Undinė yra Undinė, ji visada buvo ir bus ištikima sau, o tai reiškia, buvo ir bus atpažįstama – iš stiliaus, ironijos, struktūros, teksto tėkmės. Ši knyga nėra išimtis, tačiau tam tikromis detalėmis ir kontekstais ji truputį skiriasi nuo ankstesnių autorės knygų, nes pastaroji parašyta dienoraščio stiliumi ir leidžia skaitytojui panerti ne tiek į kūrybos rezultatą, kiek į patį procesą. Todėl skaityti įdomu ne tik dėl literatūrinės vertės, bet ir dėl dokumentinių faktų bei būsenų. Šioje knygoje autorė užsimena ir apie kitas savo knygas, preparuoja patį kūrybinį procesą ir, žinoma, rašymo kančią, kas turbūt yra universaliausia tema tiems atvejams, kai baigiasi visos kitos temos 🙂

„Mano Geriausias Draugas sako, kad viskas, ką aš rašau, jam labai primena pornofilmus.

Jis sako, kad man nesvarbu nei aprašymai, nei pauzės, nei kokios nors įžangos, nei personažų motyvai, nei konfliktai.

Aš iš karto, nieko nelaukdama, pradedu nuo dialogo.

O jeigu ne iš karto, tai iškart po pirmo sakinio.

Ir mano personažai susitinka knygoje tik tam, kad gerai…

Pasikalbėtų.“

Skaitau ir nesuprantu, ar tikėti viskuo, kas rašoma, ar ne. Štai čia ir slepiasi tikroji apgavystė, intriga, literatūros pinklės. Ir nors skaitytojas turi žinoti, kad niekada neverta pasitikėti autoriumi, nes jis bus pirmas, kuris apgaus, tačiau ieškodamas pagrindo po kojomis, esu priverstas tikėti, net jei vėliau teks nusivilti. Tas tikėjimas ir yra motyvacija vedanti į priekį. Smalsumas. Kita medžiagos pusė.

„Kaip paaiškinti iliustratoriams, tapytojams, kompozitoriams ir muzikantams, ką reiškia parašyti knygą?

Papasakoti, kiek knygai reikia tylos valandų? Pasakyti, kad ji niekada nepalieka tavęs, kad ir ką darytum? Greičiau jau tu išsikraustysi iš proto, negu ji išsikraustys iš tavo galvos. Knyga taip okupuoja tavo protą, kad tu net įsimylėti negali. Kaip jiems paaiškinti, kad pasaulis, kurį tu kuri, trukdo džiaugtis pasauliu, sukurtu kažkieno kito? Ir kad pasaulis tau apskritai trukdo.“

Tai nėra ta knyga, kuri pasiimtų tave ir prisispaudusi uždusintų, tačiau skaityti smagu, įdomu ir gera. Ir kuo toliau, tuo, atrodo, joje ne tiek daug Undinės kūrybos, kiek pačios Undinės. Tad ir stilius ne toks aštriai ironiškas kaip ankstesnėse knygose (o gal jau spėjau prie jo priprasti?). Jis pilnas atodūsių, lyg šnekėtum truputį su atsarga, tarsi apie save. Virtuvės kronikos. Suliteratūrinta rašytojos buitis.

„Rūmų Administracija laišku manęs klausia, ar aš sutinku važiuoti į kalėjimą ir ten pristatyti savo kūrybą. Įkalintiesiems to labai trūksta.

Ne, nesutinku. Kalėjimo man užtenka ir čia.“

Rašymas apie rašymą visada yra rizika. Taip ir šiuo atveju, kartais atrodo, kad autorė šiek tiek užsižaidžia ir paskęsta savyje, pradeda kartotis. Kuo daugiau savęs įdeda, tuo labiau matosi tuštuma. Tarpai, kuriuos norisi užkimšti, kad nepūstų vėjas, nesklistų triukšmas. Nesklistų į arba nebėgtų nuo tavęs. Kam jau kam, bet pačiai autorei ši knyga tikrai buvo reikalinga – kad paleistų tai, dėl ko vis dar skauda, kad atsisveikintų su jau parašytų knygų tirščiais bei nuosėdomis.

Ištikimiems Undinės gerbėjams ar jos literatūros tyrinėtojams šis romanas bus pats tas. O visi kiti tebūnie laisvi kaip vėjas, pasirinkimas platus ir jis visada jūsų rankose 🙂

Kita informacija:
Puslapiai:
 176 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Ši knyga – japonų klasika. Ir tai iš karto reiškia, kad skiriasi ne tik laiko, bet ir erdvės kontekstai, todėl nebus taip lengva surasti duris, kurias ši knyga tarsi raktas atrakintų. Raktas tarsi žmogus, balansuojantis ant sociumo ribos, vis nusvirdamas tai į vieną, tai į kitą pusę.

Skaitant neapleido mintis, jog visas veiksmas vyksta pagrindinio veikėjo galvoje, tarsi joje būtų kambarys, po kurį klajoja (klejoja?) žmogus. Samprotauja, renkasi, gyvena, miršta. Ir nors dekoracijos keičiasi, jos visos išsitenka tarp tų pačių sienų. Tarsi knyga būtų ilgas pokalbis su savimi. Tik apie ką? Apie prasmę gyventi ir apie beprasmybę nerandant atsakymo į pirmąjį klausimą.

„Nuo pat mažens neturėjau jokio supratimo apie tai, ką mąsto ir dėl ko išgyvena mano šeimynykščiai. Aš paprasčiausiai visko bijojau ir negalėdamas pakelti to nemalonaus jausmo nė nepajutau, kaip tapau prityrusiu juokdariu. Vaiku, kuris nesakė nė žodžio teisybės.“

Skaitydamas visus veikėjus bandžiau įsivaizduoti kaip japonus. Jie tarsi nužengė iš graviūrų ir prabilo. Lietuviškai, žinoma. O tokia kultūrų samplaika leido permąstyti pasaulį, kuris linkęs kartotis. Ir net jeigu iš pirmo žvilgsnio tas pasaulis (skirtinguose kontekstuose) atrodo labai skirtingas, geriau įsižiūrėjęs supranti, kad jis visiškai toks pats.

„Dar ir dabar prieš akis iškyla vaizdas, kaip tasai plikas senis, kurio veidas veikiau priminė žaltį, linguodamas galva su apsimestiniu meistriškumu formuoja sušius. Vėlesniais gyvenimo metais bent kelis sykius yra pasitaikę, kai negalėdamas užmiršti ano reginio, tai traukinyje, tai kur kitur nejučia imdavau svarstyti: „Nagi, kažkur matytas veidas… Kaipgi, primena senuką iš sušių kiosko“, – ir, pagaliau susipratęs, kreivai šyptelėdavau. Anos moters vardui, net jos veidui vis labiau tolstant mano atmintyje, faktas, jog minėto senuko veidą įsiminiau taip tiksliai, kad galėčiau jį nupiešti, kuo puikiausiai parodo, koks anas sušis buvo neskanus ir kiek man suteikė kančios bei šiurpulio.“

Pačioje knygos pabaigoje į visumą labai gerai įsipaišo vertėjos komentaras/apžvalga. Apie patį autorių, laikmetį, globalius (ir todėl – neatsakomus) klausimus. Tai vienas iš atvejų, kai toks komentaras turi tikrai daug pridėtinės vertės.

Šis kūrinys reikšmingas dėl savo universalumo, išlaikyto aktualumo, kultūros pažinimo, istorijos. Tai kažkas naujo. Nebūtinai tai, ką bus paprasta sukramtyti ir suvirškinti, tačiau skaitant šią knygą praveri duris į kambarį, kuris ne tik veikėjo, bet ir mūsų pačių galvose. Kas jame? Kėdė? Stalas? Aptrintos sienos? Ir žmogus? Trypčiojantis vietoje, minantis nuo vieno krašto iki kito, kažką burbantis po nosimi. Pasiklydęs? Galbūt. Panašus į mus? Tikriausiai. Jo veido mums neleista įžvelgti, tik siluetą, formą, šešėlį. Kažko, balansuojančio ant realybės ir fikcijos ribos.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
 No Longer Human
Vertėja/Vertėjas: Saulė Budrytė
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Visada smagu skaityti debiutą. Nes jame (kad ir koks bebūtų) glūdi ta nepažabota kibirkštis, nežinojimo šaltinis, drąsa bandyti nekreipiant dėmesio į tai, kas vyksta aplink. Jaunas žmogus triumfuoja kiekvieną dieną, net ir negebėdamas to įvertinti ar pastebėti kokių nors to triumfo įrodymų. Jis tiesiog triumfuoja, nes nežinomybė yra tamsi naktis ir joje visi keliai teisingi 🙂

„Kartais naktį, prieš užmigdama, girdžiu aižėjantį ledą. Pašokusi kartoju: sternum, clavicula, tibia, radius, pes, scapula, costae. Aš turiu gelbėti žmonės – tokia mano lemtis. Turiu juos gelbėti, nes visada būsiu skolinga.“

Knygos idėja įdomi. Ir nors knyga vientisa, ji užpildyta ne vienu ilgu tekstu, bet daugybe nedidelių fragmentų, kurių kiekvienas pasakoja vis kito veikėjo istoriją. To, kuris būtinai šmėsteli prieš tai buvusiame fragmente. Taigi, tam tikras blyksnis, šokantis nuo vieno teksto ant kito. Įsiskaitęs pajunti ritmą, pradedi spėlioti apie kurį iš blyksnių bus kitas epizodas, o tuomet nekantriai tikrini, ar buvai teisus ir mąstai apie tai, kur viso to pabaiga.

„Nuo užšalusio ežero jį pabaido sniego rutulys. Jis praskrenda virš senyvo vyro, einančio tvirtu žingsniu link mergaitės kitame krante. Vyro erdvė pamažu plečiasi ir bando apimti mergaitę. Tai matydamas paukštis priskrieja arčiau ir stipriai suplasnojęs sparnais padalija erdvę pusiau. Vyras nueina tolyn. Erdvės grįžta į savo vietas. Nors savo vietų jos niekada neturi.“

Vis tik ilgainiui idėja pasirodo įdomesnė už pačią knygą, už tekstą, už tuos žmones virš kurių lekia skaitytojo akis. Jie visi plūduriuoja paviršiuje su savo istorijomis ir, deja, bet juose nėra gelmės, nėra inkaro, kuris skandintų ir tau pradėtų rūpėti bent vieną iš jų išgelbėti.

Autorė moka rašyti. Kaip pirmoji knyga, ji tikrai nusisekusi, nes rišli, turi viziją, tam tikrą intrigą, tačiau lygiai taip, kaip pirmoji knyga, – tai tik atspirties taškas. Šuolis. Ir kol kas dar sunku pasakyti į kurią pusę ir kaip toli. Ir kaip svarbu tai bus pačiai autorei (jeigu iš viso svarbu?).

Tai knyga, kurią perskaitęs atsimeni detales, bet ne visumą. Atsimeni idėją, bet ne jos išsipildymą. Atsimeni, kad vos kiek atitraukęs dėmesį, likdavai stovėti vienas su savimi ir traukinio jau nematyti. Nes autorė nelaukia tavęs. Kai kuriose vietose ji grumiasi su savimi, bando sau įrodyti, kad pavyks. Tik ne visada skaitytojui paaiškina, kas ir kodėl.

Tai tarsi savotiškos varžybos, kurių pabaigoje nesi tikras, kas laimi, o kas pralaimi. Atrodo, visi išsiskirsto dar iki apdovanojimų ceremonijos. Visi vienodai laimi, vienodai pralaimi, yra vienodai nesvarbūs. Sukasi kažkur pažemėje. Tarsi stebėtum juos iš paukščio skrydžio (apie tai pasižymėjau dar prieš perskaitydamas knygos pabaigą ir pasirodo, tam tikra prasme pavyko ją nuspėti). Tas pats paukščio skrydis matosi ir ant viršelio, vizualizuodamas žemiškų rūpesčių nereikšmingumą.

Kita vertus, juk tokia ir yra knygos idėja – parodyti kaip viskas tuščia ir nesvarbu (?). Ir ta prasme, autorei pavyksta pasiekti savo. Debiutuoti. Truputį apgauti ir truputį pasiduoti inercijai. Svarbiausia, kad ji siekia šviesos. Dar ir dar kartą. Liečia ryšių grandines, kol pastangos pradeda šviesti nučiupinėto metalo spindesiu. Ar to pakaks, kad sektų tolyn (tiek autorė, tiek skaitytojai)? Laikas parodys 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 152 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Kartais knyga tave pagauna nuo pačio pirmo puslapio ir nebereikia kažkaip papildomai stengtis įsiskaityti ar prisipratinti tekstą, nereikia įpusėti knygos, kad pradėtum apie ją susidarinėti kokią nors (bent jau preliminarią) nuomonę. Nuo pirmo puslapio – bam ir viskas. Būtent toks yra Karbidas, kuris priverčia susijuokti jau pačioje pirmoje pastraipoje. O tai jokiu būdu negali būti prastas ženklas.

„Senasis miestas vadinosi paprastai ir aiškiai – Medivas, bet atsidanginusios sovietų ordos pakeitė jo vardą. Sovietų blogio imperija žlugo, bet pavadinimo grąžinti niekas nesiteikė, nes čionykščiai – tingūs ir abejingi. Aplinkinių kaimaviečių gyventojai kalba, kad vedmediviečiui mieliausias gyvūnas – gyvatė, mat toji juda gulėdama.“

Tai – knyga nuotykis. Čia yra visko – laukinis kapitalizmas, sovietinis palikimas, politinės aktualijos (ypač aktualios ir graudžiai skausmingos šiandien), Ukrainos spalvos, žmonės, daugiatautiškumas, kontrabanda, idėjinės vertybės pramaišiui su pigiu noru praturtėti, galiausiai netgi Eurovizija (!). Kitaip tariant, Ukrainos prerijos, kurios labai smarkiai rezonuoja ir su tuo kas kažkada pilna apimtimi vyko ir Lietuvoje. Todėl knyga – jau ne knyga, o tarsi kaimyno išsipasakojimas. Artimas ir labai savas, pastatytas ant tų pačių nevilties ir absurdo kontekstų.

Šis nuotykis pakeri skaitytoją, atitraukia nuo sunkiasvorės (?) literatūros ir panardina į kažką labai žemiško ir itin apčiuopiamo. Kažką sklidino gyvenimiškos ironijos ir absurdo. Tarkime, į degtinę su raugintais pomidorais.

„Su poetais visuomet taip – aistra kurti ir rimuoti kyla dėl vaikystėje patirtų nuoskaudų, sielos traumų ir skaudulių. Pradėjęs rašyti eilėraščius, Sviatoslavas ne juokais nustebino tėvus ir mokytojus, mat eilės buvo ne tokios jau prastos. Pasitaikydavo, kad ir suaugusieji paprašydavo surimuoti vieną kitą ketureilį kokio nors jubiliejaus ar Pergalės dienos proga. Šiaip ar taip, gudrusis poeta turėjo aiškų keršto planą, bet pirma reikėjo užsitarnauti visuotinę šlovę. Visi poetai siekia to paties – keršto ir šlovės.“

Knygoje veiksmas verda ir kunkuliuoja. Sukasi aplink pagrindinę idėją, kuri įtraukia visus tarsi sūkurys nusidanginantis į kriauklės kloaką. Visus, įskaitant skaitytoją. Veikėjai gyvi. Tokie gyvi, kad net neabejoji jų realumu. Tiki, kad jeigu tokių ir nebuvo, jie labai nesunkiai galėtų egzistuoti. Kartu su savo mintimis ir užmojais.

Ir nors knyga juokinga bei graži, tuo pačiu ji tragiška. Įtampa čia auginama kaip gėlė, kuri prasiskleidžia savo neįprastu, tačiau įsimintinu žiedu. O kol jis dar užsivėręs savyje, tu skaitai ir lauki pabaigos, nori sužinoti kuo viskas baigsis, autorius tai mato ir tuo mėgaujasi, kelia įtampą, ryškina šviesą, kol lemputė (jauti) paprasčiausiai neatlaikys ir sprogs, išneš tave į viršų, stiklai pažirs, pasklis, susmigs.

Karbido tunelis intriguoja, bet kuo giliau į jį lendi, tuo labiau temsta akys ir tuo labiau atsigręži į savo vidų. Ir kas prasideda kaip komiški buitiniai vaizdeliai, baigiasi kaip jautri drama. Žmogaus prieš žmogų. Bet iš tiesų, juk visi suprantame, – žmogaus prieš patį save.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Карбід
Vertėja/Vertėjas: Donata Rinkevičienė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Suomių autorės kriminalinis romanas. Ir tai jaučiasi. Šiaurės atskirtis ir atstumai. Būtent tuo ir išsiskiria ši knyga – atskirtimi tarp dedamųjų (kad ir kas jos bebūtų).

„Veronika žiūrėjo tiesiai į jį. Neklausyk Pavo. Aš taip pat moku derėtis. Padarau nuolaidą parduodama dviejų šimtų kvadratų namą ir pusės hektaro sklypą, bet dėl to, kad žinau tikrąją jo kainą. Kartu su Kasperu dalyvaudavau priėmimuose ir pripratau šnekinti ponias, kurių sutuoktiniai mano vyrui naudingi. Šį žaidimą žaidžiu net geriau nei tu. Juk kortas dėlioju penkiolika metų ilgiau už tave. Neužmiršk šito, Pavai Vainijau.“

Romanas plėtojasi tarsi į vieną puodą būtų sumesti skirtingi ingredientai. Visi pakankamai savarankiški, lyg ir nė vienas neišsiskiria iš visumos, tačiau tuo pačiu kiekvienas labai individualus, nes nešasi savo istorijos dalį, kuri sodri, tiršta ir galėtų puikiai gyventi be kitų prisilietimų.

Bet juk ir gyvena. Ir skaitant atrodo, kad tie ingredientai tarpusavyje nesusiplaka, nesusimaišo į vieną derinį ar košę, o yra tiesiog aplink stumdomos skirtingos detalės, ieškant, kuri kur geriausiai derėtų ir tiktų.

Knygai persiverčiant į antrąją pusę vis dar mąstau, kaip viskas išsispręs, nes visi veikėjai savotiškai vienodi, t.y. nedrąsūs, baugūs, lyg nutapyti viena ranka, visuose persišviečia tas pats vidus. Atrodo, kad autorė gali jais manipuliuoti kaip tik nori, nes jie pilnai nuo jos priklausomi ir todėl viskas tėra mažas teatras, kurio scena neišlipa iš autorės galvos ribų.

Kita vertus, gal toks vaizdas susidaro, nes tarp detalių visur yra oro tarpai ir tai reiškia, kad skaitytojas turi daug galimybių įkvėpti, o tuose įkvėpimuose jis spėja pagalvoti ne tik apie tai, kas vyksta, bet ir apie tai, kodėl vyksta būtent taip, o ne kaip nors kitaip.

Knyga juda į priekį savyje nešdamasi savotišką ritmą, kuris nėra vientisas. Jis pulsuoja ir tai padeda labiau autorei nei skaitytojui. Vis tik įdomu, kuo viskas baigsis. Įdomu, ne pati pabaiga, o sprendimas ir pasirinkimas. Nes autorės ranka labai aiškiai regima virš scenos. Įdomu ne jausmas, o detalių kompozicija, nes būtent tai ir yra šios knygos esmė – siekis sukomponuoti detales taip, kad vienas plius vienas virstų trimis.

„Nenoriu pasakoti. Nes tai taps tiesa. Nenoriu įtraukti tavęs, Aina, dar giliau, ten, kur nereikėjo įtraukti. Kodėl jie nepasirinko kito ežero – didesnio ir gilesnio, kodėl nesurišo rankų tvirčiau? Tada nereikėtų rinktis išeičių, žadančių gyvenimą. Dabar atrodo, kad mirti lengviau nei spręsti, kas įvyks kito žmogaus gyvenime.“

O viskas baigiasi taip, kad pagaliau nebekyla klausimų, kodėl. Šimtu procentų nuosekliai ir logiškai. Būtent nuoseklumas ir lydi šią knygą kiekviename žingsnyje, nuo pradžios iki pabaigos. O jau tada labai tinka ir pasigyrimas ant knygos nugarėlės apie parduotus milijoninius tiražus. Nebūtinai masiškas dalykas yra prastas, bet masės srovė vienareikšmiškai nuneša ir užgožia viską, kas pasipainioja aplinkui (pavyzdžiui, tokie balsai tyruose).

Taigi, knyga – kaip autorės vidaus atspindys. Puikiai jaučiasi, kad viskas čia – iš vieno kūno, juo prasideda ir baigiasi, iš jo išteka ir po kurio laiko subėga atgal. Ir vienetas visada lygus vienetui. Logiška, tvaru ir labai nesunkiai įrodoma.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Valapatto
Vertėja/Vertėjas: Aida Krilavičienė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knygos siužetas gana paprastas ir aiškus. Prasideda nuo intrigos ir rezultato, kitaip tariant, kaukšteli tau į kaktą pačioje knygos pradžioje, o tada išskyla į du polius, du žiūros kampus ir retrospektyviai veda skaitytoją (šokinėjantį nuo vieno veikėjo ant kito) per įvykius, kurie įvyko vakar, užvakar, prieš savaitę ar mėnesį. Žodžiu, skaitydamas tu jau žinai, kuo viskas baigėsi, tačiau vis dar nežinai, kodėl.

„Keista, bet net kai atsiėmė bagažą ir įsimaišė į minią, Bremas vis dar manė, kad prieis pareigūnas ir paprašys paėjėti į šoną.

Paklaus, ar pavardė pase tikrai yra jo.“

Iš vienos pusės skaityti įdomu, nes norisi sužinoti, kur paslėptas šios knygos kabliukas, iš kitos pusės – įvykiai dėstosi nuosekliai ir atrodo, kad nieko čia per daug naujo ar netikėto. Tekstas tolydus, logiškai nuspėjamas. Ir vis tik tas kabliukas tau neduoda ramybės. Tiesą pasakius, nežinai ko tikėtis – ar viskas taip ir išsiriš, ar būsi supainiotas, apgautas ir paliktas susižavėjimo kupinomis akimis. Ši knyga yra iš tų, kur viskas statoma ant vienos kortos (sakykime, intrigos), į kurios atskleidimą autorius ir vedasi skaitytoją. Ir jeigu finale nieko nebus (arba bus, tačiau skaitytojas liks nesužavėtas), tuomet partija bus pralošta ir viską susižers kiti žaidėjai (nepastatę ant šios knygos skaitymo savojo laiko).

„Po eismo įvykio nemačiau jokio reportažo per žinias – nei visos šalies, nei vietines; kad ir kas buvo tie mirties arbitrai, jie nemanė, kad Elė Raderford verta žiniasklaidos dėmesio. Tačiau ir toliau kas vakarą (kai nebūdavau aludėje) žiūrėdavau naujienas dėl vienos šlykščios priežasties – išgirdęs blogų žinių, pasijusdavau geriau. Karo žiaurumai, serijinės žmogžudystės, gaujų kovos su peiliais – kiekviena iš jų įtikindavo, kad mano nusikaltimas nebuvo toks baisus.“

O pabaigoje tavęs išties laukia fejerverkai. Tačiau juos atsimindamas vis dar nesuprantu, ar jie tokie, kokių tikėjausi. Ir vis tik sproginėdami neša džiaugsmą akims. Viskas blykčioja ir verčiasi. Taip ir turi būti, toks ir yra knygos raktas. Tik ar šie fejerverkai pateisino laukimą? Dėl to galima diskutuoti, tačiau pačioje pabaigoje įvyksta keistas salto (tik jau ne tekste, o skaitytojo viduje) ir užvertęs knygą, kurį laiką dar nesupranti, ar autorei tai nutiko (pavyko?) netyčia, ar viskas buvo tiksliai suplanuota ir apskaičiuota. O kol tu šypsaisi, tos šypsenos šviesoje gali ramiai tarti, kad pabaiga pateisino lūkesčius. Net jeigu netiesiogiai. Tas lygiagrečių susikirtimas išnešė knygą ir nors nesusižėrei viso banko, tačiau tikrai nelikai tuščiomis.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Our House
Vertėja/Vertėjas: Zita Janulienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Šią knygą skaičiau labai ilgai. Ne todėl, kad ji būtų sunkiai paskaitoma ar visai neįdomi, priešingai – knyga traukė ir masino vis prie jos sugrįžti, tačiau gyvenimo versmės sukosi taip, kad atrodė, jog išnirus iš vandens nebelieka laiko įkvėpti, nes po akimirkos ir vėl esi įtraukiamas atgal. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis stengiausi nepaleisti iš rankos “Aitvarų“, tarsi plausto, kuris neleido nugrimzti į dugną ir vis prilaikė saugiu atstumu nuo vandens paviršiaus. Ši knyga iš tiesų buvo tarsi aitvaras, teikiantis viltį, kad gyvenimas įmanomas ir niekada nebus nugalėtas. Iš vienos pusės, ji apie meilę, atmintį, troškimą gyventi. Iš kitos – apie antrąjį pasaulinį karą. Šios dvi pusės (jėgos) grumiasi, stumia viena kitą ir laviruoja ant prarajos ribos. O skaitytojas čia – tik stebėtojas ir nuo jo niekas nepriklauso. Nors ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip.

Knyga svaigina, sukasi šokio ritmu ir tu pasiduodi jam, tai melodijai, tiems netikėtiems posūkiams. Ji įsisuka tarp Lenkijos ir Prancūzijos, stebint antrojo pasaulinio karo priešaušrį, svaiginantis plačiais ir atvirais jaunų žmonių žingsniais per gyvenimą. O tada scenoje pasirodo vokiečiai ir karas. Aitvarai leidžiasi vis žemiau, gyvenimas iš atviro ir plataus tampa siauru ir gerai apskaičiuotu. Tekstas liejasi tarsi vanduo ir tu maudaisi jame nebijodamas nuskęsti.

„- Aš dar galiu viską sugadinti, – kalbėjo Lila, – nes esu ganėtinai jauna. Senstantys žmonės turi vis mažiau ir mažiau galimybių viską sugadinti, nes jie jau neturi laiko ir gali gyventi ramiai, tenkindamiesi tuo, ką jau sugadino. Tai vadinama „dvasios ramybe“. Bet kai tau šešiolika ir kai dar galima viską išbandyti ir nieko nepasiekti, tai paprastai vadinama „turėti ateitį“…“

R. Gary moka pasakoti, jam tai pavyksta tarsi be didelių pastangų, jis šypsosi ir braukia pirmyn, negalvodamas, kad kas nors galėtų sugriūti. Ir tas atsipalaidavimas, bet tuo pačiu užtikrintumas, leidžia mėgautis tekstu, šokti, atsiduoti iš kažkur pradėjusiai skambėti muzikai, kurios šaltinio ieškodami jo niekada nerastume, nes ji sklinda iš mūsų vidaus ir gyvena mūsų galvose.

„- Po velnių, mano berniuk. Tu per daug ją išgalvojai. Ketveri išsiskyrimo metai – per daug erdvės vaizduotei. Svajonė palietė žemę, o tai visada padaro nuostolių. Įsikūnijusios net idėjos tampa nepanašios į save. Kai Prancūzija grįš, pamatysi, kokios bus visų fizionomijos! Žmonės kalbės: tai netikra, tai visai kita! Vokiečiai per daug davė peno mūzų vaizduotei. Kai jie išeis, susitikimas su Prancūzija bus žiaurus.“

Antrasis pasaulinis karas čia tėra įrankis, kuris supina atmintį su realybe. Priverčia vieną aukoti dėl kito. Padegti namus, kad jie niekada netaptų kitokiais negu juos išsaugojo atmintis. Tai kampas, kuris įžiebia visai kitas šviesas. Tai meilė, kurios nesinori paleisti, o paleidus, nesinori galvoti, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Dabarties ženklai čia turi būti sunaikinti arba paneigti idant būtų išsaugotas atminties tyrumas.

„Tai atsitiko birželio 2-ąją. O po keturių dienų mudu gulėjome prisispaudę prie žemės krintant bomboms už dviejų kilometrų nuo La Motės, ir aš dar šiandien esu įsitikinęs, kad pirmasis objektas, į kurį pataikė tūkstančiai operacijoje „Overlord“ dalyvaujančių sąjungininkų laivų ir lėktuvų, buvo mano dviratis: radau jį prie namų sudaužytą ir sulaužytą.“

Šioje knygoje telpa viskas – drama, meilės istorija, atminties ir beprotybės šokis. Gražus, tragiškas, šiek tiek tarp griuvėsių, tačiau svarbiausia, kad jame – visa žmogaus širdis. Ir tas šokis privalo turėti laimingą pabaigą. Kad ir kur jos tektų ieškoti, kad ir kokius išbandymus patirti. Nes išbandymai tai patirtis, o patirtis tai laimė, o laimė tai gyvenimas. Rekomenduoju, nes aitvarai negali neskraidyti. Jie mūsų viduje. Mūsų rankose. Mūsų akyse.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Les cerfs-volants
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 344 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga lėta ir dygi, puikiai susišaukianti su spygliais (kas tai per vaisius?) ant pirmojo viršelio. Bandau ir iš vienos, ir iš kitos pusės prieiti prie teksto, tačiau jis tik duria, šiepia dantis. Ir sunku suprasti, ar tai daro ironiškai, ar norėdamas pagąsdinti (užpulti?). O gal iš paprasčiausios nevilties? Tarsi stebėtum žmogų su kauke ir negalėtum nuspėti – šypsosi jis ar tik nebyliai tave keikia.

Knygos kiautas toks storas, kad vos pradėjus skaityti iš karto matosi, norint jį pralaužti reikės kažko daugiau negu įprastas kūlverstis ar koks kitas pigus triukas.

„Civilizacija – tai pažabotas žiaurumas, vis dar neiškovota pergalė prieš primato agresyvumą. Kadangi primatais buvome, primatais liekame, nors ir išmokome gėrėtis keletu kamelijų ant samanų. Kaip tik tokia ir yra ugdymo paskirtis. Ką reiškia ugdyti? Tai nepailstamai siūlyti kamelijas ant samanų, kad nukreiptume gyvūnišką polinkį, nes jis niekada neišnyks ir nuolat kels grėsmę trapiai išlikimo pusiausvyrai.“

Čia nemažai klaidžių kelių, filosofinių apylankų, salelių, kambarių. Ir tie kambariai pilni oro, kuris pridusęs, tačiau pravėrus langus jo prieina tik dar daugiau, todėl ir tekstas atrodo klampus bei savitikslis. Tačiau tai ne pelkė, kuri įtrauktų, o kelias (bekelė?), kuriuo eidamas nelieti kojomis žemės, todėl negali tiksliai įvertinti, koks jis ir kur tave veda.

Nemažai nuorodų į politiką, ekonomiką, jau minėtą filosofiją, bet kad ir kiek delnai užgriebtų, knyga manęs nepasiekia ir praeina kažkur šalia. Braukia kitu dažniu ir neįvyksta tas trumpas sujungimas, kuris padėtų įsisąmoninti ne tiek tekstą, kiek tai, kas slepiasi tarp eilučių. O be to žybtelėjimo, impulso, jos susipynusios, pablukusios, neturinčios jokių ambicijų tave stebinti. Žodžiu, skaitymas primena vaikščiojimą ratais, bergždžiai beieškant įėjimo vidun.

„Po šito atlieku durininkės pareigas ir pirmąkart per dieną turiu laiko pamąstyti. Vakarykštis pasisėdėjimas grįžta su keistu prieskoniu. Jaučiu malonų žemės riešutų kvapsnį, bet ir miglotos baimės pradžią. Stengiuosi nuo to atitrūkti įnikdama laistyti visas namo laiptinės gėles – tokio pobūdžio darbą laikau žmogiškojo intelekto antipodu.“

Iš kitos pusės – tai knyga, kuri taiko į (sakykime) prancūzišką intelektualumą, gurmaniškas vaišes. Taiko ir pataiko. Tačiau klausimas, kiek joje yra svorio, o kiek svorio imitacijos. Kiek mėsos, o kiek tik mėsos pakaitalų. Galbūt tikslinė auditorija gebėtų įvardinti vos užuodusi pirmuosius kvapus, tačiau man nepavyko pralaužti šio kodo.

Ežio elegancija – puikus pavadinimas knygai, kuriai netiks bet koks skaitytojas. Jai reikia to vienintelio ir nepakartojamo. To išskirtinio, laukusio ne kokios nors kitos, o būtent šios knygos. Ar toks egzistuoja? Net neabejoju. Tačiau atrodo, kad ši knyga tokį skaitytoją pirma turi su(si)kurti ir tik po to pilies vartai atsivers. O aš? Aš tik slankioju aplink, mindžikuoju vietoje, murmu kažką po nosimi. Taip ir išsiskiriame, atrodytų, net nesusitikę.

„Nelabai turiu iš ko rinktis. Vėl teks traukti į biblioteką ir bandyti susirasti fenomenologijos pagrindus. Paprastai vengiu visų tų sąvadų ir santraukų, kurie skaitytoją sukausto scholastinio mąstymo grandinėmis. Tačiau padėtis per daug rimta, kad leisčiau sau prabangą išsisukinėti. Fenomenologija man nepasiduoda, ir aš negaliu šito pakęsti.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
L’élégance du hérisson
Vertėja/Vertėjas: Eglė Juciūnaitė
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Pabėgimo mokykla yra iš tų knygų, kurias septynerių metų vaikas gali perskaityti pats ir tai padaryti nuoširdžiai susidomėjęs, t.y. vidinio impulso, vidinės motyvacijos vedamas. Tačiau ši knyga nėra įprasta savo bendrąja prasme. Ir tai galima suprasti jau iš pirmojo puslapio, kur liepiama įklijuoti savo nuotrauką, įrašyti vardą ir kitą informaciją apie save. Vaikas iš karto kilsteli antakius – kaip suprasti, rašyti į knygą?

Taigi, kažkas neįprasto. Tai knyga, bet tuo pačiu ir savotiškas užduočių sąsiuvinis, kuriame reikia rašyti, piešti, kirpti. Tiesą pasakius, ranka to daryti nekilo (išskyrus keliose vietose), tačiau ką gi tai reiškia? Pagrinde tai, kad knyga greičiausiai bus vienam skaitymui. Nes jeigu nuoširdžiai viską pildysi, kirpsi ir vadovausiesi surašytais nurodymais, antrą kartą šios knygos perskaityti (ar perduoti kitam vaikui) su tokiu pačiu susidomėjimu nepavyks, nes ji jau bus išspręsta ir, jeigu galima taip išsireikšti, suvartota. Tarsi mokyklinės pratybos, kryžiažodžių žurnalas ar užduočių rinkinys.

Kitas dalykas, kuris vaiką nustebina (iš gerosios pusės!) ir įtraukia į skaitymą yra tai, kad šioje knygoje skaitytojas tampa vienu iš pagrindinių veikėjų. Net ir pačiame tekste rašoma, ką jis daro, sako, mato, kur eina ir t.t. O kai ne tik skaitai apie vykstančius įvykius, bet tampi tiesiogine jų dalimi, negali būti neįsitraukęs. Tad šis triukas tikrai pagauna dėmesį.

Pati knygos tematika ir siužetas taip pat taikliai šaudo į centrą atitikdami jaunųjų skaitytojų poreikius. Įvairūs burtai, slaptažodžiai, keisti gyvūnėliai, atkeliavę iš anapus, ir užduotys, užduotys, užduotys. O pabaigoje – jų atsakymai, jeigu netyčia nepavyktų kažkurios išspręsti (o taip tikrai buvo!).

Trumpai tariant, knyga įdomi ir įtraukianti, tačiau nesitikėkite, kad ją bus galima skaityti vėl ir vėl 🙂

Tuo tarpu Švieselė, sužibusi naktį visai kitokia knyga, skirta truputį jaunesnei auditorijai (nors lygiai taip pat tinka ir septynmečiams, kurie kiekvieną dieną turi skirti bent šiek tiek laiko skaitymui). Ir nors čia knygos ašis taip pat sukasi apie tamsą (kaip ir Pabėgimo mokykloje), tačiau pagrindinis siekis yra nuraminti skaitytoją, supažindinti jį su nakties tamsa ir paskatinti tos tamsos nebijoti. Netgi atrasti ją ir su ja susidraugauti.

Iliustracijos šiltos, traukiančios akį. Ypatingai meškinas, kuris atrodo tarsi nužengęs iš fantastinio pliušinio pasaulio. Jis keistas, tačiau tuo pačiu – itin pažįstamas. Tai knyga, kurią būtų galima skaityti kiekvieną vakarą iš naujo, įsijungus prie lovos mažą švieselę ir po truputį nyrant į miegą.

Istoriją čia pasakoja tiek tekstas, tiek piešiniai, todėl bevartant ir beskaitant lengva nuklysti mintimis, kurios paveikslėliais keliauja greičiau negu žodžiais.

Vienaip ar kitaip, knyga puiki. O ypač bevardė ola, kurios pavadinimas kelia šypseną savo taiklumu ir prasmine priešprieša. Taigi, pagauna dėmesį, o tada jau pirmyn į tamsą, kur po visko nebeatrodo tokia šalta ir gąsdinanti 🙂

Kita informacija:
Anne Scheller – Pabėgimo mokykla. Burtų knyga (Escape school), vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, 68 psl.
Marie Voigt – Švieselė, sužibusi naktį, vertė Saulius Repečka, 32 psl.

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga įtraukia nuo pačių pradžių. Toks jausmas, kad dar net neskaitai, o jau įdomu. Užtenka pažvelgti į prieš akis pakibusį J. Vermeer’io paveikslą, stebėti jį kelias akimirkas ir jau netrukus mergina sujuda, išsisega perlo auskarą ir krenta į knygą. O tada ir prasideda. Iš labai paprastų detalių kuriami kasdieniai vaizdai, tačiau visi jie savyje nešasi kažką ypatingo. Ir paskui tą kažką, neapčiuopiamą ir neįvardinamą, skaitytojas pradeda sekti, paklusnus, susidomėjęs, pamiršęs.

„Pažvelgiau į paveikslą dar kartą, bet, taip atkakliai jį tyrinėjant, man ėmė rodytis, kad kažkas praslysta pro akis. Tai buvo tas pat, kaip žiūrėti į žvaigždę naktiniame danguje – jei žiūri į ją tiesiai, beveik nematai, bet žiūrint akies kampeliu ji tampa daug skaistesnė.“

Skaitant vis neapleido jausmas, kad šią knygą jau esu skaitęs, joje buvęs ir viską matęs. Tačiau kiek pamenu, tai negali būti tiesa. Skaitau pirmą kartą, tačiau teksto artumas stebina, jis tarsi senas šalia prisėdęs pažįstamas, tyli, žvelgia į tolį, bet svarbiausia – prie jo nesijaučiu nejaukiai. Iš kitos pusės, tas senas pažįstamas po tokio ilgo nesimatymo yra pasikeitęs, todėl kažkuo naujas, stebinantis ir lenkiantis tave į savąją pusę.

Tai knyga apie paveikslą, knyga kurianti jo istoriją. Perkurianti? Atkurianti? Klastojanti? Dabar tai nesvarbu. Daug svarbiau, kad knyga panyra taip giliai, jog pati virsta paveikslu. Jauti kaip iš jos teka dažai, spalvos, kokie lengvi ir pasteliški yra eiliniai veiksmai, sluoksnis po sluoksnio sukuriantys kažką didingo. Romanas slepia savyje daugybę valandų ir potėpių, kurių permatyti kiaurai tiesiog neįmanoma.

„Ąsotį ir dubenį nutapyti buvo sudėtingiausia – jie iš vienspalvių tapo ir geltoni, ir rudi, ir žali, ir mėlyni. Jie atspindėjo kilimo raštą, merginos korsetą, mėlyną audeklą, numestą skersai kėdės – juose buvo visko, išskyrus tikrąją sidabrinę spalvą. Vis dėlto jie atrodė visai tikroviškai, kaip tikras ąsotis ir dubuo.
Po šios pamokos aš nebegalėjau liautis stebėjusi daiktų.“

Tarp eilučių čia visur plazda didžiulė aistra. Galima netgi sakyti, kad knyga itin erotiška, net jeigu apie ją – praktiškai nė žodžio. Viskas užmaskuota, paslėpta, kiekviena garbana, kiekvienas neįvykęs prisilietimas. Ir vis tik – knyga puikiai atskleidžia tą susižavėjimo kūniškumu (ir ne tik!) jausmą. Tai puikus pavyzdys kaip vienas lietaus lašas į palangės skardą suskamba garsiau už tūkstantį būgnų.

„Tai buvo diena, kai gatvėmis laksto džiugiai krykštaujantys vaikai, kai poros išeina pro vartus iš miesto ir leidžiasi tolyn pro malūnus bei kanalų krantais, kai senyvos moterys užmerkusios akis sėdi ant suolelių ir mėgaujasi saulės šiluma. Mano tėvas dabar tikriausiai irgi sėdi ant suolelio priešais savo namą, atsukęs veidą saulės spinduliams. Galimas daiktas, rytoj vėl bus žvarbu ir šalta, bet šiandien – tikras pavasaris.“

Tai knyga apie paslaptį ir kibirkštis kurių nesimato. Jos suteka į drobę, išsprogsta joje, išsilieja, išsisluoksniuoja. Rezultatas svarbus, bet procesas svarbesnis. Jis nugali dešimt kartų iš dešimties. Ir užvertęs paskutinį puslapį tu dar ilgai žvelgi į viršelį, stebi merginos akis, lūpas, bet iš tiesų jau matai nebe “ką“, o tik “kaip“.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Girl with a Pearl Earring
Vertėja/Vertėjas: Darius Kaunelis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis