Šią knygą pradėjau skaityti tarsi netyčia (viešėdamas svečiuose) ir nuo pirmųjų puslapių užsikabinau. Pagavo kažkas lengvo ir skanaus, ir jau nesinorėjo knygos taip paprastai paleisti, todėl buvau priverstas ją skolintis ir neštis namo.

Lizos butas – tai dar vienas žvilgsnis į devyniasdešimtuosius. Dar vienas vaikas, gimęs ir augęs ten iš kur devyniasdešimtuosius gali liudyti kaip jį suformavusį laiką. Tai žvilgsnis iš atminties, kurioje visos spalvos truputį ryškesnės, artimesnės ir todėl itin savos. Vaiva Rykštaitė čia stoja į vieną gretą su Povilu Šklėriumi ir Virginija Kulvinskaite. Atrodo, visų jų knygos iš to paties laiko ir to paties gyvenimo, tik skiriasi filtras pro kurį skverbiasi šviesa. Tačiau vieniša mama su vaiku ir istorija apie pelę virtuvėje, panašu, jau tampa tokio žanro ir tokių atsiminimų klasika.

„Šioje istorijos vietoje bočelis visada pareiškia nebegalintis klausytis erezijų ir tyčia kuo garsiau kliūdamas už daiktų eina į kiemą parūkyti. O daiktų senelių namuose daug, ir beveik visi senesni net už juos; ne taip kaip Lizos bute, kur mama nori visko kuo naujesnio ir madingesnio.“

Lizos butas mane patraukė ne tik tais devyniasdešimtaisiais, bet ir kitais susijusiais kontekstais. Vienas iš jų – Kaunas (kai tuo tarpu Šklėrius rašo apie Alytų, o Kulvinskaitė – apie Vilnių). Kai esi artimai susijęs su tam tikromis vietomis (arba žmonėmis, kurie kartais sukabina stipriau už bet kokius klijus), skaitant pabunda visai kiti jausmai ir atmintys (lyginant su pirmą kartą girdimais pavadinimais). Ir ne tik pabunda, bet įsigeria, susaisto, supančioja.

„Toliau diena klostėsi kaip ir visi mūsų šeimos sekmadieniai: pusryčių kirtome baliaus valgių likučius, iš televizoriaus atsivėrė „langas į gamtą“ – jaukus profesoriaus Kazlausko balsas ramino ir migdė, pasakodamas apie neišskiriamas papūgėlių poras, kurios kartą susiporavusios drauge lieka visą gyvenimą. Jei ne kelios kraujo dėmės ant kiliminės dangos, būčiau visai ir pamiršusi vakarykščius įvykius. O gal ir pamiršau.“

Kad Vaiva Rykštaitė moka rašyti – nepaneigiamas faktas. Tai – pirmoji šios autorės knyga, kurią skaitau, tačiau tekstą valdantį žmogų galima atpažinti vos iš kelių eilučių. O tuomet norisi tas eilutes pratęsti ir puslapis po puslapio jos nepastebimai virsta perskaityta knyga. Tuo tarpu ši – lengvai virškinama, įdomi, šarminga. Skaitau ir per daug negalvoju, jaučiuosi gerai.

„O gal viskas buvo ne taip, gal jie prieš tai kartu juokėsi senamiesčio skersgatviuose ir gėrė iš tos pačios gertuvės, – akmenys ne viską supranta, ant jų glaudžiasi galvos, girtos, pavargusios, nuo pečių krentančios.“

Perskaičius neapleidžia jausmas, kad autorė savo knygos temą galėjo pakabinti vienu sluoksniu giliau ir tokiu būdu ją jau būtų galima lyginti su Knausgardu. Tačiau ši knyga ne apie tai. Ir tai puikiai atsiskleidžia judant į pabaigą, kur greitas jaunatviškas tempas lėtėja ir į paviršių pradeda lįsti dabarties demonai, varvančiomis seilėmis kramtantys širdį veriančius prisiminimus ir verkiantys didelėmis blizgančiomis ašaromis. Knyga darosi vis liūdnesnė, tarpai tarp aprašomų akimirkų vis didesni, jaučiasi slogumas netenkant vaikystės, išeinant iš jos ir to net nepastebint (kol neatsisuki atgal).

Ši knyga apie atmintį ir nostalgiją, tamsiais vakarais skruostu riedančias ašaras, pirmąjį skonį, skausmą, juoką, baimę. Tai bandymas griebtis šiaudo jau žinant, kad jis neišgelbės. Ir jeigu šis liudijimas tikras, tuomet autorei vis dar skauda. O jeigu skaitytojui kyla toks klausimas, vadinasi, knyga gera, nes neleidžia jos taip paprastai imti ir užversti.

„Bet šitai buvo žiloje senovėje, gal net prieš kokius dvejus metus, dabar jau viskas pamiršta ir atleista, ir mudvi su Mode einame pas Kriftą į namus jos aplankyti, pasveikinti su būsimomis vestuvėmis, nors iš tikrųjų einame jos apžiūrėti, kad būtų mudviem apie ką tris vakarus iš eilės kalbėtis ir kitiems papasakoti.“

Knyga kaip sprogmuo (todėl skaitai ir vis pasitikrini – sprogs ar nesprogs rankose). Kaip stuburo paieškos. Truputį rožinė, truputį išsitaškiusi, truputį per daug pridengusi tai, ką pradžioje ketino apnuoginti. Lizos butas – tai tostas vaikystei. Su rašikliu tarsi taure rankoje. Kai visi klausimai anksčiau ar vėliau tampa retoriniais. 😊

Kita informacija:
Puslapiai:
 264 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Net nežinau nuo ko reikėtų pradėti kalbant apie šią knygą, nes pasakyti, kad ji įdomi ir nekasdieniška būtų tas pats, kas pabraidyti vandens paviršiumi, bet visai neužsiminti apie esmę, t.y. jos gelmę ir jūržoles besipinančias tau aplink kojas, rankas ir veidą.

Ši knyga – tai visai kitas žaidimas negu esate įpratę žaisti. Tai kažkas, ką lengvai galima pavadinti neįmanomybe ir stebėti, kur link ji nuves.

Yra nemažai knygų, kur tie patys įvykiai aprašomi iš įvairių veikėjų perspektyvos (kad ir tas pats Vilniaus Pokeris), tačiau ar daug esate skaitę knygų, kai iš skirtingų veikėjų perspektyvos tuos pačius įvykius kiekvieną kartą vėl ir vėl išgyvena tas pats žmogus (dvasia?). Negana to, kiekvieną kartą pradėdamas iš naujo, jis atsimena (!) kas nutiko pabudus ankstesniuose kūnuose. Štai čia ir prasideda magija. Arba, kitaip tariant, kažkokia kosmologija 🙂

Žiūrint į knygos pradžią, intriga net spurda nuo gyvumo, o užmojai tokie dideli, kad net sunku įsivaizduoti kokio dydžio burnos reikia norint juos apžioti. Todėl net nekyla abejonė – jeigu autoriui pavyks įgyvendinti visus savo sumanymus, skaitytojas bus tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus.

„Už kampo atsišliejęs į sieną giliai atsidūstu. Rankos dreba, rūkas galvoje sklaidosi. Tas dvi klaikias sekundes Derbis tapo visiškai nevaldomas. Tai jo nuodai liejosi man iš burnos, jo tulžis apnuodijo mano gyslas. Vis dar tai jaučiu. Dilgsi odą, niežti nagus, – visu kūnu trokštu iškrėsti ką nors šiurpaus. Kad ir kas šiandien nutiktų, privalau valdytis arba šis padaras vėl ištrūks ir dievai žino, kuo tai gali baigtis.“

Knyga didelė (gerokai didesnė negu maniau iš pradžių) ir absoliučiai įtraukianti. Tačiau tuo pačiu ji tokia smulkmeniška ir suvelta, kad kuo toliau, tuo labiau viskas panašėja į didelį plaukų gniutulą, kokius ištraukiame iš šepečių. Ir nepamesti tokiame gniutule galvos nėra lengva. Tačiau skaitydamas vis pagalvoju apie autorių, kuris turėtų būti geležinių nervų ir užsispyrimo, nes kartais, atrodo, jo vietoje tikrai būčiau viską metęs ir ėjęs žiūrėti futbolo. Išlaikyti tą gniutulą savo pirštuose ir nė vieno plauko nepamesti – tai jau ne darbas, tai – meistro prisilietimas, kurį ne kiekvienas skaitytojas galės (ar netgi gebės) įvertinti. Tačiau autorius neina žiūrėti futbolo, o jeigu ir eina, tai kas kartą grįžta prie knygos ir nesirenka lengvų kelių, o tik tą vieną, kurį užsibrėžė pačioje pradžioje, ir už tai – didžiulis bravo jam. Nes tas kelias neabejotinai veda per tamsų ir šlapią mišką, kuriame nieko daugiau nematyti, išskyrus mažą žiburėlį tolumoje. Bet ar jis tikras, ar tik skaitytojo vaizduotėje, jau kitas (ir ne taip lengvai atsakomas) klausimas.

„Kassyk, kai išsitraukiu šukę, pirštais pasrūva kraujas ir nutekėjęs per veidą nuo smakro teška į kriauklę. Skausmo ašaros tvindo akis, ir geras trisdešimt minučių, kol ardau savo porcelianinę karūną, pasaulis virsta susiliejusia dygia mase. Mane guodžia tik viltis, kad Džonatanas Derbis kenčia tiek pat, kiek ir aš.“

Knyga baigiama skambia nata. Daugiau nei 500 puslapių išlaikiusi įtampą, ji nenuvilia ir pabaigoje. Tai – puiki istorija. Fantastinis (?) detektyvas. Kažkokia kito (o gal – kitų?) pasaulio vizija. Kažkas daugiau, visiškai neįprasta ir neįmanoma. Masė vardų, pavardžių, jų tarpusavio ryšių bei įvykių, tačiau knyga nesismulkina ir viską lengvai įkerta į tavo atmintį. Todėl perskaitęs, vis dar jautiesi tarsi tau ir toliau paskirta išsiaiškinti tiesą ir perkeli šią misija į realybę, kur kalbindamas tave supančiuosius bandai juos nupiešti iš naujo.

Sunku pasakyti, kaip gali kilti mintis parašyti tokią knygą, tačiau autoriui ne tik kilo mintis, jis ją su kaupu įgyvendino ir tai yra tiesiog nuostabu.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Seven Deaths of Evelyn Hardcastle
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Pradėjus skaityti tokia knygą, iš karto jos nepajusi, reikia dar šiek tiek laiko smegenims, kad šios persiorientuotų, nes nuo pirmojo puslapio į tave plūstantis informacijos srautas yra per didelis ir didžioji jo dalis yra tiesiog pasmerkta praskristi pro šalį taip ir nepasiekusi tikslo.

Chemija, biologija, fizika, o ant viršaus dar užpilta fantastikos (mokslinės fantastikos!) – šių sričių mėgėjams “Marsietis“ bus tikras aukso amžius. Tuo tarpu mane skandina informacijos srautas ir į knygos pradžią tenka žiūrėti atsargiai, nežinau ko tikėtis toliau, kankina jausmas, kad nesu tikslinė auditorija ir visi faktai, formulės bei cheminės reakcijos tiesiog plaukia pro šalį nepasiekdamos mano ausų. Tačiau vis dar netikiu, kad viskas taip ir paliks (juk tai pasaulinis bestseleris!), todėl judu toliau tikėdamas šviesia ir laiminga ateitimi.

„Kiekvieną bulvę supjausčiau į keturias dalis taip, kad visose būtų mažiausiai po dvi akutes. Iš akučių ir išdygs daigai. Kelias valandas luktelėjęs, kad gabalėliai apdžiūtų, pasodinau juos kampe, palikdamas plačius tarpus. Geros kloties mažylės! Nuo jūsų priklauso mano gyvybė.“

Ir kai pradžia po truputį baigia išsikvėpti, siužetas tiesiog išsprogsta lygioje vietoje, žvilgsnis iš Marso į žemę sulaukia žvilgsnio atgal, t.y. iš žemės į Marsą. Ir skaitytojas tiesiog prikaustomas. „O dabar tai bus“ – murmu mintyse ir nuo šios vietos su knyga jau nesinori skirtis nė akimirkai.

„Kitos naujienos: staiga toptelėjo, kad NASA tikriausiai dėl manęs suviduriavo. Jie stebi mane per palydovus ir jau šešias dienas neregėjo išlindusio iš Būsto.“

Skaitydamas nuolat susiduriu su patikėjimu, kad tai, kas yra aprašoma, tikrai vyksta čia ir dabar. Ta kosminė realybė užgniaužia kvapą ir nepalieka vietos kitoms mintims. Kitaip tariant, tu patiki knyga, patiki tuo, kad tai iš tiesų vyksta „čia ir dabar“, ir atokvėpio akimirkomis nevalingai kreipi žvilgsnį į dangų, tikėdamasis jame pamatyti kažką tokio artimo (!).

Mokslinė fantastika ir inžinerija per visą knygą niekur nedingsta, tačiau ilgainiui skrandis jas pradeda puikiai virškinti. Ir tai, kas pradžioje atrodė verta atmetimo reakcijos, ilgainiui tave visiškai užvaldo. O tada jau netveri kailyje norėdamas sužinoti, kuo viskas baigsis. Tau nuoširdžiai įdomu, nes Markas Votnis tampa geriausiu tavo draugu. Kaip ir visų kitų žemiečių, stebinčių jo neįtikėtiną likimą ir istoriją kosmoso tolybėje.

„Tačiau fizikos dėsniai – nepermaldaujami šikniai, ir jie atkeršijo už papildomą svorį. Akumuliatoriai išsikrovė nuvažiavus vos 57 kilometrus.“

Perskaičius knygą iš karto norisi pažiūrėti ir pagal ją sukurtą kino filmą. Tiesiog jaučiu, kad jis negali būti mažiau paveikus ir jau dabar pradedu tikėtis įspūdingo reginio.

Reziumuojant, knyga tikrai labai gera. Alternatyvi realybė, sugebanti tapti tavo „čia ir dabar“, o tai nutinka tikrai toli gražu ne visada. Ramia sąžine šią knygą jau rekomendavau eilei žmonių ir puikiai suprantu, kodėl ji tokia mėgstama ir noriai virškinama. Nes Markas Votnis, vienas paliktas Marso planetoje, iš tiesų yra kiekvieno iš mūsų atspindys. Ir jo kova už išlikimą, sumanumas bei nenoras nuleisti rankas yra tai su kuo mes giliai viduje galime lengvai susitapatinti. O jeigu knygoje atrandame dalelę savęs (net jeigu nugrūstą kažkur į kosmoso užkaborius), tai Markas Votnis nuo tos akimirkos jau nebėra vienas. O apie tai juk ir visas mūsų gyvenimas 🙂

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Martian
Vertėja/Vertėjas: Aistis Kelertas
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Tai – dvi spalvingos, linksmos ir gausiai iliustruotos paveikslėlių knygelės vaikams, kurias sukūrė rašytoja Rachel Bright kartu su dailininku Jim Field.

Šio dailininko iliustruotą knygelę rankose laikau jau ne pirmą kartą – jis nupiešė iliustracijas ir ne taip seniai mano jau apžvelgtai “Ei, varle“. Pastarosios knygelės iliustracijos buvo tiesiog puikios, todėl ir dabar buvo galima tikėtis kažko panašaus. O atsivertęs supratau, kad vyliausi ne be reikalo, nes ir čia dailininkas tiesiog žiba. Būtent iliustracijos priverčia į rankas paimti tokias knygeles. Būtent nuo jų viskas prasideda, o jau tik paskui seka pažintis su tekstu ir visos kitos patirtys.

Taip yra ir šiuo atveju – spalvos ir personažai tiesiog šoka prieš akis. Smagu tokias knygas vartyti, smagu pastebėti įdomias ir nuotaikingas detales bei smulkmenas.

O pasimėgavus iliustracijos, ateina ir teksto eilė. Šios knygelės, kaip ir “Ei varle“, yra rimuotos, o visų jų vertėja yra ta pati – Reda Puodžiukė. Rimuotas tekstas, kaip žinia, įpareigoja dvigubai, todėl ir žvilgsnis čia krypsta ne tik į pagrindinę mintį, bet ir į būdą, kuriuo ta mintis keliauja pas skaitytojus.

O keliauja ji su tam tikrais “paskutinės nakties prieš egzaminą“ prieskoniais. Atrodo, vertimas nėra iki galo išieškotas. Skaitant jaučiama, kad tam tikrose vietose buvo nueita lengviausiu keliu. Ta vidinė teksto skuba yra nedidelis pašinas po oda tokiai puikiai knygai. Su laiku, tą pašiną išsitrauksi arba jis pats bus išstumtas organizmo lauk, tačiau pirmas įspūdis toks, kad skaitytojas stumiamas nuo kalno ir reikia saugotis, kad versdamasis kūliais nenusilaužtum galvos :).

Žinoma, gal kartais ir nebūtina kelti taip aukštai kartelės tokioms knygoms kaip ši, tačiau norisi (!), kad vaikai nuo pačių pradžių pajustų ką reiškia tekstas, kuris skamba kaip muzika :).

Nepaisant to, vaikams šios knygelės tikrai patiks (net neabejoju!), nes, kaip jau minėjau, pradžioje sužaidžia vaizdai, o tik po to – tekstas (ir ne visi vaikai tokie reiklūs kaip aš!). Be to, šiose knygelėse teksto ir vaizdo proporcijos tiesiog idealios tam, kad nuo jų vaikai pradėti mokytis skaityti (o būtent tai dabar mūsų namuose ir vyksta) :).

„Ar pasiekei tikslą –
Ne visad žinosi,
Nebent atsiremsi į didelę…
Nosį!“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
“The Squirrels Who Squabbled“; “The Lion Inside“
Vertėja/Vertėjas: Reda Puodžiukė
Puslapiai: 32 + 32 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Skaitant kartais kyla klausimas, kodėl. Tačiau tekstas jį kas kartą sugeba dailiai paslėpti kišenėje tarsi nosinaitės kampą. Paslėpti visada lengviau negu ištraukti, nes traukdamas niekada nebūsi iki galo tikras, ar tas kampas atidengs kokią kruviną dėmę, ar tik nudriskusį voratinklį.

„Konoras priėjo ir pritūpė. Pamanė, kad dabar iš tiesų jį gali supykinti. Reikėjo ką nors suvalgyti. Bet pirmiausia būtina įsitikinti, kad Aurorai viskas gerai.
Jis įkišo ranką į miegmaišio vidų. Jis buvo šaltas lyg ledas. Konorą apėmė nuojauta, kad nutiko kažkas blogo.“

Tai ėjimas į priekį, nors iš tiesų visą laiką čia einama tik atgal ir todėl ši knyga visai kitokia. Ji tave truputį mausto, sakydama, kad jos rankoje yra moneta, tačiau siužetas dažnai konstruojamas taip, kad padėtų autorei įrodyti savo tiesą, o ne nustebintų skaitytoją, todėl ilgainiui tu ta moneta pradedi vis labiau abejoti.

 „Džona apmąstė viską, ką sakė Džodžo, ir staiga susivokė, kad prisiminimai nunešė jį į laikus, kai ji dar buvo mergaitė. Ji jau tada turėjo tą pašaipią, kovingą, laukinę veido išraišką. Jis bandė suvokti, kur to netramdomo būdo ir jos ryžto viską išbandyti ribos.“

Knyga baigiasi sąlyginai ramiai, tarsi tarpusavyje derantys instrumentai. Tačiau, jeigu reikėtų tokią knygą skaityti antrą kartą, dar gerai pagalvotum. Nes tai – neįprastas detektyvas. Netgi labiau ne detektyvas, o sudužusių veidrodžių karalystė, kur šukės – tik iškreipia vaizdą, tačiau nieko naujo nesukuria. O skaitytojas klaidžioja tarp jų, renka, liečia ir tikisi pagaliau užčiuopti tą tikrąjį siluetą, o ne tik jo atvaizdą. Užčiuopti ir nuplėšti kaukę jam nuo galvos.

Tai tikrai įdomi patirtis, pusiaukelėje pažerianti pačių įvairiausių prielaidų ir pagundų. O tuomet tik nežinojimas stumia tave į priekį. Tas nežinojimas ir išgelbėja šią knygą.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
She Lies in Wait
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

vernonas subutexas 1Tai tokia knyga, kurią pradėjęs skaityti, sunkiai gali nutuokti kur pabaigsi. Ji kaip neaprėpiamas laukas – galima eiti į visas puses, tačiau kažkodėl traukia būtent į vieną. Seki paskui tą vidinį (o gal išorinį?) balsą, šnabždantį tau keisčiausius dalykus ir tiki juo, nors puikiai supranti, kad  visas tikėjimas pagrįstas “kaip“, o ne “ką“ jis tau komunikuoja.

Tekstas parašytas slengu ir savo stilistika bei siužetu atrodo tarsi tolimas Č. Bukowskio giminaitis. Na, tas, užsilikęs Paryžiuje, bet vidinėje kišenėje vis dar spaudžiantis draugo iš Amerikos laiškus. Atrodo, jų kraujas tas pats, tik skirtingas kontekstas ir vieta, kurioje jie nusirito žemyn. Nors kalnas abiem atvejais buvo didelis ir status. Skausmas taip pat. Atrodo, susėdę, jie tikrai turėtų apie ką pasikalbėti. Patylėti? Apsvaigti? Tinka visi variantai, jau pats susitikimas išmuštų saugiklius ir auštančią literatūros košę perplaktų tarsi galingas mikseris.

„Šiuose siaubinguose požemiuose vien tik Lidija Bazuka sugeba jį bent kiek pralinksminti. Vernonas atsiplėšia pakelį čipsų, atsidaro alaus ir žiūri, gal rodo ką gero per teliką. Supranta, kad žurnalistę reikia įkaitint ant mažos ugnies. Jeigu atsakys iškart, tarp jų besimezganti maloni erotinė įtampa iškart atsileis, suglebs kaip susenusi elastinė juosta.“

Knyga tikrai nėra saldi, ji turi aiškiai išreikštą skonį ir pėdsakus (paliekamus pusiau realaus žmogaus, pusiau tavo fantazijos), kuriais sekdamos tavo smegenys atsigauna, patiria retą malonumą. Daug džiaugsmo teikia ir tai, kad vertimas tiesiog puikus (privalu paminėti klasišką Pauliaus Jevsejevo darbą!). Pagautas ir jausmas, ir nuotaika, tačiau nepaskęsta kalbos džiunglėse – kiekvienas nonsensas ar keiksmas yra tikslūs ir natūraliai įsilieja į bendrą teksto ir siužeto tėkmę. Žodžiu, viskas savo vietose, limpa ir tempia į priekį. Vyrai ir moterys, roko muzika, susenę kūnai, nevilties ženklai kraujyje, geismas, aistra, nusivylimas, pyktis, abejingumas.

„Protas neišneša, kaip tokių mažų gabaritų žmogus gali pridaryti šitiek žalos, turint omeny tiek akustinį poveikį, tiek sunaikintas materialines vertybes. Vernonas pirmą kartą nuo to laiko, kai įkėlė koją į šitą butą, įžvelgė kažką gero toj pasibaisėtinoj pliušinių žaislų kolekcijoj: pliušinius žaislus gali mėtyti į sieną kiek tik nori – nedūžta ir nekelia triukšmo.“

Ši knyga – tikras atradimas. Kiekvienas žmogus (jo istorija, kontekstas) atskleidžia vis kitą socialinę, kultūrinę ar psichologinę plokštumą, kurios pievelėje ganosi išbadėjusios avys (skaitytojai?), godžiai rupšnojančios kiekvieną žodį. Tai soc-kultūriniai pjūviai per Paryžiaus žarnas, praveriantys jas ir parodantys kas ten virškinama kiekvieną dieną.

Šiame Paryžiuje tu pamatai kitas monetų puses (ne tas paradines, nuolat regimas, nutviekstas saulės šviesos). Knyga užkabina ir velka tave per srutas, o tu meldiesi, kad tik nepaleistų ir nepaliktų jose. Nuolat jauti dvoką, bet tas dvokas yra gyvas ir todėl jis daug stipresnis bei tikresnis už visus tuščius ir sterilius (net jeigu ir labai didingus) fasadus. Tas dvokas yra gyvenimas, jis veda į priekį, nes tau įdomu sužinoti jo prigimtį ir kur viskas baigsis. Tau įdomu, nes tai kita iš šaligatvio išverstos plytelės pusė. Ta, kurioje knibžda kirminai, tarakonai ir kiti gyviai. Mes negalime tiesiog imti ir jų nematyti ar paprasčiausiai paneigti jų buvimą, nes paneigdami juos, paneigtume patys save.

 

Vertinimas: 9,8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Vernon Subutex 1
Vertėja/Vertėjas: Paulius Jevsejevas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

stounerisŠi knyga internetinėje erdvėje jau gausiai apkalbėta ir išgirsta (ir išgirta!). Todėl ir aš, prieš skaitydamas, jau tikėjausi, kad tai bus kažkas gero ir įsimintino. O perskaitęs galiu paliudyti, kad neklydau.

Ir nors pirmas knygos leidimas pasirodė dar 1965 metais, antram gyvenimui ji buvo prikelta tik 2003 m. Nei daug, nei mažai – po 38 metų. Taigi, neįvertinti talentai, nenusiminkite! Galbūt ir jus dar kada nors įvertins! 🙂 (bet greičiausiai ne)

Skaitant iš karto jaučiasi, kad knyga parašyta ne šiais laikais. Iš čia, atrodo, ir jos niūrumas, tamsa, žodynas. Tai knyga apie lėtą eigastį. Apie drovumą ir susilaikymą. Apie gyvenimą. Verčiant iš anglų kalbos, Stounerį galėtume pavadinti Akmeniniu arba tiesiog Akmeniu ir tai puikiai perteiktų knygos esmę, kuri ir atskleidžia (ar bent jau bando atskleisti) kaip jaučiasi akmuo. Net jeigu tas akmuo – žmogus. Rūpus, griežtas, su daugybe pauzių, kurios gimsta natūraliai ir neišvengiamai. Taip natūraliai, kad tylos intarpai nekelia jokio nejaukumo. Ši knyga tai puikus pavyzdys, kad papasakoti galima kiekvieną istoriją ir kad kiekviena istorija yra verta būti papasakota.

„Plušant prie kabineto ir pastarajam pamažu įgaunant pavidalą, Stouneris suprato, kad pats, to nežinodamas, daug metų gyveno susikūręs ir kažkur savyje užslėpęs – it kokią gėdingą paslaptį – vaizdą, kuris neva buvo kažkokios vietos vaizdas, o iš tikrųjų buvo jo paties vaizdas. Tad plušdamas prie savo kabineto siekė apibrėžti save patį. Kai šlifavo senas lentas knygų lentynoms ir regėjo nykstant šiurkštų paviršių bei pilkas laiko apnašas, ryškėjant medžio esmę ir galiausiai turtingą jo pluošto ir tekstūros grynumą, kai restauravo baldus ir stumdė juos į vietas kambaryje, jis pamažėle kūrė savo paties paveikslą, tvarkė save, darė save patį pakenčiamą.“

Teksto prasminis audinys suveržtas itin stipriai. Tarsi sportiniai bateliai ar viršutinės marškinių sagos. Kai jau darosi nebepatogu. Kai nebegali laisvai kvėpuoti ar vaikščioti. Bet, kai vedamas abejingumo, neturi jokio noro pakelti ranką ir išlaisvinti save. Abejingumas čia pats tampa savotiška laisvės forma. Laisve tiesiog būti ir susitaikyti su aplinkybėmis suprantant, kad nėra prasmės ką nors sureikšminti (ar susireikšminti pačiam).

Tai literatūra iš tamsos, iš žemės, iš praeities, iš niūraus vakaro, kai gali nujausti, kad tas vakaras tęsis visą gyvenimą. Užlies tavo akis ir tu virsi akmeniu, kuris nei per didelis, nei per mažas. Akmuo kaip žmogus. Kuris gali būti visoks. Kurio tu greičiausiai net nepastebėsi tarp tūkstančių kitų tokių pačių akmenų.

“Ji pasišalino į virtuvę. Pasilikęs tame kambarėlyje vienas, Stouneris niūriai žvelgė į kavos stalelį ir vis kartojo sau, kad jam nereikėjo ateiti. Ir svarstė, iš kur tas kvailumas, verčiantis vyrus daryti tas nesąmones, kurias jie daro.“

Viskas organiška, knyga kelia gailestį, pyktį, sumišimą. Kartais tiesiog norisi įlipti į ją ir ištaisyti gyvenimo neteisybes. 🙂 Kitaip tariant, tai tekstas iš pašaknų verčiantis dirvą. Užkabinantis giluminius šaltinius, užsilaikantis prie tam tikrų atverstų riedulių, o kitiems leidžiantis nubyrėti greitai ir neskausmingai. Kad ir kaip ten bebūtų – knyga nesustabdoma. Panaši į laiką, kuris niekam nėra pavaldus. Taip ir čia – per Stounerio gyvenimą braukiama lėtai, bet užtikrintai. Kai kur pagreitinant žingsnį, kai kur sulėtinant, tačiau nė akimirkos neleidžiant suabejoti, kur knyga baigsis.

Tai literatūra, kuri verta jai skiriamų pagyrų. Tokią negėda rekomenduoti, tačiau verta ir perspėti, kad ji nebus lengvas pasivaikščiojimas. Ji vers skaitytoją viską išgyventi, o tai gali sukelti ne vien malonius jausmus.

Bet nebijokite ir nerkite. Į gelmę, į literatūrą kaip gyvenimą, į tekstą kaip vėją, į medžio lapus plazdančius vakaro šešėliuose.

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Stoner
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 328 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

zemgulys_kancios-kainaO čia – jau visai kitokio tipo nuotykis. Nes viena yra, kai laikai rankose tiesiog neskaitytą knygą, ir visai kas kita, kai laikai tokią, kurios niekur nenusipirksi, niekaip neidentifikuosi, kurios autorius yra visiškas inkognito, ant kurios viršelio – tik abstrakti tapyba, o pavadinimo reikia ieškoti paskutiniame puslapyje (nes paslėpto viršelio tekstūroje pradžioje jo visai nesimato). Dar galima pridurti, kad tai – savilaida. Žodžiu, tikras molotovo kokteilis.

Ši knyga pas mane pragulėjo bene metus ir dabar net pačiam sunku paaiškinti, kodėl ją atsiverčiau. Tikriausiai todėl, kad nenorėjau antrą kartą skaityti kad ir pačios geriausios knygos, o norėjosi kažko naujo (net jeigu tai reikštų, kad sėkmės santykis bus vienas prie šimto ar netgi tūkstančio). Šiai knygai tikrai pasisekė, nes sunku pasakyti, ar ji būtų sulaukusi kitos tokios progos.

Skaitydamas vis galvojau apie autorių ir nevalingai pradėjau jį tapatinti su pagrindiniu veikėju. Šis, tuo tarpu, studijuoja filosofiją, murkdosi šeimos intrigose, išgyvena jaunystę, nepalaužiamą teisumo jausmą ir rašo knygą (!). Gal dėl to autorius ir veikėjas taip gerai sulipo, o pastarojo rašomą knygą pradėjau tapatinti su šia knyga. Skaitydamas taip ir jaučiausi – lyg versčiau jauno filosofijos studento užrašus, kuriuose jis siekia aplinkiniams atskleisti filosofines tiesas (jos tarsi žaibas atvėrė jam akis ir gerokai trinktelėjo per galvą ir dabar jis negali jų pasilikti vien sau, būtinai turi su kuo nors pasidalinti). Jaučiasi, kad autorius į skaitytoją žvelgia truputį iš aukšto ir tai kelia malonią šypseną. 🙂

Ir net jeigu autorius iš tiesų nėra filosofijos studentas, o tik nardantis filosofiniuose veikaluose ir religiniuose bei psichologiniuose kontekstuose, jaučiasi, kad knyga – tai gyvenimo perviršis, kurį žmogui reikėjo kažkur sudėti, užfiksuoti, įprasminti. Ir tai savotiškai žavu, nes juk kiekvienas yra laisvas daryti ką tik nori. 🙂

Tuo tarpu už šią knygą man kur kas įdomiau pasidomėti jos kontekstu ir jį gaubiančia paslaptimi. Mat pabaigoje parašyta, kad su knyga galima susipažinti adresu kancioskaina.lt, tačiau tai turbūt tebuvo laikinas sprendimas, nes dabar (o nuo išleidimo prabėgo dar tik metai) puslapis nieko apie knygą nebesako. Apie Tada Žemgulį, kaip knygos autorių, internete informacijos yra apskritas nulis. Apie Tadą Žemgulį, kaip žmogų ir jo aplinką, informacijos galima rasti, tačiau labai rezervuotai (apie “Kančios kainą“ ten nėra nė menkiausios užuominos). O ir apie pačią knygą, neskaitant dviejų (?) apžvalgų, nieko nerasite. Apie redaktorę – panašiai. Apie dailininkę – truputį daugiau, jos darbais galima pasidomėti net ir neskaičius knygos – Monisha Art.

Sakoma, kad kuo mažiau informacijos tuo įdomiau, bet turint internetą ir laiko, galima panerti tikrai giliai. Tačiau aš savo smalsumą jau patenkinau, o jeigu norite patenkinti ir jūs, pradėkite nuo paprasčiausių dalykų ir pradžioje gaukite šią knygą, nes tai tikrai nebus taip lengva kaip atrodo 🙂

„Žiniai akimirksniu pasklidus, buvau nedelsiant įšventintas į jų uždarą bendruomenę, o pasisakęs apie vienintelį tikslą – išleisti knygą – sulaukiau netikėtų privilegijų. Tapau visų įsivaizduojamu vaiku, kuriam kliūdavo tik simboliniai darbai.“

Kita informacija:
Puslapiai: 110 psl.
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

musu cia nebuvoŠi knyga – tai savotiškas Rubiko kubas. Pradėjęs skaityti tiesiog džiaugiausi įdomia istorija bei atskiromis dedamosiomis, kurios į vieną vietą labai smarkiai ir nesistengė sulipti, tačiau perskaičius trečdalį knygos, vaizdelis pasikeitė radikaliai, atskiros plokštumos įgavo bendrus sąlyčio taškus ir skaitant toliau viskas pulsavo bei jungėsi tarpusavyje. Šiek tiek priminė voratinklį į kurį tau pradžioje leidžiama įsipainioti ir net kelis kartus pabandyti išsikapstyti (taip įsipainiojant dar labiau), o voras pasirodo tik tada, kai iš voratinklio pasprukti jau nebeįmanoma.

Iš vienos pusės, ši knyga yra apie JAV ir Rusiją. Apie jų kovą. Apie Rusijos tamsą. Su areštais, žodžio laisvės ribojimais, cenzūra ir t.t. Tai – šaltasis karas, kuris vyksta net tuomet, kai iš šono atrodo, kad nieko nevyksta.

Iš kitos pusės, šalia šaltojo karo, vyksta ir kiti karai – širdyse, tarp mylimųjų, su savimi, su skirtingomis nuomonėmis ir nusistovėjusiomis normomis. Šie karai taip pat sunkiai matomi ir dažnai tik nujaučiami, tačiau šioje knygoje viskas susipina tarpusavyje ir vieną galingą tinklą.

„Jeigu suklysdavau, jis sakydavo, kad man tereikia praktikos. Ir aš praktikavausi. Kasnakt, kai mama miegodavo užsirakinusi savo miegamojo duris, treniruodavausi nepastebimai įkišti voką į įvairaus dydžio knygas, piniginę, mamos rankinę, lagaminą ir į bet kurią savo rūbo kišenę. Kai pademonstravau Tedžiui, kaip iš tuščios lūpdažio tūbelės į jo švarko kišenę įkišu popieriaus ritinėli, jis man pasakė, kad esu pasiruošusi tikram išbandymui.
– Tu tikras?
– Yra tik vienas būdas sužinoti.“

Tai knyga, laviruojanti tarp meno ir dokumentikos. Tokia švelni tikrovė, apvilkta pūkuotu rožiniu megztuku, kad būtų lengviau suprantama ir nuryjama tiems, kurie knygoje aprašomo gyvenimo nepatyrė. Kita vertus, tie, kurie to nepatyrė, niekada iki galo ir nesupras, ką tai reiškia, kad ir kokiais būdais jiems tai bus bandoma parodyti.

Iš trečios pusės – tai knyga apie Borisą Pasternaką ir jo kontraversišką lemtį. Apie tai, kaip garsiausias Rusijos rašytojas visuomenės akyse tampa jos išdaviku. Apie jo vidines kovas ir pralaimėjimus, nes pergalių, savaime suprantama, tokiose kovose patirti paprasčiausiai neįmanoma.

Ir dar yra ketvirta knygos pusė – parodanti, kad visa tai, kas buvo susakyta anksčiau, tėra tik šešėlis, tik didelė scenos užuolaida, kabanti virš mūsų, kol toje scenoje vyksta gyvenimas. Kol santykiai tarpsta ir sukasi. Šioje knygoje – tik jų epizodai, nuoplaišos, tik tiek, kad suprastum, jog gyvenimas yra gilus ir jo niekada neišsemsi, niekada nepasieksi jo pabaigos, nes jis – begalinis. Nors kitiems gali atrodyti, kad mūsų (o tuo pačiu – ir to gyvenimo) čia net nebuvo…

„- Senas vaistas. Imk vieną. Tuoj susitiksime su rusų aukštuomene ir tau reikia puikiai pasirodyti.
Serdžio išsitraukė vieną pyragėlį.
– Maniau, kad rusai išžudė visą savo aukštuomenę.
– Dar ne. – Vladenas nusijuokė, ir jam iš burnos iškrito gabalėlis kietai virto kiaušinio.“

Knyga gera, bet tai visai ne detektyvas ar kokia kita panašaus pobūdžio drama (nors viršelyje ir esame masinami šnipų istorijomis). Tai – kažkas daugiau. Šiek tiek istorijos, šiek tiek dokumentikos, šiek tiek žingeidumo, kuris įšvirkščiamas tiesiai į smegenis ir skaitydamas pats pradedi lygiagrečiai domėtis kontekstu idant sužinotum daugiau (kad ir apie tikrąją (t.y. dokumentuotą) Boriso Paternako lemtį). Realybė čia atskiesta pramanais, tačiau realybės kontekstas yra nesibaigiantis ir tai tavo šansas nerti giliau.

Trumpai tariant, tai – sapnas, iš kurio pabudęs trumpam suabejoji, ar viskas vyko iš tiesų, ar pats tai sugalvojai. O ta maža abejonės akimirka ir yra didžioji šios knygos pergalė.

 

Vertinimas: 8,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Secrets We Kept
Vertėja/Vertėjas: Jovita Groblytė-Hazarika
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

kruvinasis menulisTai viena iš tų knygų, apie kurią, prieš skaitydamas, nieko neturėjau. Tačiau kartais tai ir yra žavu – pažintį pradėti nuo balto lapo. Tiesiog imti ir skaityti. Tam tikra prasme – rizikuoti. Tokiais atvejais kartais viskas greitai subyra tarsi kortų namelis, tačiau gali būti, kad tau pasiseks ir liksi maloniai nustebintas.

“Kruvinasis mėnulis“ – daniškas detektyvas. Ir tai jaučiasi. Kad jis šiek tiek kitoks. Truputį minkštesnis, nuosaikesnis. Veiksmas čia labiau vientisas negu išblaškytas šimtuose skirtingų siužeto gijų, tačiau skaitant visai neatrodo, kad esi tik plokštumoje, o ne erdvėje. Nes viskas vyksta natūraliai ir organiškai. Ir todėl nieko nepasigendi. Nieko netrūksta. O tai, kad siužetas nuoseklus, dar nereiškia, kad visi daiktai įvardinami vos patekę į regos lauką. Ne, čia tau niekas nepuls sakyti kieno drabužiai kabo rūbinėje. Tik užsimins, kad rūbinė yra. Vėliau – kad ten kabo drabužiai. Ir tik po kurio laiko paaiškės kam jie priklauso. Ir kodėl. Tačiau, kaip ir gyvenime, visko neįmanoma sužinoti, todėl kai kas taip ir liks neatskleista. Kai kurie siūlai taip ir liks plaikstytis vėjyje ir vers spėlioti – svarbūs jie ar nelabai.

„Mano draugas, pamanė Jepė. Draugas, auka, įtariamasis – greitai jis nebežinos, kas tas Johanesas“.

Knyga puikiai išlaiko šiauriečių taip mėgstamo žanro kartelę. Tačiau palyginti labai sunku, nes ji suvedžioja tave ir nepastebimai išsprūsta iš menamų varžybų lauko. Tarsi net nerungtyniauja, atitrūksta nuo bendro konteksto ir skaitant net nekyla minčių ją lyginti su kažkuo kitu. Nes ji pati – kaip atskiras žaidimas. Savarankiška ir įtraukianti.

„Sara su Jepe pakilo kalva į viršų, praeidami ilga laukiančiųjų eilę. Žmonės dalijosi naujausiomis orų prognozėmis ir praeinant šypsojosi: akivaizdu, kad šaltis nesugadino geros nuotaikos. Maži spalvoti lapeliai su atspausdintu numeriu paaiškino jų draugiškumo priežastį, nes jeigu jie būtų nerimavę, ar Sara su Jepe nenusitaikę aplenkti eilės, reakcija nebūtų buvusi tokia pati. Dano kantrybę bandyti galima ilgai, bet jeigu peršokai eilę, turėsi priešą visam gyvenimui.“

Taigi, knyga tikrai gera, nekelianti panikos laive, rami ir pagauli. Čia nėra fejerverkų, bet to ir nereikia. Viskas plaukia pasroviui ir tu tiesiog mėgaujiesi balsu, kuris toks minkštas, toks švelnus ir toks užimantis visą eterį, kad kitų minčių paprasčiausiai nelieka.

Tuo tarpu pabaiga – kiek netradicinė, tačiau turinti savo šarmo ir tuo šarmu nuspalvinanti visą knygą. Paverčianti tradicinį šiaurietišką detektyvą kiek švelnesnį, turintį mažiau sniego, mažiau kraujo dėmių jame. Negana to – pabaigoje tu ir vėl atrandi tuos siūlus, besiplaikstančius vėjyje, paliktus, kad pats nuspręstum, ar juos reikia nukirpti, ar nebūtina. Tai tarsi žaidimas be pralaimėjimo – kai pasilieki sau daugybę išėjimo kelių. Ir nebūtinai tai prasta strategija norint sudominti ir sukelti intrigą.

 

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Blodmåne
Vertėja/Vertėjas: Rūta Poškutė-Andreikienė
Puslapiai: 432 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis