knygos

Manau, kad knygos turi gyventi savo gyvenimą, o ne vien dulkėti lentynose. Jos turi būti skaitomos arba bent jau laukiamos perskaityti. Todėl peržiūrėjau savo lentynas ir sudariau sąrašą knygų, kurias noriu atiduoti, kad jos gyventų toliau. Ir jokių papildomų sąlygų išskyrus šias:

  1. Vienam žmogui rezervuoju ne daugiau trijų knygų;
  2. Norėdami rezervuoti knygas rašykite asmeninę žinutę į Facebook „Knygų lentynos“ paskyrą;
  3. Knygų atsiėmimas Vilniuje, Naujamiestyje (knygos nesiunčiamos).

Taigi, pradinis sąrašas (aktuali knygos būklė – skliausteliuose):

  • Jerzy Pilch – Mano pirmoji savižudybė (atiduota)
  • Lina Navickaitė – Saulėgrįža
  • Madame de La Fayette – Princesė de Klev (atiduota)
  • Filosofijos istorijos chrestomatija – Viduramžiai
  • Filosofijos istorijos chrestomatija – Renesansas (atiduota)
  • Filosofijos istorijos chrestomatija – Naujieji amžiai (atiduota)
  • Regimantas Tamošaitis – Vitaminų pardavėjas (atiduota)
  • Witold Gombrowicz – Transatlantas (atiduota)
  • Alina Meilūnaitė – Negyvenami miestai
  • Badiginas – Didžiojo magistro žiedas
  • Don DeLillo – Kosmopolis
  • Tomas Arūnas Rudokas – Saksofonistas
  • Tadeusz Konwicki – Mažoji apokalipsė
  • Laurynas Katkus – Sklepas ir kitos esė
  • Herkus Kunčius – Pilnaties linksmybės
  • Valdas Gedgaudas – Stiprėjanti juoda
  • Zita Mažeikaitė – Virpant erdvė
  • Eugenijus Ališanka – Dievakaulis
  • Literatūrinės Vilniaus Slinktys – 2014
  • Paulius Norvila – Buitinė
  • Paulius Norvila – Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo
  • Jaroslavas Melnikas – Kelias į rojų
  • Albinas Galinis – Simetrijos
  • Viktoras Rudžianskas – NUO do IKI do

O jeigu jūs taip pat turite knygų, kurias norėtumėte atiduoti/padovanoti, tuomet rašykite man ir jūsų sąrašu mielai pasidalinsiu.

 

Nutyletu-leliju-miestas-355x530Šią knygą įsigijau dar knygų mugėje, tačiau atsiversti prisiverčiau tik po kelių mėnesių. Ir nors visą tą laiką norėjau ją perskaityti, aplinkybės vertė palaukti. O po ilgo laukimo ir, palyginus, neilgo skaitymo, apmatai apžvalgai taip ir liko vidiniuose kompiuterio diskuose dar keletui mėnesių. Tad grįžtu prie jų jau beveik viską pamiršęs, tačiau nebegalintis tempti ilgiau.

Taigi, Sigitas Parulskis ir jo nutylėtų lelijų miestas.

Visų pirma, neįprastas pats fizinis knygos kūnas, kuriame puslapiai vertikaliai padalinti per pusę, į dvi atskiras teksto gijas. Autorius rašo, jog abi šias gijas reikia skaityti kartu, vienu metu, tad kurį laiką skaitytojas turi skirti tam, kad atrastų jam tinkamiausią būdą tai padaryti. Ir tai – jau įdomu, nes pasirinkimų daugiau negu vienas. O čia ir prasideda žaidimas.

Tos dvi teksto gijos dalina gyvenimą per pusę. Viena jų – apie Simoną dabar, jau kartą išsiskyrusį ir kiek pražilusį. Kita – apie Simoną tada, kai dar buvo vaikas, paauglys, kai dar buvo vakar, o ne šiandien. Trumpai tariant, dabartis prieš praeitį ir ramybė prieš prisiminimus.

Įsivažiavus, abu tekstai natūraliai susipina į vieną istoriją ir papildomų skaitymo pastangų nereikalauja. Nes, iš esmės, tekstas lengvas ir sklandus. Vis mėginantis užkabinti kažką giliau nei paviršius. Ir tai sveikintina, nes Parulskio pavardė jau yra tapusi kokybės ženklu, tad norėdamas autorius galėtų ir, švelniai tariant, šiek tiek pavaryti pro šalį, skaitytojų masė to vis vien nepastebėtų. Tačiau jis išlieka savimi, neria giliau ir tai džiugina.

Knygos veiksmas vyksta Lietuvoje – čia pilna vietovardžių, prekės ženklų, parduotuvių pavadinimų. Savotiška nemokama (?) reklama. Ne tiek konkretumui, kiek dabarčiai, o ne kokiam nors mistiniam ir niekaip nesuasmeninamam, todėl dirbtinam, laikui bei vietai.

„Jie mėžia mėšlą, o tas, rodos, niekad nesibaigs. Jis nežino, kad dabar yra vienos didžiausių savo gyvenimo atverčių akivaizdoje – mėšlas niekada nesibaigs. Jo bus mažiau, bus daugiau, kartais jis siaubingai dvoks, kartais atrodys netgi mielas, bet jo bus ir bus, jis niekada nesibaigs.“

Tai romanas apie vyrą ir jo moteris. Apie tai, kas labiausiai įsiręžia į atmintį. Apie moters paslaptį ir tai, kad jos neįmanoma atskleisti ar paaiškinti, nes ji, ta paslaptis, visuomet vienu žingsniu priekyje, visuomet skatina tave eiti link jos, bet niekuomet neleidžia tau jos pasiekti. Dar alkoholis. Jo daug. Juo teisinamasi ir baudžiama. Alkoholis kaip įrankis, kaip priedas prie moterų. O suplakus šį kokteilį, telieka jis, vyras, ir jo neviltis. Apie tai, kas galėjo būti, bet ko niekada nebuvo. Ir tai, kas buvo, nors galėjo nebūti. Buities filosofinis pamušalas.

Tekste daug vulgarumo, tačiau jeigu iškeltume jį kaip klausimą, autorius iš karto kontratakuotų klausdamas, ar mūsų gyvenimas ne toks pats? Ir net norėdami išsiginti, negalėtume. Nes mes tokie patys – vulgarūs ir kūniški. Ir tik mūsų sąmonė dažnai stengiasi tai nuo mūsų nuslėpti. O šis romanas priešingai – nesistengia. Jis sako, tu lygiai toks pats kaip visi. Sako, džiaukis, kad nemeluoju, kad parašiau tave būtent tokį. Ir tu negali juo netikėti.

Tai knyga, kai svarbiau ne rezultatas, o pats buvimas. Kai detalės – tik nujaučiami priedai prie esmės. Ši knyga – kaip gyvenimas. Kažką prisimeni, o kažko ne. Kažkas susiję, o kažkas – tik padriki lapų šuorai vėjyje. Skaityti gera, nes testas pilnas gelmės. Bet tai, toli gražu, ne išpažintis, o tik išpažinties teatras.

Šios knygos stiprybė – autorius. Jis išlieka savimi. Kandus, vizualus, dažnai filosofiškas. Dar ir dar kartą mėginantis vulgarumą statyti prieš dvasines vertybes ir dvasines vertybes – prieš vulgarumą. Mėginantis žaisti ir žongliruoti šiais dydžiais. Čia vėlgi daug nuorodų į istoriją, įvairius literatūros kūrinius, filosofinius veikalus, daugiasluoksniškumo, bažnyčios nudievinimo, kitų simbolių. Tekstas kaip paveikslas. Ar jis užbaigtas? Ar jam kažko trūksta? Apie tai ir galvoji perskaitęs. Tuo jis ir įtikina tave. Tuo ir yra gražus.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 240 psl.
Leidykla: Alma Littera
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

tas keistas nutikimas suniui naktiKažkada jau buvau labai arti šios knygos. Tiksliau, ji buvo labai arti manęs. Pasiskolintas atšviestas jos variantas net kelis metus pragulėjo spintoje tarp kitų juodraščių, o aš jo taip ir nesiryžau atsiversti. Tuomet, per vieną tvarkymąsi, visų tų padrikų lapų atsikračiau. O tuomet, visai neužilgo, į mano rankas tie lapai sugrįžo jau knygos pavidalu. Naujas leidimas. Patrauklus viršelis. Tikriausiai tiek ir trūko, kad būčiau pradėjęs skaityti.

Taigi, Mark Haddon, autorius, kurio pavardės anksčiau neteko girdėti, ir „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Tai romanas apie penkiolikmetį Kristoferį.

Kristoferis turi Aspergerio sindromą. Tai – viena iš autizmo formų. Todėl čia viskas šiek tiek kitaip. Ypač turint omeny, kad knyga parašyta iš pirmojo asmens perspektyvos, lyg ją būtų rašęs pats Kristoferis. Todėl tai galima pavadinti dienoraščiu, kuris prasideda detektyvu, kai berniukas kaimynės kieme randa negyvą šakėmis perdurtą šunį ir nusprendžia išsiaiškinti, kas tai padarė. Siužetas iš karto patraukia ir neleidžia atsiplėšti.

Skaitant supranti, kad knyga – puikus būdas supažindinti su tokiu sindromu kaip Aspergerio apie kurį daugelis yra girdėję, bet mažai kas žino, kaip jis pasireiškia. Tuo tarpu čia – lengva susitapatinti su pagrindiniu veikėju, o tuo pačiu – pažinti kaip jis mąsto, suvokia emocijas, į ką koncentruojasi ir ko nesupranta.

„Ponas Dževonsas pasakė, kad esu labai protingas berniukas.

Pasakiau, kad nesu protingas. Tiesiog pastebiu, kas aplink vyksta, o tam proto nereikia. Tai reiškia būti pastabiam. Būti protingam reiškia stebėti, kaip viskas vyksta, ir mokėti naudotis tais stebėjimais sugalvojant kažką nauja.“

Ši knyga dekonstruoja mūsų, neva „normalų“, pasaulį ir leidžia į jį pažiūrėti iš visiškai kitos perspektyvos, kurioje eliminuojamos nereikšmingos detalės ir einama tiesiai prie esmės. Tai apsinuoginimas, kai pamatai koks iš tiesų esi. Akistata, kai supranti, kad ne visai toks, kokiu save laikei iki šiol.

Knyga įtraukianti. Nejučia pradedi sirgti už Kristoferį. Jis tampa tavo draugu ir tu nori, kad jam viskas pavyktų. Supranti, kad apie daug ką gyvenime tiesiog nepagalvoji. O susitapatinęs su tokiu neįprastu veikėju, patiri kažką daugiau negu paprastas skaitymo malonumas.

Ir nors skaitydamas nežinai kaip knyga baigsis, artėdamas prie pabaigos nujauti, kad pabaigos tokia istorija neturi. Kad tai, kaip gyvenimas, kurį reikia priimti ir nuryti visą. O tuomet – laukti kitos porcijos. Tai, kaip maistas, kuris ne visada skanus ir kartais nuo jo tampa tik dar sunkiau. Tačiau kartais matai, kad kiti jo neturi ir tu norėtum pasidalinti, bet anksčiau apie tai niekada negalvojai, todėl to paprasčiausiai nemoki.

Ši knyga būtent to ir moko. Pasidalinti. Būti empatišku. Nes išgyvenus čia aprašomą dramą, kitokiu būti nebeįmanoma.

Bet nesuklyskite – tai nėra vien liūdna istorija. Tai istorija, kurioje yra visko – tiek liūdesio, tiek džiaugsmo. O kas paims viršų, paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Net jeigu jis to ir nesupranta.

Knygą rekomenduoju. Ji persiskaitys greitai, tačiau išliks ilgam. Nes tai ne iš tų knygų, kurios pasimiršta.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The curios incident of the dog in the night-time
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2003 m.)

(c) veikiantis

du miestai ir salaŠi knyga – viena iš tų, kurių greičiausiai nebūčiau įsigijęs, jeigu būčiau, tiesiog taip, pamatęs knygyne. Net jeigu būčiau prie jos sustojęs ir trumpam atsivertęs. Net jeigu būčiau pagautas vieno ar kito puslapio ir šiek tiek užtrukęs. Tačiau bendradarbiaujant su leidyklomis, į knygų naujienas pradedi žiūrėti kiek kitu kampu. Visų pirma, galvoji ne „ar norėčiau tokią knygą turėti?“, bet „ar norėčiau perskaityti ją, susipažinti su ja, atkreipti į ją dėmesį?“. Kai pats turėjimo faktas nebegąsdina, perspektyva tampa platesnė, o smalsumas – labiau išreikštas. O tuomet jau ir palinksti prie knygos, kurią šiaip aplenktum. Palinksti žinodamas, kad bet kurią akimirką ji gali nustebinti. Lygiai taip – nuvilti. Žodžiu, pasuki ruletę ir nekantraudamas lauki, kur ji sustos.

Kalbant apie šią knygą, visų pirma į akį krinta jos pradžia, kuomet skaitytoją pasitinka trečiojo asmens parašyta įžanga. Tekstas apie būsimus tekstus. Reklama. Sutvirtinti turintis pamatas, kuris iš karto nuteikia įtartinai, nes pradedi nerimauti, kodėl jis čia ir ar be jo knyga būtų kitokia? O jeigu kitokia, tuomet kokia? Tokia reklama visada bado akis. Ir nesvarbu, ar ji būtų knygos pradžioje ar pabaigoje. Jos vieta – ant ketvirto viršelio. Tuo tarpu knygos vidus, mano manymu, turėtų likti išskirtinai autoriaus teritorija.

“Du miestai ir sala” – tai pastebėjimų rinkinys. Apie Madridą, Niujorką ir Balį. Apie gyvenimą, kuris juose verda. Tai – trumpi to gyvenimo atspindžiai. Dažnam visiškai nepatirti, todėl puslapį po puslapio versti skatina paprasčiausias smalsumas. Noras sužinoti ir pažinti.

Autorė nėra pernelyg susireikšminusi, todėl to „aš“, ant kurio būtų galima paslysti, čia beveik nėra. Arba yra tiek, kad jis visai nekliudo. Ir tai puiku, nes į pirmą planą iškyla aplinka ir tai, ką nuvykęs į minimas vietas galėtų pamatyti kiekvienas. Tačiau „galėtų pamatyti“ ir „pamatys“ skiriasi. Čia ir yra šios knygos stiprybė. Stiprybė autorės, kuri ne tik pastebi, bet ir išskiria ją dominančias detales. Negana to, surenka jas visas į vieną vietą. Taigi, įspūdis skaitytoją pasiekia jau ne tik paruoštas ir patiektas ant stalo, bet ir sukramtytas, tad nieko nebereikia daryti – užtenka nuryti.

„Šalia sudomino skelbimas, kad reikia būti budriems, nes gatvėse ant galvų krenta blogai pritvirtinti kondicionieriai“

Ir nors dalis faktų bei pastebėjimų nėra kuo nors išskirtiniai ar itin įdomus, visi jie čia būtini tam, kad sukurtų bendrą atmosferą. Aplinkos, kurią, įsiskaitęs, pradedi justi ir pažinti. Kuri tave sudomina, nes nėra patirta. Kuri piešia save tavyje iš naujo.

Tai – laisvalaikio skaitiniai. Pramoginė, pažintinė literatūra. Visus šiuos trumpus pastebėjimus būtų galima išplėsti, tačiau tuomet jie netektų prasmės ir paskęstų bendrame teksto sraute. O tokie, valgomi mažomis porcijomis, pasotina daug labiau. Ši knyga iš tų, kurias po pusmečio ar net kelių mėnesių ir vėl galima skaityti iš naujo. Kaip niekada neskaitytas, tik nujaučiamas, nes tai – akimirksnio tekstai. Perskaitai, pajunti skonį ir pamiršti. Ar skaityti malonu? Taip. Tad kodėl gi ne?

Madridas čia persipina su Niujorku. Niujorkas – su Madridu. Po to į šią mozaiką įstoja Balis su visiškai savitu peizažu, tuo dar labiau pagyvindamas tekstą. Trys skirtingos kultūros, trys vienoje žemėje egzistuojantys pasauliai. Tik trys iš gausybės. Tik nuojauta to, kas slepiasi ir ką dar galima pažinti.

Ši knyga žadina ne tik smalsumą, bet ir pastabumą. O tuomet jau nebereikia Madrido nei Niujorko, užtenka Vilniaus ir Kauno, kur netrukus ir pats pradedi išskirti detales iš visumos. Pradedi suprasti iš ko susideda tave supanti pasaulio mėsa.

Trumpai tariant, knyga nustebino iš gerosios pusės. Nepaisant pradinio nerimo, viskas su ja gerai. Imkite ir skaitykite. Ir ne tik skaitykite. Tai viena iš tų knygų, kurias galima dovanoti, kai esi kupinas abejonės ir nesugalvoji, kas žmogui patiktų. Šiuo aspektu, ji panaši į A. Čekuolio knygas. Tik jeigu man leistų rinktis tarp Algimanto ir Jurgos, rinkčiausi pastarąją. Tą patį siūlau padaryti ir jums.

„Vos pradėjęs vaikščioti vaikas paliekamas kitų vaikų globai. Jis klajoja po kaimą ir daro, ką nori. Vaikas dažnai vadinamas idewa – dievu. Jis neatsako už savo veiksmus, o jo kūne veikia dievas.“

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 215 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis

vidurnakcio saule

Tai ne Haris Hūlė, tačiau tai Jo Nesbø.

O po šio sakinio peržvelgiau turimų Jo Nesbø knygų viršelius ir pamačiau, kad autoriaus vardas visur rašomas didesnėmis raidėmis negu romanų pavadinimai. Vadinasi, šis autorius daug svarbesnis už konkrečią knygą. Vadinasi, skaitytojas perka ne romaną, o autorių, žinodamas, kad nenusivils. Žinodamas, kad autoriaus pavardė – kokybės ženklas.

Paėmus šią nestorą knygą į rankas ir matant kokiu greičiu tirpsta jos puslapiai, neapsiverčia liežuvis ją pavadinti romanu. Greičiau tai – trileris, kaip ir parašyta ant knygos viršelio. Trileris apie skolų išmušinėtoją, kuris nesugeba nuspausti ginklo gaiduko ir todėl pats iš medžiotojo tampa medžiojamuoju.

„Kai atsimerkiau, pamačiau didelę menkę, spurdančią ant valties dugno. Jos akys buvo išsprogusios, tarsi netikėtų tuo, ką mato. Nenuostabu, juk viskas susiklostė ne taip, kaip ji tikėjosi.“

Kaip ir kitose Jo Nesbø knygose, veiksmas vyksta Norvegijoje. Tik šį kartą ji daug tolimesnė ir atšiauresnė. Tai jau nebe Oslas, o nedidelis kaimelis šiaurėje. Atrodo, ką apie tokį papasakosi? Tačiau visur verda gyvenimas. O ten, kur jo nedaug, spalvos kaip tik dažnai būna tirštesnės ir daug geriau pastebimos.

Taigi, „Vidurnakčio saulė“. Kaip skanus sausainis. Čia nedaugžodžiaujama ir nesivaikoma apimties, o einama tiesiai į taikinio centrą. Ir nors iš esmės tai geras būdas pagauti ir prirakinti skaitytoją prie knygos, skaitant šią kartais atrodydavo, kad viskas vyksta per greitai. Įpratimas vertė galvoti, kad išplėtus ir pagilinus tekstą niekas nenukentėtų, o priešingai – būtų įnešta daugiau ramybės, su kuria atsirastų didesnis prisirišimas prie knygos, prie veikėjų, prie veiksmo. Juolab iš Hario Hūlės serijos buvo galima įsitikinti, kad autorius tai sugeba puikiai. Tuo tarpu skaitant šią kartais apimdavo jausmas, kad palikti tik esminiai akcentai, kuriais nesinori tikėti, nesusipažinus su visomis aplinkybėmis.

Tačiau šios knygos idėja ir yra tokia. Vienas-du ir baigta. Tave pagauna, išskrodžia ir tu net nespėji pastebėti kaip atsiduri lėkštėje. Trumpai tariant, tai – greiti pietūs norintiems, ko nors skanaus ir kokybiško. Šia knyga tikrai nenusivilsite, nes Jo Nesbø moka rašyti. Moka rašyti gerai. Moka rašyti puikiai. Ir šis trileris nėra išimtis. Todėl autoriaus gerbėjai, įsisavinę visas knygas apie Harį Hūlę, turėtų atkreipti dėmesį ir į šią. Tiesa, nenustebkite, jeigu ją perskaitysite per porą vakarų ar netgi per vieną naktį. Taip ir turi būti. Viskas gerai. Tai vis dar tas pats Jo Nesbø. Tas pats, tik šiek tiek kitoks.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Mere blod
Puslapiai:
231 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2015 m.)

Kiekvieną kartą, kai jau, atrodo, imsiu ir prisėsiu prie šios apžvalgos, kažkas įsiterpia į gyvenimo srautą ir visi planai nuplaukia. O kai sugrįžtu, būnu pamiršęs, ką norėjau parašyti. Tada – skaitau toliau. Netrukus, viskas kartojasi. Kai noriu rašyti, negaliu. Kai galiu, nenoriu, nes neturiu ką.

O dabar? Dabar paprasčiausiai nebenoriu ilgiau tempti.

Turbūt reikėtų iš karto kalbėti apie visas tris knygas. Apie „Gero gyvenimo kronikas“, „Du lagaminus sniego“ ir „Begarsį skambutį“. Apie esė rinkinius, kurie yra tik skirtingos vieno ir to paties akmens briaunos. Kartais tas akmuo – papuošalas, kartais – tik akmenukas bate, tačiau bet kuriuo atveju – sunku likti jam abejingu.

Skaitydamas pastebėjau, kad tas mėtymasis tarp galėjimo-negalėjimo ir norėjimo-nenorėjimo yra sąlygotas skaitymo apimčių. Kęstučio N. tekstus rekomenduotina skaityti nedidelėmis dozėmis. Po vieną-du per vakarą. Po vieną-du vakarus per savaitę. Po vieną-dvi savaites per mėnesį. Ir taip toliau.

Kitu atveju, skonis stiprėja ir ryškėja tol, kol viskas nublunka ir belieka nuogas autoriaus egocentrizmas. O tuomet iš skaitymo belieka mechanika, iš malonumo – susierzinimas. Taigi, norint perprasti ir iš tiesų mėgautis šiais tekstais, nereikia skubėti. Didžiausia bėda ta, kad skubėti norisi. Norisi dar ir dar, ir dar. Panašu į persivalgymą – pradžioje skanu, skaniau, skaniausia, o kai pasijunti pilnas, supranti, kad jau per vėlu. Nes, iš tiesų, tu nesi pilnas, tu – perpildytas. Taip ir su šiais tekstais. Su tuo poetišku kalbėjimu, kuris išsidraiko rūkais ryto nasruose.

Kęstučio N. stiprioji pusė – atmintis.

Silpnoji – sapnai.

Skaitant po daug, nesunku atsirinkti, kas yra kas. Skaitant po truputį – šios dvi sferos supanašėja ir tampa vienodai geros bei įtikinančios.

Nežinau, kodėl man patinka ta atmintis. Gal todėl, kad tai Kaunas. Gal todėl, kad tai gyvenimas, apie kurį įdomu skaityti, bet kurio nesinorėtų gyventi. Gal todėl, kad pasakoma tik tiek, kiek reikia, o nutylėtas vietas leidžiama susikurti pačiam. Gal todėl. O gal ir ne.

Trumpai tariant, tekstai tokie, kokių reikia. Jie plinta ir klesti savo žemėlapiuose. Jie nutrina ribas ir leidžia jas pamiršti. Tai vazos ir stalo įrankiai minkštuose įpakavimuose.

Tai autorius, kalbantis sau apie save. O skaitytojas čia tik todėl, kad taip susiklostė. Kad poliai sutapo. Kad tai – dar ir tikra literatūra.

Knygas rekomenduoju. Tačiau neskubėkite. Skaitykite jas kaip užkandį, o ne kaip pagrindinį patiekalą. Kitaip neįstengsite sustoti ir persivalgysite. Ir pasijusite dideli. Ir pasijusite sunkūs. Ir susierzinsite. Ir suprasite, kad tai – tik žaidimas gražiais paviršiais. Ir paklausite savęs, kodėl.

Bet tai bus toli gražu nuo visos tiesos apie Kęstutį N.

neslove-1

Perskaitęs „Barbarų belaukiant“, pradėjau domėtis ir kitais J. M. Coetzee kūriniais. Vis peržvelgdavau juos internete ar knygynuose, kol galiausiai neiškenčiau ir pasitaikius progai (o tuo pačiu ir 40 proc. akcijai) nusipirkau šią knygą. Labai jos norėjau, todėl lūkesčiai buvo dideli. Galbūt net per daug.

Perskaičiau gana greita, tačiau aprašyti delsiau. Gal kiek per ilgai. Jau nepamenu kuo ji kvepia, tad telieka remtis padrikais užrašais.

O juose, ši knyga man primena kino filmą. Tačiau ne tiek savo vizualumu ar tikrumu, kiek tuo, jog visi įvykiai čia stebimi iš ganėtinai saugios distancijos. Tarsi iš už stiklo. Ir ranka jų nepaliesi, nes jie paprasčiausiai per toli. Srovena tarsi upelis per akmenis ir nežinai, ar už posūkio laukia krioklys, ar tik dar vienas posūkis. Nežinai, bet ir nebijai sužinoti, nes viskas saugu, nes pačiam neteks sušlapti.

Knygos centre – literatūros profesorius ir jo moterys: buvusi žmona; meilužė už pinigus; į akį beviltiškai kritusi studentė; galiausiai, dukra. Tačiau, kad ir kiek čia būtų asmenybių, jos iš esmės tik tam, kad per save atskleistų visuomenę (o ji, beje, ne kokia nors įsivaizduojama, o reali – pietų Afrikos). Taigi, romano siužetas nėra pats sau – jis turi kontekstą ir tai suteikia visai kitokį skaitymo pajautimą.

“Ji nesipriešina. Tik stengiasi nusigręžti: nusuka lūpas, nugręžia akis. Leidžiasi paguldoma ant lovos ir nurengiama. Net padeda, pakelia rankas, paskui klubus. Ją purto lengvi šalčio virpuliukai; vos likusi nuoga, tuoj palenda po dygsniuota antklode, įsirausia tarsi kurmis į olą ir atsuka jam nugarą.”

Tai šiek tiek kitokia knyga nei „Barbarų belaukiant“. Iš pradžių – kiek tolima ir mažiau paveiki, tačiau įsiskaičius, pradedi užčiuopti esmę. Tai knyga apie aistrą ir ugnį. Apie kartu su jomis ateinančią nešlovę. Tai knyga apie profesorių ir studentę. Apie tėvą ir dukrą. Apie kūrėją ir kūrinį.

Įdomi, keista, ne iš karto atsiskleidžianti. Viskas čia – paprastais žodžiais ir dar paprastesnėmis situacijomis. Būtent taip ir perlaužiamas skaitytojas. Paprastumu. Tuo, kas už jo slepiasi. O iš tiesų – nesislepia. Tiesiog yra ir tiek. Yra ir bus. Ir visai nesvarbu, ar pasirodys skaitytojas. Ar bus žiūrovas, kuris visą tai stebės. Aistra niekuomet neužgęsta. Jeigu jos nėra – vadinasi ji nurimus, tačiau tik tiek. Iš tiesų, ji tik laukia palankaus vėjo ir lūpų, kurios ją įpūs. Ir pačios sudegs toje liepsnoje.

Knyga gera, tačiau man atrodo, kad tokių gerų knygų – daug. Todėl, jeigu dar neskaitėte „Barbarų belaukiant“ – imkitės jos. O jeigu jau skaitėte – rekomenduoju ieškoti kitos viršukalnės. Tuo tarpu šią knygą rinkitės, jeigu viršukalnės jau ėmė jus varginti, o iš galvos niekaip negalite išmesti J. M. Coetzee vardo.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Disgrace
Puslapiai:
256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2015 m. (originalas – 1999 m.)

(c) veikiantis