1557391773_po_raudonu_dangum_2d1

Prieš paimdamas šią knygą visiškai nežinojau, ko galėčiau tikėtis. Iš aprašymo buvo aišku tik apie ką ji bus, tačiau dažniausiai aprašymuose skambantys ditirambai tebūna reklaminis triukas. Todėl knygą skaityti pradėjau atsargiai ir kiek nepatikliai. Nenorėjau iš karto nerti žemyn galva, nes kas žino – gal vandens tik iki kelių ir toks šuolis pasibaigtų lūžusiais kaklo slanksteliais. Tačiau braidymas ilgai netruko – knygos vanduo ėmė ir įsiurbė mane į savo purslus, užtvindydamas bet kokias išankstines abejones.

„Lydantis kino juostai, kieme tratėjo priešlėktuvinės gynybos pabūklai, o anksčiau neregėti Sąjungininkų bombonešiai skriejo virš Milano iš savo vidurių siųsdami miestui pragaištingą liepsnų ir griūčių lietų.“

Dabar, jau perskaitęs šią knygą ir kiek atsitokėjęs, galiu pasakyti, kad tai nuostabi, įtraukianti ir visiškai užvaldanti knyga. Pulsuojanti istorija, paremta tikrais liudijimais. Ryškios Italijos spalvos, skonis ir tuo pačiu antrojo pasaulinio karo šešėlis, fašistai, žiaurumas, prievarta. Galiausiai neteisybė ir drąsa, gimstanti iš nepatyrimo ir jauno kraujo.

Knygą skaityti lengva, įdomu ir tikra. Taip ir jauti kalnų sniegą ir ledą, aplink lekiančias sprogimų skeveldras, dulkes, antskrydžių pavojų, prakaitą, pykčio ir nuovargio perkreiptus veidus, baimę vienų ir desperaciją kitų akyse. Niekada nepatyręs karo, negalintis jo su niekuo palyginti ar atpažinti, vis vien jaučiu jį per tekstą, išgyvenu ir tvirtinu – tai puiki literatūra. Ir ne tik literatūra kaip tekstas, bet ir kaip vaizdas, siužetas bei materija, kurią, atrodo, įmanoma netgi apčiuopti.

„Kaip ir visi prieš jį buvę faraonai, imperatoriai ir tironai, dučė savąją imperiją sukūrė tik tam, kad ji subyrėtų į šipulius. Tą vėlyvo pavasario popietę galia išslydo iš Benito Musolinio rankų – kaip džiugesys iš jaunos širdies, kuriai lemta našlauti.“

Tai įtikinanti knyga ir todėl reikia visai nedaug, kad pasijustum nebe skaitantis, o gyvenantis tarp knygos puslapių. Net ne tarp puslapių, o erdvėje, kuri driekiasi visuose aprašomuose miestuose, automobiliuose, bučiniuose, visose kulkose, draugų kraujyje ir priešų munduruose, žvilgsniuose, netgi kvape.

Knyga stipri ir tragiška. Sukrečianti, didelė kaip ir pats pasaulis. Tai jau net ne knyga, o kiaušinio lukštas, pradžioje apglėbiantis gyvybę, o vėliau – vien tik tuštumą. Ši gimsta iš karo, kuris žiaurus, negailestingas. Jame niekas ir niekada nelaimi, tik miršta. Vieni – viduje, kiti – išorėje. Tokią knygą skaityti verta, tačiau ji nėra lengva ar paprasta. Ji palenda po tavo oda ir tu jauti, kad ją perskaitęs jau nebesi ir nebebūsi toks pats.

Gyvenimas kaip knyga, kitaip nepavadinsi. O faktas, kad tai – reali istorija iš dar gyvų lūpų, knygą pakelia į visai kitą lygį. Nes perskaitęs tu jau ieškai internete informacijos apie tuos įvykius, verti vieną dokumentinę nuotrauką po kitos ir kraupsti nuo to, ką regi tavo akys. Tokiu būdu visas tekstas tiesiog įspaudžiamas į tavo atmintį be galimybės atšaukti ar ką nors pakeisti. Jautiesi tarsi siūbuodamas ant lyno, tarp karo pragaro ir taikos euforijos. O ši, beje, kartais gali būti net grėsmingesnė ir pavojingesnė. Todėl visi pasirinkimai tau pradeda atrodyti kreivi ir neteisingi. Ir tu laikaisi iš paskutiniųjų jėgų, tiesiog siūbuoji tarp viso to, kas telpa po raudonu dangum, nudažančiu visų akis vienoda spalva.

Knyga stipri ir nepaliekanti abejingų. Skaitykite ją nekreipdami dėmesio į aprašymus ar rekomendacijas, nes jie – tik paviršius, turite pajusti šios knygos jėgą patys, nes ši knyga – kaip gyvenimas, kai gyvenimas prasideda ir baigiasi, o žmogus, kuriam jis priklausė, paliekamas stumti dienas toliau. Ir to niekaip neišrėksi, tai galima tik nutylėti. Tarsi po marškiniais vis dar šiurpstančią odą.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Beneath a Scarlet Sky
Vertėja/Vertėjas: Vaida Jėčienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

artemideĮsivaizduokite gyvenimą burbule. Tik ne tame hipotetiniame, kuriame kiekvieną dieną sukatės, tačiau realiame burbule, kuris užskliaustas mėnulio paviršiuje ir už kurio ribų plyti vakuumas. O dabar įsivaizduokite keletą tokių burbulų, kurie tarpusavyje susieti tuneliais ir pavadinti Artemidės vardu. Na, štai, turite gyvą miestą mėnulyje, o atveriant knygą, atveriate ir to miesto vartus.

Ir nors gyvenimas mėnulyje iš šono gali atrodyti itin įspūdingas, pradėjus skaityti tas įspūdis po truputį blėsta, nes knygos stuburas – tai vienos merginos istorija. Tokios istorijos atitikmuo puikiai galėtų būti vystomas ir žemėje (ar bet kokioje kitoje erdvėje), tačiau tuomet jis netektų mėnulio dėmens ir taptų įprastu, kažkur jau tikriausiai girdėtu bei regėtu scenarijumi. O kad taip nenutiktų, veiksmas vyksta būtent mėnulyje, ant kurio ir laikosi visa knygos dvasia.

Artemidėje yra ir aštrumo, ir fantastikos, ir meilės, ir rūpesčio, ir nuotykių, ir t.t. Visko po truputį ir todėl nebeaišku į ką reikėtų koncentruotis. Skaitai ir tekstas plaukia pro šalį nepalikdamas nuosėdų. Nors viską prisimeni, įsitrauki, pagauni smalsumą už uodegos, tačiau knyga vis vaidenasi tarsi niekuo neišsiskiriantis taksi automobilis. Kol sėdi jame, tol esi jo, tačiau vos tik pasieksi tikslą ir išlipsi, niekaip nebesutapatinsi savęs su tuo, ką patyrei salone.

„Jau žinote, kad tarpas tarp dviejų kupolo apvalkalų užpildytas smulkintais akmenimis. Tačiau ten taip pat yra oro, kurio slėgis – dvidešimt ir keturios dešimtosios kilopaskalio – maždaug devyniasdešimt procentų Artemidės slėgio. Be to, toji erdvė tarp apvalkalų nėra koks nors vientisas, milžiniškas karkasas. Ji padalyta į šimtus lygiakraščių trikampių, kurių kraštinių ilgis – po du metrus. Kiekvieno tokio skyriaus viduje įtaisytas oro slėgio jutiklis.“

Galima būtų tęsti ir tęsti. Kartais atrodo, kad autorius užsižaidžia su sau pačiam taip patinkančia moksline fantastika ir nebelieka vietos niekam kitam. Čia gausu detalių aprašymų, pradedant įvairiausia technika, baigiant mėnulyje veikiančias dėsniais ir jų specifika. Visi aprašymai logiški, svarbūs ir teisingi, jeigu nori tinkamai pajusti taisykles, kuriomis žaidžia autorius, tačiau skaitant gausybė smulkmenų ir faktų suveikia ne knygos naudai ir tu pradedi norėti juos paprasčiausiai praleisti ar prasukti tarsi televizijos reklamas. Tačiau šias iškirpus, beliktų istorija apie merginą, kuri atsiduria nepavydėtinoje situacijoje ir gelbėdama savo kailį tuo pačiu yra priversta gelbėti ir patį Artemidės miestą. Skamba dvejopai, iš vienos pusės – nemažai veiksmo ir įtampos, tačiau iš kitos – savotiškas vakuumas, kuris niekur toliau už tuos kelis burbulius, suręstus mėnulio paviršiuje, neveda.

Taigi, daug detalių ir balasto, kuriuo negalima lengva ranka atsikratyti, nes oro balionas nusklęstų į kosmosą ir paaiškėtų, kad karalius nuogas. Viskas, ką turime, reikalinga ir neišvengiama, ir skaitant knygą susigyveni su tuo tarsi su juodžemiu panagėse.

„Pastaruoju metu supratau, kokie svarbūs yra draugai, o tu – vienas iš geriausių draugų, kokius esu turėjusi. Labai norėčiau susitikti asmeniškai. Be to, kas gi nenori atskristi į Artemidę?

Tai nuostabiausias miestas visatoje.“

Užbaigiama, tuo tarpu, gražiai ir netgi sakyčiau kūrybingai. Ir nors balansuojama ant ribos tarp šabloniškų siuvinių, tačiau pusiausvyrą pavyksta išlaikyti. Už tai tikrai norisi knygą pagirti. Tuo tarpu visa kita – žaidimas nesvarumo būsenoje. Kai esi pripratęs prie vienokių dėsnių, o tau pametėja visai kitus. O tada skaitai ir mechaniškai priešiniesi, tačiau priešindamasis stengiesi prisitaikyti ir adaptuotis. Puslapis po puslapio. Kol viską perskaitęs suvoki, kad tas hipotetinis burbulas, kurį minėjau apžvalgos pradžioje, galbūt nebėra toks hipotetinis – galbūt apie jį iš tikrųjų ir yra ši knyga, o ne apie kažkokį neva realų miestą ant dangaus gilumoje šviečiančios mėnulio kupros.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Artemis: A Novel
Vertėja/Vertėjas: Aistis Kelertas
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

pakibeŠios knygos tekstas nėra pretenzingas ar komplikuotas, tačiau net ir tokiu atveju viskas su juo gerai, nes taip ir turėtų būti, nes šioje knygoje svarbiausias ne tekstas, o siužetas, t.y. apiplėšimas, t.y. tas momentas, kuris pildosi sraigtasparniui pakibus virš pastato su išdaužtu stikliniu kupolu, kai pro jį į vidų prasibrovę keli kaukėmis savo veidus pridengę vyrai skaičiuoja kiekvieną sekundę, jie veikia tarsi laikrodis, kuris negali nukrypti nuo ilgai regzto plano. Jie, kaip ir tas sraigtasparnis, pakibę, be galimybės atsitraukti. Iš čia ir knygos pavadinimas. Iš čia ir skaitytojas, pakibęs ir pakabintas.

Tuo tarpu knygos pradžia lėta ir rami tarsi teatro scena, kurioje vienas po kito pasirodo aktoriai, viena po kitos, tarsi repetuojant, tarsi rimtai, išgyvenamos įvairios situacijos, kurios iš pažiūros atrodo lyg tarpusavyje nesirišančios detalės. Tačiau tai tik pradžia, galite būti tikri, kad netrukus viskas susisies, susiklijuos ir susiriš. Ir tas „netrukus“ masina skaityti toliau. Skaitytojas visą laiką žino, kas yra tikslas ir kur link judama – tai apiplėšimas, šimtmečio vagystė, atsakymas į daugybę klausimų, vaistas nuo galvos skausmo, kiekvieną dieną kankinančio kelių entuziastų galvas.

Skaityti lengva ir įdomu, tai tarsi skanūs pietūs, kuriuose nėra slaptų ingredientų, todėl puikiai žinai, ką juos užsisakęs gausi. Ir todėl gali būti ramus, kąsnis po kąsnio sotintis ir džiaugtis šia akimirka.

„Bandyti ką nors suprasti iš Zorano Petrovičiaus plepalų buvo tas pats, kaip nukreipti mikrofoną į futbolo stadioną per derbio rungtynes ir mėginti išgirsti ką nors šnibždantis. Žodžiai pilte pylėsi iš Petrovičiaus lūpų, o policininkai sėdėjo su savo ausinėmis, kasdien vis labiau sutrikę. Jie pildė vieną kietąjį diską po kito įvairiomis to vyro vizijomis apie didžiulius verslo sandėrius ir neįtikėtinomis istorijomis apie nepaprasto grožio meilužes.“

Knyga juda lėtai, tačiau užtikrintai, kol tam tikroje vietoje siužetas pasiekia kalno viršūnę, kur pasirengimas operacijai baigiasi ir prasideda pati operacija, o tai reiškia, kad kamuolys pradeda riedėti žemyn. Ir nors pradžioje atrodo, kad ir čia nėra jokios skubos, tačiau netrukus inercija padaro savo ir pagreičiui nevaldomai didėjant, visi įvykiai, nuotraukos, žodžiai pradeda lėkti nebesustabdomu greičiu, vienas po kito zvimbia pro šalį ir tu to net nejausdamas pradedi bėgti kartu su jais. Netrukus pagauni save ryjantį puslapius vietoje to, kad palengva valgytum. Ir to ramaus sotinimosi tarsi nebūta – kemši į save mėsą, bulves, salotas, ir vandeniu viską užgeri ne todėl, kad trošku, o tik todėl, kad būtų lengviau nuryti.

Nuo kalno riedanti sniego gniūžtė virsta vis didesniu ir didesniu sniego rutuliu, kuris sugriebia ir sulipdo visą skaitytojo dėmesį, atokvėpius, laiką.

„- Yra moteris, – dėstė šeimininkas toliau, – kuri, manau, galėtų būti… naudinga. Gal vertėtų bent jau pabandyti. Ji ieško… draugijos. Yra užsiregistravusi tuose puslapiuose. Na, žinot, kur galima susitarti dėl susitikimo?

Samis ir Malufas linktelėjo. Jei priešais juos būtų sėdėjęs kas nors kitas, vyrai būtų pajuokavę dėl pasirinktų žodžių: „susitarti dėl susitikimo“. Bet su seniu niekas nejuokaudavo. Su juo reikėdavo užčiaupti žabtus ir klausytis.“

O kai viskas baigiasi, tikroji pabaiga tarsi atkartodama knygos pavadinimą lieka pakibusi virš mūsų galvų. Ir tau įdomu, kas buvo po to, kokia pabaiga seka po pabaigos. Klausi, kas? Kaip? Kur? Kada? Nes tau norisi žinoti. Norisi lįsti į paieškos sistemas ir gaudyti informaciją apie šį tikrais faktais paremtą nusikaltimą, kuris tikrai buvo suplanuotas ir įvykdytas. Žodžiu, pabaiga, kurioje klausimų daugiau negu atsakymų.

Ši knyga tikrai geras skaitinys tiems, kas mėgsta kino filmus, todėl nieko keisto, kad Netflix netrukus atliks savo juodą darbą ir tada jau ne vien knyga, bet ir filmas pasistengs, kad abejingų neliktų.

Tiesa, skaitant neramino tik viena mintis – jeigu aš tai skaitau, vadinasi, jiems nepavyko… 🙂

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Helikopterranet
Vertėja/Vertėjas: Simona Padvelskytė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Haruff_Musu sielos naktyje_virselis.indd

Knyga rami, lėta, nuosekli, pernelyg nesiblaško pati ir tuo pačiu neblaško skaitytojo. Viskas čia suskaičiuota, aišku ir niekas tikrai nesiruošia tavęs šokiruoti. Bet skaitant tokią knygą, tau to visai ir nereikia.

Tai knyga apie pokalbius. Apie skirtingas kartas. Apie ramybę ir laiką, kai nebėra tuščio skubėjimo ar nepamatuotų lūkesčių. Apie santykius, kuriuose nė viena pusė nenori kitos aplenkti ar kaip nors kitaip parklupdyti ir pasinaudoti. Vyras ir moteris, žvelgiantys į savo gyvenimo saulėlydžius, dar mažas berniukas, šuo ir keletas kitų, kurie protarpiais atsiranda kadre. Ir viskas. Visi čia atranda save, mokosi, bando sustyguoti savo griūvančius, jau sugriuvusius arba iš po lapų krūvos į saulę dar tik besistiebiančius gyvenimus.

Skaitymas greitas, tačiau ramus, dviem rudens vakarams, kai aplink negirdėti nė garso. Kai pati knyga yra garsas – verčiami puslapiai, juos šiugždantys milžinų pirštai.

Knyga nevargina, netgi priešingai – leidžia atsivėpti ir pailsėti, yra tarsi trumpas atokvėpis ir jame tarpstantis nedidelis amžinybės blyksnis.

„Tuomet kambarį apgaubė tamsa, retinama tik blausių atšvaitų iš gatvės. Jiedu šnekučiavosi apie paprasčiausius dalykus, po truputėlį pažindindamiesi, aptarė smulkius kasdienius miestelio įvykius, senosios ponios Rutos, kaimynės, gyvenančios tarp jųdviejų namų, sveikatą, išsivarčiusias Beržų gatvės šaligatvio plyteles. Paskui nutilo.“

Tokią knygą sunku skaityti, kai aplink triukšmas ar kitokie trikdžiai, nes ji to triukšmo nepermuš, nenuslopins, o tik ramiai pasitrauks į šalį. Ir jokių jai pretenzijų dėl to, nes ji – kaip tyla, kaip užmerktos akys. Trumpa bendrystės akimirka, kai aplink, atrodo, nebelieka jokios bendrystės. Tarsi mažas oro burbulas lakiame molyje. Tai pusiausvyros ir vidinio įsiklausymo paieškos, apie kurias įprastai kalbame naktį, pašnibždomis, kai niekas nemato ir negirdi. Kalbame taip lyg kalbėtume su savo atvaizdu lango stikle už kurio – tik nakties tamsa ir krintančių rudens lapų kvapas.

Tačiau ruduo nebūtų ruduo, jeigu vieną dieną nenusimestų visų savo spalvų, nepaskleistų visų savo lapų ant pažliugusio grindinio, neapsinuogintų prieš atšiaurius vėjus. Tokia ir ši knyga. Melancholiškai spalvota, kerinti savo kvapais, užburianti savo lapų lietumi, o tuomet – nuoga, pažeidžiama, skaudanti.

Tarsi prisiminimas, kuris neduoda tau ramybės. Norėtum jį paleisti, bet negali. Galėtum paleisti, bet nenori. Tad užsikaiskite arbatos, įsisukite į savuosius kokonus ir pasinerkite. Kvėpavimo nereikės sulaikyti ilgam – tik akimirkai. Bet to pakaks, kad ta akimirka jus išvaduotų nuo kasdienybės autostradų dūzgesio. To ir linkiu – neskausmingo adatos dūrio, nuo kurio vis vien būsite priversti krūptelėti.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Our Souls at Nigth
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Filozad_mano vaikas varo is proto_minkstas.indd

Kažkada jau apžvelginėjau kitą šios autorės knygą, kuri, kaip atsimenu, paliko tikrai labai gerą įspūdį. Ir nors ji jau seniai nukeliavo į kitas rankas, kartais atrodo vis dar norėtųsi ją paimti ir pavartyti, idant atgytų į šoną retsykiais nugraviruojančios mintys ir sąmonė.

Tačiau laikas bėga, vaikai auga ir prieš akis jau laikau knygą, kurios viršelis skambiai triumfuoja, kad mano vaikas mane varo iš proto! Žinoma, tai tik skambūs žodžiai, tačiau taip ir atkreipiamas dėmesys, priverčiama suklusti bei sutelkti dėmesį. Net jeigu tik akimirkai!

Ši knyga skirta tam, kad padėtų geriau orientuotis bei pažinti vaiką, kuriam yra nuo 6 iki 11 metų. Suprasti, kas vyksta jo galvoje ir kas sąlygoja vienokį ar kitokį elgesį. Kaip ir ankstesnėje knygoje, svarbiausia čia yra priežastys, nes tik pažinus jas galima tinkamai sureaguoti į pasekmes.

Pradėjęs skaityti vėlgi susiduriu su nuostabia pratarme/įžanga, kuri tokia puiki, kad ją visą norėtųsi pacituoti. Ji tiksli, aiški, metodiška, atliepianti tai, ką nešiojuosi savo galvoje, bet ne visada gebu tinkamai suformuluoti žodžiais.

„Liaukimės vaizdavęsi, kad tėra vienas teisingas požiūris ar sprendimas. Ne. Kiekvienas sprendimas turi savo pasekmes. Į vieną tikslą kartais veda keli skirtingi keliai. Paprastai „teisingo“ sprendimo idėja verčia tėvus jaustis kaltus, o tai ne tik nenaudinga, bet ir žalinga. Jau vien galimybė rinktis ir kitokį požiūrį yra gerai.“

Puiku ir tai, kad jau pačioje pradžioje pateikiami paaiškinimai (savotiška instrukcija), kaip reikia skaityti šią knygą, ką reiškia įvairūs paveikslėliai ir ženklai, iš kokių pozicijų kalbama ir ką norima tuo pasakyti. Tai leidžia pajusti tekstą dar prieš pradedant jį skaityti ir iš anksto atsako į klausimus, kurie dar tik bus užduoti. O tai – labai gerai, nes skaitytojui nereikia pačiam atradinėti knygos taisyklių bei logikos, autorė jas atskleidžia pati, kas tokio tipo knygai yra tiesiog būtina. O toliau ši knyga jau veikia tarsi orientyras, tarsi burė ar vėliava virš minios galvų ir rankų.

„Kai galvojame, kad žaisti mums visai neįdomu, prisiminkime, kad žaidžiame ne su mašinėlėmis, lėle, „Lego“ kaladėlėmis ar „Monopolį“, bet kad žaidžiame su vaiku!“

Knygoje kalbama ne tik apie situacijas, kurios yra dėsningos ir būdingos tam tikram amžiaus vaikui, bet ir apie tai kaip suaugusysis turėtų elgtis su savimi, kaip skaityti save, primenama, kad mes esame ne tik objektas orbitoje, bet ir visa orbita, todėl visų pirma turime pajusti ir pažinti save, o tuomet bus daug lengviau sureaguoti į situacijas į kurias patenkame augindami vaikus.

Tai knyga ne vienkartiniam perskaitymui, o nuolatiniam buvimui po ranka, kad esant reikalui galėtum atsiversti, šiek tiek atitrūkti ir tarsi iš šono pažvelgti į vieną ar kitą situaciją. Toks atokvėpis ir apmąstymas privers nustebti, kai prieš akis atsivers ne vienas ir ne du atradimai, kurių pačiame įvykių sūkuryje nepastebėjome.

Tačiau kalbėti (ypač protingai) – viena, o auginti vaikus – visai kas kita, tad nepamirškime esmės ir prisiminkime, kad mums yra duota gausybė įrankių, o ši puiki knyga – tik vienas iš jų.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Il me cherche!
Vertėja/Vertėjas: Donata Pleskevičienė
Puslapiai: 176 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Alderman_galybeVRSL2019.inddVisa prasideda iš lėto, tarsi bristum į vandenį – vietomis jis šiltas, vietomis – vėsus. Tu brendi žinodamas, kad nuo tavęs tas vanduo nepriklauso, brendi ir tikiesi, kad apsiprasi, kad netrukus jau galėsi panerti. Tačiau kol kas vis dar bijai, vis dar kažko lauki. Nežinomybė traukia, bet tuo pačiu verčia į ją žvelgti atsargiai, verčia saugotis, nes vanduo – ne tavo stichija. Norėdamas jį suprasti, turėsi prie jo prisitaikyti, o tam prireiks laiko. Tokia ir knygos pradžia – su dideliu pažadu, kad jūra plati ir gili, ir niekas kitas tau neparodys kiek joje pavojų, o kiek galimybių, viską turėsi išsiaiškinti ir atrasti pats.

„Prieš pat užmigdama Margo prisimena sparnuotas skruzdėles: kaip vos vieną dieną kas vasarą jos imdavo spiestis namelyje prie ežero, storai nuguldavo žemę, aplipdavo lentutėmis apkaltą pastatą, vibruodavo ant medžių kamienų; ore skruzdžių būdavo tiek, kad galėdavai jų įkvėpti. Jos gyvena po žeme, tos skruzdėlės, visus metus, visiškai vienos. Užauga iš kiaušinėlių, ką jos ten ėda – dulkes ir sėklas, kažką tokio, – ir laukia, laukia. O vieną dieną, kai temperatūra laikosi tinkama kaip tik reikiamą laiką, kai drėgmė lygiai tokia… jos visos vienu metu pakyla į orą. Ir ieško viena kitos. Tokių minčių Margo negalėdavo išsakyti niekam kitam. Visi būtų manę, kad ji išprotėjo nuo streso; Dievas mato, ir taip daug kas tyko ją pakeisti. Bet ji guli lovoje, visą dieną skaičiusi ataskaitas apie apdegintus vaikus, vaikus, purtomus traukulių, apie merginų gaujų kautynes ir tai, kaip jos suimamos, norint apsaugoti jas pačias, ir galvoja: kodėl dabar? Kodėl būtent dabar? Ir jai į galvą vis lenda tos skruzdėlės, kantriai tūnančios, laukiančios pavasario.“

Šios knygos stiprybė – jos tema, kuri tarsi didelis ir aprūdijęs vinis, ištrauktas iš kolektyvinės pasąmonės ir paguldytas prieš mūsų akis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad tas vinis pats iš savęs nieko nekuria, kad nėra jo kur įkalti ar įbesti ir jis čia – tik vienas iš eksponatų. Jeigu nori, gali jį paliesti, pasukioti, pauostyti, tačiau negali jo niekur išsinešti, jis turi likti čia ir liudyti savo istoriją, nes kitaip taps tik dar vienu niekuo neišsiskiriančiu aprūdijusiu vinimi.

Idėja tarsi gerai pakrauta baterija veda į priekį ir yra it pažadas, kad už kampo tavęs gali laukti šis tas daugiau nei statiškas būvis, kažkas dinamiško ir sunkiai nuspėjamo. Tarsi elektros iškrova. Net jeigu iš vieno delno į kitą. Net jeigu iš visų delnų kartu sudėjus. Vienodai neapčiuopiama ir todėl neapibrėžiamai didinga, lyg virš minios galvų pakibusi beformė galybė.

Tai knyga, kurią reikia skaityti daug nesigilinant, tarsi foną. Nekreipiant didelio dėmesio į trikdžius, tiesiog mėginant įsiklausyti į tą traškantį diktoriaus balsą eteryje. Tas balsas, išnyrantis iš triukšmo debesies, verčia itin susikaupti, pagauti kiekvieną jo natą ir taip, koncentruojantis į esmę, nepastebėti trūkumų, kurie kitu atveju pažirtų tiesiai į akis, nudegintų blakstienas ir priverstų tankiai mirkčioti.

Gaila, tačiau šioje apokaliptinėje ir fantastinėje knygoje didelės intrigos neradau, vien smalsumą, kuris masino sužinoti kuo viskas baigsis. Tačiau, kai viskas pastatoma tik ant jo, dažniausiai knygos taip ir neišsprogsta, o iš lėto išsikvepia ir subliūkšta, niekuo nenustebindamos ir tik pratęsdamos savo pačių agoniją. O tada supranti, kad užvertus knygą niekas nepasikeitė, vinis ir toliau rūdys, rūdys ir toliau byrės po stalu ir nebus kas juos sušluoja. Ar tokia ir šios knygos pabaiga – perskaitysite ir sužinosite patys.

Nebijokite, palieskite vandenį, sužinokite, ar juo tekanti elektros srovė pakankamai galinga, kad sutrupintų jūsų smegenis, ar vos juntama, tarsi nežymus ir kiek erzinantis dilgčiojimas paduose.

 

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Power
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Miller_Kirke_VRSL2019.inddŠi knyga yra kažkas tokio. Kažkas, ką aprašyti ar net pradėti aprašinėti, iš karto pritrūksta žodžių. Visas tekstas, po juo besislepiantis veiksmas, o tuo pačiu ir visa dvasia yra šiek tiek aukščiau mūsų, todėl natūraliai – labiau dieviška nei žmogiška. Kažkas iš kito pasaulio. Iš to, kuriame susitinka, susigrumia, įsimyli, išsižudo, stoja vienas prieš kitą ir t.t. titanai, dievai, mirtingieji ir pabaisos. Pasaulio apie kurį mes vis dar girdime iš aplink mus sklandančių vardų, prietarų, patarlių. Pasaulio, kuris, kaip paaiškėja, tūno mūsų galvose vos už kelių vingių, o tai reiškia, daug arčiau negu galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pradėjus skaityti nereikia daug, kad pajustum kaip tekstas išmeta tave už įprastų ribų, be didelių emocijų perlaužia ir vienu lengvu judesiu visą buitį bei paikus, atrodytų, per amžius nekintančius dėsnius paverčiantis niekiniais. Pasaulis į kurį įžengi atsivertęs knygą priklauso dievams ir titanams. Ir su kiekvienu puslapiu suprantu kaip labai jo buvau pasiilgęs. Net jeigu to ir visai nežinojau.

Siužeto ašis – deivė Kirkė, priklausanti titanų giminei. Apie ją ir sukasi visas veiksmas, dievų bei mirtingųjų šokis. Visi jie vienaip ar kitaip yra susiuvami su Kirkės istorija. Visa mitologija tarsi traukiama nežemiško magneto priartėja prie Ajajos salos į kurią ištremiama Kirkė ir kurioje laikas praranda savo prasmę. Šimtai ar net tūkstančiai metų. Dievai nežino laiko ir jo neskaičiuoja. Rašau ir matau, kad žodžiai niekaip neišsitenka aprašyti šią knygą, nes čia reikia ne aprašinėti, o nerti į ją stačia galva nebijant nusilaužti kaklo, nes skaitydamas anksčiau ar vėliau pasijusi ir pats šiek tiek nemirtingas.

„Kai gimiau, žodis, nusakantis tai, kas esu, dar neegzistavo. Mane vadino nimfa, manydami, kad aš tokia pati, kaip mano motina, tetos ir tūkstančiai pusseserių. Mūsų, žemiausių iš žemiausių deivių, magiškosios galios buvo tokios kuklios, kad vargiai laidavo amžiną gyvenimą. Mes kalbėjomės su žuvimis, puoselėjome gėles, iš debesų mokėjom ištraukti lietų, iš jūros – druskos rieškes. Pats žodis, nimfa, apibrėžė mūsų ateities ilgumas ir platumas. Mat mūsų kalba jis reiškia ne šiaip deivę, bet nuotaką.“

Žodžiu, tikrai įspūdinga knyga, todėl labai nudžiugau sužinojęs, kad HBO nusipirko teises pagal šią knygą statyti mini serialą (8 serijos). Kirkė tikrai to verta, jau dabar matau milžinišką susidomėjimą serialu, o tai reiškia – ir dar kartą knyga, kurią tuomet perskaityti jau tikrai norės visi ir visos. Jie ieškos jos, o tu jau būsi patyręs. Ir gal net kelis kartus. Nes tai pasakojimo šedevras. Vienas iš tų, kuriuos rekomenduoju be sąžinės graužaties.

Dievų ir mirtingųjų sintezė, silpnybės ir stiprybės, besimaišančios tarpusavyje, daug paskirų mitų ir istorijų, daug pabirusių paveikslėlių, vardų, nuotykių ir tragedijų, nusidriekusių per vieną didelį audinį, nuaustą Dedalo staklėmis.

Skaitykite, būtinai skaitykite, kad prisimintumėte, kad atrastumėte iš naujo, kas yra tas tikrasis skaitymo malonumas.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Circe
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis