pragaro-virtuves-vaikezai-arba-miegaliai-1

„Niekada nesuabejodavome vienas kito ištikimybe, kurstydavome vienas kitą, sykiu prisigalvodavome bėdų, sykiu iš jų išsikapstydavome, dengdavome draugus nuo kasdienio smurto. Draugystė buvo mūsų gyvenimo taktika.“

Tai istorija apie keturis neišskiriamus draugus. Apie Pragaro virtuvę, taip vadintą Niujorko rajoną, kuriame XX a. viduryje buvo gausu imigrantų iš visos Europos ir kuris garsėjo savo gaujomis bei nusikaltėliais. Gyvenimas ten nebuvo paprastas ir turėjo savo taisykles, tačiau nepaisant grėsmingos išorės, besilaikantieji nerašytų gatvės taisyklių galėjo džiaugtis savotiška ramybe.

Turiu silpnybę knygoms ir kino filmams, kurie paremti tikrais įvykiais, todėl ir ši knyga sudomino jau nuo pratarmės, kurioje liudijamas jos autentiškumas. Tiesa, pradėjus skaityti, autentiškumas tampa slidus, nes juntama sutirštinta autoriaus nostalgija aprašomiems laikams. O tai – pavojinga riba, nes praradus pusiausvyrą nostalgija lengvai gali virsti vien tik pačiam autoriui įdomiu minčių kratiniu. Tačiau šioje knygoje to pavyksta išvengti, autorius išsilaiko ant skersinio, užburia tave ir neleidžia nukreipti akių į šoną.

Jeigu įsigyveni į tekstą (o tai visai nesunku), greitai pajunti įtampą. Supranti, kad visi, kurie kalba, iš tikrųjų turi ką pasakyti. Ir ta jų kalba, tie žodžiai, – tai nuogas laidas, kurį palietęs jauti švelnų, tačiau baimę keliantį krėtimą. Ir jau nebegali to laido, tos knygos paleisti, tačiau tuo pačiu bijai, kad įsitversi per stipriai ir atitekanti srovė tave paveiks negrįžtamai.

„Jei nori rolsroiso, važiuoji į Angliją ar kur kitur po velnių, kur juos gamina, – svarstė Storasis Mančas. – Jei nori šampano, keliauji aplankyti prancūzų. Jei reikia pinigų, susirandi žydą. Bet jei užsigeidei purvo, padugnių, pavožtų po akmeniu, paslapties, kurios niekam nesinori žinoti, jeigu tu nori viso to ir nori greitai, tėra vienintelė vieta, kur reikia traukti, – Pragaro virtuvė.“

Autorius neapsiriboja pragmatišku savo gyvenimo atpasakojimu. Jis žengia toliau ir padaro tą gyvenimą įdomų ne tik sau, bet ir kitiems. Prasidėjęs nuo nekaltų vaikiškų žaidimų, siužetas užpildomas įvairiais išbandymais bei nuotykiais, kol šie galiausiai priveda prie berniukų kolonijos į kurią ir papuola ketveriukė. O ten – jau visai kita istorija, kurią perleisdamas per save skaitytojas ir pats sulaukia ne vieno išbandymo.

Neaišku kiek autentiškumo paaukojama, tačiau intriga sukuriama. Ir net ne viena. Dvi. Trys. O gal ir visos keturios, kurių gijos, lekiant knygos puslapiais, galiausiai susiveja į vieną storą virvę, apraizgančią kojas, rankas, likusį kūną ir, atrodo, nebegalėsi išsivaduoti. Kita vertus, to visai ir nenori.

Nepaisant keleto nukrypimų (vietomis siužetas atrodo kiek pritemptas, kad būtų patrauklesnis skaitytojui; vietomis pats turi sugalvoti ir pateisinti aprašomų situacijų realumą), knyga puiki, pagaunanti ir nukelianti tave į ją. Leidžianti joje apsigyventi ir prisijaukinti ten aprašomas vietas bei žmones. Kitaip tariant, sukurianti iliuziją, kuria imi ir patiki. Ir patikėjęs jauti kaip gyvenimas plaukia pro šalį. Srūva pro pirštus ir akis. Su visais savo pakilimais ir nuopuoliais. Su džiaugsmu, kurio šaknys glūdi tamsioje žemėje. Tačiau be tų šaknų nebūtų patirties. O be patirties – jausmo, suteikiančio viltį. Jos dabar ir esi įsitvėręs. Vilties tarsi knygos ir knygos tarsi vilties.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Sleepers
Vertėja/Vertėjas: Milda Dyke, Irena Jomantienė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 1996 m.)

(c) veikiantis

Reklama

penki-kampai-1

Tai – romanas, kuris prasideda be įžangų. Jis griebia tavo žvilgsnį ir metasi pas dvi lovoje besiglamonėjančias moteris. O šios visai nesistengia nuo tavęs paslėpti savo aistros. Tokios ir turi būti romanų pradžios. Be ilgų išvedžiojimų ir apmąstymų. Pradžios, sviedžiančios visus klausimus tiesiai į veidą. O atsakymai, jau žinai, laukia pakeliui.

Tai jau antroji mano skaitoma M. V. Lloso knyga, tačiau kaip ir pirmoji, šis romanas taip pat pasižymi aiškiai išreikštu siužetu. Čia nėra betikslio vandens maišymo ar smėlio sijojimo, kai tekstas kuriamas tik dėl masės. Šiuo atveju tekstas – tarsi žemėlapis ir kiekviena pastraipa jam reikalinga kaip gatvė, kurią reikia įsidėmėti ir prisiminti, kad žinotum iš kur atėjai ir kur eini. Tuo pačiu šis žemėlapis kuria įspūdį, kad aprašomas siužetas galėtų būti realus. O jeigu galėtų, vadinasi, toks ir yra.

Kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, čia vėl karaliauja Peru. Tik šį kartą siužeto atspirties taškas yra tamsioji Peru pusė. O šios kokteilis plakamas iš jau minėtų dviejų moterų, puolusių į nuodėmę, ir iš jų vyrų, vaikystės draugų, besistengiančių vienas kitam padėti. O taip pat iš virš visų galvų sklandančio teroristų ir valdžios šešėlio, išsikerojusios krizės, laukinio kapitalizmo, pigių antraščių ir gilių povandeninių srovių. Kitaip tariant, tai Pietų Amerika, kurios, po tokios knygos, jau nebegali įsivaizduoti kitaip.

„Atėjau jums pasiūlyti bendradarbiauti ir nieko daugiau. Neieškokite penktos katino kojos, žinodamas, kad jis turi keturias.“

Visos gijos susiveda į penkių kampų aikštę, kurioje kiekvienas iš kampų primena bokso ringo kampus ir kovotojus juose, turinčius savas istorijas. Kiekviena jų individuali, tačiau ringas vienas, todėl anksčiau ar vėliau istorijos persipina ir tampa neatskiriamai susijusios.

Skaityti įdomu, skaitydamas net jauti tą karštį, tuos rusvus veidus, tas dulkes, odinių krėslų kvapą. Viskas lyg ir tikra, tačiau svetima, nes ne iš tavo kraujo, o iš to kito, ir todėl nežinai, net negali nuspėti kuo visa tai baigsis.

Tas kitas pasaulis, kurio atšvaitai žavi tiek pat kiek baugina. Vartai juos tarsi istoriją, kuri tau be jokios abejonės nutiktų, jeigu tik įžengtum pro Limos vartus. Tau, nežinančiam žaidimo taisyklių ir nespėsiančiam jų sužinoti, nes viskas vyksta čia ir dabar, be jokio pasiruošimo ar įžangos. Slapti sandėriai, sąskaitų suvedinėjimai, meilė, aistra, šantažas ir apgavystės, kai nėra vieno atsakymo, kurį pasirinkęs galėtumei jaustis ramiai.

O pabaigoje tekstas, vietoje to, kad nusloptų, įsuka tikrą karuselę, kurioje vienus vaizdus mirgėdami keičia kiti. Ir vietoje geismo pasipila kraujas, o šį netrukus pradeda stingdyti baimė, kurią netrukus nugali drąsa. O gal tik – avantiūrizmas. Vienaip ar kitaip, karuselė svaigina ir tau nesinori iš jos ištrūkti.

Bet tai – tik viena monetos pusė. Tuo tarpu kitoje – tipinis atostogų romanas, kurio karštis atslūgsta vos užvertus knygą ir atsidavus ne kažkur tolumoje, o čia ir dabar mus supančio gyvenimo malonumams.

Bet juk kartais kaip tik to ir reikia. Lengvo ir neįpareigojančio skaitymo besibaigiant dar vienai mūsų gyvenimo vasarai.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Cinco esquinas
Vertėja/Vertėjas: Laura Liubinavičiūtė
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

Rugpjūtis jau tradiciškai tampa knygų lentynos valymo metu. Todėl ir šiemet visą rugpjūtį siūlau žemiau pateiktoms knygoms surasti naujus namus. Kai kurios jų – visiškai naujos. Kai kurios – jau šiek tiek nuskaitytos, tačiau dėl to tikrai ne mažiau mylimos. Šį kartą šalia pridedu ir visą eilę žurnalų.

Jeigu randate kažką, ko norėtumėte, tiesiog rašykite knygų lentynos paskyrai FB asmenine žinute.

Taigi, atiduodamos knygos 2017:

 

 

Filozad_viskaisbandziau_minkstas.indd

Tokios knygos į rankas nepakliūna atsitiktinai. Gali jų neieškoti, net nekreipti į jas dėmesio, tačiau, kai aplinkybės susiklosto tinkamai, jos atranda pas tave kelią. Taip nutiko ir šį kartą. Viskam savas laikas, galima sakyti, nes apie pirmąjį šios knygos leidimą nebuvau nieko girdėjęs ir net nenutuokiau, tuo tarpu šis, antrasis, kone iš karto nugulė į mano kuprinę. Galima pagalvoti, kad prieš tai, ši knyga man buvo visiškai aktuali, tačiau dabar, kai jau esu ją perskaitęs, galiu pasakyti, kad tokios knygos negali būti neaktualios.

Bet pradėti vis tik noriu ne nuo turinio, o nuo Comic Sans šrifto, kuris krinta į akis vos atsivertus knygą. Tiesa, iš karto nuraminu, kad tai nėra pagrindinis knygos šriftas ir jo apraiškos – labai minimalios, tačiau pirmasis įspūdis nuteikia mažų mažiausiai keistai, nes šio šrifto naudojimas gali būti pateisinamas tik naivioje jaunystėje, kai ruošdami pamokas turime parengti kokią nors prezentaciją. Baigus mokyklą šio šrifto naudojimas turėtų būti paprasčiausiai draudžiamas 🙂

Tačiau nurašykime tai kaip nedidelį nesusipratimą, nedarantį jokios įtakos knygai, kuri skirta pažinti 1-5 metų amžiaus vaiko psichologiją. Iš esmės knyga paaiškina tai, ką ir patys turėtume natūraliai suprasti, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių pamirštame, neprisimename, o gal – tik nenorime prisiminti.

Knygos autorės darbinė hipotezė formuluojama paprastai – vaikų elgesys, netgi pats ekstremaliausias, pirmiausia tenkina jų augimo poreikius. Geriau ir nepasakysi. O toliau seka perspėjimas, kad nepasitikėtume patarimų dalytojais, kurie mato vienintelį būdą kaip išspręsti konfliktą, susijusį su tėvų ir vaikų santykiais.

Tokia pradžia žada daug. Viskas aišku, logiška, o svarbiausia – priimtina. Tekstas ataidi tai, ką tu ir pats tyliai galvoji. O jeigu ataidi, vadinasi, yra artimas. O jeigu artimas, vadinasi, įdomus.

Ši knyga – tai labiau gairės nei teisingi atsakymai, nes santykiuose teisingų atsakymų nėra. Ir tuo pačiu – visi atsakymai gali būti teisingi, priklausomai nuo aplinkybių. Tokios gairės reikalingos tam, kad būtų lengviau orientuotis įvairiose ribinėse (bet nebūtinai) situacijose, atpažinti jas ir netgi užbėgti joms už akių.

Knygos struktūra tiesiog puiki, nes po pratarmės seka skyrius, kuriame paaiškinama kaip naudotis knyga, jeigu priėjus šią vietą dar kyla kokių nors klausimų. Žodžiu, prieš atkąsdamas tikrąją mėsą, tu jau žinai kokio skonio tikėtis. O tai – vien tik teigiama patirtis, nes gebėjimas aiškiai pateikti norimą informaciją tokioms knygoms yra pagrindinis akcentas.

„Saugoti santykius vis dėlto nereiškia pastangų mylėti vaiką viską jam leidžiant. Esminis kiekvieno vaiko poreikis – jaustis mylimam. Akivaizdu, pasakysite. Taip, bet ne taip jau akivaizdu mažyliui, kuris kasdienybėje dėl daugybės priežasčių nesijaučia mylimas, net jeigu yra mylimas.“

„Gerai žinome, kad vaikas nėra miniatiūrinis suaugęs žmogus, bet būtina pripažinti, jog dažnai priekaištaujame vaikui, kad jis nesielgia kaip suaugęs!“

„Kaprizai, kaip mes tvirtinsime visoje šioje knygoje, iš tiesų yra vaiko smegenų atsakas į per daug sudėtingas jam situacijas.“

Turintieji vaikų lengvai atpažins knygoje aprašomus pavyzdžius ir galės prisiminti kokius sprendimus tuomet priėmė bei pagalvoti, ar atliepė vaiko poreikius tinkamai. Svarbiausia, įžengiant į tokią knygą, būti atviriems ir neužsiblokuoti, jeigu aprašomi dalykai kertasi su jūsų taikoma praktika. Juk, toli gražu, ne viską žinome ir nieko blogo suprasti, kad kažkurioje vietoje buvo galima pasielgti kitaip. Svarbiausia, kad visada galima praplėsti savo akiratį ir išmokti kažką naujo.

Esu nustebęs, kad tokia knyga pas mane pakliuvo tik dabar. Nes tai – puiki knyga. Aiški, lengvai perskaitoma, suprantama. Su labai taktiškomis ir nuotaikingomis iliustracijomis. Su puikia struktūra ir tiksliai sudėliotais akcentais.

Ir nors su daugeliu knygoje minimų situacijų susidorojame natūraliai, jų pakartotinis iškėlimas yra labai gera praktika, nes ragina viską dar kartą apgalvoti, tik jau iš tam tikro atstumo. O atstumas padeda pastebėti daugiau. Pastebėti ir apgalvoti, nes, skaitant tokią knygą, to tikrai norisi.

Ji nepadės labiau ar mažiau mylėti vaikų, tik juos suprasti. O būtent geras tarpusavio supratimas ir yra tiesus kelias į harmoningus santykius.

Manau, tokią knygą reikėtų perskaityti ne tik visiems turintiems ar dar tik planuojantiems turėti vaikų, bet ir tiems, kuriems kiekvieną dieną tenka su jais dirbti (darželiuose, parduotuvėse ir pan.). O taip pat ir tiems, kuriems vaikai dar tolima ir nepažinta, o kartais – netgi erzinanti, teritorija. Ir gal kaip tik pirmiausiai tokiems.

Ramia sąžine rekomenduoju visiems, tikėdamas mūsų sąmoningumu, o su juo – ir šviesia ateitimi, žinoma.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
J’ai tout essaye!
Vertėja/Vertėjas: Diana Bučiūtė
Puslapiai: 172 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

mano-tevas-mano-sunus-1

„Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos. Aš irgi pabėgčiau. Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi, ir tas šuo visai neegzistuoja. Palangoje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Palangoje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.“

Likimo ironija. Sėdžiu Palangoje ir skaitau apie Palangą. Apie Povilo Palangą. Apie siurrealią Palangą, kurioje esantis ir skaitantis šią knygą ir pats esu šiek tiek siurrealus. Nes nuėjęs į Palangos biblioteką prie naujienų kaip tyčia randu ne šią, o dar prieš metus išleistą pirmąją Povilo Šklėriaus knygą.

O po to įvyksta buitinis pokalbis, pasibaigiantis tuo, kad iš parduotuvės grįžta žmogus nešinas nauja riedlente, kepimo milteliais ir konservuotų burokėlių stiklainiu. Tą pačią akimirką prisimenu autoriaus išpažinimą apie tai, kad jis netenka ramybės, kai pastebi vieno žmogaus parduotuvėje perkamas prekes, kurios nedera tarpusavyje.

Ir šie dėmenys nori nenori, kuria tą siurrealų pasaulį, kuris iš gyvenimo keliasi į knygą, o iš knygos grįžta atgal į gyvenimą, ir tu jau nebesupranti, ar aprašomi faktai kam nors kada nors nutiko, ar nutinka, ar dar tik nutiks.

Knygą skaitau Palangoje, nors pradėjau iki šios dar likus daugiau nei trims šimtams kilometrų, t.y. Vilniaus geležinkelio stotyje. Pradėjau tarsi kelionę, kurios su nekantrumu jau kurį laiką laukiau.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai antroji per ganėtinai trumpą laiką pasirodžiusi autoriaus knyga. Pats Povilas savo pirmajai knygai („Ko negalima sakyti merginai bare“) goodreads.com puslapyje yra skyręs 4/5 (keturi iš penkių) įvertinimą. Žodžiu, tiki, kad galėjo geriau. O jeigu tiki autorius, kodėl tuo nepatikėjus skaitytojams? Turint omeny, kad tai antroji jauno autoriaus knyga, jai natūraliai kyla visai kitokie reikalavimai negu pirmajai, kurios atsiradimas dar gali būti atsitiktinis. Tuo tarpu antrosios gimimas beveik visada yra nuoseklaus darbo rezultatas.

Ir skaitant tai puikiai matosi, nes ši knyga kitokia. O ypatingai dėl to, kad čia, priešingai negu pirmojoje, daugelis dalykų atrodo labiau išgalvoti nei nutikę pačiam autoriui. Nors taip gali atrodyti dar ir todėl, kad daugelis šių tekstų nebuvo publikuoti Povilo tinklaraštyje ir nekūrė jo legendos. Vienaip ar kitaip, antroje knygos pusėje autorius pagaliau nusimeta pirmąjį asmenį ir prasideda tikroji rašytojo duona.

O šią valgyti skanu. Knyga skaitosi greitai ir sklandžiai, tekstas plaukia pro akis, atrodo, be jokių pastangų. Lengvai sukramtomas, lengvai suvirškinamas, lengvai persmelkiantis tave savo liūdesio dūmais.

„Nuėjęs į virtuvę su telefonu skambina jai, bet ji neatsiliepia. Jis bando kelis kartus, vėliau išgirsta signalą, jog telefonas yra visai išjungtas.

Jis galvoja – padariau, ką galėjau, ir grįžta į kambarį.“

Romanas laviruoja tarp dviejų perspektyvų, laikmečių, galiausiai žmonių. Ir nors artėjant prie pabaigos atrodė, kad siužetui gresia užstrigti bei neišsipildyti, taip nenutinka ir įtampa, virsdama žiežirba parako kambaryje, išsprogdina romaną. Jam pavyko! – norisi sušukti užvertus paskutinį puslapį.

Knygoje itin gražiai žaidžiama miestais, kurių ryškiausiai šviečia Palanga ir Klaipėda, todėl galima sakyti, kad tai – pajūrio romanas. Atostogų? O gal tiesiog toks, kuriame viską suriša ir išriša jūra.

Taip, tai žaidimas. Tik šį kartą Povilas Šklėrius žaidžia ne su savimi, o su skaitytoju. Būdamas geras ir nuoširdus, rašo galvodamas apie tuos, kurie atsivers knygą. Ir nors spaudoje buvo netiesiogiai pašieptas dėl metaforų nenaudojimo, jis nepameta savo stiliaus. Priešingai, augina jį ir augindamas neria giliau nei pirmoji knyga. O aš viliuosi, kad pasilieka oro dar ir tiems kartams, kai jau nebeužteks tik panerti, o norėsis ir iš visų jėgų plaukti tolyn.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai tarsi laimingas loterijos bilietas. Pažiūrėkite, ratas jau sukasi. O dabar eikite ir išsiriskite atsakymus į visus naktimis užmigti neduodančius klausimus patys.

Kita informacija:
Puslapiai:
200 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

tylos-zona-2-1

Na, štai, anksčiau ar vėliau turėjau prieiti ir prie Stephen King knygų. Autoriaus, kurio vardas seniai yra siaubo romanų sinonimas. Autoriaus, pagal kurio knygas masiškai tiražuojami filmai ir kuris be jokios sąžinės graužaties gali vadintis žmogumi legenda.

Lietuvoje Stephen King knygų anksčiau buvo išleista visa aibė (vien sena.lt dabar randu per penkiasdešimt skirtingų pavadinimų). Tačiau bangai atslūgus, paskutiniu metu niekas neverčiama ir neleidžiama. Panašu, kad senųjų leidimų tiražai yra užtvindę perskaitytų knygų rinką, todėl kol kas šis autorius leidėjams nėra aktualus. [Gavęs aktualų komentarą, papildau ir pasitaisau – per paskutinius penkerius metus Alma littera išleido keturias Stephen King knygas]

Į mano rankas pakliuvo 1989 m. leidimo „Tylos zona“, kurią pradėjus skaityti iš karto jaučiasi, kad prie teksto (o gal – prie vertimo?) reikės priprasti, nes jis nepagauna tavęs nuo pirmojo žodžio. Tai tu turi pagauti jo ritmą. O šis – greitas, kupinas įvykių, itin kinematografinis ir visiškai neleidžiantis nuobodžiauti. Tekstas kaip kaleidoskopas. Pilnas, bet neperpildytas. Margas, bet ne iki svaiginimo.

„Gregas Stilsonas iškišo pro automobilio langą įdegusią alkūnę ir ėmė švilpauti per radiją skambančią melodiją. Jis nuspaudė akseleratorių, senutėlis „Merkuris“ įsibėgėjęs padidino greiti iki septyniasdešimties mylių per valandą ir nudūmė tiesiu Ajovos valstijos kaimo keliu į ateitį, nesvarbu kokia ji bus.“

Skaitant akyse iš karto veriasi galybėje kino filmų regėti Amerikos vienkiemiai. Ilgi, horizonte išnykstantys keliai, dulkių debesys, dykumos, nedideli miesteliai, neskubantys žmonės. Tiesiog tipinė dvidešimtojo amžiaus antroji pusė, apsikarsčiusi visais vien tik jai būdingais aksesuarais. Ir todėl tekstą lengva vizualizuoti, viskas, atrodo, greta, užtenka ištiesti ranką.

Vienas įdomesnių pastebėjimų – vertimo niuansai, kurių šiomis dienomis nebesutiksi. Tai Kalėdų senelis, virstantis Seniu Šalčiu, ir užsienietiškų vardų bei pavadinimų tiesioginės transkripcijos, kurias tarsi šaradas paliekama išsišifruoti pačiam skaitytojui. O kai žurnalas „National Geographic“ virsta „Nešnl Džiogrefik“ negali būti nuobodu ir liūdna.

Nepaisant teksto, kuris į priekį stumiasi pakankamai lėtai, skaityti tikrai įdomu ir tai leidžia spėti, kad jeigu knyga būtų perleista dabar, ji tikriausiai būtų dvigubai storesnė.

Tuo tarpu pats autorius jaučia savo vertę ir nesibodi tekste dėti nuorodas į kitas savo knygas kaip į visuomenėje atpažįstamą ir nuo jos neatsiejamą produktą, pavyzdžiui, tą patį žurnalą „National Geographic“ ar pamėgtą televizijos kanalą:

„Tai jis, jis kaltas! Jis viską padarė! Jis mintimis sukėlė gaisrą, kaip toje knygoje „Keri“. Jis niekšas, žmogžudys, jis…“

Pati knyga – klasikinė. Neskubri, sudominanti, vedanti pirmyn. Tai knyga nepraradusi savo knygiškumo. Jos mėsa supjaustyta į kelias iš pažiūros atskiras istorijas, tačiau jomis ir nupinamas vienas, į šalis per daug nesiblaškantis, pasakojimas.

Ir nors “Tylos zona“ persunkta siurrealiais reiškiniais, viskas logiška ir žaidžiama pagal iš anksto aiškiai nustatytas taisykles. Autorius ne klaidžioja, o veda skaitytoją užtikrintu žingsniu pirmyn. Ir todėl tiki juo. Ir tas tikėjimas išlaisvina.

Perskaičius šią knygą, norisi galvoti ir apie kitus šio autoriaus kūrinius, viliantis, kad juose stiliaus ir logikos panašumų bus daugiau nei skirtumų. O jeigu taip, neperdozuodamas mielai skaityčiau po vieną S. Kingo romaną per metus. Skaityčiau nebijodamas, kad jie greitai baigsis ir išsisems. Skaityčiau ir būčiau laimingas. Būtent to linkiu ir jums. Skanaus!

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Dead Zone
Vertėja/Vertėjas: Osvaldas Aleksa
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1989 m. (originalas – 1979 m.)

(c) veikiantis

medziokliniai sunys

Prieš paimant į rankas norvegų autoriaus parašytą detektyvą, lūkesčiai negali būti maži. Norvegija detektyvų rašytojui iš karto uždeda kokybės ženklą ir avansu suteikia skaitytojų prielankumą. Net ir tuomet, jeigu nei autorius, nei knyga iki šiol tau buvo visai negirdėti. Dar prieš pradėdamas skaityti jau esi naivus ir tikiesi kažko nuostabaus.

„Ji paklausė apie jo svajonę, bet jis neatsakė. Ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad nežinojo. Jam patiko jo gyvenimas. Jis buvo policininkas ir nenorėjo būti kuo nors kitu. Dirbdamas detektyvu, jautė, kad daro kažką svarbaus ir reikšmingo.“

Knygos pradžioje tekstas ramus ir šaltas, todėl iš karto norisi sakyti, kad norvegiškas (bet gal tai – tik iš anksto nevalingai užprogramuoti sąmonės žaidimai?), o detektyvą Vistingą iš karto norisi lyginti su Hariu Hūle, kuriuo Jo Nesbo ir sukūrė tą puikaus norvegiško detektyvo mitą. Tik detektyvas Vistingas yra visiška priešingybė Hūlei. Jis ramus, neskubantis, o jo praeities šešėliais visiškai kitokie. Aišku, bandoma šiuos sutirštinti, bet iš esmės viskas skleidžiasi pastelinėmis spalvomis. O ir pats detektyvas tikras gerietis, nesuteikiantis jokio pagrindo negatyvioms mintims.

Beskaitydamas pagalvojau, kad geras detektyvinis romanas tai tarsi kamštis vonioje. Ištrauk jį ir pamatysi besiformuojantį sūkurį, kuriuo į vamzdžius nutekės ne tik vanduo, bet ir tu pats. Būsi pasiglemžtas, įtrauktas, paskatintas nepraleisti detalių ir visiškai panardintas į tekstą. O mintyse iš karto pradėsi dėlioti galimus sprendinius ir logiškas baigtis, nors jau žinosi, reikia abejoti viskuo, nes neabejojantys yra užliūliuojami ir apgaunami.

Perskaičius pusę knygos tampa aišku, kad pagrindinis veikėjas čia ne vien detektyvas, bet ir jo dukra žurnalistė, kurios veiksmuose gal netgi daugiau tyrėjams būdingų savybių. Todėl knyga įgauna dvi ašis, kurios kartu įsuka ją tarsi vaikiškas sūpynes ir tu nebegalvoji, o tiesiog skaitai, mėgaudamasis vėju  savo plaukuose.

Ir nors viskas atrodo puiku, knygai verčiantis į antrąją pusę, pradedi pastebėti, kad veiksmo ir krypčių nėra tiek daug. Viskas ramiai (nors kartais bandoma sudaryti priešingą įspūdį) juda į priekį, knyga tirpsta, o situacija keičiasi nežymiai. Taip pat nuo skaitytojo pradedama slėpti tai, ką sužino pagrindiniai veikėjai, o tai – visai negudrus ėjimas.

Na, o likus visai nedaug pradedi galvoti, ar viskas ne per daug paprasta? Pradedi klausti savęs, kad gal viskas dar priešakyje? Bet priešakyje – tik keletas skyrių ir vietos kažką pakeisti paprasčiausiai per mažai. O tada – vienas du ir knyga baigiasi. Ir supranti, kad tai kitoks detektyvas. Toks, kuriame niekas tavęs neapgaudinėja ir nemulkina. Kuriame niekas tavęs neveda į kreivų veidrodžių kambarius ir nesistengia nustebinti. Tai detektyvas, kuriame ramiai ir tolygiai sujungiami taškai. Nuo A iki Ž. Ir viskas. Bet tau, aišku, to nepakanka.

Visada galima daugiau, kartoji mintyse, nes giliai viduje norėjai būti apgautas, buvai pasiruošęs būti apgautas, laukei tos apgavystės, kuri taip ir neįvyko, nes pasirodo, niekas net nesirengė to daryti.

Tau norėjosi daugiau intrigos, daugiau siūlų kamuolyje, daugiau žaidimo ne su veikėjais, o su skaitytoju. O čia imta ir nueita lengviausiu keliu. Net lemiamos scenos tokios, kad, atrodo, autorius nusprendė jog visos aplinkybės tarnaus jam, o ne intrigai.

Tad šis romanas laipteliu, o gal net ir visais dviem žemiau Jo Nesbo. Ir vienintelė apgavystė čia ta, kad pats save apgavai tikėdamasis kažko netikėto. Kita vertus, tai juk irgi apgavystė. O ar ne to ir norėjai?

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Jakthundene
Vertėja/Vertėjas: Viktorija Gercmanienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2012 m.)

(c) veikiantis