Knyga lėta ir dygi, puikiai susišaukianti su spygliais (kas tai per vaisius?) ant pirmojo viršelio. Bandau ir iš vienos, ir iš kitos pusės prieiti prie teksto, tačiau jis tik duria, šiepia dantis. Ir sunku suprasti, ar tai daro ironiškai, ar norėdamas pagąsdinti (užpulti?). O gal iš paprasčiausios nevilties? Tarsi stebėtum žmogų su kauke ir negalėtum nuspėti – šypsosi jis ar tik nebyliai tave keikia.

Knygos kiautas toks storas, kad vos pradėjus skaityti iš karto matosi, norint jį pralaužti reikės kažko daugiau negu įprastas kūlverstis ar koks kitas pigus triukas.

„Civilizacija – tai pažabotas žiaurumas, vis dar neiškovota pergalė prieš primato agresyvumą. Kadangi primatais buvome, primatais liekame, nors ir išmokome gėrėtis keletu kamelijų ant samanų. Kaip tik tokia ir yra ugdymo paskirtis. Ką reiškia ugdyti? Tai nepailstamai siūlyti kamelijas ant samanų, kad nukreiptume gyvūnišką polinkį, nes jis niekada neišnyks ir nuolat kels grėsmę trapiai išlikimo pusiausvyrai.“

Čia nemažai klaidžių kelių, filosofinių apylankų, salelių, kambarių. Ir tie kambariai pilni oro, kuris pridusęs, tačiau pravėrus langus jo prieina tik dar daugiau, todėl ir tekstas atrodo klampus bei savitikslis. Tačiau tai ne pelkė, kuri įtrauktų, o kelias (bekelė?), kuriuo eidamas nelieti kojomis žemės, todėl negali tiksliai įvertinti, koks jis ir kur tave veda.

Nemažai nuorodų į politiką, ekonomiką, jau minėtą filosofiją, bet kad ir kiek delnai užgriebtų, knyga manęs nepasiekia ir praeina kažkur šalia. Braukia kitu dažniu ir neįvyksta tas trumpas sujungimas, kuris padėtų įsisąmoninti ne tiek tekstą, kiek tai, kas slepiasi tarp eilučių. O be to žybtelėjimo, impulso, jos susipynusios, pablukusios, neturinčios jokių ambicijų tave stebinti. Žodžiu, skaitymas primena vaikščiojimą ratais, bergždžiai beieškant įėjimo vidun.

„Po šito atlieku durininkės pareigas ir pirmąkart per dieną turiu laiko pamąstyti. Vakarykštis pasisėdėjimas grįžta su keistu prieskoniu. Jaučiu malonų žemės riešutų kvapsnį, bet ir miglotos baimės pradžią. Stengiuosi nuo to atitrūkti įnikdama laistyti visas namo laiptinės gėles – tokio pobūdžio darbą laikau žmogiškojo intelekto antipodu.“

Iš kitos pusės – tai knyga, kuri taiko į (sakykime) prancūzišką intelektualumą, gurmaniškas vaišes. Taiko ir pataiko. Tačiau klausimas, kiek joje yra svorio, o kiek svorio imitacijos. Kiek mėsos, o kiek tik mėsos pakaitalų. Galbūt tikslinė auditorija gebėtų įvardinti vos užuodusi pirmuosius kvapus, tačiau man nepavyko pralaužti šio kodo.

Ežio elegancija – puikus pavadinimas knygai, kuriai netiks bet koks skaitytojas. Jai reikia to vienintelio ir nepakartojamo. To išskirtinio, laukusio ne kokios nors kitos, o būtent šios knygos. Ar toks egzistuoja? Net neabejoju. Tačiau atrodo, kad ši knyga tokį skaitytoją pirma turi su(si)kurti ir tik po to pilies vartai atsivers. O aš? Aš tik slankioju aplink, mindžikuoju vietoje, murmu kažką po nosimi. Taip ir išsiskiriame, atrodytų, net nesusitikę.

„Nelabai turiu iš ko rinktis. Vėl teks traukti į biblioteką ir bandyti susirasti fenomenologijos pagrindus. Paprastai vengiu visų tų sąvadų ir santraukų, kurie skaitytoją sukausto scholastinio mąstymo grandinėmis. Tačiau padėtis per daug rimta, kad leisčiau sau prabangą išsisukinėti. Fenomenologija man nepasiduoda, ir aš negaliu šito pakęsti.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
L’élégance du hérisson
Vertėja/Vertėjas: Eglė Juciūnaitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Pabėgimo mokykla yra iš tų knygų, kurias septynerių metų vaikas gali perskaityti pats ir tai padaryti nuoširdžiai susidomėjęs, t.y. vidinio impulso, vidinės motyvacijos vedamas. Tačiau ši knyga nėra įprasta savo bendrąja prasme. Ir tai galima suprasti jau iš pirmojo puslapio, kur liepiama įklijuoti savo nuotrauką, įrašyti vardą ir kitą informaciją apie save. Vaikas iš karto kilsteli antakius – kaip suprasti, rašyti į knygą?

Taigi, kažkas neįprasto. Tai knyga, bet tuo pačiu ir savotiškas užduočių sąsiuvinis, kuriame reikia rašyti, piešti, kirpti. Tiesą pasakius, ranka to daryti nekilo (išskyrus keliose vietose), tačiau ką gi tai reiškia? Pagrinde tai, kad knyga greičiausiai bus vienam skaitymui. Nes jeigu nuoširdžiai viską pildysi, kirpsi ir vadovausiesi surašytais nurodymais, antrą kartą šios knygos perskaityti (ar perduoti kitam vaikui) su tokiu pačiu susidomėjimu nepavyks, nes ji jau bus išspręsta ir, jeigu galima taip išsireikšti, suvartota. Tarsi mokyklinės pratybos, kryžiažodžių žurnalas ar užduočių rinkinys.

Kitas dalykas, kuris vaiką nustebina (iš gerosios pusės!) ir įtraukia į skaitymą yra tai, kad šioje knygoje skaitytojas tampa vienu iš pagrindinių veikėjų. Net ir pačiame tekste rašoma, ką jis daro, sako, mato, kur eina ir t.t. O kai ne tik skaitai apie vykstančius įvykius, bet tampi tiesiogine jų dalimi, negali būti neįsitraukęs. Tad šis triukas tikrai pagauna dėmesį.

Pati knygos tematika ir siužetas taip pat taikliai šaudo į centrą atitikdami jaunųjų skaitytojų poreikius. Įvairūs burtai, slaptažodžiai, keisti gyvūnėliai, atkeliavę iš anapus, ir užduotys, užduotys, užduotys. O pabaigoje – jų atsakymai, jeigu netyčia nepavyktų kažkurios išspręsti (o taip tikrai buvo!).

Trumpai tariant, knyga įdomi ir įtraukianti, tačiau nesitikėkite, kad ją bus galima skaityti vėl ir vėl 🙂

Tuo tarpu Švieselė, sužibusi naktį visai kitokia knyga, skirta truputį jaunesnei auditorijai (nors lygiai taip pat tinka ir septynmečiams, kurie kiekvieną dieną turi skirti bent šiek tiek laiko skaitymui). Ir nors čia knygos ašis taip pat sukasi apie tamsą (kaip ir Pabėgimo mokykloje), tačiau pagrindinis siekis yra nuraminti skaitytoją, supažindinti jį su nakties tamsa ir paskatinti tos tamsos nebijoti. Netgi atrasti ją ir su ja susidraugauti.

Iliustracijos šiltos, traukiančios akį. Ypatingai meškinas, kuris atrodo tarsi nužengęs iš fantastinio pliušinio pasaulio. Jis keistas, tačiau tuo pačiu – itin pažįstamas. Tai knyga, kurią būtų galima skaityti kiekvieną vakarą iš naujo, įsijungus prie lovos mažą švieselę ir po truputį nyrant į miegą.

Istoriją čia pasakoja tiek tekstas, tiek piešiniai, todėl bevartant ir beskaitant lengva nuklysti mintimis, kurios paveikslėliais keliauja greičiau negu žodžiais.

Vienaip ar kitaip, knyga puiki. O ypač bevardė ola, kurios pavadinimas kelia šypseną savo taiklumu ir prasmine priešprieša. Taigi, pagauna dėmesį, o tada jau pirmyn į tamsą, kur po visko nebeatrodo tokia šalta ir gąsdinanti 🙂

Kita informacija:
Anne Scheller – Pabėgimo mokykla. Burtų knyga (Escape school), vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, 68 psl.
Marie Voigt – Švieselė, sužibusi naktį, vertė Saulius Repečka, 32 psl.

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga įtraukia nuo pačių pradžių. Toks jausmas, kad dar net neskaitai, o jau įdomu. Užtenka pažvelgti į prieš akis pakibusį J. Vermeer’io paveikslą, stebėti jį kelias akimirkas ir jau netrukus mergina sujuda, išsisega perlo auskarą ir krenta į knygą. O tada ir prasideda. Iš labai paprastų detalių kuriami kasdieniai vaizdai, tačiau visi jie savyje nešasi kažką ypatingo. Ir paskui tą kažką, neapčiuopiamą ir neįvardinamą, skaitytojas pradeda sekti, paklusnus, susidomėjęs, pamiršęs.

„Pažvelgiau į paveikslą dar kartą, bet, taip atkakliai jį tyrinėjant, man ėmė rodytis, kad kažkas praslysta pro akis. Tai buvo tas pat, kaip žiūrėti į žvaigždę naktiniame danguje – jei žiūri į ją tiesiai, beveik nematai, bet žiūrint akies kampeliu ji tampa daug skaistesnė.“

Skaitant vis neapleido jausmas, kad šią knygą jau esu skaitęs, joje buvęs ir viską matęs. Tačiau kiek pamenu, tai negali būti tiesa. Skaitau pirmą kartą, tačiau teksto artumas stebina, jis tarsi senas šalia prisėdęs pažįstamas, tyli, žvelgia į tolį, bet svarbiausia – prie jo nesijaučiu nejaukiai. Iš kitos pusės, tas senas pažįstamas po tokio ilgo nesimatymo yra pasikeitęs, todėl kažkuo naujas, stebinantis ir lenkiantis tave į savąją pusę.

Tai knyga apie paveikslą, knyga kurianti jo istoriją. Perkurianti? Atkurianti? Klastojanti? Dabar tai nesvarbu. Daug svarbiau, kad knyga panyra taip giliai, jog pati virsta paveikslu. Jauti kaip iš jos teka dažai, spalvos, kokie lengvi ir pasteliški yra eiliniai veiksmai, sluoksnis po sluoksnio sukuriantys kažką didingo. Romanas slepia savyje daugybę valandų ir potėpių, kurių permatyti kiaurai tiesiog neįmanoma.

„Ąsotį ir dubenį nutapyti buvo sudėtingiausia – jie iš vienspalvių tapo ir geltoni, ir rudi, ir žali, ir mėlyni. Jie atspindėjo kilimo raštą, merginos korsetą, mėlyną audeklą, numestą skersai kėdės – juose buvo visko, išskyrus tikrąją sidabrinę spalvą. Vis dėlto jie atrodė visai tikroviškai, kaip tikras ąsotis ir dubuo.
Po šios pamokos aš nebegalėjau liautis stebėjusi daiktų.“

Tarp eilučių čia visur plazda didžiulė aistra. Galima netgi sakyti, kad knyga itin erotiška, net jeigu apie ją – praktiškai nė žodžio. Viskas užmaskuota, paslėpta, kiekviena garbana, kiekvienas neįvykęs prisilietimas. Ir vis tik – knyga puikiai atskleidžia tą susižavėjimo kūniškumu (ir ne tik!) jausmą. Tai puikus pavyzdys kaip vienas lietaus lašas į palangės skardą suskamba garsiau už tūkstantį būgnų.

„Tai buvo diena, kai gatvėmis laksto džiugiai krykštaujantys vaikai, kai poros išeina pro vartus iš miesto ir leidžiasi tolyn pro malūnus bei kanalų krantais, kai senyvos moterys užmerkusios akis sėdi ant suolelių ir mėgaujasi saulės šiluma. Mano tėvas dabar tikriausiai irgi sėdi ant suolelio priešais savo namą, atsukęs veidą saulės spinduliams. Galimas daiktas, rytoj vėl bus žvarbu ir šalta, bet šiandien – tikras pavasaris.“

Tai knyga apie paslaptį ir kibirkštis kurių nesimato. Jos suteka į drobę, išsprogsta joje, išsilieja, išsisluoksniuoja. Rezultatas svarbus, bet procesas svarbesnis. Jis nugali dešimt kartų iš dešimties. Ir užvertęs paskutinį puslapį tu dar ilgai žvelgi į viršelį, stebi merginos akis, lūpas, bet iš tiesų jau matai nebe “ką“, o tik “kaip“.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Girl with a Pearl Earring
Vertėja/Vertėjas: Darius Kaunelis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

O čia – viskas itin ryšku (lyginant su anksčiau apžvelgtomis knygomis). Ši knyga tarsi gyvas spektaklis – žmonės, vaizdai, dekoracijos. Viskas tikra, aišku, apčiuopiama ir itin kinematografiška (ne veltui rašoma, kad kūrinys pradžioje gimė kaip scenarijus).

„Ponia Amel prisistatė į pasimatymą gerokai anksčiau už jį, bet jis to nežinojo. Ji spėjo plunksnų šluotele nubraukti barą, nukėlė dvi taburetes ir pastatė jas atokiau nuo kitų, tarytum tie paprasti mediniai daiktai skirti sėdėti, galėtų būti nepageidaujami liudininkai. Ir išėmė butelį viskio, kitą – anyžinio „Ricard“ likerio, dar vieną mineralinio „Perrier“ vandens ir vieną kokakolą. Niekada negali žinoti: vyrai keičiasi, ir jų skoniai kartais darosi vis keistesni.“

Taigi, prancūzai, jų manieros ir ta grupelė žmonių, sukanti tarpu savęs gyvenimą lyg kokį muilo burbulą. Šis sklendžia oru nuo vieno pas kitą, laukdamas palankaus vėjo, atsidūsėjimo ar paprasčiausio skersvėjo. Burbulas plaukia linksmai, nerūpestingai ir atrodo netruks subliūkš, tačiau niekaip nesubliūkšta, vis išsigina savo lemties, puslapiai tirpsta, o siužeto gija vyniojasi tarp pirštų tarsi šilko siūlas – greitai, švelniai ir veik nepastebimai.

Knyga kaip vienas atokvėpis, kaip atostogos nuo įtempto ir susikaupimo reikalaujančio skaitymo.

„O Kresonados gyventojų pasipūtimas, abejingumas ir tarsi koks agresyvumas, svarbiausia, buvo kurstomi ne kvailybės ir visiško susidomėjimo bet kuo kitu stokos. Žvali nuotaika, kurią ji jautė stotyje ir pakeliui į namus, išblėso. Liko tik tas didelis griozdiškas namas, pilnas laiptų, dantytų sienų ir abejingų žmonių. Fani buvo tekę susitikti ir skirtingai įvertinti turtuolius, snobus, jos modelių pirkėjus, bet ji niekada nebuvo susidūrusi su žmonėmis, kurie būtų jai tokie svetimi. Čia viešpatavo ne pinigai, ne ambicijos ar valdžios troškimas – niekas iš to, ką ji pažinojo, o kažkoks būdingas visai šeimai sąmoningas nekomunikabilumas, nuo kurio jai nugara ėjo pagaugais.“

Knyga nuoširdžiai šmaikšti, ji tarsi iš niekur sukuria sąmojus ir jais stebina, džiugina, verčia šyptelėti tiek viduje, tiek išorėje. Vienas iš tų retų pavyzdžių, kuris pateisintų bet kokią nuorodą ant knygos nugarėlės į būsimą humorą! Subtiliai, galantiškai, bet tuo pačiu itin natūraliai jis ateina pas tave.

Ir nors pats tekstas suskaldytas, o jo fragmentai vietomis atrodo itin padriki, knyga vis tiek sugeba nenutolti nuo brėžiamos linijos ir tvirtai laiko skaitytoją savo teritorijoje. O ši apsiriboja namų erdve ir viena kita papildoma scena su minimaliomis dekoracijom.

Jeigu reikėtų lyginti su filmais, sakyčiau Woody Allenas įkvėptas šio nebaigto romano, galėtų susukti neblogą kino juostą, kuri puikiai papildytų jo repertuarą.

Kaip skelbia pavadinimas – tai tikrąją šių žodžių prasme yra nebaigtas romanas. Tad iš vienos pusės liūdna, nes taip ir nesužinai kuo knyga baigiasi, tačiau iš kitos pusės – pats gali nuspręsti kokia bus pabaiga. Arba pasiduoti knygos vėjui ir įsivaizduoti ne pabaigą, o tik jos jausmą, nes iš to, ką jau patyrei, nesunku suprasti, kad pabaiga tave taip pat nusineštų. Galantiškai, šmaikščiai, prancūziškai. Voilà!

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Les Quatre Coins du coeur
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Skaitant tokią knygą pradžioje kyla jausmas, kad skaitau, bet nežinau ką ir kodėl, tačiau skaitau, nes smagu, nes viduje slepiasi intriga – atmosfera, nuojauta, galiausiai viršelis, viskas įtraukia ir sukuria keistą erdvę, kurioje fikcija maišosi su realybe, esi kažkur, kur niekada nebuvai ir gali būti – niekada nebebūsi. Todėl saugai tą savo buvimą, džiaugiesi knygelės plonumu ir jauti, kad tekstas, kuris itin koncentruotas, kala į tave vinis, klaidina ir vedžioja už nosies. Apie ką visa tai? – norisi klausti, bet nuryji tą klausimą ir skaitai toliau, ir kažkas su kiekvienu puslapiu vis labiau paaiškėja, o kažkas – vis labiau pasislepia.

„Iš kur tas jos prancūziškas vardas, ar jis jos, ar svetimas, iš kur ji atėjo ir kur išėjo – apie tai mums niekas nieko tikro nepasakys, nes Izabelė buvo iš tų moterų, apie kurias žinota tik tiek, kad niekas nieko apie ją nežinojo. Kaip tik todėl bet kokia istorija apie ją buvo įtikima, tačiau būtent visiška ją gaubianti tyla nedavė miestiečiams atleisti vadžių savo pernelyg skurdžiai vaizduotei regzti apie ją nešvankius pramanus, žadinti potroškius, tad kiekvienąsyk, kam nors pradėjus ką nors riesti ir minėti jos vardą, tuoj įsivyraudavusi tyla ir miestiečiai, susizgribę neįstengiantys sumakaluoti kokios nors melagystės, nudurdavo akis į žemę.“

Tai knyga, kuri yra šis tas daugiau. Tarsi paslaptinga dėžutė, keliaujanti iš vieno puslapio į kitą, iš vieno veikėjo rankų kitam, apie kurią daug kalbama, tačiau ji niekaip neatidaroma idant išsaugotų savo paslaptį. Nes ją išsaugojus, ji gyvens amžinai, taps didesnė už tiesą ir pradės valdyti pati save. Tada jau net turėdamas ją savo rankose nebegalėsi jos paprasčiausiai atidaryti ir atskleisti – tokiu būdu tik prarasi tai, ko visi trokšta.

Luzitanija įtraukia savo vaizdais, veikėjais, balansavimu tarp realybės ir pramano, tarp fantazijos ir tikrovės, tarp proto ir pamišimo, tarp sąmoningos ir atsitiktinės kvailystės. Galiausiai viskas suplakama ir tampa sunku atskirti, kas yra kur, tačiau to atskyrimo ir nebereikia, nes visa tampa vieniu, kurio atskiros dalys tau nebeįdomios ir tik visuma nugali, pavergia, įkalina, suteikdama laisvės iliuziją.

„Šiaip jau niekam šis karas nereikalingas, juolab serbams. Vieną dieną įsiplieks audringa diskusija apie jo akstinus ir priežastis, bus ieškoma kulkos, išlėkusios anksčiau už žodį, ir žodžio, ištarto anksčiau, nei suzvimbė kulka. Bus aiškinama, kaip pašaipa priešpriešinta grasinimams, o grasinimai bus aiškinami kaip pašaipos pasekmė. Bus analizuojama Principo jaunystė ir idealai, šie bus lyginami su užduotį jam pavedusiųjų senyvu amžiumi ir goduliu.“

Tai savotiški Europos pakraščiai – XX a. pradžios Serbija ir šis kontekstas kūriniui prideda svorio, kurio kitur retai galėtum surasti. Antrą kartą skaitant “Luzitaniją“, net neabejoju, ji įsispaustų dar giliau, tačiau ši taisyklė tinkama visoms daugiasluoksnėms knygoms. Jos skirtos perskaityti, nusistovėti, o tada vėl perskaityti, tik jau orientuojantis požemiuose, jau įžvelgiant ne tik šešėlius bei kontūrus, bet ir detales bei kryptį, sklendžiančią kažkur virš tavęs.

Luzitanija neskubina daryti išvadų, ji tiesiog siūlo nerti gilyn, nors vanduo tamsus ir prieš nerdamas nežinai, ką jame rasi. Aišku viena, išnėręs dar kurį laiką turėsi apsiprasti ir susivokti, ar tai vis dar tas pats pasaulis, kokį palikai, ar jame kažkas jau šiek tiek (gal net nematomai) pasikeitė. Apie tai ir yra ši knyga – apie tamsą ir šviesą, apie posūkius ir kryptis, apie istorijos krumpliaračius, kurių tarpdančiuose gyvena mažutėliai žmonės. Realūs tiek pat kiek išgalvoti. Dirbtiniai tiek pat kiek tikri. Iškamšos mūsų sieloms 🙂

P.S. O po to, žinoma, kratysi internetą ir skaitysi, ką jis tau siūlo apie tikrąją “Luzitaniją“. Ir tada jau negalėsi neatsiversti šitos knygos dar kartą 🙂

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Luzitanija
Vertėja/Vertėjas: Laima Masytė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga nuo pačių pradžių užplūsta tave žodžiais. Jie teka per visas įmanomas (ir neįmanomas) ertmes. Esi paskandinamas juose, jie lenda į ausis, akis, užkemša nosį. Atrodo, aplink nieko be tų žodžių nėra, nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Žodžiai yra tekstas yra guma, kuri tempiasi, tempiasi ir nesiruošia nutrūkti. Kad išnertum iš šio potvynio, prasiirtum, galėtum įkvėpti oro, turi praeiti šiek tiek laiko, turi apsiprasti tiek su tekstu, tiek su žodžiais, pagalvoti apie tai, kokios šio žaidimo taisyklės ir kur autorius nori tave nusivesti.

Kalbant apie patį autorių – jis gudrus, moka žaisti ir šioje knygoje puikiai sužaidžia veikėjo korta. Pasakodamas viską iš Šarlio pozicijos, jis legalizuoja visus tuos žodžius, tą potvynį, perkeldamas jį nuo savęs ant kito, įsivaizduojamo, todėl galimo minkyti kaip tešla, objekto (subjekto? Žmogaus?). Ir dabar tai jau ne vien žodžiai, bet būdas nupiešti veikėją nuo kurio priklausys skaitytojas. Jeigu ne šis paprastas triukas, knygos skaitymas baigtųsi labai greitai, tačiau tu priimi šias žaidimo taisykles, užsiropšti ant kažkokių per potvynį išlaužtų ir plūduriuojančių durų bei po truputį iriesi į priekį.

„Labai galimas daiktas, kad man nepavyksta bent kiek aiškiau išdėstyti savo minties. Tad siūlau jums tokią iliustraciją: turbūt esate girdėję pasakojimą, kai greitai lekiančio automobilio ratas užkliūva už mažut mažutėlyčio akmenuko ir automobilis, kuris atrodė galėsiąs nušluoti bet ką, kas pasitaikys jo kelyje, šokteli į orą, apsiverčia ir nučiuožia į šalikelės griovį. Tad štai, tokia iliustracija, toks yra mažojo žmogaus vaidmuo istorijoje – jis ridinėja it mažut mažutėlytis akmenukas, nors palyginimas, gerai pasvarsčius, taip, ko gero, palyginimas nėra iki galo tikslus, mat akmenukai labai kieti, neretai pasitaiko ir aštrūs, o mažasis žmogus – jis panašesnis į lengvai ore sklendžiantį pūką, jis gali pakreipti nutrūktgalviškai lekiančią istoriją ne savo kietumu ar aštrumu, o švelnybe ir gležnumu, ir jeigu manote, kad nuo ore sklendžiančio pūko negali apvirsti automobilis, vadinasi, jūs nematėte mažojo žmogaus!“

Skaitydamas vis galvojau ne tai, kas yra pagrindinis veikėjas Šarlis, o kam skirta ši knyga, t.y. kas šios knygos skaitytojas? Į šį klausimą manau atsakinėja ir veikėjas. Suka savo katinišką uodegą aplink jį ratais, svarsto, polemizuoja, nukrypsta, sugrįžta, niekada apie tai neužsimena, tačiau jo akys, net jeigu lakstančios į šalis, visada nukreiptos į mane, į skaitytoją. Jis vertina mane, teisia, sveria ir lygina. Užsuka į savo kalbėjimo ratą ir nepaleis, kol nenuspręs, ką su manimi daryti.

Taigi, kas aš toks? Kas yra skaitytojas? Tikrai ne tas, kuris mėgsta greitą literatūrą ir spalvotus paveikslėlius. Tai turėtų būti kažkas, kas gali pajusti teksto gylį. Galbūt tie, kurie jaučia ypatingą malonumą ne bėgdami per knygą, o kapstydamiesi joje? O gal tie, kurie augina katinus? Nors negalima sakyti augina, nes katinai nėra auginami, jie auga patys, nors gal ne tiek auga, kiek grįžta į save tokius, kokiais jau, atrodo, kažkada ir kažkur yra buvę, keliauja ne į nežinomybę, o priešinga kryptimi ir todėl niekada nesiblaško bei gyvenimą priima ramiai, stoiškai, tarsi žinodami, kas jų laukia ir suprasdami, kad mes to niekada nesuprasime… Ak, žodžiai, tie žodžiai… Rašau apie knygą, o panyru į Šarlį, jis persmelkia, įsigeria, eina kiaurai. Todėl ir į klausimą, kas yra knygos skaitytojas, galbūt galima atsakyti, kad tai – Šarlis? Mintis svarstytina, tačiau kažko trūksta, todėl neužbaigsiu jos iki galo, neišgryninsiu, paliksiu kiekvienam iš jūsų dalelę šios nevilties. Aišku viena, perskaičius tokią knygą, norisi ją skaityti vėl, kad šukuojant tekstą iš naujo galėtum pastebėti tai, ko nepastebėjai pirmąjį kartą, skęsdamas, dusdamas, kapstydamasis. Jau matau, toks pakartotinis skaitymas atneštų daugybę naujų atradimų. Galbūt netgi visai naują knygą.

„Ar esate regėję bent vieną genialų, meistriškai pastatytą spektaklį arba skaitę genialią, meistriškai parašytą knygą, kuri nebūtų nepakeliamai nuobodi? Pasakyčiau jums štai kaip: jei nė karto nesate paknopstomis užsnūdęs ir nosimi niurktelėjęs į atverstą knygą, labai didelė tikimybė, kad neskaitėte iš tiesų puikaus kūrinio. Geriausių meno kūrinių fondas spindi ne auksu, o nuoboduliu.“

Ir dar vienas klausimas, kuris man kilo: kiek šioje knygoje yra logikos, o kiek – atsitiktinumo? Tačiau į tai turbūt galėtų atsakyti nebent pats autorius, kuris Ch. pristatinės jau visai greitai (rugsėjo 9 d.: nuoroda į renginį). Nueikite, paklausykite, o tada turbūt ir patys suprasite, norite jūs šito nuotykio dabar ar truputėlį vėliau. Vienaip ar kitaip, išvengti jo nepavyks. Ir nebūtinai knygos, Šarlio ar kokiu kitu (tikėtina, katino) pavidalu 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Dar viena vaikiška knyga iš bendraautorių Rachel Bright ir Jim Field. Apie porą jų kitų knygelių jau teko rašyti anksčiau. Panašu, kad leidykla nestabdo ir toliau tiražuoja šių dviejų autorių kūrybą. Tuo tarpu man norėtųsi tiražuoti savo buvusią apžvalgą ir paantrinti tam, ką jau esu išsakęs, nes ši knygelė rikiuojasi į bendrą gretą ir iš prieš tai buvusiųjų pernelyg neišsiskiria.

Kalbant apie tekstą ir vertimą, čia vėl galima aptikti daug instrumentų, tačiau tarpusavyje jie neskamba taip, kaip galėtų. Nors banginio ir krabės vardai pagauti ir išversti tikrai taikliai 🙂

Liūto dalis, kaip ir anksčiau, tenka iliustracijoms, kurių nereikia versti ir derinti kaip atskiro muzikos instrumento – jos jau suderintos ir groja, atrodytų, savaime 🙂 Ir svarstykles persveria mažųjų skaitytojų naudai, todėl kitą knygą (jeigu tokia bus) ir vėl norėsis atsiversti vien dėl jų.

O jeigu kam įdomu kaip skamba originalas, tuomet labai rekomenduoju paklausyti ir palyginti čia:

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Whale Who Wanted More
Vertėja/Vertėjas: Reda Puodžiukė
Puslapiai: 32 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga tokia lėta ir klampi, kad pro tekstą stumiesi tarsi per smėlį, apsemiantį gerokai aukščiau kulniukų. Visi veikėjai, nukrypimai, aprašymai limpa į didelį sniegu rutulį, kuris rieda labai iš lėto, tarsi kažkokio vidinio variklio vedamas, ir tau reikia prižiūrėti tą riedėjimą, negali nė minutei nukreipti žvilgsnio, nes kažką pamesi, kažkas išsprūs iš rankų, bus praleista ir tada jau niekaip negalėsi to susigrąžinti. Tačiau net nebandyk to rutulio skubinti ar stumti, nes kad ir kiek mėgintum (kad ir kaip stipriai įsirėžęs), jis nepagreitės. Sunkus ir nepaklūstantis. O po jo liekanti šliūžė ir įspaudai tave domins savo keistomis formomis ir turiniu. Skaitysi ir kelsi sau klausimą, kodėl. Jausiesi lyg kažko lauktum, tačiau net nenutuoksi iš kurios pusės tas kažkas turėtų pasirodyti.

„Pakeliui į slaugos namus automobilis ir kelias priešais sudrėko nuo lengvo lietaus. Dangumi žemai plaukė pilki debesys. Šįkart liūdesys buvo kitoks nei anksčiau. Taip, jo priežastis buvo Kristoferis. Tačiau ji jautėsi suspausta kažkokios nevaldomos atgailos žnyplių. Viduje sukilo asmeniška, bedugnė sumaištis, tarsi kas būtų sučiupęs vagiliaujant, ko ji niekada gyvenime nėra dariusi. Jos sielą plakė gėda, kaip valytuvai priešais šluostė stiklą – du dideli, ilgi, juodi negailestingai ir ritmingai lupantys pirštai.“

Kad išgyvenčiau tokią klampią knygos pradžią, tenka truputį pakeisti žaidimo taisykles – atsiverčiu ir skaitau pabaiga, po to – kažkur ties viduriu, atsitiktine tvarka verčiu puslapius ir jie atgyja, istorija susiveržia diržą, sunkus ir nepakeliamas rutulys aptirpsta, tampa sukalbamas, o prakalbinęs jį, vėl grįžtu ten, kur buvau baigęs ir tęsiu toliau (jau šiek tiek žinodamas apie tai, kas manęs laukia ateityje). Po tokio elektros šoko viskas tarsi pabunda, širdis pradeda plakti, o tekstas įgauna visai kitokią spalvą. Žinoma, jis toks pats sunkus, tačiau slegiantis tūris jau nebėra plastikinis – jis gyvas.

„Ašaros nė iš tolo nebūtų atspindėjusios Olivijos savijautos. Sėdėdama ant sulankstomos kėdės, ji tirtėjo iš baimės. Baimės, kad širdį vėl suspaus, kaip aną kartą, kad ji vėl ims ir sustos, tarsi kas kumščiu būtų kirtęs į nugarą. Ir dėl to, kaip jaunoji šypsojosi Kristoferiui, tarsi būtų iš tikrųjų jį pažinojusi, jai taip pat buvo baisu. Nes negi ji žinojo, kaip jis atrodė pirmoje klasėje, kai per panelės Lempli pamoką iš nosies pasipylė kraujas? Ar matė išbalusį, apkūnoką, dilgėlinės išmuštą vaiką, kai šis bijojo rašybos kontrolinio? Ne, Siuzana pažinojo ne tikrąjį Kristoferį, o porą savaičių trukusį seksą.“

Knyga stipri ir galinga, tarsi kažkada nesprogusi mina ant kurios žmonės pastatė savo namus ir gyvenimus, ant kurios kiekvieną dieną dabar vaikšto minios. Ta mina niekada ir nesprogs. Bent jau ne taip iš karto, kaip esame įpratę. Ta mina sprogs lėtai ir nuobodžiai ir tas sprogimas truks daugybę metų. Apie tai ir yra šis romanas – apie senatvę, nusivylimus, tuščią susireikšminimo kevalą, kuris ilgainiui paaiškėja buvęs nieko vertas žaisliukas.

Knyga liūdna, slepianti savyje daug atminties ledkalnių. Kiekvieni metai – po rievę. Kiekviena rievė reiškia, kad medis vis sunkiau pajudinamas. Galiausiai jis tampa toks didelis, kad tu stovi jo šešėlyje ir nebežinai, ar iš vidaus jis vis dar gyvas, ar seniausiai išpuvęs, tik ir telaukiantis stipresnės (jau paskutinės savo gyvenimo) vėtros. Bet kaip ir tas sprogimas, kuris tęsiasi daugybę metų, taip ir šitas medis – nenulūš per akimirką, o išsitęs į begalybę, tarsi viskas vyktų smėlyje, po vandeniu, po tiršta atminties mase, kuri ilgainiui susuka galvą net tau pačiam ir paklaidina giliai savyje, nes tai – vienintelė vieta iš kurios tikrai negalėsi ištrūkti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Olive Kiteridge
Vertėja/Vertėjas: Aistė Kvedaraitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Pirmas įspūdis – knyga labai rami. Ir nors jos tekėjimas lėtas, jis niekur neužsikerta, nesustoja. Knyga, kaip ir kūnai joje, pulsuoja, plaka tarsi širdis, kurios kiekvieną stuktelėjimą (veiksmą) lydį pauzė (atokvėpis). Visi jie – laiku ir vietoje, ritmingi, raminantys, galiausiai virstantys fonu ir užleidžiantys į pirmąjį planą įvairiausio plauko veikėjus (tačiau nebūtinai herojus).

Antras įspūdis – tekstas sklandus, tarsi valtis, kuri be garso skrodžia lygų it stiklas vandens paviršių. Ankstyvas rytas ir visi dar miega bei miegos bent kelias valandas. Bet valtis jau plaukia, nors ne tiek plaukia, kiek pjauna vandenį, tarsi iki švytėjimo nuaštrintas peilis.

Toje valtyje sėdi žmogus. Vienas. Nes jeigu būtų kažkas daugiau, viskas būtų kitaip, tos tylos nebebūtų, atsirastų įtampa, santykis, gal net žodžiai. Bet kol kas žmogus vienas ir jo žvilgsnis nejuda, jis nukreiptas į priekį, tačiau dar nežinai ką jis ten mato. Ir vis tik jauti, kad tuoj sužinosi. Apie tai ir yra ši knyga. Apie tą jausmą. Ir stilių, kurį lengva pasigauti it slogą.

Trečias įspūdis – jau matai ir supranti į ką nukreiptas žmogaus žvilgsnis ir kodėl jis toks tobulas, toks švarus, toks, atrodytų, neklystantis. Sutelktas į vieną tašką. Jau matai, tas žvilgsnis – į niekur. Ir būtent todėl jo neblaško aplinka, jis susitelkęs viduje ir išorė jam neegzistuoja.

Knyga skaidri, tačiau įpusėjus pradeda atrodyti, kad šiek tiek pretenzinga. Parašyta gerai, tačiau vis aplanko jausmas, kad autorė mokėdama rašyti būtent tuo ir mėgaujasi, o žiūrovą (skaitytoją) pamiršta ir jam belieka stebėti viską iš šalies (ne tiek tekstą, kiek jį kuriančią autorę). Tuo tarpu tekstas pavadinimu „Šiuolaikiniai gyvūnai“ grąžina prie trečiojo įspūdžio ir nuoširdžiai prajuokina:

„- Man tik pasirodė, kad siužete daug ką nuspręsti palikote žiūrovams ne todėl, kad taip norėjote, o todėl, kad nesugebėjote tų vietų užpildyti.

– Kodėl taip nusprendėte?

– Nes pati padariau lygiai tą patį. Pats pamatysit.

– Bet sakėte, kad nuo pirmos scenos žinojote, kuo filmas baigsis. O dabar man kalbate apie abstraktų siužetą?

– Niekaip. Nuo pradžių jau buvo aišku, kad filmas baigsis niekaip.“

Autorė moka rašyti, dėl to nekyla nė menkiausios abejonės. Puikiai konstruoja siužetus, meistriškai žongliruoja kūnais ir kiekvieną kartą pasiūlo netikėtumą, kuris įkala tas trumpas istorijas tau į galvą. Todėl vartant knygą po kurio laiko, nesunkiai prisiminsi apie ką sukosi įvykiai ir kur link slydo valtis. Tai reiškia, kad tekstai kaip mechanizmai suveikia, tačiau skaitant vis neapleido jausmas, kad tie mechanizmai – tik mechanizmai. Gudrūs, tačiau sukonstruoti ir todėl stokojantys natūralios gyvybės.

Jie kaip gražūs pakabukai, kuriais galėtum apsikarstyti nuo galvos iki kojų, bet po to nepajėgsi pajudėti, nes atrodys, kad jie tuoj ims ir sulūš, subyrės dalimis, kurios gražiai, veik nematomai, suklijuotos tarpusavyje. Atrodo, kad panešiojus juos kokią savaitę prie raktų, patąsius po kišenes ir kuprines, davus jiems tikro gyvenimo, jie paprasčiausiai neatlaikys, nes tas tikras gyvenimas, nors ir netobulas, tačiau vientisas ir tas vientisumas tiesiog gelia kiekvieną šios knygos siūlę, net jeigu šios gražiai, protingai ir proziškai (bei preciziškai!) nugludintos bei užliūliuotos 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Tamsa ir šaltis. Dulksna. Tas metų laikas tarp rudens ir žiemos, kai viskas žemiausiame taške ir nėra jokios vilties išsigelbėti. Kai šlapia ir šalta. Kai gelia rankas ir drėksta kojos. Kai norisi užsidaryti kur nors šiltai ir ramiai, tačiau net ir užsidarius, vidus lieka neramus, nes kažkas kankina, veržiasi, spaudžia. Tokia ir ši knyga – neria gilyn į senus klausimus į kuriuos jau kadaise buvo (ir ne vieną kartą) atsakyta, tačiau visi atsakymai vis dar ne atsakymai, jeigu jų negalima įrodyti, paliesti, pačiupinėti.

„Be melo neatliksi jokio tyrimo. Visi meluoja. Retas riečia melą tiesiai į akis, bet dauguma vienaip ar kitaip vengia tiesos. Kalba dviprasmiškai, ką nors nutyli, perdeda, norėdami tapti įdomesni, kažką pagražina arba nuslepia informaciją, dėl kurios gali pasirodyti prastai. Be to, taip jau būna, kad dažniausiai žmones klaidina atmintis, prisiminimai labai skiriasi nuo to, kas iš tikrųjų įvyko. Ir, užuot prisipažinę, kad neatsimena, tuščius atminties plotus jie tiesiog užpildo tokiais įvykiais, kokių tikėtųsi, o tai dažnai nulemia kitų girdėti ar matyti dalykai. Norint atskleisti tokį melą, reikia turėti kitokios informacijos ir galėti įrodyti.“

Apie šią knygą rašoma, kad tai – kriminalinis romanas. Ir išties. Ne tiek detektyvas, kiek romanas. Ne tiek tam, kad skaitytoją apgautų ir nustebintų, kiek tam, kad papasakotų istoriją, kuri teka tolygiai ir rišasi tarsi siūlų kamuolys. To kamuolio viduje – daug įtampos, nerimo, slegiančių pauzių ir tylos už kurios vis stengiamasi pasislėpti, tačiau kas kartą nesėkmingai, kas kartą išlenda ausys, ragai ar skverno kampas, o tada jau jų neišsiginsi – jie plazda, spurda ir neleidžia atsipalaiduoti.

Kas pasirodė keista – tai pakartotiniai veikėjų liudijimai praėjus tokiai gausybei metų nuo aptariamų įvykių. Atrodo, visi tarsi niekur nieko, vaidina savo rolę, kurios žodžius ką tik pasikartojo, visi žino, ko iš jų tikimąsi ir stengiasi nenuvilti.

Tokia knyga vienu metu ir įtempia, ir ramina. Ir pasakoja, rodo tau prieš akis kiek pablukusius vaizdus, ir tuo pačiu patikina, kad visa tai – už neįveikiamo stiklo, todėl gali būti ramus, esi apsaugotas nuo to, kas vyksta knygos puslapiuose. Tas šaltis ir drėgmė ne tavo batuose, akyse ir plaukuose. “Katarinos kodas“ kaip albumas, kurį versti įdomu, tačiau jis visą laiką primena, kad nuotraukos jame – ne tavo ir ne tu iš jų beldiesi bei bandai išsiveržti į paviršių.

Knygos pabaigoje visi siūlų galai surišami ir tavo vidų užplūsta taika. Įtampa atlėgsta, o lempų šviesos nervingai nebetrūkčioja, tik šviečia ir šildo. Apie tai ir yra šis pokalbis. Apie poreikį išpažinti tai, kas tave slegia, slėgė, tačiau nebeslėgs. Tarsi krūvelė neperskaitytų knygų ant palangės. Tarsi purvini batai, kurių vis neprisiruoši nuplauti. Tarsi lietus, kuris tau be galo patinka, tačiau tik tol, kol žvelgi į jį pro langą.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Katharina-koden
Vertėja/Vertėjas: Giedrė Rakauskaitė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis