Knausgard_manokova1_vrs.indd

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

tomas-venclova-nelyginant-siaure-magneta-1_z1

Storos knygos man dažnai kelia savotišką baimę. Visų pirma dėl to, kad baiminuosi ilgai užtruksiančio skaitymo. Nes užtrukęs skaitymas visada linkęs skaitytoją atsieti nuo teksto, nukreipti jo mintis šalin, suvaryti laiko pleištą į vientiso skaitymo akmenį. Ir kuo daugiau laiko vandens prabėga, tuo pleištas labiau išbrinksta, galiausiai priversdamas akmenį skilti. O šiam skilus, skaitytojas ir tekstas – jau tik du kūnai, nebeturintys bendros jungties. Todėl prieš paimdamas šią knygą į rankas taip pat šiek tiek baiminausi, tačiau tai nesugebėjo numaldyti noro ją atsiversti ir paskirti jos skaitymui savo dienų tėkmėje pabirusias valandas ir pusvalandžius.

Skaitymui, kuris vos paleistas pasrūva į vidų ir telieka juo mėgautis. Džiaugtis. Šypsotis. Nes su kiekvienu jo kąsniu vis maloniau, su kiekvienu puslapiu vis daugiau helio patenka į plaučius, tad jau visai greitai tarsi saulės nutviekstas balionas atsikabini nuo žemės ir pradedi kilti. Virš eilinių žmonių, jų kasdienybės, virš gatvių, miestų, valstybių, virš girdėtų ir negirdėtų pavardžių. Galiausiai virš laiko ir istorijos lūžių. O šitaip bekylant labiausiai stebina tai, kad tekstas (bet juk tuo pačiu – ir peizažas) išlieka paprastas ir aiškus. Lyg būtų pasakojamas ne aplink susispietusiai miniai, o tik tau vienam, įsitaisiusiam prieš patį T.V., ramiai gurkšnojančiam vis dar karštą arbatą. Tai pokalbis (o tuo pačiu – ir pašnekovas), kurio malonu klausytis ir kurio visai nesinori pertraukti.

„Ar išloši mane, ar praloši – kol kas nežinia.
Šitos dirvos nusekę, žvaigždynų tankmė išgenėta,
Aš pritraukiu nelaimę, nelyginant šiaurė magnetą,
Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.“

Knygai įdienojus Ellen Hinsey vis dar narsto su poetu po jo gyvenimą, sutiktus žmones, liudijamus procesus, bet jau vis dažniau gręžiasi į poeziją. Po truputį pradeda ją aiškinti, preparuoti, narstyti. Tarsi laikrodį, rizikuodami niekada jo nebesurinkti atgal. Kartais rodosi, kad tam tikrose vietose, tai – jau šiek tiek per gilu, kad atsiranda takoskyra ir eilinis skaitytojas rizikuoja prarasti ryšį su tekstu ir knyga bei šiek tiek nuklysti į šoną. Kita vertus, čia ir supranti, ši knyga – ne eiliniam skaitytojui ir jai būtinas tam tikras pasiruošimas, kurį visiškai sėkmingai galima pavadinti namų darbais ar paprasčiausiu per gyvenimą sukauptu bagažu.

„Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto.“

Knygą skaičiau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai. Todėl mano baimė, kad prarasiu ryšį su tekstu, nepasiteisino. Knyga vienareikšmiškai didi ir rekomenduotina perskaityti. Iš vienos pusės – tai istorijos vadovėlis, puikiai susiejantis Lietuvą su pasauliu, ir parodantis, kad visi ryšiai – lengvai perprantami ir nesunkiai įsimenami, t.y. visai kitokie nei tie, kuriuos dažnu atveju piešė mokyklų programoje siūloma medžiaga. Iš kitos pusės – tai T.V. ir jo gyvenimo drama, jo draugai, susirinkę Nobelio premijas, jo patirtis ir požiūris į tai, kas tuo metu vyko istorijos raštuose ir paraštėse, kuriuos tik paryškina knygoje pateiktos archyvinės nuotraukos, pabrėždamos, kad visi čia aprašomi žmonės kažkada buvo (arba vis dar yra) gyvi ir kad ši istorija – ne fantazijos vaisius. Iš trečios pusės – tai stiprus poezijos sukandimas ir skaitant šiuos pokalbius (nors pokalbiai – tai tik forma, atverianti T.V. liudijimą) po ranka nori nenori atsiduria T.V. poezijos rinkiniai ir eilėraščiai į kuriuos dabar jau pradedi žvelgti visai kitu žvilgsniu ir pro visai kitokią prizmę. O nuo to šis sukandimas tik tampa stipresnis ir tik dar sunkiau (o gal ir visai nebeįmanoma) iš jo išsivaduoti.

Pats T.V. knygoje žmogiškas, tačiau nevienareikšmis, todėl ir interpretuoti jį galima įvairiai. Faktas vienas – realybės bei pasaulio suvokimas tuomet ir dabar nepalyginamai nutolę, todėl bet koks skaitytojo vertinimas turi būti pasvertas ir atskiestas galimais kategorijų bei sąvokų nesutapimais.

Tačiau kad ir kaip bebūtų, T.V. gyvenimo, kaip ir jo poezijos, žymės nepaneigsi, ji per ryški. Netgi sakyčiau, privaloma pažinti. Atkartojanti santvarkų ir geografijų randus. Ji pati tarsi randas, kurio jau nebeskauda, bet kurį vis dar galima paliesti. Pajausti. Ir vis dar galima pabandyti suprasti. Net jeigu atskaitos taškai jau seniai pasislinkę į šalį.

Nepaisant to, koks yra autorius (su visais savo kontekstais) bei kokie esame mes, visi telpame vienoje erdvėje. Viename lape. Ir tuo reikia neginčijamai džiaugtis. Todėl nesunku pripažinti, kad tai – knyga gurmanams. Knyga tiems, kuriems įdomu. Tiems, kuriems „ilgai“ dar nereiškia „nuobodžiai“.

O visa kita – tik žodžiai.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova.
Vertėja/Vertėjas: Laimantas Jonušys
Puslapiai: 534 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

skersveju-namai-1

Turiu sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti, nes įsigijęs tik paguldyčiau į lentyną ir ten jos beviltiškai turėtų laukti savo eilės.

Daugelis jų ir laukia, nužvelgia mane praeinantį savo klausiamais žvilgsniais. Suprask, gal jau? Deja, stumtis pro tą popieriuje šlamantį mišką nėra taip lengva. Vis kažkoks paukštis ar žvėries siluetas pagauna tavo dėmesį ir mišką palieka fone.

Mišką, bet tuo pačiu ir neišsipildymo jausmą, kuriam numaldyti nešiojuosi galvoje sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti. O kai kas nors klausia, ko norėčiau dovanų viena ar kita proga, aš jau žinau. Esu konkretus ir praktiškas.

Tokiu būdu mano lentynoje atsirado ir Skersvėjų namai. Nepaisant to, ji vis vien savo eilės turėjo laukti dar bent tris mėnesius, o po to dar bent porą mėnesių savo eilės laukė ši apžvalga. Taigi, įskaitant nedidelius plyšius, apie šią knygą rašau praėjus beveik pusmečiui nuo jos atsidūrimo pas mane. Ir tai, sakyčiau, niekuo nestebina.

Priešingai negu tekstas – įsiskaitai ir nebegali paleisti. Nors atrodytų, kas čia tokio. Nei blizgučių, nei žėručių. Tačiau skaitai ir jauti – kažkas tokio yra. Kažkas paprasto, bet nepaprasto. Kažkas parašyto, bet gyvo. Lyg ir niekuo neišsiskiriantys epizodai. O ir pagardinti tuo, ką turi visi – druska ir pipirais. Tačiau viskas taip dera tarpusavyje, kad “niekuo neišsiskiriantis“ greitai virsta “sunkiai pakartojamu“. Skaitai ir skanu. Netgi labai. O vietomis – netgi labiausiai. Ir ypatingai, kai siūlo galai susieina ne apmąstymuose, o siužete.

„Jį iš visur atleidžia, nes jis ieško teisybės, o teisybės, kaip žinome, nėra niekur. Be to, už teisybę, kurios niekur nėra, reikia kentėti, mokėti baudas, sėsti į kalėjimą.“

Tekstai įtikina ir yra itin gyvi. Vizualūs. Daiktiški. Tarsi žiūrėtum į skruzdžių koloniją pro padidinamąjį stiklą. Tik ta skruzdžių kolonija – žmonės, gyvenantys šalia tavęs. Kartais kitoje, o kartais – net ir šioje sienos pusėje. Ir stebint tuos žmones anksčiau ar vėliau kyla noras juos paliesti. Anksčiau ar vėliau nustoji varžytis ir leidi sau tai. Lieti juos, glostai. Stebi akimirkoje įšalusius gyvenimo atspindžius, daiktus, skersvėjus.

„Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą… O jei dar vaizdžiau, tai tikra būna tada, kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia. Kai vėjas ten siaučia, o dulkes, smėlį čia tau į akis neša, palto skvernus plėšia, skrybėlę pastvėręs laukais ridena.“

Ši knyga – tai žmonių gyvenimai. Atrodo, kas čia tokio. Atrodo, jie juk greičiausiai net netikri. Bet skaitai ir veriasi spalvos. Tikras menas parašyti žmogų su visomis jo duotybėmis, kad jis neatrodytų pilkas ir tuo pačiu netikras. Menas, kuriuo džiaugiesi ir mėgaujiesi.

Viskas spalvota ir labai apčiuopiama. Tarsi būtų ne Lego, o Lego Duplo. Ryšku. Nepaneigiama. Maišai detales, jungi tarpusavyje, šypsaisi ir žinai – netrukus jos tave kažkuo nustebins. Ir nustebina. Nes visose istorijose gyvena lūžis. Tarsi pažadas, kad jas visas galima ir todėl jos visos anksčiau ar vėliau bus išardytos. O tada viskas prasidės iš naujo. Dar ir dar kartą.

Tuo tarpu pats skaitymas  (matyt, atkartojantis išorinį ritmą) buvo dvejopas. Beatodairiškai neriant, bet tuoj pat keliant galvą aukštyn. Neriant, bet nepaneriant. Kylant aukštyn, bet taip ir neleidžiant kūnui iškilti. Laikas pjaustė pyragą, o man beliko jį valgyti ir įprasti nebeprašyti antro gabaliuko, nes tas pirmasis – visada paskutinis ir niekada jo nepakartosi. Todėl mėgaukis čia ir dabar. Nes jis skanus. Nes jis vienintelis. Nes jo, kaip ir tavęs, greitai jau nebebus.

„Beržas ir drebulės šlama taip, kaip jis išmoko girdėti gyvendamas saloje, – ne lapai šlama, o vienas į kitą trinasi tūkstančiai žuvų žvynų.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 173 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

dulkiu spalvos zuveles

Dar viena pirmoji knyga, bet paėmus ją į rankas iš karto atrodo, kad ji bus visai kitokia negu prieš tai buvusioji. Ir išties – kitokia. Netgi labai. O tai tik dar vienas įrodymas, kad debiutuoti galima įvairiais būdais ir formomis. Šiuo atveju, knygos autorius įdėjo nemažai pastangų ir aplink savo debiutą sukūrė išskirtinę aurą – pasirūpino ne tik tuo, kad knygos pristatymas vyktų kirpykloje, bet ir tuo, kad pati knyga turėtų savo kvapą (!). Tiesa, jo gauti galima ne visur, tačiau manajam egzemplioriuje ilsisi knygos skirtukas su tuo specifiniu kvapu, kuris iš pradžių primena operacinės tvarsčius, o nuslūgus pirmiesiems atspalviams, po savaitės ar dviejų, uosdamas vis labiau pradedi abejoti prieš akis iškylančiais vaizdiniais. Tenka praleisti ne vieną savaitę, kol supranti, kad dabar tas kvapas primins būtent šią knygą. Ir nuo to tik džiugu, net juk toks ir buvo pagrindinis viso to tikslas.

„Verdamas duris jis atsisuka ir mato, kaip apsauginis lėtai lenkiasi paimti nukritusios rankenos, kurią tarytum mėsingą kaulą saugo Betmeno Čihuahua šunelis. Jis urzgia, Betmenas traukia šunelį už pavadėlio, o apsauginis dar svarsto, ar spirti šuneliui, ar vožti Betmenui…“

Ir nors vietų, kurios užkabintų, čia reikia paieškoti truputį ilgiau, galiausiai tu jas vis tik randi. Arba jos randa tave. Tos vietos. Tie blykstelėjimai, kurie it išlindusios vinių galvutės tik ir telaukia kol prisėsi ant suoliuko. Gali būti, įžnybs. Gali būti, perplėš kelnes. O gali būti, ant jų taip ir nepataikysi. Žodžiu, visas spektras spalvų ir atspalvių, kuriuos kiekvienas prisitaikys pagal savo rūbą.

Žvelgiant iš tolo, knyga rami ir nuosaiki, tokia pat pastelinė kaip ir viršelyje išsiliejusios žuvelės, iš lėto graviruojančios akvariumo pakraščiais. Tokių negaudysi ir nevalgysi, tik nulydėsi nušvitusiu veidu ir visai nesirūpinsi tuo, ar šeimininkas nepamirš jų pamaitinti ir ar jos iš viso turi kokį nors šeimininką.

Knygose kaip ši, visi atsakymai atrodo teisingi, kruopščiai apskaičiuoti ir todėl – visai nebesvarbūs. Nes skaitydamas supranti, daug svarbesnė čia plokštuma, nuo kurios jie atsispiria tarsi minkšti gumos kamuoliukai. Aukštyn ir žemyn. Aukštyn ir žemyn. Aukštyn ir žemyn. Kol sustoja ir nebepakyla. Kamuoliukai. Tačiau ir rankos, turinčios užversti knygą.

„Visi deramai praalkę, visi laukia užsisakyti norimo patiekalo – kas salotų su feta, o kas dienos sriubos ar kebabo. Francas laukia, kol prieš jį stovinti moteris su krokodilo odos rankine užsisakys airano, trys statybininkai kreiduotais veidais – tris kubietiškas picas su tunu, ananasais ir brokoliais, negausiai apibarstytas bazilikais ir cigaro „Montecristo No. 5“ drožlėmis – vietoje pipirų.“

Ne visą  tekstą bus lengva suprasti, tačiau prie jo ir neriškite savojo laivo. Čia daug svarbesnis kvapas, spalvų dermė, šešėlių žaismas. Tai vienas iš tų atvejų, kada tekstai atgyja knygoje. Į paskiras šio (bet dažnai – ir bet kokio kito) autoriaus publikacijas spaudoje, atrodo, sunkiai prisiversi pažvelgti, tuo tarpu knygoje visi skutai sukimba tarpusavyje, susijungia, pradeda veikti. Galbūt iš lėto, silpnai ir tik tam tikru dažniu, tačiau veikti. O tai ir yra svarbiausia.

Nors kartais atrodo, kad viskas (ir scena, ir pagrindinės ložės) labiau skirta pačiam autoriui negu skaitytojui. Nes šis tikrai ne viską iškoduos ir liks nemažai dalykų, kuriuos tinkamai suprasti ir interpretuoti galėtų tik juos sukūrusios ir užrašiusios rankos. Būtent šalia tų rankų tarps ir foteliai viešbučio fojė, ir juose laukiantys žmonės, skęstantys ramioje saloninėje muzikoje. Laukiantys ir jau visai nesvarbu ko. Svarbu, kad vis dar. Kad nenuleidžiantys rankų. Pastebintys šią knygą ant žurnalinio staliuko ir akimoju patys šios knygos egzemplioriais pavirstantys. Apie tai ir yra “Dulkių spalvos žuvelės“ – apie knygas, laukiančias fojė sustatytuose foteliuose. Laukiančias. Ir visai nesvarbu ko. Svarbu, kad vis dar.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Studija be pykčio
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

rimkaite 21a

Graži nedidelė knygelė. Malonus viršelis, prisilietimas, nuojauta. Bent jau tokie pirmieji atodūsiai paėmus į rankas Virginijos Rimkaitės dvidešimt pirmąjį amžių, kurį atsivertus iš karto tenka pamiršti vizualinę pusę ir pradėti pažintį su tekstu. O prie šio reikia priprasti, nes jis nėra daugybę kartų matytas ir patirtas, dar nesurambėjęs, nesuaugęs su savimi. Tai – naujas, dar tik besiformuojantis organizmas, todėl reikia išmokti prie jo prisitaikyti, įsileisti tą organizmą, tą struktūrą į save.

Skaitydamas šią knygą patenki į pasaulį, kurį, atrodytų, labai gerai pažįsti, bet kuris vis vien sugeba tave nustebinti. Jis toks tikras, kad atrodo, gali paliesti, nes jis tikrai egzistuoja ir tikrai esi jį patyręs. Tuos visus tariamus žodžius, ženklus, judesius.

Tas pasaulis – tai tavo pasaulis. Nors ir iškirptas tau dar nepažįstamų rankų. Bet tau patinka tai, ką matai. Kaip lūžta vytelė, kaip skyla riešuto lukštas, kaip kyla tavo galva. Skaitant neapleidžia jausmas, kad ir tu sukiojiesi kažkur visai šalia išguldytų situacijų, tik autorė dar nespėjo tavęs užrašyti.

„Koks teisingas šių dviejų taurių piliečių pastebėjimas: mus apgaubęs kažkoks siaubingas apvalkalas, kuris izoliuoja mus nuo bet kokios vilties bent minimaliai susidurti su kuo nors, ko neįmanoma ar nereikia paaiškinti. Kokie pasmerkti mes, patys iš savęs atėmę viską, kas bent šiek tiek sujudintų mūsų neįžvelgiamas sielos kertes.“

Ir iš tiesų, skaitydamas puikiai supranti, kad gavai tai, ko tikėjaisi. Tą nenušlifuotą jaunystę, tą tikrąją PK (pirmąją knygą). Tau artimas šis dvidešimt pirmasis amžius, ši dvasia, o ypač šis tekstas, pripūstas įvairiausių nesusipratimų. Tų žavių kasdienybės spindulių, kurie sukritę į vieną tašką virsta nesulaikomu šviesos srautu.

Ir, aišku, džiugu, kad autorė nesiekia dirbtinai šokiruoti (?), tekstas nuosaikus, be keiksmažodžių, kūlversčių ore. Tolydus ir visaapimantis. Lyg ir nieko neįprasto, tačiau jame – viskas, įskaitant ir tave patį.

„Po keturių dienų ji įdėjo į dubenėlį supelijusios duonos, apipylė vandeniu ir išėjo nieko netarusi, piktai sučiaupusi lūpas ir dar pikčiau dėbtelėjusi į jį pro blakstienas. Dar po kelių dienų atnešė tik seną sudžiūvusį kaulą ir pareiškė, kad daugiau nieko nesitikėtų, nes tai, ką jai sumokėjo, tebuvo vargani pinigai, o ji negalinti išlaidauti. V. nepaaiškino jai galįs mokėti daugiau, nes buvo šuo.

Jam dingtelėjo, kad šunys gal net negalvoja žodžiais kaip žmonės. Koks tuščias ir beprasmis yra žodžių apvalkalas ir kokia neįkalinama mintis, viskas, ką jautė, visada buvo tik šalia to, ką sakė. Ir jis apsisprendė daugiau nebegalvoti. Nuo šiol būsiu pats tikriausias šuo, paskutinį kartą pamąstė tėvas V.“

Šią knygą galima skaityti dvejopai. Kaip paprastą pasakojimą arba kaip išvirkščią šventojo rašto (?) pusę. Todėl visi, kurie gebės atverti šį kontekstą (o durys į jį suslėptos skyrių pavadinimuose), bus įtraukti dar giliau. Į tamsą, kurios dugną mėginant užčiuopti, šis vis pasislenka per sprindį tolyn.

Dėl daugiasluoksniškumo, gyvybės ir spurdėjimo rankose, tokią knygą reiktų perskaityti bent keletą kartų ir kiekvienu atveju, tikiu, rastųsi kažkas naujo. Nes čia užkoduota tikrai daug. Tiek daug, kad kartais net pradedi abejoti, ar ne per daug. Ir ar toks buvo tikrasis sumanymas, ar tai viso labo tavo galvoje besiskleidžiančių sąmokslo teorijų žiedai.

Verta pastebėti ir humorą, kuris švytinčiais siūlais įliepsnoja kasdienybės drabužiuose. Autorė puikiai sužaidžia ženklais ir simboliais, kurie kitose vietose gal net nepriverstų nusišypsoti.

Žodžiu, upė gili. Akmenys joje. Tiltas. Žuvys. Keista ir žavi knyga, paliekanti jausmą, kad visko niekada neišsemsi, kad visada liks kažkas daugiau.

Ir jeigu tai būtų pleistras, mielai jį priglausčiau prie skaudamos vietos, jausdamas kaip gėla po truputį atsitraukia. Tačiau tai ne pleistras. Tai – knyga. Dvidešimt pirmasis amžius. Su tuo mus visus (įskaitant pačią autorę) ir sveikinu.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Lopsine_virselis-Copy-500x500O šią knygą autorė iš karto pradeda šokiruodama. Kitaip tariant, griebia už nervo, smūgiuoja į jautriausią vietą ir nuo trečio puslapio jau skaitai šiek tiek stigdamas oro, stengdamasis jo kaip nors vis įkvėpti ir bent šiek tiek susivokti aplinkoje.

„Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstų lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai.“

Ir čia jau viskas visai kitaip negu prieš tai skaitytoje ir apžvelgtoje „Žmogėdros sode“. Čia tu niekur neleki, o brendi skindamasis kelią tarp šešėlių ir laukdamas, kol siūlo galai susisies, kol mazgas išsiriš, o įtampa išsprogs purpuriniais žiedais prieš tavo primerktas akis. Tuo tarpu ta įtampa, kurios sprogimo taip viltingai lauki, smelkiasi iš kiekvienos eilutės, kiekvieno žodžio. Ją palaiko puiki romano struktūra, tiksliai sudėlioti akcentai, kruopščiai atrinktos scenos.

Knyga kaip juodoji dėžė, kuri stovi priešais laukdama kol kas nors neiškęs ir priėjęs nuvoš dangtį. Ji žadina tavo smalsumą, šypsosi jam, o tu iš karto įsivaizduoji blogiausią – praversi dėžę, tarp šešėlių sušmėžuos ranka ir pagriebusi tave už sprando sugrūs į vidų. Nepaisant visko, tau vis vien įdomu, ar tikrai. Vis vien norisi surizikuoti.

„Lopšinė“ labiausiai paveiks turinčius mažų vaikų, todėl net neaišku, ar šiems skaitytojams tokia knyga būtų rekomenduotina. Matyt, taip. Su žvaigždute, kad tai – siaubo filmas. Su perspėjimu, kad už būsimas pasekmes, baimes ir sapnus autorė nebeatsako.

„- Supranti, viskas apsiverčia ir susikeičia vietomis. Jo vaikystė ir mano senatvė. Mano jaunystė ir jo vyriškas gyvenimas. Likimas šlykštus kaip reptilija, jis visada taip pasitvarko, kad mus nustumtų kitapus turėklų.“

Knyga pilna stingdančio šerkšno, keliaujančio tavo oda. Ir nors bijai, kad šis įsigaus į vidų, vis vien negali atitraukti akių, kol galiausiai ryškių spalvų trileris išsidraiko pastelinių spalvų šešėliais. Išeina iš savo namų, uždaro duris ir prieš akis atsiveria ilga, horizonte tirpstanti kelio juosta.

Tokia tad ši knyga – tarsi už nugaros besiveriančios durys ir vietomis prasprūstantis girgždesys, tačiau jokio trenksmo pabaigoje, jokio taukšt. Durys taip ir lieka truputį praviros ir pro tą plyšį veržiasi kažkieno kito iškvėptas oras. Liudijimas. Dusulys. Pro tą plyšį teka vanduo, bet tu jo nematai, neatsisuki, nes tau nebereikia atsisukti, kad pažintum jo skonį.

Nepaisant šio, kitam papasakoti tokios knygos nesugebėtum, nes tas kitas pats turi viską perskaityti ir patirti, o bet kokie tavo žodžiai ir išvedžiojimai viską tik sugadintų. Sudrumstų tą šnabždesį, švelnų ir ramų, kraują stingdančios lopšinės.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Chanson douce
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 216 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

slimani-zmogedros-sodeIš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės 🙂

„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“

Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.

Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per  greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.

Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.

Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.

Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.

„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“

Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).

O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Dans le jardin de l’ogre
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis