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis