laiko triuksmasNorisi tik pasidžiaugti, kad paskutiniu metu visos į mano rankas papuolančios knygos yra išleistos itin gražiai. Viršeliai nevienodi, vis kitokios tekstūros, išsiskiriantys iš visumos ir atitinkantys knygų turinius. Tai tikrai džiugina, nes vis dar esu iš tų, kuriems popierinės knygos daug malonesnės nei elektroninės. Julian Barnes knyga “Laiko triukšmas” taip pat ne išimtis. Tiesa sakant, turbūt viršelis ir buvo pirmas dalykas patraukęs mane atsiversti šią knygą, o visa kita jau išsirutuliojo savaime.

Pradėjęs skaityti buvau kiek susipainiojęs, nesupratau kaip knyga veikia ir apie ką ji. Vis tikėjausi, kad netrukus driokstelės sprogimas ir viskas bus nušluota nuo žemės paviršiaus, o skaudi ir tyra esmė atsivers prieš mano akis. O tada jau suprasiu. Jau būtinai suprasiu apie ką visa tai. Bet kuo giliau bridau į tekstą, tuo labiau pradėjau regėti, kad taip nenutiks, tuo kruopščiau ėmiau įsiskaityti į tai, kas parašyta, ir galiausiai suvokiau, jokio matomo ir suplanuoto sprogimo nebus, nes prieš mane – neįvykęs sprogimas. Ir todėl daug kartų baugesnis bei pavojingesnis, nes, nepriklausomai nuo išorės valios, galintis detonuoti bet kurią akimirką.

„Bet galbūt jie suprato, kas jis yra iš tiesų: žmogus, kaip šimtai kitų mieste, kas naktį laukiantis suėmimo.“

Tai knyga apie žinomą kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių. Rašydamas autorius rėmėsi paties Dmitrijaus užrašais, refleksijomis, o taip pat kitų to meto žmonių bei šeimos narių liudijimais, pasakojimas, vėliau parašytomis biografijomis. Tai – reali knyga apie realų žmogų ir dėl to viskas tik dar kraupiau. Nes joje telpa ne tik kompozitorius, bet ir Tarybų Rusija, Stalinas, režimas, valdžia, jos keliamos baimės, išdavystės ir žmogus, kuris visada tik maža didelio mechanizmo dalis ir niekada savarankiškai veikiantis individas.

Tačiau tuo pačiu, tai knyga apie muziką, persunktą įtampos, laukimo, nežinomybės ir žodžių, kuriuos į tavo lūpas įdėjo kiti. Žodžių, kurių nebepavyks išsiginti, nors jie ir ne tavo, nors jų ir nesakei, nors niekada jų negalvojai. Žodžių, kurie tave sukūrė tau apie tai nieko nežinant.

„Nors būti bailiu nėra lengva. Būti didvyriu kur kas lengviau negu būti bailiu. Didvyriu tampi akimirksniu – kai išsitrauki šautuvą, numeti bombą, paspaudi sprogdiklį, šauni į tironą, o paskui į save. O bailio karjera trunka visą gyvenimą. Negali atsipalaiduoti. Turi numatyti, kada vėl teks teisintis pačiam prieš save, drebėti, gūžtis, vėl patirti kerzinių batų skonį ir savo paties apgailėtiną menkystę.“

Knyga veikia, verčia išsigąsti, bet tuo pačiu nuramina, nes prisimeni, kad tai – tik knyga. Skaitydamas esi įsitempęs, nes tiki tekstu, nes neturi priežasčių juo netikėti. Jis atskleidžia šešėlį, kurį pajutęs pradedi pažinti, bet niekada nenorėtum, kad šis užslinktų virš tave gaubiančios šviesos. Nes tai neišbrendamas šešėlis. Tamsa be išeities.

„Baimė, kad jį nužudys, dingo – tai buvo tiesa ir tarytum privalumas. Jis žinojo, kad jam bus leista gyventi ir jis gaus geriausią medicininį aptarnavimą. Bet tam tikra prasme buvo blogiau. Nes gyvendamas visada gali nusigyventi. Mirusiems tai negresia.“

Knyga puiki. Jos svoris ir nuosėdos dar ilgai lieka perskaičius. Ji išverčia režimo rūbą. Parodo po apgaulingai tviskančia ir žaižaruojančia puse besislepiančius audinio sluoksnius ir tikrąjį pamušalą, kuriame knibžda tamsa, įtampa, baimė. Knyga nežaidžia su tavimi, ji tikromis kulkomis šaudo į dangų. Gąsdina. Grasina. Bet svarbiausia, groja. Ir groja taip, kad muzika girdisi net tuomet, kai nėra vilties, jog ji prasimuš pro visus tave ribojančius sluoksnius. Bet ji prasimuša, prasisunkia pro tas skyles švininiame danguje, pradeda kristi retais lašais, kol pasiekia tave, kol pajunti jos gaivą, kol ji įsigauna į vidų ir pasilieka, atrodytų, su visam.

Tai daugiau nei biografija. Tai jausmas. Tai vidinė kova. Tai ironija, virstanti nebesuprantamu žaisliuku, ir tai pralaimėjimas, nes niekaip neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad pergalė.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Noise of Time
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

visas gyvenimas

Visų pirmiausiai apie tai, kas krenta į akis vos paėmus ir pavarčius šią knygą:

  • – Gražus ir labai malonus liesti viršelis bei pats knygos apipavidalinimas;
  • – Iš atminties iškylančios gausios knygos rekomendacijos;
  • – Tušti puslapiai.

Kaip tai tušti puslapiai? – paklausite.

Ogi taip. Tiesiog. Tušti puslapiai. Suprantu, kai knygos pabaigoje būna vienas arba du tušti lapai, bet dabar ten jų penki. Penki tušti lapai, kas reiškia – dešimt tuščių puslapių. Ir tai dar ne viskas. Nes po šių seka puslapis skirtas knygos rekvizitams, o tuomet dar du tušti lapai, t.y. dar keturi tušti puslapiai. Taigi iš viso jau 14 tuščių puslapių, kurių tarpe įsipainiojęs vienas puslapis su informacija apie knygą. Toks jausmas lyg iš anksto buvo nustatyta tam tikra puslapių kvota, o jos neišpildžius reikėjo suktis iš situacijos ir eilė puslapių buvo paprasčiausiai palikti tušti su viltimi, kad niekas to nepastebės.

Iš kitos pusės visa tai primena kalendorių ar specializuotas knygas, kurių pabaigoje paliekama vieta užrašams ir refleksijoms. Gal ir šiuo atveju idėja ta pati? Bet kokie čia galėtų būti užrašai? Kita vertus, visa tai – tik aplinkybės, nes knygos esme vis vien lieka tekstas, kurį jau norisi imti ir skaityti.

„Paklaustas, ar ką skauda, Hanesas Raginis papurtė galvą ir išsišiepė per visą burną, bet Egeris žinojo – jis meluoja.“

Romanas skaitytoją įsileidžia pakankamai lengvai ir užlieja savimi. Užpildo visas jo taures bei puodelius vidine ramybe. Todėl skaitant niekur nebesinori skubėti ir gamta pradeda imti viršų prieš žmogų. Gamta, kurios esmę čia sudaro kalnai, dideli ir nepajudinami. Ir prieš juos visi žmonės – tik smulkūs taškeliai, plaukiantys iš vienos susibūrimo vienos į kitą. Lygiai taip plaukia ir raidės, žodžiai, sakiniai, plaukia, teka kalnų upelio srove per akmenis tarsi žemėn subestus pirštus. Plaukia ir vista lėtu pasakojimu apie atokų buvimą, atokų žmogų ir atokią savastį, kuri visada šalia.

„Galima nusipirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba pasiglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.“

Puiku, tiesiog puiku. Skaitai ir atrandi tuo kalnus savo viduje. Kalnus, kurie nesupranta skubos. Skaitai ir raminiesi, jusdamas tekstą tarsi glostančias rankas. Nuoširdumą. Gyvastį. Vidinį alsavimą.

Knygoje labai gražiai džiazuojama skirtingais laike išblaškytais epizodais. Čia įvykiai vyksta dabar, čia – po devynerių, o čia – po keturiasdešimties metų. Ir tokiame džiazavime niekas nepasimeta, neišsimuša iš vedančios melodijos. Žodžiu, sugrota dailiai ir nepriekaištingai. Sugrota. Sugrotas. Visas gyvenimas. Nuo tada, kai neturi ką parasti, bet dar gali kažką pasiekti, iki tada, kai jau tik nebeturi ką prarasti.

Šalia kalnų ir jų ramybės, tai tuo pačiu ir romanas apie šaltį. Bet ne tokį, kurį įprastai sutinkame ar įsivaizduojame. O tokį, kuris neišvengiamas. Ne aštrų, o užklojantį daugiasluoksniais patalais, užveriantį, užspaudžiantį visas jusles.

Perskaitęs ir užvertęs šią knygą suprantu, kad ta gausybė tuščių puslapių minimų pradžioje – tai sniegas, tai žiema, tai ramus ir vienišas šalčio žvilgsnis į tavąjį veidą. Ramus ir vienišas. Užtikrintas. Visas. Gyvenimas.

Prisijungiu prie visų kitų rekomendacijų ir siūlau nepraleisti šios knygos bendrame sraute. Imkite ir gaudykite ją kaip žuvį. Plikomis rankomis. Jusdami kaip ji netrukus išsprūs atgal į srovę kartu nusinešdama ir dalelę jūsų. Imkite ir gaudykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Ein ganzes Leben
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Rūta Jonynaitė
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

nereiksmingumo sventeMilan Kundera – mano sena meilė, kurios vardą ištarus atsidūsta visos lentynose besiilsinčios pastarojo knygos. Nė viena jų nebuvo parduota ar išmainyta ir nors iš skaitymo atminties belikęs tik jausmas, jis vis dar kelia gražius ir sentimentalius prisiminimus. Iš serijos – o, kaip buvo gerai.

Todėl sunku patikėti, kad mano rankose nauja M. Kunderos knyga. Sunku ir šiek tiek nedrąsu. Lyg žvelgčiau į šešėlį, sugrįžusį iš praeities. Nes, o kas, jeigu ji nepateisins lūkesčių? O kas, jeigu mes užaugome, nutolome ir vienas kitam būsime nebeįdomūs? Todėl knygą imu su nerimu. O šalia nerimo ir jaudulio, tam tikra baimė, kad knyga labai plona. Tokia plona, kad net nedrąsu atsiversti. Nes o kas, jeigu buvusi meilė sugrįš, bet bus tokia trumpa, kad šįkart už vis labiau skaudės išsiskirti?

Kaip numalšinsiu tą skausmą? – klausiu savęs ir iškart atsakau, kad juk tam ir atsiduso lentynų gelmėje kitos M. Kunderos knygos. Juk galėsiu paimti bet kurią ir dar kartą išgyventi mūsų aistrą. Taigi, viskas nėra taip fatališka ir todėl ramiau. Todėl jau galima. Imti ir atsiversti.

„Dviejų buvusių kolegų susitikimas baigėsi tuo gražiu judesiu. Tačiau negaliu išvengti vieno klausimo: kodėl D‘Ardelo sumelavo?“

Jau buvau kiek primiršęs autoriaus tekste keliamus klausimus sau pačiam ir mėginimus į juos atsakyti. Jo balsas aidi tarsi iš dangaus. Teigia ir tuo pačiu abejoja. Abejoja ir tuo pačiu virsta vienu iš veikėju, kuris vėlgi teigia (tik šį kartą jau savo lūpomis) ir tuo pačiu toliau abejoja!

Skaitant neapleidžia žodžių junginys – „paprasti žmonės“. Kaip ir kitos M. Kunderos knygos, ši irgi apie juos. Paprastus žmones, paprastas vietas. Tačiau pats tekstas priešingai – nepaprastas, pjaunantis visus išorinius sluoksnius, neišvengiamai artėjantis prie esmės, prie žmogaus šerdies, žmogaus žmogiškumo.

„Ji supranta, kad mirtis nebus lengva ir kad jos didžiausias priešas bus ne neišdildomi geros plaukikės refleksai, o kažkoks žmogus, kurio ji nenumatė. Jai teks kovoti. Kovoti, kad išgelbėtų savo mirtį.“

Knygos siužetas – tai pažirusi dėlionė. Skirtingi žmonės, skirtingos situacijos, po truputį atsiskleidžiantys ir atskleidžiami jų tarpusavio ryšiai. Bet pažvelgus giliau išryškėja, kad iš tikrųjų juos jungia ne tie ryšiai, o liūdesys ir ant knygos viršelio ištransliuotas nereikšmingumas. Tai ir yra knygos vardiklis. Jausmas kurį autorius piešia įvairiomis kasdieniškomis situacijomis, žmonių santykiais. Skaitai ir nepajunti, kaip esi apsupamas ir įtraukiamas į svetimus gyvenimus. Patiki tuo, kas yra rodoma ir po to jau neklausinėji, tik seki paskui.

Paryžius ir Rusija. Stalinas ir kurapkos. Kasdieninių pokalbių ir situacijų užuolaidos. Virš kažko nematomo ir neapčiuopiamo, bet už vis svarbiausio.

O knygą užvertus, jauti, kad jos ratai, tarsi greito lenktyninio automobilio, puikiai sukimba su trasos paviršiumi, tačiau vis vien kažkodėl nevalingai norisi klausti, ar ne per daug juose oro? Ir ar tas oras per daugelį metų neįsiskverbė į dviejų mylimųjų (autoriaus ir skaitytojo) santykius? Ar nėra jis kažkoks keistas? Kažkoks stebinantis? Kažkoks verčiantis susimąstyti? Taip ir lieki nesupratęs. Siekiantis atsiversti šią ploną knygą dar kartą ir pradėti viską nuo pradžių. Tik jau šiek tiek kitaip. Jau pasislinkdamas kiek arčiau ir jausdamasis kiek drąsiau prie savo niekur nedingusios meilės.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
La fete de l’insignifiance.
Puslapiai: 128 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Goda Bulybenko
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

uradzeviciutes-knyga-kraujas-melynas-58886e695b90dNežinau, kas nutiko, kai atsiverčiau šią knygą. Buvau išsiilgęs rišlaus teksto? O gal tiesiog atviro kalbėjimo? Vienaip ar kitaip, knyga nuo pirmųjų sakinių, netgi ne nuo sakinių, o nuo pirmųjų žodžių, pasičiupo ir nusinešė paskui save. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kokia ji gera. Tokia lengva ir puri, kad nieko daugiau ir nereikia. Tekstas tiesiog tirpo. Atrodo, autorė ne užsidarė tolimoje celėje, o prisėdo šalia ir pradėjo pasakoti savo istoriją. Tiesiog nuostabu, sakiau sau mintyse ir skaitymas nebegalvojau apie skaitymą, o tik apie tai, kad skanu ir kad norisi dar.

„O prie tos sienos glaudėsi trys parkai.
Vienas didelis parkas, vienas mažesnis parkas ir vienas visai mažas. Parkas.
Aš turėjau laiko jiems visiems.“

Bet kaip ir visos gražios istorijos, ši taip pat turėjo baigtis. Ir baigėsi ji labai greitai, kartu su įžanga. Nes pasirodo mano skaitomas ir liaupsinamas tekstas tebuvo įvadas į tikrąją istoriją, kurią autorė ir norėjo papasakoti. Istoriją, kuri jau nebetirpsta su kiekvienu žodžiu, kuri išplėšia skaitytoją nuo priešpiečių stalo tiesiai į Livonijos ordiną – pilių ir riterių laikus.

O kad įsijaustum į šiuos viražus, reikia šiek tiek daugiau laiko ir puslapių. Šiek tiek labiau įtemptos atminties nevaldomu srautu užplūdusiems riterių vardams ir pilių pavadinimams įsiminti. Nes čia niekas nevyksta palaipsniui, viskas kliūsteli didele banga, kurią ir turi atlaikyti.

„Livonijoje gausybė pavojingų žmonių, pati Livonija panaši į piktą šunį, bet šis žmogus pavojingas kitaip. Jis savo protu gali laimėti pralaimėtą mūšį.“

Tačiau prisitaikai ir atlaikai. Ir neilgai trukus tekstas pralaužia barikadas. Įtraukia. Tampa įdomus. Paima tave už rankos ir vedasi per molį, pro rūmų kiemus, pro aplink stovinčius riterius, biurgerius ir murzius.

Tai romanas, kurį priekin veda stiprus ritmas, plakantis giliai po oda. Nepertempti skyriai, neperspaustos emocijos. Taškai čia kalba garsiau už kablelius ir daugumą dalykų paliekama išsiaiškinti, o gal tiesiog – suprasti, pačiam.

Ši knyga – tai giminės istorija. Nors ne tiek giminės, kiek vienos jos ašies. Vieno žmogaus. Ir nors vis dar skaitau vedamas smalsumo, iš tiesų kažkur giliai jau žinau kuo viskas baigsis. Jaučiu, tai neišvengiama.

Nepaisant to, skaitau toliau ir mėgaujuosi autorės piešiniu, kuris tapomas stambiais potėpiais ant istorijos ir žemėlapio veido. Potėpiai tokie stambūs ir ryškūs, kad baigdamas knygą pradedu kelti klausimą, ar tai giminės restauracija, ar jos sukūrimas? Žinau, atsakymą galėtų pasufleruoti nebent pati autorė, tačiau interviu su ja perskaitau tik užvertęs knygą, kitu atveju, bijau, kad negalėsiu tinkamai susikaupti ir nusikratyti išankstinių nuomonių, kurios ne visada gali būti teisingos. Bet kai knyga perskaityta, jau galima skaityti ir cituoti pačią Undinę Radzevičiūtę:

„„Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus.“

Ir toks konstatavimas atsako į daugelį kylančių klausimų. Atsako, bet tuo pačiu iškelia pluoštą naujų. Ir tampa dar įdomiau. Norisi eiti dar giliau. Ieškoti naujų šaltinių, žmonių, jų gyvenimo istorijų. Tų, kurias perskaitei, ir tų, kurias praleidai.

Tai knyga, kurios negaila rekomenduoti. Netgi verta. Nes pažadintas smalsumas veda ten, kur paprastai nenueitum, ir leidžia patirti tai, ko paprastai nepatirtum. Taigi, pirmyn!

O pabaigai dar viena citata iš interviu, kurį visą galima rasti čia:

„Viena iš kelių pagrindinių knygos idėjų yra apie tai, kad pasaulis kartais griūva ir nieko nedarant, ir iš visų jėgų stengiantis jį sutvarkyti. Kartais nuo to bandymo jį sutvarkyti jis griūva dar greičiau. Tai aktualu ir šiuolaikiniam pasauliui.“

Vertinimas:  9/10

Kita informacija:
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

borges-visuotine-nesloves-istorija-1_z1Į knygas su išnašomis žiūriu kreivai. Išnašos blaško, trukdo skaidyti ir iš vientiso verčia tapti fragmentišku. Išnašos – tai paaiškinimai, o jeigu šių reikia, iš karto kyla abejonė, kodėl. Tad dar prieš pradedant skaityti, ši knyga jau kelia įtarimą, kurį numaldo nebent jos plonumas.

„Visuotinė nešlovės istorija“ – pirmoji mano pažintis su Jorge Luis Borges‘u. Ir nors visada galvojau, kad šią pažintį pradėsiu tikrai ne nuo pastarosios knygos, kartais viskas susiklosto kiek kitaip negu tikimės. O tada tenka pasikliauti atsitiktinumais.

„Knyga tėra tik regimybė, tik vaizdinių paviršius; dėl šito dalyko ji gal ir patiks. Jos autorius – ganėtinai nelaimingas žmogus, bet maloniai praleido laiką ją rašydamas. Tegu šio malonumo atspindys apšviečia ir skaitytojus.“

Perskaičius tokį sakinį pratarmėje, galvoje iškyla angliškas „fair enough“, suteikiantis knygai keletą papildomų kreditų.

Ant knygos nugarėlės rašoma, kad tai – trumpoji proza. Ir išties – trumpoji, be jokių virsmų ar stebuklų. Tiesiog neilgos, fragmentiškos istorijos apie toje pačioje nugarėlėje minimus piratus, machinatorius ir apsišaukėlius.

O tas trumpumas ir fragmentiškumas tokie skaistūs, veik permatomi, kad skaitant net nespėja įsigauti į vidų. Tik švysteli kažkur fone lyg žuvys vandens paviršiuje ir nuplaukia tolyn su srove. Dar primena parduotuvės vitrinoje patiektus supjaustytus ir supakuotus kumpio griežinėlius, kurie pernelyg ploni, kad pasisotintum ir skirti vien skonio receptoriams pažadinti.

Kartais atrodo, kad nuo šių tekstų būtų lengva atsispirti, jeigu jie tekėtų plačia upės vaga, tačiau dabar tai – tik keli lašai giedrame danguje, kai nežinai, ar tikrai pradeda lyti, ar tik pasivaideno.

O šokinėjant nuo vieno palyginimo prie kito, žodį „trumpoji“ norisi keisti į „padrika“ ir knyga tuoj pat virsta kambariu su daugybe durų. Tik šios neatsiveria. Arba atsiveria ne ten, kur norėtum, o į dar vieną tokį patį kambarį. Ir norint surasti tikrąjį išėjimą reikia rinktis tarp visiško naivumo ir begalinės erudicijos. Tačiau šie poliai per daug toli, kad pavyktų prie jų prisigretinti jais neįtikėjus. Čia reikia kažko daugiau.

Ir tas daugiau, atrodo, ima lietis būtent dabar, būtent šiomis eilutėmis, kada pajunti, jog pradeda veikti tekste užkoduoti burtažodžiai. Esi gyvas, nes teksto nedaug. Nes jeigu jo būtų daugiau, greičiausiai nuskęstum su visomis išankstinėmis nuostatomis ir visais abejojančiais vidaus balsais.

Bet grįžkime į fizinį pasaulį ir kalbėkime apie fizinius dalykus. Tokius, kaip fizinis knygos kūnas, kuris šiuo atveju tikrai gražus ir malonus liesti, laikyti rankose, glausti. Kompaktiškas, lengvai telpantis į rankinę ir puikiai tinkantis pabrėžti statusą visuomenėje. Nes juk net nebūtina šios knygos skaityti, užtenka ją turėti ir jau galėsite jaustis šiek tiek nuraminę sielą.

Tuo tarpu man ramybės neduoda tarp perskaitytų eilučių rastos užuominos. Kirba kažkur viduje, krapštosi, verčia ieškoti kitų šio autoriaus knygų, sakydamos, kad ši – tik jų šešėlis, tik priešaušris.

Toks ir patarimas – neskaitykite šios, kol neperskaitėte bent kelių kitų. O kai perskaitysite jas, jau, tikiu, žinosite ir neabejosite, ar norite skaityti šią.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Historia universal de la infamia.
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m. (originalas – 1995 m.)

(c) veikiantis

kai-balandis-buvo-papuga_z1Prieinu vakarais prie knygų lentynos ir vis paskaitau po kelis šios knygos puslapius. Nors autorius turbūt pataisytų, kad ne po kelis puslapius, o po kelias plunksnas, nes tai – tik iš dalies knyga. Iš kitos dalies – tai balandis, kuris buvo papūga. O toks sąmojis jau ne tik puikiai tinka į knygos kontekstą, bet ir ragina jos nepamiršti bei mintimis vis sugrįžti.

Pasak autoriaus, knyga skirta 5-12 metų amžiaus vaikams, tačiau skaitau ją seniai peržengęs šią ribą. Ir skaitau sau – labiau nei kitiems, nes tie kiti – dar per maži. Tačiau skaitydamas nevalingai pradedu vertinti, ar knyga tiems dar per mažiems patiks, kai jie truputį ūgtelės.

Tuo pačiu skaitau mėgindamas suvokti (o gal – tik prisiminti), kas tai per daiktas yra knyga vaikams ir su kuo ji valgoma. Skaitau ir pagaunu save besišypsantį nuo knygoje aprašomų nuotykių, besimėgaujantį skaldomais pokštais.

Puiku, kad tiek nuotykiai, tiek pokštai – netikėti ir paprasti, tačiau užklumpantys skaitytoją visai nepasiruošusį. Jei nusišypsau aš, vaikai nusišypsos daug kartų labiau. O šypsenos ir juokas tokioms knygoms, matyt, pats didžiausias įvertinimas ir variklis, skatinantis nesustoti.

„- Buvai puikus papūgos piratas, Bebarzdi, – liūdnai tarė Stepas.

– O tu buvai puiki pirato… Po šimts picų su jūros gėrybėmis – juk aš piratas! O piratai lengvai nepasiduoda!“

Skaityti tikrai įdomu, istorija neperkrauta painiais siužeto vingiais, ganėtinai nuosekli, neabejotinai juokinga. Gal tik su iliustracijomis, atrodo, ne visai pasisekė ir jos nesiekia teksto lygio, tačiau įsiskaičius, akis pripranta ir visos iliustracijos atrodo lyg čia buvusios – taiklios ir taikliai vaikiškos.

Žodžiu, tai – graži, vaikiška, nuotaikinga istorija. O kad būtų dar paprasčiau, viskas suskaldyta į trumpus prieš miegą puikiai skaitytinus skyrius su atskirais epizodais.

Man patiko. Tik ar patiktų vaikams? Nesijaučiu pakankamai kompetentingas tai įvertinti, todėl atsiverčiu autoriaus Facebook paskyrą ir pamatau nuotraukas iš jo kelionių po įvairias mokyklas ir darželius, kur jis skaito vaikams savo bei kitų autorių kūrybą. Nuotraukose – vaikų šypsenos. Kas jau kas, bet šypsenos nemeluoja, todėl galima neabejoti – autorius tikrai mėgstamas! O jeigu mėgstamas pats, vadinasi, mėgstamos ir jo vaikiškos knygos, kurių jis parašė jau visas tris (susiraskite jas!).

O pabaigai turbūt verta pridurti, kad ši knyga nemoralizuoja, nemoko ir neaiškina kaip gyventi. Tiesiog linksminasi, todėl visiems, kurie nori to paties, ji tikrai pakeliui. Gero skaitymo!

Kita informacija:
Puslapiai:
104 psl.
Leidykla: Dominicus Lituanus
Metai: 2016 m.

(c) veikiantis