Archyvas

Knygos

skersveju-namai-1

Turiu sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti, nes įsigijęs tik paguldyčiau į lentyną ir ten jos beviltiškai turėtų laukti savo eilės.

Daugelis jų ir laukia, nužvelgia mane praeinantį savo klausiamais žvilgsniais. Suprask, gal jau? Deja, stumtis pro tą popieriuje šlamantį mišką nėra taip lengva. Vis kažkoks paukštis ar žvėries siluetas pagauna tavo dėmesį ir mišką palieka fone.

Mišką, bet tuo pačiu ir neišsipildymo jausmą, kuriam numaldyti nešiojuosi galvoje sąrašą knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau neskubu įsigyti. O kai kas nors klausia, ko norėčiau dovanų viena ar kita proga, aš jau žinau. Esu konkretus ir praktiškas.

Tokiu būdu mano lentynoje atsirado ir Skersvėjų namai. Nepaisant to, ji vis vien savo eilės turėjo laukti dar bent tris mėnesius, o po to dar bent porą mėnesių savo eilės laukė ši apžvalga. Taigi, įskaitant nedidelius plyšius, apie šią knygą rašau praėjus beveik pusmečiui nuo jos atsidūrimo pas mane. Ir tai, sakyčiau, niekuo nestebina.

Priešingai negu tekstas – įsiskaitai ir nebegali paleisti. Nors atrodytų, kas čia tokio. Nei blizgučių, nei žėručių. Tačiau skaitai ir jauti – kažkas tokio yra. Kažkas paprasto, bet nepaprasto. Kažkas parašyto, bet gyvo. Lyg ir niekuo neišsiskiriantys epizodai. O ir pagardinti tuo, ką turi visi – druska ir pipirais. Tačiau viskas taip dera tarpusavyje, kad “niekuo neišsiskiriantis“ greitai virsta “sunkiai pakartojamu“. Skaitai ir skanu. Netgi labai. O vietomis – netgi labiausiai. Ir ypatingai, kai siūlo galai susieina ne apmąstymuose, o siužete.

„Jį iš visur atleidžia, nes jis ieško teisybės, o teisybės, kaip žinome, nėra niekur. Be to, už teisybę, kurios niekur nėra, reikia kentėti, mokėti baudas, sėsti į kalėjimą.“

Tekstai įtikina ir yra itin gyvi. Vizualūs. Daiktiški. Tarsi žiūrėtum į skruzdžių koloniją pro padidinamąjį stiklą. Tik ta skruzdžių kolonija – žmonės, gyvenantys šalia tavęs. Kartais kitoje, o kartais – net ir šioje sienos pusėje. Ir stebint tuos žmones anksčiau ar vėliau kyla noras juos paliesti. Anksčiau ar vėliau nustoji varžytis ir leidi sau tai. Lieti juos, glostai. Stebi akimirkoje įšalusius gyvenimo atspindžius, daiktus, skersvėjus.

„Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais – geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą… O jei dar vaizdžiau, tai tikra būna tada, kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia. Kai vėjas ten siaučia, o dulkes, smėlį čia tau į akis neša, palto skvernus plėšia, skrybėlę pastvėręs laukais ridena.“

Ši knyga – tai žmonių gyvenimai. Atrodo, kas čia tokio. Atrodo, jie juk greičiausiai net netikri. Bet skaitai ir veriasi spalvos. Tikras menas parašyti žmogų su visomis jo duotybėmis, kad jis neatrodytų pilkas ir tuo pačiu netikras. Menas, kuriuo džiaugiesi ir mėgaujiesi.

Viskas spalvota ir labai apčiuopiama. Tarsi būtų ne Lego, o Lego Duplo. Ryšku. Nepaneigiama. Maišai detales, jungi tarpusavyje, šypsaisi ir žinai – netrukus jos tave kažkuo nustebins. Ir nustebina. Nes visose istorijose gyvena lūžis. Tarsi pažadas, kad jas visas galima ir todėl jos visos anksčiau ar vėliau bus išardytos. O tada viskas prasidės iš naujo. Dar ir dar kartą.

Tuo tarpu pats skaitymas  (matyt, atkartojantis išorinį ritmą) buvo dvejopas. Beatodairiškai neriant, bet tuoj pat keliant galvą aukštyn. Neriant, bet nepaneriant. Kylant aukštyn, bet taip ir neleidžiant kūnui iškilti. Laikas pjaustė pyragą, o man beliko jį valgyti ir įprasti nebeprašyti antro gabaliuko, nes tas pirmasis – visada paskutinis ir niekada jo nepakartosi. Todėl mėgaukis čia ir dabar. Nes jis skanus. Nes jis vienintelis. Nes jo, kaip ir tavęs, greitai jau nebebus.

„Beržas ir drebulės šlama taip, kaip jis išmoko girdėti gyvendamas saloje, – ne lapai šlama, o vienas į kitą trinasi tūkstančiai žuvų žvynų.“

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 173 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2015 m.

(c) veikiantis

Reklama

dulkiu spalvos zuveles

Dar viena pirmoji knyga, bet paėmus ją į rankas iš karto atrodo, kad ji bus visai kitokia negu prieš tai buvusioji. Ir išties – kitokia. Netgi labai. O tai tik dar vienas įrodymas, kad debiutuoti galima įvairiais būdais ir formomis. Šiuo atveju, knygos autorius įdėjo nemažai pastangų ir aplink savo debiutą sukūrė išskirtinę aurą – pasirūpino ne tik tuo, kad knygos pristatymas vyktų kirpykloje, bet ir tuo, kad pati knyga turėtų savo kvapą (!). Tiesa, jo gauti galima ne visur, tačiau manajam egzemplioriuje ilsisi knygos skirtukas su tuo specifiniu kvapu, kuris iš pradžių primena operacinės tvarsčius, o nuslūgus pirmiesiems atspalviams, po savaitės ar dviejų, uosdamas vis labiau pradedi abejoti prieš akis iškylančiais vaizdiniais. Tenka praleisti ne vieną savaitę, kol supranti, kad dabar tas kvapas primins būtent šią knygą. Ir nuo to tik džiugu, net juk toks ir buvo pagrindinis viso to tikslas.

„Verdamas duris jis atsisuka ir mato, kaip apsauginis lėtai lenkiasi paimti nukritusios rankenos, kurią tarytum mėsingą kaulą saugo Betmeno Čihuahua šunelis. Jis urzgia, Betmenas traukia šunelį už pavadėlio, o apsauginis dar svarsto, ar spirti šuneliui, ar vožti Betmenui…“

Ir nors vietų, kurios užkabintų, čia reikia paieškoti truputį ilgiau, galiausiai tu jas vis tik randi. Arba jos randa tave. Tos vietos. Tie blykstelėjimai, kurie it išlindusios vinių galvutės tik ir telaukia kol prisėsi ant suoliuko. Gali būti, įžnybs. Gali būti, perplėš kelnes. O gali būti, ant jų taip ir nepataikysi. Žodžiu, visas spektras spalvų ir atspalvių, kuriuos kiekvienas prisitaikys pagal savo rūbą.

Žvelgiant iš tolo, knyga rami ir nuosaiki, tokia pat pastelinė kaip ir viršelyje išsiliejusios žuvelės, iš lėto graviruojančios akvariumo pakraščiais. Tokių negaudysi ir nevalgysi, tik nulydėsi nušvitusiu veidu ir visai nesirūpinsi tuo, ar šeimininkas nepamirš jų pamaitinti ir ar jos iš viso turi kokį nors šeimininką.

Knygose kaip ši, visi atsakymai atrodo teisingi, kruopščiai apskaičiuoti ir todėl – visai nebesvarbūs. Nes skaitydamas supranti, daug svarbesnė čia plokštuma, nuo kurios jie atsispiria tarsi minkšti gumos kamuoliukai. Aukštyn ir žemyn. Aukštyn ir žemyn. Aukštyn ir žemyn. Kol sustoja ir nebepakyla. Kamuoliukai. Tačiau ir rankos, turinčios užversti knygą.

„Visi deramai praalkę, visi laukia užsisakyti norimo patiekalo – kas salotų su feta, o kas dienos sriubos ar kebabo. Francas laukia, kol prieš jį stovinti moteris su krokodilo odos rankine užsisakys airano, trys statybininkai kreiduotais veidais – tris kubietiškas picas su tunu, ananasais ir brokoliais, negausiai apibarstytas bazilikais ir cigaro „Montecristo No. 5“ drožlėmis – vietoje pipirų.“

Ne visą  tekstą bus lengva suprasti, tačiau prie jo ir neriškite savojo laivo. Čia daug svarbesnis kvapas, spalvų dermė, šešėlių žaismas. Tai vienas iš tų atvejų, kada tekstai atgyja knygoje. Į paskiras šio (bet dažnai – ir bet kokio kito) autoriaus publikacijas spaudoje, atrodo, sunkiai prisiversi pažvelgti, tuo tarpu knygoje visi skutai sukimba tarpusavyje, susijungia, pradeda veikti. Galbūt iš lėto, silpnai ir tik tam tikru dažniu, tačiau veikti. O tai ir yra svarbiausia.

Nors kartais atrodo, kad viskas (ir scena, ir pagrindinės ložės) labiau skirta pačiam autoriui negu skaitytojui. Nes šis tikrai ne viską iškoduos ir liks nemažai dalykų, kuriuos tinkamai suprasti ir interpretuoti galėtų tik juos sukūrusios ir užrašiusios rankos. Būtent šalia tų rankų tarps ir foteliai viešbučio fojė, ir juose laukiantys žmonės, skęstantys ramioje saloninėje muzikoje. Laukiantys ir jau visai nesvarbu ko. Svarbu, kad vis dar. Kad nenuleidžiantys rankų. Pastebintys šią knygą ant žurnalinio staliuko ir akimoju patys šios knygos egzemplioriais pavirstantys. Apie tai ir yra “Dulkių spalvos žuvelės“ – apie knygas, laukiančias fojė sustatytuose foteliuose. Laukiančias. Ir visai nesvarbu ko. Svarbu, kad vis dar.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Studija be pykčio
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

rimkaite 21a

Graži nedidelė knygelė. Malonus viršelis, prisilietimas, nuojauta. Bent jau tokie pirmieji atodūsiai paėmus į rankas Virginijos Rimkaitės dvidešimt pirmąjį amžių, kurį atsivertus iš karto tenka pamiršti vizualinę pusę ir pradėti pažintį su tekstu. O prie šio reikia priprasti, nes jis nėra daugybę kartų matytas ir patirtas, dar nesurambėjęs, nesuaugęs su savimi. Tai – naujas, dar tik besiformuojantis organizmas, todėl reikia išmokti prie jo prisitaikyti, įsileisti tą organizmą, tą struktūrą į save.

Skaitydamas šią knygą patenki į pasaulį, kurį, atrodytų, labai gerai pažįsti, bet kuris vis vien sugeba tave nustebinti. Jis toks tikras, kad atrodo, gali paliesti, nes jis tikrai egzistuoja ir tikrai esi jį patyręs. Tuos visus tariamus žodžius, ženklus, judesius.

Tas pasaulis – tai tavo pasaulis. Nors ir iškirptas tau dar nepažįstamų rankų. Bet tau patinka tai, ką matai. Kaip lūžta vytelė, kaip skyla riešuto lukštas, kaip kyla tavo galva. Skaitant neapleidžia jausmas, kad ir tu sukiojiesi kažkur visai šalia išguldytų situacijų, tik autorė dar nespėjo tavęs užrašyti.

„Koks teisingas šių dviejų taurių piliečių pastebėjimas: mus apgaubęs kažkoks siaubingas apvalkalas, kuris izoliuoja mus nuo bet kokios vilties bent minimaliai susidurti su kuo nors, ko neįmanoma ar nereikia paaiškinti. Kokie pasmerkti mes, patys iš savęs atėmę viską, kas bent šiek tiek sujudintų mūsų neįžvelgiamas sielos kertes.“

Ir iš tiesų, skaitydamas puikiai supranti, kad gavai tai, ko tikėjaisi. Tą nenušlifuotą jaunystę, tą tikrąją PK (pirmąją knygą). Tau artimas šis dvidešimt pirmasis amžius, ši dvasia, o ypač šis tekstas, pripūstas įvairiausių nesusipratimų. Tų žavių kasdienybės spindulių, kurie sukritę į vieną tašką virsta nesulaikomu šviesos srautu.

Ir, aišku, džiugu, kad autorė nesiekia dirbtinai šokiruoti (?), tekstas nuosaikus, be keiksmažodžių, kūlversčių ore. Tolydus ir visaapimantis. Lyg ir nieko neįprasto, tačiau jame – viskas, įskaitant ir tave patį.

„Po keturių dienų ji įdėjo į dubenėlį supelijusios duonos, apipylė vandeniu ir išėjo nieko netarusi, piktai sučiaupusi lūpas ir dar pikčiau dėbtelėjusi į jį pro blakstienas. Dar po kelių dienų atnešė tik seną sudžiūvusį kaulą ir pareiškė, kad daugiau nieko nesitikėtų, nes tai, ką jai sumokėjo, tebuvo vargani pinigai, o ji negalinti išlaidauti. V. nepaaiškino jai galįs mokėti daugiau, nes buvo šuo.

Jam dingtelėjo, kad šunys gal net negalvoja žodžiais kaip žmonės. Koks tuščias ir beprasmis yra žodžių apvalkalas ir kokia neįkalinama mintis, viskas, ką jautė, visada buvo tik šalia to, ką sakė. Ir jis apsisprendė daugiau nebegalvoti. Nuo šiol būsiu pats tikriausias šuo, paskutinį kartą pamąstė tėvas V.“

Šią knygą galima skaityti dvejopai. Kaip paprastą pasakojimą arba kaip išvirkščią šventojo rašto (?) pusę. Todėl visi, kurie gebės atverti šį kontekstą (o durys į jį suslėptos skyrių pavadinimuose), bus įtraukti dar giliau. Į tamsą, kurios dugną mėginant užčiuopti, šis vis pasislenka per sprindį tolyn.

Dėl daugiasluoksniškumo, gyvybės ir spurdėjimo rankose, tokią knygą reiktų perskaityti bent keletą kartų ir kiekvienu atveju, tikiu, rastųsi kažkas naujo. Nes čia užkoduota tikrai daug. Tiek daug, kad kartais net pradedi abejoti, ar ne per daug. Ir ar toks buvo tikrasis sumanymas, ar tai viso labo tavo galvoje besiskleidžiančių sąmokslo teorijų žiedai.

Verta pastebėti ir humorą, kuris švytinčiais siūlais įliepsnoja kasdienybės drabužiuose. Autorė puikiai sužaidžia ženklais ir simboliais, kurie kitose vietose gal net nepriverstų nusišypsoti.

Žodžiu, upė gili. Akmenys joje. Tiltas. Žuvys. Keista ir žavi knyga, paliekanti jausmą, kad visko niekada neišsemsi, kad visada liks kažkas daugiau.

Ir jeigu tai būtų pleistras, mielai jį priglausčiau prie skaudamos vietos, jausdamas kaip gėla po truputį atsitraukia. Tačiau tai ne pleistras. Tai – knyga. Dvidešimt pirmasis amžius. Su tuo mus visus (įskaitant pačią autorę) ir sveikinu.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Lopsine_virselis-Copy-500x500O šią knygą autorė iš karto pradeda šokiruodama. Kitaip tariant, griebia už nervo, smūgiuoja į jautriausią vietą ir nuo trečio puslapio jau skaitai šiek tiek stigdamas oro, stengdamasis jo kaip nors vis įkvėpti ir bent šiek tiek susivokti aplinkoje.

„Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstų lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai.“

Ir čia jau viskas visai kitaip negu prieš tai skaitytoje ir apžvelgtoje „Žmogėdros sode“. Čia tu niekur neleki, o brendi skindamasis kelią tarp šešėlių ir laukdamas, kol siūlo galai susisies, kol mazgas išsiriš, o įtampa išsprogs purpuriniais žiedais prieš tavo primerktas akis. Tuo tarpu ta įtampa, kurios sprogimo taip viltingai lauki, smelkiasi iš kiekvienos eilutės, kiekvieno žodžio. Ją palaiko puiki romano struktūra, tiksliai sudėlioti akcentai, kruopščiai atrinktos scenos.

Knyga kaip juodoji dėžė, kuri stovi priešais laukdama kol kas nors neiškęs ir priėjęs nuvoš dangtį. Ji žadina tavo smalsumą, šypsosi jam, o tu iš karto įsivaizduoji blogiausią – praversi dėžę, tarp šešėlių sušmėžuos ranka ir pagriebusi tave už sprando sugrūs į vidų. Nepaisant visko, tau vis vien įdomu, ar tikrai. Vis vien norisi surizikuoti.

„Lopšinė“ labiausiai paveiks turinčius mažų vaikų, todėl net neaišku, ar šiems skaitytojams tokia knyga būtų rekomenduotina. Matyt, taip. Su žvaigždute, kad tai – siaubo filmas. Su perspėjimu, kad už būsimas pasekmes, baimes ir sapnus autorė nebeatsako.

„- Supranti, viskas apsiverčia ir susikeičia vietomis. Jo vaikystė ir mano senatvė. Mano jaunystė ir jo vyriškas gyvenimas. Likimas šlykštus kaip reptilija, jis visada taip pasitvarko, kad mus nustumtų kitapus turėklų.“

Knyga pilna stingdančio šerkšno, keliaujančio tavo oda. Ir nors bijai, kad šis įsigaus į vidų, vis vien negali atitraukti akių, kol galiausiai ryškių spalvų trileris išsidraiko pastelinių spalvų šešėliais. Išeina iš savo namų, uždaro duris ir prieš akis atsiveria ilga, horizonte tirpstanti kelio juosta.

Tokia tad ši knyga – tarsi už nugaros besiveriančios durys ir vietomis prasprūstantis girgždesys, tačiau jokio trenksmo pabaigoje, jokio taukšt. Durys taip ir lieka truputį praviros ir pro tą plyšį veržiasi kažkieno kito iškvėptas oras. Liudijimas. Dusulys. Pro tą plyšį teka vanduo, bet tu jo nematai, neatsisuki, nes tau nebereikia atsisukti, kad pažintum jo skonį.

Nepaisant šio, kitam papasakoti tokios knygos nesugebėtum, nes tas kitas pats turi viską perskaityti ir patirti, o bet kokie tavo žodžiai ir išvedžiojimai viską tik sugadintų. Sudrumstų tą šnabždesį, švelnų ir ramų, kraują stingdančios lopšinės.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Chanson douce
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 216 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

slimani-zmogedros-sodeIš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės 🙂

„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“

Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.

Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per  greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.

Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.

Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.

Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.

„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“

Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).

O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Dans le jardin de l’ogre
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Faktotumas_medium

Antroji Charles Bukowski knyga iš eilės. Toks pats puikus viršelis, toks pats puikus įpakavimas. Tokia pati nuojauta prieš knygą atsiverčiant – nebūtin besiritančio pasaulio.

Priešingai nei Dailiausia moteris mieste, tai – ne atskirų apsakymų rinkinys, o tęstinis romanas. Nors atskiri jo skyriai ir galėtų išaugti į savarankiškus tekstus, čia jie visi susiūti storais juodais siūlais, kurie neleidžia ištrūkti ir išsisklaidyti pavėjui. Tie siūlai ir išlaiko pagrindinę siužetinę (nors gal reiktų sakyti – gyvenimo) liniją. Susieja epizodus su veikėjais, neleidžia vieniems nuo kitų pabėgti ir pranykus atkampiose užuovėjose nepastebėtiems pasigerti.

Kad autorius savo tekstais liudija asmeninį gyvenimą įrodo ir tai, jog kai kurios aprašomų istorijų detalės jau girdėtos bei skaitytos, kad ir toje pačioje Dailiausioje moteryje mieste. Todėl nekyla abejonių, viskas tikra ir patirta, o autoriaus atmintis, tokiu atveju, yra tiek ginklas, tiek jau šiek tiek sueižėjęs skydas. Nes, iš vienos pusės, be geros atminties tokia knyga negalėtų gimti, tačiau iš kitos – ši jau trūkinėja ir ne visada atrinkdama bei tinkamai išrūšiuodama savyje talpinamą informaciją pradeda kartotis. Tačiau tai tik dar vienas įrodymas, kad kūnas, su kuriuo šie tekstai sukabinti, nėra lengvas. Jis sunkus ir jam nuolat reikia padėti. Su juo nuolat reikia kovoti. Tarsi su tuo pilku nepajudinamu debesiu. Tarsi su ta neišvengiama žemės trauka.

„Pakilau namo. Švietė mėnesiena. Mano žingsniai aidėjo tuščioje gatvėje. Garsas buvo toks, lyg kažkas sektų iš paskos. Apsižvalgiau. Klydau. Buvau vienui vienas.“

Tai romanas apie rutiną. Netgi ten, kur jos, iš pirmo žvilgsnio, nėra ir negalėtų būti. Knyga kaip gyvas įrodymas, kad bet kas, net ir patys keisčiausi nutikimai, netikėčiausi išgėrinėjimai, muštynės ar pirmą kartą matomi nepažįstamieji gali tapti rutina, jeigu yra linkę kartotis. Tuo pačiu, tai elementarus pavyzdys, kad viskas yra linkę kartotis ir tėra baigtinė aibė, o jeigu atrodo priešingai, vadinasi, žvelgiame nepakankamai plačiai.

Šio romano siužetas cikliškas ir tie ciklai labai paprasti. Viskas prasideda nuo naujo darbo paieškų, tuomet šis randamas, susipažįstama su darbine aplinka, o tada – keletas skanesnių epizodų po kurių visada seka atleidimas. O po to viskas vėl kartojasi – naujos paieškos, atradimai ir t.t. Tarp nesustabdomai besisukančių smagračių įsipina alkoholis, neaiškūs barai, vienadieniai prašalaičiai ir prašalaitės, akimirkos euforija ir pykinimą keliantis svaigulys. Su kuriuo susitaikoma ir susigyvenama, tampama vienu kūnu ir, aišku, krauju.

Ir jeigu dar pradžioje naiviai tikiesi, vėliau supranti – čia nėra ir nebus užuominų apie šviesą tunelio gale. Ji neaktuali ir nesiekiama. Ji kaip sąmonė, kuri kas kartą išsijungia, kai kūnas pavargsta ir atsisako kovoti su nuodais.

Bet jeigu ne tai, tuomet kas aktualu? – kažkas paklaus.

Ogi, tik tai, kas vyksta čia ir dabar. – kažkas atsakys. – Tai reiškia, pažemėje girgždantys akmenys, kuriais velkasi mūsų kojos.

Į kur velkasi? – kažkas paklaus dar kartą.

Jokio skirtumo. – kažkas dar kartą atsakys. – Svarbiausia nesustoti.

Be viso to, kas vyksta (o gal kaip tik – nevyksta), šis romanas dar primena, kiek daug pasaulyje yra įvairiausių darbų. Daugelio kurių nepastebime, nematome, ir net nepagalvojame, kad jie iš viso egzistuoja. Tačiau visi jie yra čia – tarp mūsų. Visai kaip ir tuos darbus dirbantys žmonės.

O tai – jau žingsnis prie kitų, galbūt daug reikšmingesnių, apmąstymų.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Factotum
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Dailiausia_moteris_mieste

Visų pirma, apie knygos išvaizdą – ji puiki. Gražus, akį traukiantis viršelis ir laminuotė (kad negalėtum pavartyti knygyne), suteikianti neskaitytai knygai dar daugiau paslapties. Taip ir norisi tą celofaną nulupti ir išpakuoti Dailiausią moterį mieste kaip dovaną, pamatyti kas slepiasi jos viduje. Bet tuo pačiu norisi jos neliesti ir palikti tokią, kokia yra, amžiams. Tarsi paveikslėlį lentynoje į kurį gražu pažiūrėti ir kuriuo smagu pasidžiaugti jo net neliečiant (šiuo atveju, net neskaitant). Žodžiu, skaitytojas, paėmęs knygą į savo rankas, atsiduria tarp dviejų ugnių, o lupdamas įpakavimą supranta – kelio atgal nebėra.

Kalbant apie tekstą, jis pagauna ir nusineša tave it srauni upė. Buitiški dialogai, neįpareigojančios situacijos. Srovė srauni, todėl niekas ir neverčia žvalgytis gelmės, paprasčiausiai rodo tau nuotraukas, kuriose atspaustas gyvenimas. Iš tam tikro kampo. Tam tikra plokštuma. O kad būtų paprasčiau viską suvirškinti, tas vaizdas susmulkinamas, sumalamas ir paverčiamas žodžiais, kuriuos daug lengviau ir saugiau įsileisti į vidų negu apčiuopiamas patirtis.

Neturintiesiems reikiamų dantų, viskas pertrinta ir sumalta, tuo tarpu turintiesiems belieka šypsotis ir neatskleisti savo paslapčių. Belieka šnabždėtis tarpusavyje, kad, klausyk, gal ir man taip buvo nutikę. Tačiau visa tai – melas, nes jeigu ir nutiko, tai tikrai ne taip, gal tik vos vos panašiai. Tačiau tas panašumas greičiausiai toks tolimas ir neryškus, kad vargu ar palyginsi. Nes tie, kurių patirtys iš tiesų tokios pat, vargu ar atsivers tokią (ar bet kokią kitą) knygą ir vargu ar atras laiko skaitymui. Jie išsislapstę paribiuose ir pakampėse. Spūdina gatvėse nunėrę galvas kažkur tarp eilučių, bet tikrai ne jose.

Knygos mėsa – tai fizinė stimuliacija. Seksas, nuolatinis girtumas, girtėjimas ir girtavimas pateikiami be jokios egzotikos, paverčiami paprasčiausia mechanika. Iš tos mechanikos ir sukonstruota knyga. Iš nedidelių apsakymų, laviruojančių ant tik numanomos ribos tarp realaus ir įsivaizduojamo pasaulių.

Ir nors daugelis istorijų gali šokiruoti savo nuogumu, įsiskaičius, įmanu pajusti, kad autorius norėjo parodyti daugiau negu matosi iš pirmo žvilgsnio. Ne tik paviršių, bet ir esmę, plytinčią kažkur giluminiuose sluoksniuose. Ji retsykiais švysteli prieš akis, o tada neria gelmėn, ir jeigu suspėsi įsitverti, pamatysi daugiau negu žėrintys vandens purslai. O jeigu pasistengsi ir laikysiesi įsikibęs pakankamai ilgai, galiausiai išvysi save. Nuogą, stovintį priešais veidrodį ir garsiai išpažįstantį sau savo baimes.

„visas viešbutis buvo pilnutėlis tokių kaip mes žmonių – žmonių, kurie maukė vyną, dulkinosi ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kas jų laukia toliau. retkarčiais kuris nors iš jų iššokdavo pro langą.“

Tokia ir knyga. Pilna sekso, alkoholio ir mėginimų susivokti, kas lieka iš gyvenimo atėmus šiuos du kintamuosius. Deromantizavus juos.

Ši knyga patiks tikrai ne visiems, nes ne visi ištvers, ne visi norės laikytis įsikibę apnuoginto nervo, nuo kurio nuolat justi dirglumas ir skaudesys. Ir tikrai ne visi norės atsidurti knygos pasaulyje. Net jeigu per atstumą. Net jeigu ir stebėtojų vaidmenyse.

Taigi, būkite atsargūs. Nes čia nėra jokio stebuklo, tik juodas, apniukęs dangus. Primityviausi poreikiai ir iš paskutiniųjų sutelktos pastangos prastumti dar vieną dieną. Pradžioje tai privers apsvaigti arba bent įsigeisti apsvaigimo, o tuomet prasidės pagirios ir viskas priklausys nuo to, kaip mokama su jomis susitvarkyti. Nes lygiai taip pavyks susitvarkyti ir su knyga. Su jos metamu šešėliu. Su joje tarpstančiais gyvenimo likučiais.

Vertinimas: 8,2 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories
Vertėja/Vertėjas: Gediminas Pulokas
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Kitos knygos
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis