Knyga nuo pačių pradžių priglunda prie odos ir jos jau nebereikia jaukintis papildomai ar šokti kokių nors ritualinių šokių idant pajustum tekstą. Ji paprasta, aiški, konkrečiais ir trumpais skyriais, be sudėtingų mįslių ir šaradų, kurios susuktų galvą. Tekstas iš karto įsileidžia vidun ir jautiesi jame tarsi savo vietoje. Buvęs, esantis, būsimas.

Ši knyga – „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, tačiau pradžioje užtruko, kol supratau nuo kur ir į kur ji tęsiasi. Vis tik netrukus skirtingos siužeto linijos ir kreivės pradėjo ryškėti, o tuomet atkreipiau dėmesį ir į pavadinimą. Liudijimai. Būtent apie tai ši knyga. Tiksliau ir nepasakysi. Šis tęsinys – tarsi ratilas vandens paviršiuje, sklindantis į visas puses. Ratilas, paliečiantis vis didesnę ir didesnę teritoriją. Akmenėlio pliumptelėjimas buvo pirmoji knyga, o ši yra pirmosios knygos aidas, savotiškas pasivaikščiojimas po Gileadą, stebint viską skirtingų žmonių akimis. Liudininkų. Tačiau stebuklas čia tame, kad tas į šonus plintantis ratilas kažkuriuo metu pasiekia tolimiausią tašką ir vietoje to, kad nutrūktų, pradeda judėti atgal, t.y. vis labiau siaurėja, mažina liudytojų atskirtį, traukiasi link epicentro, kuriame viskas ryšku, aišku ir kraupiai grėsminga.

„Nors ir jumis negaliu pasikliauti. Juk labiausiai tikėtina, kad tamsta mane galiausiai ir išduosit. Ir gulėsiu aš kur apmusijusiame kampe po lova tuo metu, kai pats būsit išrūkęs iškylauti ar į šokius – taip, šokiai sugrįš, juos sunku bus tramdyti amžinai, – ar į pasimatymą paliesti gyvo ir šilto kūno, o ne aptrūnijusio popierių pluošto, kuriuo iki to laiko būsiu pavirtusi. Bet aš iš anksto jums atleidžiu. Kadaise ir pati tokia budau: dantimis įsikibusi į gyvenimą.“

„Tarnaitės dienoraštį“ ir “Liudijimus“ skiria daugiau kaip trisdešimt metų, o tai kelia klausimų. Kodėl buvo parašytas šis tęsinys? Kodėl autorei tai vėl tapo svarbu? Ar kartais nėra taip, kad ši knyga – tik noras sugrįžti į praeitį ir ją išgyventi dar kartą? Jau žinant (juk žinant!), kad tai neįmanoma. Klausimų daugiau negu atsakymų, tačiau jų šioje knygoje ir nereikia ieškoti. Vienaip ar kitaip, čia nėra to šiurpo, tos baimės ir tos įtampos, kuri buvo pirmojoje knygoje. Čia vyksta kitokie dalykai. Tarsi iš distancijos. Tarsi viskas jau nulemta, jau įvykę ir dabar beliko tai užrašyti. O užrašius, perskaityti. O perskaičius, palinksėti galva. O palinksėjus galva, užsikaisti kavos ir atsiversti laikraštį.

„Aš pakliuvau į Gileadą. Maniau, kad daug apie jį žinau, bet gyvenimas – visai kas kita, o ypač gyvenimas Gileade. Gileadas buvo kaip ėjimas per slidų ledą, nuolat prarasdavau pusiausvyrą. Negalėjau įskaityti žmonių veidų, o kartais net nesuprasdavau, ką jie sako. Girdėjau žodžius, suvokiau jų prasmę, bet kas norima tuo pasakyti, neįsikirsdavau.“

Nepaisant visko, skaitymas įtraukia ir puslapiai tiesiog ištirpsta, o tu lieki nesupratęs kur pranyko laikas. Knyga ištinka ir įvyksta labai greitai, tarsi miklus ir preciziškas skalpelio pjūvis. Brūkšt ir viskas. Ir esi paliekamas laukti kraujo pėdsako, kuris pasirodo, tačiau šiek tiek delsdamas. Bet svarbiausia, kad pasirodo. Fragmentais ir gijomis, kurios pinasi tarpusavyje, kol nuveja storą ir tvirtą virvę. Būtent jos įsikibęs ir kylu aukštyn iš duobės. Iš tamsos. Į šviesą.

Vertinimas: 8,3 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Testaments
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Perskaitęs šios knygos aprašymą iš karto užsimaniau ją paimti į rankas. Patraukė idėja, o taip pat ir viršelis. Tarsi būtų saldainis, akį viliojančiu popierėliu. Todėl, kai atėjo eilė šiai knygai, atsiverčiau ją su dideliu džiaugsmu ir nekantrumu.

„Maži žingsneliai, jokių staigių judesių, nuo kurių ta košė trykštelėtų ant veido. Supykina, bet pilvas jau seniai tuščias. Netrukus jis jau iki juostos šūde. Ar rėkti? Pagauna Molės žvilgsnį, ji papurto galvą, lyg perskaičiusi jo mintis.“

Tereikia pakeisti tą košę kažkuo teigiamu ir būtent taip jaučiausi skaitydamas šią knygą. Visą laiką. Įklimpęs ir negalintis ištrūkti. Vis alkanas dar. Norintis visiems garsiai paskelbti, kad taip, tai knyga, kuri prie manęs tiesiog prilipo. O gal tai aš prie jos prilipau 🙂

Jeigu trumpai – tai istorinis detektyvas, kuriame pagrindinio veikėjo rolė tenka Hansui Kristianui Andersenui. O tai jau iš karto atrodo fantastiškai. Danija, XIX a. vidurys, Kopenhagos mėsmalė ir žmogžudystė, kuria apkaltinamas pats Hansas Kristianas. Ir nors viskas čia išgalvota (?), tokia minčių seka iš karto nuginkluoja ir verčia iškėlus rankas sekti paskui.

Skaitydamas apie XIX a. vidurio Kopenhagą, kiekvieną akimirką jaučiausi lyg ten būčiau. Tekstas priverčia juo patikėti ir tuomet jau esu pasiruošęs suvalgyti viską, ką jis bepasiūlys.

„Atšovus didįjį skląstį, atidaro nedideles duris. Ne pirmą kartą mato pamišėlio vienutę. Vis dėlto nustemba. Ji ne didesnė už medinį karstą, kuriame buvo palaidotas jos tėvas. Grindys nužertos žeme, šiaudais ir įtartinais sudžiūvusiais dalykėliais, Hansas Kristianas guli kraujo ir myžalų baloj.“

Susipažinus su Hanso Kristiano kūrybos kontekstais, ši knyga turbūt atsivertų gerokai labiau, tačiau net ir be to rakurso, ji puikiai veikia. Kita vertus, tokiu būdu ji skatina tuos kontekstus pažinti. O pažinti tikrai yra ką, nes autoriai vienareikšmiškai padarė nemažą darbą domėdamiesi tiek Hansu Kristianu, tiek istorinėmis laikmečio detalėmis. Taip, visiškai teisingai – ne autorius, o autoriai, nes ši knyga parašyta ne vieno žmogaus. Ji yra trijų rašytojų bendras darbo vaisius (!). Sunku įsivaizduoti kaip veikia tokio tipo kūrybinis procesas, tačiau apie jį tikrai reikės pasidomėti detaliau 🙂

Tuo tarpu pats detektyvas kapoja toliau. Ir kapoja labai tiksliai. Vienoje pusėje žaidžia Hansas Kristianas, o kitoje – tikrasis nusikaltėlis. Skaitytojui belieka sekti siūlą, kuriuo jie artėja vienas prie kito ir stebėti, kurioje vietoje įvyks lemtingas susitikimas. Jeigu jis iš viso įvyks. Juk gali būti, kad siūlas bus nukirstas ir du kintamieji nutols vienas nuo kito į beribę erdvę. Žodžiu, puslapiai tirpsta lyg tas saldainis iš stalčiau dugno. Dabar jis jau burnoje ir jam neišvengiamai mažėjant, norisi dar. Ir dar. Ir dar.

„Suaugusiųjų akys taip neišsipučia, kai jie išgirsta ką nors nauja ir neįtikėtina. Jie žiūri skeptiškai į viską, kas nenulieta iš cino. Pradžioje būnam vaikai, sielos, gebančios jausti, suprasti ir tikėti, o tuomet įvyksta tai – visi tie metai po vaikystės, visi iki vieno lyg plytos tvirtovėje, kuri tik auga ir galiausiai tampa neįveikiama, apniukusios dienos ir liūdni įsimylėjimai veikia kaip mūrijimo skiedinys, surišantis akmenis ir paliekantis pasaulio grožį už sienos.“

Istorija graži, bet tragiška. O gal graži, nes tragiška. Ji visa nudažyta liūdesio spalvomis. Atrodo tarsi būtų suausta. Iš puikiausio audinio. Meistro rankomis. Ir kai vienoje vietoje (galbūt pačioje svarbiausioje!) įvyksta nedidelis stebuklas, tu trumpam atšlyji ir nebesupranti, ar esi knygoje, ar tikrovėje, ar kažkokioje trečioje – iškreiptų veidrodžių ir fantazijos šalyje. Tačiau toks jau tas Hansas Kristianas. Visi stebuklai jam pavaldūs ir todėl tu tiki šia knyga. Nuo pradžios iki pabaigos. Tai knyga, kurioje sutelpa visi ir viskas. Nuo karalių iki kekšių. Nuo undinėlės iki mergaitės su degtukais. Ir viskas – ant Kopenhagos drobės. Nepaneigiamas menas, gebantis palįsti tau giliai po oda. Kai gali pasakyti, kad vienu metu ir skauda, ir nuostabu.

Vertinimas: 9,7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Mordet på en havfrue
Vertėja/Vertėjas: Ieva Toleikytė
Puslapiai: 496 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Knygos pradžia labai girdėta. Pradėjus skaityti, kurį laiką netgi rodėsi, kad jau esu skaitęs kitą knygą, kuri yra apie tą patį. Jausmas buvo toks stiprus, kad net turėjau pasitikslinti, ar nieko nemaišau. Ta kita knyga vadinasi „Prieš nukrentant į jūrą“. Ji taip pat apie berniuką, išgyvenusį lėktuvo katastrofą, kurioje jis praranda tėvus ir vėliau yra įvaikinamas dėdės bei tetos. Panašumų labai daug, todėl beskaitant gana ilgą laiką kažkas nuolat spragsėjo galvoje (kaip ir pagrindiniam veikėjui) ir niekaip neleido susikaupti.

Tuo tarpu kiek įsivažiavus (bet ne per daug), tekstas pradėjo priminti jau visai kitą knygą („Tas keistas nutikimas šuniui naktį“), kuri susišaukė su šia ne tiek siužetu, kiek pagrindiniu veikėju, t.y. panašaus amžiaus berniuku ir jo tam tikrais specialiaisiais poreikiais. Vadinasi, spragsėjimas taip pat niekur nedingo ir tęsėsi toliau.

„Jis žiūri muilo operą, moteris ašaroja svarstydama, ar pasidaryti abortą, o jos motina suka galvą, ar palikti savo vyrą. Jis ima visiškai naujai suvokti valandas. Jaučia, kaip jos lipa viena ant kitos, sudarydamos dienas, kaip septynios dienos draugėje sulimpa į savaitę. O savaitės renkasi, kol penkiasdešimt dvi virsta metais. Skrydis buvo birželio dvyliktąją. Vadinasi, dabar – liepos pabaiga. Laikas bėga.“

Galiausiai tekstas tarsi lėktuvas atsiplėšė nuo žemės ir knyga išsiveržė į atvirą erdvę palikdama toli visas mintis apie sąšaukas su kitomis knygomis. O tada beliko ja mėgautis. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau vieną ilgą laišką. Brolio laišką broliui. Gimstantį iš ryšio, kuris nematomas ir nepaaiškinamas, tačiau toks stiprus, kad neapleidžia niekada, netgi tuomet, kai vieno iš dviejų jau seniai nebėra. Ryšys amžinas – apie tai ir yra ši istorija.

Rami, šiek tiek hipnotizuojanti, užliūliuojanti, bet svarbiausia – niekur neskubanti ir neskubinanti skaitytojo. O tai – labai geras jausmas. Nepaisant ganėtinai lėto ir ramaus tempo, pati knyga skaitosi greitai, todėl vienas malonumas leisti puslapiams slysti tarp pirštų.

„Padėdamas jai atsistoti, Edvardas pastebi, kad jos pirštų galiukai nuo rašalo pamėlę. Jis jaučiasi vyresnis, o gal sunkesnis nei tada, kai atėjo į garažą, Šei irgi atrodo pasikeitusi, bet konkrečiai pasakyti kaip, jis negalėtų. Jiedu drauge išeina iš kambario ir išsineša visus neišsakytus žodžius į nakties tamsą.“

Ši knyga (nors norėtųsi sakyti – laiškas) savyje nešasi dvi istorijas. Viena yra apie berniuką, kita – apie skrydį. Viena plėtojasi po katastrofos, kita – iki jos. Ir tas laviravimas tarp abiejų polių, tas mėginimas išlaikyti pusiausvyrą keistai ramina vietoje to, kad keltų įtampą. Jokio streso, gal tik nedidelis jaudulys. O juk tiek ir tereikia, kad galėtum atsipalaiduoti mėgautis.

Pabaigoje istorija išsivynioja tarsi siūlų kamuolys ir užvertęs knygą lieki ramus. Lieki čia. Galvoji apie tai, kas vyksta už tavo lauko ribų. Galvoji jau ne apie save, o apie tuos, kurie liks po tavęs. Galvoji apie tolimą horizontą, nors knyga nukreipta į žmogaus vidų. Tokie tad paradoksai, kuriuos malonu prisiminti ir dar kurį laiką nešiotis su savimi.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Dear Edward
Vertėja/Vertėjas: Inga Čepulienė
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Prieš atsiversdamas šią knygą ironiškai vyliausi ir tikėjausi, kad tik jos pasirinkimas nebūtų buvęs klaida, t.y. kad knygos pavadinimas neišpranašautų nusivylimo ją perskaičius. Nes imti į rankas tokią negirdėtą knygą (ir dar graikų rašytojo!) atrodė įdomus, tačiau tuo pačiu gana rizikingas žingsnis.

Kitas momentas, nuteikęs kiek prieštaringai, buvo knygos nugarėlėje įvardintas knygos žanras. „Pusiau trileris, pusiau politinė satyra“. Toks žanro išplaukimas priminė kitas knygas, kurios tarp kelių žanrų ėmė ir pasislėpė. Žinia, kad taip kur kas lengviau sumėtyti pėdas, nes blaškantis tarp kelių polių, įprastai, niekas neišsigrynina ir viskas gali būti pateisinama. Kita vertus, skaitytojas skaito knygą, o ne knygos nugarėlę, todėl visi tokie žanrų žaidimai tėra reklaminis triukas paliekantis praviras duris, kad esant reikalui būtų galima patyliukais išsmukti laukan.

„Jis nuėjo prie savo rašomojo stalo, pasirausė kažkokiuose popieriuose, paskui pakėlė telefono ragelį ir buvo berenkąs numerį. Bet galų gale numojo ranka. Tik atnarpliojo susimazgiusį telefono laidą.“

Knyga visai plona, todėl ir jos skaitymas tam tikra prasme buvo ėjimas ašmenimis. Nes nuo pat pradžių buvo aišku, kad paslydus iš naujo pakilti tiesiog pritrūks laiko. Todėl visur vaidenosi paskutinės vilties pražangos. Režimas. Kontrolė. Taisyklės. Ir viską vienijantis absurdas. Gal net absurdas kvadratu. Puikiai jautėsi, kad tie ašmenys, kuriais vaikštau, yra iš 1965 metų, kada ši knyga ir buvo parašyta. Vadinasi, šiek tiek apdulkėję ir skaitant verčiantys perdėlioti galvoje tuometinius kontekstus. Dėl to ši knyga dažnai atrodydavo tarsi įrėminta po stiklu. Lyg sekretas, kada pro šukę matosi ten įkalintas, tačiau niekaip nepasiekiamas ir todėl visiškai nuasmenintas miestas, žmonės, o visos taisyklės ir kintamieji egzistuoja išimtinai teorinėje plotmėje.

Natūraliai kyla klausimas, kas tokioje situacijoje gali būti tikra? Santykiai? Nematomi ryšiai? Iš pirmo žvilgsnio nieko nelemiantys veiksmai? O gal sprogimo pažadas? Parako kvapas? Kraujo pėdsakai ant švariai nuskusto veido? Skaitant atrodė, kad tai visai greta, tačiau iki to dar reikia truputį paėjėti. Odą tesvilino karšta Graikijos saulė, o į akis žvelgė visai kitas gyvenimas (didžiąja dalimi reliatyvus). Ar jį būtų galima sugretinti su mūsiškiu? Ir jeigu taip, kokioje situacijoje? Klausimai kilo vienas po kito. Klausimai kaip pa(si)teisinimai. Klausimai, norint parodyti, kad nulupus žievę bananas nėra nei plastmasinis, nei supuvęs.

„Viskas klostėsi ne tiesiog normaliai, o tobulai! Planas, visas tas sudėtingas mechanizmas, veikė tiksliai kaip chronometras. Dabar tereikėjo laukti rezultato. Jie padėjo uždelsto veikimo bombą ir tikėjosi, kad ji neišvengiamai sprogs. Vienu ar kitu momentu.
Tardytojas jautė Planą kaip gyvą daiktą, nervus ir raumenis turinčią būtybę, su kuria drauge darbavosi dėl bendro tikslo.“

Visoje knygoje vaikštoma nuolat traškančiu ledu. O nuo kranto nutolus pakankamai, atsiranda ir intriga, nes staiga supranti, kad jau nebeaišku ar lygiai taip pat sėkmingai pavyks sugrįžti atgal. Ir tuomet ta intriga nepaleidžia, nes tu nori išsiaiškinti kas ir kaip nutiks. Kaip įlūš ledas. Iš kurios pusės. Kas pirmas į jį įkris, o kas bus nutemptas iš paskos.

Tai knyga tarp žanrų, tarp krantų, tarp ledo iš vienos pusės ir lėto klampinančio karščio – iš kitos. Nuo vieno norėtum apsiginti praverdamas langą, nuo kito – grįždamas atgal į krantą. Bet lango nėra (jis tik vaidenasi), o krantas liko per daug toli. Taip ir tu, perskaitęs knygą lieki kažkur tarp. Tarp nusivylimo ir džiaugsmo. Tarp sotumo ir alkio. Burbule. Inkliuze. Vakuume, kuris 1965 metais, tikriausiai atrodė visiškai kitaip ir kūrė visai kitokias prasmes. Ši knyga itin pavaldi laikmečiui, todėl ir ją skaitant tiesiog privalu sugerti visą tuometinę atmosferą. O tada belieka tikėtis, kad šūvis pasieks tikslą. Kad ginklas neužsikirs. Kad ranka neįstrigs kišenėje.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
ΤΟ ΛΑΘΟΣ
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Undinės stilius yra pasiimti retus ir įmantrius, tačiau itin preciziškus įrankius, pasitiesti šilkinę staltiesę ir pasidėjus ant jos kokį nors itin retą (tarkime, krabo) egzempliorių, jį su pasimėgavimu mėsinėti. Kita vertus, žodis „mėsinėti“ čia nelabai tinka, nes tai, ką ji daro yra smulkmeniška iki negaliu. Visus tuos pjūvius bei visumos dekonstravimą pernelyg nesijaudinant galima pavadinti paprasčiausia muzika. Kurios klausant kas kartą pašiurpsta oda.

Mėgstantys žiaumoti pilna burna, Undinės nesupras. Taip pat jos nesupras ir tie, kurie stebėdami visą procesą suabejos, kam reikalinga ta šilkinė staltiesė (juk išsiteps!). Tačiau ji būtina, nes dekonstruojant vieną, visuomet gimsta kažkas kito. Net jeigu įspaudais ar dėmėmis (tarkime, kraujo ar rašalo).

Ši knyga niekada nebus apie viršutinius sluoksnius. Ji yra apie sluoksnį po. Ir jis skirtas ne masėms. Undinės populiarumas stebina, nes daugelis (tarkime, skaitytojų) tikrai nesupras, ką tokiomis knygomis ji nori pasakyti. Tačiau nepaisant to, jie ją skaito! Skaito su pasimėgavimu! Džiaugiasi ir dalinasi! O tai matyt reiškia, kad net ir jiems įdomu kuo visa tai baigsis. Tas žiūrėjimas į aštrius ir itin retai sutinkamus, todėl ypatingai dėmesį prikaustančius įrankius (tarkime, medicininius). Tie įrankiai ir jų šokis Undinės rankose ir yra knygos wow.

„Lotta laikė cigaretės mundštuką iš apačios. Tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Laikė ir nejudėjo. Atrodė, kad tas laikymas svarbesnis ir už patį rūkymą. Tokią neigiamą įtaką jai padarė vokiškas kinas.“

Kaip ir daugelyje kitų savo knygų, Undinė žaidžia ne tekstais, o pauzėmis. Taškais. Įkvėpimais ir iškvėpimais. Tai – visai kitokia kūryba. Parašyti knygą, kurios audinys būtų iš pauzių ir taškų ir netapti dar vienu klasikiniu naujojo lietuviško kino scenarijumi yra Undinės vizitinė kortelė. Tai pakartoti gali tik geriausi. Tačiau dar nė vienas nebandė. O jeigu bandė, jiems nepavyko. O jeigu pavyko, išsigando, kad tai jau nebe proza, o poezija. O tai tebūnie atsakymas, ką galima pamatyti pažvelgus į Undinės atvaizdą poezijos ežero vandenyse. Turbūt jau supratote. O jeigu ne, galbūt jums to ir nereikia. Galbūt suprasti net nėra ko.

„Walteris nekentė naujo pasaulio ne dėl garvežio ir ne dėl geležinkelio. Ne todėl, kad tas pasaulis judėjo į priekį, ūžė ir gaudė, o todėl, kad jame dauginosi daiktai. Todėl, kad jie dauginosi pramoniniu būdu, visi tiksliai pagal pavyzdį, išstumdami daiktus, padarytus rankomis.
Būtent išstumdami, nes daiktų, padarytų rankomis, industriniu būdu niekaip neįmanoma pakartoti.
Walteris nekentė naujo pasaulio, atmetusio retą, unikalų daiktą kaip nevertingą senieną. O žmogaus unikalumą – kaip anachronizmą.
Jis nekentė pasaulio, įsitikinusio, kad nužudė Dievą, o kartu ir svarbiausią Kūrėją, ir kūrybą patikėjo mašinai.
Jis nekentė pasaulio, nevertinančio daiktų, turinčių praeitį, o tik daiktus tarsi iš ateities.
Jis nekentė pasaulio, kur tai, ką turi vienas, gali turėti visi.
Walteris nekentė pasaulio, kuriame jam ir jo bibliotekai nebuvo vietos.“

Kaip knyga prasideda, taip ir baigiasi, todėl stebuklų ir fanfarų čia neverta tikėtis. Ši knyga – tai stilius, o jeigu skaitote tik dėl siužeto, galite apsisukti ant kulno ir žygiuoti į kitą pusę (tarkime, Kraujo mėlyno).

Tai, ar iš viso skaityti? Žinoma! Ar skųstis perskaičius? Kodėl gi ne! Šioje knygoje telpa viskas. Ji kaip kalėdinis juodasis šokoladas, kurio norisi ant viršaus. Net jeigu pradžioje jis per kartus, po to – pats tas, o padauginus virsta diegliu šone. Ši knyga tam, kad suprastum, jog valgant po gabalėlį tas šokoladas tau gelbsti gyvybę. Be tokių knygų gyventi tikrai galima, bet ar būtų įdomu nepatirti tos pro pravirą langą plūstelėjusios gaivos? Tikrai ne.

Praėjusio amžiaus pradžios Vokietijos misticizmas, besiplaikstantis tarp moralinių ką tik praūžusio pirmojo pasaulinio karo griuvėsių. Po truputį stebint kaip atslenka antrojo pasaulinio šešėlis. Buities čia lygiai tiek, kiek būties, o filosofija žengia koja kojon su kasdienybe.

Vos tik pamiršiu apie ką buvo ši knyga, skaitysiu ją vėl iš naujo.

Kita informacija:
Puslapiai:
 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis

Knygos pradžia įdomi ir patraukia dėmesį, o siužetas pradeda vyniotis ne tradiciškai, o tarsi iš kitos pusės, lyg turėtų kažkokią numanomą priešistorę. Plačią ir gilią. Vertą atskiros knygos. Todėl skaitant šią, nevalingai pradedi ją traktuoti kaip tęsinį, bet tuo pačiu supranti, kad atskiros priešistorės nebuvo ir tai gerokai sujaukia tavo lūkesčius, o visas skaitymas virsta savotišku laukimu – kad dedamosios apsigręš ir nuguls į joms priklausančias vietas. Tokia tad stipri yra tradicija ir tokie sunkiai palenkiami įpročiai. Gera literatūra būtent tai ir daro – stebina tave, išstumia iš nuspėjamų aplinkybių ir stengiasi išmokyti kažko naujo. “Mirusiųjų ežeras“ irgi pradeda kitaip, tačiau jo liūliavimas vis tęsiasi ir tęsiasi, kol galiausiai suabejoji, ar kažkas netrukus pagriebs tave ir nutemps į dugną, ar taip ir liksi plūduriuoti paviršiuje.

„Vyriškio ranka sustingsta, sirupu aptekęs kąsnis pakimba ore, bet po kelių sekundžių pabrėžtinai lėtai baigia kelionę ir atsiduria burnoje. Keidas sukramto blyno gabalėlį, nuryja jį, išgeria didelį mauką kavos, padeda šakutę ir su visa kėde atsistūmęs nuo stalo nukreipia žvilgsnį man į akis.

Atrodo nuoširdus. Ir kiek suirzęs.“

Tas numanomas pažadas ir įvairios būsenų variacijos tęsiasi bene du trečdalius knygos. Jauti, kad šalia kažkas yra, bet laiko ir galimybių tai pagrindinei nematomai gijai pasirodyti paviršiuje mažėja su kiekvienu puslapiu. Skaitymas virsta savotišku laukimu, oro tarpu, kuris užpildomas ne mėsa, o tuščia viltimi.

„Jis, regis, apmąsto mano pasiūlymą ir galiausiai atsisėda krėsle, bet ant paties kraštelio, lyg pasirengęs bet kuriuo momentu šokti iš vietos ir nešdintis. Arbatą siurbčioja veikiau iš mandagumo nei ja gardžiuodamasis.“

O tuomet knyga ima ir išsivynioja per porą akimirksnių. Ilgai tempta guma keliais greitais mostais susukama ant piršto ir suminkius į kamuoliuką nuspriegiama į tamsą.

Kraujas, metalo kvapas, drėgmė, tamsa – to tarsi turėtų pakakti, tačiau lūkesčių balionas lieka pustuštis. Viskas labai vienplaniška. Tarsi po kojomis nebūtų dugno, kurį galėtum praverti. Vietoje paslėptų durų tik kieta žemė ir nieko daugiau. Tai knyga be gelmės, be klaidinančių judesių. Taip, ji pagauna tavo dėmesį, tačiau pabaigoje nesirengia stebinti ir atsiduoda vien veiksmui. Jis nėra nei blogas, nei geras, tačiau visame kame labai savitikslis. Tuo tarpu užbaigiama pažadant, kad visko galėtų būti ir daugiau, t.y. paliekama galimybė sugrįžti tęsiniu. Ir labai gaila, tačiau šis garsiai (ir pretenzingai?) nuskambantis pažadas tavęs jau nebedomina.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Stillhouse Lake
Vertėja/Vertėjas: Bronislovas Bružas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Tiksliai nepamenu, tačiau atrodo, kad tai pirmoji mano skaityta knyga apie Aušvicą. Anksčiau jau teko skaityti tiek apie žydų tautos genocidą (pvz. „Tamsa ir Partneriai“), tiek apie išlikimą koncentracijos stovykloje (pvz. „Dievų miškas“, kuriame Balys Sruoga rašo apie Štuthofą), tačiau pats tamsos epicentras antrojo pasaulinio karo metais buvo Aušvice, kur buvo sunaikinta daugiau nei milijonas žmonių (daugiausiai žydų tautybės). Ši knyga būtent apie tą vietą ir turbūt nieko keista, kad paremta ji realaus žmogaus (Ditos Kraus) gyvenimo istorija.

Iš karto galima nuspėti (o vėliau tai tik pasitvirtina), kad tai nėra pramoginė ar laisvalaikio literatūra. Knyga žiauri, skaudanti, pragariška, atverianti neužgyjančią (ir niekada neužgysiančią) Aušvico žaizdą, kuri vis dar pulsuoja žmonijos sąmonėje. Kad ir kokia būtų pasirinkta siužeto linija, kalbant tokia tema, ji vis vien sutekės ten pat – į žiaurumą, nužmogėjimą ir nužmoginimą. Tokiose aplinkybėse nedidelės smulkmenos staiga ima ir įgyja milžinišką reikšmę. Ir ta reikšmė tarsi sprogęs šrapnelis susminga į visus tavo jausmų audinius. Skaitant ne kartą teko tiesiog sustoti, kai nedidelės detalės, kurios įprastai nesujaudintų, čia, pakeitus dekoracijas, tiesiog užimdavo žadą. Tie smulkūs veiksmai, trumpi žodžiai ar paprasčiausia netikėta šypsena ir yra didžiausias šios knygos auksas.

„Taip ir girdi ją sakant: „Žinoma, mergytei pasidarė baisu…“. Pasakys tuo apgailestaujančiu ir apsimestinai supratingu tonu, nuo kurio Ditai kraujas užverda. O blogiausia – kad visada atsiras kokia palankioji, kuri pasakys: „Vargšelė. Suprantama. Išsigando. Juk dar vaikas.“

Vaikas? Na jau ne! Kad būtum vaikas, reikia turėti vaikystę.“

Šį knyga atskleidžia vieną iš taškų, kuris Aušvico košmare buvo savotiška ramybės ir stabilumo oazė. Čia kalbama apie slapta ten veikusią mokyklą ir pačią mažiausią biblioteką pasaulyje, kurią tesudarė aštuonios knygos. Jas skaityti reiškė žongliruoti mirtimi. Pagrindinei veikėjai, tuomet vos keturiolikos metų sulaukusiai mergaitei, teko užduotis rūpintis šia biblioteka, kitaip tariant, nuolat vaikščioti peilio ašmenimis.

Iš vienos pusės, pagrindinė veikėja yra bibliotekininkė, tačiau iš kitos – pagrindinis vaidmuo tenka knygai, kuri palaikė viltį ir buvo šiaudas, kurio nusitvėrę žmonės stengėsi nenugrimzti gilyn, netapti gyvuliais, nenužmogėti – toks ilgainiui teliko visų tikslas ir siekis, kol pragaras galiausiai nutrynė netgi tai.

„Helga pasilieka, tačiau jos akys primerktos, ji snūduriuoja. Labai išsekusi, nes, savo nelaimei, buvo paskirta į grupę, turinčią be tikslo tampyti akmenis, kuriais neva grindžiama pagrindinė stovyklos gatvė. Tai bergždžias darbas. Iš ryto žemė tokia apledėjusi, kad akmenų tiesiog neįmanoma įsprausti. Paskui, nutirpus ledo sluoksniui, žemė pasidaro tokia klampi, kad akmenys tarytum skradžiai prasmenga purve, kol visai dingsta iš akių. Kitą dieną atvelka dar akmenų – ir viskas iš pradžių.

Šiame juodame purve prasmenga viskas.“

Tai knyga apie viltį neviltyje. Kaip ji auga, plečiasi, spurda tarp pirštų, kol galiausiai sukūrus kažkokį ryšį, tikėjimą, istoriją, santykį ir taip savotiškai užmigdžius ir užliūliavus save, viskas yra nušluojama ir virsta pelenais. Tai lūžis po lūžio, tuštuma, kaulai, karas, Aušvicas, neteisybė, kurios neįmanoma paaiškinti.

Apie Aušvicą galima skaityti galybes liudijimų, tačiau tokie kūriniai kaip šis negali nepaveikti. Jį perskaitęs pasijunti tarsi ištrūkęs į laisvę, prisimeni, kas buvo pasakyta ir eini ieškoti daugiau, o kai internete susirandi stovyklos nuotraukas viskas vėl tarsi atgyja.

Ne ką mažiau įspūdinga yra ir tai, kad tikroji Dita Kraus, kurios gyvenimo istorija ir paremta ši knyga, vis dar gyva. Šiemet jai sukako 91 metai ir ji toliau aktyviai dalinasi savo išgyvenimais bei liudija, ką patyrė.

Tai nėra lengva knyga, bet ją būtina perskaityti, kad atsivertų apsiblaususios akys. Kad pamatytumėte, jog gyvenimas būna (ir yra) visoks. Netgi toks, kokio jūs niekada nesugalvotumėte. Kartais tai būna net ne gyvenimas, o košmaras iš kurio daugelis taip ir nenubudo.

Apie tokią knygą ir patį kontekstą galima kalbėti visą amžinybę, tačiau geriausia ją perskaityti, o tada jau kiekvienas atras savo priėjimą prie šios temos, kuri tiesiog negali būti pamiršta. Ji gyva. Yra ir visada bus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Librarian of Auschwitz
Vertėja/Vertėjas: Marija Potašenko
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

O čia – apie dvi knygas vaikams ir su jais skaitantiems (tikėkimės, savo noru 😊) suaugusiems.

Kalbant apie vaikiškas knygas, man visuomet sunku įvertinti, kokio amžiaus vaikui tai galėtų būti skirta, tačiau turint dvi knygas vieną šalia kitos labai paprasta ir patogu jas palyginti. Todėl šioje vietoje norisi imti ir paprastai pasakyti, kad „Stebuklingas medis“ skirtas truputį mažesniems, o „Duoniukų karas“ – truputį didesniems. O jau kur ta riba (svarstyklių vidurys), tegul kiekvienas nusprendžia asmeniškai 😊.

Lyginant toliau, „Stebuklingas medis“ yra kur kas šiltesnė ir minkštesnė knyga už „Duoniukų karą“. Nors tai puikiai galima perskaityti jau iš pačių pavadinimų, tačiau lygiai į tą pačią temą sužaidžia ir iliustracijos, kurios „Duoniukų kare“ tikslesnės, labiau kampuotos, sukoncentruotos į daug aplink pažertų smulkių detalių, veiksmų, nuotykių, kai „Stebuklingas medis“ – labiau nuotaikos knyga, pasakojanti apie gamtą, o tiksliau apie medį ir kas su juo vyksta. Iliustracijos čia taip pat yra šiltesnės, ryškesnės, tarsi rankose laikytum minkštą, šiltą ir pūkuotą šviesos (?) gyvūną. Norint kalbėti su trejų-ketverių metų vaiku apie gamtą, ši knyga gali nuostabiai pasitarnauti ir tapti būtent tuo įrankiu, kurio ir reikia tokiam pokalbiui pravesti. Ji ne tik sudomina, bet ir patraukia leistis gilyn į mišką, o tai tikrai ne taip dažnai pasitaiko vaikiškoje literatūroje.

„- Mamyte, – tarė jis susirūpinęs, – o be lapų mūsų medis nesušals?
– Pelėdžiuk, – atsakė mama, – papasakosiu tau stebuklingą istoriją.“
(„Stebuklingas medis“)

Tuo tarpu „Duoniukų karas“ – tobulas nuotykių kokteilis. Iliustracijos daugelyje vaikiškų knygų lemia bene viską, o čia jos žengia dar toliau ir netgi tampa teksto dalimi. Atsivertęs šią knygą iš karto pastebi, kad kažkas čia kitaip. Veikėjai tiesiog netelpa savo kailyje ir pasklidę tarp teksto be jokios iš anksto nuspėjamos formulės, todėl užklumpa tave netikėtai ir iš karto apsupa, įtraukia į bendras veiklas bei paverčia savo sąjungininku (arba priešininku). Knygos kompozicija dar nematyta ir todėl visiškai pagauli. Lygiai kaip žodynas bei vaizdai, kurie retsykiais švelniai peržengią tą tyro dorovingumo ribą ir pradedi nevalingai šypsotis. Vaikams visa tai – dvigubas juokas. Visokios apatinės kelnaitės užmaukšlintos ant galvų, supuvusios daržovės, prisvilę pyragai, katinas Tešlius, musė ponas Bomberis, ir daug kitų detalių į kurias taip smagu atkreipti dėmesį, norint visapusiškai išgyventi tekstą (o kartais – tiesiog pailsėti nuo jo).

„Senelis kadaise buvo kaskadininkas, dalyvavo kuriant filmus. Kaskadininkai – tai tokie žmonės, kurie, jei tik aktoriams baisu, už juos pavojingus dalykus išdarinėja. Tarkim, avietes užsidegę renka – ar dar ką.“
(„Duoniukų karas“).

Žodžiu, dvi pakankamai skirtingos, tačiau savo atvertomis (ir atveriamomis) durimis – itin panašios knygos. Abi rekomenduoju ir tikiu, kad pradėjus skaityti tikrai bus sunku sustoti (o juk pradėti dažnai ir būna sunkiausia). Juolab, abi jas vaikui (ar vaikams 😊 ) galima lengvai perskaityti prieš miegą ir dar po to spėti perversti antrą ar trečią kartą ieškant kažko, kas įkrito į atmintį ir niekaip nenori tavęs paleisti 😊

P.S. Internetuose pastebėjau vieną įdomų dalyką, kad kai kur “Duoniukų karo“ pavadinimas pratęsiamas kaip “Pas močiutę ir senelį viskas trupiniais gūra“, o kai kur (!) – “Pas močiutę ir senelį viskas skutais lekia“. Tebūnie tai dar vienas dalykas apie kurį galima pagalvoti prieš užmingant 😊

Kita informacija:
Teresa Heapy ir Izzy Burton – Stebuklingas medis (The Wonder Tree), vertė Saulius Repečka, 32 psl.
Bob Konrad ir Daniela Kohl – Duoniukų karas (Der Knäckebrotkrach), vertė Zita Danielienė, 100 psl.

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Šią knygą pradėjau skaityti tarsi netyčia (viešėdamas svečiuose) ir nuo pirmųjų puslapių užsikabinau. Pagavo kažkas lengvo ir skanaus, ir jau nesinorėjo knygos taip paprastai paleisti, todėl buvau priverstas ją skolintis ir neštis namo.

Lizos butas – tai dar vienas žvilgsnis į devyniasdešimtuosius. Dar vienas vaikas, gimęs ir augęs ten iš kur devyniasdešimtuosius gali liudyti kaip jį suformavusį laiką. Tai žvilgsnis iš atminties, kurioje visos spalvos truputį ryškesnės, artimesnės ir todėl itin savos. Vaiva Rykštaitė čia stoja į vieną gretą su Povilu Šklėriumi ir Virginija Kulvinskaite. Atrodo, visų jų knygos iš to paties laiko ir to paties gyvenimo, tik skiriasi filtras pro kurį skverbiasi šviesa. Tačiau vieniša mama su vaiku ir istorija apie pelę virtuvėje, panašu, jau tampa tokio žanro ir tokių atsiminimų klasika.

„Šioje istorijos vietoje bočelis visada pareiškia nebegalintis klausytis erezijų ir tyčia kuo garsiau kliūdamas už daiktų eina į kiemą parūkyti. O daiktų senelių namuose daug, ir beveik visi senesni net už juos; ne taip kaip Lizos bute, kur mama nori visko kuo naujesnio ir madingesnio.“

Lizos butas mane patraukė ne tik tais devyniasdešimtaisiais, bet ir kitais susijusiais kontekstais. Vienas iš jų – Kaunas (kai tuo tarpu Šklėrius rašo apie Alytų, o Kulvinskaitė – apie Vilnių). Kai esi artimai susijęs su tam tikromis vietomis (arba žmonėmis, kurie kartais sukabina stipriau už bet kokius klijus), skaitant pabunda visai kiti jausmai ir atmintys (lyginant su pirmą kartą girdimais pavadinimais). Ir ne tik pabunda, bet įsigeria, susaisto, supančioja.

„Toliau diena klostėsi kaip ir visi mūsų šeimos sekmadieniai: pusryčių kirtome baliaus valgių likučius, iš televizoriaus atsivėrė „langas į gamtą“ – jaukus profesoriaus Kazlausko balsas ramino ir migdė, pasakodamas apie neišskiriamas papūgėlių poras, kurios kartą susiporavusios drauge lieka visą gyvenimą. Jei ne kelios kraujo dėmės ant kiliminės dangos, būčiau visai ir pamiršusi vakarykščius įvykius. O gal ir pamiršau.“

Kad Vaiva Rykštaitė moka rašyti – nepaneigiamas faktas. Tai – pirmoji šios autorės knyga, kurią skaitau, tačiau tekstą valdantį žmogų galima atpažinti vos iš kelių eilučių. O tuomet norisi tas eilutes pratęsti ir puslapis po puslapio jos nepastebimai virsta perskaityta knyga. Tuo tarpu ši – lengvai virškinama, įdomi, šarminga. Skaitau ir per daug negalvoju, jaučiuosi gerai.

„O gal viskas buvo ne taip, gal jie prieš tai kartu juokėsi senamiesčio skersgatviuose ir gėrė iš tos pačios gertuvės, – akmenys ne viską supranta, ant jų glaudžiasi galvos, girtos, pavargusios, nuo pečių krentančios.“

Perskaičius neapleidžia jausmas, kad autorė savo knygos temą galėjo pakabinti vienu sluoksniu giliau ir tokiu būdu ją jau būtų galima lyginti su Knausgardu. Tačiau ši knyga ne apie tai. Ir tai puikiai atsiskleidžia judant į pabaigą, kur greitas jaunatviškas tempas lėtėja ir į paviršių pradeda lįsti dabarties demonai, varvančiomis seilėmis kramtantys širdį veriančius prisiminimus ir verkiantys didelėmis blizgančiomis ašaromis. Knyga darosi vis liūdnesnė, tarpai tarp aprašomų akimirkų vis didesni, jaučiasi slogumas netenkant vaikystės, išeinant iš jos ir to net nepastebint (kol neatsisuki atgal).

Ši knyga apie atmintį ir nostalgiją, tamsiais vakarais skruostu riedančias ašaras, pirmąjį skonį, skausmą, juoką, baimę. Tai bandymas griebtis šiaudo jau žinant, kad jis neišgelbės. Ir jeigu šis liudijimas tikras, tuomet autorei vis dar skauda. O jeigu skaitytojui kyla toks klausimas, vadinasi, knyga gera, nes neleidžia jos taip paprastai imti ir užversti.

„Bet šitai buvo žiloje senovėje, gal net prieš kokius dvejus metus, dabar jau viskas pamiršta ir atleista, ir mudvi su Mode einame pas Kriftą į namus jos aplankyti, pasveikinti su būsimomis vestuvėmis, nors iš tikrųjų einame jos apžiūrėti, kad būtų mudviem apie ką tris vakarus iš eilės kalbėtis ir kitiems papasakoti.“

Knyga kaip sprogmuo (todėl skaitai ir vis pasitikrini – sprogs ar nesprogs rankose). Kaip stuburo paieškos. Truputį rožinė, truputį išsitaškiusi, truputį per daug pridengusi tai, ką pradžioje ketino apnuoginti. Lizos butas – tai tostas vaikystei. Su rašikliu tarsi taure rankoje. Kai visi klausimai anksčiau ar vėliau tampa retoriniais. 😊

Kita informacija:
Puslapiai:
 264 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Net nežinau nuo ko reikėtų pradėti kalbant apie šią knygą, nes pasakyti, kad ji įdomi ir nekasdieniška būtų tas pats, kas pabraidyti vandens paviršiumi, bet visai neužsiminti apie esmę, t.y. jos gelmę ir jūržoles besipinančias tau aplink kojas, rankas ir veidą.

Ši knyga – tai visai kitas žaidimas negu esate įpratę žaisti. Tai kažkas, ką lengvai galima pavadinti neįmanomybe ir stebėti, kur link ji nuves.

Yra nemažai knygų, kur tie patys įvykiai aprašomi iš įvairių veikėjų perspektyvos (kad ir tas pats Vilniaus Pokeris), tačiau ar daug esate skaitę knygų, kai iš skirtingų veikėjų perspektyvos tuos pačius įvykius kiekvieną kartą vėl ir vėl išgyvena tas pats žmogus (dvasia?). Negana to, kiekvieną kartą pradėdamas iš naujo, jis atsimena (!) kas nutiko pabudus ankstesniuose kūnuose. Štai čia ir prasideda magija. Arba, kitaip tariant, kažkokia kosmologija 🙂

Žiūrint į knygos pradžią, intriga net spurda nuo gyvumo, o užmojai tokie dideli, kad net sunku įsivaizduoti kokio dydžio burnos reikia norint juos apžioti. Todėl net nekyla abejonė – jeigu autoriui pavyks įgyvendinti visus savo sumanymus, skaitytojas bus tiesiog nušluotas nuo žemės paviršiaus.

„Už kampo atsišliejęs į sieną giliai atsidūstu. Rankos dreba, rūkas galvoje sklaidosi. Tas dvi klaikias sekundes Derbis tapo visiškai nevaldomas. Tai jo nuodai liejosi man iš burnos, jo tulžis apnuodijo mano gyslas. Vis dar tai jaučiu. Dilgsi odą, niežti nagus, – visu kūnu trokštu iškrėsti ką nors šiurpaus. Kad ir kas šiandien nutiktų, privalau valdytis arba šis padaras vėl ištrūks ir dievai žino, kuo tai gali baigtis.“

Knyga didelė (gerokai didesnė negu maniau iš pradžių) ir absoliučiai įtraukianti. Tačiau tuo pačiu ji tokia smulkmeniška ir suvelta, kad kuo toliau, tuo labiau viskas panašėja į didelį plaukų gniutulą, kokius ištraukiame iš šepečių. Ir nepamesti tokiame gniutule galvos nėra lengva. Tačiau skaitydamas vis pagalvoju apie autorių, kuris turėtų būti geležinių nervų ir užsispyrimo, nes kartais, atrodo, jo vietoje tikrai būčiau viską metęs ir ėjęs žiūrėti futbolo. Išlaikyti tą gniutulą savo pirštuose ir nė vieno plauko nepamesti – tai jau ne darbas, tai – meistro prisilietimas, kurį ne kiekvienas skaitytojas galės (ar netgi gebės) įvertinti. Tačiau autorius neina žiūrėti futbolo, o jeigu ir eina, tai kas kartą grįžta prie knygos ir nesirenka lengvų kelių, o tik tą vieną, kurį užsibrėžė pačioje pradžioje, ir už tai – didžiulis bravo jam. Nes tas kelias neabejotinai veda per tamsų ir šlapią mišką, kuriame nieko daugiau nematyti, išskyrus mažą žiburėlį tolumoje. Bet ar jis tikras, ar tik skaitytojo vaizduotėje, jau kitas (ir ne taip lengvai atsakomas) klausimas.

„Kassyk, kai išsitraukiu šukę, pirštais pasrūva kraujas ir nutekėjęs per veidą nuo smakro teška į kriauklę. Skausmo ašaros tvindo akis, ir geras trisdešimt minučių, kol ardau savo porcelianinę karūną, pasaulis virsta susiliejusia dygia mase. Mane guodžia tik viltis, kad Džonatanas Derbis kenčia tiek pat, kiek ir aš.“

Knyga baigiama skambia nata. Daugiau nei 500 puslapių išlaikiusi įtampą, ji nenuvilia ir pabaigoje. Tai – puiki istorija. Fantastinis (?) detektyvas. Kažkokia kito (o gal – kitų?) pasaulio vizija. Kažkas daugiau, visiškai neįprasta ir neįmanoma. Masė vardų, pavardžių, jų tarpusavio ryšių bei įvykių, tačiau knyga nesismulkina ir viską lengvai įkerta į tavo atmintį. Todėl perskaitęs, vis dar jautiesi tarsi tau ir toliau paskirta išsiaiškinti tiesą ir perkeli šią misija į realybę, kur kalbindamas tave supančiuosius bandai juos nupiešti iš naujo.

Sunku pasakyti, kaip gali kilti mintis parašyti tokią knygą, tačiau autoriui ne tik kilo mintis, jis ją su kaupu įgyvendino ir tai yra tiesiog nuostabu.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Seven Deaths of Evelyn Hardcastle
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 528 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis