Archyvas

Knygos

griovys

Vos tik pradėjus skaityti, jaučiasi, kad tai matematiškas tekstas. Labiau sausas nei drėgnas. Labiau logiškas, nei pagrįstas nerūpestingais jausmais. Todėl ir puslapiai netirpsta, nelekia pavėjui, o it fabrike lėtai juda konvejeriu, kurį seka tavosios akys ant kiekvieno uždėdamos po žymę „perskaityta“. Galiausiai akys pripranta ir tu nebeskaičiuoji dedamų žymių, tačiau kažkur viduje žinai, jos niekur nedingsta. Gražiai gulasi viena prie kitos ir negali būti nei paskubintos nei palėtintos.

Kiekvieną kartą pagalvojus apie šį tekstą, į galvą ateina tas pats žodis – matematiškas. Tarsi būtų išmąstytas ir išnarstytas. Autorius čia lygus pagrindiniam veikėjui, kuris iki smulkiausių detalių išardo jį supančias aplinkybes, dialogus, veiksmus. Ne tik išardo, bet ir iš įvairių pusių apšviečia juos, mėgindamas nuspėti sekančius savo tikrų ir menamų oponentų žingsnius bei kaip jiems galėtų pasiruošti. Visa knyga tarsi šachmatų partija, kurioje nėra laikmačio anei skubos ir visi ėjimai – be galo ilgi, netgi sakytum begaliniai. Jie iš lėto apmąstomi, vertinami, jais remiantis piešiama daugybė kiekvienos situacijos scenarijų ir sprendinių.

Tačiau vis tik visų galimų scenarijų variklis ir vardiklis yra pavydas, kurio įsukti ratukai (baimė, saugumo jausmo praradimas, apatija) ir verčia konvejerį judėti pirmyn. O kol šis juda, skaitytojui paliekama spėlioti, ar prieš jį sėdintis kortuotojas blefuoja ir nieko neturi, ar priešingai – turi tiek, kad tavo likimas seniausiai nulemtas ir suskaičiuotas.

„Iki pat dabar nešiojausi tai užantyje. Naktis iš nakties dalijausi lova su savo išankstinėmis nuostatomis. Bet kas, jeigu pabundi paryčiais, o patalas greta tavęs tuščias?“

Skaitydamas nevalingai pradedi domėtis, ar ta matematika ir logika būdingos tik šiai knygai, ar visai olandų kultūrai. Nes apie ją čia tikrai nemažai. Autorius, veikėjas, veiksmas. Viskas olandiška. Ir tai verčia gilintis toliau, mėginant suvokti ne tik tai, kas knygoje, bet ir tai, kas ją tokia padarė.

Tie vėsūs, emocijų stokojantys veidai. Tas vėjas ir vėjo jėgainės. Ta viską persmelkianti ramybė, kabanti virš galvos it debesis. Visi, kurie jos nepažįsta, bet kurią akimirką tikisi lietaus, o vietiniai – nė per nago juodymą neišsiduoda. Ir atspėk, kad gudrus, ką jie žino. Ar tai, kad lietaus nebus dar daugybę metų. Ar tai, kad jis jau po akimirkos permerks visus kiaurai. Vienaip ar kitaip, tikėtina, jog abu variantai bus palydėti vienodu žvilgsniu ir atodūsiu. Ir nuo to viskas tik dar labiau susipainioja. O tada betrūksta vieno neatsargaus žingsnio ir tu jau griovyje. O tada jau nebegaliu tau niekuo padėti, tik palinkėti sėkmės mėginant išsikapstyti į paviršių.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
De greppel
Vertėja/Vertėjas: Aušra Gudavičiūtė
Puslapiai: 303 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Reklama

privatus-gyvuleliu-gyvenimas-1

Knygą pradėjau skaityti su tam tikru skepsiu. Sunkiai paaiškinamu ar pagrindžiami, tačiau skepsiu. Būtent jis ir neleido išsikelti pernelyg didelių lūkesčių bei tokiu būdu, panašu, ėmė ir išgelbėjo šią knygą.

O visos išankstinės nuostatos apie sunkiai suvaldomą ir suprantamą K. Navako prozą, jos vien tik autoriui regimas vidaus dermes ir sąryšius, išgaravo verčiant vieną puslapį po kito bei gana nesunkiai perprantant žaidimo taisykles ir bendrą jo logiką. O logikos čia tikrai nemažai. Ir ją vainikuoja puikus siužetas, kuris nepameta kelio dėl takelio ir yra gana tvirtai suveržtas. Tuo tarpu visi autoriaus poetizmai ne praskiedžia tekstą iki sunkiai virškinamo skystimėlio, o tik subalansuoja iki to taško, ties kuriuo skaitai ir paprasčiausiai mėgaujiesi, ir negeidi šalia jokių užkandžių, prieskonių ar gėrimų, nes pati knyga iš savęs yra patiekalas, turintis savyje visko, ko reikia. Kulinariniu požiūriu ji tikrai puiki. O ir ingredientai ne tik teisingai parinkti, bet ir puikiai. Linkėjimai virtuvės šefui.

„Ir monetos nukrito herbais į viršų, ir širdžių tūzai išsprūdo iš smokingų rankovių, ir iš juodų cilindrų pasirodė baltų triušių ausys, ir Tesla, Jis, Juretė, Tomas, Džeris, Johannas Sebastianas Bachas, Saksonijos kunigaikštytė Wulfhilde Bilung ir kardo meistras Miyamoto Musashi sėdo į aštuoniais žirgais kinkytą fajetoną, kad…“

K. Navakas čia puikiai kuria ir puoselėja savo privatų gyvulėlių gyvenimą. Tekstui nemaišo net sapnų aprašymai, kurie įprastai tampa inkaru į priekį lekiančiam laivui. Šiuo atveju jie per stipriai pridygsniuoti, tad nėra laiko lūkuriuoti, kai siužetas banguoja ir žybsi it ežero vandenys. Iš esmės privatus gyvulėlių gyvenimas – tai blizgus vandens paviršius, po kuriuo slepiasi gelmė. O joje – ir pačios kalbos pamatas, nuo kurio atsispiria ne tik poezija, bet ir visa literatūra.

Knyga skaitosi greitai ir nuotaikingai. Kitaip jos ir nereikėtų skaityti – tik kuo greičiau ir visą iš karto. Antraip vientiso teksto plastilinas gali greitai sudžiūti ir paprasčiausiai subyrėti gabalais. O tada jau niekaip jo nesurinksi ir nesulipdysi atgal. O tada jau tikrai grįžtų anksčiau mano minėtas skepsis ir, matyt, įsikurtų ilgam.

Bet įsiskaičius, baimė, kad vienu kąsniu romano neprarysi ir paspringsi, nebekelia grėsmės, nes tu net pats to nepastebėdamas pradedi sirgti už autorių. Už šią knygą. Nuoširdžiai ir naiviai. Su šūkiu lūpose, kad pramogos paklūsta tiems, kurie išdrįsta jas prisijaukinti. Nes, o kaip gi kitaip? Nes juk toks ir yra tas privatus gyvulėlių gyvenimas. Vienas nelaipsniuojamas nuotykis, nuo kurio ir pradėkite, jeigu to dar nepadarėte. Nepastebėsite kaip atskries pabaiga ir vėl norėsite nusiųsti linkėjimus virtuvės šefui.

Skaitykite lengvai ir nerūpestingai. Apie mistifikuotus nusikaltimus, apčiuopiamus poetus, jų neapčiuopiamą poeziją, aišku, merginas, kastuvus, policininkus, mokslininkus ir tai, kas nutinka atsikandus skanaus kebabo. Bet neprisiriškite prie knygos – ji tik įžanga, tik durys, tik užuomina. Tik trofėjus, keliaujantis iš vienų rankų į kitas.

Kita informacija:
Puslapiai: 197 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Claudel_Brodekas_VRSL2017.indd

Tai knyga, kurią skaičiau ilgiau negu planavau. Labai nedidelėmis dozėmis laviruodamas tarp kasdienybės grimasų. Nieko neužsirašinėdamas. Stengdamasis laikytis storos virvės, kurios abu galai bolavo tirštuose rūkuose. Tarp tų dviejų rūkų ir slinkau. Lėtais, tačiau užtikrintais žingsniais. Puslapis po puslapio. Vis primindamas sau vieną žodį – „pasaka“. Nežinau, kodėl jis sekė paskui mane. O galbūt priešingai – galbūt tai aš sekiau paskui jį, o jis tik viliojo mane į priekį. Tačiau ta “pasaka“ įsispaudė taip giliai, kad nuo jos ir turiu pradėti, nes neturiu kitos išeities. Taigi, šis romanas – kaip pasaka. Liūdna. Apgaubta tamsos. Įžiebusi skaitytojui mažą žiburėlį tolumoje, kurio link ir veda visas skaitymo kelias. Užvertęs knygą supratau, kad tai daugiau nei romanas, kad jis peržengia savo ribas ir virsta gyvenimu. Tuo, kurio taip paprastai nesuklastosi, neužrašysi, nesukursi.

„Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Vertimas tikrai puikus. Net nepajutau, kaip į viską pradėjau žvelgti pro Brodeko akis. To, kuris matė įsižiebiantį karą, pakliuvo į nelaimėlių pusę, buvo paaukotas vardan kitų gerovės, nors ši tebuvo iliuzija. To, kuriam teko pereiti koncentracijos stovyklos žiaurumus, išgyventi, išplaukti, galiausiai grįžti į savąjį kaimą, į uždarą bendruomenę, į visų pamirštą užkampį. Ir, žinoma, to, kuriam teko paliudyti, kad laimingos minios nebūna.

Ši knyga – tai liudijimas. Išpažintis. Dienoraštis. Įtraukiantis ir apsukantis skaitytojui galvą. Autorius meistriškai žaidžia vaizdais, įvykiais, jausmais. Veria vieną paveikslą po kito ir kiekvienas iš jų gramzdina tave vis giliau, bet tu net nesiruoši šauktis pagalbos. Tu pasiduodi, lieki tylus ir ramus, negalintis atitraukti akių nuo žodžių, nes jie – daugiau negu žodžiai, daugiau negu nuodėmė ar išpažintis.

„Žodžiai randasi mano smegenyse kaip geležinės pjuvenos, pritrauktos magneto, o aš išlieju juos ant lapo, ir daugiau man niekas nerūpi. Jeigu mano pasakojimas panašus į bjaurų kūną, tai todėl, kad jis yra mano gyvenimo atvaizdas – gyvenimo, kurio aš neįstengiau suturėti ir kuris garma pasroviui.“

Prieš paimdamas šią knygą į rankas, įsivaizdavau ją visai kitaip. Nepaisant to, ji verta kiekvieno perskaityto puslapio. Negana to, ji verta, kad tie puslapiai būtų perskaityti ne vieną ir ne du kartus. Nes jie įsispaudžia. O tuomet tu dar ilgai juos nešiojiesi. Net skubėdamas iš vienos kasdienybės į kitą. Tai knyga, kurią drąsiai rekomenduoju. Atsivertę ją, įžengsite į pasaką, tik prisiminkite, kad ne visos jos gražios ir laimingos. Prisiminkite, kad žodis „pasaka“ kilęs nuo žodžio „pasakoti“. Būtent tai šiuo atveju ir gausite – pasakojimą, kurį prarysite net nemirktelėję. Tarsi žuvis masalą. O po to – viskas jau nebe jūsų rankose.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
Le Rapport de Brodeck
Vertėja/Vertėjas: Jonė Ramunytė
Puslapiai: 278 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

zalieji-pergamentai_z1

Žaliuosius pergamentus pradėjau skaityti beveik futbolo stadione – jis buvo kitapus tvoros iš už kurios labiau nei spyriai ar teisėjo švilpukas aidėjo kelių futbolo fanų, sėdinčių tribūnose, komentarai visiems aikštelėje vykstantiems įvykiams. Nors vadinti tai komentarais neapsiverčia liežuvis. Tai tebuvo pigūs keiksmai ir pašaipos. Rėkimas, kriokimas, baubimas. Kitaip tariant, klasika.

Tuo tarpu žalioji veja ir jos pasyvus, tačiau neišvengiamas dalyvavimas futbolo spektaklyje iš karto susišaukė su Žaliaisiais pergamentais. Pasyvus, tačiau neišvengiamas. Taip galima apibūdinti ir šiuos dienoraščius. Ir nebūtinai tik šiuos. Nes dienoraščiai tokie jau yra – jiems nesvarbu nugulti į popierių, jie visada su mumis, pasyviai, tačiau neišvengiamai liudija mūsų buvimą. Jie gyvena mumyse, miršta, prisikelia. Tarsi gamta – ciklas po ciklo kartojanti tą patį ritualą. Tokia nuotaika puikiai tinka ir šiai knygai, kuri yra jau ne pirmas Sigito Gedos dienoraščių leidimas – jų buvę ir daugiau, o Adolėlio kalendorius esu apžvelgęs dar gūdžiais 2011 m. Negana to, pastarieji vis dar guli mano lentynoje ir aš juos vis dar laikas nuo laiko atsiverčiu.

Ši knyga – tai praeitis. Kitaip tariant, šaknys ant kurių pastatyta visa mūsų pasaulėžiūra, o tai reiškia – ir visas pasaulis. Sigitas Geda prisišliejęs prie tų šaknų jaučiasi tvirtas ir saugus. Jomis jis gyvas tiek, kad galiausiai pats tomis šaknimis ir pavirsta. Jos jį laiko, neleidžia atitrūkti, gydo, maitina, iššaukia regėjimus. Iš čia ir keliama atmintis, purenama, verčiama teksto arklu. O į paviršių iškylančiuose žemės pursluose randasi visko – akmenų, mėšlo, šiukšlių, vertingų menkniekių, bulvių. Ir tas viskas sudaro mūsų gyvenimą. Tomis bulvėmis pasisotiname, tuos akmenis dedamės į maišą, tempiame paskui save, metame į upę. Stebime kaip jie skęsta, kaip grįžta atgal į požemius.

“Jonas Jablonskis 1925 metais

Klausiamas, kaip atskirti, kas gerai, kas blogai, skėsčioja rankom:
– Bene aš žinau? Ar aš turiu viską žinoti? Visi į mane kreipiasi, visi mane klausia. Ateina karininkai – klausia apie šautuvus ir armotas, inžinieriai – apie mašinas ir tiltus, ateina veterinarai – papasakok jiems apie kiaulės vidurius… Tu, girdi, esi visų galų senis, turi viską žinoti. O šitas senis jau besmegenis.“

S. Gedos dienoraščiai iš esmės liudija jau ne šią, o buvusią epochą. Ir gal net ne vieną, o kelis žingsnius į praeitį, kuri pasiekiama tik iš žmonių pasakojimų, pokalbių, nuotrupų. Jis pjauna giliai. Ir nors ne visada tiksliai, tačiau nesiblaško, peilis jo rankoje nedreba. Tas peilis – tai kalbos, atminties pajautimas. Šaltas ir gaivus šaltinio vanduo prausiantis tavo veidą. Skaitai, nes negali neskaityti. Net žinodamas, kad visa tai – srautas, kurio didžioji dalis neišliks aktyvioje atmintyje. Tačiau tu tiki, kad išliks kažkur požeminiuose jos sluoksniuose, kažkur nematomoje perspektyvoje. Išliks ir maitins tavo pasaulį savo šaknimis. Tai nuosėdos, kurios kaupiasi. Smegenų mankšta čiulbant rytmečio paukščiams į pilką dangaus paklodę.

Šie dienoraščiai iš to laiko, kai S. Geda baigia versti Dantės “Pragarą“ ir pradeda “Skaistyklą“. Todėl Dantės čia itin daug. Netgi galima sakyti, kad jis ir yra viso ko pagrindas – žemė, kuri vis prisimenama ir prie kurios vis sugrįžtama. Ta pati žemė nuo kurios kiekvieną kartą atsispiriama idant pakiltum aukštyn. Ar bent jau aukščiau.

Iš šių dienoraščių akivaizdu, kad S. Geda gyveno tuo, ką darė, ką kūrė, su kuo bendravo. Jam tai buvo svarbu. Jeigu Dantė, tai Dantė kiaurai. Jeigu žmogus, tai su savo istorija ir praeitimi. Su visomis paraštėmis ir siūlais, kurie traukiami iš bendro audinio. Kurie po kiek laiko vėl į tą audinį susimezga.

Ši knyga – tai tiek esamo, tiek buvusio gyvenimo restauracija ir S. Geda čia puikiai atlieka savo darbą atidengdamas vieną sluoksnį po kito. Tarsi futbolininkų bateliai atveriantys žaliuosius pergamentus kitapus tvoros. Parašytus žemės ir prakaito kalba. Dažnai pasislepiančius ar paslepiamus po šiukšlėmis – po tribūnose sėdinčiųjų šūksniais, keiksmais ir komentarais. Eikime kiaurai juos, nesileiskime nukreipiami nuo esmės, nuo pagrindo, nuo šaknų.

Skanaus!

O štai oficialus knygos pristatymas skamba taip:

Naujausia Sigito Gedos dienoraščių knyga „Žalieji pergamentai“, kurioje sudėti tekstai, rašyti 2006 metais. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, dailininkė Deimantė Rybakovienė. Tai trečiasis poeto dienoraščių tomas išleistas po autoriaus mirties.

„Žalieji pergamentai“ – tai ne atskira S. Gedos eseistikos knyga, o tęsinys šio pobūdžio raštų, jau sugulusių į knygas „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės premija), „Adolėlio kalendoriai“, „Vasarė ajero šneka“, „Žydinčių bulvių sapnai“, „Pražilę varnėnai“.

Kita informacija:
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Perry_Eseksoslibinas_vrsl.indd

Keista, nekasdienė knyga. Archajiška, ornamentuota, papuošta senosios mados deriniais, deranti prie XIX a. pabaigos Londono, kuris čia ir yra viso ko atspirties taškas. Kryžminanti miestą ir kaimą. Mokslą ir religiją. Meilę ir abejingumą. Persisunkusi angliška drėgme ir rūkais. Pradėjęs skaityti dar ilgai laužiau galvą, kur yra durys, pro kurias galėčiau užeiti į knygos vidų. Kur yra langas, pro kurį galėčiau įkvėpti gaivaus oro. Čia niekas tau nepadeda, čia vanduo sunkus ir įtraukiantis ir kapstytis esi paliktas vienas pats. Veikėjams tu visai nerūpi, jie ir taip turi ką veikti. Turškiasi savo rūpesčiuose ir kasdienybėse, svaiginasi savimi daug labiau negu kitais. Visi jie sprogsta iš vidaus. Yra tiesiog išsprogdinami. O tu esi tik tam, kad stebėtum ir liudytum. Dažnai net nesuprasdamas ką liudiji ir kam viso to reikia.

Tekstas apgaulingas tarsi pats Esekso slibinas. Visi lyg ir supranta, kad toks neegzistuoja, tačiau tuo pačiu nieko negali padaryti, kad užgniaužtų abejonę kylančią iš vidaus. Ta abejonė daug galingesnė už visas barikadas. Ji smelkiasi kiaurai. Ji priverčia ir tave patikėti, kad knygoje yra kažkas daugiau negu galima perskaityti. Ir tu murkdaisi tuose vandenyse bandydamas iškapstyti kokį menkniekį. Stiklo gabaliuką. Paukščio plunksną. Išplyšusią sagą. Kabiniesi už tų smulkmenų tarsi šiaudo ir kažkokiu stebuklingu būdu vis sugebi išsilaikyti paviršiuje.

Nors knyga ir parašyta visai neseniai (2016 m.), tačiau tai puikus klasikinės literatūros pavyzdys. Ji lėta, neskubanti ir per daug tolima, kad sugebėtum pasijusti esantis jos dalimi.

“Nulaižė nuo nykščio cukrų ir linksmai pažvelgė į stogų smailes už lango. Parašyti Korai buvo lyg perdurti votį; netrukus gali atsirasti kitų nepatogumų, bet kol kas jis jautė vien palengvėjimą.“

Knygos durys atsiveria jau gerokai įsibėgėjus, bet kambariai po kuriuos vaikštau tėra kambariai, kuriuose kažkada gyveno žmonės. Jų ten jau nebėra. Ir dėl to kyla klausimas – ar kada nors iš viso buvo? Tu nesi tų kambarių dalis, jie kitokie, jie – tik nuotraukos, kurių blizgiame paviršiuje matai savo atvaizdo atspindį. Jis pranyksta tą pačią akimirką, kai užverti knygą. Kai pamoji ranka ir stebi nuvažiuojantį traukinį. Bet išeiti iš perono nesinori. Lieki jame ir dar kurį laiką tavo lėti žingsniai atkartoja pastraipas ir puslapius. Laiškus ir išpažintis.

Ši knyga tiems, kuriems nusibodo skubėti. Kurie pavargo nuo tuščių ambicijų ir nepertraukiamo paveikslėlių srauto. Tai knyga vienam kartui, tačiau net ir tą vieną galima išgyventi gražiai ir laimingai. To ir linkiu, uždarydamas langus ir duris. Žinau, norėdami patys išspręsite jų mįslę, išpainiosite tinklus, atgulsite samanose ir leisitės glamonėjami mylimųjų, kurie uždrausti ne tik popieriuje, bet ir akyse. Tačiau rankos niekada nemeluoja. Jos rašo laiškus. Jos liečiasi. Jos išveda iš rūko.

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Essex Serpent, Serpent’s Tail
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Finn_moteris lange_vrsl.indd

Tai – žvilgsnis. Stebėtojo iš kitapus gatvės, kitapus upės, kitapus parduotuvės lentynų. Žvilgsnis, fiksuojantis pokyčius, atrenkantis detales, gebantis jas palyginti ir, žinoma, paruošiantis savo namų darbus. Tai – žvilgsnis, turintis noro ir valios paliudyti tai, kas vyksta aplink.

Jeigu skaitytojas jaučia prielankumą tokiam žvilgsniui (o gal net pats tokiu yra apdovanotas), tuomet ši knyga iš karto prilips ir virs lengvu pasivaikščiojimu parke, o ne kokia sudėtinga ir nemalonia operacija.

Kaip išduoda pavadinimas, tai – romanas apie moterį lange, stebinčią savo kaimynus ir neiškeliančią kojos iš namų. Pakankamai stora plyta suskaidyta į nedidelius dienoraštinio tipo skyrelius, tad skaitymas visai neprailgsta. O ir skaitydamas jautiesi taip tarsi ne pats būtum jos, t.y. tos moters lange, stebimas, o stebėtum kartu su ja. Dar daugiau – jauti kaip ji įsigyvena į tave, kaip jos rankos virsta tavo rankomis, jos lūpos – tavo lūpomis. Kaip jūsų jau nebe du, o tik vienas. Tik tu. Glaudžiantis fotoaparatą prie veido, pritraukiantis juo kaimynus kitoje pusėje gatvės, išryškinantis jų kasdienybę ir šios įtrūkiuose besislepiančias nuodėmes.

„Apverčiu ant stalo smėlio laikrodį, stebiu, kaip maža piramidė viduje tarytum pulsuoja byrant smiltims. Kiek daug laiko. Beveik metai. Nebuvau išėjusi iš namų beveik metus.“

Knygos erdvė nedidelė, tačiau gili. Negana to, su kiekvienu puslapiu ta erdvė tik dar labiau siaurėja ir gilėja. Virsta į tunelį. Tik šis – įbestas žemėn stačiai, todėl vedantis kažkur į požemius, pripildytus nakties tamsos. Ir kuo ta tamsa arčiau, tuo daugiau įtampos, nerimo, noro, kad visi klausimai virstų atsakymais ir pagaliau išsispręstų. Na, kaip įprastai, paaiškėtų nusikaltimo motyvai, priežastys, pasekmės ir kitos detalės. Galiausiai, ar regimi vaizdiniai, įvykiai ir situacijos įvyko iš tiesų, ar tai tik sąmonės žaidimai. O gal ir viena, ir kita? Žodžiu, nieko neįprasto eiliniam psichologiniam trileriui (ką skambiai ir netgi šiek tiek įpareigojančiai konstatuoja užrašas ant knygos viršelio).

Skaityti išties įdomu, jau seniai buvau paėmęs knygą, kuri būtų tokia paprasta, aiški ir kurioje nuosekliai būtų atskleidžiama istorija. O šiuo atveju, dar ir ne bet kokia, o su gyva intriga, kuriai nereikia jokių dirbtinių stelažų ar maskarado. Ši istorija – tai tamsa, supakuota į nedidelę dėžutę. Tačiau nepaisant to, kad dėžutė apčiuopiama ir išmatuojama pirštais, joje besislepianti tamsa visada yra begalinė ir ta begalybė kviečiasi tave pas save, nori parodyti, siūlo parodyti, masina parodyti savo išvirkščiąją pusę. O tu ir nesusilaikai, nes, jauti, pasiūlymas bet kurią akimirką gali baigtis.

Ir nors tekstas bei siužetas itin koncentruoti, tai vis vien knygą išpučia iki beveik 500 puslapių (!). Įprastai kratyčiausi tokios apimties, tačiau šį sykį ji ištirpo tikrai greitai.

Ir net jeigu pabaigoje niekas tavęs kaip reikiant nesupurto, tu vis vien jautiesi gerai. Nes tai knyga, kuriai nereikia, kad pabaiga ją išgelbėtų. O jeigu nereikia, to ji ir nedaro. Perskaitęs supranti, kad esmė čia ne pabaigoje, o pačioje mėsoje, tekstūroje, sraute. Ten ir slepiasi visas skonis. O pabaiga tik mechaniškai užspaudžia maišelį ir palinki geros dienos.

Pats tas vasaros atokvėpiui. Ir nebūtinai lietingam.

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Women In The Window
Vertėja/Vertėjas: Aidas Jurašius
Puslapiai: 488 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

selfu slenis

O apie šią knygą savo telefone (kokia ironija!) beskaitydamas (o ir perskaitęs) užsirašiau štai ką:

Tai – kažkas paprasto, nebūtinai išgalvoto, tačiau kiaurai peršviečiamo. Kažkas su skaudančia šypsena veide. Tačiau dirgiklis, nupieštas prieš akis, nėra tai dėl ko viską mestum į šalį ir šoktum į putojančią upę. Tikriausiai būtent dėl to, kad dirgiklis tėra nupieštas. Dirgiklis vardan dirgiklio. O turint tokį padrėkusį užtaisą, iki dinamito niekaip neprasibrauna teksto kibirkštys. Visi aplink aidintys balsai ir dainos jau kažkur girdėti, tarsi atspausti per kalkę. Žodžių junginiai, sakinių konstrukcijos, siužeto vingiai. Net ir paslaptys, slepiamos tarp eilučių, labiau primena tuščią celofaninį įpakavimą, o ne peilį, smingantį į minkštuosius audinius.

Iš kitos pusės, tekstas skaitosi greitai, lengvai ir nerūpestingai. Bet skaitymas vardan skaitymo tai tik dirgiklis vardan dirgiklio. Todėl įsivažiavus vis dažniau pravinguriuoja mintis, kad tik pabaiga galėtų išpirkti visas šios knygos nuodėmes. Tą bekvapę, tačiau masiškai tiražuojamą gėlės aromato nuotrauką.

Skaitydamas negali suvaldyti savęs, bėgi įvykiams už akių, bandai nuspėti juos ir vis labiau abejoji, ar egzistuoja tokia pabaiga, kuri nusvertų šias svarstykles į amžinybės pusę. Ne tiek pabaiga, kiek pats nustebimas, kurio viliesi stebėdamas su kiekviena minute tirpstantį vilčių ledkalnį.

Knyga primena joje aprašomą dozę, kurios antrą kartą iš to paties dilerio nepirktum. Nes tai ta situacija, kai užtenka vieną kartą pabandyti ir žinai, kuo baigsis visi paskesni mėginimai.

Bandau nupiešti mane apnikusį jausmą iš visų pusių, tačiau nesigauna. Atrodo, kad ir autorei kažkas nesigavo. Klaidų knygoje nėra, bet būtent jose įprastai slepiasi esmė. Kvape, nuotaikoje, smulkmenose, kurios visuomet liudija gyvybę. O čia visos smulkmenos, visi maži niežulį keliantys gyviai seniai iššukuoti, sterilizuoti, nukenksminti. Ir tai verčia abejoti galima baime, kuri veda į priekį. Šioje knygoje baimės tik tiek, kiek pats tuo save įtikini. Pats, o ne autorė. Štai kur esmė. Dūris. Vaistai. Viskas paprasta. Įprasta. Tuščia tarytum įpakavimas. Net jeigu nuo brangaus ir reto, bet vis vien – tik įpakavimas. Kita vertus, kitaip to ir nepapasakosi, nes tam reikalinga ne knyga, o būtent #knyga. Kad pasiektų tikslinę auditoriją, kad parodytų skaudulius ir apnuogintų baimes. Ji turi būti tokia ir ji tokia yra.

„Jis nemato pavojaus. Sako, kad verčiau paskubėti, nes jei dar spės iki sutemos, tai galės… Nes jei galės, tada padarys. Nes matė internete, o ten buvo tobula. Nes atrodo, kad kaip. Tada galėtų visi sutūpti ir. Nes kolega sakė, kad. Tai verčiau nelaukti, nes.“

„Krėslas pasisuka ir dabar aiškiai matyti jos profilis. Viskas tas pats: tvirta sėdėsena, mažumėlę atsikišęs smakras ir plona nubalusi oda. Tos pačios raukšlės nuo žiūrėjimo į ekraną. Bet visgi kažkas neleidžia abejoti, kad prabėgo daug metų.“

Perskaičius paaiškėja, kad knygos branduolys – tai istorija apie Selfų slėnį, telpanti vos į porą puslapių. Tačiau, kad tą istoriją pasiektum, turi perversti likusius beveik du šimtus. O juose visko tiek daug, kad reikia išmokti teisingai kvėpuoti, idant skaitydamas neuždustum. Lygiai taip – kad neuždustų tavo smegenys, aptraukti celofano plėvele. Arba priešingai – vis bandantys įsigauti pro tą plėvelę į spalvotų pažadų pasaulį.

Būtent tuose keliuose puslapiuose ir randu šerdžių šerdį, kuri atveria kažką gilesnio, kas žengia į aikštę be kūną aptraukusio celofano. Žengia atviru, beveik nuogu, todėl giliai įsikertančiu žingsniu. Sakau „beveik“, nes Selfų slėnyje niekuo negali būti tikras.

Knyga patiks vartotojams ir grotažymių mėgėjams, o visi kiti – rizikuokite. Nes niekada nežinai, kurioje vietoje mums iš tiesų skauda. Galbūt Selfų slėnis ir bus tas lakmuso popierėlis, padėsiantis pagaliau apsispręsti.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis