Yoko Ogawa – Begalinė lygtis
Šios knygos istorija labai paprasta. Tiesiog radau ją lentynoje ir pradėjau skaityti. Nei ypatingai jai ruošiausi, nei kažką planavau. Tiesiog nusprendžiau, kad jeigu knyga užkabins, tuomet skaitysiu toliau. O jeigu ne, tai ne.
Ir mano nuostabai, knyga iš karto suveikė. Ramybė plūstelėjo iš jos tarsi vanduo virtęs lėtu potvyniu. Tekstas sruvo ramiai ir tolygiai, o “Begalinė lygtis“ užbūrė savo paprastumu ir magija, kuri plėtėsi ne siužete, o už jo ribų. Pasijutau visiškai apsemtas, knyga suveikė tarsi koks kokteilis, kuriame visos sudedamosios dalys puikiai atrado savo vietą ir svaigino nuo pirmojo puslapio.
„- Išties teisingas sprendimas neturės absoliučiai jokių spragų ir pasižymės tobulu tvirtumu bei lankstumu. Jokių vidinių prieštaravimų, vien harmonija, – pareiškė. – Netvarkingų, negražių, nervus tampančių sprendimų, net jei sprendinys ir teisingas, – nors vežimu vežk. Ar gali įsivaizduoti? Bėda ta, kad kaip neįmanoma paaiškinti, kodėl žvaigždės gražios, taip neįmanoma paaiškinti ir matematikos grožio…“
Knyga užburianti, tarsi pasaka. Stebuklas, net kai nėra stebuklo. Bet gal, kai stebuklų nėra ir įvyksta didžiausi stebuklai? Istoriją ir siužetą, atrodo, galima net apčiuopti. Dekoracijos elementarios, veikėjai sukalbami ir nepretenzingi. Bet svarbiausia – autorė, kuri paima šias dedamąsias ir sukuria stebuklą. Bet tokia juk ir yra literatūros galia – išnešti skaitytoją iš jo pasaulio į kitą. Leisti nugyventi dar vieną gyvenimą. Sugriebti galvą ir panardinti į vandenį. Tokia ir knyga. Apie profesorių, atminties praradimus, berniuką, mamą ir jų keistus tarpusavio santykius. Ir, žinoma, apie matematiką, kuri čia prasiskleidžia tarsi gražiausios gėlės žiedas.
„Paglosčiau puslapį ir pirštų galiukais pajutau įspaudus popieriuje ties Profesoriaus įrašytais skaičiukais. Matematiniai veiksmai išsirikiavo vienas už kito ir nusidriekė po mano kojomis kaip grandinė. Aš kabarojuosi nuo vieno jos narelio ant kito. Dingo supančios aplinkos vaizdas, šviesa; manęs net nebepasiekė garsai – bet pasinerti į tai baisu nebuvo. Žinojau, kad Profesoriaus paliktų nuorodų, vedančių į kažin kokią svarbią ateities tiesą, niekas negali pažeisti, sugadinti ar iškreipti.
Keista ir nuostabu buvo suprasti, kad pagrindas, ant kurio stoviu, sutvirtintas ir remiamas po juo slypinčio dėsnių ir žinių požeminio pasaulio. Kalba ten neturi prasmės; norint jį pasiekti ir suprasti, geriausias būdas – kopti skaičių grandine. Ir jokio skirtumo, ar sieki leistis į gylį, ar keli akis į tolimas aukštumas, svarbu tik viena: tos grandinės gale – Tiesa.“
Knyga išties nuostabi. Rekomenduoju ją visiems ieškantiems ramaus atokvėpio. Palikite skubėjimą už durų, tarsi batus. Ir greitai suprasite, kad jie – tik balastas, kurio mums iš tiesų niekada ir nereikėjo.
Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Hakase no Aishita Sûshiki
Vertėja/Vertėjas: Gabija Enciūtė
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.
(c) veikiantis
Knygų lentyna 