5050-zudikas-1Ši knyga, prieš paimant ją į rankas, buvo tamsusis arkliukas. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl iš viso nusprendžiau ją paimti į rankas. Autorius – negirdėtas. Viršelis – panašus į žurnalo. Įvairūs užrašai priminė prekę, kurią prekybininkas tau žūtbūt nori įkišti. Įprastai, tokiu atveju, stengiuosi visų tų užrašų neskaityti, kad nesusigadinčiau būsimo skaitymo malonumo. O dabar apie tai pagalvojęs, ir pats nebežinau pagal ką tuomet renkuosi tokias knygas kaip ši. Matyt, dažnai prie to prisideda nuojauta. Likimo pirštas. Gal dar goodreads.com įvertinimas (paskutiniu metu jis padeda renkantis knygas panašiai kaip imdb.com įvertinimas – renkantis kino filmus).

Vis tik, nepaisant viso ko, o labiausiai – nežinomybės, ši knyga atsidūrė mano rankose. Paėmiau ją atsargiai ir su tam tikru įtarumu, nes puikiai žinojau, kuo tai gali baigtis. Tačiau šį kartą buvau linkęs surizikuoti.

„Ir visą tą laiką fone girdėjosi kitas, gerokai ramesnis garsas. Keistas nežmoniškas šnypštimas. Man prireikė laiko suvokti, iš kur tas garsas sklinda. Tai buvo žudikas.“

Knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas ir apie jį atskirai kalbėti tikrai nebūtina. Serijinis žudikas, detektyvas ir t.t. Dviračio čia niekas neišradinėja ir todėl šioje knygoje, kaip ir kitose panašaus stiliaus, daug svarbiau kaip,  o ne kas. Ir tas “kaip”, šiuo atveju, užkabino gana greitai. O tuomet teliko vienas klausimas – ar išlaikys? Ar sugebės išsaugoti susidomėjimą? Ar nesunaikins jo? Nesudegins su tokia gera pradžia? Ar pavyks?

Pradėjus skaityti tikrai nebuvo ramu, tačiau dabar galiu džiugiai pasakyti, kad pavyko. Kad paneigusi visas prognozes knyga privertė nepaleisti jos iš rankų ir iki pabaigos išlaikė įtampą. O šios tikrai buvo daug ir todėl skaitymas nė kiek neprailgo. Sustoti nesinorėjo. Tik eiti toliau ir toliau, siekiant išgirsti finalinius akordus.

Be kartkartėmis iššokančių gramatinių klaidų, knyga šaudė taikliai. Tiksliai ir ramiai. Netgi, sakyčiau, užtikrintai. Buvau jos taikinys, bet man norėjosi pamatyti daugiau. Norėjosi pamatyti tai, kas stovėjo kitoje taikinio pusėje. Kas buvo man už nugaros.

Taigi, įtampa ir nežinia. O kai sniegas ir šaltis tarp knygos puslapių atitinka sniegą ir šaltį už lango, viskas kur kas įtaigiau.

„Dabar tu karys, – balsas galvoje priminė Čarliui, todėl jis buvo karys.“

Vertėtų atskirai paminėti ir knygos pabaigą, kuri tikrai verta pabaigos vardo ir aukščiausių balų. Jau senokai skaičiau knygą, kuri būtų tokia įdomi. Tai ne tik detektyvas, bet ir iššūkis iš psichologinės perspektyvos. Nuolatinis raginimas rinktis vieną iš dviejų kelių. Nuolatinis mėginimas atspėti, kuris iš jų teisingas. Įtampa, kad gali suklysti. O šalia šios – įtampa, kad gali būti teisus. Žodžiu, skaitymas, neleidžiantis likti abejingu.

Ir nors knygą perskaičiau jau prieš kurį laiką, vis dar pagalvoju apie jos pabaigą. Ji gera. Ji nepaleidžia tavęs. Joje daug ką paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Tai tikrai vienas iš tų atvejų, kai pabaiga yra fejerverkai. Kai tu grožiesi jais nakties danguje. O paskui jie nutyla. Ir tu dar kurį laiką stovi žiūrėdamas aukštyn. Kažko tikėdamasis. Apie kažką galvodamas. Jausdamas, kad kažkas pasibaigė, bet kažkas ne. Tokia ir ši knyga. Rekomenduoju. Šaltiems žiemos vakarams.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 50/50 Killer
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2007 m.)

(c) veikiantis

 

maiklo-k-gyvenimas-ir-laikai-1

Kalbant apie šią knygą, nesinori kalbėti ilgais sakiniais. Atrodo čia užtektų vien raktinių žodžių. Taigi, Maiklas K ir jo serganti motina. Pietų Afrika. Keiptaunas. Karas. Komendanto valanda. Kova dėl išlikimo. Laukimas. Smėlis. Kūnas, vis labiau panašėjantis į dvasią, ir dvasia, vis labiau tolstanti nuo kūno. Žmonės kaip augalai ir augalai kaip žmonės. Sodas ir sodininkas. Tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis.

„- Kiaulės nežino, kad vyksta karas, – paaiškino. – Ananasai nežino, kad vyksta karas. Tai, kas valgoma, auga ir toliau. Kas nors juk turi valgyti tuos dalykus.“

Su kiekvienu puslapiu, atrodo, įžanga tik plečiasi ir viskas tėra pradžia, belaukiant posūkio. Tarsi tuoj, jau visai netrukus, prasidės tikroji istorija. Tarsi tuoj, tekstas išsiverš iš paraštės ir nuskaidrės vaivorykštės spalvomis. Tačiau su kiekvienu puslapiu tu randi save vis toliau ir toliau nuo kranto, o vanduo, kaip ir žengiant pirmuosius žingsnius, vis dar tesiekia kulkšnis. Galiausiai, kranto jau nebesimato. Net nebeaišku, kurioje jis pusėje. Pradedi klajoti. Dar šiek tiek ir pradedi klejoti. Nepajunti kaip įžanga virsta dėstymu. Kaip žingsnis po žingsnio eini, nežinodamas ir net nesirūpindamas kur.

Tam tikra prasme, tai – knyga apie vienatvę. Vienatvę, kaip didelę erdvę, kurioje ir klajoja Maiklas K. Ir čia nėra jokių tikslų ar norų. Tiesiog ėjimas. Judėjimas. Nesirūpinant kur link einama. Kur link judama. Iš teksto tampa aišku tik viena – jeigu sustosi, tau galas. Vienatvė tave praris. O kol eini, ji eina greta. Laukia, stebi kaip tu vis labiau alksti, kaip vis sunkesni darosi tavo žingsniai.

„K atsisuko. Išvydo jaunesnį už save vyrą su žaliu ir auksiniu šiltu treningu, nešiną medine įrankių dėže. O ką išvydo nepažįstamasis? K nežinojo.“

Visas pasakojimas lėtas ir ramus. Tarsi upė, tekanti pro šalį. Lėta, rami, neišvengiama.

Neaišku kiek šioje knygoje Afrikos, tačiau skaitydamas ją pajunti. Bent jau spėji, kad tai ji. Afrika. Supranti, kad tai kažkas nepažįstamo. Kažkas tik nujaučiamo, tačiau vis dar svetimo. Tai jau trečioji mano perskaityta J. M. Coetzee knyga (pirmosios dvi čia – “Barbarų belaukiant” ir “Nešlovė“), tad galima sakyti po truputį pradedu užčiuopti bei perprasti apie ką ir kodėl jis kalba. Bet ar galėčiau kam nors tai paaiškinti, vis dar abejoju. Matyt, viskas turi nusistovėti tarsi tirščiai. Tarsi arbatžolės, nusėdančios puodelio dugne. O tada, kai nusistovi, arbata dažniausiai jau būna išgerta ir viską tenka pradėti iš naujo.

Tokia ir ši knyga. Ją užvertus norisi dar pasėdėti ir palaukti, kol viskas išsisluoksniuos. Kol išryškės. Kol nušvis. Bet ar išsisluoksniuoja? Išryškėja? Nušvinta? Kai užduodu sau šiuos klausimus, noriu viską perskaityti dar kartą, nes žinau, kad daug, dar labai daug šioje knygoje praleidau, labai daug dar nepamačiau. Tai daugiasluoksnė knyga. Kitokia ji ir negalėtų būti, kai smėlis gula ant smėlio. Vienas šuoras po kito. Sluoksnis po sluoksnio. Gyvenimas ant gyvenimo.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Life and Times of Michael K
Puslapiai: 239 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 1983 m.)

(c) veikiantis

john-katzenbach-profesorius-1Ši knyga mano knygų spintoje pragulėjo metus, o gal du. Pažymėta nematomu pirmenybiniu ženklu. Kad reikia perskaityti, bet, matyt, dar ne dabar. Reikia, bet dar gali truputį palaukti. Reikia, bet ne taip ir labai.

Ir tai tęsėsi, kol ji pradėjo balansuoti ant ribos tarp „skaityti“ ir „atsikratyti“. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, tos ribos ji neperžengė ir galiausiai atsidūrė mano rankose. Jau buvau skaitęs porą kitų šio autoriaus knygų (vienos iš jų apžvalgą galima rasti čia – “Ne tas žmogus“), todėl iš šios taip pat tikėjausi nemažai.

„Žodžiai krito į tarpą tarp judviejų, klojo stalą tarsi nuolaužos po sprogimo: Negrįžtama. Progresuojanti. Spartus blogėjimas. Haliucinacijos. Kūno funkcijų nykimas. Kritinio suvokimo praradimas. Trumpalaikės atminties praradimas. Ilgalaikės atminties praradimas.“

Taigi, ką radau atsivertęs šią knygą? Viename jos siužeto (it ringo) kampe – profesorius, kuriam diagnozuota sparčiai progresuojanti liga, be galimybės išsigelbėti. Profesorius, tampantis jaunos merginos pagrobimo liudininku. Šalia jo – pareigūnė. Žodžiu, šviesioji ringo pusė.

Kitame kampe – jauna mergina, bėganti iš namų, tačiau pusiaukelėje tampanti pagrobimo auka. Šalia jos – pagrobėjai. Žodžiu, tamsa.

Štai tokie du poliai. Veikiantys vienodomis teisėmis ir vystomi lygiagrečiai.

Knyga banguojanti. Kartais įtraukianti ir įdomi, o kartais atrodo ištęsta, su besikartojančiais nuobodžiais postringavimais ir samprotavimais, kuriuos beskaitydamas, nori nenori, pradedi stebėti puslapių numerius. Laukti, kol vienas pakeis kitą. Ir tai ypač kankina pačioje pradžioje, kai puslapių dar likę labai daug ir neviltis didesnė už viltį. Tačiau mesti skaityti, vienaip ar kitaip, nesinori, o tai – geras ženklas.

Skaitant, abu poliai po truputį artėja vienas prie kito. Akivaizdu, kažkurioje vietoje jie susilies ir kova neišvengiama. Tačiau, kurioje? Ir kaip? Ir ar sugebėsi tai nuspėti? Štai šie klausimai ir veda į priekį, o įpusėjus knygą, puslapių skaičiuoti jau nebesinori.

„Jis matė vaikus. Iškrypimus. Mirtį.

Viskas atrodė labai tikra, net jei ir suvaidinta. Viskas atrodė suvaidinta, net jei buvo tikrovė.“

Knyga labai protinga, vietomis, atrodo, net per daug. Primena po vandeniu gulintį laivą skenduolį, apkibusį moliuskais, apaugusį samanomis. Atrodo, jeigu ne jie, jis šautų į vandens paviršių. Tačiau geriau pasižiūrėjus – taip tik atrodo. Niekas nešautų. Skenduoliui priklauso ne jūros paviršius, o dugnas. Ir kai tai supranti, tie moliuskai ir samanos tampa nebeaktualios. Brauniesi pro juos jų nebepastebėdamas.

Vienu metu apsigavau ir buvau pradėjęs galvoti, kad tai – detektyvas, tačiau netrukus supratau, kad ne. Šios knygos pabaigoje niekas tavęs neapgaudinėja ir nemausto. Netraukia iš skrybėlės triušio ir neparodo, kad buvai neteisus. Čia viskas paprasta ir aišku. Viskas taip, kaip užrašyta. Istorija. Trileris.

Taigi, tie, kurie tikitės būti apmauti, nieko nepešite. O tie, kurie norite ne vienam vakarui įtraukiančio veikalo, būtent tokį čia ir rasite.

Ar skaityčiau dar kartą? Turbūt ne. Tačiau tai nereiškia, kad knyga bloga, nes, jeigu pasitaikytų proga, mielai imčiausi kitos, dar neskaitytos šio autoriaus knygos. Taigi, su ja ir su juo viskas gerai. Tiesiog, pakanka vieno karto, o tuomet – paleisti toliau, pasroviui, iki kito skaitytojo rankų.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: What comes next
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2010 m.)

(c) veikiantis

tetule-chulija-ir-raseiva-1Šis romanas – pats tas atidaryti rudens skaitymo sezoną. Nes tai – tikras romanas. Iš senųjų meistrų fabrikėlio. Jau buvau pasiilgęs to paprasto ir nuoseklaus pasakojimo. Be painios struktūros ir pseudointelektualių siužeto vingių. Tiesiog pasakojimo, kuris ima ir driekiasi tavo vidaus perimetrais.

Kai paėmiau šią knygą į savo rankas, dar nežinojau su kuo susidūriau, tačiau greitai viskas paaiškėjo ir netrukus jau persikėliau (o gal – tiesiog buvau išsviestas) į Pietų Ameriką, į Peru. Į santykius, kuriuos esame įpratę matyti televizijos melodramose. Užtenka pasižiūrėti bent porą dienos metu per TV transliuojamų anonsų ir jau gali įsivaizduoti, kokie personažai veikia šioje knygoje. O žaviausia tai, kad viskas čia – tik realybės atspindys. Nes pilnai tikiu, kad ten, kitoje pasaulio pusėje, viskas būtent taip ir yra. Tuo tarpu ši knyga – tai draugiškas pasakojimas, kuriame niekas nenuslepiama ir su skaitytoju žaidžiama tik tiek, kiek reikia ir nė lašo daugiau.

Siužetas čia pakankamai paprastas. Jo centre – Peru ir aštuoniolikmetis studentas, dirbantis radijo stotyje. Netrukus į radijo stotį atkeliauja genialus pjesių rašytojas ir vaidintojas iš Bolivijos, o tarp aibės jaunuolio giminaičių (dėdulių, pusseserių ir pan.), išsiskiria vienos tetulės persona. Nors pats įvardijimas “tetule” čia savotiškas, nes jai – tik trisdešimt su trupučiu.

„Buvo rugpjūčio vidurys, pats žiemos įkarštis <…>“

O štai šios citatos pakanka, kad būtum pagriebtas už pakarpos ir išpurtytas iš savojo pasaulio. Kad suprastum, jog būna ir kitaip. Jog ne viskam tinka nusistovėjusios taisyklės. Kad pasaulis margas ir tai, kas vienam – įprasta kasdienybė, kitam gali būti nuostabus slydimas vandens paviršiumi saulėlydžio link. Puslapis po puslapio.

Žinoma, romanas nebūtų romanas, jeigu, tam tikroje vietoje, kasdienybė, prie kurios jau spėjai priprasti, nepradėtų keistis ir nepriverstų tavęs iš naujo ją atrasti. Štai čia jaunuolis įsimyli savo tetą, o radijo pjesių rašytojas grimzta į neviltį pradėjęs painiotis savo siužetų vingiuose. Aplink šiuos du polius ir sukasi visas veiksmas. Nes šis romanas – tai dvi istorijos. Meilės ir pamišimo. Dvi linijos, persipynusios ir papildančios viena kitą. Ir nors viskas atrodo ganėtinai paprasta, šių istorijų pabaigos taip lengvai nenuspėsi. Nors ir nedidelė, tačiau intriga, veda tave pirmyn. Meilė ir kūryba. Meilė kaip kūryba. O iš tiesų – gyvenimas, kurį tereikia mokėti užrašyti.

Verta pastebėti, kad skaitant šią knygą, nori nenori perimi jaunuolio norą tapti rašytoju. Tavo viduje pabunda noras kurti, pasinerti į romantiškai svaigius tekstų ir žodžių kerus. Nors ne tiek tekstų ir žodžių, kiek pačios istorijos. Tau norisi pasakoti. Norisi, kad pagaliau pavyktų. Na, jeigu ne tau, tai bent jau jam. Ir štai čia supranti, knyga tave nugalėjo.

Tai tikrai puikus skaitinys. Ypatingai tiems, ištroškusiems tradicinio romano. Norėtųsi pridurti, kad „nuotykių“, tačiau kitaip čia ir negalėtų būti. Taigi, rekomenduoju.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: La Tia Julia Y El Escribidor
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 1977 m.)

(c) veikiantis

nematomi-monstrai_largeChuck Palahniuk man iš karto asocijuojasi su kita savo knyga – „Kovos klubas“. Tačiau, kad ir kaip būtų ironiška, didžiausią įtaką tam padarė ne pati knyga, o filmas. Greičiausiai todėl, kad jį pamačiau anksčiau nei perskaičiau knygą. O ją vien dėl to ir perskaičiau, kad pamačiau filmą. Nepatingėjau net susirasti anglų kalba, kaip dabar atrodo, gūdžiuose mūsiškių knygynų užsienio literatūros skyriuose. Žodžiu, tai buvo idėja, kuria žavėjausi ilgą laiką ir dar dabar ji man sukelia nostalgiškus prisiminimus.

Todėl kai mano kelyje pasitaikė „Nematomi monstrai“, iš karto apsisprendžiau, kad poilsio nuo skaitymo sezoną nutrauks būtent ši knyga.

„Dar niekas nemirė, tačiau, sakykime, laikrodis tiksi.“

Taigi, apie ką visa tai? Trumpai tariant, apie modernaus pasaulio kritiką. Autorius iš esmės daro tai, ką darė ir „Kovos klube“. Kartais net atrodo, kad ši knyga – tam tikra „Kovos klubo“ transformacija ir tęsinys (nors paieškojęs randu, kad knyga buvo išleista po “Kovos klubo”, tačiau parašyta – anksčiau). Tačiau toks įsivaizduojamas (?) tęstinumas masina dar labiau ir į kai kuriuos dalykus pradedi žvelgti iš visai kitos perspektyvos.

Tai – tuštybe iškimšto pasaulio pastatymas ant pjedestalo. Tai – modeliai, gyvi vien tabletėmis. Tai – kūnai, jau negyvenantys, o tik egzistuojantys žurnalus primenančiuose scenarijuose. Tai – fotoblykstės, lengvas pykinimas nuo dirbtinos realybės ir svarbiausia – maištas. Prieš visa tai. Maištas kraupiuoju būdu. Tokiu, kokį renkantis, privalu paaukoti viską, ką turi. Maištas, kai naikini ne kažką kitą, o save. Nes juk norint ką nors pakeisti, reikia pradėti nuo savęs, ar ne?

„- Nesirūpink, – ramina Brendi, – žmonės patys susikurs trūkstamas detales. Taip pat, kaip apie Dievą.“

Šios knygos skaitymas kaip valgymas, kai vienintelis nepatogumas – išsirinkti tokią sėdėjimo poziciją, kad ilgainiui ji nepradėtų varginti. Kad galėtum į nieką nebekreipti dėmesio ir tiesiog skaityti.

Ši knyga – kaip visuomenės veidrodis, o pats tekstas labai vizualus ir viską paprasta įsivaizduoti. Iš esmės, netgi veikėjus. Net jų veidus. Tai būtų puikus kino filmas. Savotiškas „Kovos klubo“ tęsinys. Vizualumą paliudija ir tai, kad, ieškodamas viršelio nuotraukos, atradau (o gal tik – prisiminiau?), jog „No Theatre“ pagal šią knygą ne taip seniai yra pastatę spektaklį (rež. Vidas Bareikis). Tai, tik dar vienas įrodymas, kad knyga paveiki ir pavojingai aktuali.

Persiskaito greitai, tačiau kartais pats tekstas priverčia sustoti ir niekur neskubėti. Nebeskaityti toliau. Suvirškinti tai, ką prarijai. Kad liktų daugiau kitam rytui. Kitai porcijai.

Tai – tokia knyga, kurią, kliudžius žvilgsniu, norisi paimti į rankas, perversti kelis puslapius, šiek tiek paskaityti. Tai – tekstas, kuris užburia savaime.

Panašiai kaip ir siužetas, po truputį dekonstruojantis tavo pasitikėjimą autoriumi, kuris su kiekvienu posūkiu atskleidžia kažką naujo. Kažką, ko nesitikėjai. Kuris su kiekvienu žingsniu parodo, kad viskas – tik iliuzija. Tiek tarp tų minkštų viršelių, tiek juos užvertus.

O ten, kur skleidžiasi iliuzijos, galime daug daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tad, skanaus!

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Invisible monsters
Puslapiai: 229 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2010 m. (originalas – 1999 m.)

(c) veikiantis

knygos

Manau, kad knygos turi gyventi savo gyvenimą, o ne vien dulkėti lentynose. Jos turi būti skaitomos arba bent jau laukiamos perskaityti. Todėl peržiūrėjau savo lentynas ir sudariau sąrašą knygų, kurias noriu atiduoti, kad jos gyventų toliau. Ir jokių papildomų sąlygų išskyrus šias:

  1. Norėdami rezervuoti knygas rašykite asmeninę žinutę į Facebook „Knygų lentynos“ paskyrą;
  2. Knygų atsiėmimas Vilniuje, Naujamiestyje (knygos nesiunčiamos).

Taigi, aktualus sąrašas:

  • Lina Navickaitė – Saulėgrįža
  • Filosofijos istorijos chrestomatija – Viduramžiai
  • Alina Meilūnaitė – Negyvenami miestai
  • Badiginas – Didžiojo magistro žiedas
  • Don DeLillo – Kosmopolis
  • Tomas Arūnas Rudokas – Saksofonistas
  • Laurynas Katkus – Sklepas ir kitos esė
  • Herkus Kunčius – Pilnaties linksmybės
  • Valdas Gedgaudas – Stiprėjanti juoda
  • Zita Mažeikaitė – Virpant erdvė
  • Eugenijus Ališanka – Dievakaulis
  • Literatūrinės Vilniaus Slinktys – 2014
  • Paulius Norvila – Buitinė
  • Paulius Norvila – Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo
  • Albinas Galinis – Simetrijos
  • Viktoras Rudžianskas – NUO do IKI do

O jeigu jūs taip pat turite knygų, kurias norėtumėte atiduoti/padovanoti, tuomet rašykite man ir jūsų sąrašu mielai pasidalinsiu.

 

Nutyletu-leliju-miestas-355x530Šią knygą įsigijau dar knygų mugėje, tačiau atsiversti prisiverčiau tik po kelių mėnesių. Ir nors visą tą laiką norėjau ją perskaityti, aplinkybės vertė palaukti. O po ilgo laukimo ir, palyginus, neilgo skaitymo, apmatai apžvalgai taip ir liko vidiniuose kompiuterio diskuose dar keletui mėnesių. Tad grįžtu prie jų jau beveik viską pamiršęs, tačiau nebegalintis tempti ilgiau.

Taigi, Sigitas Parulskis ir jo nutylėtų lelijų miestas.

Visų pirma, neįprastas pats fizinis knygos kūnas, kuriame puslapiai vertikaliai padalinti per pusę, į dvi atskiras teksto gijas. Autorius rašo, jog abi šias gijas reikia skaityti kartu, vienu metu, tad kurį laiką skaitytojas turi skirti tam, kad atrastų jam tinkamiausią būdą tai padaryti. Ir tai – jau įdomu, nes pasirinkimų daugiau negu vienas. O čia ir prasideda žaidimas.

Tos dvi teksto gijos dalina gyvenimą per pusę. Viena jų – apie Simoną dabar, jau kartą išsiskyrusį ir kiek pražilusį. Kita – apie Simoną tada, kai dar buvo vaikas, paauglys, kai dar buvo vakar, o ne šiandien. Trumpai tariant, dabartis prieš praeitį ir ramybė prieš prisiminimus.

Įsivažiavus, abu tekstai natūraliai susipina į vieną istoriją ir papildomų skaitymo pastangų nereikalauja. Nes, iš esmės, tekstas lengvas ir sklandus. Vis mėginantis užkabinti kažką giliau nei paviršius. Ir tai sveikintina, nes Parulskio pavardė jau yra tapusi kokybės ženklu, tad norėdamas autorius galėtų ir, švelniai tariant, šiek tiek pavaryti pro šalį, skaitytojų masė to vis vien nepastebėtų. Tačiau jis išlieka savimi, neria giliau ir tai džiugina.

Knygos veiksmas vyksta Lietuvoje – čia pilna vietovardžių, prekės ženklų, parduotuvių pavadinimų. Savotiška nemokama (?) reklama. Ne tiek konkretumui, kiek dabarčiai, o ne kokiam nors mistiniam ir niekaip nesuasmeninamam, todėl dirbtinam, laikui bei vietai.

„Jie mėžia mėšlą, o tas, rodos, niekad nesibaigs. Jis nežino, kad dabar yra vienos didžiausių savo gyvenimo atverčių akivaizdoje – mėšlas niekada nesibaigs. Jo bus mažiau, bus daugiau, kartais jis siaubingai dvoks, kartais atrodys netgi mielas, bet jo bus ir bus, jis niekada nesibaigs.“

Tai romanas apie vyrą ir jo moteris. Apie tai, kas labiausiai įsiręžia į atmintį. Apie moters paslaptį ir tai, kad jos neįmanoma atskleisti ar paaiškinti, nes ji, ta paslaptis, visuomet vienu žingsniu priekyje, visuomet skatina tave eiti link jos, bet niekuomet neleidžia tau jos pasiekti. Dar alkoholis. Jo daug. Juo teisinamasi ir baudžiama. Alkoholis kaip įrankis, kaip priedas prie moterų. O suplakus šį kokteilį, telieka jis, vyras, ir jo neviltis. Apie tai, kas galėjo būti, bet ko niekada nebuvo. Ir tai, kas buvo, nors galėjo nebūti. Buities filosofinis pamušalas.

Tekste daug vulgarumo, tačiau jeigu iškeltume jį kaip klausimą, autorius iš karto kontratakuotų klausdamas, ar mūsų gyvenimas ne toks pats? Ir net norėdami išsiginti, negalėtume. Nes mes tokie patys – vulgarūs ir kūniški. Ir tik mūsų sąmonė dažnai stengiasi tai nuo mūsų nuslėpti. O šis romanas priešingai – nesistengia. Jis sako, tu lygiai toks pats kaip visi. Sako, džiaukis, kad nemeluoju, kad parašiau tave būtent tokį. Ir tu negali juo netikėti.

Tai knyga, kai svarbiau ne rezultatas, o pats buvimas. Kai detalės – tik nujaučiami priedai prie esmės. Ši knyga – kaip gyvenimas. Kažką prisimeni, o kažko ne. Kažkas susiję, o kažkas – tik padriki lapų šuorai vėjyje. Skaityti gera, nes testas pilnas gelmės. Bet tai, toli gražu, ne išpažintis, o tik išpažinties teatras.

Šios knygos stiprybė – autorius. Jis išlieka savimi. Kandus, vizualus, dažnai filosofiškas. Dar ir dar kartą mėginantis vulgarumą statyti prieš dvasines vertybes ir dvasines vertybes – prieš vulgarumą. Mėginantis žaisti ir žongliruoti šiais dydžiais. Čia vėlgi daug nuorodų į istoriją, įvairius literatūros kūrinius, filosofinius veikalus, daugiasluoksniškumo, bažnyčios nudievinimo, kitų simbolių. Tekstas kaip paveikslas. Ar jis užbaigtas? Ar jam kažko trūksta? Apie tai ir galvoji perskaitęs. Tuo jis ir įtikina tave. Tuo ir yra gražus.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 240 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis