Archyvas

Knygos

zalieji-pergamentai_z1

Žaliuosius pergamentus pradėjau skaityti beveik futbolo stadione – jis buvo kitapus tvoros iš už kurios labiau nei spyriai ar teisėjo švilpukas aidėjo kelių futbolo fanų, sėdinčių tribūnose, komentarai visiems aikštelėje vykstantiems įvykiams. Nors vadinti tai komentarais neapsiverčia liežuvis. Tai tebuvo pigūs keiksmai ir pašaipos. Rėkimas, kriokimas, baubimas. Kitaip tariant, klasika.

Tuo tarpu žalioji veja ir jos pasyvus, tačiau neišvengiamas dalyvavimas futbolo spektaklyje iš karto susišaukė su Žaliaisiais pergamentais. Pasyvus, tačiau neišvengiamas. Taip galima apibūdinti ir šiuos dienoraščius. Ir nebūtinai tik šiuos. Nes dienoraščiai tokie jau yra – jiems nesvarbu nugulti į popierių, jie visada su mumis, pasyviai, tačiau neišvengiamai liudija mūsų buvimą. Jie gyvena mumyse, miršta, prisikelia. Tarsi gamta – ciklas po ciklo kartojanti tą patį ritualą. Tokia nuotaika puikiai tinka ir šiai knygai, kuri yra jau ne pirmas Sigito Gedos dienoraščių leidimas – jų buvę ir daugiau, o Adolėlio kalendorius esu apžvelgęs dar gūdžiais 2011 m. Negana to, pastarieji vis dar guli mano lentynoje ir aš juos vis dar laikas nuo laiko atsiverčiu.

Ši knyga – tai praeitis. Kitaip tariant, šaknys ant kurių pastatyta visa mūsų pasaulėžiūra, o tai reiškia – ir visas pasaulis. Sigitas Geda prisišliejęs prie tų šaknų jaučiasi tvirtas ir saugus. Jomis jis gyvas tiek, kad galiausiai pats tomis šaknimis ir pavirsta. Jos jį laiko, neleidžia atitrūkti, gydo, maitina, iššaukia regėjimus. Iš čia ir keliama atmintis, purenama, verčiama teksto arklu. O į paviršių iškylančiuose žemės pursluose randasi visko – akmenų, mėšlo, šiukšlių, vertingų menkniekių, bulvių. Ir tas viskas sudaro mūsų gyvenimą. Tomis bulvėmis pasisotiname, tuos akmenis dedamės į maišą, tempiame paskui save, metame į upę. Stebime kaip jie skęsta, kaip grįžta atgal į požemius.

“Jonas Jablonskis 1925 metais

Klausiamas, kaip atskirti, kas gerai, kas blogai, skėsčioja rankom:
– Bene aš žinau? Ar aš turiu viską žinoti? Visi į mane kreipiasi, visi mane klausia. Ateina karininkai – klausia apie šautuvus ir armotas, inžinieriai – apie mašinas ir tiltus, ateina veterinarai – papasakok jiems apie kiaulės vidurius… Tu, girdi, esi visų galų senis, turi viską žinoti. O šitas senis jau besmegenis.“

S. Gedos dienoraščiai iš esmės liudija jau ne šią, o buvusią epochą. Ir gal net ne vieną, o kelis žingsnius į praeitį, kuri pasiekiama tik iš žmonių pasakojimų, pokalbių, nuotrupų. Jis pjauna giliai. Ir nors ne visada tiksliai, tačiau nesiblaško, peilis jo rankoje nedreba. Tas peilis – tai kalbos, atminties pajautimas. Šaltas ir gaivus šaltinio vanduo prausiantis tavo veidą. Skaitai, nes negali neskaityti. Net žinodamas, kad visa tai – srautas, kurio didžioji dalis neišliks aktyvioje atmintyje. Tačiau tu tiki, kad išliks kažkur požeminiuose jos sluoksniuose, kažkur nematomoje perspektyvoje. Išliks ir maitins tavo pasaulį savo šaknimis. Tai nuosėdos, kurios kaupiasi. Smegenų mankšta čiulbant rytmečio paukščiams į pilką dangaus paklodę.

Šie dienoraščiai iš to laiko, kai S. Geda baigia versti Dantės “Pragarą“ ir pradeda “Skaistyklą“. Todėl Dantės čia itin daug. Netgi galima sakyti, kad jis ir yra viso ko pagrindas – žemė, kuri vis prisimenama ir prie kurios vis sugrįžtama. Ta pati žemė nuo kurios kiekvieną kartą atsispiriama idant pakiltum aukštyn. Ar bent jau aukščiau.

Iš šių dienoraščių akivaizdu, kad S. Geda gyveno tuo, ką darė, ką kūrė, su kuo bendravo. Jam tai buvo svarbu. Jeigu Dantė, tai Dantė kiaurai. Jeigu žmogus, tai su savo istorija ir praeitimi. Su visomis paraštėmis ir siūlais, kurie traukiami iš bendro audinio. Kurie po kiek laiko vėl į tą audinį susimezga.

Ši knyga – tai tiek esamo, tiek buvusio gyvenimo restauracija ir S. Geda čia puikiai atlieka savo darbą atidengdamas vieną sluoksnį po kito. Tarsi futbolininkų bateliai atveriantys žaliuosius pergamentus kitapus tvoros. Parašytus žemės ir prakaito kalba. Dažnai pasislepiančius ar paslepiamus po šiukšlėmis – po tribūnose sėdinčiųjų šūksniais, keiksmais ir komentarais. Eikime kiaurai juos, nesileiskime nukreipiami nuo esmės, nuo pagrindo, nuo šaknų.

Skanaus!

O štai oficialus knygos pristatymas skamba taip:

Naujausia Sigito Gedos dienoraščių knyga „Žalieji pergamentai“, kurioje sudėti tekstai, rašyti 2006 metais. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkė Deimantė Rybakovienė. Tai trečiasis poeto dienoraščių tomas išleistas po autoriaus mirties.

„Žalieji pergamentai“ – tai ne atskira S. Gedos eseistikos knyga, o tęsinys šio pobūdžio raštų, jau sugulusių į knygas „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės premija), „Adolėlio kalendoriai“, „Vasarė ajero šneka“, „Žydinčių bulvių sapnai“, „Pražilę varnėnai“.

Kita informacija:
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

Perry_Eseksoslibinas_vrsl.indd

Keista, nekasdienė knyga. Archajiška, ornamentuota, papuošta senosios mados deriniais, deranti prie XIX a. pabaigos Londono, kuris čia ir yra viso ko atspirties taškas. Kryžminanti miestą ir kaimą. Mokslą ir religiją. Meilę ir abejingumą. Persisunkusi angliška drėgme ir rūkais. Pradėjęs skaityti dar ilgai laužiau galvą, kur yra durys, pro kurias galėčiau užeiti į knygos vidų. Kur yra langas, pro kurį galėčiau įkvėpti gaivaus oro. Čia niekas tau nepadeda, čia vanduo sunkus ir įtraukiantis ir kapstytis esi paliktas vienas pats. Veikėjams tu visai nerūpi, jie ir taip turi ką veikti. Turškiasi savo rūpesčiuose ir kasdienybėse, svaiginasi savimi daug labiau negu kitais. Visi jie sprogsta iš vidaus. Yra tiesiog išsprogdinami. O tu esi tik tam, kad stebėtum ir liudytum. Dažnai net nesuprasdamas ką liudiji ir kam viso to reikia.

Tekstas apgaulingas tarsi pats Esekso slibinas. Visi lyg ir supranta, kad toks neegzistuoja, tačiau tuo pačiu nieko negali padaryti, kad užgniaužtų abejonę kylančią iš vidaus. Ta abejonė daug galingesnė už visas barikadas. Ji smelkiasi kiaurai. Ji priverčia ir tave patikėti, kad knygoje yra kažkas daugiau negu galima perskaityti. Ir tu murkdaisi tuose vandenyse bandydamas iškapstyti kokį menkniekį. Stiklo gabaliuką. Paukščio plunksną. Išplyšusią sagą. Kabiniesi už tų smulkmenų tarsi šiaudo ir kažkokiu stebuklingu būdu vis sugebi išsilaikyti paviršiuje.

Nors knyga ir parašyta visai neseniai (2016 m.), tačiau tai puikus klasikinės literatūros pavyzdys. Ji lėta, neskubanti ir per daug tolima, kad sugebėtum pasijusti esantis jos dalimi.

“Nulaižė nuo nykščio cukrų ir linksmai pažvelgė į stogų smailes už lango. Parašyti Korai buvo lyg perdurti votį; netrukus gali atsirasti kitų nepatogumų, bet kol kas jis jautė vien palengvėjimą.“

Knygos durys atsiveria jau gerokai įsibėgėjus, bet kambariai po kuriuos vaikštau tėra kambariai, kuriuose kažkada gyveno žmonės. Jų ten jau nebėra. Ir dėl to kyla klausimas – ar kada nors iš viso buvo? Tu nesi tų kambarių dalis, jie kitokie, jie – tik nuotraukos, kurių blizgiame paviršiuje matai savo atvaizdo atspindį. Jis pranyksta tą pačią akimirką, kai užverti knygą. Kai pamoji ranka ir stebi nuvažiuojantį traukinį. Bet išeiti iš perono nesinori. Lieki jame ir dar kurį laiką tavo lėti žingsniai atkartoja pastraipas ir puslapius. Laiškus ir išpažintis.

Ši knyga tiems, kuriems nusibodo skubėti. Kurie pavargo nuo tuščių ambicijų ir nepertraukiamo paveikslėlių srauto. Tai knyga vienam kartui, tačiau net ir tą vieną galima išgyventi gražiai ir laimingai. To ir linkiu, uždarydamas langus ir duris. Žinau, norėdami patys išspręsite jų mįslę, išpainiosite tinklus, atgulsite samanose ir leisitės glamonėjami mylimųjų, kurie uždrausti ne tik popieriuje, bet ir akyse. Tačiau rankos niekada nemeluoja. Jos rašo laiškus. Jos liečiasi. Jos išveda iš rūko.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Essex Serpent, Serpent’s Tail
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Finn_moteris lange_vrsl.indd

Tai – žvilgsnis. Stebėtojo iš kitapus gatvės, kitapus upės, kitapus parduotuvės lentynų. Žvilgsnis, fiksuojantis pokyčius, atrenkantis detales, gebantis jas palyginti ir, žinoma, paruošiantis savo namų darbus. Tai – žvilgsnis, turintis noro ir valios paliudyti tai, kas vyksta aplink.

Jeigu skaitytojas jaučia prielankumą tokiam žvilgsniui (o gal net pats tokiu yra apdovanotas), tuomet ši knyga iš karto prilips ir virs lengvu pasivaikščiojimu parke, o ne kokia sudėtinga ir nemalonia operacija.

Kaip išduoda pavadinimas, tai – romanas apie moterį lange, stebinčią savo kaimynus ir neiškeliančią kojos iš namų. Pakankamai stora plyta suskaidyta į nedidelius dienoraštinio tipo skyrelius, tad skaitymas visai neprailgsta. O ir skaitydamas jautiesi taip tarsi ne pats būtum jos, t.y. tos moters lange, stebimas, o stebėtum kartu su ja. Dar daugiau – jauti kaip ji įsigyvena į tave, kaip jos rankos virsta tavo rankomis, jos lūpos – tavo lūpomis. Kaip jūsų jau nebe du, o tik vienas. Tik tu. Glaudžiantis fotoaparatą prie veido, pritraukiantis juo kaimynus kitoje pusėje gatvės, išryškinantis jų kasdienybę ir šios įtrūkiuose besislepiančias nuodėmes.

„Apverčiu ant stalo smėlio laikrodį, stebiu, kaip maža piramidė viduje tarytum pulsuoja byrant smiltims. Kiek daug laiko. Beveik metai. Nebuvau išėjusi iš namų beveik metus.“

Knygos erdvė nedidelė, tačiau gili. Negana to, su kiekvienu puslapiu ta erdvė tik dar labiau siaurėja ir gilėja. Virsta į tunelį. Tik šis – įbestas žemėn stačiai, todėl vedantis kažkur į požemius, pripildytus nakties tamsos. Ir kuo ta tamsa arčiau, tuo daugiau įtampos, nerimo, noro, kad visi klausimai virstų atsakymais ir pagaliau išsispręstų. Na, kaip įprastai, paaiškėtų nusikaltimo motyvai, priežastys, pasekmės ir kitos detalės. Galiausiai, ar regimi vaizdiniai, įvykiai ir situacijos įvyko iš tiesų, ar tai tik sąmonės žaidimai. O gal ir viena, ir kita? Žodžiu, nieko neįprasto eiliniam psichologiniam trileriui (ką skambiai ir netgi šiek tiek įpareigojančiai konstatuoja užrašas ant knygos viršelio).

Skaityti išties įdomu, jau seniai buvau paėmęs knygą, kuri būtų tokia paprasta, aiški ir kurioje nuosekliai būtų atskleidžiama istorija. O šiuo atveju, dar ir ne bet kokia, o su gyva intriga, kuriai nereikia jokių dirbtinių stelažų ar maskarado. Ši istorija – tai tamsa, supakuota į nedidelę dėžutę. Tačiau nepaisant to, kad dėžutė apčiuopiama ir išmatuojama pirštais, joje besislepianti tamsa visada yra begalinė ir ta begalybė kviečiasi tave pas save, nori parodyti, siūlo parodyti, masina parodyti savo išvirkščiąją pusę. O tu ir nesusilaikai, nes, jauti, pasiūlymas bet kurią akimirką gali baigtis.

Ir nors tekstas bei siužetas itin koncentruoti, tai vis vien knygą išpučia iki beveik 500 puslapių (!). Įprastai kratyčiausi tokios apimties, tačiau šį sykį ji ištirpo tikrai greitai.

Ir net jeigu pabaigoje niekas tavęs kaip reikiant nesupurto, tu vis vien jautiesi gerai. Nes tai knyga, kuriai nereikia, kad pabaiga ją išgelbėtų. O jeigu nereikia, to ji ir nedaro. Perskaitęs supranti, kad esmė čia ne pabaigoje, o pačioje mėsoje, tekstūroje, sraute. Ten ir slepiasi visas skonis. O pabaiga tik mechaniškai užspaudžia maišelį ir palinki geros dienos.

Pats tas vasaros atokvėpiui. Ir nebūtinai lietingam.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Women In The Window
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 488 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

selfu slenis

O apie šią knygą savo telefone (kokia ironija!) beskaitydamas (o ir perskaitęs) užsirašiau štai ką:

Tai – kažkas paprasto, nebūtinai išgalvoto, tačiau kiaurai peršviečiamo. Kažkas su skaudančia šypsena veide. Tačiau dirgiklis, nupieštas prieš akis, nėra tai dėl ko viską mestum į šalį ir šoktum į putojančią upę. Tikriausiai būtent dėl to, kad dirgiklis tėra nupieštas. Dirgiklis vardan dirgiklio. O turint tokį padrėkusį užtaisą, iki dinamito niekaip neprasibrauna teksto kibirkštys. Visi aplink aidintys balsai ir dainos jau kažkur girdėti, tarsi atspausti per kalkę. Žodžių junginiai, sakinių konstrukcijos, siužeto vingiai. Net ir paslaptys, slepiamos tarp eilučių, labiau primena tuščią celofaninį įpakavimą, o ne peilį, smingantį į minkštuosius audinius.

Iš kitos pusės, tekstas skaitosi greitai, lengvai ir nerūpestingai. Bet skaitymas vardan skaitymo tai tik dirgiklis vardan dirgiklio. Todėl įsivažiavus vis dažniau pravinguriuoja mintis, kad tik pabaiga galėtų išpirkti visas šios knygos nuodėmes. Tą bekvapę, tačiau masiškai tiražuojamą gėlės aromato nuotrauką.

Skaitydamas negali suvaldyti savęs, bėgi įvykiams už akių, bandai nuspėti juos ir vis labiau abejoji, ar egzistuoja tokia pabaiga, kuri nusvertų šias svarstykles į amžinybės pusę. Ne tiek pabaiga, kiek pats nustebimas, kurio viliesi stebėdamas su kiekviena minute tirpstantį vilčių ledkalnį.

Knyga primena joje aprašomą dozę, kurios antrą kartą iš to paties dilerio nepirktum. Nes tai ta situacija, kai užtenka vieną kartą pabandyti ir žinai, kuo baigsis visi paskesni mėginimai.

Bandau nupiešti mane apnikusį jausmą iš visų pusių, tačiau nesigauna. Atrodo, kad ir autorei kažkas nesigavo. Klaidų knygoje nėra, bet būtent jose įprastai slepiasi esmė. Kvape, nuotaikoje, smulkmenose, kurios visuomet liudija gyvybę. O čia visos smulkmenos, visi maži niežulį keliantys gyviai seniai iššukuoti, sterilizuoti, nukenksminti. Ir tai verčia abejoti galima baime, kuri veda į priekį. Šioje knygoje baimės tik tiek, kiek pats tuo save įtikini. Pats, o ne autorė. Štai kur esmė. Dūris. Vaistai. Viskas paprasta. Įprasta. Tuščia tarytum įpakavimas. Net jeigu nuo brangaus ir reto, bet vis vien – tik įpakavimas. Kita vertus, kitaip to ir nepapasakosi, nes tam reikalinga ne knyga, o būtent #knyga. Kad pasiektų tikslinę auditoriją, kad parodytų skaudulius ir apnuogintų baimes. Ji turi būti tokia ir ji tokia yra.

„Jis nemato pavojaus. Sako, kad verčiau paskubėti, nes jei dar spės iki sutemos, tai galės… Nes jei galės, tada padarys. Nes matė internete, o ten buvo tobula. Nes atrodo, kad kaip. Tada galėtų visi sutūpti ir. Nes kolega sakė, kad. Tai verčiau nelaukti, nes.“

„Krėslas pasisuka ir dabar aiškiai matyti jos profilis. Viskas tas pats: tvirta sėdėsena, mažumėlę atsikišęs smakras ir plona nubalusi oda. Tos pačios raukšlės nuo žiūrėjimo į ekraną. Bet visgi kažkas neleidžia abejoti, kad prabėgo daug metų.“

Perskaičius paaiškėja, kad knygos branduolys – tai istorija apie Selfų slėnį, telpanti vos į porą puslapių. Tačiau, kad tą istoriją pasiektum, turi perversti likusius beveik du šimtus. O juose visko tiek daug, kad reikia išmokti teisingai kvėpuoti, idant skaitydamas neuždustum. Lygiai taip – kad neuždustų tavo smegenys, aptraukti celofano plėvele. Arba priešingai – vis bandantys įsigauti pro tą plėvelę į spalvotų pažadų pasaulį.

Būtent tuose keliuose puslapiuose ir randu šerdžių šerdį, kuri atveria kažką gilesnio, kas žengia į aikštę be kūną aptraukusio celofano. Žengia atviru, beveik nuogu, todėl giliai įsikertančiu žingsniu. Sakau „beveik“, nes Selfų slėnyje niekuo negali būti tikras.

Knyga patiks vartotojams ir grotažymių mėgėjams, o visi kiti – rizikuokite. Nes niekada nežinai, kurioje vietoje mums iš tiesų skauda. Galbūt Selfų slėnis ir bus tas lakmuso popierėlis, padėsiantis pagaliau apsispręsti.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Tykantis-tamsoje.-Kurybos-rinktine_medium.jpg

Ši knyga pristatoma kaip siaubo klasika, tačiau iš tiesų ji ne tiek apie siaubą, kiek apie tai, kad viskas yra įmanoma. O puikiausias to pavyzdys – pats autorius, kurio visa biografija – vienas neįtikėtinas blyksnis. Prasidedantis tuo, kad gyvam esant nė viena H. P. Lovecraft’o knyga nebuvo išleista, ir pasibaigiantis aplinkybėmis, kurioms tinkamai susiklosčius, po mirties autorius tapo JAV literatūros klasiku, padariusiu milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Cituoju nuo knygos viršelio, tačiau to negalima nepaminėti. Tuo tarpu vietoje įprastinių citatų, žemiau rasite piešinius, klajojančius interneto platybėse., įkvėptus H. P. Lovecraft’o tekstų. Tie piešiniai puikiai atskleis tai, ką rasite atsivertę knygą, nes ji, visų pirma, – vaizdas. Ir, žinoma, tas jausmas, kad prarandi budrumą ir nebegali suvokti, kur randiesi.

Žvelgiant į turinį – tai apsakymų rinkinys. Išskirtinis tuo, kad skirtingi tekstai versti skirtingų vertėjų. Tiesa, visi tie vertėjai – puikūs ir net ieškodamas taip lengvai nepastebėsi takoskyros, kurią išduoda tik skirtingos pavardės apsakymų pabaigose.

Ir nors pradėjęs skaityti suvokiau, kad nepasiduosiu tam, iš pažiūros, pigiam bauginimui, tačiau vos po kelių puslapių jau buvau nugrimzdęs į knygoje aprašomus kambarius, kraupias dykvietes,  klajojantis jų paslapčių labirintais, girdintis įvairias garsų nuotrupas ir jaučiantis daugiau negu įmanoma perteikti žodžiais. Fantazija skaitant tokią knygą įsijungia pilnu režimu ir paprasčiausiai nusineša tave. Todėl tai – tobula knyga prieš miegą aštrių pojūčių mėgėjams.

Ji nukelia skaitytoją į XX a. pradžią. Ir tai yra taip toli, kad tu nepajėgi lengva ranka išsiplėšti iš kasdienybės, todėl nepaisant įtaigos ir bauginančios aplinkos, skaitant šią knygą kyla daugybė klausimų. Mat autorius siekė aprėpti kuo daugiau, o tai, natūraliai, paliko galybę skylių. Ir pro tas skyles tarsi grėsmę lemiantys debesys į tave pradeda sunktis klausimai, nes fantazija – lakus, tačiau pavojingas vaisius. Ir kuo giliau į ją brendi, tuo daugiau vietų turi pridengti, tuo daugiau išėjimo variantų apgalvoti. Akivaizdu, kad autorius savo laiku darė tai ką galėjo, o šiandien viską greičiausiai parašytų visiškai kitaip, tačiau tu puikiai supranti, kad tai – klasika ir turi paklusti jos taisyklėms. Net jeigu ir atrodo, kad kartais knygoje bandoma apžioti daugiau nei pavyks nuryti. Net jeigu matai, kad dėl to pradėsi (ir jau pradedi) springti, iš burnos pasipila žodžiai, protas pridūsta, o tarp gyvenimo ir negyvenimo plytinti uždanga suvirpa nuo kažko didelio ir sunkaus.

Nepaisant visko, autorius rašydamas savo eilutes sugebėjo pakankamai gerai apsidrausti nuo netikinčiųjų jo kuriamu pasauliu. Daugelis tų apsidraudimų per šimtmetį nebuvo paneigti mokslo ir vis dar galioja, todėl kartais pagaudavau save skaitantį šią knygą ne kaip grožinį kūrinį, o kaip dokumentiką. Iš čia ir tas grėsmės realumas, jos pilkas šešėlis, atgyjantis Šv. Velykų rytą, suvokiant, kad prisikėlimas laukiamas ne tik tau artimuose kultūriniuose ir socialiniuose sluoksniuose, bet ir kituose kontekstuose bei pasauliuose. O užvis įdomiau tai, kad tie pasauliai kai kuriose vietose persidengia su tavuoju ir tada pradedi pamatyti daugiau negu kada nors nutuokei.

Tai – knyga, kuri nuolat stengiasi peržengti suvokimo ribas. Stengiasi taip intensyviai, kad kliūna, griūna, tačiau tuoj pat stojasi ir mėgina dar kartą. Tarsi autorius norėtų išsivaduoti iš savojo kūno, savojo burbulo, tarsi jaustų, kad gali nespėti, tarsi žinotų, jog už mūsų sąmonę apibrėžiančių ribų tikrai yra kažkas daugiau. Ir naudodamasis visais įmanomais savo fantazijos ištekliais, jis bando tą kažką prikelti. Tačiau kad ir kaip stengtųsi, skaitytojo neapleidžia jausmas, kad tas kažkas tik šypsosi žvelgdamas į šiuos mėginimus, į, atrodytų, tokį bereikšmį jėgų eikvojimą. Šypsosi, netgi juokiasi iš tokių absurdiškai neviltingų pastangų, bet tuo pačiu praleidžia vieną svarbų dalyką, kad esmė čia ne kaip, o kad. Kad autorius besdamas pirštu į tamsą sugeba nukreipti skaitytojo dėmesį būtent ta linkme. Į tuštumą. Į nebūtį. Į šešėlį, slepiantį kažką sunkiai įvardinamo. Taigi, H. P. Lovecraft’as pamišėliškai šaudydamas į visas įmanomas puses, galiausiai pataiko. O tuomet visa tampa nebesvarbu, nes už šios ribos  jau įsijungia paties skaitytojo vaizduotė, kurios ramybės nebesaugo švelnūs prisilietimai ir lengvais žodžiais paaiškinamas pasaulis.

Taigi, autoriui pavyksta išskelti abejonę, o tai ir yra svarbiausia. Tai ir yra esmė. Nepaisant pakeliui kylančių klausimų, loginių skylių ir kąsnių, kuriais springstama. Esmė, kurios aidas prasibrovęs pro marmurą ir dykumos smėlį, mūsų apsnūdusiose kasdienybės menėse ir negyvenamuose priešistorinių miestų kambariuose ima žadinti kietai įmigusį, vis dar neapčiuopiamą, tačiau po truputį pradedantį susitelkti šešėlį.

Skaitykite. Nes tik taip rasite kelią. Nes tik taip tas kelias apraizgys jus savo lipniais čiuptuvais ir niekur niekada nebepaleis.

 

Kita informacija:
Vertėjai: Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: kitos knygos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

 

Knausgard_manokova1_vrs.indd

„Miestas, kuris nepatraukia savo mirusiųjų iš akių, kur galima matyti juos gulinčius gatvėse ir skersgatviuose, parkuose ir automobilių stovėjimo aikštelėse, – tai ne miestas, o pragaras. Kad toks pragaras realistiškiau ir iš esmės teisingiau atspindėtų mūsų gyvenimo sąlygas, neturi jokios reikšmės. Žinome, kad taip yra, bet nenorime to matyti. Iš to ir kyla kolektyvinis išstūmimo iš sąmonės aktas, pasireiškiantis mirusiųjų išgabenimu.“

Tekstas lėtas, ramus, šaltas, norisi sakyti – norvegiškas. Pilnas detalių, tačiau jos neerzina ir net nelabai krenta į akis. Jos čia tik fonas, kuris gaubia pasakotojo kūną ir žodžius, atspindinčius tai, kas vyksta aplink.

Ši knyga – pirmoji iš šešių knygų serijos, pavadinta „Mirtis šeimoje“, tačiau viskas prasideda kur kas anksčiau nei ta mirtis apsilanko, dar vaikystėje, į kurią čia žvelgia suaugusiojo akys. Patyrusios, atšiaurios, gebančios įvertinti ir atskirti reikšmingus ir svarbius dalykus nuo tų, kurie tiesiog praplaukia pro šalį. Iš čia ir ta ramybė, tas jausmas, kad viskas aišku. Bet net jeigu aišku, vis vien nenuspėjama.

„Manyčiau, daugiausia tai nulėmė vaikai, kurių susilaukėme, nes visą erdvę užima gyvenimas su jais čia ir dabar. Jie išstumia net pačią artimiausią praeitį: paklausk, ką veikiau prieš tris dienas, ir neprisiminsiu. Paklausk, kokia buvo Vanja prieš dvejus metus, Heidė prieš du mėnesius, Jonas prieš dvi savaites, ir neprisiminsiu. Mažoje kasdienybėje visko vyksta tiek daug, bet veiksmas nuolatos sukasi apie tą patį, ir tai daugiau nei kas kita pakeitė mano laiko sampratą. Anksčiau laiką suvokiau kaip už manęs liekantį ruožą, su ateitimi kaip tolima perspektyva, spindinčia blausiai, bet nenuobodžiai, o šiuo metu laikas jau visiškai kitaip įsilieja į gyvenimo audinį, jaučiu jį čia ir dabar.“

Nurašinėju eilutę po eilutės ir negaliu sustoti. Tekstas tankus tarsi ūsai ir barzda ant knygos viršelio. Tankus ir tamsus, dengiantis sūnaus ir tėvo santykius – ašį aplink kurią ir sukasi knygos gyvybės matmuo. Vietomis atrodo, kad jeigu Povilas Šklėrius būtų gyvenęs Norvegijoje ir pirmąjį romaną parašęs keturiasdešimties, tai būtų būtent toks romanas. Kita vertus, jis dar turi laiko. Galbūt ir parašys. O kol kas prieš akis Karlas Uvė, kuris patirties skustuku sluoksnį po sluoksnio lupa ir atidenginėja žmogaus esmę, santykių nervą. Nepalieka abejingų. Yra kruopštus, atidus, o kastuvas jo rankose visada kasama pusmetriu giliau nei pakaktų. Todėl greitai susitaikau su mintimi, kad tos iškastos duobės tikrai nepraeisiu. Negana to, tikrai į ją atsigulsiu. Nes kaip kitaip pažinsiu tą šaltį, ta žemę, tuos gyvybės grumstus tarp savo pirštų.

Skaitydamas ir pats prisimenu savo vaikystę. Ir kas keisčiausia – ne tuos dažniausiai atmintyje pasikartojančius epizodus, o tuos, kuriuos įprastai praleidžiu ar nesąmoningai aplenkiu. Lieku nustebęs, nustebintas, skaitantis toliau ir nematantis jokio reikalo sustoti.

Tai romanas apie tėvo mirtį. Tačiau ne tokią artimą, kad ši iš karto sugniuždytų. Tai – mirtis per atstumą. Ir tas atstumo plyšys čia užpildomas įvairiausiais apmąstymais, buitimi, persipynusiomis praeities ir dabarties kategorijomis.

Čia viskas tikra, paprasta, buitiška. Ir tuo pačiu – kiekvienas daiktas slepia po savimi jausmą, prisiminimą, tam tikrą istoriją, sunkų kastuvą, kuris neaišku kaip atsidūręs skaitytojo rankose pradeda judėti, kasti žemę, sluoksnis po sluoksnio atverdamas vis kitus, vis gilesnius ir jautresnius klodus. Tai – archeologija. Ilgesys. Tvarkymo ir tvarkymosi ritualas, po kuriuo slepiasi ne namų, o galvoje sujauktų minčių iššukavimas. Tai – chaosas, verčiamas apčiuopiama ir konstruktyvia tvarka. Iškalbamas garsiai vien tam, kad būtų suprastas ir suvaldytas. Savotiška terapija. Raminimosi seansas. Knyga kaip kušetė ant kurios tavo siela nušvinta.

O šią sielą užvertęs iš karto pradedu laukti kitų serijos knygų. Jos, kaip ir ši, būtinos ir reikalingos vien jau tam, kad autorius per savąją atmintį prisikastų iki mūsų, o tuo pačiu – suteiktų mums progą prisikasti jau ne prie jo, bet prie savęs pačių. Tuo ši knyga ir stipri. Stipri, nes sustiprina.

Todėl nebeskubėkite ir pasinerkite į Karlo Uvės kovą, į istoriją, į gyvenimą, į voratinklį, kurio nė už ką nesinori palikti. Rekomenduoju.

 

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

tomas-venclova-nelyginant-siaure-magneta-1_z1

Storos knygos man dažnai kelia savotišką baimę. Visų pirma dėl to, kad baiminuosi ilgai užtruksiančio skaitymo. Nes užtrukęs skaitymas visada linkęs skaitytoją atsieti nuo teksto, nukreipti jo mintis šalin, suvaryti laiko pleištą į vientiso skaitymo akmenį. Ir kuo daugiau laiko vandens prabėga, tuo pleištas labiau išbrinksta, galiausiai priversdamas akmenį skilti. O šiam skilus, skaitytojas ir tekstas – jau tik du kūnai, nebeturintys bendros jungties. Todėl prieš paimdamas šią knygą į rankas taip pat šiek tiek baiminausi, tačiau tai nesugebėjo numaldyti noro ją atsiversti ir paskirti jos skaitymui savo dienų tėkmėje pabirusias valandas ir pusvalandžius.

Skaitymui, kuris vos paleistas pasrūva į vidų ir telieka juo mėgautis. Džiaugtis. Šypsotis. Nes su kiekvienu jo kąsniu vis maloniau, su kiekvienu puslapiu vis daugiau helio patenka į plaučius, tad jau visai greitai tarsi saulės nutviekstas balionas atsikabini nuo žemės ir pradedi kilti. Virš eilinių žmonių, jų kasdienybės, virš gatvių, miestų, valstybių, virš girdėtų ir negirdėtų pavardžių. Galiausiai virš laiko ir istorijos lūžių. O šitaip bekylant labiausiai stebina tai, kad tekstas (bet juk tuo pačiu – ir peizažas) išlieka paprastas ir aiškus. Lyg būtų pasakojamas ne aplink susispietusiai miniai, o tik tau vienam, įsitaisiusiam prieš patį T.V., ramiai gurkšnojančiam vis dar karštą arbatą. Tai pokalbis (o tuo pačiu – ir pašnekovas), kurio malonu klausytis ir kurio visai nesinori pertraukti.

„Ar išloši mane, ar praloši – kol kas nežinia.
Šitos dirvos nusekę, žvaigždynų tankmė išgenėta,
Aš pritraukiu nelaimę, nelyginant šiaurė magnetą,
Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.“

Knygai įdienojus Ellen Hinsey vis dar narsto su poetu po jo gyvenimą, sutiktus žmones, liudijamus procesus, bet jau vis dažniau gręžiasi į poeziją. Po truputį pradeda ją aiškinti, preparuoti, narstyti. Tarsi laikrodį, rizikuodami niekada jo nebesurinkti atgal. Kartais rodosi, kad tam tikrose vietose, tai – jau šiek tiek per gilu, kad atsiranda takoskyra ir eilinis skaitytojas rizikuoja prarasti ryšį su tekstu ir knyga bei šiek tiek nuklysti į šoną. Kita vertus, čia ir supranti, ši knyga – ne eiliniam skaitytojui ir jai būtinas tam tikras pasiruošimas, kurį visiškai sėkmingai galima pavadinti namų darbais ar paprasčiausiu per gyvenimą sukauptu bagažu.

„Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto.“

Knygą skaičiau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai. Todėl mano baimė, kad prarasiu ryšį su tekstu, nepasiteisino. Knyga vienareikšmiškai didi ir rekomenduotina perskaityti. Iš vienos pusės – tai istorijos vadovėlis, puikiai susiejantis Lietuvą su pasauliu, ir parodantis, kad visi ryšiai – lengvai perprantami ir nesunkiai įsimenami, t.y. visai kitokie nei tie, kuriuos dažnu atveju piešė mokyklų programoje siūloma medžiaga. Iš kitos pusės – tai T.V. ir jo gyvenimo drama, jo draugai, susirinkę Nobelio premijas, jo patirtis ir požiūris į tai, kas tuo metu vyko istorijos raštuose ir paraštėse, kuriuos tik paryškina knygoje pateiktos archyvinės nuotraukos, pabrėždamos, kad visi čia aprašomi žmonės kažkada buvo (arba vis dar yra) gyvi ir kad ši istorija – ne fantazijos vaisius. Iš trečios pusės – tai stiprus poezijos sukandimas ir skaitant šiuos pokalbius (nors pokalbiai – tai tik forma, atverianti T.V. liudijimą) po ranka nori nenori atsiduria T.V. poezijos rinkiniai ir eilėraščiai į kuriuos dabar jau pradedi žvelgti visai kitu žvilgsniu ir pro visai kitokią prizmę. O nuo to šis sukandimas tik tampa stipresnis ir tik dar sunkiau (o gal ir visai nebeįmanoma) iš jo išsivaduoti.

Pats T.V. knygoje žmogiškas, tačiau nevienareikšmis, todėl ir interpretuoti jį galima įvairiai. Faktas vienas – realybės bei pasaulio suvokimas tuomet ir dabar nepalyginamai nutolę, todėl bet koks skaitytojo vertinimas turi būti pasvertas ir atskiestas galimais kategorijų bei sąvokų nesutapimais.

Tačiau kad ir kaip bebūtų, T.V. gyvenimo, kaip ir jo poezijos, žymės nepaneigsi, ji per ryški. Netgi sakyčiau, privaloma pažinti. Atkartojanti santvarkų ir geografijų randus. Ji pati tarsi randas, kurio jau nebeskauda, bet kurį vis dar galima paliesti. Pajausti. Ir vis dar galima pabandyti suprasti. Net jeigu atskaitos taškai jau seniai pasislinkę į šalį.

Nepaisant to, koks yra autorius (su visais savo kontekstais) bei kokie esame mes, visi telpame vienoje erdvėje. Viename lape. Ir tuo reikia neginčijamai džiaugtis. Todėl nesunku pripažinti, kad tai – knyga gurmanams. Knyga tiems, kuriems įdomu. Tiems, kuriems „ilgai“ dar nereiškia „nuobodžiai“.

O visa kita – tik žodžiai.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova.
Vertėja/Vertėjas: Laimantas Jonušys
Puslapiai: 534 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis