Archyvas

Knygos

mano-tevas-mano-sunus-1

„Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos. Aš irgi pabėgčiau. Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi, ir tas šuo visai neegzistuoja. Palangoje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Palangoje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.“

Likimo ironija. Sėdžiu Palangoje ir skaitau apie Palangą. Apie Povilo Palangą. Apie siurrealią Palangą, kurioje esantis ir skaitantis šią knygą ir pats esu šiek tiek siurrealus. Nes nuėjęs į Palangos biblioteką prie naujienų kaip tyčia randu ne šią, o dar prieš metus išleistą pirmąją Povilo Šklėriaus knygą.

O po to įvyksta buitinis pokalbis, pasibaigiantis tuo, kad iš parduotuvės grįžta žmogus nešinas nauja riedlente, kepimo milteliais ir konservuotų burokėlių stiklainiu. Tą pačią akimirką prisimenu autoriaus išpažinimą apie tai, kad jis netenka ramybės, kai pastebi vieno žmogaus parduotuvėje perkamas prekes, kurios nedera tarpusavyje.

Ir šie dėmenys nori nenori, kuria tą siurrealų pasaulį, kuris iš gyvenimo keliasi į knygą, o iš knygos grįžta atgal į gyvenimą, ir tu jau nebesupranti, ar aprašomi faktai kam nors kada nors nutiko, ar nutinka, ar dar tik nutiks.

Knygą skaitau Palangoje, nors pradėjau iki šios dar likus daugiau nei trims šimtams kilometrų, t.y. Vilniaus geležinkelio stotyje. Pradėjau tarsi kelionę, kurios su nekantrumu jau kurį laiką laukiau.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai antroji per ganėtinai trumpą laiką pasirodžiusi autoriaus knyga. Pats Povilas savo pirmajai knygai („Ko negalima sakyti merginai bare“) goodreads.com puslapyje yra skyręs 4/5 (keturi iš penkių) įvertinimą. Žodžiu, tiki, kad galėjo geriau. O jeigu tiki autorius, kodėl tuo nepatikėjus skaitytojams? Turint omeny, kad tai antroji jauno autoriaus knyga, jai natūraliai kyla visai kitokie reikalavimai negu pirmajai, kurios atsiradimas dar gali būti atsitiktinis. Tuo tarpu antrosios gimimas beveik visada yra nuoseklaus darbo rezultatas.

Ir skaitant tai puikiai matosi, nes ši knyga kitokia. O ypatingai dėl to, kad čia, priešingai negu pirmojoje, daugelis dalykų atrodo labiau išgalvoti nei nutikę pačiam autoriui. Nors taip gali atrodyti dar ir todėl, kad daugelis šių tekstų nebuvo publikuoti Povilo tinklaraštyje ir nekūrė jo legendos. Vienaip ar kitaip, antroje knygos pusėje autorius pagaliau nusimeta pirmąjį asmenį ir prasideda tikroji rašytojo duona.

O šią valgyti skanu. Knyga skaitosi greitai ir sklandžiai, tekstas plaukia pro akis, atrodo, be jokių pastangų. Lengvai sukramtomas, lengvai suvirškinamas, lengvai persmelkiantis tave savo liūdesio dūmais.

„Nuėjęs į virtuvę su telefonu skambina jai, bet ji neatsiliepia. Jis bando kelis kartus, vėliau išgirsta signalą, jog telefonas yra visai išjungtas.

Jis galvoja – padariau, ką galėjau, ir grįžta į kambarį.“

Romanas laviruoja tarp dviejų perspektyvų, laikmečių, galiausiai žmonių. Ir nors artėjant prie pabaigos atrodė, kad siužetui gresia užstrigti bei neišsipildyti, taip nenutinka ir įtampa, virsdama žiežirba parako kambaryje, išsprogdina romaną. Jam pavyko! – norisi sušukti užvertus paskutinį puslapį.

Knygoje itin gražiai žaidžiama miestais, kurių ryškiausiai šviečia Palanga ir Klaipėda, todėl galima sakyti, kad tai – pajūrio romanas. Atostogų? O gal tiesiog toks, kuriame viską suriša ir išriša jūra.

Taip, tai žaidimas. Tik šį kartą Povilas Šklėrius žaidžia ne su savimi, o su skaitytoju. Būdamas geras ir nuoširdus, rašo galvodamas apie tuos, kurie atsivers knygą. Ir nors spaudoje buvo netiesiogiai pašieptas dėl metaforų nenaudojimo, jis nepameta savo stiliaus. Priešingai, augina jį ir augindamas neria giliau nei pirmoji knyga. O aš viliuosi, kad pasilieka oro dar ir tiems kartams, kai jau nebeužteks tik panerti, o norėsis ir iš visų jėgų plaukti tolyn.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – tai tarsi laimingas loterijos bilietas. Pažiūrėkite, ratas jau sukasi. O dabar eikite ir išsiriskite atsakymus į visus naktimis užmigti neduodančius klausimus patys.

Kita informacija:
Puslapiai:
200 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

tylos-zona-2-1

Na, štai, anksčiau ar vėliau turėjau prieiti ir prie Stephen King knygų. Autoriaus, kurio vardas seniai yra siaubo romanų sinonimas. Autoriaus, pagal kurio knygas masiškai tiražuojami filmai ir kuris be jokios sąžinės graužaties gali vadintis žmogumi legenda.

Lietuvoje Stephen King knygų anksčiau buvo išleista visa aibė (vien sena.lt dabar randu per penkiasdešimt skirtingų pavadinimų). Tačiau bangai atslūgus, paskutiniu metu niekas neverčiama ir neleidžiama. Panašu, kad senųjų leidimų tiražai yra užtvindę perskaitytų knygų rinką, todėl kol kas šis autorius leidėjams nėra aktualus. [Gavęs aktualų komentarą, papildau ir pasitaisau – per paskutinius penkerius metus Alma littera išleido keturias Stephen King knygas]

Į mano rankas pakliuvo 1989 m. leidimo „Tylos zona“, kurią pradėjus skaityti iš karto jaučiasi, kad prie teksto (o gal – prie vertimo?) reikės priprasti, nes jis nepagauna tavęs nuo pirmojo žodžio. Tai tu turi pagauti jo ritmą. O šis – greitas, kupinas įvykių, itin kinematografinis ir visiškai neleidžiantis nuobodžiauti. Tekstas kaip kaleidoskopas. Pilnas, bet neperpildytas. Margas, bet ne iki svaiginimo.

„Gregas Stilsonas iškišo pro automobilio langą įdegusią alkūnę ir ėmė švilpauti per radiją skambančią melodiją. Jis nuspaudė akseleratorių, senutėlis „Merkuris“ įsibėgėjęs padidino greiti iki septyniasdešimties mylių per valandą ir nudūmė tiesiu Ajovos valstijos kaimo keliu į ateitį, nesvarbu kokia ji bus.“

Skaitant akyse iš karto veriasi galybėje kino filmų regėti Amerikos vienkiemiai. Ilgi, horizonte išnykstantys keliai, dulkių debesys, dykumos, nedideli miesteliai, neskubantys žmonės. Tiesiog tipinė dvidešimtojo amžiaus antroji pusė, apsikarsčiusi visais vien tik jai būdingais aksesuarais. Ir todėl tekstą lengva vizualizuoti, viskas, atrodo, greta, užtenka ištiesti ranką.

Vienas įdomesnių pastebėjimų – vertimo niuansai, kurių šiomis dienomis nebesutiksi. Tai Kalėdų senelis, virstantis Seniu Šalčiu, ir užsienietiškų vardų bei pavadinimų tiesioginės transkripcijos, kurias tarsi šaradas paliekama išsišifruoti pačiam skaitytojui. O kai žurnalas „National Geographic“ virsta „Nešnl Džiogrefik“ negali būti nuobodu ir liūdna.

Nepaisant teksto, kuris į priekį stumiasi pakankamai lėtai, skaityti tikrai įdomu ir tai leidžia spėti, kad jeigu knyga būtų perleista dabar, ji tikriausiai būtų dvigubai storesnė.

Tuo tarpu pats autorius jaučia savo vertę ir nesibodi tekste dėti nuorodas į kitas savo knygas kaip į visuomenėje atpažįstamą ir nuo jos neatsiejamą produktą, pavyzdžiui, tą patį žurnalą „National Geographic“ ar pamėgtą televizijos kanalą:

„Tai jis, jis kaltas! Jis viską padarė! Jis mintimis sukėlė gaisrą, kaip toje knygoje „Keri“. Jis niekšas, žmogžudys, jis…“

Pati knyga – klasikinė. Neskubri, sudominanti, vedanti pirmyn. Tai knyga nepraradusi savo knygiškumo. Jos mėsa supjaustyta į kelias iš pažiūros atskiras istorijas, tačiau jomis ir nupinamas vienas, į šalis per daug nesiblaškantis, pasakojimas.

Ir nors “Tylos zona” persunkta siurrealiais reiškiniais, viskas logiška ir žaidžiama pagal iš anksto aiškiai nustatytas taisykles. Autorius ne klaidžioja, o veda skaitytoją užtikrintu žingsniu pirmyn. Ir todėl tiki juo. Ir tas tikėjimas išlaisvina.

Perskaičius šią knygą, norisi galvoti ir apie kitus šio autoriaus kūrinius, viliantis, kad juose stiliaus ir logikos panašumų bus daugiau nei skirtumų. O jeigu taip, neperdozuodamas mielai skaityčiau po vieną S. Kingo romaną per metus. Skaityčiau nebijodamas, kad jie greitai baigsis ir išsisems. Skaityčiau ir būčiau laimingas. Būtent to linkiu ir jums. Skanaus!

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Dead Zone
Vertėja/Vertėjas: Osvaldas Aleksa
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1989 m. (originalas – 1979 m.)

(c) veikiantis

medziokliniai sunys

Prieš paimant į rankas norvegų autoriaus parašytą detektyvą, lūkesčiai negali būti maži. Norvegija detektyvų rašytojui iš karto uždeda kokybės ženklą ir avansu suteikia skaitytojų prielankumą. Net ir tuomet, jeigu nei autorius, nei knyga iki šiol tau buvo visai negirdėti. Dar prieš pradėdamas skaityti jau esi naivus ir tikiesi kažko nuostabaus.

„Ji paklausė apie jo svajonę, bet jis neatsakė. Ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad nežinojo. Jam patiko jo gyvenimas. Jis buvo policininkas ir nenorėjo būti kuo nors kitu. Dirbdamas detektyvu, jautė, kad daro kažką svarbaus ir reikšmingo.“

Knygos pradžioje tekstas ramus ir šaltas, todėl iš karto norisi sakyti, kad norvegiškas (bet gal tai – tik iš anksto nevalingai užprogramuoti sąmonės žaidimai?), o detektyvą Vistingą iš karto norisi lyginti su Hariu Hūle, kuriuo Jo Nesbo ir sukūrė tą puikaus norvegiško detektyvo mitą. Tik detektyvas Vistingas yra visiška priešingybė Hūlei. Jis ramus, neskubantis, o jo praeities šešėliais visiškai kitokie. Aišku, bandoma šiuos sutirštinti, bet iš esmės viskas skleidžiasi pastelinėmis spalvomis. O ir pats detektyvas tikras gerietis, nesuteikiantis jokio pagrindo negatyvioms mintims.

Beskaitydamas pagalvojau, kad geras detektyvinis romanas tai tarsi kamštis vonioje. Ištrauk jį ir pamatysi besiformuojantį sūkurį, kuriuo į vamzdžius nutekės ne tik vanduo, bet ir tu pats. Būsi pasiglemžtas, įtrauktas, paskatintas nepraleisti detalių ir visiškai panardintas į tekstą. O mintyse iš karto pradėsi dėlioti galimus sprendinius ir logiškas baigtis, nors jau žinosi, reikia abejoti viskuo, nes neabejojantys yra užliūliuojami ir apgaunami.

Perskaičius pusę knygos tampa aišku, kad pagrindinis veikėjas čia ne vien detektyvas, bet ir jo dukra žurnalistė, kurios veiksmuose gal netgi daugiau tyrėjams būdingų savybių. Todėl knyga įgauna dvi ašis, kurios kartu įsuka ją tarsi vaikiškas sūpynes ir tu nebegalvoji, o tiesiog skaitai, mėgaudamasis vėju  savo plaukuose.

Ir nors viskas atrodo puiku, knygai verčiantis į antrąją pusę, pradedi pastebėti, kad veiksmo ir krypčių nėra tiek daug. Viskas ramiai (nors kartais bandoma sudaryti priešingą įspūdį) juda į priekį, knyga tirpsta, o situacija keičiasi nežymiai. Taip pat nuo skaitytojo pradedama slėpti tai, ką sužino pagrindiniai veikėjai, o tai – visai negudrus ėjimas.

Na, o likus visai nedaug pradedi galvoti, ar viskas ne per daug paprasta? Pradedi klausti savęs, kad gal viskas dar priešakyje? Bet priešakyje – tik keletas skyrių ir vietos kažką pakeisti paprasčiausiai per mažai. O tada – vienas du ir knyga baigiasi. Ir supranti, kad tai kitoks detektyvas. Toks, kuriame niekas tavęs neapgaudinėja ir nemulkina. Kuriame niekas tavęs neveda į kreivų veidrodžių kambarius ir nesistengia nustebinti. Tai detektyvas, kuriame ramiai ir tolygiai sujungiami taškai. Nuo A iki Ž. Ir viskas. Bet tau, aišku, to nepakanka.

Visada galima daugiau, kartoji mintyse, nes giliai viduje norėjai būti apgautas, buvai pasiruošęs būti apgautas, laukei tos apgavystės, kuri taip ir neįvyko, nes pasirodo, niekas net nesirengė to daryti.

Tau norėjosi daugiau intrigos, daugiau siūlų kamuolyje, daugiau žaidimo ne su veikėjais, o su skaitytoju. O čia imta ir nueita lengviausiu keliu. Net lemiamos scenos tokios, kad, atrodo, autorius nusprendė jog visos aplinkybės tarnaus jam, o ne intrigai.

Tad šis romanas laipteliu, o gal net ir visais dviem žemiau Jo Nesbo. Ir vienintelė apgavystė čia ta, kad pats save apgavai tikėdamasis kažko netikėto. Kita vertus, tai juk irgi apgavystė. O ar ne to ir norėjai?

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Jakthundene
Vertėja/Vertėjas: Viktorija Gercmanienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2016 m. (originalas – 2012 m.)

(c) veikiantis

nutikimai

Vos pradėjęs skaityti pagalvojau, kad visa tai man kažkur labai girdėta. O tada prisiminiau Juozą Erlicką. Tas absurdas, ta perdėtai rimta išraiška pasakojant beprasmiškus dalykus. Ir tas jausmas, kai tie dalykai virsta nutikimais, pasakojamais užsidarius garaže, po truputį svaigstant nuo automobilio išmetamų dujų.

„Štai syki vienas žmogus ėjo į tarnybą, bet eidamas sutiko kitą žmogų, kuris, nusipirkęs lenkišką batoną, ėjo į savo namus.

Štai, tiesą sakant, ir viskas.“

Vienu žodžiu, absurdas. O absurdą reikia pamilti, reikia jam pasiduoti ir nesipriešinti, kitaip nieko nebus. Nes absurdo nenugalėsi, su juo niekada negalėsi kovoti kaip lygus su lygiu. Jis visada bus šiek tiek virš tavęs. Šiek tiek stipresnis. Šiek tiek greitesnis. Kad ir kiek su juo grumsiesi, pabaigoje vis vien turėsi jam nusileisti.

„Mūsų name gyvena Nikolajus Ivanovičius Stupinas, jo teorija, kad viskas – dūmai. O man atrodo, kad ne viskas dūmai. Gal net ir jokių dūmų nėra. Galbūt nieko nėra. Yra tiktai skilimas. O galbūt ir jokio skilimo nėra. Sunku pasakyti.“

Visi šios knygos tekstai rašyti pirmoje XX a. pusėje, todėl nesunku įsivaizduoti, kad iš tiesų, kaip teigiama ant knygos nugarėlės, tuomet tai galėjo atrodyti ne tik kaip nusistovėjusių normų laužymas, bet ir kaip paprasčiausias chuliganizmas. Taigi, literatūros chuliganas Daniil Charms. Skamba neblogai ir viltingai.

Tuo tarpu pati knyga skaitosi sunkiai, nes vis tenka kovoti su savimi ir su racionalumu, siekiančiu prasimušti į paviršių. Skaitai ir kovoji. Kovoji ir skaitai. O po kurio laiko pradedi abejoti, ar elgiesi teisingai, mėgindamas tą racionalumą nuslopinti. Giliai viduje jauti, kad tas absurdas turi parako, bet šis kažkodėl neveikia. Tik kodėl? Galbūt šią akimirką esi per daug pavargęs nuo mūšio ir nebenori šaudyti? Galbūt tenori mylėti? Abejoji ir abejodamas brauniesi per tekstą tarsi krūmus.

Krūmus, kuriuose mirtis žmones ištinka dažnai ir netikėtai. Be jokios įžangos ir dėstymo. Tiesiog taip. Bedarant įvairiausius apčiuopiamus (nors nebūtinai) darbus. Arba nedarant nieko. Tiesą sakant, mirtis žmones čia ištinka taip dažnai, kad po kurio laiko pripranti prie jos. Ji nebešokiruoja ir nebestebina. Mirtis tampa tik dar viena veikla, galbūt tokia pat absurdiška kaip ir visos kitos. O tada po truputį pradedi jausti malonumą. Jis veriasi lėtai, tačiau veriasi. Bet tu niekur ir neskubi, todėl skaitai toliau ir liudiji tekstą tarsi krūmus, kuriuose šalia mirties veši skausmas. Tačiau taip pat toks paprastas ir absurdiškas, tarsi dantų rakinėjimas krapštuku. Toks paprastas, kad atrodo, jog tai net ne skausmas, o tik skausmo priežastys, tik teorija, tik nesibaigiančios muštynės. Tarsi tradicija, įaugusi į kraują. Tarsi būtų normalu lyg niekur nieko vienas kitam pokštelėti į smilkinį, trinktelėti į ausį, spirti į žandikaulį ir t.t. O jeigu randi laiko visą tai apmąstyti, pradeda vertis tolimesni horizontai. Kiaušinio lukštas, baltymas, trynys.

„Mane domina tiktai „nesąmonė“, tiktai tas, kas neturi jokios praktinės prasmės. Gyvenimas mane domina tiktai savo nevykusiomis apraiškomis.“

Galiausiai ilgesni tekstai tave parbloškia ir priverčia pasiduoti. Perlaužia. Leidžia geriau pažinti ne tik juos, bet ir patį save. O tada ir pamatai, kad gali keliauti toliau. O su tokia knyga – ir labai labai toliau.

Ši knyga gali patikti, gali nepatikti, tačiau tai – literatūra. Kitais žodžiais tariant, gyvenimas. Nors iš tiesų – išvirkščioji to gyvenimo pusė. Bet juk kartais būtent ši pasako ir atveria daug daugiau negu paradiniai kostiumai. Kartais absurdas ir nesąmonės pataiko kur kas tiksliau negu šimtus kartų matyti ir regėti vaizdai. Kartais žingsnis į šalį iš tiesų yra žingsnis į priekį.

Todėl skaitykite. Atsipalaiduokite ir skaitykite. Nebekovokite, nebesipriešinkite ir skaitykite. Ir nesistenkite čia atrasti Juozo Erlicko, priešingai – stenkitės jo neatrasti. Pamatysite kaip tai sunku. O tada jau pamilsite šias šaknis. Pamilsite daug labiau negu vaisius. Suprasite, kad šaknys ir yra tikrieji vaisiai. Na, o toliau – jau tik dangūs ir požemiai. Tad, pirmyn!

Kita informacija:
Vertėja/Vertėjas: Sigitas Parulskis
Puslapiai: 202 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2013 m.

(c) veikiantis

klara-1Tai dar viena iš tų knygų, kurias dalina nemokamai arba vos už simbolinę kainą ir todėl, tai dar vienas kodėl. Šiuo atveju (priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos) autorė yra žinoma ir pakankamai aktyvi, todėl toks nuvertinimas kelia nemažai klausimų. O šie, savo ruožtu, visada yra teigiamas postūmis į priekį, nes tokia situacija verčia ieškoti atsakymų.

„Kad laimė ateitų, turi krutinti užpakalį, krutinti ir krutinti. Mat laimė kažkuom panaši į sensorinį šviesos jungiklį – šviesa neįsižiebia, jei nekrutini.“

Pradėjęs skaityti jau nuo pat pirmojo puslapio pajuntu raštingumą ir literatūrą. Ak, koks tai geras jausmas! Todėl ir skaityti kaip mat tampa smagu ir lengva, o tekstas slysta tarp dantų, po liežuviu, tirpsta, putoja, belieka nuryti ir sriūbtelėti dar.

Pasakojimas čia dėliojimas komikso (bande dessinée) principu – iš fragmentų, pastraipų, sakinių. Kitaip tariant, daugybės pažirusių detalių, kurios knygoje atsargiai guldomos viena prie kitos. Ši – nukreipia tavo žvilgsnį į vieną dėlionės kampą, o ši – jau visai į kitą. Ši – į trečią, o ši – grįžta prie pradžių. Tačiau svarbiausia, kad visos detalės kažkur tinka ir taip po truputį veriasi piešinys. Tiesa, kol kas jis dar sunkiai nuspėjamas, tačiau dėliojant neapleidžia ramybės jausmas. Tas jausmas, kad verta tęsti, nes viskas bus gerai, piešinys (o kartu – ir knyga) galiausiai tau atsivers.

„Klara sapnuoja, kad važiuoja traktoriumi, vairuoja, šokinėdama sudžiūvusių senų provėžų grioviais, traktoriaus kabinoje ankšta ir karšta, viskas dreba, tirta ir riaumoja, variklis krenkščia, kosėja, gurgia kurtinančiai garsiai. Klara visą naktį įsikibusi vairo.“

Kiek mistiška, kiek netikėta pasaka. Ne tiek pasaka, kiek gyvenimas. Mažo vabalėlio, slenkančio tavo žvilgsnio kraštu. Kažkur šone. Slenkančio lėtai, kol galiausiai jis sustoja, išskleidžia sparnus. Ar skrisi? – klausia kažkas. Skrisiu, – atsako jis, – tik pirma perskaitysiu šią pasaką, šį gyvenimą. Perskaitysiu. Parašysiu. Papasakosiu. Ką papasakosi? – klausia kažkas. Na, tuos šviesos ruožus pro langą dengiančias žaliuzes, – atsidūsta ir pakilęs nutolsta.

Tekstą skaityti gera. Jis minkštas. Saugus. Jis tarsi pilna pūkų oro pagalvė ant kurios neskauda nukristi. Kad ir kiek besiverstum, ji tave vis sugauna. Ir sugauna. Sugeria tarsi nešulį. Sustabdo nuo kieto pagrindo. Ir tau gera, nes minkšta, nes patogu, nes norisi čia gulėti ir gulėti. Kristi ir kristi.

Net visokie peiliai ir striptizo klubai teksto nepaverčia kietu ir kampuotu. Jis vis vien minkštas. Moteriškas. Poetiškas. Nuostabus!

Na, o pasiekus knygos pabaigą, skaitytojo laukia staigmena, nes autorė pradeda juoktis. Iš savęs. Iš rašymo apie rašymą. Iš to, kad įmanoma viskas. Juokiasi, nes tiki. Tiki, nes taip ir yra.

Trumpai tariant, tai romanas tarsi eilėraštis. Eilėraštis tarsi gyvenimas. Ir gyvenimas tarsi tu.

Dar labai žavu yra tai, kaip leidykla bando aprašyti šį romaną ant knygos nugarėlės. Kaip verčiasi kūliais. Neriasi iš kailio. Perskaičius knygą tampa aišku, kad ir kaip besistengsi, tiksliai aprašyti nepavyks. Nes knyga bus visai kitokia. Nes joje visko daug daugiau. Tai romanas, kurį visą reikia skaityti tarp eilučių. Tai romanas, kuriame pasislėpęs gyvena dar vienas romanas. Galbūt tai ir pakiša koją visiems nedrįstantiems jo atsiversti. Galbūt tai ir verčia leidyklą šį romaną dalinti dykai arba vos už simbolinę kainą. Galbūt tai ir yra ta proga, kurios dėka jis pateks į jūsų rankas? Plonas, švelnus ir lengvas tarsi plunksna. Papūsk ir jis nuskries nuo tavojo delno. Papūsk ir jo nebeliks. Papūsk ir nebesuprasi, buvo jis iš viso ar ne.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 151 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

 

negyvenami miestaiIlgą laiką norėjau perskaityti šią knygą, tačiau delsiau. Baiminausi. Man patiko pavadinimas, patiko viršelis, patiko tai, kas buvo parašyta ant knygos nugarėlės, tačiau nerimą kėlė atrodytų toks paprastas ir visai nereikšmingas dalykas kaip kaina. Knygynuose ši knyga kainavo vos per vieną eurą, o leidykla ją tiesiog dalino nemokamai. O tai, savaime suprantama, kėlė abejonių. Nes gal knyga tikrai nusipelnė tokio likimo ir todėl jos net neverta skaityti? Ką ten skaityti, gal net neverta atsiversti? Tačiau šalia šio jausmo, knibždėjo ir tas kitas, sakantis, kad gal tai tik nesusipratimas ir dėl visko kaltos nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės? Vienaip ar kitaip, nesinorėjo šios knygos paleisti, viskuo reikėjo įsitikinti pačiam, todėl galiausiai ją atsiverčiau.

„Kaip šokiruoti skaitytoją, kaip valdyti jo dėmesį? Turiu provokuoti, stebinti, kaip nors prasiskverbti pro užgrūstus medijų plotus, prasibrauti iki protų, užkabinti ir vėl – provokuoti, stebinti…“

Knygos pradžia žadėjo daug. Ji buvo gera. Tokia gera, kad norėjosi ne tik skaityti toliau, bet griebti tekstą ir nepaleisti. Norėjosi įsitverti jo tarsi gelbėjimosi rato ir skaityti, skaityti, skaityti. Todėl skaičiau ir galvojau, kur tas šuo visgi pakastas, nes jau negalėjau galvoti kitaip, jau negalėjau įsivaizduoti jo lakstančio po pievą. Jis turėjo būti pakastas ir netrukus supratau, jis čia – po visais tais žodžiais. Po tuo gelbėjimosi ratu, kurio negaliu nusikratyti, kuris vis dar prilipęs prie mano rankų, nors jau seniai esu išgelbėtas.

Taigi, gana greitai tekstas pažiro virsdamas chaotišku. Dalimis, gabalais, nuotrupomis. Nors nepaisant to, išliko itin rišlus, panardinantis į savotišką transą ar rūką, kuriame nesunku pasiklysti, tiek žingsniais, tiek mintimis. Galiausiai vis vien kur nors išnyri, apsižvalgai, prisimeni kur esantis. O tada leidi sau klaidžioti ir pasiklysti dar kartą. Skaitai be jokio įsipareigojimo. Tave užkabina iš rūko išnyrančios medžių šakos – ne pačios mintys, bet jų pateikimo būdai. Žodžiai, jų junginiai, tikslūs sąskambiai. Kartais aštresni ir duriantys, kartais švelniai nuliežiantys veidą. Skaitymas virsta terapija ir tu nebesistengi prisiminti apie ką skaitai, nors jeigu reikėtų, kažkokią trajektoriją nubrėžtum. Bet ar reikia? – klausi savęs ir neieškodamas atsakymo skaitai toliau.

„Juk į mus kas dieną be pertraukos skverbiasi milžiniški informacijos srautai, ne tik prekybos centruose, visur – nerasi laisvos vietos nei namie, nei lauke – mes įkvepiame oro kartu su komentarais ir elektroniniais laiškais. Mes lyg užsikrėtėme internetu, jis neišnaikinamas kaip padėvėtų drabužių kvapas. Mūsų jausmus ir ateitį negailestingai žudo belaidžio ryšio skirstytuvai. Šalia jų išnyksta gamta, nebeprisimena savęs, nebeatsinaujina, nebesirūpina tuo, kas bus. Tai lyg nauja gyvybės forma, modernesnė, tobulesnė už bet kokį gyvą organizmą. Netgi tada, kai miegame, į mus sunkiasi ryšiai, plūsta nebaigtos mintys, nebaigti sakiniai.“

Iš esmės tai knyga apie santykius: pagrindinės veikėjos su mama, su savimi, su savo atmintimi, su likusiu pasauliu. Knyga tikrai verta būti pastebėta, tačiau išvengė, o gal ir pati išsigynė tokio likimo. Internetas, apie kurį joje tiek daug rašoma, apie pačią knygą iš esmės tyli. Keletas senų žinučių ir tiek. Tarsi nebūtų buvę jokio postūmio. Tarsi knyga išsiskleidė kaip gėlė ir iš karto nuvyto. Neužmezgė jokio ryšio su skaitytojais, su bitėmis. Nepasidaugino. Nepasklido.

Gal tekstas per daug sodrus? Per daug koncentruotas? Gal jį reikėjo atskiesti, kad jis būtų geriamas? Gal jo paprasčiausiai per daug?

Tas sodrumas ir koncentracija galiausiai paveikia ir mane. Skaityti tampa sunku. Knyga virsta šokoladiniu tortu, kurio vis norisi, tačiau nuo nedidelio gabaliuko pajusi tik apgaulingą alkio jausmą, o nuo didelės porcijos bus bloga ir pradės pykinti. Todėl reikia rasti aukso vidurį, bet kai pradedi jo ieškoti, jau žinai, seniai per vėlu.

Knyga  keista. Neabejotinai raštinga. Žėrinti tarsi vandens paviršius. Graži. Tačiau norėdamas į tą vandenį panerti, nesugebėsi. Jis liks įkalintas po kažkokiu permatomu dangčiu, po plėvele ir tu amžinai liksi sausas. Sausas ir sumišęs. Sausas ir abejojantis. Sausas, bet vis dar žiūrintis į tą spindesį, nors jam nebesuprantantis kam jis skirtas ir kaip jį pasiekti.

O galiausiai aplanko tas jausmas, kai pabaigą skaitai tik tam, kad užbaigtum knygą ir nepaliktum jos tarsi kažkokio nešulio viduryje kelionės. Kai skaitai labiau mechaniškai nei smalsumo vedinas, nes iš esmės jau žinai, pabaiga (bet juk tuo pačiu – ir visa knyga) nieko naujo nebepasiūlys ir nebenustebins, o gerklėje liks tas keistas ir sunkiai nuryjamas „bet“.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 273 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

laiko triuksmasNorisi tik pasidžiaugti, kad paskutiniu metu visos į mano rankas papuolančios knygos yra išleistos itin gražiai. Viršeliai nevienodi, vis kitokios tekstūros, išsiskiriantys iš visumos ir atitinkantys knygų turinius. Tai tikrai džiugina, nes vis dar esu iš tų, kuriems popierinės knygos daug malonesnės nei elektroninės. Julian Barnes knyga “Laiko triukšmas” taip pat ne išimtis. Tiesa sakant, turbūt viršelis ir buvo pirmas dalykas patraukęs mane atsiversti šią knygą, o visa kita jau išsirutuliojo savaime.

Pradėjęs skaityti buvau kiek susipainiojęs, nesupratau kaip knyga veikia ir apie ką ji. Vis tikėjausi, kad netrukus driokstelės sprogimas ir viskas bus nušluota nuo žemės paviršiaus, o skaudi ir tyra esmė atsivers prieš mano akis. O tada jau suprasiu. Jau būtinai suprasiu apie ką visa tai. Bet kuo giliau bridau į tekstą, tuo labiau pradėjau regėti, kad taip nenutiks, tuo kruopščiau ėmiau įsiskaityti į tai, kas parašyta, ir galiausiai suvokiau, jokio matomo ir suplanuoto sprogimo nebus, nes prieš mane – neįvykęs sprogimas. Ir todėl daug kartų baugesnis bei pavojingesnis, nes, nepriklausomai nuo išorės valios, galintis detonuoti bet kurią akimirką.

„Bet galbūt jie suprato, kas jis yra iš tiesų: žmogus, kaip šimtai kitų mieste, kas naktį laukiantis suėmimo.“

Tai knyga apie žinomą kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių. Rašydamas autorius rėmėsi paties Dmitrijaus užrašais, refleksijomis, o taip pat kitų to meto žmonių bei šeimos narių liudijimais, pasakojimas, vėliau parašytomis biografijomis. Tai – reali knyga apie realų žmogų ir dėl to viskas tik dar kraupiau. Nes joje telpa ne tik kompozitorius, bet ir Tarybų Rusija, Stalinas, režimas, valdžia, jos keliamos baimės, išdavystės ir žmogus, kuris visada tik maža didelio mechanizmo dalis ir niekada savarankiškai veikiantis individas.

Tačiau tuo pačiu, tai knyga apie muziką, persunktą įtampos, laukimo, nežinomybės ir žodžių, kuriuos į tavo lūpas įdėjo kiti. Žodžių, kurių nebepavyks išsiginti, nors jie ir ne tavo, nors jų ir nesakei, nors niekada jų negalvojai. Žodžių, kurie tave sukūrė tau apie tai nieko nežinant.

„Nors būti bailiu nėra lengva. Būti didvyriu kur kas lengviau negu būti bailiu. Didvyriu tampi akimirksniu – kai išsitrauki šautuvą, numeti bombą, paspaudi sprogdiklį, šauni į tironą, o paskui į save. O bailio karjera trunka visą gyvenimą. Negali atsipalaiduoti. Turi numatyti, kada vėl teks teisintis pačiam prieš save, drebėti, gūžtis, vėl patirti kerzinių batų skonį ir savo paties apgailėtiną menkystę.“

Knyga veikia, verčia išsigąsti, bet tuo pačiu nuramina, nes prisimeni, kad tai – tik knyga. Skaitydamas esi įsitempęs, nes tiki tekstu, nes neturi priežasčių juo netikėti. Jis atskleidžia šešėlį, kurį pajutęs pradedi pažinti, bet niekada nenorėtum, kad šis užslinktų virš tave gaubiančios šviesos. Nes tai neišbrendamas šešėlis. Tamsa be išeities.

„Baimė, kad jį nužudys, dingo – tai buvo tiesa ir tarytum privalumas. Jis žinojo, kad jam bus leista gyventi ir jis gaus geriausią medicininį aptarnavimą. Bet tam tikra prasme buvo blogiau. Nes gyvendamas visada gali nusigyventi. Mirusiems tai negresia.“

Knyga puiki. Jos svoris ir nuosėdos dar ilgai lieka perskaičius. Ji išverčia režimo rūbą. Parodo po apgaulingai tviskančia ir žaižaruojančia puse besislepiančius audinio sluoksnius ir tikrąjį pamušalą, kuriame knibžda tamsa, įtampa, baimė. Knyga nežaidžia su tavimi, ji tikromis kulkomis šaudo į dangų. Gąsdina. Grasina. Bet svarbiausia, groja. Ir groja taip, kad muzika girdisi net tuomet, kai nėra vilties, jog ji prasimuš pro visus tave ribojančius sluoksnius. Bet ji prasimuša, prasisunkia pro tas skyles švininiame danguje, pradeda kristi retais lašais, kol pasiekia tave, kol pajunti jos gaivą, kol ji įsigauna į vidų ir pasilieka, atrodytų, su visam.

Tai daugiau nei biografija. Tai jausmas. Tai vidinė kova. Tai ironija, virstanti nebesuprantamu žaisliuku, ir tai pralaimėjimas, nes niekaip neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad pergalė.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Noise of Time
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis