slimani-zmogedros-sodeIš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės 🙂

„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“

Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.

Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per  greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.

Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.

Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.

Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.

„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“

Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).

O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Dans le jardin de l’ogre
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Reklama

Faktotumas_medium

Antroji Charles Bukowski knyga iš eilės. Toks pats puikus viršelis, toks pats puikus įpakavimas. Tokia pati nuojauta prieš knygą atsiverčiant – nebūtin besiritančio pasaulio.

Priešingai nei Dailiausia moteris mieste, tai – ne atskirų apsakymų rinkinys, o tęstinis romanas. Nors atskiri jo skyriai ir galėtų išaugti į savarankiškus tekstus, čia jie visi susiūti storais juodais siūlais, kurie neleidžia ištrūkti ir išsisklaidyti pavėjui. Tie siūlai ir išlaiko pagrindinę siužetinę (nors gal reiktų sakyti – gyvenimo) liniją. Susieja epizodus su veikėjais, neleidžia vieniems nuo kitų pabėgti ir pranykus atkampiose užuovėjose nepastebėtiems pasigerti.

Kad autorius savo tekstais liudija asmeninį gyvenimą įrodo ir tai, jog kai kurios aprašomų istorijų detalės jau girdėtos bei skaitytos, kad ir toje pačioje Dailiausioje moteryje mieste. Todėl nekyla abejonių, viskas tikra ir patirta, o autoriaus atmintis, tokiu atveju, yra tiek ginklas, tiek jau šiek tiek sueižėjęs skydas. Nes, iš vienos pusės, be geros atminties tokia knyga negalėtų gimti, tačiau iš kitos – ši jau trūkinėja ir ne visada atrinkdama bei tinkamai išrūšiuodama savyje talpinamą informaciją pradeda kartotis. Tačiau tai tik dar vienas įrodymas, kad kūnas, su kuriuo šie tekstai sukabinti, nėra lengvas. Jis sunkus ir jam nuolat reikia padėti. Su juo nuolat reikia kovoti. Tarsi su tuo pilku nepajudinamu debesiu. Tarsi su ta neišvengiama žemės trauka.

„Pakilau namo. Švietė mėnesiena. Mano žingsniai aidėjo tuščioje gatvėje. Garsas buvo toks, lyg kažkas sektų iš paskos. Apsižvalgiau. Klydau. Buvau vienui vienas.“

Tai romanas apie rutiną. Netgi ten, kur jos, iš pirmo žvilgsnio, nėra ir negalėtų būti. Knyga kaip gyvas įrodymas, kad bet kas, net ir patys keisčiausi nutikimai, netikėčiausi išgėrinėjimai, muštynės ar pirmą kartą matomi nepažįstamieji gali tapti rutina, jeigu yra linkę kartotis. Tuo pačiu, tai elementarus pavyzdys, kad viskas yra linkę kartotis ir tėra baigtinė aibė, o jeigu atrodo priešingai, vadinasi, žvelgiame nepakankamai plačiai.

Šio romano siužetas cikliškas ir tie ciklai labai paprasti. Viskas prasideda nuo naujo darbo paieškų, tuomet šis randamas, susipažįstama su darbine aplinka, o tada – keletas skanesnių epizodų po kurių visada seka atleidimas. O po to viskas vėl kartojasi – naujos paieškos, atradimai ir t.t. Tarp nesustabdomai besisukančių smagračių įsipina alkoholis, neaiškūs barai, vienadieniai prašalaičiai ir prašalaitės, akimirkos euforija ir pykinimą keliantis svaigulys. Su kuriuo susitaikoma ir susigyvenama, tampama vienu kūnu ir, aišku, krauju.

Ir jeigu dar pradžioje naiviai tikiesi, vėliau supranti – čia nėra ir nebus užuominų apie šviesą tunelio gale. Ji neaktuali ir nesiekiama. Ji kaip sąmonė, kuri kas kartą išsijungia, kai kūnas pavargsta ir atsisako kovoti su nuodais.

Bet jeigu ne tai, tuomet kas aktualu? – kažkas paklaus.

Ogi, tik tai, kas vyksta čia ir dabar. – kažkas atsakys. – Tai reiškia, pažemėje girgždantys akmenys, kuriais velkasi mūsų kojos.

Į kur velkasi? – kažkas paklaus dar kartą.

Jokio skirtumo. – kažkas dar kartą atsakys. – Svarbiausia nesustoti.

Be viso to, kas vyksta (o gal kaip tik – nevyksta), šis romanas dar primena, kiek daug pasaulyje yra įvairiausių darbų. Daugelio kurių nepastebime, nematome, ir net nepagalvojame, kad jie iš viso egzistuoja. Tačiau visi jie yra čia – tarp mūsų. Visai kaip ir tuos darbus dirbantys žmonės.

O tai – jau žingsnis prie kitų, galbūt daug reikšmingesnių, apmąstymų.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Factotum
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Dailiausia_moteris_mieste

Visų pirma, apie knygos išvaizdą – ji puiki. Gražus, akį traukiantis viršelis ir laminuotė (kad negalėtum pavartyti knygyne), suteikianti neskaitytai knygai dar daugiau paslapties. Taip ir norisi tą celofaną nulupti ir išpakuoti Dailiausią moterį mieste kaip dovaną, pamatyti kas slepiasi jos viduje. Bet tuo pačiu norisi jos neliesti ir palikti tokią, kokia yra, amžiams. Tarsi paveikslėlį lentynoje į kurį gražu pažiūrėti ir kuriuo smagu pasidžiaugti jo net neliečiant (šiuo atveju, net neskaitant). Žodžiu, skaitytojas, paėmęs knygą į savo rankas, atsiduria tarp dviejų ugnių, o lupdamas įpakavimą supranta – kelio atgal nebėra.

Kalbant apie tekstą, jis pagauna ir nusineša tave it srauni upė. Buitiški dialogai, neįpareigojančios situacijos. Srovė srauni, todėl niekas ir neverčia žvalgytis gelmės, paprasčiausiai rodo tau nuotraukas, kuriose atspaustas gyvenimas. Iš tam tikro kampo. Tam tikra plokštuma. O kad būtų paprasčiau viską suvirškinti, tas vaizdas susmulkinamas, sumalamas ir paverčiamas žodžiais, kuriuos daug lengviau ir saugiau įsileisti į vidų negu apčiuopiamas patirtis.

Neturintiesiems reikiamų dantų, viskas pertrinta ir sumalta, tuo tarpu turintiesiems belieka šypsotis ir neatskleisti savo paslapčių. Belieka šnabždėtis tarpusavyje, kad, klausyk, gal ir man taip buvo nutikę. Tačiau visa tai – melas, nes jeigu ir nutiko, tai tikrai ne taip, gal tik vos vos panašiai. Tačiau tas panašumas greičiausiai toks tolimas ir neryškus, kad vargu ar palyginsi. Nes tie, kurių patirtys iš tiesų tokios pat, vargu ar atsivers tokią (ar bet kokią kitą) knygą ir vargu ar atras laiko skaitymui. Jie išsislapstę paribiuose ir pakampėse. Spūdina gatvėse nunėrę galvas kažkur tarp eilučių, bet tikrai ne jose.

Knygos mėsa – tai fizinė stimuliacija. Seksas, nuolatinis girtumas, girtėjimas ir girtavimas pateikiami be jokios egzotikos, paverčiami paprasčiausia mechanika. Iš tos mechanikos ir sukonstruota knyga. Iš nedidelių apsakymų, laviruojančių ant tik numanomos ribos tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulių.

Ir nors daugelis istorijų gali šokiruoti savo nuogumu, įsiskaičius, įmanu pajusti, kad autorius norėjo parodyti daugiau negu matosi iš pirmo žvilgsnio. Ne tik paviršių, bet ir esmę, plytinčią kažkur giluminiuose sluoksniuose. Ji retsykiais švysteli prieš akis, o tada neria gelmėn, ir jeigu suspėsi įsitverti, pamatysi daugiau negu žėrintys vandens purslai. O jeigu pasistengsi ir laikysiesi įsikibęs pakankamai ilgai, galiausiai išvysi save. Nuogą, stovintį priešais veidrodį ir garsiai išpažįstantį sau savo baimes.

„visas viešbutis buvo pilnutėlis tokių kaip mes žmonių – žmonių, kurie maukė vyną, dulkinosi ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jų laukia toliau. retkarčiais kuris nors iš jų iššokdavo pro langą.“

Tokia ir knyga. Pilna sekso, alkoholio ir mėginimų susivokti, kas lieka iš gyvenimo atėmus šiuos du kintamuosius. Deromantizavus juos.

Ši knyga patiks tikrai ne visiems, nes ne visi ištvers, ne visi norės laikytis įsikibę apnuoginto nervo, nuo kurio nuolat justi dirglumas ir skaudesys. Ir tikrai ne visi norės atsidurti knygos pasaulyje. Net jeigu per atstumą. Net jeigu ir stebėtojų vaidmenyse.

Taigi, būkite atsargūs. Nes čia nėra jokio stebuklo, tik juodas, apniukęs dangus. Primityviausi poreikiai ir iš paskutiniųjų sutelktos pastangos prastumti dar vieną dieną. Pradžioje tai privers apsvaigti arba bent įsigeisti apsvaigimo, o tuomet prasidės pagirios ir viskas priklausys nuo to, kaip mokama su jomis susitvarkyti. Nes lygiai taip pavyks susitvarkyti ir su knyga. Su jos metamu šešėliu. Su joje tarpstančiais gyvenimo likučiais.

Vertinimas: 8,2 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

karmelio

„Nemažai žmonių mėgsta daug kalbėti ir girtis savo nuopelnais. Visi mes tą mėgstame. Ir yra žmonių, kurie tyli ir tiesiog būna šalia, o kai reikia, paduoda servetėlę.“

Knygą pradedu skaityti kaip romaną (?), bet jau labai greitai suprantu, kad tai – savotiškas dienoraštis. Ir net to žodžio „savotiškas“ nereikia. Dienoraštis ir tiek. Išsipūtusi palapinė, plevėsuojanti vėjyje, kurią prie žemės laiko tik kuoliukai – realūs žmonės ir, norisi tikėti, realūs įvykiai. O jeigu norisi tikėti, tai, suprantama, ir tiki.

Su Bleizgiu yra taip, kad visas jo rašymas visų pirma skirtas sau ir turi kažkokią pirmapradę, daug aukštesnę prasmę ir paskirtį. Juo jis apvalo save, apsinuogina ir išsivanoja tarsi pirtyje, gelbstisi. O visa, kas vyksta po to, t.y. knygos, skaitytojai ir t.t., tėra šalutinis produktas, kurio nebuvimas autoriaus, panašu, labai ir nenuliūdintų. Nes jau vien rašydamas jis pasiekia savo, t.y. išsirašo. Ir kaip puiku, kad tai įdomu ne tik jam, bet ir trečiajam asmeniui, t.y. skaitytojui, kuris žvelgdamas kiaurai autorių šio ištartuose žodžiuose atranda ir dalelę savęs, ir pats pasijunta šiek tiek pakylėtas, šiek tiek apsinuoginęs, šiek tiek apsivalęs.

Knygoje daug religijos. Nors, iš tiesų, ne knygoje, bet Bleizgio gyvenime. Tuo tarpu knygoje – tik šio gyvenimo atspindžiai, tik trupiniai, lyginti su tuo, kas lieka neparašyta. Bet ir tų trupinių skaitytojui pilnai pakanka. Jie pažyra per įvairias patirtis, išgyvenimus, aliuzijas. Jie paskatina prisiminti ir savo tikėjimą. Savo religiją. Paskatina, primena, bando paaiškinti, parodyti kelią. Nors ne tiek parodyti, kiek papasakoti apie savąjį ir pastebėti, kad tavasis nedaug kuo skiriasi.

„Žmonės sako, kad pelargonijų lapai yra senos mergos kvapo. O man patinka tas kvapas.
Būna, kad jį užuodžiu, kai po poezijos vakaro pasirašinėju ant knygų.“

Skaityti nėra lengva, tačiau kiek kitokia, nei būtų galima pagalvoti, prasme. Skaitydamas šią knygą sutrinki ne dėl kokių nors techninių ar paviršinių aspektų, o dėl įtampos. Jauti, kad autorius tave bando, testuoja, kažkam ruošia. Rodo kokių smūgių būna ir kaip jų išvengti. Bet tu juk protingas ir supranti, kad visa tai – fikcija, nes norint tinkamai (tikrai tinkamai) pasiruošti, neužtenka vieną kartą perskaityti. Akivaizdu, jeigu tokie smūgiai tave ištiktų, niekaip nuo jų neišsisuktum. Todėl skaitai atsargiai, tarsi ruošdamasis kažkam. Akistatai. Susitikimui. Ruošiesi tam, kam neįmanoma pasiruošti. Iš čia ir nerimas, abejonė. Iš čia ir jausmas, kad gyveni.

„Dar kepiausi varškėčių, tik neypatingai pavyko. Varškė buvo drėgna, įdėjau per mažai miltų, todėl varškėčiai išėjo skystoki, valgiau raukydamasis.“

O štai čia yra vieta, kuri man perlaužia knygą. Tas „valgiau raukydamasis“ atveria daug daugiau negu buvo sumanyta (?). Bet juk kiekvienam savo, galvoju ir sustoju šioje vietoje ilgesniam laikui. Tai vieta, kuri nesiderina su kitais autoriaus piešiamais vaizdiniais. Tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Bet tuo pačiu ir tarsi viską patvirtinta, pagrindžia, įrodo. Tas „valgiau raukydamasis“ čia tarsi plyšys, pro kurį pažvelgus matosi tikrasis žmogus. Daug panašesnis į tave negu galėjai kada nors pagalvoti. Keista ir juokinga? Galbūt. Tačiau tai – mano raktas į knygą. Tai – sprendinys. Tai – atsakymas. Pro šią vietą įžengiu į vidų ir vidus įžengia į mane. Tai taip paprasta, kad net sunku užrašyti ir paaiškinti. Kuo paprasčiau, tuo sudėtingiau – dar kartą pasiteisina posakis.

Knyga iš tų, kurias skaityti gera, o užversti sunku. Ji artima, nors tas artumas ir šiek tiek grėsmingas, nes paskui jį seka didelis šešėlis. Daug didesnis už pačią knygą. Didesnis, o gal net didžiausias. Ir skaitydamas visada žinai, kad jis greta. Kad jis čia. Kad jis niekur nedingo. Šešėlis, Karmelio kalno.

Jis įkvepia lygiai tiek, kiek gąsdina ir gąsdina lygiai tiek, kiek išgelbsti. Jis – tai tu. Dabar ir visados.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

berniukas_su_smuiku_internetui

„Karininkas įsakė kareiviui gražinti smuiką ir norėdamas įsitikinti, kad tėvas sako teisybę, liepė man pagriežti. Stovėjau vidury kiemo ir, kareiviams tempiant, kraunant, niokojant mūsų turtą, griežiau, o iš akių man byrėjo ašaros.“

Nuo pačių pradžių jaučiasi, kad knyga nebus lengva ir pramoginė. Ji bus rimta, gyva, tikra. Jau vien iš žodžių, kuriais ji prasideda („Žvarbią 1942 metų žiemos naktį <…>“), galima nutuokti, kad tai bus neeilinė istorija. Jochanano Faino istorija. Žydo, kuris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Žydo, kuris tuomet buvo tik berniukas, tačiau kurio akys per kelerius metus pamatė daugiau negu daugeliui pavyksta pamatyti per visą gyvenimą.

Šioje knygoje kalba faktai. Čia nepilstoma iš tuščio į kiaurą, o tiesiog pasakojama kadaise nutikusi istorija. Bet juk tai – ne istorija! – norisi sušukti. – Tai – gyvenimas. Jo liudijimas. Niekaip neišdžiūstantys atminties ežerai.

Getas, lietuvis, gelbstintis žydus, nuolatinė rizika, netikrumas dėl ateities, kova už gyvybę – viskas trapu ir lengvai sugriaunama. Skaitai ir jauti tą šaltį, tuos žmones ir negali patikėti nuostabiais (o kartais – itin žiauriais) atsitiktinumais, apšviečiančiais kai kurių žmonių gyvenimus. Atsitiktinumais, kurie šiurpias aplinkybes paverčia dar šiurpesnėm. Atsitiktinumais, gelbstinčiais lygiai taip pat kaip pražudančiais.

Nepaisant įvykių sodrumo, autorius savo istoriją pasakoja ramiai, pernelyg neskubėdamas, tačiau ir niekur nenuklysdamas. Jis dalinasi. Išpakuoja ir rodo dovanas, kurių kiti negavo ir nepatyrė. Dovanas, kurias ne visada galėtum pavadinti dovanomis.

Viskas suskaidyta į trumpus epizodus, kurie skaitosi greitai ir įdomiai. Ir pabaigus vieną iš karto norisi imtis kito. Nors sakyti „įdomiai“ ne visai apsiverčia liežuvis, nes įvykiai – kraupūs. Tikri. Tokie tikri, kad net sunku patikėti. Skaitydamas jauti, kad iš tikrųjų niekada nesuvoksi aprašomų situacijų rimtumo, nes šis paprasčiausiai nesuvokiamas, jeigu nesi ten buvęs ir viso to patyręs. Gali jomis patikėti (ar net įtikėti), bet tai ir tebus patikėjimas (ar įtikėjimas), kuris yra visai kas kita nei patyrimas.

O jeigu skaitydamas pernelyg pasineri į tekstą ir nuklysti nuo realybės, į ją tave grąžina tokie akcentai, kaip autentiškos aprašomų žmonių ir vietų nuotraukos arba tekste cituojami kadaise rašyti laiškai. Ir tada pasikartoji sau, kad čia viskas tikra. Kitaip ir negalėtų būti. Net jeigu to labai norėtum.

„Visi mes žinome, kaip turi elgtis idealus literatūrinis herojus. Jis privalo narsiai kautis savo teisingoje kovoje ir nepakliūti į nelaisvę; privalo atlaikyti bet kokį tardymą, bet kokius kankinimus ir neišduoti savo draugų; skęstant laivui privalo paskutinis lipti į gelbėjimosi valtį, o jeigu jis kapitonas – gal net nuskęsti kartu su laivu. Apie herojus prirašyta tiek ir tiek. Tačiau didvyrių ir herojų – vienetai, o visi kiti yra paprasti žmonės, trokštantys gyventi, kaip tie iš Jono slėptuvės.“

Tai – liudijimas. Ir jau ne tiek sau, kiek kitiems. Kad tai, kas įvyko, nebūtų pamiršta. Bet pagrindinis dėmesys čia vis tik kreipiamas ne į tą tamsiąją pusę (ji akivaizdi), bet į herojiškąją, gerąją – į išsigelbėjimą, į žmones, kurie prie to prisidėjo. Ši knyga – tai jų atminimo įamžinimas.

Skaitant ir vėl esi supurtomas režimo, ištikusio Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, absurdiškumo. Jis grubus. Bukas. Bejausmis. Ir žodžiais to režimo neaprašysi. Beprasmiška ir beviltiška kova prieš jį buvo vienintelis, nors ir labai trapus, būdas išgyventi. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai grąžina mane mintimis į Julian Barnes knygą. Tarsi papildo ją, apnuogina dar vieną kruviną režimo kampą.

Tuo tarpu ši knyga – puiki, paliekanti ryškų pėdsaką. Ir tekstas čia dar nėra viskas. Tiesiog būtina paminėti, kad viduje pasilieka ne vien jis, bet ir knygą užvertus tave pasitinkantis žvilgsnis. Geras, ramus, tikras. Tai – knygos žvilgsnis. Tai daugybę išbandymų patyręs žvilgsnis. Tai berniuko, nuo knygos viršelio, žvilgsnis. Berniuko, kuris išgyveno ne vien tam, kad išgyventų, bet ir tam, kad viską paliudytų. Kad liktų žmogumi. Apie tai ir yra ši knyga – apie išlikimą, apie žmogiškumą, kad ir koks jis bebūtų. Perskaitykite. Būtinai tai padarykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Na’ar ‘im kinor
Vertėja/Vertėjas: Ina Preiskel, Arvydas Sabonis
Puslapiai: 304 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m. (originalas – 2006 m.)

(c) veikiantis

misteris-gvynas-1Alessandro Baricco knygas paskutinį kartą skaičiau vėlyvoje paauglystėje. Ir būtent ne knygą, o knygas. Visas, kurias galėjau rasti. Buvau jaunas, naivus, mylėjau šį autorių ir džiaugiausi jo tekstais. Tačiau metai bėgo, perskaitytų knygų sąrašas plėtėsi, keitėsi įpročiai. Tarp visų šių pokyčių išryškėjo ir suvokimas, kad Alessandro Baricco – romantiškas filosofas, kurio knygos – labiau pop negu rimtoji literatūra. Labiau saldainio paviršius ar net popierėlis negu karamelė viduje. Todėl natūraliai ėmiau domėtis kitais ir kitaip.

Tačiau visai neseniai, benaršant nukainotų knygų stirtas, viename centrinių knygynų aptikau Misterį Gvyną. Nekainuojanti nė dviejų eurų! Viso labo ledų porcija (ir net ne pati brangiausia)! Kokie laikai! – norėjosi sušukti. – Kokie laikai!

Ir sušukau viduje, ir nebepaleidau knygos iš rankų. O sėsdamas į traukinį atsiverčiau ją nostalgijos sklidinomis akimis. Mano ir autoriaus pažintis buvo likusi giliai praeityje, todėl jaučiausi nedrąsiai, nežinojau, ar bepažinsime vienas kitą, ar besutaps mūsų biolaukai ir energetinės bangos.

“Jis turėjo idėją, ir net ganėtinai išsamią. Gal jam trūko tik vieno žingsnio, bet prielaida, kaip veikti, jau buvo gerai įsišaknijusi jo galvoje.“

Knygos siužetas realus, tačiau atrodo it būtų fantastinis. O gal kaip tik – fantastinis, tik įvilktas į realų rūbą. Vienaip ar kitaip, intriguoja nuo pačios pradžios. Ir autoriaus paveikslas greitai vėl pradeda regėtis ne kaip romantiško pop-filosofo, o kaip nepailstančio nuotykių ieškotojo, atveriančio nuotykį, kuriam negali likti abejingas. Ši knyga tokia ir yra – nuotykis. Ir kuo toliau, tuo įdomiau sekti jo pėdsakais.

O tiksliau – pagrindinio veikėjo pėdsakais. Rašytojo, nusprendusio neberašyti romanų, bet vietoje to kurti portretus. Tik jų nepiešiant, o užrašant. Kaip ir skaitytojas, pagrindinis veikėjas pats pradžioje klaidžioja mintyse galvodamas kaip tai padaryti. Ir iš tiesų – sunku žodžiais paaiškinti tai, kas vyksta. O kad paaiškintum, neužtenka perskaityti, reikia dar ir pajusti.

„- Tik jau nereikia, aš per sena. Nereikia pasidėti su senu, tai per sunku.

– Jūs ne sena. Jūs mirusi.

Moteris patraukė pečiais.

– Mirtis – tai tinkamiausias senėjimo būdas.“

Knyga mistiška. Skaitydamas ją jautiesi tarsi peržengęs kažkokį slenkstį ir atsidūręs visai kitame pasaulyje. Tačiau svarbiausia čia ne tai, o kad tas pasaulis tau be galo patinka. Jis artimas, bet tuo pačiu trapus, todėl būdamas jame elgiesi atsargiai ir tas atsargumas verčia galvoti, ar tik nepavyktų to pasaulio perkelti į tikrąjį. O netrukus abejoji savimi, kad gal jau pavyko. O netrukus bandai susivokti, kad gal nieko net nereikėjo kelti, nes viskas ir taip visą laiką buvo šalia.

„Nesuveiks, būtų pasakiusi ponia su neperšlampama skarele.

Vis dėlto pasaulis yra keistas, ir skelbimas suveikė.“

Tekstas alsuoja savotiška ramybe ir poetiniu tikslumu. Veiksmas juda lėtai, tarsi po vandeniu. Taip lėtai, kad liečiamos adatos nepraduria, o stiklo šukės – neperrėžia odos. Tai tarsi šokis. Tu paklūsti jam ir supranti, kad šoki net nemokėdamas to daryti. Šoki, sklendi, tarpsti. Ir tau ramu. Taip ramu, kad negalėtum to paaiškinti, tik ištiesti šią knygą kitam ir leisti viskuo įsitikinti pačiam. Nes ištarti žodžiai viską tik sugadintų.

Vietomis knyga netgi hipnotizuoja. Ir jeigu pakankamai įsitrauki, ši knyga lengvai gali įkvėpti siekti savo svajonės, o ypač, jeigu ta svajonė – sunkiai įgyvendinama ir kone nereali.

Tiesa, įsiūbavusi itin stipriai, pabaigoje ji vis tik pristinga srovės ir nepaperka, neišverčia iš valties, nepriverčia gręžtis drabužių. O galėjo! – šauki mintyse. – Galėjo! Nedaug trūko, kad finalas būtų buvęs trankus ir efektingas. Ar bent jau palikęs tave nustėrusį. Nedaug trūko, bet trūko… O ko – ir pats nežinai. Tiesiog stebi, kaip tykiai ir paprastai nurimsta audra stiklinėje. O tu priešingai – negali nusiraminti ir atleisti autoriui, kad suteikė vilčių, bet jų neišpildė. Todėl čia pat kyla noras susiieškoti kitas A. Baricco knygas, viliantis ten atrasti nutrūkusią giją, neištartą atsakymą, neatskleistą šypseną.

Nepaisant visko, šią knygą būtinai perskaitykite. Ypač tokiomis dienomis, kai ledų tikrai nebesinori. Perskaitykite. O jau po to patys nuspręskite, ką darysite toliau.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
MR GWYN
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 157 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

pragaro-virtuves-vaikezai-arba-miegaliai-1

„Niekada nesuabejodavome vienas kito ištikimybe, kurstydavome vienas kitą, sykiu prisigalvodavome bėdų, sykiu iš jų išsikapstydavome, dengdavome draugus nuo kasdienio smurto. Draugystė buvo mūsų gyvenimo taktika.“

Tai istorija apie keturis neišskiriamus draugus. Apie Pragaro virtuvę, taip vadintą Niujorko rajoną, kuriame XX a. viduryje buvo gausu imigrantų iš visos Europos ir kuris garsėjo savo gaujomis bei nusikaltėliais. Gyvenimas ten nebuvo paprastas ir turėjo savo taisykles, tačiau nepaisant grėsmingos išorės, besilaikantieji nerašytų gatvės taisyklių galėjo džiaugtis savotiška ramybe.

Turiu silpnybę knygoms ir kino filmams, kurie paremti tikrais įvykiais, todėl ir ši knyga sudomino jau nuo pratarmės, kurioje liudijamas jos autentiškumas. Tiesa, pradėjus skaityti, autentiškumas tampa slidus, nes juntama sutirštinta autoriaus nostalgija aprašomiems laikams. O tai – pavojinga riba, nes praradus pusiausvyrą nostalgija lengvai gali virsti vien tik pačiam autoriui įdomiu minčių kratiniu. Tačiau šioje knygoje to pavyksta išvengti, autorius išsilaiko ant skersinio, užburia tave ir neleidžia nukreipti akių į šoną.

Jeigu įsigyveni į tekstą (o tai visai nesunku), greitai pajunti įtampą. Supranti, kad visi, kurie kalba, iš tikrųjų turi ką pasakyti. Ir ta jų kalba, tie žodžiai, – tai nuogas laidas, kurį palietęs jauti švelnų, tačiau baimę keliantį krėtimą. Ir jau nebegali to laido, tos knygos paleisti, tačiau tuo pačiu bijai, kad įsitversi per stipriai ir atitekanti srovė tave paveiks negrįžtamai.

„Jei nori rolsroiso, važiuoji į Angliją ar kur kitur po velnių, kur juos gamina, – svarstė Storasis Mančas. – Jei nori šampano, keliauji aplankyti prancūzų. Jei reikia pinigų, susirandi žydą. Bet jei užsigeidei purvo, padugnių, pavožtų po akmeniu, paslapties, kurios niekam nesinori žinoti, jeigu tu nori viso to ir nori greitai, tėra vienintelė vieta, kur reikia traukti, – Pragaro virtuvė.“

Autorius neapsiriboja pragmatišku savo gyvenimo atpasakojimu. Jis žengia toliau ir padaro tą gyvenimą įdomų ne tik sau, bet ir kitiems. Prasidėjęs nuo nekaltų vaikiškų žaidimų, siužetas užpildomas įvairiais išbandymais bei nuotykiais, kol šie galiausiai priveda prie berniukų kolonijos į kurią ir papuola ketveriukė. O ten – jau visai kita istorija, kurią perleisdamas per save skaitytojas ir pats sulaukia ne vieno išbandymo.

Neaišku kiek autentiškumo paaukojama, tačiau intriga sukuriama. Ir net ne viena. Dvi. Trys. O gal ir visos keturios, kurių gijos, lekiant knygos puslapiais, galiausiai susiveja į vieną storą virvę, apraizgančią kojas, rankas, likusį kūną ir, atrodo, nebegalėsi išsivaduoti. Kita vertus, to visai ir nenori.

Nepaisant keleto nukrypimų (vietomis siužetas atrodo kiek pritemptas, kad būtų patrauklesnis skaitytojui; vietomis pats turi sugalvoti ir pateisinti aprašomų situacijų realumą), knyga puiki, pagaunanti ir nukelianti tave į ją. Leidžianti joje apsigyventi ir prisijaukinti ten aprašomas vietas bei žmones. Kitaip tariant, sukurianti iliuziją, kuria imi ir patiki. Ir patikėjęs jauti kaip gyvenimas plaukia pro šalį. Srūva pro pirštus ir akis. Su visais savo pakilimais ir nuopuoliais. Su džiaugsmu, kurio šaknys glūdi tamsioje žemėje. Tačiau be tų šaknų nebūtų patirties. O be patirties – jausmo, suteikiančio viltį. Jos dabar ir esi įsitvėręs. Vilties tarsi knygos ir knygos tarsi vilties.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Sleepers
Vertėja/Vertėjas: Milda Dyke, Irena Jomantienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 1996 m.)

(c) veikiantis