Tai knyga apie šaltį, kurį jaučia žmogus atsidūręs svetimoje šalyje. Net jeigu aplink visi dūsta nuo kaitros. Tas šaltis plinta poodiniuose sluoksniuose ir kai jį pajunti, būna jau per vėlu, jau niekaip jo nepanaikinsi, niekaip nesušildysi, turėsi su juo gyventi, maitinti jį, rūpintis juo. Mėginsi toje svetimoje šalyje įsitvirtinti, įsikibti į ją tarsi į žemę, išleisti šaknis, tačiau viskas bus bergždžia, nes kaip sako knygos pavadinimas, ta šalis yra kitų, o ne tavo. Daryk nedaręs kūlversčius, salto, mokykis nesimokęs kalbos ir papročių, imigrantas visada liks imigrantas, bus pasmerktas, pažymėtas, pateptas ir visi tai matys iš akių, iš šalčio, gyvenančio jų viduje.

„Tas dieviškas gyvenimas, ji norėtų žiūrėti į jį iš tolo, būti nematoma. Jos aukštas ūgis, balta oda ir svetimšalės padėtis laikė ją atstu nuo dalykų esmės, nuo tos tylos, kuri padaro taip, kad jautiesi esąs namie. Ji mėgaudavosi odos kvapu siaurutėse gatvelėse, ugnies, šviežios mėsos, stovinčio vandens ir pernokusių kriaušių kvapais, asilų mėšlo ir medžių pjuvenų aromatu. Tačiau jai trūko žodžių visam tam išreikšti.“

Skaitai ir plauki. Per vienatvę, per namų ilgesį, per gyvenimą, kuris nėra tavo, bet tu stengiesi jį tokiu padaryti. Bandai atkurti tai, kas gyvena tavo galvoje, prisiminimuose, sugretinti juos su tai, kas vyksta tau prieš akis, perkelti čia, atkurti. Jeigu pažiūrėtum į save iš šono, pamatytum kaip liūdnai tai atrodo, netgi graudžiai, tikriausiai beviltiškai, tačiau esant sūkurio viduryje sunku į viską pažvelgti iš šono. Ši knyga leidžia pajusti imigranto dalią, kada jis galvoja, jog viskas – tik tarpinė stotelė, kurią norisi nusikasyti tarsi niežulį. Tačiau besikasant, vėl ir vėl, tenka po truputį susitaikyti su tiesa, kad tai jokia tarpinė stotelė, o tik galutinė ir iš tiesų nepajudinama iš vietos.

„Labiausiai Aiša bijojo tamsos. Sodrios, tirštos tamsos, supusios jos tėvų sodybą. Vakare, jai išėjus iš mokyklos, motinos automobilis pasileisdavo laukų keliais, miesto šviesos nutoldavo, ir jiedvi panirdavo į neperregimą, pavojingą pasaulį. Patamsyje automobilis judėdavo priekin taip, kaip smelkiamasi į olą, kaip grimztama į lakųjį smėlį. Naktys be mėnulio, negalėdavai atskirti net masyvaus kiparisų silueto ar šieno kupetų profilio. Tamsa prarydavo viską.“

O tai, kad autorė šioje knygoje pradeda pasakoti savo šeimos istoriją (planuojama išleisti trilogiją), regimas spalvas tik išryškina ir sutirština, ir atrodo net galiu jas užčiuopti. Spalvas, dulkes, mėlynes ant nuvargusio kūno.

Tiesa, vietomis, atrodo, kad siužetas nori apglėbti daugiau negu gali. Kita vertus, papasakoti tikrai yra ką – įvairūs vingiai, kontekstai, sąšaukos, tačiau visi šie akmenys tarpusavyje nutolę skirtingais atstumais, todėl kai kurie šuoliai – tik šuoliukai, o kai kurie – tokie dideli, kad nusileidžiant reikia stengtis nepaslysti ir neįpulti į vandenį. Tačiau pabaigoje viskas pasiteisina ir atsiperka. Akivaizdu, autorė rašo ne dėl paskirų paveikslėlių, o tam, kad apglėbtų ir parodytų parodyti visumą, sukurtų nuotaiką, leistų užuosti kraują, kuris augino ją ir, tam tikra prasme, vis dar augina.

„Pakeliui į mokyklą vėjui glostant veidą ji sau sakydavo, jog štai jau dešimt metų ji žirglioja po šį peizažą ir jai atrodo, kad ji nieko neįgyvendino. Kokį pėdsaką ji paliks? Šimtai suvalgytų ir išnykusių patiekalų, trumpalaikiai džiaugsmai, iš kurių nieko neliko, dainos, niūniuotos prie vaiko lovos, popietės guodžiant liūdesius, kurių niekas nebeprisimena. Užlopytos rankovės, vienatviški nerimai, kuriais ji nesidalijo bijodama, kad bus pajuokta. Kad ir ką ji padarė, nepaisant didžiulio vaikų ir jos ligonių dėkingumo, jai atrodė, kad jos gyvenimas buvo tik surijimo procesas. Viskam, ką ji įvykdė, buvo skirta dingti, išnykti. Tai buvo mažulyčio jos naminio gyvenimo dalia, kai tų pačių veiksmų kartojimas galiausiai sugraužia nervus.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
 Les pays des autres
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga erzina. Ji kaip tas urzgiantis šuo, kuris lyg ir atrodo nepavojingas, tačiau vis vien nenorėtum atsukti jam nugaros.

“Raudonąjį apelsiną“ pradėjau skaityti kaip detektyvą, tačiau gerokai pasistūmėjęs turėjau pasitikslinti. Ant viršelio radau prierašą, kad tai – trileris. O iš tiesų, kažkas per vidurį, kai įtampa lygiagrečiai kuriama tiek tekste, tiek skaitytojo galvoje. Ta įtampa verčia pergyventi, lįsti į tekstą, stumia tave kažką daryti, judintis iš vietos ir tuo pačiu – judinti kitus. Toks šaltukas reiškia, kad knyga tikrai turės draugų, bet lygiai taip pat – ir priešų.

„Vos prieš dvidešimt keturias valandas aš pasižadėjau išgerti tik vieną taurę ir eiti namo. Akimirką pajuntu gilią neviltį. Nesugebu apsiriboti tik viena taure, neįstengiu grįžti namo pas šeimą, kaip derėtų. Ilgokai spoksau į tuštumą vidurius graužiant sąžinei, bet paskui jos nusipurtau. Išgeriu arbatą ir, išsekinta jausmų bei nuovargio, guluosi į lovą. Savaitė buvo ilga.“

Gana ilgą laiką skaičiau nesuprasdamas, kur šios knygos esmė ir apie ką ji, t.y. kur link viskas krypsta ir ko nusitvėrus laikytis kaip pagrindinės linijos. Ar tai priklausomybės, kurias reikia išspręsti? Į nebūtį riedantys santykiai? Susierzinimas, kuriuo girdomas skaitytojas, net kai atrodo, kad burna jau seniai sklidina? Galiausiai paaiškėja, kad viskas čia vienodai svarbu. Ir nebūtinai ta prasme, kuria tikėjaisi. Istorija tarsi modelis ar muliažas, kurie kuriami su konkrečiu tikslu ir tu ilgą laiką spėlioji koks jis. Taikaisi į visus ir viską, kol pats pasijunti esantis taikiniu. O tada sudirgsti, pajunti skausmą, geležinius gniaužtus ir pastebi nuolat besižvalgantis per savo alegorinį petį.

„Šaltis kojose išnyko, tačiau kažkokia vėsa vis dar laiko suspaudusi vidurius – tarsi nuojauta, kad chaosas aplink mane tik didės. Suimu į glėbį pagalvę, trokšdama, kad visa tai išnyktų, ir galiausiai vėl panyru į miegą, sapnuoju Matildą dar gyviau nei prieš tai.“

Skaitymas tarsi emocijų karuselė, nes pradžioje tave priverčia pasirinkti tam tikrą pusę, o vėliau autorė, atrodo, mėgaujasi su tavimi žaisdama ir stebėdama kaip ilgai tos pusės nepakeisi, kaip ilgai neišsižadėsi savęs. Atrodo, kad knygos tikslas – parodyti, jog viskas reliatyvu ir nė viena riba negali būti nubrėžta amžiams. Viskas kinta, prisitaiko, klesti. Kiekviena gyvybė turi savų būdų išgyventi ir išsigelbėti.

„Eidama pro tamsų pastatą, galvoju apie savo kadaise atliktą praktiką – apie savąjį darboholiką mentorių, kuris sėsdavo prie stalo vėliausiai nuo septynių ir paskutinis vakare išeidavo iš kontoros. Turėjau dar ir kitą, kurį dažnai rasdavome po stalu, užmigusį iš vakaro, visuomet palaikantį vėlyvą naktinėjimą ir šlaistymąsi po klubus. Prieš penkiolika metų buvau per naivi, kad suvokčiau jų panašumą, matydama tik milžinišką jų prigimčių skirtumą. Dabar suprantu, kad abu jie stengėsi išvengti savo namų, kaip ir aš šįryt.“

Ši knyga – ne lengvų nervų savininkams. Skaitydami pamiršite, kad viskas modeliuojama būtent jums ir patikėsite tekstu. Bus sunku į viską pažvelgti iš šono, todėl norėsis ne mąstyti, o veikti. Skaitydami jausitės lyg verdančiame vandenyje, kur aplink pulsuos pyktis, pagieža, aistra. Žodžiu, klampi masė, kurią norėsis nusibraukti, tačiau nebus nei rankšluosčio, nei vandens, o mėginant viską nusivalyti, tik dar labiau išsitepsite. Tai tarsi žaidimas, kuriame smagu palaikyti silpniausią vien tam, kad mestum iššūkį favoritui. O autorė mes iššūkį jums ir kol knygos neužversite, būsite ant ribos. Na, o riba, kaip žinia, niekada neleidžia užsnūsti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Blood Orange
Vertėja/Vertėjas: Dalia Paslauskienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga iš karto patraukia savo netikėta idėja, kuri į mūsų eilinę kasdienybę įskiepija šiek tiek fantazijos. Tačiau ta fantazija nėra visiškai neįmanoma (gal netgi priešingai – iki jos trūksta vos žingsnio) ir todėl skaitant smalsu kuo viskas baigsis ir ką iš to pasiimsime namo. Ir nors perskaičius trečdalį knygos vis dar jautiesi lyg mindžikuotum prie starto linijos, nesinori visko mesti ir palikti pusiaukelėje, kažkas tarsi stovi tau už nugaros ir sako, skaityk toliau, ženk dar porą žingsnių, gal sprogimas jau visai čia pat, už kampo.

„Pasigirdo švelnūs murmesiai, tarsi kažkas niūniuotų. Emilijos garso kolonėlės buvo senos ir gerokai nusidėvėjusios, todėl ji prisislinko arčiau ekrano. Dabar galėjo atskirti, kad tai moteriškas balsas, bet nesuprato nė žodžio. Jei pašnekovas būdavo kantrus ir neskubėdavo, Emilija pajėgdavo susikalbėti angliškai, bet šitie garsai anglų kalbos nė iš tolo nepriminė. Galiausiai ekrane pasirodė mergina šviesiais drėgnais plaukais. Ji vėl kažką pasakė, ir šįkart iššoko lentelė, klausianti, ar Emilijai reikalingas vertimas. Pasirinkusi „ispanų“ įrašo apačioje išvydo subtitrus:

„Girdi? Matai mane?“

Emilija nusišypsojo. Mergina priėjo dar arčiau. Jos akys buvo žydros, o nosyje tabaluojantis auskaras šiek tiek darkė susikaupusį veidą. Atrodė, kad ir ji ne iki galo supranta, kaip naudotis šiuo daiktu.“

Knyga vedžioja skaitytoją už nosies, kol galiausiai suveikia. Ilgą laiką atrodė, kad išskaidytas ir fragmentuotas siužetas taip ir neleis susitelkti ties kuria nors viena linija ir nuolat blaškys tave, trukdydamas susitapatinti su knyga. Tačiau pabaigoje visi upeliai subėga į vieną indą. Ne tiek siužetu, kiek nuotaika, kuri sudirgina, supurto, priverčia pasijusti nejaukiai, o tai reiškia, priverčia patikėti knyga.

Trumpai tariant, tai knyga apie mus. Apie technologijų santykį su žmonėmis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad technologijos ir žmonės čia žaidžia skirtingose barikadų pusėse, tačiau ilgainiui paaiškėja, kad technologijos – tik įrankis, o abiejose pusėse stovi tie patys žmonės. Vieni prieš kitus, o iš tikrųjų – prieš paprasčiausią veidrodį, į kurį žvelgiant pakankamai ilgai, anksčiau ar vėliau tikrai įsiskaudės galva. Toks užstrigęs žvilgsnis į savo vidų gali atnešti tik pražūtį, nes nieko nematydamas aplinkui esi pasmerktas prarasti ryšį su realybe. Kaip jau minėjau pradžioje, knyga balansuoja ant tikrovės ir fantazijos slenksčio. Tarsi įspėja, kad viskas – be galo arti. O svarbiausia, parodo, kad bumerangas visada grįžta atgal, todėl kiekvieną kartą prieš jį paleidžiant reikia tai prisiminti ir nenusukti akių. Nes vos tik užsimirši, jis kirs tau į pakaušį ir parblokš. Ir nebus ko apkaltinti, nes tik tavo paties ranka jį paleido, suteikė jėgą, sparnus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Kentukis
Vertėja/Vertėjas: Augustė Čebelytė-Matulevičienė
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga kaip gaivus vėjas, kuris paima tave, išplėšia iš ramybės užutėkio ir nusineša su savimi. Bet nepasakyčiau, kad į kažkokią viliojančią ir traukiančią šalį. Priešingai, į atšiaurų ir tolimą Norvegijos užkampį, į aštuoniolikmečio Karlo Uvės galvą, į sielos randus, kurie niekaip nepaleidžia, seka iš paskos, tyko tarsi šunys, laukia tavo silpnumo akimirkos.

Knausgardas turi tą pasakojimo dovaną, kuri būtį sukabina su buitimi ir nuaudžia tvirtą, netgi neįveikiamą tinklą. Ši knyga tęsia knygų serijos ciklą (Mirtis šeimoje; Mylintis žmogus; Vaikystės sala), nuotaiką, puikiai įsilieja į bendrą tėkmę ir leidžia patirti tikrą skaitymo malonumą. Skaitau ir neriu kiekvieną kartą į tą patį baseiną. Skaitau, kol užsimanau miego, o kitą dieną nepamenu, kur ir kodėl baigiau, skaitau iš naujo, skaitau nesižvalgydamas atgal, skaitau, skaitau, skaitau. Galiausiai susigyvenu su knyga ir leidžiu jai nešti mane pasroviui, nes suprantu, kad tai gyvenimas, kurio viso nesugaudysi, kad ir kaip bemėgintum, jis byra tarp pirštų ir niekada nebus pilnai tavo. Tu gali jį sugriebti, bet dienos pabaigoje iš jo bus likęs tik prisiminimas, kuris keis savo formas, mainysis, žavės, bet tik tol, kol žiūrėsi į jį, kol glostysi, kol maitinsi iš rankos.

„Knygos apie jaunus vyrus, nepritampančius visuomenėje, trokštančius iš gyvenimo daugiau nei rutinos, daugiau nei šeimos, trumpai tariant, apie jaunus vyrus, niekinančius miesčioniškumą ir ieškančius laisvės. Jie keliauja, prisigeria iki žemės graibymo, skaito ir svajoja apie didžiąją meilę ar didįjį romaną.

Visko, ko troško jie, troškau ir aš.

Jų svajonės buvo ir mano svajonės.“

Tai tekstas turintis savo aurą, tačiau be rimto pamušalo jis greitai nusibostų ir tikrai nemagėtų į rankas imti ketvirtos serijos knygos. Tačiau maga. Vadinasi, pamušalas yra, o jį apglėbianti aura tokia universali ir tokia pamatinė, kad sutapatina skaitytoją su personažu, su rašytoju, net jeigu geografijoje esame nutolę per daugybę atstumų. Tie atstumai subliūkšta, kai kalba pasisuka apie paprastus, tačiau visų patiriamus dalykus. Jie įsikerta taip giliai, kad skaitant verčia tave galvoti jau nebe apie Karlo Uvės, o apie savo paties gyvenimą. Lyginti jį su aprašomu. Sverti. Arba tiesiog prisiminti, ką tu darei, kai tau buvo aštuoniolika ir visas pasaulis buvo po tavo kojomis.

„O aš į merginas žiūrėjau kaip į neprieinamas būtybes, tarsi angelus, man jos patiko viskuo – nuo išsišovusių gyslelių ant riešų iki ausų linkių, o jei po marškinėliais pamatydavau krūtį arba po vasarine suknele nuogą šlaunį, atrodė, išsyk ištirpsiu, viskas aplink pradėdavo suktis, o kilęs didžiulis geidulys, lengvas kaip šviesa, kaip oras, įtikindavo mane, kad viskas įmanoma – ne tik šiuo klausimu, bet apskritai, ne tik dabar, bet visados ateityje.“

Tuo ir graži ši serija, tuo ir stipri. Ji turi stuburą ir tas stuburas yra gyvas, o ne išgalvotas. Ir tas stuburas – šiek tiek mano, šiek tiek tavo, šiek tiek mūsų visų. To “šiek tiek“ ir pakanka, kad džiaugtumeisi tokia literatūra, kad priimtum ją, saugotum, kruopščiai klijuotum suplyšusius puslapius ir jau iš anksto žinotum, kad tokią knygą privalu pasilikti savo bibliotekoje. Nes norėsi tai išgyventi. Vėl ir vėl. Kažką, ką jau esi išgyvenęs, bet iš lėto pamiršęs.

O temos šioje dalyje, kaip ir kitose, iš esmės tos pačios (bet kitaip juk ir negalėtų būti). Tai tėvas, kuris vis dar pusiau realus, bet pusiau jau tik šešėlis, gyvenantis per Karlą Uvę, pasmerktą neštis jį su savimi visą gyvenimą. Tai tamsa, išvirstanti alkoholiu ir amžinu svaiguliu. Tai metas, kai norisi ištriumfuoti ir išrėkti savo laisvę, savo paauglystės hormonų audras. Tai mokytojo darbas, tolimame Norvegijos užkampyje, kur viešpatauja tamsa ir vienatvė. Net jeigu esi nuolat supamas žmonių, vienatvė čia tokia didelė, kad niekas nesugeba jos įveikti. Tai knyga apie šokį tamsoje, apie svaigulį, kūnus, jaunystę. Apie tekstą kaip ginklą, apie tikėjimą, kad viskas yra kova ir ji niekada nesibaigia. Jaunatviškas maksimalizmas ir intraverto apatija bloškiasi vienas į kitą ir skaitydamas tu patiri visą spektrą jausmų. Jie stimuliuoja tavo atmintį, jie tau sako, ir pats toks buvai, tik kitur ir kitaip. Bet buvai. O gal dar esi? O gal ir vėl norėtum būti? Bet tuo pačiu jie primena, kad jau per vėlu ten sugrįžti. Traukinys nuvažiavo, luktelėk kito. O kol lauki, imk ir skaityk.

Rekomenduoju visą seriją ir jau laukiu kitos knygos. O ji tikrai pasirodys. Anksčiau ar vėliau. Visai kaip gyvenimas. Kaip meilė. Kaip baimės, kurias įveiki tą pačią akimirką, kai nustoji apie jas galvoti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Fjerde bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Kalbant apie šią knygą iš karto norisi pasakyti, kad veiksmas čia vyksta 1612 metais, kažkur Anglijoje. Ir tai jau savaime yra pakankamai iškalbingas fonas. O ant jo lipdomas visas likęs koliažas: veikėjai, jų gyvenimo linijos, įvykiai, kuriuose daug gyvybės, gamtos, gal netgi pavasario, kuris tuoj turėtų pasirodyti, bet vis dar yra laukime, vis dar neišsprogsta į paviršių.

„Gulėjau skruostu ant žemės, o Pakas kažkur netoliese įnirtingai lojo, žirgui šuoliuojant kanopų garsas tolo, lietus nerimo. Negalėjau pajudėti, bet girdėjau – toliau klausiausi kriuksėjimo žinodama, kad jis pasigirs. Tada juos ir išgirdau. Jų buvo daugiau negu vienas: šernas artinosi kažkur man iš už nugaros, kitas – iš priekio, o Pakas netoliese draskėsi, lojo, urzgė, kaukšėjo dantimis – ir pasigirdo žvygsmai; neįsivaizdavau, kiek jų ten ir ar Pakas išvengs jų ilčių.“

Knygos viršelis puikiai atspindi knygos nuotaiką ir yra itin dailus, todėl knygą smagu laikyti rankose jos net neskaitant, jau vien turint ją jautiesi gerai, nes gali liesti viršelio reljefą ir klaidžioti jo detalėmis.

Iš kitos pusės – aukščiau paminėtas pavasario laukimas šioje knygoje virsta kūdikio laukimu. Nes iš esmės visa knyga ir yra apie tai. Apie septyniolikos metų merginą, kuriai jau tris sykius teko patirti nesėkmingą nėštumą ir kuri dabar laukiasi ketvirtąjį kartą. Įsibaiminusi, kad viskas nesibaigtų kaip anksčiau. Bet tuo pačiu beatodairiškai nerianti pro duris, kurias gyvenimas jai parodo. Ir visai nesvarbu, jos atrakintos ar ne.

Taigi, gyvybė čia vaidenasi visur ir nuolat yra šalia. Gamtoje, dekoracijose, žmonėse, galiausiai – ramiai tekančiame laike, kuris niekur neskuba. Yra lėtas, nors savyje geba sutalpinti įvykius, kurie ritasi per galvas. Tačiau pats laikas – tarsi upės vanduo. Tekantis ir neužkištas šių laikų praktiškumais, kad ir ką tai galėtų reikšti.

„Mėginau įsivaizduoti Alisą vaikystėje, augančią tame skersvėjų perpučiamame name su keistuoliu tėvu ir gerąja motina. Nors dabar pažinojau jau du žmones iš jos gyvenimo, nė kiek ne geriau supratau ją – merginą, kuri nežino savo gimimo dienos ir nemoka parašyti savo vardo, bet turi vyrišką protą ir išmano visų žemės dalykų savybes, vienu prisilietimu sutramdo siautėjantį arklį.“

Skaityti malonu ir gera. Tai knyga kuri patraukia kažkuo, ką sunku įvardinti. Galbūt detalių derme. Galbūt jų nekasdieniškumu. Nors kartais viskas atrodo kiek per daug išblaškyta, o vietomis lyg ir pamirštama, ką norėta pasakyti ir kas yra tikroji knygos ašis (o gal ašys?), bet visumoje knyga gera. Sėlina šalia tavęs ir masina pažvelgti gilyn. O žvelgdamas vis bandai nuspėti kur to šulinio pabaiga ir koks garsas pasigirs įmetus į jį auksinę monetą.

„Laiptai sugirgždėjo, aš krūptelėjau – kažkas jais lipo. Nuo lubų leidosi ilgi balti marškiniai, paskui pasimatė putlus kūnas ir pasirodė nedaili moteris su kepurėle; išvydus, kas dedasi, jos lūpos susidėjo į „o“.“

Tai knyga, kuri palieka daug klausimų. Ji tarsi nuotrauka, kurią žiūrėdamas nežinai, kas liko už kadro. Bet tau įdomu sužinoti. Įdomu klaidžioti po tą labirintą, ieškoti keistų (netgi jei praktikoje ir nepritaikomų) smulkmenų.

“Šeimynykščiai“ skatina atskirai pasidomėti raganų teismais bei knygoje aprašomo laikmečio dekoracijomis. Ir tai yra puiku. Praplėsti akiratį, pažvelgti į tamsą, įžiebti joje bent mažytę švieselę. Atrodo, kiekvienas žingsnis čia veda į priekį. Net jeigu tie žingsniai paprasti ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi. Bet juk nuo to viskas ir prasideda. Nuo dekoracijų. Ir jeigu patikėsi bent keliomis iš jų, jau būsi pasiekęs daugiau negu pakankamai.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Familiars
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitant kyla susierzinimas ir pyktis. Dėl to kaip viskas klostosi. Dėl to, kad ir pats jautiesi besisukantis tarp veikėjų, tačiau niekaip negalintis jiems padaryti kokios nors įtakos. Tarsi būtum dvasia skrajojanti aplink ir viskas baigtųsi begaliniu žinojimu, tačiau be jokios galimybės įsikišti. Ir tai erzina, nes įsikišti norėtum. Bet tavo balsas tuščias ir niekas jo negirdi. Tas vidinis nepatogumas ryžtingai veda į priekį, kol supranti, kad tai – pagaulios knygos ženklas. Nes tai reiškia, kad esi knygoje. Kad ji įtikino ir įtraukė. Kad priimi ją tarsi tiesą. Dar daugiau – tarsi tiesą, kurioje ir pats tam tikra prasme dalyvauji.

„Durys išbrinkusios, o kai jos pagaliau atsidaro, įlekiu vidun ir vos nekliūvu už slenksčio. Viduje tamsu, nė nematau prieš akis ištiestos rankos. Dvokia pelėsiais, tvyro apleistos, negyvenamos patalpos žvarba. Ranka ieškau šviesos jungiklio ir vos vėl neužkliūnu už didelio daikto, galbūt kėdės. Veidu užkabinu šilkinį tinklą, jis limpa prie lūpų it cukraus vata, o pagaliau radusi jungiklį ir įjungusi šviesą pamatau, kad visur pilna voratinklių.“

Ir nors tekstas vietomis stokoja gylio ir yra kiek dvimatis, tai neslopina noro skaityti. Nes skaityti lengva, įdomu ir dėl aukščiau aprašytų priežasčių knyga tirpsta. Variklis čia yra ne tekstas, bet siužetas. Ne turinys, bet tikslas. Būtent į tikslą ir skubi, norėdamas pagaliau sužinoti, kur išsivynios šis labirintas, kur sutekės visos santykių gijos.

„Paprastai kai pasiimu Maksą iš mokyklos, jis atbėga keliuku ir pasitinka mane prie vartų, kad man nereikėtų megzti beprasmių pokalbių su kitomis mamomis – pokalbių, kurie neišvengiamai baigiasi užuojauta ir kvietimais vakarienės, siūlomais iš pareigos, o mano atmetamais iš apatijos.“

“Avarijos“ siužetas iš karto patraukia dėmesį, nes yra netikėtas. Viskas prasideda, kai vienas vyras iššoka prieš automobilį ir nusižudo, o automobilio vairuotojas pradeda bendrauti su nelaimėlio šeima. Ir ši pradžia skaitytoją įtraukia į tikrą kebeknę, kuri kuo toliau, tuo labiau tirštėja ir verčia knygą praryti vienu kąsniu, kuriame telpa viskas – ramybė ir pamišimas, euforija ir katastrofa, atsitiktinumas ir kruopštus planas.

Ši knyga nepaliks abejingų. Ją skaitydamas jausiesi lyg įmestas į veiksmo vidurį, lyg pro dūžtantį priekinį stiklą būtum išsviestas ir kūlversčiais lėktum iš besiverčiančio automobilio. Daug potyrių ir jų bangos neleidžia atsikvėpti. O knygą užvertęs dar kurį laiką galvoji, kaip gerai, kad ji baigėsi. Džiaugiesi, kad suveikė ir jautiesi lyg po gero supurtymo. O viduje vis dar kirba noras praverti kokias nors duris ir išrėkti visiems ten likusiems savo tiesą. Atsibuskite, norisi šaukti, pažiūrėkite kas vyksta! O ne kuriuos būtų gerai dar ir stipriai pakratyti. Tokia tad knyga. Tokia tad avarija 🙂

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Wreckage
Vertėja/Vertėjas: Daumantas Gadeikis
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga rami ir lėta, tarsi upė. Nešasi savyje žmonių ir daiktų atvaizdus, raibuliuoja ir todėl susuka galvą, nes atrodo, kad vienu metu ir tolsta, ir artėja. Tai upė, kuri apima viską kas yra, kas buvo ir kas dar tik bus. Tekstas upėje tarsi sūkuriai, kurie garbanojasi ir gula į rankas, tačiau nebandyk jų pagauti, nepavyks, juos reikia įsiminti ir pajusti. Kas liks, tą ir nusineši.

„Taigi kunigas nieko nepešė. Nusivylęs grįžo klebonijon.

Vakare, melsdamasis, vėl prašė Dievo patarti, ir Dievas atsakė: „Užmokėk jiems“. Kunigas klebonas šiek tiek sutriko išgirdęs tokį atsakymą. Bet kadangi kunigo klebono Dievas kartais būdavo į jį labai panašus, tuoj pat pridūrė: „Duok ne daugiau nei dešimt grašių už darbadienį, nes kitaip kailis nevertas lupti. Už visą šieną daugiau kaip penkiolika zlotų negautum“.“

Iš vienos pusės ši knyga – upė. Iš kitos – pasaulis, kuriame ramiai ir nuosaikiai gyvena žmonės. Savo kaime, savo burbule. Gyvena, valgo, myli ir mylisi, augina vaikus, ūkininkauja. Jie – laimingi, o jeigu ir ne – pilnai sotūs savo gyvenimu. Todėl ir skaitydamas nejauti alkio, esi sotus, tarsi nujausdamas ar žinodamas, kad nesvarbu, kas nutiks, visi jie (o tai reiškia – ir mes) – gerose rankose.

Bet ta ramybė tęsiasi tol, kol ateina karas. Pradžioje pasirodo vokiečiai, po to – rusai. Ir burbulas subliūkšta. Karo adata praduria minkštą paviršių ir oras ima plūsti lauk (o kartu su juo – ir ramybė, su kuria jau spėjai susigyventi). Gyvenimas yra įtraukiamas į pasaulio istorijos girnas, jį pradeda malti įvairiausi kontekstai ir jautiesi lyg teatre būtų pakeistos dekoracijos. Taip ir girdisi, kad kažkas sako (šnabžda? šaukia? verkia?): „Dabar jau viskas bus kitaip ir niekada nebebus taip, kaip buvo“. Karas pažadina iš miego, o tas ramus ir nuspėjamas upės tekėjimas pradeda kelti sunkiai paaiškinamą įtampą. Dingsta patogumo jausmas ir Praamžiai nusidažo naujųjų laikų spalvomis, ir jau ne tu valdai laiką, o laikas valdo tave. Tai supratęs iš karto pradedi atsilikti, nes leidžiantis į apmąstymus susipina kojos, žingsnis pasidaro lėtas, mažiau užtikrintas, apgaubia jausmas, kad nebespėji. Kad gyvenimas plaukia per greitai. Kad upės nesustabdyti. Kad viskas vyko, vyksta ir vyks, nesvarbu ką tu bedarysi ir kaip besielgsi. Tokia tvarka. Toks laiko peilis, riekiantis tavo kūną ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Ir kitaip jau nebus.

„Pirmąją rudens dieną Misia susimalė malūnėlyje porciją tikros kavos, subėrė ją stiklinėn ir užplikė verdančiu vandeniu. Iš bufeto išsiėmė meduolių. Virtuvė prisipildė pasakiško aromato. Prisitraukė kėdę arčiau lango ir siurbčiojo kavą nedideliais gurkšneliais. Ir tuomet pasaulis Misios prote sprogo, o jo smulkios skeveldros pasipylė aplinkui. Misia susmuko ant grindų, po stalu. Palieta kava lašėjo jai ant plaštakos. Misia nebegalėjo pajudėti, todėl laukė, lyg į žabangas papuolęs žvėris, kol kas nors ateis ir išvaduos.“

Knyga tarsi orkestras. Skaitydamas girdžiu muziką ir kuo toliau, tuo daugiau instrumentų įstoja, o jų melodija pagauna ir nusineša tave. Viskas dera nuo pradžios iki pabaigos. Viskas susisieja ir suskamba. Savo užmoju knyga primena „Šimtą metų vienatvės“, gyvenimas teka tarp puslapių apglėbdamas savyje, bene, keturias šeimos kartas. Tik čia daugiau erdvės, daugiau vienatvės, daugiau Rytų kampuotumo ir buitiškumo, daugiau skylių sienose pro kurias pučia vėjai.

Praamžiai – tai ne vien forma ir turinys. Dar ir dvasia (svarbiausias dėmuo iš visų), kurią reikia pajusti, perleisti per save, o po to sustoti ir akimirką patylėti.

„Jis atnešė jai vilnonę skarą ir pirštines. Ji dar judino pirštus, tačiau jau jų nebejautė. Todėl nebežinojo, ar jie juda, ar ne. Pakėlusi akis į Vieškelį, išvydo grįžusius mirusiuosius. Jie traukė Vieškeliu nuo Černicos iki Ješkotlių, tarsi ilga procesija, tarsi maldininkų eisena į Čenstakavą. Tačiau maldininkus visuomet lydi klegesys, monotoniškos giesmės, verksmingos litanijos, padų šiurenimas per akmenis. O čia viešpatavo tyla.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Prawiek i inne czasy
Vertėja/Vertėjas: Vyturys Jarutis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Tai knyga apie kurią savo nuomonę galima pakeisti po kiekvieno iš jos teksto. Todėl ir visi užrašai, kuriuos žymėjausi skaitydamas, užvertus knygą atrodo tarsi pelenai po truputį išpustomi vėjo. Kai kur vis dar rusena buvusi šiluma, o tiksliau – akimirkos nuotaika, o kitur – viskas jau išblėsę ir apie tekstą, kaip ir apie pačią knygą, reikia kalbėti iš naujo.

Vienaip ar kitaip, ši knyga visų pirma yra kvapas. Ir tas kvapas – rudens. Šlapių spalvotų lapų po kojomis, prieš jiems pavirstant vienu dideliu papjė mašė. Knyga ryški, apčiuopiama, įsigerianti į tave. Ir ne veltui „Kolekcionierius“, nes tai – kolekcija. Autoriaus novelių, apsakymų, apysakų. Skirtingi tekstai sugula vienas šalia kito ir knyga virsta savotiška paslapčių dėžute (tarsi iš savo paties viršelio). Kartais atrodo, kad tai kolekcija, kurią kaupei vaikystėje, o po to ilgam pamiršai. Ir dabar, netikėtai atradęs ją palėpėje, jauti tą nostalgiją, užkonservuotą kiekviename iš tekstų. Nostalgiją pirmajam įspūdžiui, nostalgiją sau tokiam, kuris tą įspūdį patiria.

Tačiau traukiant vieną tekstą po kito, kartais aplanko jausmas, kad neverta grįžti atgal, nes to, kas buvo, to pirmojo įspūdžio, jau niekada nepakartosi. O visi mėginimai tai padaryti tik nutrins po sluoksnį rožinių dažų nuo tavo galvoje įspaustų atsiminimų. Iš kitos pusės, įspūdžio nepakartosi, bet bent akimirkai prikelsi save tokį, kuriuo kažkada buvai.

„Paskui žmona paklausė, ar jis pamena, kaip jie susipažino. Kornelijus prisiminė miglotai. Ji užduodavo šį klausimą beveik kasdien. Kornelijui jis atrodė visiškai beprasmiškas.“

Knyga kaip amerikietiški kalneliai. Kai kurie tekstai apsvaigina iš džiaugsmo ir atradimo malonumo, o kai kurie – taip ir palieka dulkėmis bei pelenais. Ir todėl vertinti ją kaip visumą sunku. Ji per daug marga, aprėpia per daug didelį diapazoną. Kitais žodžiais tariant, tokia ir turėtų būti tobula kolekcija, praverčianti visais gyvenimo atvejais.

Kas šiai knygai padėtų – tai metai, žymintys, kada kuris tekstas buvo parašytas. Kita vertus, daugelis čia sudėtų tekstų yra nepavaldūs laikui ir šiandien veikia lygiai taip kaip prieš 30 (?), 40 (?), o gal ir daugiau (?) metų. Tačiau net ir šiems tekstams nurodyti metai, atrodo, suteiktų dar daugiau sprogstamosios jėgos.

„Vieta, kur aš gyvenu, – tarsi milžiniškas virpantis lošimo automatas: spyruoklės, stūmokliai, duobės, spąstai, vartai, skambučiai, gongai, nepaliaujamas monetų tarškėjimas visą dieną. Aš – tik rutuliukas, iššaunamas rytą į tą areną, baksnojamas, svaidomas po rampas, galvotrūkčiais skriejantis žemyn, skuodžiantis šen ir ten, įsukamas iki svaigulio, akimirkai sustabdomas kvapui atgauti ir tik vakare nuridenamas prie išėjimo. Jokio savo gyvenimo: jokios naudos, tikslo, kontrolės, svajonių, jokio malonumo. Jokios prasmės. Jokių draugų ar priešų. Vienas. Galima sakyti, miręs. Sustojęs laikrodis.“

Užvertus knygą tampa aišku, kad kolekcionieriui rūpi jo kolekcija, tačiau kam rūpi pats kolekcionierius? Vietomis atrodė, kad tik sau pačiam ir tai buvo liūdnas viražas po pilku žiemos dangumi. Liūdnas ir šiek tiek klaidinantis, nes tokią knygą reikia pasilikti savo lentynoje ilgam. Skaityti tekstus atsitiktine tvarka, žvelgiant tik į konkretų tekstą ir į nieką daugiau. Jums tikrai neturėtų rūpėti tokią knygą perskaityti vienu ar penkiais prisėdimais iš eilės. Ji skirta ne tam. Su ja niekur nereikia skubėti ar lenktyniauti. Reikia įkvėpti, iškvėpti ir į kolekcionieriaus dėžutės dugną žvelgti tol, kol tavo paties kiek suglumusi ir nustebusi atspindį pakeis kažkas svaigaus. Nušvitimas. Emocija. Jaunystės kvapas. Perskaičius tokią knygą supranti, kad perskaitęs vieną knygą iš tiesų perskaitei jų daugybę. Ir tas jausmas – neapsakomai geras.

„Yra kažkas mumyse, kas verčia mus trauktis ir gūžtis tarsi vagį nakties tamsoje ar žmogų, kuris, apsvaigęs nuo vyno, skaudžiai įžeidė savo valdovą, o kitą rytą su nerimu laukia, kuo viskas pasibaigs, koks bus tolesnis jo likimas. Kas ten glūdi mūsų kūno ar mūsų sielos gelmėje? Iš kur tatai?“

Kita informacija:
Puslapiai:
 368 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis

Knyga tamsi ir sunki. Lygiai kaip ir jos viršelis. Ją aptraukusi dulksna, kuri gula ant tavęs sluoksnis po sluoksnio, ir netrukus jautiesi taip lyg temptum su kiekvienu žingsniu vis sunkėjantį svorį.

Siužetas skaitytoją nukelia į XIX a., blaško nuo vieno šešėlio prie kito. Mala po dulkes, tamsą, purvą, nepriteklių, lūšnas bei užeigas. Po gatvės grindinius ir palėpes, kuriose knibžda ne vabzdžiai, o žmonės. Galiausiai visi jie pasklinda. Į miestų aikštes, į užstales ir pastales arba kaip V. – į kažkokią šviesą, kuri tik vaidenasi, o iš tikrųjų yra neįmanoma. Tokiems kaip V. – liūdniausia, jie blaškosi ir neranda išėjimo, tiki pašaipiais žodžiais ir meluojančiomis moterimis, net jeigu visi perspėja to nedaryti. Toks tas V., toks jo gyvenimas, blaškomas vėjo. Čia – kuičiasi arklidėse, o čia – nebetekęs vilties juda su kitais kareiviais kažkokio menamo priešo link. Ir tas judėjimas atrodo amžinas, ir jo tamsa išsklinda kaip rašalas, kol tampa nebesvarbu pusė, kurią palaikai, nes čia nėra pusių, nėra kažkokios ideologijos ar pakylėjimo. Esi tik tam, kad nebūtum vienas. Judi su grupelėmis kitų kareivių (net jeigu paties Napoleono (!) vardu; iš tikrųjų jokio skirtumo kieno). Judi, kol viskas įgrista, darosi koktu ir nepakeliama, kol pradedi vengti paties judėjimo, bet negali nusikratyti jo tamsos ir šešėlių, pro kuriuos visai netikėtai atsiveria Kaunas, Žiežmariai, Vilnius, istorinių įvykių atplaišos, bet visur – ta pati gaišatis ir vargas. Nuo vieno užkampio į kitą.

„Paliovus snigti, temperatūra dar labiau nukrenta. Oras tampa skaidrus ir traškus. Apie vidudienį dienos šviesa sminga tarsi į gilų šulinį, kurio sienos lyg aštriomis geležinėmis adatomis apkaustytos šalčiu. Su kiekviena valanda žvarba smelkiasi vis giliau į plaučius. Veidas ir rankos apmiršta. Dėl vėjo, vėl žeriančio sniegą jiems į akis, regos laukas vis labiau traukiasi, o atstumas tarp pagrindinės kolonos ir belaisvių bei sužeistųjų vis didėja.“

Skaitau apie tą V. žygį per Lietuvą ir jaučiuosi tarsi pabudęs iš kažkokio sapno. Tarsi skaityčiau atskirą gyvenimą. Ir kol esu paniręs į jį, klausiu savęs tik vieno – kur veda ši knyga? Visos dalys turėtų jungtis į bendrą piešinį, tačiau jos, tarsi ta pakrikusi kariuomenė, grupelėmis tolsta viena nuo kitos. Taip ir V., tolsta nuo knygos epicentro. Kartais atrodo, kad vietomis nutolsta taip toli, jog netgi atplyšta ir tampa kažkokia savarankiška atskira dalimi, dydžiu, gyvenimu, turinčiu savo epicentrą ir trajektoriją.

Iš vienos pusės ši knyga apie istorijos paraštes. Apie dalykus, kuriuos įprasmina ne jie patys, o istorija, kurios paraštėse jie atsidūrė. Iš kitos pusės, skaitant šią knygą, sunku išskirti kas vyksta aplink. Kas yra ta istorija, kurios paraštėse tarpsta V. ir kiti gyviai. Nes viską apėmusi niūra ir nyka, o pro jas sunku atskirti, ar žvelgi į pilką dangų, ar tik į žemėtą veidą. Ar girdi žuvėdrų klyksmą, ar vis tik kūdikio. Viskas sulimpa į vieną. Purviną sniego kamuolį. Šaltą, pilkai juodą, dar nespėjusį ištirpti, bet jau atidavinėjantį galus. Ir, žinoma, puikiai suprantantį, kad jo laikas suskaičiuotas. O tas skaičius yra V. Arba Voicekas.

„Ką jam į tai atsakyti? Kad nuo karo žmogus atbunki ir tampi abejingas. Viskas tiesiog slenka pro šalį. Niekas negali jaudrinti ar įstrigti. Nes tai, kas įstringa, anksčiau ar vėliau prišaukia nelaimę.“

Knyga kaip debesys – kartais tiršta ir juoda, o kartais, kur ne kur, nušvinta šviesos properša. Bet po akimirkos ir vėl – virš tavęs tik apniukęs dangus, keletas padrikų paukščių, tolimas klyksmas, o gal kvyktelėjimas, o gal prunkštelėjimas ir vėl viskas iš naujo – dar vienas šešėlis su savomis properšomis. Taip ir slenka tekstas, kaip debesys, genamas nepaneigiamo vėjo. Kol pabaigoje ateina naktis ir tamsa viską sugeria į save, nes prieš jį visi lygūs ir visus ji praryja vienodai.

„Jis eina be paliovos tirtėdamas ir nesupranta, ar jį krečia drugys, ar žemėje pasislinko kokia ašis. Ar todėl medžiai linksta virš kelio tarsi įtempti milžiniško lanko? Ar todėl mėnuo susisupęs į peleninį apsiaustą, o paukščių virtinės danguje braižo keisčiausius raštus? Ar todėl aukštai dausose ratais suka varnos? Ar todėl arimuose riogso palikti plūgai, įšalę į žemę tarsi didžiuliai dantys? Jis svarsto, kad visas tas aplink vykstančias keistenybes kažkam reikėtų paliudyti. Natūrali pasaulio dermė pakirsta. Viskas praradę tvarumą.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
W.
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 424 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Knyga nuo pačių pradžių priglunda prie odos ir jos jau nebereikia jaukintis papildomai ar šokti kokių nors ritualinių šokių idant pajustum tekstą. Ji paprasta, aiški, konkrečiais ir trumpais skyriais, be sudėtingų mįslių ir šaradų, kurios susuktų galvą. Tekstas iš karto įsileidžia vidun ir jautiesi jame tarsi savo vietoje. Buvęs, esantis, būsimas.

Ši knyga – „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, tačiau pradžioje užtruko, kol supratau nuo kur ir į kur ji tęsiasi. Vis tik netrukus skirtingos siužeto linijos ir kreivės pradėjo ryškėti, o tuomet atkreipiau dėmesį ir į pavadinimą. Liudijimai. Būtent apie tai ši knyga. Tiksliau ir nepasakysi. Šis tęsinys – tarsi ratilas vandens paviršiuje, sklindantis į visas puses. Ratilas, paliečiantis vis didesnę ir didesnę teritoriją. Akmenėlio pliumptelėjimas buvo pirmoji knyga, o ši yra pirmosios knygos aidas, savotiškas pasivaikščiojimas po Gileadą, stebint viską skirtingų žmonių akimis. Liudininkų. Tačiau stebuklas čia tame, kad tas į šonus plintantis ratilas kažkuriuo metu pasiekia tolimiausią tašką ir vietoje to, kad nutrūktų, pradeda judėti atgal, t.y. vis labiau siaurėja, mažina liudytojų atskirtį, traukiasi link epicentro, kuriame viskas ryšku, aišku ir kraupiai grėsminga.

„Nors ir jumis negaliu pasikliauti. Juk labiausiai tikėtina, kad tamsta mane galiausiai ir išduosit. Ir gulėsiu aš kur apmusijusiame kampe po lova tuo metu, kai pats būsit išrūkęs iškylauti ar į šokius – taip, šokiai sugrįš, juos sunku bus tramdyti amžinai, – ar į pasimatymą paliesti gyvo ir šilto kūno, o ne aptrūnijusio popierių pluošto, kuriuo iki to laiko būsiu pavirtusi. Bet aš iš anksto jums atleidžiu. Kadaise ir pati tokia budau: dantimis įsikibusi į gyvenimą.“

„Tarnaitės dienoraštį“ ir “Liudijimus“ skiria daugiau kaip trisdešimt metų, o tai kelia klausimų. Kodėl buvo parašytas šis tęsinys? Kodėl autorei tai vėl tapo svarbu? Ar kartais nėra taip, kad ši knyga – tik noras sugrįžti į praeitį ir ją išgyventi dar kartą? Jau žinant (juk žinant!), kad tai neįmanoma. Klausimų daugiau negu atsakymų, tačiau jų šioje knygoje ir nereikia ieškoti. Vienaip ar kitaip, čia nėra to šiurpo, tos baimės ir tos įtampos, kuri buvo pirmojoje knygoje. Čia vyksta kitokie dalykai. Tarsi iš distancijos. Tarsi viskas jau nulemta, jau įvykę ir dabar beliko tai užrašyti. O užrašius, perskaityti. O perskaičius, palinksėti galva. O palinksėjus galva, užsikaisti kavos ir atsiversti laikraštį.

„Aš pakliuvau į Gileadą. Maniau, kad daug apie jį žinau, bet gyvenimas – visai kas kita, o ypač gyvenimas Gileade. Gileadas buvo kaip ėjimas per slidų ledą, nuolat prarasdavau pusiausvyrą. Negalėjau įskaityti žmonių veidų, o kartais net nesuprasdavau, ką jie sako. Girdėjau žodžius, suvokiau jų prasmę, bet kas norima tuo pasakyti, neįsikirsdavau.“

Nepaisant visko, skaitymas įtraukia ir puslapiai tiesiog ištirpsta, o tu lieki nesupratęs kur pranyko laikas. Knyga ištinka ir įvyksta labai greitai, tarsi miklus ir preciziškas skalpelio pjūvis. Brūkšt ir viskas. Ir esi paliekamas laukti kraujo pėdsako, kuris pasirodo, tačiau šiek tiek delsdamas. Bet svarbiausia, kad pasirodo. Fragmentais ir gijomis, kurios pinasi tarpusavyje, kol nuveja storą ir tvirtą virvę. Būtent jos įsikibęs ir kylu aukštyn iš duobės. Iš tamsos. Į šviesą.

Vertinimas: 8,3 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Testaments
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis