O čia – viskas itin ryšku (lyginant su anksčiau apžvelgtomis knygomis). Ši knyga tarsi gyvas spektaklis – žmonės, vaizdai, dekoracijos. Viskas tikra, aišku, apčiuopiama ir itin kinematografiška (ne veltui rašoma, kad kūrinys pradžioje gimė kaip scenarijus).

„Ponia Amel prisistatė į pasimatymą gerokai anksčiau už jį, bet jis to nežinojo. Ji spėjo plunksnų šluotele nubraukti barą, nukėlė dvi taburetes ir pastatė jas atokiau nuo kitų, tarytum tie paprasti mediniai daiktai skirti sėdėti, galėtų būti nepageidaujami liudininkai. Ir išėmė butelį viskio, kitą – anyžinio „Ricard“ likerio, dar vieną mineralinio „Perrier“ vandens ir vieną kokakolą. Niekada negali žinoti: vyrai keičiasi, ir jų skoniai kartais darosi vis keistesni.“

Taigi, prancūzai, jų manieros ir ta grupelė žmonių, sukanti tarpu savęs gyvenimą lyg kokį muilo burbulą. Šis sklendžia oru nuo vieno pas kitą, laukdamas palankaus vėjo, atsidūsėjimo ar paprasčiausio skersvėjo. Burbulas plaukia linksmai, nerūpestingai ir atrodo netruks subliūkš, tačiau niekaip nesubliūkšta, vis išsigina savo lemties, puslapiai tirpsta, o siužeto gija vyniojasi tarp pirštų tarsi šilko siūlas – greitai, švelniai ir veik nepastebimai.

Knyga kaip vienas atokvėpis, kaip atostogos nuo įtempto ir susikaupimo reikalaujančio skaitymo.

„O Kresonados gyventojų pasipūtimas, abejingumas ir tarsi koks agresyvumas, svarbiausia, buvo kurstomi ne kvailybės ir visiško susidomėjimo bet kuo kitu stokos. Žvali nuotaika, kurią ji jautė stotyje ir pakeliui į namus, išblėso. Liko tik tas didelis griozdiškas namas, pilnas laiptų, dantytų sienų ir abejingų žmonių. Fani buvo tekę susitikti ir skirtingai įvertinti turtuolius, snobus, jos modelių pirkėjus, bet ji niekada nebuvo susidūrusi su žmonėmis, kurie būtų jai tokie svetimi. Čia viešpatavo ne pinigai, ne ambicijos ar valdžios troškimas – niekas iš to, ką ji pažinojo, o kažkoks būdingas visai šeimai sąmoningas nekomunikabilumas, nuo kurio jai nugara ėjo pagaugais.“

Knyga nuoširdžiai šmaikšti, ji tarsi iš niekur sukuria sąmojus ir jais stebina, džiugina, verčia šyptelėti tiek viduje, tiek išorėje. Vienas iš tų retų pavyzdžių, kuris pateisintų bet kokią nuorodą ant knygos nugarėlės į būsimą humorą! Subtiliai, galantiškai, bet tuo pačiu itin natūraliai jis ateina pas tave.

Ir nors pats tekstas suskaldytas, o jo fragmentai vietomis atrodo itin padriki, knyga vis tiek sugeba nenutolti nuo brėžiamos linijos ir tvirtai laiko skaitytoją savo teritorijoje. O ši apsiriboja namų erdve ir viena kita papildoma scena su minimaliomis dekoracijom.

Jeigu reikėtų lyginti su filmais, sakyčiau Woody Allenas įkvėptas šio nebaigto romano, galėtų susukti neblogą kino juostą, kuri puikiai papildytų jo repertuarą.

Kaip skelbia pavadinimas – tai tikrąją šių žodžių prasme yra nebaigtas romanas. Tad iš vienos pusės liūdna, nes taip ir nesužinai kuo knyga baigiasi, tačiau iš kitos pusės – pats gali nuspręsti kokia bus pabaiga. Arba pasiduoti knygos vėjui ir įsivaizduoti ne pabaigą, o tik jos jausmą, nes iš to, ką jau patyrei, nesunku suprasti, kad pabaiga tave taip pat nusineštų. Galantiškai, šmaikščiai, prancūziškai. Voilà!

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Les Quatre Coins du coeur
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Skaitant tokią knygą pradžioje kyla jausmas, kad skaitau, bet nežinau ką ir kodėl, tačiau skaitau, nes smagu, nes viduje slepiasi intriga – atmosfera, nuojauta, galiausiai viršelis, viskas įtraukia ir sukuria keistą erdvę, kurioje fikcija maišosi su realybe, esi kažkur, kur niekada nebuvai ir gali būti – niekada nebebūsi. Todėl saugai tą savo buvimą, džiaugiesi knygelės plonumu ir jauti, kad tekstas, kuris itin koncentruotas, kala į tave vinis, klaidina ir vedžioja už nosies. Apie ką visa tai? – norisi klausti, bet nuryji tą klausimą ir skaitai toliau, ir kažkas su kiekvienu puslapiu vis labiau paaiškėja, o kažkas – vis labiau pasislepia.

„Iš kur tas jos prancūziškas vardas, ar jis jos, ar svetimas, iš kur ji atėjo ir kur išėjo – apie tai mums niekas nieko tikro nepasakys, nes Izabelė buvo iš tų moterų, apie kurias žinota tik tiek, kad niekas nieko apie ją nežinojo. Kaip tik todėl bet kokia istorija apie ją buvo įtikima, tačiau būtent visiška ją gaubianti tyla nedavė miestiečiams atleisti vadžių savo pernelyg skurdžiai vaizduotei regzti apie ją nešvankius pramanus, žadinti potroškius, tad kiekvienąsyk, kam nors pradėjus ką nors riesti ir minėti jos vardą, tuoj įsivyraudavusi tyla ir miestiečiai, susizgribę neįstengiantys sumakaluoti kokios nors melagystės, nudurdavo akis į žemę.“

Tai knyga, kuri yra šis tas daugiau. Tarsi paslaptinga dėžutė, keliaujanti iš vieno puslapio į kitą, iš vieno veikėjo rankų kitam, apie kurią daug kalbama, tačiau ji niekaip neatidaroma idant išsaugotų savo paslaptį. Nes ją išsaugojus, ji gyvens amžinai, taps didesnė už tiesą ir pradės valdyti pati save. Tada jau net turėdamas ją savo rankose nebegalėsi jos paprasčiausiai atidaryti ir atskleisti – tokiu būdu tik prarasi tai, ko visi trokšta.

Luzitanija įtraukia savo vaizdais, veikėjais, balansavimu tarp realybės ir pramano, tarp fantazijos ir tikrovės, tarp proto ir pamišimo, tarp sąmoningos ir atsitiktinės kvailystės. Galiausiai viskas suplakama ir tampa sunku atskirti, kas yra kur, tačiau to atskyrimo ir nebereikia, nes visa tampa vieniu, kurio atskiros dalys tau nebeįdomios ir tik visuma nugali, pavergia, įkalina, suteikdama laisvės iliuziją.

„Šiaip jau niekam šis karas nereikalingas, juolab serbams. Vieną dieną įsiplieks audringa diskusija apie jo akstinus ir priežastis, bus ieškoma kulkos, išlėkusios anksčiau už žodį, ir žodžio, ištarto anksčiau, nei suzvimbė kulka. Bus aiškinama, kaip pašaipa priešpriešinta grasinimams, o grasinimai bus aiškinami kaip pašaipos pasekmė. Bus analizuojama Principo jaunystė ir idealai, šie bus lyginami su užduotį jam pavedusiųjų senyvu amžiumi ir goduliu.“

Tai savotiški Europos pakraščiai – XX a. pradžios Serbija ir šis kontekstas kūriniui prideda svorio, kurio kitur retai galėtum surasti. Antrą kartą skaitant “Luzitaniją“, net neabejoju, ji įsispaustų dar giliau, tačiau ši taisyklė tinkama visoms daugiasluoksnėms knygoms. Jos skirtos perskaityti, nusistovėti, o tada vėl perskaityti, tik jau orientuojantis požemiuose, jau įžvelgiant ne tik šešėlius bei kontūrus, bet ir detales bei kryptį, sklendžiančią kažkur virš tavęs.

Luzitanija neskubina daryti išvadų, ji tiesiog siūlo nerti gilyn, nors vanduo tamsus ir prieš nerdamas nežinai, ką jame rasi. Aišku viena, išnėręs dar kurį laiką turėsi apsiprasti ir susivokti, ar tai vis dar tas pats pasaulis, kokį palikai, ar jame kažkas jau šiek tiek (gal net nematomai) pasikeitė. Apie tai ir yra ši knyga – apie tamsą ir šviesą, apie posūkius ir kryptis, apie istorijos krumpliaračius, kurių tarpdančiuose gyvena mažutėliai žmonės. Realūs tiek pat kiek išgalvoti. Dirbtiniai tiek pat kiek tikri. Iškamšos mūsų sieloms 🙂

P.S. O po to, žinoma, kratysi internetą ir skaitysi, ką jis tau siūlo apie tikrąją “Luzitaniją“. Ir tada jau negalėsi neatsiversti šitos knygos dar kartą 🙂

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Luzitanija
Vertėja/Vertėjas: Laima Masytė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga nuo pačių pradžių užplūsta tave žodžiais. Jie teka per visas įmanomas (ir neįmanomas) ertmes. Esi paskandinamas juose, jie lenda į ausis, akis, užkemša nosį. Atrodo, aplink nieko be tų žodžių nėra, nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Žodžiai yra tekstas yra guma, kuri tempiasi, tempiasi ir nesiruošia nutrūkti. Kad išnertum iš šio potvynio, prasiirtum, galėtum įkvėpti oro, turi praeiti šiek tiek laiko, turi apsiprasti tiek su tekstu, tiek su žodžiais, pagalvoti apie tai, kokios šio žaidimo taisyklės ir kur autorius nori tave nusivesti.

Kalbant apie patį autorių – jis gudrus, moka žaisti ir šioje knygoje puikiai sužaidžia veikėjo korta. Pasakodamas viską iš Šarlio pozicijos, jis legalizuoja visus tuos žodžius, tą potvynį, perkeldamas jį nuo savęs ant kito, įsivaizduojamo, todėl galimo minkyti kaip tešla, objekto (subjekto? Žmogaus?). Ir dabar tai jau ne vien žodžiai, bet būdas nupiešti veikėją nuo kurio priklausys skaitytojas. Jeigu ne šis paprastas triukas, knygos skaitymas baigtųsi labai greitai, tačiau tu priimi šias žaidimo taisykles, užsiropšti ant kažkokių per potvynį išlaužtų ir plūduriuojančių durų bei po truputį iriesi į priekį.

„Labai galimas daiktas, kad man nepavyksta bent kiek aiškiau išdėstyti savo minties. Tad siūlau jums tokią iliustraciją: turbūt esate girdėję pasakojimą, kai greitai lekiančio automobilio ratas užkliūva už mažut mažutėlyčio akmenuko ir automobilis, kuris atrodė galėsiąs nušluoti bet ką, kas pasitaikys jo kelyje, šokteli į orą, apsiverčia ir nučiuožia į šalikelės griovį. Tad štai, tokia iliustracija, toks yra mažojo žmogaus vaidmuo istorijoje – jis ridinėja it mažut mažutėlytis akmenukas, nors palyginimas, gerai pasvarsčius, taip, ko gero, palyginimas nėra iki galo tikslus, mat akmenukai labai kieti, neretai pasitaiko ir aštrūs, o mažasis žmogus – jis panašesnis į lengvai ore sklendžiantį pūką, jis gali pakreipti nutrūktgalviškai lekiančią istoriją ne savo kietumu ar aštrumu, o švelnybe ir gležnumu, ir jeigu manote, kad nuo ore sklendžiančio pūko negali apvirsti automobilis, vadinasi, jūs nematėte mažojo žmogaus!“

Skaitydamas vis galvojau ne tai, kas yra pagrindinis veikėjas Šarlis, o kam skirta ši knyga, t.y. kas šios knygos skaitytojas? Į šį klausimą manau atsakinėja ir veikėjas. Suka savo katinišką uodegą aplink jį ratais, svarsto, polemizuoja, nukrypsta, sugrįžta, niekada apie tai neužsimena, tačiau jo akys, net jeigu lakstančios į šalis, visada nukreiptos į mane, į skaitytoją. Jis vertina mane, teisia, sveria ir lygina. Užsuka į savo kalbėjimo ratą ir nepaleis, kol nenuspręs, ką su manimi daryti.

Taigi, kas aš toks? Kas yra skaitytojas? Tikrai ne tas, kuris mėgsta greitą literatūrą ir spalvotus paveikslėlius. Tai turėtų būti kažkas, kas gali pajusti teksto gylį. Galbūt tie, kurie jaučia ypatingą malonumą ne bėgdami per knygą, o kapstydamiesi joje? O gal tie, kurie augina katinus? Nors negalima sakyti augina, nes katinai nėra auginami, jie auga patys, nors gal ne tiek auga, kiek grįžta į save tokius, kokiais jau, atrodo, kažkada ir kažkur yra buvę, keliauja ne į nežinomybę, o priešinga kryptimi ir todėl niekada nesiblaško bei gyvenimą priima ramiai, stoiškai, tarsi žinodami, kas jų laukia ir suprasdami, kad mes to niekada nesuprasime… Ak, žodžiai, tie žodžiai… Rašau apie knygą, o panyru į Šarlį, jis persmelkia, įsigeria, eina kiaurai. Todėl ir į klausimą, kas yra knygos skaitytojas, galbūt galima atsakyti, kad tai – Šarlis? Mintis svarstytina, tačiau kažko trūksta, todėl neužbaigsiu jos iki galo, neišgryninsiu, paliksiu kiekvienam iš jūsų dalelę šios nevilties. Aišku viena, perskaičius tokią knygą, norisi ją skaityti vėl, kad šukuojant tekstą iš naujo galėtum pastebėti tai, ko nepastebėjai pirmąjį kartą, skęsdamas, dusdamas, kapstydamasis. Jau matau, toks pakartotinis skaitymas atneštų daugybę naujų atradimų. Galbūt netgi visai naują knygą.

„Ar esate regėję bent vieną genialų, meistriškai pastatytą spektaklį arba skaitę genialią, meistriškai parašytą knygą, kuri nebūtų nepakeliamai nuobodi? Pasakyčiau jums štai kaip: jei nė karto nesate paknopstomis užsnūdęs ir nosimi niurktelėjęs į atverstą knygą, labai didelė tikimybė, kad neskaitėte iš tiesų puikaus kūrinio. Geriausių meno kūrinių fondas spindi ne auksu, o nuoboduliu.“

Ir dar vienas klausimas, kuris man kilo: kiek šioje knygoje yra logikos, o kiek – atsitiktinumo? Tačiau į tai turbūt galėtų atsakyti nebent pats autorius, kuris Ch. pristatinės jau visai greitai (rugsėjo 9 d.: nuoroda į renginį). Nueikite, paklausykite, o tada turbūt ir patys suprasite, norite jūs šito nuotykio dabar ar truputėlį vėliau. Vienaip ar kitaip, išvengti jo nepavyks. Ir nebūtinai knygos, Šarlio ar kokiu kitu (tikėtina, katino) pavidalu 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Dar viena vaikiška knyga iš bendraautorių Rachel Bright ir Jim Field. Apie porą jų kitų knygelių jau teko rašyti anksčiau. Panašu, kad leidykla nestabdo ir toliau tiražuoja šių dviejų autorių kūrybą. Tuo tarpu man norėtųsi tiražuoti savo buvusią apžvalgą ir paantrinti tam, ką jau esu išsakęs, nes ši knygelė rikiuojasi į bendrą gretą ir iš prieš tai buvusiųjų pernelyg neišsiskiria.

Kalbant apie tekstą ir vertimą, čia vėl galima aptikti daug instrumentų, tačiau tarpusavyje jie neskamba taip, kaip galėtų. Nors banginio ir krabės vardai pagauti ir išversti tikrai taikliai 🙂

Liūto dalis, kaip ir anksčiau, tenka iliustracijoms, kurių nereikia versti ir derinti kaip atskiro muzikos instrumento – jos jau suderintos ir groja, atrodytų, savaime 🙂 Ir svarstykles persveria mažųjų skaitytojų naudai, todėl kitą knygą (jeigu tokia bus) ir vėl norėsis atsiversti vien dėl jų.

O jeigu kam įdomu kaip skamba originalas, tuomet labai rekomenduoju paklausyti ir palyginti čia:

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Whale Who Wanted More
Vertėja/Vertėjas: Reda Puodžiukė
Puslapiai: 32 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga tokia lėta ir klampi, kad pro tekstą stumiesi tarsi per smėlį, apsemiantį gerokai aukščiau kulniukų. Visi veikėjai, nukrypimai, aprašymai limpa į didelį sniegu rutulį, kuris rieda labai iš lėto, tarsi kažkokio vidinio variklio vedamas, ir tau reikia prižiūrėti tą riedėjimą, negali nė minutei nukreipti žvilgsnio, nes kažką pamesi, kažkas išsprūs iš rankų, bus praleista ir tada jau niekaip negalėsi to susigrąžinti. Tačiau net nebandyk to rutulio skubinti ar stumti, nes kad ir kiek mėgintum (kad ir kaip stipriai įsirėžęs), jis nepagreitės. Sunkus ir nepaklūstantis. O po jo liekanti šliūžė ir įspaudai tave domins savo keistomis formomis ir turiniu. Skaitysi ir kelsi sau klausimą, kodėl. Jausiesi lyg kažko lauktum, tačiau net nenutuoksi iš kurios pusės tas kažkas turėtų pasirodyti.

„Pakeliui į slaugos namus automobilis ir kelias priešais sudrėko nuo lengvo lietaus. Dangumi žemai plaukė pilki debesys. Šįkart liūdesys buvo kitoks nei anksčiau. Taip, jo priežastis buvo Kristoferis. Tačiau ji jautėsi suspausta kažkokios nevaldomos atgailos žnyplių. Viduje sukilo asmeniška, bedugnė sumaištis, tarsi kas būtų sučiupęs vagiliaujant, ko ji niekada gyvenime nėra dariusi. Jos sielą plakė gėda, kaip valytuvai priešais šluostė stiklą – du dideli, ilgi, juodi negailestingai ir ritmingai lupantys pirštai.“

Kad išgyvenčiau tokią klampią knygos pradžią, tenka truputį pakeisti žaidimo taisykles – atsiverčiu ir skaitau pabaiga, po to – kažkur ties viduriu, atsitiktine tvarka verčiu puslapius ir jie atgyja, istorija susiveržia diržą, sunkus ir nepakeliamas rutulys aptirpsta, tampa sukalbamas, o prakalbinęs jį, vėl grįžtu ten, kur buvau baigęs ir tęsiu toliau (jau šiek tiek žinodamas apie tai, kas manęs laukia ateityje). Po tokio elektros šoko viskas tarsi pabunda, širdis pradeda plakti, o tekstas įgauna visai kitokią spalvą. Žinoma, jis toks pats sunkus, tačiau slegiantis tūris jau nebėra plastikinis – jis gyvas.

„Ašaros nė iš tolo nebūtų atspindėjusios Olivijos savijautos. Sėdėdama ant sulankstomos kėdės, ji tirtėjo iš baimės. Baimės, kad širdį vėl suspaus, kaip aną kartą, kad ji vėl ims ir sustos, tarsi kas kumščiu būtų kirtęs į nugarą. Ir dėl to, kaip jaunoji šypsojosi Kristoferiui, tarsi būtų iš tikrųjų jį pažinojusi, jai taip pat buvo baisu. Nes negi ji žinojo, kaip jis atrodė pirmoje klasėje, kai per panelės Lempli pamoką iš nosies pasipylė kraujas? Ar matė išbalusį, apkūnoką, dilgėlinės išmuštą vaiką, kai šis bijojo rašybos kontrolinio? Ne, Siuzana pažinojo ne tikrąjį Kristoferį, o porą savaičių trukusį seksą.“

Knyga stipri ir galinga, tarsi kažkada nesprogusi mina ant kurios žmonės pastatė savo namus ir gyvenimus, ant kurios kiekvieną dieną dabar vaikšto minios. Ta mina niekada ir nesprogs. Bent jau ne taip iš karto, kaip esame įpratę. Ta mina sprogs lėtai ir nuobodžiai ir tas sprogimas truks daugybę metų. Apie tai ir yra šis romanas – apie senatvę, nusivylimus, tuščią susireikšminimo kevalą, kuris ilgainiui paaiškėja buvęs nieko vertas žaisliukas.

Knyga liūdna, slepianti savyje daug atminties ledkalnių. Kiekvieni metai – po rievę. Kiekviena rievė reiškia, kad medis vis sunkiau pajudinamas. Galiausiai jis tampa toks didelis, kad tu stovi jo šešėlyje ir nebežinai, ar iš vidaus jis vis dar gyvas, ar seniausiai išpuvęs, tik ir telaukiantis stipresnės (jau paskutinės savo gyvenimo) vėtros. Bet kaip ir tas sprogimas, kuris tęsiasi daugybę metų, taip ir šitas medis – nenulūš per akimirką, o išsitęs į begalybę, tarsi viskas vyktų smėlyje, po vandeniu, po tiršta atminties mase, kuri ilgainiui susuka galvą net tau pačiam ir paklaidina giliai savyje, nes tai – vienintelė vieta iš kurios tikrai negalėsi ištrūkti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Olive Kiteridge
Vertėja/Vertėjas: Aistė Kvedaraitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Pirmas įspūdis – knyga labai rami. Ir nors jos tekėjimas lėtas, jis niekur neužsikerta, nesustoja. Knyga, kaip ir kūnai joje, pulsuoja, plaka tarsi širdis, kurios kiekvieną stuktelėjimą (veiksmą) lydį pauzė (atokvėpis). Visi jie – laiku ir vietoje, ritmingi, raminantys, galiausiai virstantys fonu ir užleidžiantys į pirmąjį planą įvairiausio plauko veikėjus (tačiau nebūtinai herojus).

Antras įspūdis – tekstas sklandus, tarsi valtis, kuri be garso skrodžia lygų it stiklas vandens paviršių. Ankstyvas rytas ir visi dar miega bei miegos bent kelias valandas. Bet valtis jau plaukia, nors ne tiek plaukia, kiek pjauna vandenį, tarsi iki švytėjimo nuaštrintas peilis.

Toje valtyje sėdi žmogus. Vienas. Nes jeigu būtų kažkas daugiau, viskas būtų kitaip, tos tylos nebebūtų, atsirastų įtampa, santykis, gal net žodžiai. Bet kol kas žmogus vienas ir jo žvilgsnis nejuda, jis nukreiptas į priekį, tačiau dar nežinai ką jis ten mato. Ir vis tik jauti, kad tuoj sužinosi. Apie tai ir yra ši knyga. Apie tą jausmą. Ir stilių, kurį lengva pasigauti it slogą.

Trečias įspūdis – jau matai ir supranti į ką nukreiptas žmogaus žvilgsnis ir kodėl jis toks tobulas, toks švarus, toks, atrodytų, neklystantis. Sutelktas į vieną tašką. Jau matai, tas žvilgsnis – į niekur. Ir būtent todėl jo neblaško aplinka, jis susitelkęs viduje ir išorė jam neegzistuoja.

Knyga skaidri, tačiau įpusėjus pradeda atrodyti, kad šiek tiek pretenzinga. Parašyta gerai, tačiau vis aplanko jausmas, kad autorė mokėdama rašyti būtent tuo ir mėgaujasi, o žiūrovą (skaitytoją) pamiršta ir jam belieka stebėti viską iš šalies (ne tiek tekstą, kiek jį kuriančią autorę). Tuo tarpu tekstas pavadinimu „Šiuolaikiniai gyvūnai“ grąžina prie trečiojo įspūdžio ir nuoširdžiai prajuokina:

„- Man tik pasirodė, kad siužete daug ką nuspręsti palikote žiūrovams ne todėl, kad taip norėjote, o todėl, kad nesugebėjote tų vietų užpildyti.

– Kodėl taip nusprendėte?

– Nes pati padariau lygiai tą patį. Pats pamatysit.

– Bet sakėte, kad nuo pirmos scenos žinojote, kuo filmas baigsis. O dabar man kalbate apie abstraktų siužetą?

– Niekaip. Nuo pradžių jau buvo aišku, kad filmas baigsis niekaip.“

Autorė moka rašyti, dėl to nekyla nė menkiausios abejonės. Puikiai konstruoja siužetus, meistriškai žongliruoja kūnais ir kiekvieną kartą pasiūlo netikėtumą, kuris įkala tas trumpas istorijas tau į galvą. Todėl vartant knygą po kurio laiko, nesunkiai prisiminsi apie ką sukosi įvykiai ir kur link slydo valtis. Tai reiškia, kad tekstai kaip mechanizmai suveikia, tačiau skaitant vis neapleido jausmas, kad tie mechanizmai – tik mechanizmai. Gudrūs, tačiau sukonstruoti ir todėl stokojantys natūralios gyvybės.

Jie kaip gražūs pakabukai, kuriais galėtum apsikarstyti nuo galvos iki kojų, bet po to nepajėgsi pajudėti, nes atrodys, kad jie tuoj ims ir sulūš, subyrės dalimis, kurios gražiai, veik nematomai, suklijuotos tarpusavyje. Atrodo, kad panešiojus juos kokią savaitę prie raktų, patąsius po kišenes ir kuprines, davus jiems tikro gyvenimo, jie paprasčiausiai neatlaikys, nes tas tikras gyvenimas, nors ir netobulas, tačiau vientisas ir tas vientisumas tiesiog gelia kiekvieną šios knygos siūlę, net jeigu šios gražiai, protingai ir proziškai (bei preciziškai!) nugludintos bei užliūliuotos 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Tamsa ir šaltis. Dulksna. Tas metų laikas tarp rudens ir žiemos, kai viskas žemiausiame taške ir nėra jokios vilties išsigelbėti. Kai šlapia ir šalta. Kai gelia rankas ir drėksta kojos. Kai norisi užsidaryti kur nors šiltai ir ramiai, tačiau net ir užsidarius, vidus lieka neramus, nes kažkas kankina, veržiasi, spaudžia. Tokia ir ši knyga – neria gilyn į senus klausimus į kuriuos jau kadaise buvo (ir ne vieną kartą) atsakyta, tačiau visi atsakymai vis dar ne atsakymai, jeigu jų negalima įrodyti, paliesti, pačiupinėti.

„Be melo neatliksi jokio tyrimo. Visi meluoja. Retas riečia melą tiesiai į akis, bet dauguma vienaip ar kitaip vengia tiesos. Kalba dviprasmiškai, ką nors nutyli, perdeda, norėdami tapti įdomesni, kažką pagražina arba nuslepia informaciją, dėl kurios gali pasirodyti prastai. Be to, taip jau būna, kad dažniausiai žmones klaidina atmintis, prisiminimai labai skiriasi nuo to, kas iš tikrųjų įvyko. Ir, užuot prisipažinę, kad neatsimena, tuščius atminties plotus jie tiesiog užpildo tokiais įvykiais, kokių tikėtųsi, o tai dažnai nulemia kitų girdėti ar matyti dalykai. Norint atskleisti tokį melą, reikia turėti kitokios informacijos ir galėti įrodyti.“

Apie šią knygą rašoma, kad tai – kriminalinis romanas. Ir išties. Ne tiek detektyvas, kiek romanas. Ne tiek tam, kad skaitytoją apgautų ir nustebintų, kiek tam, kad papasakotų istoriją, kuri teka tolygiai ir rišasi tarsi siūlų kamuolys. To kamuolio viduje – daug įtampos, nerimo, slegiančių pauzių ir tylos už kurios vis stengiamasi pasislėpti, tačiau kas kartą nesėkmingai, kas kartą išlenda ausys, ragai ar skverno kampas, o tada jau jų neišsiginsi – jie plazda, spurda ir neleidžia atsipalaiduoti.

Kas pasirodė keista – tai pakartotiniai veikėjų liudijimai praėjus tokiai gausybei metų nuo aptariamų įvykių. Atrodo, visi tarsi niekur nieko, vaidina savo rolę, kurios žodžius ką tik pasikartojo, visi žino, ko iš jų tikimąsi ir stengiasi nenuvilti.

Tokia knyga vienu metu ir įtempia, ir ramina. Ir pasakoja, rodo tau prieš akis kiek pablukusius vaizdus, ir tuo pačiu patikina, kad visa tai – už neįveikiamo stiklo, todėl gali būti ramus, esi apsaugotas nuo to, kas vyksta knygos puslapiuose. Tas šaltis ir drėgmė ne tavo batuose, akyse ir plaukuose. “Katarinos kodas“ kaip albumas, kurį versti įdomu, tačiau jis visą laiką primena, kad nuotraukos jame – ne tavo ir ne tu iš jų beldiesi bei bandai išsiveržti į paviršių.

Knygos pabaigoje visi siūlų galai surišami ir tavo vidų užplūsta taika. Įtampa atlėgsta, o lempų šviesos nervingai nebetrūkčioja, tik šviečia ir šildo. Apie tai ir yra šis pokalbis. Apie poreikį išpažinti tai, kas tave slegia, slėgė, tačiau nebeslėgs. Tarsi krūvelė neperskaitytų knygų ant palangės. Tarsi purvini batai, kurių vis neprisiruoši nuplauti. Tarsi lietus, kuris tau be galo patinka, tačiau tik tol, kol žvelgi į jį pro langą.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Katharina-koden
Vertėja/Vertėjas: Giedrė Rakauskaitė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Tai knyga, kurią perskaičiau vienu atsikvėpimu, sėdėdamas autobuse “Palanga – Vilnius“. Ji puikiai tiko tokiai kelionei. Užteko perskaityti ir dar liko laiko susidėlioti kylančioms mintims, uždaryti atsivėrusius langus, pagalvoti, kas ir kodėl dienos pabaigoje mus priverčia šypsotis.

„Pasak gandų, į pasimatymą ją pakvietė pačią pirmą dieną – penkiolikmetis iš aukštesnės klasės. To dar niekas nebuvo regėjęs. Vyresniųjų klasių berniukai išvis nepastebėdavo jaunesnių vaikų, o kai pastebėdavo, retai kada dėdavo pastangų, kad santykiai taptų oficialūs. Ji pasakė „ne“. O man viskas tapo aišku kaip dieną.“

Kai knygos anotacijoje ar reklaminiuose šaukiniuose (bet kurioje iš nugarėlių) būna paminimas humoras (suprask, knyga jo prisotinta), tai iš karto nuteikia gana skeptiškai, nes dažniausiai šis akcentas naudojama kaip vėliava, kurios pačioje knygoje nerasi. Ji lyg ir yra, tačiau neplazda. O ėmus ieškoti, nieko nepeši ir pažadas lieka pakibęs ore, nusėdęs kažkur paraštėse, pamestas, nerastas, pasiklydęs. Šiuo atžvilgiu pastaroji knyga labai smarkiai neišsiskiria iš aukščiau paminėto srauto, tačiau užvertęs knygą dar kurį laiką nenustojau šypsotis. Nežinau, ar tai dėl poodinių humoro sluoksnių (?), ar dėl to, kad knyga paprasčiausiai teisinga (net neaišku, ar reikia šį žodį apskliausti kabutėmis, ar ne). Joje sudėti akcentai puikiai įtraukia į gyvenimą, kuris vyksta tarp knygos viršelių. Nors ir prabėgomis, tačiau įtraukia, apglėbia, leidžia tapti šešėliu ir stebėti viską iš šono bei įsivaizduoti, kad aprašomi įvykiai kažkur iš tikrųjų vyksta. Ir tas jausmas (tie taškiniai knygos momentai) sklendžia aplink tarsi snaigės, kurias purtai nuo savęs ir kurios besisukdamos suskamba tarsi aprašomos apeiginės lazdos karoliukai. Nuo šio garso viskas ir prasideda, nuo to numanomo skambesio, žadinančio gyvybės ilgesį. Ši knyga – tai senos gyvybės žvilgsnis į jauną. Pastarasis motyvas vis pasikartoja, tas atsigręžimas atgal, kai blausus ir apsunkęs žvilgsnis ieško kažko į ką galėtų atsiremti ir pakartoti savo skrydį. Bet pakartoti to, kas jau įvyko, neįmanoma. Visos apeigos vienkartinės, kaip ir gyvenimas. Tai vieša paslaptis, tačiau net ir būdama tokia, daugeliui ji taip ir lieka neįminta mįsle.

„Galiausiai pažvelgiu į jį. Žiūriu į tyras, šviesiai rudas elniuko akis ir svarstau, ar pati kada tokia buvau, tokia nekalta ir nesugadinta. Jis toks nuostabiai normalus ir naivus. Galbūt Ajulą kaip ir mane, vilioja jo naivumas – iš mudviejų naivumas tikriausiai buvo išmuštas. Žiojuosi atsakyti, bet ant sofos vėl šlumšteli Ajula. Prie krūtinės laiko stalo žaidimą. Tadės akys įsminga į ją.

– Tade, esi žaidęs anksčiau?

– Ne.

– Gerai, žaidimo esmė – išsiaiškinti, kas žudikas, kuriame kambaryje įvykdyta žmogžudystė ir kokiu ginklu. Laimi tas, kuris pirmas viską išsiaiškina!

Ji ištiesia jam taisyklių knygelę ir mirkteli man.“

“Mano sesuo, serijinė žudikė“ – tarsi saulėlydis, kuris į tamsą nusineša jūron nyrančią saulę. Afrikoje ji, atrodo, turėtų būti karštesnė, sausesnė, kažkuo panaši į mūsiškę, bet kažkuo būtinai skirtinga. Gal ir mes atradę save ten, pamatytume, kad jau esame visiškai kitokie negu čia. Sunku suprasti. Aišku tik tiek, kad knyga apie santykius, ryšį, vidines dvejones ir konfliktus, kurių pamatiniai dalykai yra amžini. Kaip ir rašiau, perskaičius neapleidžia teisingumo jausmas, ne jis ne apie tai kas įgyta, o apie tai, kas įgimta. Jis teikia (netgi garantuoja) viltį, kad į jūrą, atrodytų, amžiams panyranti Afrikos saulė rytoj vėl iš jos išnirs. Ir pasaulis suksis toliau. Tik mūsų žvilgsniai, mūsų rankos, galiausiai mes patys būsime truputį kitokie. Tačiau tikrai ne tiek daug, kad savęs nepažintume ir nesuprastume. Tai ir yra esmė. Ta šypsena, kuri lieka užvertus knygą. Ta šypsena – tai dalykai, kurių nepaneigsime niekada, nes jie mūsų kraujyje – ištikimybė, šeima ir, žinoma, naivumas, kad tris kartus nudegus, ketvirtą pavyks išmokti sutramdyti liepsną. Ant to naivumo ir sukasi pasaulis, sukamės mes, sukasi mano sesuo, serijinė žudikė.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
My Sister, The Serial Killer
Vertėja/Vertėjas: Kristina Aurylaitė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Tai knyga, kuri labai gerai susišaukia su tuo už lango pulsuojančiu karščiu (o jeigu lyja – su jo atmintimi), su svilinančia saule, su žmonėmis tarp kurių vaikšto dievai ir pusdieviai. Skaitant tokią knygą ir pats sau pradedi kelti klausimą, kad galbūt ir tu esi vienas iš jų?

„Gal jis ir jaudinosi, bet net ir aš to nepastebėjau. Žiūrėjau, kaip sveikinosi su kariais, tarė skambius žodžius, privertusius juos dar labiau pasitempti. Jie plačiai šypsojosi, pamilę stebuklingąjį savo karalaitį – jo spindinčius plaukus, nepermaldaujamas rankas, miklias kojas. Tiesėsi į jį kaip gėlės į saulę, gerdami jo spindesį. Kaip ir sakė Odisėjas, jo šviesos užteks visiems tapti didvyriais.“

Pradėjus skaityti į tekstą panyri kaip į vandenį, į karštį, į klampią masę, kurioje atsimerkęs supranti, kad esi jau ne čia, o ten. Mitų ir legendų pasaulyje, Egėjo jūros pakrantėje, tarp tų, kurių vardus esi ne kartą girdėjęs. Jie įsispaudę tavo atmintyje giliau už jų kūnų šešėlius, todėl neprisimeni kas jie ir ką padarė, tačiau žinai jų vardus, o netrukus uždanga pakyla ir pamatai kokį svorį kiekvienas jų nešasi su savimi, iš kur gimsta stiprybė ir abejingumas, šilti prisilietimai ir kraują stingdanti beprotybė. Tai knyga, kuri nuplauna tarsi jūros banga, tarsi vanduo, užliejantis saulės įkaitintus akmenis. Tavo pėdos dega, o akys kupinos troškimų.

„Galiausiai Pelėjas padavė sūnui ilgą ietį, kurios kotas buvo išdrožtas iš uosio medelio nulupta žieve ir taip nugludintas, kad spindėjo lyg pilka liepsna. Duodamas pasakė, kad ji nuo Cheirono. Palinkę prie ieties, lietėme jos paviršių, tarsi norėdami apčiuopti kentauro paliktus pėdsakus. Miklios Cheirono rankos turėjo užtrukti ne vieną savaitę, kol padarė tokią nuostabią dovaną; tikriausiai pradėjo ją beveik tą pačią dieną, kai išvykome. Ar žinojo, ar tik numanė Achilo likimą? Gal vieną gulintį rausvoje oloje jį pasiekė pranašystės blyksnis? Gal tiesiog su kartėliu ją nuspėjo, pripratęs, kad berniukus nuolat moko muzikos ir medicinos, o jiems galiausiai tenka žudyti.“

Skaitant tokią knygą laikas tiesiog sprogsta ir nors negaliu susitapatinti su aprašoma vyriška aistra, bendra istorija užvaldo, o akcentai smūgiuoja tiksliai į saulės rezginį ir tau iš karto užgniaužia kvapą. Skaitai, nes knygoje kur kas daugiau negu paviršius. Skaitai net žinodamas kuo viskas baigsis. Skaitai žavėdamasis autore, kuri pasakoja visiems žinomą istoriją, tačiau tai daro savaip. Ir tas „savaip“ veikia, yra gyvas, srūva tarp pirštų. Už tai, žinoma, valio ir vertėjai, nes tai ne ką mažesnis (o gal net – ir didesnis) darbas – prakalbinti knygą taip, kad pasinertum į ją negalvodamas apie nieką, kas vyksta aplinkui.

„Pirmą kartą gyvenime jis per lėtas. Dievas galingai atmuša kirtį. Achilas klupteli. Tik truputėlį, vos vos susvyruoja, beveik to nepastebiu. Tačiau dievas pamato. Tą akimirksnį, kai Achilas susverdi, piktai, pergalingai puola į priekį. Smogdamas lazda brėžia ore mirties arką.

Verčiau jis nebūtų apsigavęs; aš irgi. Tos kojos niekada nesuklupo, nė karto per visą laiką, kiek jas pažinojau. Jei ir suklystų, tai tik ne tie grakštūs kaulai ir nutekinti raumenys. Achilas kaip jauką metė žmogiškąją klaidą, ir dievas užkibo.“

Tuo tarpu pati istorija (ir kaip ji nupiešiama knygoje) – didinga, tragiška, dramatiška. Tikras triumfas. Mitai ir legendos, dievai ir karaliai. Jų daug. Visa galybė. Tačiau visi jie tarsi sustingę ir tik vienas šviesos (tamsos?) blyksnis blaškosi aplink, klaidžioja, nerimsta. Tai – Achilas. Kito tokio nebuvo ir nebus. Tai jo istorija, šauksmas, giesmė, giedama visų mirusiųjų (o ypač vieno) lūpomis.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Song of Achilles
Vertėja/Vertėjas: Adonė Mitkevičienė
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Tai knyga apie šaltį, kurį jaučia žmogus atsidūręs svetimoje šalyje. Net jeigu aplink visi dūsta nuo kaitros. Tas šaltis plinta poodiniuose sluoksniuose ir kai jį pajunti, būna jau per vėlu, jau niekaip jo nepanaikinsi, niekaip nesušildysi, turėsi su juo gyventi, maitinti jį, rūpintis juo. Mėginsi toje svetimoje šalyje įsitvirtinti, įsikibti į ją tarsi į žemę, išleisti šaknis, tačiau viskas bus bergždžia, nes kaip sako knygos pavadinimas, ta šalis yra kitų, o ne tavo. Daryk nedaręs kūlversčius, salto, mokykis nesimokęs kalbos ir papročių, imigrantas visada liks imigrantas, bus pasmerktas, pažymėtas, pateptas ir visi tai matys iš akių, iš šalčio, gyvenančio jų viduje.

„Tas dieviškas gyvenimas, ji norėtų žiūrėti į jį iš tolo, būti nematoma. Jos aukštas ūgis, balta oda ir svetimšalės padėtis laikė ją atstu nuo dalykų esmės, nuo tos tylos, kuri padaro taip, kad jautiesi esąs namie. Ji mėgaudavosi odos kvapu siaurutėse gatvelėse, ugnies, šviežios mėsos, stovinčio vandens ir pernokusių kriaušių kvapais, asilų mėšlo ir medžių pjuvenų aromatu. Tačiau jai trūko žodžių visam tam išreikšti.“

Skaitai ir plauki. Per vienatvę, per namų ilgesį, per gyvenimą, kuris nėra tavo, bet tu stengiesi jį tokiu padaryti. Bandai atkurti tai, kas gyvena tavo galvoje, prisiminimuose, sugretinti juos su tai, kas vyksta tau prieš akis, perkelti čia, atkurti. Jeigu pažiūrėtum į save iš šono, pamatytum kaip liūdnai tai atrodo, netgi graudžiai, tikriausiai beviltiškai, tačiau esant sūkurio viduryje sunku į viską pažvelgti iš šono. Ši knyga leidžia pajusti imigranto dalią, kada jis galvoja, jog viskas – tik tarpinė stotelė, kurią norisi nusikasyti tarsi niežulį. Tačiau besikasant, vėl ir vėl, tenka po truputį susitaikyti su tiesa, kad tai jokia tarpinė stotelė, o tik galutinė ir iš tiesų nepajudinama iš vietos.

„Labiausiai Aiša bijojo tamsos. Sodrios, tirštos tamsos, supusios jos tėvų sodybą. Vakare, jai išėjus iš mokyklos, motinos automobilis pasileisdavo laukų keliais, miesto šviesos nutoldavo, ir jiedvi panirdavo į neperregimą, pavojingą pasaulį. Patamsyje automobilis judėdavo priekin taip, kaip smelkiamasi į olą, kaip grimztama į lakųjį smėlį. Naktys be mėnulio, negalėdavai atskirti net masyvaus kiparisų silueto ar šieno kupetų profilio. Tamsa prarydavo viską.“

O tai, kad autorė šioje knygoje pradeda pasakoti savo šeimos istoriją (planuojama išleisti trilogiją), regimas spalvas tik išryškina ir sutirština, ir atrodo net galiu jas užčiuopti. Spalvas, dulkes, mėlynes ant nuvargusio kūno.

Tiesa, vietomis, atrodo, kad siužetas nori apglėbti daugiau negu gali. Kita vertus, papasakoti tikrai yra ką – įvairūs vingiai, kontekstai, sąšaukos, tačiau visi šie akmenys tarpusavyje nutolę skirtingais atstumais, todėl kai kurie šuoliai – tik šuoliukai, o kai kurie – tokie dideli, kad nusileidžiant reikia stengtis nepaslysti ir neįpulti į vandenį. Tačiau pabaigoje viskas pasiteisina ir atsiperka. Akivaizdu, autorė rašo ne dėl paskirų paveikslėlių, o tam, kad apglėbtų ir parodytų parodyti visumą, sukurtų nuotaiką, leistų užuosti kraują, kuris augino ją ir, tam tikra prasme, vis dar augina.

„Pakeliui į mokyklą vėjui glostant veidą ji sau sakydavo, jog štai jau dešimt metų ji žirglioja po šį peizažą ir jai atrodo, kad ji nieko neįgyvendino. Kokį pėdsaką ji paliks? Šimtai suvalgytų ir išnykusių patiekalų, trumpalaikiai džiaugsmai, iš kurių nieko neliko, dainos, niūniuotos prie vaiko lovos, popietės guodžiant liūdesius, kurių niekas nebeprisimena. Užlopytos rankovės, vienatviški nerimai, kuriais ji nesidalijo bijodama, kad bus pajuokta. Kad ir ką ji padarė, nepaisant didžiulio vaikų ir jos ligonių dėkingumo, jai atrodė, kad jos gyvenimas buvo tik surijimo procesas. Viskam, ką ji įvykdė, buvo skirta dingti, išnykti. Tai buvo mažulyčio jos naminio gyvenimo dalia, kai tų pačių veiksmų kartojimas galiausiai sugraužia nervus.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
 Les pays des autres
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis