vaikystes salaTai dar viena (jau trečioji) knyga iš Knausgardo knygų serijos. Labai laukta ir godota. Dar net nepradėjau skaityti, o jau tiek į ją sudėta vilčių, tiek būsimo malonumo!

Ši knyga – apie vaikystę. Kaip ir kitos Karlo Uvės knygos, jis ima skaitytoją meistriškai, lyg vandens sūkurys dingstantis kriauklės kloakoje. Vienas, du ir tu jau leki Karlo Uvės atmintimi daugybę metų atgal. Bet lėkdamas tuo vamzdžiu, tuo pačiu leki ir dar vienu – savo atminties vamzdžiu. Tai ir yra šios knygos galia – kad skaitydamas apie Karlo Uvės vaikystę, prisimeni savąją, keli iš atminties stalčių vaizdus vieną po kito, pūti dulkes šalin ir mėgaujiesi šia derme, šiuo menu, tiesiog literatūra, kuri eina kiaurai sienas, valstybes, laikmečius, žmones. Tai – jėga, kurios taip lengvai nesuvaldysi. Jėga, kurią pats savyje ir sukuri, nes patiki jos dvasia.

„Galima būtų manyti, kad šios nuotraukos atliepia tam tikrą atmintį, prisiminimus, bet tai ne manojo „aš“ prisiminimai, tad kyla klausimas, ką tada jos reiškia. Mačiau nesuskaičiuojamą galybę savo draugų ir merginų šeimų nuotraukų iš to paties laikotarpio, ir jos visos vienodos. Tos pačios spalvos, tokie patys drabužiai, kambariai ir veiklos. Bet su tomis nuotraukomis nesitapatinau, jos tam tikra prasme bereikšmės, ir dar aiškiau tai pajuntu žiūrėdamas į ankstesnės kartos nuotraukas, kuriose matau tik susibūrusius žmones, apsirengusius man svetimais drabužiais, veikiančius kažką man nesuprantama. Nuotraukose užfiksuojame laiką, bet ne žmones, nes jų užfiksuoti neįmanoma. Net ir mano pačių artimiausių žmonių. Kas ta moteris, pozuojanti prie viryklės Teresės gatvėje esančiame bute, vilkinti melsva suknele, suglaudusi kelius, praskyrusi blauzdas – tokia septintajam dešimtmečiui būdinga poza? Arba ana su sudėta šukuosena? Mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, tokia švelnia, kad gal tai nė nebuvo šypsena? O ta moteris, viena ranka laikanti spindinčio kavinuko su raudonu dangčiu rankeną? Taip, tai mano motina, taip, mano mama, bet kas ji tokia? Apie ką ji tada galvojo? Ką ji manė apie savo gyvenimą, gyvenimą iki pat tos akimirkos ir dar laukiantį jos ateityje? Tik ji tai žino, nuotrauka neatskleidžia nieko. Nuotraukoje tik svetima moteris svetimame kambaryje.“

Knyga nėra greita, bet vaikystė iš arti būtent taip ir atrodo – lėtai ir įsimenančiai (kad vaikystė yra šimto metrų sprintas, supranti tik tuomet, kai jau seniai esi kirtęs finišo liniją ir sėdi komenatatoriaus kabinoje bei komentuoji kitų bėgikų pasirodymus). O iš tiesų, vaikystė pačioje vaikystėje labiau primena maratoną, kuriame kiekviena ratas atneša kažką naujo.

Skaitydamas tokią knygą tu negali bėgti į priekį, nes čia jokio finišo nėra, čia svarbu ta nuotaika, tas apkloto svoris, kuris tave užgula ir po truputį spaudžia į čiužinį. Tu negali pasijudinti, bet ir nenori, nes tau gerai čia, tu gali niekur neskubėti ir skaityti toliau. Apie, atrodo, labai paprastą, netgi elementarią, tačiau ypatingai detalią buitį. Jos neibaigiančius kasdienius vaizdelius. Kyla, klausimas, ką jie kuria? Ko siekia? O atsakymas paprastas – nieko. Jie tiesiog yra, nes be jų nebūtų ir visko, kas yra aplink. Jie – tai gyvenimas. Merkiantis tavo nuvargusias akis ir tuojau pat vėl šaukiantis kažką nerišlaus į veidą, kad tik greičiau atsibustum.

„Mano skruostais nuriedėjo pora ašarų. Tėtis nusmelkė mane kietu, suirzusiu žvilgsniu.
– Jau DĖL ŠITO tai nežliumbk! – subarė. – Negi nėra NIEKO, dėl ko nebliautum!
Tada įsiverkiau kaip reikiant.“

Kaip jau rašiau, tai knyga, kuri žadina tavo vaizduotę ir atmintį. Jeigu pasakoja apie vaikystę – prisimeni savąją. Jeigu apie Norvegiją – atsimeni kaip ten keliavai ir t.t.

Didžiausia šios knygos drama – tai berniuko ir jo tėvo santykiai. O tikriau – santykis. O tikriau – jo nebuvimas. Nes tai – šaltis, priešiškumas ir dygliai į kuriuos atsirėmęs vėl ir vėl sprogsta vaiko nuoširdumo ir dėmesio poreikio balionas. Ir tai įžemina šią knygą, paverčia ją drama, tragedija. Ji sunki, jos nepakelsi, tik stebėsi, jausdamasis bejėgis, skaitysi žinodamas, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tik liudyti ir vėliau – to niekada nekartoti pačiam, nes tai pasaulio dydžio drama, visatos dydžio tragedija, žaibo iškrovos, suleidžiamos kažkur po žeme, meluojant sau, kad jų nebelieka ir jos niekada nebeiškils į paviršių. Bet jos pasilieka žmoguje su visam. Kiekvienas paskui savyje nešiojasi tą tragediją arba šventę. Kiekvienas net nejausdamas liudija ją visą savo gyvenimą. Tęsia ją arba priešingai – visą laiką mėgina išpirkti, nutraukti ir, žinoma, jaučiasi kaltas, nes nieko negali pakeisti. Skaitydamas šią knygą, toks jautiesi ir tu. Liudiji ir nieko nedarai (nes negali padaryti!), todėl esi tarsi sąjungininkas (prieš savo valią!), kuriam vėliau lengva ranka pats surašytum šaltakraujį nuosprendį.

„Ji mane gelbėjo, nes be jos būtų tekę augti vienam su tėčiu, o tokiomis aplinkybėmis anksčiau ar vėliau būčiau pasidaręs galą. Bet ji buvo šalia, ji atmiešdavo tėčio skleidžiamą tamsą, taigi aš vis dar gyvas, ir nors mano gyvenimas nėra kupinas džiaugsmo, tai niekaip nesusiję su pusiausvyra vaikystėje. Aš gyvenu savo gyvenimą, pats turiu vaikų, o juos augindamas iš esmės siekiu tik vieno – kad jie niekada nebijotų savo tėvo.“

Kadangi ši knyga apie vaikystę, tai reiškia, kad ji yra Karlo Uvės gyvenimo pradžia arba pirmųjų dviejų knygų priešistorė ir todėl skaitant šią norisi grįžti prie pirmųjų, o ypač – pirmosios, nes perskaitęs “Vaikystės salą“, jaučiu, kad daugelį dalykų pirmojoje knygoje vertinčiau ir suprasčiau visai kitaip. Lyg skaityčiau knygą su dviem dugnais. Vienas kurių pradžioje yra paslėptas ir apie jį sužinai tik gerokai vėliau, todėl tik gerokai vėliau supranti, koks yra tikrasis knygos gylis. O taip pat ir tai, kad viskas, ką matome, nebūtinai yra tiesa. Lygiai kaip ir tai, kad antras dugnas jau yra paskutinis, nes iš tiesų tų dugnų gali būti labai daug, kiekvienas kurių pralaužtų vis kitą suvokimo sluoksnį.

Ši knyga – tai nėrimas gilyn. Tai plaučiai pilni atminties tarsi oro. Ir nereikia būti išminčiumi, kad suvoktum, jog orui pasibaigus, paprasčiausiai nuskęsi. Taip buvo, yra ir bus. Dugnas slepiantis dugną. Durys už durų. Ir to niekada nepakeisi, bet gali suprasti, gali priimti ir gali būti atlaidus, o čia – puiki vieta pradėti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Tredje bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

rudens skerdikasEsu perskaitęs nemažai skandinaviškų detektyvų, todėl galiu ramiai sakyti, kad vien šis žodžių junginys (skandinaviškas + detektyvas) jau turi savo svorį. Skandinavai kartelę šiame literatūriniame žanre yra užkėlę labai aukštai ir jeigu paėmęs knygą į rankas matai, kad tai – detektyvas ir jo autorius – skandinavas, tu natūraliai tikiesi, kad knyga nenuvils. Tokiu būdu, bet kuris naujas skandinavų autorius parašęs detektyvą turi pakelti dvigubą iššūkį – ne tik suvaldyti savąjį siužetą ir tekstą, bet iš karto  nusiteikti, kad tas siužetas ir ta knyga bus lyginami su kitomis to paties žanro ir geografijos knygomis. Ir ne tik lyginami, bet ir vertinami bei teisiami, o nusiristi nuo kalno tokiomis aplinkybėmis labai lengva. Taigi, imdamas dar negirdėto skandinavų autoriaus Søren Sveistrup knygą į rankas iš karto tikėjausi, kad ji bus gera ir kad laikas ją skaitant nebus sugaištas tuščiai.

Ir nors pavadinimas kiek per garsiai rėkiantis, pati knyga prasideda ramiai ir tyliai. Veiksmas lėtas, daug lėtesnis negu tikėjausi. Čia daug daugiau statikos ir daug mažiau įvairovės. Tačiau tai neerzina, o priešingai – suteikia pagrindą ant kurio jautiesi saugus ir nesiblaškydamas gali judėti į priekį.

„Sargas rodo į tris ekranus pačiame viršuje, Tulin įsižiūri į nespalvotus vaizdus. Parduotuvės pirmajame aukšte tarsi skruzdėlyne knibžda žmonės. Iš pradžių atrodo neįmanoma ką nors išskirti, kol galiausiai pastebi jį. Einantį ryžtingiau nei kiti, kryžmai išėjimo į Pirklių gatvę link.“

Ilgainiui knyga įtempia ir prikausto dėmesį. Šiame detektyve, priešingai nei keliuose kituose, skaitytuose anksčiau, veiksmas vyksta nuosekliau, epizodai tęsiasi keisdami vienas kitą, o siužeto gija nesiblaško ir nešokinėja tarp kelių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių sluoksnių. Todėl skaitydamas jauti, kad tekstas visada arti tavęs. Tokiu būdu jis tau neleidžia pernelyg atitolti ir tu jau nenori sustoti skaityti.

„Jau sutemę, šiuo metu paskutinės transporto priemonės paprastai išvažiuoja iš pramoninio Pietų uosto rajono ir keliai lieka tušti. Tik ne šiandien. Prieš apgriuvusius pastatus, kadaise tarnavusius kaip didžiausios Kopenhagos skerdyklos, knibžda pareigūnų ir technikų, kurie zuja pirmyn atgal su savo lagaminėliais.“

Galiausiai viskas įsivažiuoja ir pajunti šio detektyvo jėgą. Jis sukonstruotas labai gerai. Nuolat palaikoma ir palaipsniui auginama įtampa, puikus veiksmas, aiški struktūra ir jokių galimybių pasiklysti. Knyga kaip puikiai suplaktas kokteilis, turintis savitą skonį, kuriuo mėgaujiesi ir mėgaudamasis nebenori kelti pradžioje paminėtų klausimų bei lyginti šio skandinaviško detektyvo su kitais. Norisi tiesiog skaityti ir sužinoti kuo viskas baigsis. O tai – puikus ženklas tokiai knygai kai ši.

„Ji neatsako. Staiga pamato, kad per tą laiką į ant stalo padėtą mobilųjį atėjo žinutė iš nežinomo numerio. Tai veidelis su prie lūpų priglaustu pirštu. Rosa suvokia privalanti tylėti, jei tikisi kada nors sužinoti, kas nutiko Kristinei.“

Nepasakosiu kaip knyga baigiasi ir negadinsiu skaitymo malonumo, tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tai – detektyvas, kurį perskaičius, burnoje nelieka keisto skonio. O skaityti buvo tikrai smagu. Ir pabaigus iš karto pradedu galvoti, ar tai vienkartinis šūvis, ar ką tik paliudijau naujos skandinaviškos detektyvinės sagos gimimą apie Hesą ir Tulin.

Nes jeigu taip, tuomet kitą knygą apie juos atsiversiu ramus ir užtikrintas, jau žinodamas, kad ji tikrai pateisins mano lūkesčius.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Kastanjemanden
Vertėja/Vertėjas: Aurelija Bivainytė
Puslapiai: 544 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

suns archipelagasŠi knyga nuo pat pradžių kuria keistą terpę. Tarsi kažkur matytą, girdėtą, jaustą. Tokią pažįstamą, tačiau tuo pačiu neleidžiančią prisiminti jos vardo. Ir tik po kurio laiko susivokiau, kad jau esu skaitęs kitą šio autoriaus knygą ir netgi ją aprašęs – „Brodeką“. O tuomet galai susisiejo ir supratau, kad nuotaika čia ta pati. Kad tai – autoriaus pėdsakai, nykstantys smėlyje. Kažkas jautraus, bet tuo pačiu aptraukto plėvele. Kažkas artimo, bet tuo pačiu archajiško, tarsi žvelgtum į kitą šimtmetį. Skaitant ne vieną kartą aplankė jausmas, kad šiam ūgliui reikia specialios dirvos, o tau niekaip nepavyksta prisiminti, kuriame savo pasaulio kampe galėtum jos rasti.

„Atsakau: taip, aš buvau liudytojas. Kaip ir jūs, – bet jūs nepanorote to matyti. Jūs niekad nenorite matyti. Aš – tas, kuris jums tai primena. Aš – ramybės drumstėjas. Tas, pro kurio akis niekas nepraslysta. Aš viską matau. Viską žinau. Bet aš esu niekas ir noriu toks būti. Nei vyras, nei moteris. Tiesiog balsas. Išdėstysiu jums šią istoriją, pats likdamas šešėlyje.“

Knyga skaitosi greitai – pora vakarų ir baigta. O jeigu labai norite – užteks ir vieno. Ji nepataikauja skaitytojui, todėl čia nerasite vienadienio spindesio, ji labiau primena į amžinybę nusidriekiantį pilką dangų. Yra kokia yra ir viskas.

Knyga niekur neskuba ir su skaitytoju nesivaržo, todėl kartais leidžia jam save aplenkti ir nuspėti koks bus sekantis ėjimas. Bet svarbiausia, ji iš to nedaro jokios dramos. Teka toliau ir tiek. Leidžiasi apžiūrima, tarsi iš medžio pliauskos išdrožtas kampuotas veidas. Netikėtu kampu pasuktas jis primena tau tave patį ir tuo net šiek nugąsdina. Nutvilko. Tarsi už kelių metrų besišiepiantys šuns dantys. Nepaneigiama archipelago dalis.

„- O kam rūpi tiesa, pone Mokytojau? Į tiesą visiems nusispjaut! Jiems reikia jūsų galvos, ir jūs žinote, kodėl jos reikia – nes jus suėmus, atvarius čia, į akistatą su mergaite, jiems tarytum pažadama jūsų gražioji, tokia pilna galva – visiems tiems tuščiaviduriams kiaušams. Įsivaizduokite jų nusivylimą, jeigu ją iš jų atims! Ar esate kada bandęs atimti kaulą iš šuns, kuris pasigardžiuodamas jį graužia?“

Knyga filosofiška, nes ji – tai ne vien siužetas. Ji – dar ir tai, kas slepiasi po siužetu, po rūbais, po kiekvieno iš mūsų oda. Ji – dar ir tai, kieno rankose tas siužetas ir kokius žodžius tos rankos taria. Perskaitykite, niekur neskubėkite, sustinkite akimirkai tarsi lava, jau vėstanti, jau sudeginusi ir sunaikinusi gyvastį. O kai vėl atsimerksite, įkvėpkite ir eikite toliau, tikėdami pasauliu, vildamiesi, kad dar galima jį pakeisti ir kad šį kartą būtinai pradėsite nuo savęs.

 

Vertinimas: 8,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
L’Archipel du chien
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

9 kaasKažkada jau buvau skaitęs kitą šio autoriaus knygą. Negana to, puikiai ją įvertinęs. Todėl nepaisant to, kad beveik nieko, ką tuomet skaičiau, nebeatsimenu, šią knygą atsiverčiau su pakankamai apčiuopiamais lūkesčiais. O gal netgi įsitikinęs, kad ji man turėtų patikti.

“9 kapas“ yra prieš tai skaitytos šio autoriaus knygos (“Beveidės aukos“) tęsinys. Viskas toliau sukasi apie detektyvą Fabianą Riską, kuris toliau plėtodamas savo asmeninio gyvenimo liniją įsivelia į naują detektyvinę istoriją… Kažkur girdėta, bet tokie jau tie detektyvų rašytojai, niekaip negalintys paleisti savo kūdikių. Jo Nesbo turi Harį Hūlę, tuo tarpu Stefan Ahnhem augina(si) Fabianą Riską.

Todėl pradėjus skaityti, atmintį iš lėto žadina kažkur jau girdėti vardai ir pavardės, jie sukasi prieš akis ir smegenys po truputį įsitempia bei pradeda iš giluminių sluoksnių kelti seniai užpustytą informaciją apie juos. Tarsi apie senus klasiokus, kurių nemačiau daugybę metų – iš veido dar atpažįstamus, tačiau per nesimatymo laiką negrįžtamai nutolusius savo gyvenimais ir todėl dabar jau nebeaišku kiek iš tikrųjų apie juos prisimenu, o kiek tik įsivaizduoju prisimenąs.

„Nusileidęs iki platformos, jis nušoko ant bėgių ir toliau skuodė tiesiai į tamsą. Finišas jau visai prie pat. Dar šiek tiek ir jie niekada jo neberas. Jam pasisekė – nebuvo jokio stovinčio traukinio, bėgiuose irgi nieko nesigirdėjo. Staiga už nugaros pasigirdo pokštelėjimas – tarsi būtų sprogusi padanga. Bet čia juk nebuvo automobilių. Jis nesuprato, kas vyksta, net tada, kai sulinkus kairiajai kojai stačia galva krito į bėgius.“

Skaitant, norėjosi prisiminti bent ką nors apie tas “Beveides aukas“, tačiau šios buvo per toli, todėl teliko sustelkti ir mėgautis knyga, kuri gulėjo mano rankose, o ne bene prieš metus rašytame šio blogo įraše.

O susitelkti buvo į ką ir tam net nereikėjo labai didelių pastangų, nes “9 kapas“ iš karto patraukė dėmesį – knyga parašyta meistriškai, o siužetas lankstomas taip lengvai tarsi sensėjaus rankose atgyjanti popierinė gervė, iš šono atrodo, kad tam net nereikalingos jokios pastangos, viskas vyksta natūraliai ir todėl skaitydamas ne vargsti, o ilsiesi.

Žinoma, įvykių, kurie tarsi dėlionė švinta prieš tavo akis, čia labai daug. Kiekvienas jų nešasi savo antraplanius veikėjus, aukas, vardus ir pavardes, kurias, skaitant su kelių dienų pertraukomis, kartais sunku prisiminti ar išlaikyti dėmesio centre, tačiau epizodai, nors ir plaukiojantys, gražiai gulasi vienas prie kito ir tik laiko klausimas, kada jie susikibs į vieną didelį ir gražų paveikslą. O kad taip nutiks, tu net neabejoji.

„Visur buvo apsauginių rankos, kurios greitai galėjo pavirsti į daužančius kumščius. Dabar jos daugiausiai tik stumdė ir tampė jas tarytum melžti vedamas karves. Vis greičiau ir greičiau. Buvo matyti, kad ir apsauginiai patiria stresą, dairydamiesi po šiaip jau ramią užpakalinę gatvę, į kurią niekas kitas per pūgą lįsti nedrįsdavo.“

Pabaiga (o juk tai – kiekvieno detektyvo arkliukas!) tikrai stipri, viskas išsipina puikiai. Ne holivudiškai, ne melodramatiškai, netgi sakyčiau šiek tiek kraupiai, beriant druską ant žaizdos ir kažką paaukojant. Tačiau nei per daug, nei per mažai. Tiek, kiek būtina, kad nutiltum ir iš naujo sutelktum dėmesį į siužetą, kurio sekančio vingio tikrai nesitikėjai.

Ir nors eigoje, kaip minėjau, tu šiek tiek skęsti tarp vardų ir pavardžių, painiojiesi ten, kur nesipainioja gal tik pats autorius ir keli dėmesingiausi skaitytojai, visa tai – niekis, nes kreiseriniu greičiu leki pirmyn, nėra ko stoviniuoti. Ir kuo mažiau lieka iki kranto, tuo autorius turi didesnius šansus tave nustebinti. O likus vos keliems žingsniams (grybšniams) jis jau gali su tavimi daryti ką tik nori. Ir jis tai daro, mėgaujasi savimi. Žinoma. Nes juk tam ir statė šį kortų namelį – kad vėliau galėtų iš bet kurios jo vietos ištraukti tavo įsimintą kortą. Stebiesi net suprasdamas ir nujausdamas, kad tai – tik dar viena apgavystė, nes korta, kurią įsidėmėjai, slepiasi visur, kur tik autorius įsigeidžia (vidinėje tavo švarko kišenėje; tarp tavo paskutinės skaitytos knygos puslapių; tavo bate ir t.t.). O galiausiai paaiškėja, kad nei kortos, nei namelio iš viso nėra ir visa tai – tik žaidimas, kuriuo autorius mėgaujasi ir tu mėgaujiesi kartu su juo. Nes knyga puiki ir vienas malonumas ją skaityti, perskaityti, rekomenduoti.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Den Nionde Graven
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Pluduriuojancio pasaulio

Knyga, kaip ir jos pavadinimas, – plūduriuojanti, todėl sunkiai apčiuopiama, o tuo labiau – aprašoma. Ji tiršta japonų kultūros ir spalvų. Tokia tiršta, kad kiekvienas žodis ar veiksmas čia tėra šydai, giliai po savimi slepiantys tikruosius žodžius ir veiksmus. Tačiau po kiekvienu sluoksniu, slepiasi tik dar vienas sluoksnis ir todėl kartais atrodo, kad tai – tik žaidimas, kurio tikslas suregzti tau vis kitokią užduotį, paslėpti tikrąją tiesą vis už kitų popierinių sienų ir tvenkinių, vis už kitų drobių. O nuostabiausia tai, kad dalis jų – dar net nėra nutapytos.

Vienas nuostabiausių šios knygos triukų yra autoriaus persikūnijimas ir susitapatinimas su pagrindiniu knygos veikėju. Būtų galima sakyti, kad tai net pats stipriausias knygos paveikumo aspektas. Ir todėl tu jau neabejoji autoriumi, priešingai – abejoji savimi, nes versdamas vieną sluoksnį po kito ir ieškodamas to šešėlį metančio kūno, greitai pasiklysti. O jau visai netrukus ir pats tampi tik šešėlis, nebejauti savo kūno, savo fizikos, kuri kaip dar viena tiesa, lieka tik numanoma. Kaip dar viena apgavystė, apsuka tave aplink pirštą ir palieka tarp išsiliejusių spalvų, apšviestą blausaus žvakės plazdėjimo. Ir jokių materijų aplink – tik šešėlis prieš šešėlį.

„Geriausi dalykai, visada sakydavo jis, susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus. Tai, ką žmonės vadina plūduriuojančiu pasauliu, Ono, Džisaburo mokėjo vertinti.“

Tokia ir visa knyga – tarsi paskutiniame epizode į vandens paviršių sodo tvenkinyje išnyrantis karpis. Gali net nemėginti jo pačiupti, nes iš karto žinai – jis dings daug greičiau nei tau pavyks ką nors padaryti. Dings ir tau teliks abejonė, ar spėjai jį paliesti. Sėdėsi primerkęs akis ir svarstysi, ar ten buvo jis, ar tik blizgantis vandens paviršius. Kitaip tariant, dar viena apgavystė.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
An Artist of the Floating World
Vertėja/Vertėjas: Mėta Žukaitė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

1557391773_po_raudonu_dangum_2d1

Prieš paimdamas šią knygą visiškai nežinojau, ko galėčiau tikėtis. Iš aprašymo buvo aišku tik apie ką ji bus, tačiau dažniausiai aprašymuose skambantys ditirambai tebūna reklaminis triukas. Todėl knygą skaityti pradėjau atsargiai ir kiek nepatikliai. Nenorėjau iš karto nerti žemyn galva, nes kas žino – gal vandens tik iki kelių ir toks šuolis pasibaigtų lūžusiais kaklo slanksteliais. Tačiau braidymas ilgai netruko – knygos vanduo ėmė ir įsiurbė mane į savo purslus, užtvindydamas bet kokias išankstines abejones.

„Lydantis kino juostai, kieme tratėjo priešlėktuvinės gynybos pabūklai, o anksčiau neregėti Sąjungininkų bombonešiai skriejo virš Milano iš savo vidurių siųsdami miestui pragaištingą liepsnų ir griūčių lietų.“

Dabar, jau perskaitęs šią knygą ir kiek atsitokėjęs, galiu pasakyti, kad tai nuostabi, įtraukianti ir visiškai užvaldanti knyga. Pulsuojanti istorija, paremta tikrais liudijimais. Ryškios Italijos spalvos, skonis ir tuo pačiu antrojo pasaulinio karo šešėlis, fašistai, žiaurumas, prievarta. Galiausiai neteisybė ir drąsa, gimstanti iš nepatyrimo ir jauno kraujo.

Knygą skaityti lengva, įdomu ir tikra. Taip ir jauti kalnų sniegą ir ledą, aplink lekiančias sprogimų skeveldras, dulkes, antskrydžių pavojų, prakaitą, pykčio ir nuovargio perkreiptus veidus, baimę vienų ir desperaciją kitų akyse. Niekada nepatyręs karo, negalintis jo su niekuo palyginti ar atpažinti, vis vien jaučiu jį per tekstą, išgyvenu ir tvirtinu – tai puiki literatūra. Ir ne tik literatūra kaip tekstas, bet ir kaip vaizdas, siužetas bei materija, kurią, atrodo, įmanoma netgi apčiuopti.

„Kaip ir visi prieš jį buvę faraonai, imperatoriai ir tironai, dučė savąją imperiją sukūrė tik tam, kad ji subyrėtų į šipulius. Tą vėlyvo pavasario popietę galia išslydo iš Benito Musolinio rankų – kaip džiugesys iš jaunos širdies, kuriai lemta našlauti.“

Tai įtikinanti knyga ir todėl reikia visai nedaug, kad pasijustum nebe skaitantis, o gyvenantis tarp knygos puslapių. Net ne tarp puslapių, o erdvėje, kuri driekiasi visuose aprašomuose miestuose, automobiliuose, bučiniuose, visose kulkose, draugų kraujyje ir priešų munduruose, žvilgsniuose, netgi kvape.

Knyga stipri ir tragiška. Sukrečianti, didelė kaip ir pats pasaulis. Tai jau net ne knyga, o kiaušinio lukštas, pradžioje apglėbiantis gyvybę, o vėliau – vien tik tuštumą. Ši gimsta iš karo, kuris žiaurus, negailestingas. Jame niekas ir niekada nelaimi, tik miršta. Vieni – viduje, kiti – išorėje. Tokią knygą skaityti verta, tačiau ji nėra lengva ar paprasta. Ji palenda po tavo oda ir tu jauti, kad ją perskaitęs jau nebesi ir nebebūsi toks pats.

Gyvenimas kaip knyga, kitaip nepavadinsi. O faktas, kad tai – reali istorija iš dar gyvų lūpų, knygą pakelia į visai kitą lygį. Nes perskaitęs tu jau ieškai internete informacijos apie tuos įvykius, verti vieną dokumentinę nuotrauką po kitos ir kraupsti nuo to, ką regi tavo akys. Tokiu būdu visas tekstas tiesiog įspaudžiamas į tavo atmintį be galimybės atšaukti ar ką nors pakeisti. Jautiesi tarsi siūbuodamas ant lyno, tarp karo pragaro ir taikos euforijos. O ši, beje, kartais gali būti net grėsmingesnė ir pavojingesnė. Todėl visi pasirinkimai tau pradeda atrodyti kreivi ir neteisingi. Ir tu laikaisi iš paskutiniųjų jėgų, tiesiog siūbuoji tarp viso to, kas telpa po raudonu dangum, nudažančiu visų akis vienoda spalva.

Knyga stipri ir nepaliekanti abejingų. Skaitykite ją nekreipdami dėmesio į aprašymus ar rekomendacijas, nes jie – tik paviršius, turite pajusti šios knygos jėgą patys, nes ši knyga – kaip gyvenimas, kai gyvenimas prasideda ir baigiasi, o žmogus, kuriam jis priklausė, paliekamas stumti dienas toliau. Ir to niekaip neišrėksi, tai galima tik nutylėti. Tarsi po marškiniais vis dar šiurpstančią odą.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Beneath a Scarlet Sky
Vertėja/Vertėjas: Vaida Jėčienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

artemideĮsivaizduokite gyvenimą burbule. Tik ne tame hipotetiniame, kuriame kiekvieną dieną sukatės, tačiau realiame burbule, kuris užskliaustas mėnulio paviršiuje ir už kurio ribų plyti vakuumas. O dabar įsivaizduokite keletą tokių burbulų, kurie tarpusavyje susieti tuneliais ir pavadinti Artemidės vardu. Na, štai, turite gyvą miestą mėnulyje, o atveriant knygą, atveriate ir to miesto vartus.

Ir nors gyvenimas mėnulyje iš šono gali atrodyti itin įspūdingas, pradėjus skaityti tas įspūdis po truputį blėsta, nes knygos stuburas – tai vienos merginos istorija. Tokios istorijos atitikmuo puikiai galėtų būti vystomas ir žemėje (ar bet kokioje kitoje erdvėje), tačiau tuomet jis netektų mėnulio dėmens ir taptų įprastu, kažkur jau tikriausiai girdėtu bei regėtu scenarijumi. O kad taip nenutiktų, veiksmas vyksta būtent mėnulyje, ant kurio ir laikosi visa knygos dvasia.

Artemidėje yra ir aštrumo, ir fantastikos, ir meilės, ir rūpesčio, ir nuotykių, ir t.t. Visko po truputį ir todėl nebeaišku į ką reikėtų koncentruotis. Skaitai ir tekstas plaukia pro šalį nepalikdamas nuosėdų. Nors viską prisimeni, įsitrauki, pagauni smalsumą už uodegos, tačiau knyga vis vaidenasi tarsi niekuo neišsiskiriantis taksi automobilis. Kol sėdi jame, tol esi jo, tačiau vos tik pasieksi tikslą ir išlipsi, niekaip nebesutapatinsi savęs su tuo, ką patyrei salone.

„Jau žinote, kad tarpas tarp dviejų kupolo apvalkalų užpildytas smulkintais akmenimis. Tačiau ten taip pat yra oro, kurio slėgis – dvidešimt ir keturios dešimtosios kilopaskalio – maždaug devyniasdešimt procentų Artemidės slėgio. Be to, toji erdvė tarp apvalkalų nėra koks nors vientisas, milžiniškas karkasas. Ji padalyta į šimtus lygiakraščių trikampių, kurių kraštinių ilgis – po du metrus. Kiekvieno tokio skyriaus viduje įtaisytas oro slėgio jutiklis.“

Galima būtų tęsti ir tęsti. Kartais atrodo, kad autorius užsižaidžia su sau pačiam taip patinkančia moksline fantastika ir nebelieka vietos niekam kitam. Čia gausu detalių aprašymų, pradedant įvairiausia technika, baigiant mėnulyje veikiančias dėsniais ir jų specifika. Visi aprašymai logiški, svarbūs ir teisingi, jeigu nori tinkamai pajusti taisykles, kuriomis žaidžia autorius, tačiau skaitant gausybė smulkmenų ir faktų suveikia ne knygos naudai ir tu pradedi norėti juos paprasčiausiai praleisti ar prasukti tarsi televizijos reklamas. Tačiau šias iškirpus, beliktų istorija apie merginą, kuri atsiduria nepavydėtinoje situacijoje ir gelbėdama savo kailį tuo pačiu yra priversta gelbėti ir patį Artemidės miestą. Skamba dvejopai, iš vienos pusės – nemažai veiksmo ir įtampos, tačiau iš kitos – savotiškas vakuumas, kuris niekur toliau už tuos kelis burbulius, suręstus mėnulio paviršiuje, neveda.

Taigi, daug detalių ir balasto, kuriuo negalima lengva ranka atsikratyti, nes oro balionas nusklęstų į kosmosą ir paaiškėtų, kad karalius nuogas. Viskas, ką turime, reikalinga ir neišvengiama, ir skaitant knygą susigyveni su tuo tarsi su juodžemiu panagėse.

„Pastaruoju metu supratau, kokie svarbūs yra draugai, o tu – vienas iš geriausių draugų, kokius esu turėjusi. Labai norėčiau susitikti asmeniškai. Be to, kas gi nenori atskristi į Artemidę?

Tai nuostabiausias miestas visatoje.“

Užbaigiama, tuo tarpu, gražiai ir netgi sakyčiau kūrybingai. Ir nors balansuojama ant ribos tarp šabloniškų siuvinių, tačiau pusiausvyrą pavyksta išlaikyti. Už tai tikrai norisi knygą pagirti. Tuo tarpu visa kita – žaidimas nesvarumo būsenoje. Kai esi pripratęs prie vienokių dėsnių, o tau pametėja visai kitus. O tada skaitai ir mechaniškai priešiniesi, tačiau priešindamasis stengiesi prisitaikyti ir adaptuotis. Puslapis po puslapio. Kol viską perskaitęs suvoki, kad tas hipotetinis burbulas, kurį minėjau apžvalgos pradžioje, galbūt nebėra toks hipotetinis – galbūt apie jį iš tikrųjų ir yra ši knyga, o ne apie kažkokį neva realų miestą ant dangaus gilumoje šviečiančios mėnulio kupros.

 

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Artemis: A Novel
Vertėja/Vertėjas: Aistis Kelertas
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis