Archyvas

Knygos

Tai knyga, kuri išneša tave į anapusybę, į pasaulį, esantį viena koja čia, o viena koja ten, anapus Stikso upės. Negana to, skaitant atrodo, kad visas tekstas (o kartu ir pats skaitytojas) su kiekvienu puslapiu vis labiau virsta viena didele metafora.

Šios knygos pamatuose plyti Iranas ir Islamo revoliucija. Temos tokios tolimos, kad itin sunku (gal net neįmanoma) tinkamai ir prasmingai suvokti ten vykstančių įvykių ir aktualijų. Tačiau literatūros kalba tuo ir nuostabi, kad padeda skaitytojui perbristi kultūrinius barjerus ir išverčia visiškai nepažįstamą pasaulį į tavo kalbą.

Skaitydamas šią knygą jautiesi lyg šapelis didelėje upėje. Jos srovė neša į priekį, bet visai netrukus, pagautas sūkurio esi grąžinamas atgal, o tuomet – vėl į priekį, ir vėl atgal ir t.t. Panirus į tokią upę (tokį kūrinį), svarbiausia nesijausti viršesniu už tekstą ir nemėginti jo sukontroliuoti ar suvaldyti. Turi atsipalaiduoti ir atsiduoti jam. Tavo klausimai ir patarimai čia niekam neįdomūs, nes tai – visai kitas pasaulis ir pirma turi jį pažinti, o tik tuomet galėsi pamėginti paaiškinti. Tai pasaulis, kurio centre – šviesa, sklindanti iš žaliosios slyvos. Tos šviesos ir šešėlių takais tave ši knyga ir vedasi, nešasi, plukdo. Skaitydamas supranti, kad esi mažas, bet kitaip ir negalėtų būti.

„Myris turi daug privalumų. Staiga pasijunti laisva, lengva ir jau nebijai mirties, ligos, nuosprendžio ar religijos. Neprivalai suaugti, gyventi tarsi savąjį, o iš tikrųjų kartoti kitų gyvenimą. Neprivalai mokytis ir atsakinėti per egzaminą, kokie yra religijos pagrindai arba kada malda pasidaro neveiksminga. Tačiau man myris žaviausias tuo, kad vos užsimanai ką nors sužinoti, išsyk žinai. Kon fajakon. Visiškai paprasta. Užsimanai kur nors atsidurti, ir jau esi. Nereikia sukti galvos. Supratau tai tą pačią dieną, kai numiriau.“

Ši knyga – tai istorijų pasakojimo menas, suaudžiant jas į vieną didelį audeklą. Daugybė istorijų tarp gyvenimo ir mirties, tarp vėlių ir džinų, tarp prakeikimų ir palaiminimų.

Tekstas pilnas tautosakos, kurią norint tinkamai suprasti reikia pačiam pradėti ja domėtis, nes niekas tau neateis ir nepadės, kol pats nežengsi į priekį. O kai žengsi, kai panersi gilyn, suvoksi, ką visa tai reiškia ir pajusi šviesą savo rankose, šviesą, nusklendusią nuo žaliosios slyvos.

„Labai anksti, dar apyaušriu, būdavo, atsisėdu prie gėlės pumpuro ir žiūriu, kaip užgimsta rasos lašas, kaip jame atsispindi saulėtekis ir kaip jis paskui išgaruoja, išgirstu trumputį pražystančio pumpuro atodūsį, pasklindantį aplink akimirką tarp žmonių ir gamtos nedėmesingumo ir triukšmo. Paliečiu pirštų galiukais vos prasivėrusius vainiklapius, visa lyta pajuntu juos kaip vainiklapius. Uodžiu juos ir visą mane persmelkia gėlės kvapas.

Pamažu išmokau užsimerkti ir visas šešias jusles sutelkti į vieną, į klausą, kad geriau girdėčiau gėlių atodūsius. Ilgainiui pasiekiau meistrystės, galėjau atskirti rožės ir figmedžio atodūsi, kai skleidžiasi pumpuras. Garsas, pasigirstantis sulig rožės pražydėjimu, primena švelnų drovios įsimylėjėlės bučinį mylimajam į lūpas, suprakaitavusias nuo meilės gausos, o figmedžio žiedas skleidžiasi su garsu, panašiu į oro bučinį tolimam mylimajam. Tarsi švelnios lūpos ore tylutėliai bučiuotų mylimojo atminimą.“

Bet ši knyga ne vien vėlės ir mistiniai pasauliai, kartu tai – ir griežta politinė kritika, masinės neteisybės jausmas, skaudančios vietos, kurios mums tolimos dėl kultūros skirtumų ir fizinių atstumų, tačiau per tekstą viską pajunti ir supranti. Gyvenimas (kartu su visomis jį ištinkančiomis neteisybėmis ir džiaugsmais) gali būti vadinamas daugybę vardų, tačiau kiekvieną dieną jis vėl grįžta ir atkartoja pats save.

O kai skaitant žvilgsnis nukrypsta pro langą, pastebiu paukštį, lesantį nuo žemės trupinius ir jo čirpimas verčia atkreipti dėmesį. Verčia žiūrėti į jį ne tik kaip į paukštį, bet kaip į kažką daugiau, verčia perverti jį žvilgsniu kiaurai plunksnas. Verčia klausti, kas už viso to slepiasi ir ką visa tai reiškia. Ir supranti, kad tas žvilgsnis yra perimta iš knygos. Ji savita ir tuo užburia skaitytoją, verčia atkreipti dėmesį, įsiklausyti. O įsiklausyti tikrai yra į ką.

Ir dar – viskas versta iš persų kalbos. Tik pagalvokit!

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Eshraq-e derakht-e gojeh sabz
Vertėja/Vertėjas: Austėja Merkevičiūtė
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Tai – jau antra šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga (pirmosios apžvalga čia), kurioje toliau tęsiama pirmojoje dalyje pradėta brėžti trajektorija, vedanti žemyn ir tik žemyn. Tarsi kažkoks žlugimo manifestas. Knygos pradžioje puikiai atgaivinama pirmosios dalies atmintis, čia keliais sakiniais, tarsi kokioje pjesėje, iš naujo pristatomi (primenami) visi pagrindiniai veikėjai. Tad pradedant skaityti tikrai nereikia laužyti galvos mėginant prisiminti kas su kuo, ir iš karto galima nerti gilyn.

Knyga skaitytoją akimirksniu įmeta į paribių gyvenimą, kuris džiazuoja sąmojais ir visais tuštumos bei nevilties atspalviais. Tekstas išsiskiria savo nuotaika, jos nesupainiosi su kažkuo kitu ir ją lengvai atpažinsi. Tos nuotaikos vidinis variklis burzgia kažkur paausy, bet jos, tarsi įkyrios musės, visai nesinori vyti šalin, o priešingai – norisi į tą burzgimą įsiklausyti ir pajusti jį visu kūnu.

„Emili šiek tiek įsitempia. Jai iki gyvo kaulo įgriso, kad jie nori pist viską, kas juda, tik ne ją. Patrisas ir vėl gailisi. Tačiau sykiu jaučia keistą malonumą ją kankindamas. Ji žaidžia su savo rankinuko užtrauktuku, kelia dirginantį garsą. Emili mobilus vibruoja ir iš lėto slysta stalu kaip koks nusivaręs čiuožėjas. Ji žiūri suraukusi antakius į numerį ekrane.“

Šioje knygoje Vernonas nebėra toks visų dalyvis, koks buvo pirmojoje dalyje. Čia jis ne tiek žmogus, kiek idėja. Ir nors vis dar turi savo fizinį pavidalą, tačiau nesunkiai peržengia fiziškumo ribas, o visas dėmesys nukreipiamas į žmones, esančius šalia jo. Jis juos suvienija, jie tarpsta tarpusavyje, verda savo istorijose ir dūsauja knygos puslapiuose. Būtent tie žmonės savo nuvargusiais ir nudėvėtais kūnais sugeba įpūsti tekstui gyvybę. Čia išliejama visa paletė jausmų, kurie teka pro šalį it upė. Teka ir skamba. Nes upė yra muzika. Ji sujungia, užlieja, nuprausia. Visi paribių žmonės, sekdami Vernono pėdomis, knygoje tam tikra apimtimi pameta savo fiziškumą ir tampa dvasiomis, o dvasių taip lengvai nenugalėsi ir nepaneigsi.

„Atmink, Vernonai, mes įėjom į roko pasaulį taip, kaip įžengiama į katedrą, ir ta istorija buvo tikras erdvėlaivis. Mus supo visas būrys šventųjų, mes nebežinojom, prieš kurį klauptis ir melstis. Žinojom, kad, iš lizdų ištraukus audio kištukus, muzikantai yra kaip ir visi žmonės, pasigavę ligą kakoja ir šnirpščia nosim, tačiau tai nieko nekeitė. Mes dėjom skersą ant herojų, nes mums rūpėjo viena – garsas. Jis persmelkdavo mus, blokšdavo ant žemės, nuo jos atplėšdavo. Taip buvo, iš pradžių jis mus visus veikė vienodai – velnias, ar gali taip būti? Jis netilpo į mūsų kūnus, buvo per platus. Jaunystė lėkė šuoliais, mes nesugebėjom suprast, kaip mums pasisekė…“

Tai nėra lengva knyga, kuri būtų švari ir graži, tačiau ji yra gyva ir būtent tuo suteikia skaitytojui vilties. O viltis visada veda į priekį, kad ir kokia drumzlina bebūtų. Viltį sunku paaiškinti, bet jeigu ji yra, tuomet ji visagalė. O prie jos prisilietęs ir pats tokiu šiek tiek pasijunti. Skaitykite, nerkite, šis vanduo tamsus, bet panirus apie tai tikrai nebegalvoji.

„Ji šoka ne todėl, kad kitiems parodytų, jog pagal savo amžių puikiausiai moka kraipytis, jos dubuo siūbuoja tarsi pasiekus aukščiausią ekstazio veikimo laipsnį, nors ji visiškai nieko nevartoja, tada ji pajunta, kaip garsas įsigauna į rankas, atveria pakaušį, ir aplink ją linguojantys kūnai gyvena ta pačia būsena – ji šoka į šalį padėjusi smegenis, jai bjauru pripažint, taigi rytoj ji galvos apie visai ką kita, bet dabar šoka, kad pajustų vertikalę, jos padai suauga su žeme, ji atsijungia, į pilvą sukrenta žvaigždės, tarsi visą laiką čia ir būtų buvusi joms vieta, ji šoka galvodama apie mirusius, šoka su jais, šoka galvodama apie visa, kas pradingo ir vis dėlto tebeegzistuoja, nepaliesta, lengvai atkuriama, lyg imtų ir verstų knygą, ir paveiksliukai su garsais, kvapais ir kiekviena odos pora išplauktų į paviršių, ji šoka su kitais žmonėm, jaučia jų buvimą, juos jungia gyvas ryšys, jie jaučiasi laimingi būdami drauge, išgyvendami tokį pat kvailą apkvaitimą lyg ką tik įsimylėjus, nors čia jų apie trim, ji susilieja su jais visai nekreipdama dėmesio, visi yra vienas banguojantis kūnas, ir būti čia jiems malonumas.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Vernon Subutex 2
Vertėja/Vertėjas: Dainius Gintalas
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Kaip jau ne kartą minėjau, visada esti skirtumas tarp originalaus teksto ir tarp vertimo. Ir nors aukščiausios klasės vertėjai yra pusdieviai (nes vienu metu sugeba savyje sutalpinti tiek vertėją, tiek autorių), tačiau likusiame verstinės literatūros sraute skirtumas tarp originalaus teksto ir vertimo ganėtinai ryškus. Originalus lietuviškas tekstas visada nešasi savyje autoriaus sielą (ar bent dalelę jos), jo kvapą, liūdesį ir džiaugsmą, o vertime viskas taip pat, tik pro stiklą. Kartais tas stiklas toks švarus, kad jo net nematyti ir skaitytojas tarsi paukštis žūsta ar bent jau apsvaigsta blokšdamasis į jį, o kartais tas stiklas apsinešęs ir pro jį vargiai ką beįžiūrėsi.

„Undinės“ yra geras pavyzdys to „gyvo“ autoriaus (šiuo atveju – autorės) kūno ir kraujo, kvapo, sielos. Skaitai ir jauti, net jeigu iki galo dar gerai nesuprasdamas ką.

„Dar po mažiausiai dvidešimties minučių jis praranda kantrybę – pikta ir ant savęs, ir ant sniego, blaškančio dėmesį, ir ant tų vienodų namų su vienodais kiemais. Būtų bent koks žmogus, pasiklaustų kelio – kur liaudis pradingo? Punta visi prie stalų. Lyg prieš tai būtų dorai pasninkavę.“

Kai autorius moka rašyti atkrenta daug rūpesčių ir lieka bene vienintelis – temos rūpestis. Tačiau net ir neišsprendus šio, mažiausiai ką skaitytojas gaus – tai mėgavimąsi tekstu.

Jurga rašyti moka. Netgi labai gerai. Netgi puikiai. Todėl skaityti ją – vienas malonumas. O peržengus šią pakopą, jau galima kelti ir temos klausimą, t.y. ar po malonumo lieka meilė, ar viskas išsisklaido lyg dūmas. Skaičiau ir mėginau sau atsakyti, suprasti, patirti, nes “Undinės“ – pirmoji mano pažintis su J. Tumasonytės kūryba.

„Linksta kojos pagalvojus, kad iki susitikimo su r. liko dvi valandos – vėl nebežinau, ką jam pasakysiu. Lauke tvyro prieblanda, laimei, autobusas nevėluoja. Atsisėdu į priekį, skambina r. pasitikslinti, ar planai nesikeičia. Nesikeičia. Artėjant mano stotelei einu link durų, už manęs atsistoja du aukšti tipai tamsiomis striukėmis. Išlipame trise. Paėjusi kelis metrus atsigręžiu ir matau, kaip jie stovi ir žiūri į mane. Autobusas nuvažiuoja, aplinkui visai tuščia, tik namų languose dega geltonos šviesos. Šaligatviu aidi tankūs, vis greitėjantys mūsų žingsniai.“

Fragmentiškumas šioje knygoje ganėtinai ryškus ir kartais pakiša koją vientisumui. Stiprių ir įsimintinų akcentų bei įvaizdžių čia tiek daug, kad nespėjus išgyventi vieno sprogimo, iš karto seka kitas. Taip ir esi blaškomas bei stimuliuojamas. Vėl ir vėl. Ir tekstas ima priminti sirupą, kurį žūtbūt norisi atskiesti vandeniu, nes geriant tokį labai lengva perdozuoti. Net baisu įsivaizduoti, kiek litrų skaniausio gėrimo būtų galima pagaminti, jeigu to vandens čia būtų pakankamai.

O kol nėra vandens, kol sirupas varva per puodelio kraštą, autorė skuba. Atrodo, vejasi pegasą, įsitvėrusi į jo karčius ir nepagalvoja, kad vos tik sustotų, tą patį padarytų ir jis. O ten kur tai pavyksta padaryti (tik neaišku, sąmoningai ar netyčia), tekstas triumfuoja visomis prasmėmis.

Jurgos ateitis šviesi ir skaitytojai tikrai bus (o daugeliu atvejų – jau yra) jos pusėje. Tuo tarpu “Undinės“ – vertos dėmesio, jos nustebina. Netgi tuomet, kai nežinai, ko galėtum tikėtis ir esi pasiruošęs bene bet kam. Ir tas nustebimas yra puikus. Jis gyvas, tikras, veikiantis. Tarsi svarainių sirupas šaldytuve – jis viso ko pradžia. Jis skaitymo malonumas ir atspirties taškas. Kelionė, kuri dar tik prasideda.

Kita informacija:
Puslapiai: 190 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Skaitant šią knygą lengva susimaišyti – atrodo, skaitai knygą, tačiau jautiesi lyg žiūrėtum kino filmą. Viskas spalvota, vizualu, ryšku, o vietomis net pradedi galvoti, kad paskiras detales esi matęs kažkokiuose kituose kino filmuose. Aplanko jausmas, lyg viską jau būtum patyręs ir išgyvenęs. Vienaip ar kitaip, “Vidurnakčio bibliotekos“ ekranizavimo darbai jau pradėti, tad netrukus visas tas kinematografijos jausmas įgaus apčiuopiamą formą.

Jeigu reikėtų apibūdinti žanrą, tai būtų kažkas tarp nuotykių ir dramos, o tarp jų paslėptas plonas sluoksnis intelektualumo. Deja, tas sluoksnis ne tiek padeda, kiek trukdo (trikdo?), nes pro skyles išryškėja, jog tas intelektualas ne tiek tikras, kiek sugalvotas, t.y. dirbtinis. Atrodo, kasama giliai, tačiau visas tas kasimas, darbas, prakaitas, išraiškingos akys ir lūpos tariančios ne tiek savo, kiek kažkieno kito paskirtus žodžius, yra labiau poza ir veiksmas dėl veiksmo, o ne dėl kažkokios vidinės prasmės.

Toks jausmas, kad viskas čia vyksta pagal tam tikrą formulę. Kad patiktų visiems ir kad būtų kuo lengviau knygą paversti kino filmu – ne per daug pigu, bet ir ne per daug rimta. O iš bendro populiarumo (net Graikijos prekybcentryje radau “Vidurnakčio biblioteką“ vietine kalba) panašu, kad formulė veikia.

„Žiūrėdama į ledkalnį per televiziją, matai glotnų baltą luitą. Bet šio paviršius buvo rupus tarsi kalno. Tamsiai rudas ir baltas. O begalinė baltos spalvos įvairovė, tikras švediškas variacijų stalas akims, – baltai balta, melsvai balta, smaragdinė balta, auksinė balta, sidabrinė balta, parsišviečianti balta, – darė kalną tarsi gyvą ir nepaprastai įspūdingą. Kur kas įspūdingesnį nei pusryčiai.“

Čia daug siūlų ir dar daugiau siūlų galų, kurie draikosi pavėjui ir niekas jų nesistengia surinkti, nes siužetas sukasi pernelyg greitai ir vienas spalvotas paveikslėlis jau po akimirkos keičiamas kitu. Toks jausmas, kad neleidžiama sustoti ir atsikvėpti. Atrodo, bijoma, kad vos tik skaitytojas atsikvėps ir žvilgtelės atgal, visas kortų namelis ims ir subyrės, knyga išsprūs iš rankų ir ten nebesugrįš. Todėl pagautą žvilgsnį mėginama išlaikyti kuo ilgiau ir dėl to prieš akis demonstruojami įmantrūs viražai. Iš tiesų, buvo įdomu kuo viskas baigsis, tačiau visas įdomumas kilo labiau iš sportinio intereso, o ne nuoširdaus tikėjimo.

„Likus devynioms valandoms iki apsisprendimo mirti, Nora be tikslo slankiojo po Bedfordą. Miestas buvo tarsi vientisas nevilties konvejeris. Žvyruotas sporto centras, kur dabar jau miręs jos tėvas kitados stebėjo, kaip ji iriasi pirmyn atgal per baseiną. Meksikietiškas restoranas, kur kadaise ji vedėsi Daną valgyti fachitų, ligoninė, kur gydė jos motiną.“

Jausmai šioje knygoje triumfuoja prieš protą. Todėl nieko keisto, kad knyga baigiasi tarsi viena didelė triumfo akimirka. Autorius taikosi į mases, atokvėpio žanrą ir pataiko visu šimtu procentų. Tokiai knygai lemta tapti populiariai (o tam tikru pjūviu, žinoma, ir populiariausiai), ji klasikinis pramoginės literatūros (aktualizuotos šioms dienoms) pavyzdys. Puikiai tinkanti skaitytojams, kurie knygą į rankas pasiima norėdami atitrūkti nuo kasdienybės ir paprasčiausiai nukreipti savo mintis kitur (neturėdami iš anksto nuspręstos vizijos, kur).

Tačiau net jei ši knyga (jeigu galima taip palyginti) literatūroje yra ne 3D, o 2D, ji vis vien suras savo skaitytoją (žvelgiant į statistiką – jau surado!) ir tas skaitytojas būtinai versdamas jos puslapius nubrauks ašarą (gal net ne vienoje vietoje). Formulė veiks ir pasaulis suksis toliau. Knyga bus skolinama, skaitoma, filmas žiūrimas. O tada šią knygą pakeis kita ir gyvenimas tęsis.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Midnight Library
Vertėja/Vertėjas: Irena Jomantienė, Milda Dyke
Puslapiai: 320 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Skaityti šią knygą – tai sėdėti valtyje, žiūrėti į saulėlydį, jausti šiltą vėją, glostantį veidą ir tolydų bangavimą, kuris nežymiai siūbuoja visą tavo pasaulį. Tolydžiai, tarsi primindamas apie save, bet neišgąsdindamas. Kažkoks nedidelis meditavimas. Įkvėpti, iškvėpti, pajusti kaip mokslinė fantastika įžengia į kambarį ir prisėda šalia. Dabar valtyje jūs jau dviese. Stebite vienas kitą, vertinate, bandote suprasti, kokia viso to prasmė.

„Žolė siekė man pečius, ir mano galvon įsismelkė baimė, kad galiu paklysti. Tačiau ši lauko dalis buvo tvarkingai sudalyta į langus, taigi, pereidama iš vieno lango į kitą, aiškiai matydavau priekyje išsirikiavusius kitus. Ne taip paranku buvo tai, jog žolė vietomis blokšdavosi į mane tai iš vieno, tai iš kito šono, bet netrukus išmokau suvaldyti ją, laikydama ištiesusi ranką. Būčiau sparčiau žingsniavusi, jeigu būčiau turėjusi abi laisvas rankas, bet, žinoma, vienoje laikiau Džouzės voką ir negalėjau rizikuoti jo sugadinti. Paskui aplink mane baigėsi aukšta žolė, ir atsidūriau priešais Riko namą.“

Ilgai skaičiau šią knygą galvodamas, kad apie ją buvau susidaręs keistą ir nebūtinai teisingą išankstinę nuomonę, kurią pakylėjo interviu su knygos autoriumi ir tolimesni aplink skraidantys atgarsiai bei atsiliepimai. Skaičiau knygą ieškodamas kažkokios specifinės minties ar sluoksnio ir jaučiau kaip ta išankstinė nuomonė viską blokuoja. Ir tik kai siužetas kirto pusiaukelę bei persilaužė, pajutau palengvėjimą, nes išankstinė nuomonė buvo perrašyta, paneigta ir persukta į visiškai priešingą pusę. Tačiau tai nereiškia, kad mažiau prasmingą.

Ir nuo tos lūžio vietos tekstas išneša kažkur už knygos ribų. Į visišką mokslinės fantastikos pasaulį, kuriame bandoma paneigti (o tuo pačiu – ir pagrįsti) žmogiškumą kaip mitą. Skaityti tampa įdomu, intriga atgyja ir pradeda ristis į priekį visu greičiu. Į priekį, bet lygiai tiek pat ir į gylį, į smegenis, į sritį, kuri ne tik suvokia tai, ką mato, bet ir apmąsto, kelia klausimus, abejoja, kitaip tariant į žmogiškumą, kuris knygoje yra iš esmės kvestionuojamas.

„- Tuomet norėčiau tavęs kai ko paklausti. Štai kas man rūpi. Ar tu tiki žmogaus širdimi? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Nepaisant ritimosi nuo kalno bei greitai tirpstančių puslapių, knyga sugeba išlikti rami ir lėta (!). Čia daug sėdėjimo, daug žaidimo su šešėliais, su saulės šviesa, su balsais ir jausmas. Daug stebėjimo ir aplinkos vertinimo. Viskas primena dėlionę, kurios detalės pažertos ant stalo ir pats skaitytojas turi atsirinkti, kurias iš jų panaudos, o kurias paliks. Tai mokslinė fantastika, kuri neatsako į visus tavo klausimus, nenubrėžia aiškių loginių ribų ir palieka vietos skaitytojo apmąstymams. Iš čia kyla rizika, kad tie apmąstymai gali niekur ir nenuvesti, jeigu skaitytojas neras rakto, jeigu ant stalo pažertos detalės nesusijungs ir nenušvis prieš akis.

Taigi, knyga kaip klausimas. Labai geras klausimas. Būtinas ir prasmingas. O jo atsakymas? Jį turėsime susirasti kiekvienas sau. Jeigu to norėsime. Jeigu ne, visada galime stebėti horizontą ir įsiklausyti į savo kvėpavimą. Nes galbūt tai vienintelis dalykas, kuris vis dar skiria mus nuo mašinos.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Klara and the Sun
Vertėja/Vertėjas: Mėta Žukaitė
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

„Tai buvo visai kas kita – nebe dar viena eilinė byla, kurią kaire ranka galėdavai išspręsti tarp devintos ir penkių. Jau dabar pakvipo vėlyvais vakarais, prasta kava ir pavieniais snūstelėjimais kabinete. Ir tai kuteno jų pojūčius, nes būtent to jie ir buvo pasiilgę, nors niekada neprisipažintų.“

Šią apžvalgą norisi pradėti nuo šios citatos. Nes būtent tokio detektyvo jau buvau pasiilgęs. Tokio, kuris būtų kažkas daugiau negu „kaire ranka tarp devintos ir penkių“. Tokio, kuris įtrauktų ir kutentų pojūčius.

Prieš atsiversdamas “18 laipsnių šalčio“, su autoriumi jau buvau susipažinęs, nes anksčiau skaitytos kitos šiai serijai priklausančios knygos (“Beveidės aukos“ ir “9 kapas“) buvo puikios, todėl ir dabar lūkesčiai buvo nė kiek ne mažesni.

Su knygų serijomis nutinka taip, kad autoriui įsivažiavus ir sukūrus savo herojų, kiekvienoje tolimesnėje knygoje yra vis mažiau to pradinio vaikščiojimo ratais bei susipažinimo su aplinka, ir vis daugiau greičio bei vėjo plaukuose. Taip pat šalia konkrečios detektyvinės istorijos turi plėtotis ir herojaus gyvenimo linija. O štai čia ir prasideda meistrystė. Ar pavyks išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dviejų polių? Ar kartis bus pakankamai ilga? O gal jos net nereikės? Ir nors iš anksčiau skaitytų knygų nelabai ką atsimenu, ši sugeba tuos trupinius supurtyti ir skaitant jie ima blykčioti bei žaižaruoti, keldami iš atminties įvairiausius paveikslėlius, kuriuos maniausi esąs pamiršęs. Viskas yra svarbu, Fabiano Risko gyvenimas tęsiasi ir to, kas kažkada nutiko, nebeįmanoma ištrinti. Visi buvę veiksmai vienaip ar kitaip daro įtaką būsimiems. Tokia ta gyvenimo paslaptis, toks tas vėjas plaukuose.

„Galbūt jo šypsena išmušė Fabianą iš vėžių. Ta savimi pasitikinti šypsena, rėžianti, kad jie galį elgtis kaip išmanantys. Kad niekas nėra svarbu, nes galutiniame taške jie liks su trumpiausiu šiaudu rankoje. O gal ta šypsena tebuvo blefas? Nerimo ženklas, gynyba suvokus, kad jie jį susekė ir žaidimas baigtas?“

Įdomu tai, kad šioje knygoje be pagrindinės detektyvinės bylos ir asmeninio gyvenimo linijos, lygiagrečiai plėtojama ir daugiau linijų. Kai kurios su pagrindinėmis siejasi tiesiogiai, kai kurios – labai fragmentiškai, tačiau čia ir prasideda tikroji klasė. Tai jau nebe paprasti mėginimai išlaikyti pusiausvyrą. Tai vaikščiojimas ant lyno ir žongliravimas kėdėmis. Tik kartais atrodo, kad autorius paprastą vaikščiojimą čia pakeičia važinėjimu ant vienaračio, o lyną visų smagumui dar ima ir padega. O tuomet telieka susižerti skaitytojų atodūsius.

„Ir dar tas butelis. Gulėjo vos už kokių dešimties centimetrų. Juk niekam nebus blogiau, jei ji truputį palies kamštelį. Juk uždraustasis žingsnis buvo butelio atkimšimas. Tą žinojo. Atkimš jį, net jei vien tam, kad užuostų alkoholio kvapą, ir tai bus pabaigos pradžia.“

Knyga gera, daug atvirų siūlų galų suriša, bet tuo pačiu – daug dar palieka ir būsimoms knygoms (nes, o kaipgi be jų, pradėjus tokią sagą). Tai knyga, kuri suveikia tiek kaip savarankiška iškarpa, tiek kaip tęstinio proceso dėmuo. Išlaikyti skaitytojo dėmesį visada daug sunkiau negu jį pagauti, tačiau autoriui tai pavyksta, atrodytų, be didesnių pastangų ir ši knyga kaip lygiavertė į vieną gretą stoja su ankstesnėmis serijos knygomis. Visas būsimas (jeigu tokių, žinoma, bus) taip pat skaitysiu, tą patį rekomenduoju ir kitiems. Detektyvų mėgėjai tikrai neliks nusivylę. Bet, manau, ne tik jie. Tik jeigu šio autoriaus dar neskaitėte ir turite tokią galimybę, pradėkite seriją nuo pradžios, būkite nuoseklūs. Kita vertus, tas vėjas yra visur, o labiausiai – plaukuose.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Arton grader minus
Vertėja/Vertėjas: Eglė Voidogienė
Puslapiai: 576 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Dar vienas detektyvas ir dar viena šiaurė. Tik šį kartą islandiška. Todėl dar neregėta ir neskaityta. Visos šiaurės kažkuo skiriasi ir visos kažkuo panašios, tad buvo nekantru sužinoti koks suvokimas ir nušvitimas (o gal – nusivylimas?) ateis perskaičius būtent šią knygą. Kitų minčių prieš skaitydamas neturėjau – nei apie autorių, nei apie kitus jo kūrinius anksčiau nebuvo tekę girdėti.

„Jį buvo apėmęs kažkoks slogutis. Jausmas augo kartu su sniego pusnimis. Atrodė, lyg orų dievai aplink namą statytų storą sieną, pro kurią jis jau niekada nebeišlįs. Aptemo akyse ir staiga pasidarė sunku kvėpuoti.“

Ir nors knygos pavadinimas „Akinantis sniegas“, ši knyga man asocijuojasi su prieblanda. Jau nuo pačių pradžių ant skaitytojo akių užtraukiamas šydas. Kiek drumzlinas sniegas, prigesę vakarai, nuolat glostantis šaltis, mirkčiojantys žibintai, apniukę veidai, mažas miestelis su visomis iš to sekančiomis ypatybėmis, o labiausiai su tampriai persipynusiais ryšiais ir santykiais tarp vietinių. Viskas susivelia į didelę pilką paklodę, kuri užspaudžia akis ir slopina aštrius pojūčius.

Nepaisant to (o gal kaip tik – būtent dėl to) skaitant išryškėja visai kiti (netikėti ir todėl nelaukti) akcentai, kuriuos sekti (tarsi sniege padrikai pažertas pėdas) pasidaro labai įdomu. Mat apklojus ir pridengus paviršių, pradedi pastebi gyvybę ten, kur įprastai nepastebėtum. Tarsi savotišką gyvą nervą, pulsuojantį visai netoliese, lėtai ir tolygiai.

Taip ir su tekstu – nieko atviro čia nėra, tačiau nuolat jaučiasi, kad lobis šalia. Kad sniegas, kuris galėtų tave apakinti yra vos už žingsnio, prasklaidžius visą gobiantį pilką rūką. Todėl šis detektyvas geras, pagaulus ir puikiai veikia ribotoje erdvėje, kurią autorius brėžia ties miestelio šoninėmis linijomis. Skaityti norisi netgi tada, kai labai norisi miego, o tai – jau visai neblogas ženklas 😊

„Prieš jiems įžengiant į kabinetą, Aris akimirksnį dirstelėjo pro langą. Vis dar snigo. Šitas ramus miestelis buvo prislėgtas sniego, kaip ne kartą anksčiau; tik šįkart justi grėsmė. Balta spalva nebe tyra, į ją įmaišyta kraujo raudonio.

Viena buvo aišku – vakare visi miestelio gyventojai užsirakins duris.“

Tačiau pabaigoje knyga nueina ne triuškinančiu keliu, viskas išsisklaido, tampa fragmentiška ir vietoje to, kad knyga atvertų tą visai šalia buvusį nervą, jis yra paslepiamas po dar vienu drumzlinu sluoksniu. Vietoje to, kad užveržtų mazgą, tekstas pasklinda tarsi sniegas. Kita vertus, tokia tėkmė yra teisinga, logiška ir puikiai atitinka bendrą knygos liniją, kuri laiko tave už rankos ir prašo palaukti, kol viskam pasibaigus aktoriai išeis į sceną ir žemai nusilenks, o publika plos ir niekur nesiskirstys. Tokia nuotrauka užverčiama ir su paskutiniu puslapiu. Ji viską apibendrina tiek tiesiogine (knygos pabaigoje), tiek netiesiogine (už knygos ribų) prasme.

Knyga pasisekusi, bet reikalaujanti dėmesio, nes čia daug smulkių įvykių, niuansų, detalių, kurias norint sugaudyti, reikia smulkaus atminties tinklo. Autorius užduoda namų darbų ir skaitant tenka nemažai išmokti, o vėliau – prisiminti. Tad kartais netgi pagaudavau save vartantį knygą ir besistengiantį susieti atskiras dalis nepametant siūlo galų. Iš kitos pusės – knyga nėra stora ir keleto ilgesnių vakarų jai pilnai pakaktų, o tokiu atveju, jeigu gaudysite žuvį rankomis, tinklas bus visiškai nereikalingas 😊

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Snjóblinda
Vertėja/Vertėjas: Vaida Jankūnaitė
Puslapiai: 288 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Undinė yra Undinė, ji visada buvo ir bus ištikima sau, o tai reiškia, buvo ir bus atpažįstama – iš stiliaus, ironijos, struktūros, teksto tėkmės. Ši knyga nėra išimtis, tačiau tam tikromis detalėmis ir kontekstais ji truputį skiriasi nuo ankstesnių autorės knygų, nes pastaroji parašyta dienoraščio stiliumi ir leidžia skaitytojui panerti ne tiek į kūrybos rezultatą, kiek į patį procesą. Todėl skaityti įdomu ne tik dėl literatūrinės vertės, bet ir dėl dokumentinių faktų bei būsenų. Šioje knygoje autorė užsimena ir apie kitas savo knygas, preparuoja patį kūrybinį procesą ir, žinoma, rašymo kančią, kas turbūt yra universaliausia tema tiems atvejams, kai baigiasi visos kitos temos 🙂

„Mano Geriausias Draugas sako, kad viskas, ką aš rašau, jam labai primena pornofilmus.

Jis sako, kad man nesvarbu nei aprašymai, nei pauzės, nei kokios nors įžangos, nei personažų motyvai, nei konfliktai.

Aš iš karto, nieko nelaukdama, pradedu nuo dialogo.

O jeigu ne iš karto, tai iškart po pirmo sakinio.

Ir mano personažai susitinka knygoje tik tam, kad gerai…

Pasikalbėtų.“

Skaitau ir nesuprantu, ar tikėti viskuo, kas rašoma, ar ne. Štai čia ir slepiasi tikroji apgavystė, intriga, literatūros pinklės. Ir nors skaitytojas turi žinoti, kad niekada neverta pasitikėti autoriumi, nes jis bus pirmas, kuris apgaus, tačiau ieškodamas pagrindo po kojomis, esu priverstas tikėti, net jei vėliau teks nusivilti. Tas tikėjimas ir yra motyvacija vedanti į priekį. Smalsumas. Kita medžiagos pusė.

„Kaip paaiškinti iliustratoriams, tapytojams, kompozitoriams ir muzikantams, ką reiškia parašyti knygą?

Papasakoti, kiek knygai reikia tylos valandų? Pasakyti, kad ji niekada nepalieka tavęs, kad ir ką darytum? Greičiau jau tu išsikraustysi iš proto, negu ji išsikraustys iš tavo galvos. Knyga taip okupuoja tavo protą, kad tu net įsimylėti negali. Kaip jiems paaiškinti, kad pasaulis, kurį tu kuri, trukdo džiaugtis pasauliu, sukurtu kažkieno kito? Ir kad pasaulis tau apskritai trukdo.“

Tai nėra ta knyga, kuri pasiimtų tave ir prisispaudusi uždusintų, tačiau skaityti smagu, įdomu ir gera. Ir kuo toliau, tuo, atrodo, joje ne tiek daug Undinės kūrybos, kiek pačios Undinės. Tad ir stilius ne toks aštriai ironiškas kaip ankstesnėse knygose (o gal jau spėjau prie jo priprasti?). Jis pilnas atodūsių, lyg šnekėtum truputį su atsarga, tarsi apie save. Virtuvės kronikos. Suliteratūrinta rašytojos buitis.

„Rūmų Administracija laišku manęs klausia, ar aš sutinku važiuoti į kalėjimą ir ten pristatyti savo kūrybą. Įkalintiesiems to labai trūksta.

Ne, nesutinku. Kalėjimo man užtenka ir čia.“

Rašymas apie rašymą visada yra rizika. Taip ir šiuo atveju, kartais atrodo, kad autorė šiek tiek užsižaidžia ir paskęsta savyje, pradeda kartotis. Kuo daugiau savęs įdeda, tuo labiau matosi tuštuma. Tarpai, kuriuos norisi užkimšti, kad nepūstų vėjas, nesklistų triukšmas. Nesklistų į arba nebėgtų nuo tavęs. Kam jau kam, bet pačiai autorei ši knyga tikrai buvo reikalinga – kad paleistų tai, dėl ko vis dar skauda, kad atsisveikintų su jau parašytų knygų tirščiais bei nuosėdomis.

Ištikimiems Undinės gerbėjams ar jos literatūros tyrinėtojams šis romanas bus pats tas. O visi kiti tebūnie laisvi kaip vėjas, pasirinkimas platus ir jis visada jūsų rankose 🙂

Kita informacija:
Puslapiai:
 176 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Ši knyga – japonų klasika. Ir tai iš karto reiškia, kad skiriasi ne tik laiko, bet ir erdvės kontekstai, todėl nebus taip lengva surasti duris, kurias ši knyga tarsi raktas atrakintų. Raktas tarsi žmogus, balansuojantis ant sociumo ribos, vis nusvirdamas tai į vieną, tai į kitą pusę.

Skaitant neapleido mintis, jog visas veiksmas vyksta pagrindinio veikėjo galvoje, tarsi joje būtų kambarys, po kurį klajoja (klejoja?) žmogus. Samprotauja, renkasi, gyvena, miršta. Ir nors dekoracijos keičiasi, jos visos išsitenka tarp tų pačių sienų. Tarsi knyga būtų ilgas pokalbis su savimi. Tik apie ką? Apie prasmę gyventi ir apie beprasmybę nerandant atsakymo į pirmąjį klausimą.

„Nuo pat mažens neturėjau jokio supratimo apie tai, ką mąsto ir dėl ko išgyvena mano šeimynykščiai. Aš paprasčiausiai visko bijojau ir negalėdamas pakelti to nemalonaus jausmo nė nepajutau, kaip tapau prityrusiu juokdariu. Vaiku, kuris nesakė nė žodžio teisybės.“

Skaitydamas visus veikėjus bandžiau įsivaizduoti kaip japonus. Jie tarsi nužengė iš graviūrų ir prabilo. Lietuviškai, žinoma. O tokia kultūrų samplaika leido permąstyti pasaulį, kuris linkęs kartotis. Ir net jeigu iš pirmo žvilgsnio tas pasaulis (skirtinguose kontekstuose) atrodo labai skirtingas, geriau įsižiūrėjęs supranti, kad jis visiškai toks pats.

„Dar ir dabar prieš akis iškyla vaizdas, kaip tasai plikas senis, kurio veidas veikiau priminė žaltį, linguodamas galva su apsimestiniu meistriškumu formuoja sušius. Vėlesniais gyvenimo metais bent kelis sykius yra pasitaikę, kai negalėdamas užmiršti ano reginio, tai traukinyje, tai kur kitur nejučia imdavau svarstyti: „Nagi, kažkur matytas veidas… Kaipgi, primena senuką iš sušių kiosko“, – ir, pagaliau susipratęs, kreivai šyptelėdavau. Anos moters vardui, net jos veidui vis labiau tolstant mano atmintyje, faktas, jog minėto senuko veidą įsiminiau taip tiksliai, kad galėčiau jį nupiešti, kuo puikiausiai parodo, koks anas sušis buvo neskanus ir kiek man suteikė kančios bei šiurpulio.“

Pačioje knygos pabaigoje į visumą labai gerai įsipaišo vertėjos komentaras/apžvalga. Apie patį autorių, laikmetį, globalius (ir todėl – neatsakomus) klausimus. Tai vienas iš atvejų, kai toks komentaras turi tikrai daug pridėtinės vertės.

Šis kūrinys reikšmingas dėl savo universalumo, išlaikyto aktualumo, kultūros pažinimo, istorijos. Tai kažkas naujo. Nebūtinai tai, ką bus paprasta sukramtyti ir suvirškinti, tačiau skaitant šią knygą praveri duris į kambarį, kuris ne tik veikėjo, bet ir mūsų pačių galvose. Kas jame? Kėdė? Stalas? Aptrintos sienos? Ir žmogus? Trypčiojantis vietoje, minantis nuo vieno krašto iki kito, kažką burbantis po nosimi. Pasiklydęs? Galbūt. Panašus į mus? Tikriausiai. Jo veido mums neleista įžvelgti, tik siluetą, formą, šešėlį. Kažko, balansuojančio ant realybės ir fikcijos ribos.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
 No Longer Human
Vertėja/Vertėjas: Saulė Budrytė
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Visada smagu skaityti debiutą. Nes jame (kad ir koks bebūtų) glūdi ta nepažabota kibirkštis, nežinojimo šaltinis, drąsa bandyti nekreipiant dėmesio į tai, kas vyksta aplink. Jaunas žmogus triumfuoja kiekvieną dieną, net ir negebėdamas to įvertinti ar pastebėti kokių nors to triumfo įrodymų. Jis tiesiog triumfuoja, nes nežinomybė yra tamsi naktis ir joje visi keliai teisingi 🙂

„Kartais naktį, prieš užmigdama, girdžiu aižėjantį ledą. Pašokusi kartoju: sternum, clavicula, tibia, radius, pes, scapula, costae. Aš turiu gelbėti žmonės – tokia mano lemtis. Turiu juos gelbėti, nes visada būsiu skolinga.“

Knygos idėja įdomi. Ir nors knyga vientisa, ji užpildyta ne vienu ilgu tekstu, bet daugybe nedidelių fragmentų, kurių kiekvienas pasakoja vis kito veikėjo istoriją. To, kuris būtinai šmėsteli prieš tai buvusiame fragmente. Taigi, tam tikras blyksnis, šokantis nuo vieno teksto ant kito. Įsiskaitęs pajunti ritmą, pradedi spėlioti apie kurį iš blyksnių bus kitas epizodas, o tuomet nekantriai tikrini, ar buvai teisus ir mąstai apie tai, kur viso to pabaiga.

„Nuo užšalusio ežero jį pabaido sniego rutulys. Jis praskrenda virš senyvo vyro, einančio tvirtu žingsniu link mergaitės kitame krante. Vyro erdvė pamažu plečiasi ir bando apimti mergaitę. Tai matydamas paukštis priskrieja arčiau ir stipriai suplasnojęs sparnais padalija erdvę pusiau. Vyras nueina tolyn. Erdvės grįžta į savo vietas. Nors savo vietų jos niekada neturi.“

Vis tik ilgainiui idėja pasirodo įdomesnė už pačią knygą, už tekstą, už tuos žmones virš kurių lekia skaitytojo akis. Jie visi plūduriuoja paviršiuje su savo istorijomis ir, deja, bet juose nėra gelmės, nėra inkaro, kuris skandintų ir tau pradėtų rūpėti bent vieną iš jų išgelbėti.

Autorė moka rašyti. Kaip pirmoji knyga, ji tikrai nusisekusi, nes rišli, turi viziją, tam tikrą intrigą, tačiau lygiai taip, kaip pirmoji knyga, – tai tik atspirties taškas. Šuolis. Ir kol kas dar sunku pasakyti į kurią pusę ir kaip toli. Ir kaip svarbu tai bus pačiai autorei (jeigu iš viso svarbu?).

Tai knyga, kurią perskaitęs atsimeni detales, bet ne visumą. Atsimeni idėją, bet ne jos išsipildymą. Atsimeni, kad vos kiek atitraukęs dėmesį, likdavai stovėti vienas su savimi ir traukinio jau nematyti. Nes autorė nelaukia tavęs. Kai kuriose vietose ji grumiasi su savimi, bando sau įrodyti, kad pavyks. Tik ne visada skaitytojui paaiškina, kas ir kodėl.

Tai tarsi savotiškos varžybos, kurių pabaigoje nesi tikras, kas laimi, o kas pralaimi. Atrodo, visi išsiskirsto dar iki apdovanojimų ceremonijos. Visi vienodai laimi, vienodai pralaimi, yra vienodai nesvarbūs. Sukasi kažkur pažemėje. Tarsi stebėtum juos iš paukščio skrydžio (apie tai pasižymėjau dar prieš perskaitydamas knygos pabaigą ir pasirodo, tam tikra prasme pavyko ją nuspėti). Tas pats paukščio skrydis matosi ir ant viršelio, vizualizuodamas žemiškų rūpesčių nereikšmingumą.

Kita vertus, juk tokia ir yra knygos idėja – parodyti kaip viskas tuščia ir nesvarbu (?). Ir ta prasme, autorei pavyksta pasiekti savo. Debiutuoti. Truputį apgauti ir truputį pasiduoti inercijai. Svarbiausia, kad ji siekia šviesos. Dar ir dar kartą. Liečia ryšių grandines, kol pastangos pradeda šviesti nučiupinėto metalo spindesiu. Ar to pakaks, kad sektų tolyn (tiek autorė, tiek skaitytojai)? Laikas parodys 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 152 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis