Tracy Chevalier – Mergina su perlo auskaru

Knyga įtraukia nuo pačių pradžių. Toks jausmas, kad dar net neskaitai, o jau įdomu. Užtenka pažvelgti į prieš akis pakibusį J. Vermeer’io paveikslą, stebėti jį kelias akimirkas ir jau netrukus mergina sujuda, išsisega perlo auskarą ir krenta į knygą. O tada ir prasideda. Iš labai paprastų detalių kuriami kasdieniai vaizdai, tačiau visi jie savyje nešasi kažką ypatingo. Ir paskui tą kažką, neapčiuopiamą ir neįvardinamą, skaitytojas pradeda sekti, paklusnus, susidomėjęs, pamiršęs.

„Pažvelgiau į paveikslą dar kartą, bet, taip atkakliai jį tyrinėjant, man ėmė rodytis, kad kažkas praslysta pro akis. Tai buvo tas pat, kaip žiūrėti į žvaigždę naktiniame danguje – jei žiūri į ją tiesiai, beveik nematai, bet žiūrint akies kampeliu ji tampa daug skaistesnė.“

Skaitant vis neapleido jausmas, kad šią knygą jau esu skaitęs, joje buvęs ir viską matęs. Tačiau kiek pamenu, tai negali būti tiesa. Skaitau pirmą kartą, tačiau teksto artumas stebina, jis tarsi senas šalia prisėdęs pažįstamas, tyli, žvelgia į tolį, bet svarbiausia – prie jo nesijaučiu nejaukiai. Iš kitos pusės, tas senas pažįstamas po tokio ilgo nesimatymo yra pasikeitęs, todėl kažkuo naujas, stebinantis ir lenkiantis tave į savąją pusę.

Tai knyga apie paveikslą, knyga kurianti jo istoriją. Perkurianti? Atkurianti? Klastojanti? Dabar tai nesvarbu. Daug svarbiau, kad knyga panyra taip giliai, jog pati virsta paveikslu. Jauti kaip iš jos teka dažai, spalvos, kokie lengvi ir pasteliški yra eiliniai veiksmai, sluoksnis po sluoksnio sukuriantys kažką didingo. Romanas slepia savyje daugybę valandų ir potėpių, kurių permatyti kiaurai tiesiog neįmanoma.

„Ąsotį ir dubenį nutapyti buvo sudėtingiausia – jie iš vienspalvių tapo ir geltoni, ir rudi, ir žali, ir mėlyni. Jie atspindėjo kilimo raštą, merginos korsetą, mėlyną audeklą, numestą skersai kėdės – juose buvo visko, išskyrus tikrąją sidabrinę spalvą. Vis dėlto jie atrodė visai tikroviškai, kaip tikras ąsotis ir dubuo.
Po šios pamokos aš nebegalėjau liautis stebėjusi daiktų.“

Tarp eilučių čia visur plazda didžiulė aistra. Galima netgi sakyti, kad knyga itin erotiška, net jeigu apie ją – praktiškai nė žodžio. Viskas užmaskuota, paslėpta, kiekviena garbana, kiekvienas neįvykęs prisilietimas. Ir vis tik – knyga puikiai atskleidžia tą susižavėjimo kūniškumu (ir ne tik!) jausmą. Tai puikus pavyzdys kaip vienas lietaus lašas į palangės skardą suskamba garsiau už tūkstantį būgnų.

„Tai buvo diena, kai gatvėmis laksto džiugiai krykštaujantys vaikai, kai poros išeina pro vartus iš miesto ir leidžiasi tolyn pro malūnus bei kanalų krantais, kai senyvos moterys užmerkusios akis sėdi ant suolelių ir mėgaujasi saulės šiluma. Mano tėvas dabar tikriausiai irgi sėdi ant suolelio priešais savo namą, atsukęs veidą saulės spinduliams. Galimas daiktas, rytoj vėl bus žvarbu ir šalta, bet šiandien – tikras pavasaris.“

Tai knyga apie paslaptį ir kibirkštis kurių nesimato. Jos suteka į drobę, išsprogsta joje, išsilieja, išsisluoksniuoja. Rezultatas svarbus, bet procesas svarbesnis. Jis nugali dešimt kartų iš dešimties. Ir užvertęs paskutinį puslapį tu dar ilgai žvelgi į viršelį, stebi merginos akis, lūpas, bet iš tiesų jau matai nebe “ką“, o tik “kaip“.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Girl with a Pearl Earring
Vertėja/Vertėjas: Darius Kaunelis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Leïla Slimani – Žmogėdros sode

Iš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės 🙂

„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“

Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.

Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per  greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.

Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.

Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.

Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.

„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“

Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).

O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.

Vertinimas: 8,4 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Dans le jardin de l’ogre
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Jurgis Kunčinas – Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras

O čia jau visai kita istorija nei anksčiau apžvelgtoje knygoje. Čia jau romanas. Ir nors jis susideda iš skyrių, tiek turiniu, tiek apimtimi primenančių „Užėjau pas draugą“ apsakymus, čia jau galima rasti siužetinę liniją, kuri nors ir ne visada tokia ryški kokia norėtųsi, bet Kunčino stiliumi brėžiama labai gražiai ir nori nenori esi pasmerktas ja patikėti. Taip, Kunčinas turi savo stilių ir nuo jo niekur nebėga, nesislapsto. Jis tiesiog rašo ir jam sekasi tai daryti. Reiktų pažymėti – sekasi puikiai. Visus jo tekstus, romanus ir apsakymus vienija panašus kalbėjimas ir išsikalbėjimas. Pradedant nuo „Tūlos“, kurią perskaičiau pirmąją, ir baigiant šiuo romanu.

Jau daug kartų rašiau, kad man patinka tokio stiliaus tekstai, todėl per daug neišsiplėsiu. Juk vis vien viskas baigtųsi tais pačiais žodžiais: patraukė, užkabino, nusitempė.

Tuo tarpu apie siužetinę, labiau punktyrinę nei vientisą, liniją, galima ir pasipasakoti. Ši linija, galima sakyti, laikosi ant trijų kolonų. Pirmoji – tai pagr. veikėjas Bladas Kleras, miškuose gyvenantis recidyvistas. Susipažinus su pastaruoju, retsykiais išnirdavo netikėtas jo panašumas į R. Gavelio romanų herojus. Tačiau šie didžiąją dalį savo žygdarbių atlieka mieste, tuo tarpu Kunčinui artimesnė gamtos stichija. Tad ir Blado Klero gyvenime šiuo atveju kur kas daugiau gamtos motyvų – čia jis ginasi nuo priešų, kurie neaišku labiau tikri ar išgalvoti, čia jis myli, džiaugiasi ir bodisi įvairiausio plauko moterimis, čia jis pasakoja apie gyvenimus, kuriuos nugyveno, ir džiugina mus, tų gyvenimų nepatyrusius. Antroji kolona – tai pagrindinis Blado Klero baimės objektas – Ferdinandas Artomonovas Valickas. Fizikas ir boksininkas, kontrabandininkas, kileris ir apsišaukėlis gubernatorius. Pastarasis spinduliuoja baimę, nerimą bei nuojautą, jog su jo akistata viskas turėtų baigtis. Vienaip ar kitaip. Mažiau matomas, tačiau gerokai daugiau jaučiamas herojus. Tuo tarpu trečioji kolona – Blado Klero sąjungininkė Kotryna Merkinietė. Medicinos seselė, turinti įgimtą chirurgo talentą, operuojanti tarp mirties ir gyvenimo bei netikinti jokiomis pilkosiomis zonomis.

Štai ant šių trijų kolonų ir laikosi siužetas su visa savo mistika bei mistifikacijomis. Pasakojimas įvairiapusis ir įvairialypis. Prisodrintas erotikos, nusikaltimų ir juodosios nakties. Ir nors intriga bei įtampa auginama su kiekvienu puslapiu, pabaigoje, kai atrodo, jog audros išvengti nepavyks, viskas švelniai ir galantiškai nurimsta. Tiesa, ar laimingai, ar ne – perskaitykite ir sužinokite patys. Knyga nuteikia tikrai gerai. Kitais žodžiais tariant – motyvuoja tikėti rašytiniu žodžiu. O tai juk ir yra svarbiausia.

Taigi – Pjūti fjūūt! – puikiai – nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Vertinimas: 9.5/10

Kita informacija:
Puslapiai: 229 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: ~20 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Ričardas Gavelis – Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste

Kažkada šią knygą „perskaičiau“ klausydamasis jos per radiją. Tai nutiko pakankamai seniai, tačiau iki dabar nešiojausi įspūdį, kurį būtent tuomet ir susikūriau. Vis tik norėjosi šią knygą paimti į rankas ir materialiuoju pavidalu bei dar kartą patirti jau kiek kitame kontekste, kiek kitame pavidale, norėjosi prisiminti tai, kas kažkada šiek tiek sukrėtė ir privertė patikėti šios knygos tamsa. Tad vos tik pamačiau ją knygyne, negalėjau neįsigyti.

„Šitame miesto kampelyje niekas negalėjo manęs nei sugauti, nei užspeisti – čia jie smarkiai apsišovė. Visiškai nepaisė šventos Sun-Tzu taisyklės: susikovė su manimi teritorijoje, kurią pažinojau šimtąsyk geriau už juos pačius. Jie neturėjo jokių šansų.“

Kaip visada, keli žodžiai apie tai, ką šioje knygoje sutiksite. Pagrindinis herojus – visų sričių genijus iš prigimties – tiek tiksliųjų, tiek humanitarinių mokslų. Nuo vaikystės augintas būti genijumi, jaustis genijumi, triumfuoti genijumi. Nuo mažumės manipuliuojantis geriau už kitus, suprantantis daugiau už kitus, galintis pajusti, perprasti ir atpažinti viską daug tiksliau, sąmoningiau bei preciziškiau. Taip, šiek tiek pamišęs, tačiau tai neturėtų būti netikėtumas Gavelio gerbėjams. Ši knyga, kaip ir daugelis kitų – skirta Vilniui. Kartais atrodo, ji skirta skaitytojui, tačiau tuo patikėti galėtų tik visiški naivuoliai, nes Gavelis alsuoja Vilniumi ir kiekvienas jo atodūsis skirtas būtent jam. Tačiau dėl to skaitytojai, na bent jau tokie kaip aš, tikrai neprieštarauja. Kaip ir dėl siužeto, neiškrentančio iš realaus bei nerealaus pasaulių sankirtos rėmų: pagrindinis herojus atradęs savyje rytų karo vadą bei išminčių Sun-Tzu įsikuria Vilniaus požemiuose ir naikina jo rauges, t.y. tuos kurie kenkia Lietuvai. Kenkimas apima tiek pirmaprades valdžios skonio paragavusiųjų ydas (tokias kaip godumas, grobstymas, vogimas), tiek iš jų kylančias psichologines mutacijas bei transformacijas, kurios pasireiškia noru niekinti ir naikinti, išspausti iš kiekvienos gyvybės jos gyvastį ir eiti toliau, žengti kūnais, kurie tėra tušti nieko nereiškiantys šešėliai. Žodžiu, pagrindinis herojus padedamas savo draugų, kurių ratą sudaro visuomenės atmatos, mėgina išvalyti Lietuvą nuo kenkėjų, kuriuos atranda tiek tarp valdžios atstovų, tiek tarp meno ar televizijos žvaigždžių.

„Tuomet jau buvau pakankamai ciniškas, kad galėčiau ramiausiai pameluoti netgi jai. Tiesiog tvirtai žinojau, kad jau galiu apmulkinti kiekvieną – galbūt net patį Viešpatį.“

Tekstas traukia. Čia nuolat minimos konkrečios vietos, restoranai, gatvės, tad nori nenori užplūsta jausmas, lyg viskas vyktų visai šalia, gal net tiesiai po tavo kojomis, požemio labirintuose. Kova prieš blogį, kova prieš patį save. Tekstas užburia. Tai – sakmė, legenda, istorijų dulkės, skaitymo malonumas, užplūstantis hipnotizuojančiu transu, šmėkliškai žaidžiančiu savotiškas gaudynes, kada mėgini jį vytis, tačiau jis tolsta vis tolyn ir tolyn su kiekvienu puslapiu. Tolsta vis tolyn ir tolyn, tačiau ne tiek, kad prarastum tikėjimą savo sėkme. Visuomet lyg ir matai jo šešėlį, nugarą, uodegą, bet pagauti taip ir nepavyksta, tad tiesiog seki apkvaitęs ir nesiorientuojantis paskui jį – puslapis po puslapio, žodis po žodžio, mintis po minties.

Kaip įprasta, daug erotikos, kuri vietomis turėtų šokiruoti gražius ir švelnius tekstus mėgstančius skaitytojus. Na, bet tokie vargu ar šią knygą iš viso atsivers. Skaitant šiek tiek užkliuvo pernelyg ryškus metafizikos vaidmuo. Kas keisčiausia, užkliuvo ne todėl, kad tekstas persunktas metafizika, o todėl, kad tai pabrėžiama, paryškinama ir primenama kas keli puslapiai būtent tuo pačiu žodžiu. Po n-tojo karto ta metafizika pradeda įgristi ir atrodyti dirbtinai, tad galbūt šioje vietoje šiek tiek persistengta.

Apibendrinant, ši knyga – tipiškas Ričardas Gavelis. Siūlau perskaityti visiems, turintiems polinkį netradicinei medicinai. Po tokios knygos ir tokių pasiūlymų, jau net pats nebežinau ar juokauju, ar ne.

Knyga trims vakarams. Knyga, galinti sužaloti jūsų vaikų psichiką. Knyga, norinti kažką pakeisti. Knyga, galinti pasiūlyti daugiau negu dvidešimt knygų įkyriais spalvotais viršeliais.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:
Puslapiai: 290 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2002 m.
Kaina: ~17 Lt (radau knygyne “Keista“, Pylimo g., Vilnius).

(c) veikiantis

Sigitas Parulskis – Vėjas mano akys

Po labai ilgo abstinencinio laikotarpio ir vėl pribrendo noras skaityti. Tiesiog čia ir dabar. Kadangi neskaitytų knygų jau prisikaupė daugiau negu būtų moralu minėti, tai pamėginsiu po truputį grįžti.

Taigi – „Vėjas mano akys“.

Policininkai pavežėjo mane ligi viešbučio, ir dėl viso pikto paklausė, ar norėčiau rašyti skundą, tačiau paklausė tokiu tonu, kad aš nenorėčiau.

Toks priėjimas ir prie šios knygos, kurią paėmus į rankas visa S. Parulskio povyza lyg ir klausia: „galbūt norėtum perskaityti šią knygą?“. Tačiau paklausia tokiu tonu, jog atsisakyti tiesiog negaliu. Ir tebūnie tai „atostogų romanas“.

Trumpas siužeto nupasakojimas atrodytų daugmaž taip: Odisėjas (pagr. herojus) atskrenda į Graikiją, oro uoste sėda į taksi ir važiuoja į viešbutį, tačiau pakeliui  taksistas numiršta, mašina nurieda nuo kelio ir prasideda detektyvas bei  nesibaigiantys klausimai. Sakyčiau, kažkuo primena D.Brown‘ą, nes kartais atrodo, jog besiaiškinant painią įvykių spiralę, kažkur už kampo slepiasi iliuminatai su savo legendomis ir padavimais. Tik, žinoma, lietuviška jų versija – padėvėta ir visiems atsibodusi.

Pats pasakojimas primena švelnų Č. Bukowskį – nuolat geriama, keikiamasi ir mėginama žaisti erotikos kortomis, tad neišrankus skaitytojas, labai greitai užkibs ant šio S. Parulskio kabliuko ir net nesuvokdamas apie ką skaito, jausis patenkintas. Juk tai – atostogų romanas ir iš esmės čia nesvarbu apie ką, svarbu kaip. Akimirkos žavesys. Ar ne tiesa?

Taigi, alkoholis ir erotika. Ir klausimas, kas S. Parulskiui išplovė smegenis? Bet gali būti, jog jis su mumis tiesiog žaidžia. Ir žaidžia taip, kad mes niekada nepasijusime nugalėtojais, o būsime priversti vien tik: „<…> vemti šachmatų figūromis.“. Turiu pripažinti, jog žaidimas nuostabus. Pripažinti ir išvysti besišypsantį S. Parulskio veidą, nuoširdžiai besijuokiantį iš mūsų beviltiškumo.

Ir jei iš pradžių dar priešinamės, tai su laiku, puslapis po puslapio, S.Parulskis vis tik nugali, sulaužo mus ir įskiepija veiksmo sekimą bei norą sužinoti kuo viskas baigsis. Negalima sakyti, jog knyga nelogiška ar neteisinga. Ne, knyga turi stiprų pagrindą, žodyną, stilių bei istoriją nuo kurios nenuklystama ir tai įrodo, jog autorius išmano ką daro. Ir dabar jis juokiasi. Juokiasi, juokiasi, juokiasi. Kaip visada – parulskiškai.

Teksto paprastumas kartais primena greitą maistą. Ir nesvarbu, patinka ar nepatinka, tiesiog norisi visą tai suvartoti. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Norisi patenkinti alkio, net jeigu ir fiktyvaus, jausmą.

Jeigu  kas nors labai atkakliai tvirtina, kad ko nors bijo – su tokiu tipu reiktų elgtis atsargiai. Kaip ir su tais, kurie prisiekinėja, kad nieko nebijo. Kraštutinumai visuomet baigiasi nusikaltimais.

Detektyvai, intrigos, šiza ir nuogos moterys šokančios ant restorano virtuvės stalo. Kaip jau minėjau – atostogų romanas.

O kad būtų dar paveikiau, visur apstu nuorodų bei aliuzijų į graikų mitus. Tik kartais kyla klausimas ar nebuvo šiek tiek persistengta ir perspausta?  Juk didžioji dalis šio “atostogų romano“ auditorijos be atskirų paaiškinimų vis vien turbūt nesupras ką tais vardais norėta pasakyti. Bet ar tikrai norėta? Kartais atrodo, jog tai tiesiog pigus triukas timptelti už skverno dar vieną skaitytoją. Kaip jau minėjau – primena D. Brown‘ą, lengvai atskiestą ir pritaikytą lietuviškai vartosenai.

Pati istorija keista ir balansuojanti tarp „neaišku kur“ ir „neaišku kaip“. Atrodo, jog tai eilinis autoriaus žaidimas ir jis džiaugiasi šia galimybe atsikvėpti. Susidaro įspūdis, jog tai žingsnis atgal, tarsi poetas imtųsi kurti tekstus pop dainoms. Bet S. Parulskis nėra durnas, tad galbūt dabar belieka tikėtis dviejų žingsnių į priekį?

Knyga susiskaito per du vakarus. Ar daug mumyse jos lieka? Neaišku. Tačiau, ar toks jos tikslas? Juk skaitymas – tai malonumas. Ir tikrai bus tokių, kurie skaitydami šią knygą tą malonumą patirs. O po to ir toliau gyvens, savo šmaikščius ir nepakartojamus gyvenimus, laukdami ne kito atostogų romano, o tiesiog kitų atostogų.

Vertinimas: 6.7-7.2/10

Kita informacija:

Puslapiai: 237 psl.
Leidykla: “Baltos lankos”
Metai: 2010 m.
Kaina: ~27 Lt. – internetu nusipirkti galite čia.

(c) veikiantis