Agustina Bazterrica – Mes, gyvuliai

Tai knyga, kuri apsvaigina nuo paties pirmojo skyriaus. Kaukšteli plaktuku į kaktą ir paleidžia tekėti pasroviui. Distopija. Trikdanti, šiurpinanti, verčianti jaustis nejaukiai. Tačiau pradėjęs skaityti, negaliu liautis, nekyla ranka jos užversti. Juolab ir knygos formatas labai malonus – ji pakankamai plona, kad neslėgtų ir todėl skaitant galima justi, kad viskas čia pat, už kampo. Kad nereikės keliauti ilgais ir nesibaigiančiais labirintais. Kita vertus, fiziškai lengva, tačiau dvasiškai ir morališkai – tikras inkaras.

„Atvažiuoja į skerdyklą. Tai nuošali vieta, apjuosta elektrine tvora. Ji saugo nuo maitėdų, ne kartą bandžiusių įsilaužti. Kai tvora dar nebuvo elektrinė, jie sutraukydavo vielą, perlipdavo susipjaustydami, kad gautų šviežios mėsos. Dabar turi tenkintis likučiais, atraižomis, kurių nepavyksta parduoti, užkrėsta mėsa ir tuo, ko niekas kitas nevalgo, tik jie.“

Tai distopija apie žmones-žmones ir žmones-gyvulius. Apie sužvėrėjimą ir tai, ko dabartiniame savo gyvenime net negalime įsivaizduoti. Tačiau į dirvą atsainiai numesta sėkla kartais virsta gausiu derliumi. Todėl skaitydamas nevalingai keliu sau klausimą, ar įvykus tam tikroms aplinkybėms, knygoje aprašyta fantazija galėtų virsti tiesa? Šiais laikais nieko negali nubraukti kaip nesąmonės. Viskas įmanoma. Net patys kraupiausi scenarijai. Ir ypač jie.

„Galop Gastonas Šafė žengia į priekį ir atkiša rankas. Jis teatrališkai patiki savo kūną skerdyklai, nes mano, kad toks ritualas ką nors sujaudins. Cituoja Jėzaus žodžius: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Ištaria tai pergalingu balsu, ir jis, įmonės vadybininkas, vienintelis iš viso būrio įžvelgia šios akimirkos šventvagiškumą.

Šventvagiškumą ir absurdą.“

Knyga šalta ir kraupi, todėl skaitant norisi užsimaukšlinti vienkartines pirštines, kad nesusitepčiau ir nepasidarytų bloga. Nuolat kamuoja jausmas, kad tekstas kažkur veda, tik dar neaišku kur. O kol neaišku, tol aplink tvyro tamsa ir purvas, šleikštulys ir neteisybė. Bet likti čia nebegalima, todėl einu pirmyn. Tik pirmyn, nes tai vienintelis kelias, o užversti knyga reikštų pasiduoti.

„Virtuvėje susiranda butelį viskio. Išsitiesia hamake ir siurbčioja. Skliaute nematyti žvaigždžių, dangus juodas it smala, neskraido nė jonvabaliai. Atrodo, tarsi kas nors būtų nuspaudęs pasaulio išjungimo mygtuką, ir viskas ūmai paskendo tyloje.“

Knyga žiauri, šalta, permerkta siaubo ir vienintelė paguoda, kad tas siaubas – išgalvotas. Tačiau stebint kas vyksta pasaulyje, kartais, atrodo, trūksta visai nedaug, kad siaubas imtų ir pasibelstų į tavo duris. Tekstas kaip grėsmingas šešėlis, kuriame ne vėsiai gaivu, o nejaukiai šalta, kuriame tavo kūnas pašiurpsta ir jauti blogumą kylantį viduje. Viskas maišosi tarpusavyje – priešingybės, taisyklės, moralė, nejautra. Sunku suprasti, kada žmogus tik gyvulys ir kada dar ne. Bet visi jie – vieni tarp kitų. Baisiausia, kad riba tokia plonytė, jog kartais jos nebesimato ir tampa nebeįmanoma atskirti, kuris yra kuris.

Tai nebus malonus skaitinys, tačiau tikrai reikalingas, kad išliktum budrus, kad pajustum, jog dar ne viskas prarasta, kad pabustum iš apatijos, kol dar nėra per vėlu.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Cadáver Exquisito
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė- Matulevičienė
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Eglė Frank – Mirę irgi šoka

Knygos nugarėlė rašo, kad tai knyga apie moterį su daugybe veidų. Jeigu skirtingas istorijas prilyginsime skirtingiems veidams, tuomet taip. Nes knyga – trumpų istorijų rinkinys. Tad skaitydamas jas ir bandau ieškoti tos moters. Kas ji tokia? Ir kodėl? Galbūt tai pati autorė, o visi tekstai – tik skirtingos jos vidaus būsenos? Ir ta moteris (ta fantazija) gyvena ribiniuose autorės potyriuose? Skaitau ir bandau su(si)vokti.

„Rytas aušo apsiblausęs, plieninė jo šviesa slėgė kambarius. Buvo kovo pradžia – metas, kai tamsa traukiasi dar nenoriai. Morta stovėjo virtuvėje ir sklaidė mažą blizgaus popieriaus knygiūkštę, į kurią buvo skrupulingai suklijavusi visus prekybos centre gautus lipdukus. Kaip vaikas, iškišusi liežuvį, – neduokdie, kreivai.“

Galvoju, kiek čia siužeto, o kiek teksto. Jeigu reiktų dėti ant svarstyklių, tekstas gerokai nusvertų į savo pusę. Jis tirštas, ornamentuotas, žaidybinis, o siužetas – tik trumpi blyksniai, skirti tam tekstui paremti, o ne jį kur nors nukreipti. Kita vertus, siužetas tokiose trumpose istorijose turėtų šokti kaip ugnis, jei norėtų būti pastebėtas. Tuo tarpu dabar šoka tekstas, tik kartais atrodo, kad ne tiek skaitytojui, kiek pačiai autorei. Lyg ji pati šoktų prieš veidrodį. Sau ir apie save.

„Šalia beržo išvartos plyti lopai samanų, sužydėjusių ryškiai raudonom ataugom, lyg degtų. Vaizdas susilieja su mistinio kirtavietės gyvūno vizija, kuri jau įgijo kitą pavidalą – įsidaiktino į gamtos meno kūrinį. Žvėris nerangiai atsistoja, o jo kanopos sminga į ugnines samanų aureoles.“

Tekstas kaip sniegas. Mėnulio šviesoje jis blizga savo žodžių, sakinių konstrukcijomis, įvaizdžiais ir nušvitimais. Tačiau mėnulis nėra amžinas, dieną jis dingsta, o tekstai lieka ir su jais laukti kito mėnulio gali būti labai ir labai ilgu.

Visi knygos paveikslėliai atrodo tarsi inkliuzai, uždaryti kažkur giliai savo viduje. Gražūs pažiūrėti, tačiau tolimi paliesti. Jų gyvybė rusena užribyje – rėmeliuose, paraštėse, pačioje autorėje, kuri tarsi piligrimas keliauja nuo vieno daugiabučio prie kito. Lokali, tamsi, slegianti piligrimystė. Tikras sausis, kada temsta anksti ir lyja ant sniego.

Kita informacija:
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

V. E. Schwab – Nematomas Adės Laru gyvenimas

Imtis tokio storio knygos buvo tikras iššūkis. Kitaip ir negalėtų būti, kai vietoje šios knygos būtų buvę galima perskaityti tris gerokai plonesnes. Tačiau knygos viršelis kažkuo žavėjo ir traukė. Ir tam tikrais akcentais siejosi su šios knygos viršeliu, tuo pačiu masindamas palyginti ir jų turinį, kuris Stuart Turton knygoje buvo tiesiog fantastiškas.

Vis tik ši knyga nuo anos skiriasi. Kažkokių aliuzijų gal ir būtų galima rasti, tačiau skirtumų gerokai daugiau negu panašumų.

Pradėjęs skaityti jau visai netrukus pajutau malonų teksto skonį po liežuviu. Slystantį, lengvą, balansuojantį tarp pramano ir realybės, verčiantį iš karto apsispręsti iš kurios pusės ir kokiu žvilgsniu žiūrėsiu bei vertinsiu šią knygą. Čia mažiau slėpynių ir daugiau jausmų, mažiau apgavysčių ir daugiau laukimo. Tai tekstas, kurį valgai po gabalėlį, o pilvas vis tuščias, norisi dar neužversti, dar pratęsti malonumą, net jeigu jis sunkiai apčiuopiamas, toks moteriškas, rudeniškas, minkštas. Skaitant nesinori klausti ar vertinti. Net jeigu riba tarp pramano ir realybės pasirodė buvusi iliuzija ir su kiekvienu puslapiu pramanas apkabina vis stipriau, o tu vis labiau tolsti nuo apčiuopiamo gyvenimo.

„Kai pamažėl atslenka naktis ir purpurą pamaino juoduma, Adelina pažvelgia aukštyn į tamsą ir ima įtarti, kad tamsa irgi spokso į ją, tasai dievas – ar demonas – su savo žiauriu žvilgsniu, pašaipia šypsena, tokiu perkreiptu veidu, kokio ji niekad nepiešė.

Ji žiūri, ištempusi kaklą, ir, regis, žvaigždėse ima įžiūrėti veido linijas, skruostikaulius ir kaktą, iliuzija vis ryškėja, kol galiausiai ji bemaž tikisi, jog nakties dangalas suraibuliuos ir išsikraipys, kaip kad šešėliai girioj, ir perplyšus erdvei tarp žvaigždžių išnirs tos smaragdinės akys.“

Ir nors iš įpratimo atrodo, kad knyga suksis apie vieną siužetinę liniją, autorė netikėtai pasirenka kitą kelią ir lygiagrečiai nupiešia dar vieną knygos gyvenimą. Pradžioje atrodo, kad jis bus savarankiškas, nors vėliau pradeda aiškėti, kad jis čia tam, jog paremtų pirmąjį, pagrįstų jį, suteiktų daugiau spalvų.

Ir tai – tam tikra rizika, nes neaišku ar pavyks. Ar antrasis siužetas išsklaidys dūmų uždangą, ar ją sutirštins. Aišku viena, pabaiga turi būti skambi. Ji turi atsverti viską, kas buvo prieš tai. Pabaiga privalo būti. Tik ji gali išgelbėti autorę, kuri rizikuoja. Tačiau žvelgiant iš skaitytojo pozicijos, judėti pabaigos (tarsi pagrindinio tikslo) link visiškai nenuobodu. Priešingai – skaitymas įtraukia, atsiranda pagreitis ir inercija, tarsi būtum traukinyje, tačiau šis nėra toks spartus, kad nespėtum pasižvalgyti pro vagono langus ir nebūtų laiko pasimėgauti tuo, kas verda šalimais.

„Šįvakar jis įteikė jai dovaną, nors ji abejoja, kad pats tai žino. Laikas neturi veido, neturi pavidalo, nieko, su kuo galėtum kovoti. Tačiau pašaipiu savo vypsniu ir erzinančiais žodžiais patamsis įdavė vieną jai išties reikalingą dalyką – priešą.“

Tuo tarpu knygos pabaiga pateisina laukimą (bent jau mano!). Džiugu, kad nenueita lengviausiu keliu ir pasirinktas išrišimas nėra absurdiškas ar pigus. Viskas logiška ir dera. Nors tokioje knygoje išpildyti tokią pabaigą tikrai nebuvo lengva. Pabaigą, kuri atrodytų natūraliai, kurios potėpiai pereitų palaipsniui ir nusitęstų į begalybę. Tačiau autorei pavyko. O kai pavyksta autorei, skaitytojai gauna dvigubai.

Tai knyga apie kantrybę ir meilę. Apie vidinę dermę. Apie tai, kaip gausybė fragmentų puikiai dera tarpusavyje. Knyga patiks dramų mėgėjams, tačiau lygiai taip pat ir tiems, kurie mėgsta tamsius viršelius. Perskaičius, malonus jausmas burnoje dar kurį laiką nesisklaido. Ir jokio persivalgymo šleikštulio, jokio smaugiančio alkio. Tai knyga, kuri išeina už savo ribų kartu išsinešdama ir skaitytoją. Visai kaip Adė Laru.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Invisible Life of Addie LaRue
Vertėja/Vertėjas: Lina Tumienė
Puslapiai: 640 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Kartais turi lyti

Atrodo, kad šią knygą skaičiau tiek ilgai, kiek galėjau. Šokinėdamas tarp įvairiausių veiklų ir užsiėmimų. Ir kol perskaičiau, atrodo, praėjo tiek daug laiko, kiek šioje dalyje aprašyto Karlo Uvės gyvenimo. Tačiau kartais nėra blogai skaityti knygas tiek ilgai ir esu laimingas, kad taip nutiko būtent su šia knyga. Nes ji verta skaitymo. Verta, kad skaitymas tęstųsi kuo ilgiau. Ši, bet lygiai ir kitos “Mano kova“ dalys.

Skaityti šią knygą buvo taip gera, kad visai nesinorėjo reflektuoti jos ant popieriaus. Ji panardina į paprastą, tačiau gyvą tekstą iš kurio nesinori išlipti. Norisi mirkti jame tarsi saulės prišildytame vasaros ežere ir neskaičiuoti kiek liko iki atostogų pabaigos. Kol knyga bus užversta ir tave užlies jau ne Karlo Uvės, o tavo paties gyvenimas. Todėl šios knygos pabaigą norėjosi vis atitolinti. Nors ir nesąmoningai, tačiau šį kartą tai pavyko padaryti – atitolinti ir vis vien likti knygoje, būti šalia iki paskutinių puslapių.

„Netoliese esančioje parduotuvėje nusipirkau alaus, namie nusiprausiau po dušu ir persirengiau, susigūžęs nuo lietaus užkopiau į kalvą ir užėjęs į kioską atlikau statymus, kurį laiką pastovėjau laukdamas autobuso, įšokau vidun ir atsisėdęs stebėjau miestą, kupiną šviesų ir skubos, galybės spalvų ir formų salvių, vandenyje raibuliuojančios ir mirguliuojančios šviesos, skėčių ir šiūruojančių valytuvų, nuo lietaus palenktų galvų ir tvirtai suraišiotų gobtuvų, guminių batų ir lietpalčių, šaligatvių pakraščiais ir iš lietvamzdžių srūvančio vandens, virš viso to ratus suko kirai, kiti pašiaušę plunksnas tupėjo ant vėliavų stiebų ar ant beprotiškai aukštos Festplasene stovinčios skulptūros – natūralaus dydžio vyro ant kolonos, – koks galėtų būti jos aukštis, dvidešimt metrų? Trisdešimt? Kristianas Mikelsenas, ir už kokius nuopelnus jis buvo čia užbogintas?“

“Kartais turi lyti“ – jau penktoji serijos knyga ir ji niekuo nenusileidžia prieš tai buvusioms. Čia toliau karpomas ir lankstomas Karlo Uvės gyvenimas. Tokiose knygose sunku atskirti kiek tekste prasimanymo, o kiek realios patirties, tačiau skaitant apie studijų laikus nevalingai ir save pagaudavau grįžtantį mintimis į savuosius. Viskas nostalgiška ir spalvota, o paskirose detalėse randi tekstas tave atliepia ir tai – literatūros prasmė. Bet nereikia pernelyg apsigauti ta nostalgija, nes knyga nėra saldi. Autorius, kaip ir anksčiau, atveria viską, todėl šalia to, kas džiugina nusidriekia neaprėpiami plotai, kurie skauda.

„Grįžęs vėl perskaičiau neigiamą leidyklos atsakymą. Paskui atsisėdau prie krosnelės, suglamžiau kelis romano lapus ir ją užkūręs pradėjau mesti į liepsnas lapą po lapo. Turėjau tris romano kopijas, sudeginau dvi. Trečiąją ketinau dovanoti Ingvilei. Tai bus paskutinis mano susitikimas su ja. Daugiau jokių vizitų, pokalbių telefonu, jokių kvailysčių, nieko. Romanas bus mano galutinis atsisveikinimas.“

Pagrindinėje knygos laiko juostoje šį kartą ryškiausiai šviečia noras tapti rašytoju – visomis formomis ir visa esybe. Čia suplaukia viskas – savikritika, savigaila, nusivylimas, desperacija ir t.t. Galima netgi sakyti, kad tai knyga apie užsispyrimą ir jauną atkaklumą, bet kaip skelbia paantraštė (“kartais turi lyti“), čia pilna lietaus ir dažniausiai jis slepiasi viduje. Jame sutelpa skausmas, išgyvenimai, nesėkmės, konfliktai. O šalia viso to – būtinai susižavėjimas ir aistra. Visko tiek, kad veikėjas gyvas, jo kraujas putoja ir verda, jo kūnas sunkus ir apsvaigęs, lengvas ir pažeidžiamas. Bet svarbiausia, kad jis – ne iš popieriaus, tokio lietus nesunaikins, toks įsigaus į tave ir nugyvens ten savo gyvenimą. Vėl ir vėl. Tiek kartų, kiek jį prisiminsi.

„Kurį laiką ėjome tylėdami. Snigo. Gatvės nuščiuvusios. Susižvalgėme ir nusišypsojome. Perėjome Žuvų turgaus aikštę, šalia jos tyvuliavo juodutėlė jūra. Kaip gyvas nebuvau jautęsis toks laimingas. Nieko neįvyko, mudu tik pasikalbėjome vakarėlyje, o dabar štai einame kartu, aš per du metrus nuo jos, susikišęs rankas į palto kišenes, nieko daugiau. Ir vis tiek – laimė. Sniegas, tamsa, šviečiantis Fliojos kalno funikulieriaus ženklas. Greta manęs žingsniuojanti Tonje.“

Knyga tiesiog puiki, artima, vertinga ir skaitytina tiek ilgai, kiek tik galite sau leisti šį malonumą. Joje nebus fejerverkų ar sensacijų. Joje tik gyvenimas, kurį beskaitant, pradedu nevalingai galvoti, kad taip, keliais sakiniais nupiešti nuotaiką ir jausmą, gali tik meistras. Ir iš tiesų. Tikriausiai daug (o gal net ir viską) už tokią dovaną paaukojęs meistras. Kad tai gryna tiesa (iš abiejų monetos pusių), galima įsitikinti perskaičius šią knygą ir netgi nebūtina iš anksto sutarti, kad gyvenimo joje yra kur kas daugiau nei vaizduotės.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Femte bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 592 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Shokoofeh Azar – Nušvitimas žaliojoje slyvoje

Tai knyga, kuri išneša tave į anapusybę, į pasaulį, esantį viena koja čia, o viena koja ten, anapus Stikso upės. Negana to, skaitant atrodo, kad visas tekstas (o kartu ir pats skaitytojas) su kiekvienu puslapiu vis labiau virsta viena didele metafora.

Šios knygos pamatuose plyti Iranas ir Islamo revoliucija. Temos tokios tolimos, kad itin sunku (gal net neįmanoma) tinkamai ir prasmingai suvokti ten vykstančių įvykių ir aktualijų. Tačiau literatūros kalba tuo ir nuostabi, kad padeda skaitytojui perbristi kultūrinius barjerus ir išverčia visiškai nepažįstamą pasaulį į tavo kalbą.

Skaitydamas šią knygą jautiesi lyg šapelis didelėje upėje. Jos srovė neša į priekį, bet visai netrukus, pagautas sūkurio esi grąžinamas atgal, o tuomet – vėl į priekį, ir vėl atgal ir t.t. Panirus į tokią upę (tokį kūrinį), svarbiausia nesijausti viršesniu už tekstą ir nemėginti jo sukontroliuoti ar suvaldyti. Turi atsipalaiduoti ir atsiduoti jam. Tavo klausimai ir patarimai čia niekam neįdomūs, nes tai – visai kitas pasaulis ir pirma turi jį pažinti, o tik tuomet galėsi pamėginti paaiškinti. Tai pasaulis, kurio centre – šviesa, sklindanti iš žaliosios slyvos. Tos šviesos ir šešėlių takais tave ši knyga ir vedasi, nešasi, plukdo. Skaitydamas supranti, kad esi mažas, bet kitaip ir negalėtų būti.

„Myris turi daug privalumų. Staiga pasijunti laisva, lengva ir jau nebijai mirties, ligos, nuosprendžio ar religijos. Neprivalai suaugti, gyventi tarsi savąjį, o iš tikrųjų kartoti kitų gyvenimą. Neprivalai mokytis ir atsakinėti per egzaminą, kokie yra religijos pagrindai arba kada malda pasidaro neveiksminga. Tačiau man myris žaviausias tuo, kad vos užsimanai ką nors sužinoti, išsyk žinai. Kon fajakon. Visiškai paprasta. Užsimanai kur nors atsidurti, ir jau esi. Nereikia sukti galvos. Supratau tai tą pačią dieną, kai numiriau.“

Ši knyga – tai istorijų pasakojimo menas, suaudžiant jas į vieną didelį audeklą. Daugybė istorijų tarp gyvenimo ir mirties, tarp vėlių ir džinų, tarp prakeikimų ir palaiminimų.

Tekstas pilnas tautosakos, kurią norint tinkamai suprasti reikia pačiam pradėti ja domėtis, nes niekas tau neateis ir nepadės, kol pats nežengsi į priekį. O kai žengsi, kai panersi gilyn, suvoksi, ką visa tai reiškia ir pajusi šviesą savo rankose, šviesą, nusklendusią nuo žaliosios slyvos.

„Labai anksti, dar apyaušriu, būdavo, atsisėdu prie gėlės pumpuro ir žiūriu, kaip užgimsta rasos lašas, kaip jame atsispindi saulėtekis ir kaip jis paskui išgaruoja, išgirstu trumputį pražystančio pumpuro atodūsį, pasklindantį aplink akimirką tarp žmonių ir gamtos nedėmesingumo ir triukšmo. Paliečiu pirštų galiukais vos prasivėrusius vainiklapius, visa lyta pajuntu juos kaip vainiklapius. Uodžiu juos ir visą mane persmelkia gėlės kvapas.

Pamažu išmokau užsimerkti ir visas šešias jusles sutelkti į vieną, į klausą, kad geriau girdėčiau gėlių atodūsius. Ilgainiui pasiekiau meistrystės, galėjau atskirti rožės ir figmedžio atodūsi, kai skleidžiasi pumpuras. Garsas, pasigirstantis sulig rožės pražydėjimu, primena švelnų drovios įsimylėjėlės bučinį mylimajam į lūpas, suprakaitavusias nuo meilės gausos, o figmedžio žiedas skleidžiasi su garsu, panašiu į oro bučinį tolimam mylimajam. Tarsi švelnios lūpos ore tylutėliai bučiuotų mylimojo atminimą.“

Bet ši knyga ne vien vėlės ir mistiniai pasauliai, kartu tai – ir griežta politinė kritika, masinės neteisybės jausmas, skaudančios vietos, kurios mums tolimos dėl kultūros skirtumų ir fizinių atstumų, tačiau per tekstą viską pajunti ir supranti. Gyvenimas (kartu su visomis jį ištinkančiomis neteisybėmis ir džiaugsmais) gali būti vadinamas daugybę vardų, tačiau kiekvieną dieną jis vėl grįžta ir atkartoja pats save.

O kai skaitant žvilgsnis nukrypsta pro langą, pastebiu paukštį, lesantį nuo žemės trupinius ir jo čirpimas verčia atkreipti dėmesį. Verčia žiūrėti į jį ne tik kaip į paukštį, bet kaip į kažką daugiau, verčia perverti jį žvilgsniu kiaurai plunksnas. Verčia klausti, kas už viso to slepiasi ir ką visa tai reiškia. Ir supranti, kad tas žvilgsnis yra perimta iš knygos. Ji savita ir tuo užburia skaitytoją, verčia atkreipti dėmesį, įsiklausyti. O įsiklausyti tikrai yra į ką.

Ir dar – viskas versta iš persų kalbos. Tik pagalvokit!

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Eshraq-e derakht-e gojeh sabz
Vertėja/Vertėjas: Austėja Merkevičiūtė
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Virginie Despentes – Vernonas Subutexas 2

Tai – jau antra šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga (pirmosios apžvalga čia), kurioje toliau tęsiama pirmojoje dalyje pradėta brėžti trajektorija, vedanti žemyn ir tik žemyn. Tarsi kažkoks žlugimo manifestas. Knygos pradžioje puikiai atgaivinama pirmosios dalies atmintis, čia keliais sakiniais, tarsi kokioje pjesėje, iš naujo pristatomi (primenami) visi pagrindiniai veikėjai. Tad pradedant skaityti tikrai nereikia laužyti galvos mėginant prisiminti kas su kuo, ir iš karto galima nerti gilyn.

Knyga skaitytoją akimirksniu įmeta į paribių gyvenimą, kuris džiazuoja sąmojais ir visais tuštumos bei nevilties atspalviais. Tekstas išsiskiria savo nuotaika, jos nesupainiosi su kažkuo kitu ir ją lengvai atpažinsi. Tos nuotaikos vidinis variklis burzgia kažkur paausy, bet jos, tarsi įkyrios musės, visai nesinori vyti šalin, o priešingai – norisi į tą burzgimą įsiklausyti ir pajusti jį visu kūnu.

„Emili šiek tiek įsitempia. Jai iki gyvo kaulo įgriso, kad jie nori pist viską, kas juda, tik ne ją. Patrisas ir vėl gailisi. Tačiau sykiu jaučia keistą malonumą ją kankindamas. Ji žaidžia su savo rankinuko užtrauktuku, kelia dirginantį garsą. Emili mobilus vibruoja ir iš lėto slysta stalu kaip koks nusivaręs čiuožėjas. Ji žiūri suraukusi antakius į numerį ekrane.“

Šioje knygoje Vernonas nebėra toks visų dalyvis, koks buvo pirmojoje dalyje. Čia jis ne tiek žmogus, kiek idėja. Ir nors vis dar turi savo fizinį pavidalą, tačiau nesunkiai peržengia fiziškumo ribas, o visas dėmesys nukreipiamas į žmones, esančius šalia jo. Jis juos suvienija, jie tarpsta tarpusavyje, verda savo istorijose ir dūsauja knygos puslapiuose. Būtent tie žmonės savo nuvargusiais ir nudėvėtais kūnais sugeba įpūsti tekstui gyvybę. Čia išliejama visa paletė jausmų, kurie teka pro šalį it upė. Teka ir skamba. Nes upė yra muzika. Ji sujungia, užlieja, nuprausia. Visi paribių žmonės, sekdami Vernono pėdomis, knygoje tam tikra apimtimi pameta savo fiziškumą ir tampa dvasiomis, o dvasių taip lengvai nenugalėsi ir nepaneigsi.

„Atmink, Vernonai, mes įėjom į roko pasaulį taip, kaip įžengiama į katedrą, ir ta istorija buvo tikras erdvėlaivis. Mus supo visas būrys šventųjų, mes nebežinojom, prieš kurį klauptis ir melstis. Žinojom, kad, iš lizdų ištraukus audio kištukus, muzikantai yra kaip ir visi žmonės, pasigavę ligą kakoja ir šnirpščia nosim, tačiau tai nieko nekeitė. Mes dėjom skersą ant herojų, nes mums rūpėjo viena – garsas. Jis persmelkdavo mus, blokšdavo ant žemės, nuo jos atplėšdavo. Taip buvo, iš pradžių jis mus visus veikė vienodai – velnias, ar gali taip būti? Jis netilpo į mūsų kūnus, buvo per platus. Jaunystė lėkė šuoliais, mes nesugebėjom suprast, kaip mums pasisekė…“

Tai nėra lengva knyga, kuri būtų švari ir graži, tačiau ji yra gyva ir būtent tuo suteikia skaitytojui vilties. O viltis visada veda į priekį, kad ir kokia drumzlina bebūtų. Viltį sunku paaiškinti, bet jeigu ji yra, tuomet ji visagalė. O prie jos prisilietęs ir pats tokiu šiek tiek pasijunti. Skaitykite, nerkite, šis vanduo tamsus, bet panirus apie tai tikrai nebegalvoji.

„Ji šoka ne todėl, kad kitiems parodytų, jog pagal savo amžių puikiausiai moka kraipytis, jos dubuo siūbuoja tarsi pasiekus aukščiausią ekstazio veikimo laipsnį, nors ji visiškai nieko nevartoja, tada ji pajunta, kaip garsas įsigauna į rankas, atveria pakaušį, ir aplink ją linguojantys kūnai gyvena ta pačia būsena – ji šoka į šalį padėjusi smegenis, jai bjauru pripažint, taigi rytoj ji galvos apie visai ką kita, bet dabar šoka, kad pajustų vertikalę, jos padai suauga su žeme, ji atsijungia, į pilvą sukrenta žvaigždės, tarsi visą laiką čia ir būtų buvusi joms vieta, ji šoka galvodama apie mirusius, šoka su jais, šoka galvodama apie visa, kas pradingo ir vis dėlto tebeegzistuoja, nepaliesta, lengvai atkuriama, lyg imtų ir verstų knygą, ir paveiksliukai su garsais, kvapais ir kiekviena odos pora išplauktų į paviršių, ji šoka su kitais žmonėm, jaučia jų buvimą, juos jungia gyvas ryšys, jie jaučiasi laimingi būdami drauge, išgyvendami tokį pat kvailą apkvaitimą lyg ką tik įsimylėjus, nors čia jų apie trim, ji susilieja su jais visai nekreipdama dėmesio, visi yra vienas banguojantis kūnas, ir būti čia jiems malonumas.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Vernon Subutex 2
Vertėja/Vertėjas: Dainius Gintalas
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Jurga Tumasonytė – Undinės

Kaip jau ne kartą minėjau, visada esti skirtumas tarp originalaus teksto ir tarp vertimo. Ir nors aukščiausios klasės vertėjai yra pusdieviai (nes vienu metu sugeba savyje sutalpinti tiek vertėją, tiek autorių), tačiau likusiame verstinės literatūros sraute skirtumas tarp originalaus teksto ir vertimo ganėtinai ryškus. Originalus lietuviškas tekstas visada nešasi savyje autoriaus sielą (ar bent dalelę jos), jo kvapą, liūdesį ir džiaugsmą, o vertime viskas taip pat, tik pro stiklą. Kartais tas stiklas toks švarus, kad jo net nematyti ir skaitytojas tarsi paukštis žūsta ar bent jau apsvaigsta blokšdamasis į jį, o kartais tas stiklas apsinešęs ir pro jį vargiai ką beįžiūrėsi.

„Undinės“ yra geras pavyzdys to „gyvo“ autoriaus (šiuo atveju – autorės) kūno ir kraujo, kvapo, sielos. Skaitai ir jauti, net jeigu iki galo dar gerai nesuprasdamas ką.

„Dar po mažiausiai dvidešimties minučių jis praranda kantrybę – pikta ir ant savęs, ir ant sniego, blaškančio dėmesį, ir ant tų vienodų namų su vienodais kiemais. Būtų bent koks žmogus, pasiklaustų kelio – kur liaudis pradingo? Punta visi prie stalų. Lyg prieš tai būtų dorai pasninkavę.“

Kai autorius moka rašyti atkrenta daug rūpesčių ir lieka bene vienintelis – temos rūpestis. Tačiau net ir neišsprendus šio, mažiausiai ką skaitytojas gaus – tai mėgavimąsi tekstu.

Jurga rašyti moka. Netgi labai gerai. Netgi puikiai. Todėl skaityti ją – vienas malonumas. O peržengus šią pakopą, jau galima kelti ir temos klausimą, t.y. ar po malonumo lieka meilė, ar viskas išsisklaido lyg dūmas. Skaičiau ir mėginau sau atsakyti, suprasti, patirti, nes “Undinės“ – pirmoji mano pažintis su J. Tumasonytės kūryba.

„Linksta kojos pagalvojus, kad iki susitikimo su r. liko dvi valandos – vėl nebežinau, ką jam pasakysiu. Lauke tvyro prieblanda, laimei, autobusas nevėluoja. Atsisėdu į priekį, skambina r. pasitikslinti, ar planai nesikeičia. Nesikeičia. Artėjant mano stotelei einu link durų, už manęs atsistoja du aukšti tipai tamsiomis striukėmis. Išlipame trise. Paėjusi kelis metrus atsigręžiu ir matau, kaip jie stovi ir žiūri į mane. Autobusas nuvažiuoja, aplinkui visai tuščia, tik namų languose dega geltonos šviesos. Šaligatviu aidi tankūs, vis greitėjantys mūsų žingsniai.“

Fragmentiškumas šioje knygoje ganėtinai ryškus ir kartais pakiša koją vientisumui. Stiprių ir įsimintinų akcentų bei įvaizdžių čia tiek daug, kad nespėjus išgyventi vieno sprogimo, iš karto seka kitas. Taip ir esi blaškomas bei stimuliuojamas. Vėl ir vėl. Ir tekstas ima priminti sirupą, kurį žūtbūt norisi atskiesti vandeniu, nes geriant tokį labai lengva perdozuoti. Net baisu įsivaizduoti, kiek litrų skaniausio gėrimo būtų galima pagaminti, jeigu to vandens čia būtų pakankamai.

O kol nėra vandens, kol sirupas varva per puodelio kraštą, autorė skuba. Atrodo, vejasi pegasą, įsitvėrusi į jo karčius ir nepagalvoja, kad vos tik sustotų, tą patį padarytų ir jis. O ten kur tai pavyksta padaryti (tik neaišku, sąmoningai ar netyčia), tekstas triumfuoja visomis prasmėmis.

Jurgos ateitis šviesi ir skaitytojai tikrai bus (o daugeliu atvejų – jau yra) jos pusėje. Tuo tarpu “Undinės“ – vertos dėmesio, jos nustebina. Netgi tuomet, kai nežinai, ko galėtum tikėtis ir esi pasiruošęs bene bet kam. Ir tas nustebimas yra puikus. Jis gyvas, tikras, veikiantis. Tarsi svarainių sirupas šaldytuve – jis viso ko pradžia. Jis skaitymo malonumas ir atspirties taškas. Kelionė, kuri dar tik prasideda.

Kita informacija:
Puslapiai: 190 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Matt Haig – Vidurnakčio biblioteka

Skaitant šią knygą lengva susimaišyti – atrodo, skaitai knygą, tačiau jautiesi lyg žiūrėtum kino filmą. Viskas spalvota, vizualu, ryšku, o vietomis net pradedi galvoti, kad paskiras detales esi matęs kažkokiuose kituose kino filmuose. Aplanko jausmas, lyg viską jau būtum patyręs ir išgyvenęs. Vienaip ar kitaip, “Vidurnakčio bibliotekos“ ekranizavimo darbai jau pradėti, tad netrukus visas tas kinematografijos jausmas įgaus apčiuopiamą formą.

Jeigu reikėtų apibūdinti žanrą, tai būtų kažkas tarp nuotykių ir dramos, o tarp jų paslėptas plonas sluoksnis intelektualumo. Deja, tas sluoksnis ne tiek padeda, kiek trukdo (trikdo?), nes pro skyles išryškėja, jog tas intelektualas ne tiek tikras, kiek sugalvotas, t.y. dirbtinis. Atrodo, kasama giliai, tačiau visas tas kasimas, darbas, prakaitas, išraiškingos akys ir lūpos tariančios ne tiek savo, kiek kažkieno kito paskirtus žodžius, yra labiau poza ir veiksmas dėl veiksmo, o ne dėl kažkokios vidinės prasmės.

Toks jausmas, kad viskas čia vyksta pagal tam tikrą formulę. Kad patiktų visiems ir kad būtų kuo lengviau knygą paversti kino filmu – ne per daug pigu, bet ir ne per daug rimta. O iš bendro populiarumo (net Graikijos prekybcentryje radau “Vidurnakčio biblioteką“ vietine kalba) panašu, kad formulė veikia.

„Žiūrėdama į ledkalnį per televiziją, matai glotnų baltą luitą. Bet šio paviršius buvo rupus tarsi kalno. Tamsiai rudas ir baltas. O begalinė baltos spalvos įvairovė, tikras švediškas variacijų stalas akims, – baltai balta, melsvai balta, smaragdinė balta, auksinė balta, sidabrinė balta, parsišviečianti balta, – darė kalną tarsi gyvą ir nepaprastai įspūdingą. Kur kas įspūdingesnį nei pusryčiai.“

Čia daug siūlų ir dar daugiau siūlų galų, kurie draikosi pavėjui ir niekas jų nesistengia surinkti, nes siužetas sukasi pernelyg greitai ir vienas spalvotas paveikslėlis jau po akimirkos keičiamas kitu. Toks jausmas, kad neleidžiama sustoti ir atsikvėpti. Atrodo, bijoma, kad vos tik skaitytojas atsikvėps ir žvilgtelės atgal, visas kortų namelis ims ir subyrės, knyga išsprūs iš rankų ir ten nebesugrįš. Todėl pagautą žvilgsnį mėginama išlaikyti kuo ilgiau ir dėl to prieš akis demonstruojami įmantrūs viražai. Iš tiesų, buvo įdomu kuo viskas baigsis, tačiau visas įdomumas kilo labiau iš sportinio intereso, o ne nuoširdaus tikėjimo.

„Likus devynioms valandoms iki apsisprendimo mirti, Nora be tikslo slankiojo po Bedfordą. Miestas buvo tarsi vientisas nevilties konvejeris. Žvyruotas sporto centras, kur dabar jau miręs jos tėvas kitados stebėjo, kaip ji iriasi pirmyn atgal per baseiną. Meksikietiškas restoranas, kur kadaise ji vedėsi Daną valgyti fachitų, ligoninė, kur gydė jos motiną.“

Jausmai šioje knygoje triumfuoja prieš protą. Todėl nieko keisto, kad knyga baigiasi tarsi viena didelė triumfo akimirka. Autorius taikosi į mases, atokvėpio žanrą ir pataiko visu šimtu procentų. Tokiai knygai lemta tapti populiariai (o tam tikru pjūviu, žinoma, ir populiariausiai), ji klasikinis pramoginės literatūros (aktualizuotos šioms dienoms) pavyzdys. Puikiai tinkanti skaitytojams, kurie knygą į rankas pasiima norėdami atitrūkti nuo kasdienybės ir paprasčiausiai nukreipti savo mintis kitur (neturėdami iš anksto nuspręstos vizijos, kur).

Tačiau net jei ši knyga (jeigu galima taip palyginti) literatūroje yra ne 3D, o 2D, ji vis vien suras savo skaitytoją (žvelgiant į statistiką – jau surado!) ir tas skaitytojas būtinai versdamas jos puslapius nubrauks ašarą (gal net ne vienoje vietoje). Formulė veiks ir pasaulis suksis toliau. Knyga bus skolinama, skaitoma, filmas žiūrimas. O tada šią knygą pakeis kita ir gyvenimas tęsis.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Midnight Library
Vertėja/Vertėjas: Irena Jomantienė, Milda Dyke
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Kazuo Ishiguro – Klara ir Saulė

Skaityti šią knygą – tai sėdėti valtyje, žiūrėti į saulėlydį, jausti šiltą vėją, glostantį veidą ir tolydų bangavimą, kuris nežymiai siūbuoja visą tavo pasaulį. Tolydžiai, tarsi primindamas apie save, bet neišgąsdindamas. Kažkoks nedidelis meditavimas. Įkvėpti, iškvėpti, pajusti kaip mokslinė fantastika įžengia į kambarį ir prisėda šalia. Dabar valtyje jūs jau dviese. Stebite vienas kitą, vertinate, bandote suprasti, kokia viso to prasmė.

„Žolė siekė man pečius, ir mano galvon įsismelkė baimė, kad galiu paklysti. Tačiau ši lauko dalis buvo tvarkingai sudalyta į langus, taigi, pereidama iš vieno lango į kitą, aiškiai matydavau priekyje išsirikiavusius kitus. Ne taip paranku buvo tai, jog žolė vietomis blokšdavosi į mane tai iš vieno, tai iš kito šono, bet netrukus išmokau suvaldyti ją, laikydama ištiesusi ranką. Būčiau sparčiau žingsniavusi, jeigu būčiau turėjusi abi laisvas rankas, bet, žinoma, vienoje laikiau Džouzės voką ir negalėjau rizikuoti jo sugadinti. Paskui aplink mane baigėsi aukšta žolė, ir atsidūriau priešais Riko namą.“

Ilgai skaičiau šią knygą galvodamas, kad apie ją buvau susidaręs keistą ir nebūtinai teisingą išankstinę nuomonę, kurią pakylėjo interviu su knygos autoriumi ir tolimesni aplink skraidantys atgarsiai bei atsiliepimai. Skaičiau knygą ieškodamas kažkokios specifinės minties ar sluoksnio ir jaučiau kaip ta išankstinė nuomonė viską blokuoja. Ir tik kai siužetas kirto pusiaukelę bei persilaužė, pajutau palengvėjimą, nes išankstinė nuomonė buvo perrašyta, paneigta ir persukta į visiškai priešingą pusę. Tačiau tai nereiškia, kad mažiau prasmingą.

Ir nuo tos lūžio vietos tekstas išneša kažkur už knygos ribų. Į visišką mokslinės fantastikos pasaulį, kuriame bandoma paneigti (o tuo pačiu – ir pagrįsti) žmogiškumą kaip mitą. Skaityti tampa įdomu, intriga atgyja ir pradeda ristis į priekį visu greičiu. Į priekį, bet lygiai tiek pat ir į gylį, į smegenis, į sritį, kuri ne tik suvokia tai, ką mato, bet ir apmąsto, kelia klausimus, abejoja, kitaip tariant į žmogiškumą, kuris knygoje yra iš esmės kvestionuojamas.

„- Tuomet norėčiau tavęs kai ko paklausti. Štai kas man rūpi. Ar tu tiki žmogaus širdimi? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Nepaisant ritimosi nuo kalno bei greitai tirpstančių puslapių, knyga sugeba išlikti rami ir lėta (!). Čia daug sėdėjimo, daug žaidimo su šešėliais, su saulės šviesa, su balsais ir jausmas. Daug stebėjimo ir aplinkos vertinimo. Viskas primena dėlionę, kurios detalės pažertos ant stalo ir pats skaitytojas turi atsirinkti, kurias iš jų panaudos, o kurias paliks. Tai mokslinė fantastika, kuri neatsako į visus tavo klausimus, nenubrėžia aiškių loginių ribų ir palieka vietos skaitytojo apmąstymams. Iš čia kyla rizika, kad tie apmąstymai gali niekur ir nenuvesti, jeigu skaitytojas neras rakto, jeigu ant stalo pažertos detalės nesusijungs ir nenušvis prieš akis.

Taigi, knyga kaip klausimas. Labai geras klausimas. Būtinas ir prasmingas. O jo atsakymas? Jį turėsime susirasti kiekvienas sau. Jeigu to norėsime. Jeigu ne, visada galime stebėti horizontą ir įsiklausyti į savo kvėpavimą. Nes galbūt tai vienintelis dalykas, kuris vis dar skiria mus nuo mašinos.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Klara and the Sun
Vertėja/Vertėjas: Mėta Žukaitė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Stefan Ahnhem – 18 laipsnių šalčio

„Tai buvo visai kas kita – nebe dar viena eilinė byla, kurią kaire ranka galėdavai išspręsti tarp devintos ir penkių. Jau dabar pakvipo vėlyvais vakarais, prasta kava ir pavieniais snūstelėjimais kabinete. Ir tai kuteno jų pojūčius, nes būtent to jie ir buvo pasiilgę, nors niekada neprisipažintų.“

Šią apžvalgą norisi pradėti nuo šios citatos. Nes būtent tokio detektyvo jau buvau pasiilgęs. Tokio, kuris būtų kažkas daugiau negu „kaire ranka tarp devintos ir penkių“. Tokio, kuris įtrauktų ir kutentų pojūčius.

Prieš atsiversdamas “18 laipsnių šalčio“, su autoriumi jau buvau susipažinęs, nes anksčiau skaitytos kitos šiai serijai priklausančios knygos (“Beveidės aukos“ ir “9 kapas“) buvo puikios, todėl ir dabar lūkesčiai buvo nė kiek ne mažesni.

Su knygų serijomis nutinka taip, kad autoriui įsivažiavus ir sukūrus savo herojų, kiekvienoje tolimesnėje knygoje yra vis mažiau to pradinio vaikščiojimo ratais bei susipažinimo su aplinka, ir vis daugiau greičio bei vėjo plaukuose. Taip pat šalia konkrečios detektyvinės istorijos turi plėtotis ir herojaus gyvenimo linija. O štai čia ir prasideda meistrystė. Ar pavyks išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dviejų polių? Ar kartis bus pakankamai ilga? O gal jos net nereikės? Ir nors iš anksčiau skaitytų knygų nelabai ką atsimenu, ši sugeba tuos trupinius supurtyti ir skaitant jie ima blykčioti bei žaižaruoti, keldami iš atminties įvairiausius paveikslėlius, kuriuos maniausi esąs pamiršęs. Viskas yra svarbu, Fabiano Risko gyvenimas tęsiasi ir to, kas kažkada nutiko, nebeįmanoma ištrinti. Visi buvę veiksmai vienaip ar kitaip daro įtaką būsimiems. Tokia ta gyvenimo paslaptis, toks tas vėjas plaukuose.

„Galbūt jo šypsena išmušė Fabianą iš vėžių. Ta savimi pasitikinti šypsena, rėžianti, kad jie galį elgtis kaip išmanantys. Kad niekas nėra svarbu, nes galutiniame taške jie liks su trumpiausiu šiaudu rankoje. O gal ta šypsena tebuvo blefas? Nerimo ženklas, gynyba suvokus, kad jie jį susekė ir žaidimas baigtas?“

Įdomu tai, kad šioje knygoje be pagrindinės detektyvinės bylos ir asmeninio gyvenimo linijos, lygiagrečiai plėtojama ir daugiau linijų. Kai kurios su pagrindinėmis siejasi tiesiogiai, kai kurios – labai fragmentiškai, tačiau čia ir prasideda tikroji klasė. Tai jau nebe paprasti mėginimai išlaikyti pusiausvyrą. Tai vaikščiojimas ant lyno ir žongliravimas kėdėmis. Tik kartais atrodo, kad autorius paprastą vaikščiojimą čia pakeičia važinėjimu ant vienaračio, o lyną visų smagumui dar ima ir padega. O tuomet telieka susižerti skaitytojų atodūsius.

„Ir dar tas butelis. Gulėjo vos už kokių dešimties centimetrų. Juk niekam nebus blogiau, jei ji truputį palies kamštelį. Juk uždraustasis žingsnis buvo butelio atkimšimas. Tą žinojo. Atkimš jį, net jei vien tam, kad užuostų alkoholio kvapą, ir tai bus pabaigos pradžia.“

Knyga gera, daug atvirų siūlų galų suriša, bet tuo pačiu – daug dar palieka ir būsimoms knygoms (nes, o kaipgi be jų, pradėjus tokią sagą). Tai knyga, kuri suveikia tiek kaip savarankiška iškarpa, tiek kaip tęstinio proceso dėmuo. Išlaikyti skaitytojo dėmesį visada daug sunkiau negu jį pagauti, tačiau autoriui tai pavyksta, atrodytų, be didesnių pastangų ir ši knyga kaip lygiavertė į vieną gretą stoja su ankstesnėmis serijos knygomis. Visas būsimas (jeigu tokių, žinoma, bus) taip pat skaitysiu, tą patį rekomenduoju ir kitiems. Detektyvų mėgėjai tikrai neliks nusivylę. Bet, manau, ne tik jie. Tik jeigu šio autoriaus dar neskaitėte ir turite tokią galimybę, pradėkite seriją nuo pradžios, būkite nuoseklūs. Kita vertus, tas vėjas yra visur, o labiausiai – plaukuose.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Arton grader minus
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 576 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis