Archyvas

Žymių archyvai: ramybė

Pirmas įspūdis – knyga labai rami. Ir nors jos tekėjimas lėtas, jis niekur neužsikerta, nesustoja. Knyga, kaip ir kūnai joje, pulsuoja, plaka tarsi širdis, kurios kiekvieną stuktelėjimą (veiksmą) lydį pauzė (atokvėpis). Visi jie – laiku ir vietoje, ritmingi, raminantys, galiausiai virstantys fonu ir užleidžiantys į pirmąjį planą įvairiausio plauko veikėjus (tačiau nebūtinai herojus).

Antras įspūdis – tekstas sklandus, tarsi valtis, kuri be garso skrodžia lygų it stiklas vandens paviršių. Ankstyvas rytas ir visi dar miega bei miegos bent kelias valandas. Bet valtis jau plaukia, nors ne tiek plaukia, kiek pjauna vandenį, tarsi iki švytėjimo nuaštrintas peilis.

Toje valtyje sėdi žmogus. Vienas. Nes jeigu būtų kažkas daugiau, viskas būtų kitaip, tos tylos nebebūtų, atsirastų įtampa, santykis, gal net žodžiai. Bet kol kas žmogus vienas ir jo žvilgsnis nejuda, jis nukreiptas į priekį, tačiau dar nežinai ką jis ten mato. Ir vis tik jauti, kad tuoj sužinosi. Apie tai ir yra ši knyga. Apie tą jausmą. Ir stilių, kurį lengva pasigauti it slogą.

Trečias įspūdis – jau matai ir supranti į ką nukreiptas žmogaus žvilgsnis ir kodėl jis toks tobulas, toks švarus, toks, atrodytų, neklystantis. Sutelktas į vieną tašką. Jau matai, tas žvilgsnis – į niekur. Ir būtent todėl jo neblaško aplinka, jis susitelkęs viduje ir išorė jam neegzistuoja.

Knyga skaidri, tačiau įpusėjus pradeda atrodyti, kad šiek tiek pretenzinga. Parašyta gerai, tačiau vis aplanko jausmas, kad autorė mokėdama rašyti būtent tuo ir mėgaujasi, o žiūrovą (skaitytoją) pamiršta ir jam belieka stebėti viską iš šalies (ne tiek tekstą, kiek jį kuriančią autorę). Tuo tarpu tekstas pavadinimu „Šiuolaikiniai gyvūnai“ grąžina prie trečiojo įspūdžio ir nuoširdžiai prajuokina:

„- Man tik pasirodė, kad siužete daug ką nuspręsti palikote žiūrovams ne todėl, kad taip norėjote, o todėl, kad nesugebėjote tų vietų užpildyti.

– Kodėl taip nusprendėte?

– Nes pati padariau lygiai tą patį. Pats pamatysit.

– Bet sakėte, kad nuo pirmos scenos žinojote, kuo filmas baigsis. O dabar man kalbate apie abstraktų siužetą?

– Niekaip. Nuo pradžių jau buvo aišku, kad filmas baigsis niekaip.“

Autorė moka rašyti, dėl to nekyla nė menkiausios abejonės. Puikiai konstruoja siužetus, meistriškai žongliruoja kūnais ir kiekvieną kartą pasiūlo netikėtumą, kuris įkala tas trumpas istorijas tau į galvą. Todėl vartant knygą po kurio laiko, nesunkiai prisiminsi apie ką sukosi įvykiai ir kur link slydo valtis. Tai reiškia, kad tekstai kaip mechanizmai suveikia, tačiau skaitant vis neapleido jausmas, kad tie mechanizmai – tik mechanizmai. Gudrūs, tačiau sukonstruoti ir todėl stokojantys natūralios gyvybės.

Jie kaip gražūs pakabukai, kuriais galėtum apsikarstyti nuo galvos iki kojų, bet po to nepajėgsi pajudėti, nes atrodys, kad jie tuoj ims ir sulūš, subyrės dalimis, kurios gražiai, veik nematomai, suklijuotos tarpusavyje. Atrodo, kad panešiojus juos kokią savaitę prie raktų, patąsius po kišenes ir kuprines, davus jiems tikro gyvenimo, jie paprasčiausiai neatlaikys, nes tas tikras gyvenimas, nors ir netobulas, tačiau vientisas ir tas vientisumas tiesiog gelia kiekvieną šios knygos siūlę, net jeigu šios gražiai, protingai ir proziškai (bei preciziškai!) nugludintos bei užliūliuotos 🙂

Kita informacija:
Puslapiai: 160 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Knyga kaip gaivus vėjas, kuris paima tave, išplėšia iš ramybės užutėkio ir nusineša su savimi. Bet nepasakyčiau, kad į kažkokią viliojančią ir traukiančią šalį. Priešingai, į atšiaurų ir tolimą Norvegijos užkampį, į aštuoniolikmečio Karlo Uvės galvą, į sielos randus, kurie niekaip nepaleidžia, seka iš paskos, tyko tarsi šunys, laukia tavo silpnumo akimirkos.

Knausgardas turi tą pasakojimo dovaną, kuri būtį sukabina su buitimi ir nuaudžia tvirtą, netgi neįveikiamą tinklą. Ši knyga tęsia knygų serijos ciklą (Mirtis šeimoje; Mylintis žmogus; Vaikystės sala), nuotaiką, puikiai įsilieja į bendrą tėkmę ir leidžia patirti tikrą skaitymo malonumą. Skaitau ir neriu kiekvieną kartą į tą patį baseiną. Skaitau, kol užsimanau miego, o kitą dieną nepamenu, kur ir kodėl baigiau, skaitau iš naujo, skaitau nesižvalgydamas atgal, skaitau, skaitau, skaitau. Galiausiai susigyvenu su knyga ir leidžiu jai nešti mane pasroviui, nes suprantu, kad tai gyvenimas, kurio viso nesugaudysi, kad ir kaip bemėgintum, jis byra tarp pirštų ir niekada nebus pilnai tavo. Tu gali jį sugriebti, bet dienos pabaigoje iš jo bus likęs tik prisiminimas, kuris keis savo formas, mainysis, žavės, bet tik tol, kol žiūrėsi į jį, kol glostysi, kol maitinsi iš rankos.

„Knygos apie jaunus vyrus, nepritampančius visuomenėje, trokštančius iš gyvenimo daugiau nei rutinos, daugiau nei šeimos, trumpai tariant, apie jaunus vyrus, niekinančius miesčioniškumą ir ieškančius laisvės. Jie keliauja, prisigeria iki žemės graibymo, skaito ir svajoja apie didžiąją meilę ar didįjį romaną.

Visko, ko troško jie, troškau ir aš.

Jų svajonės buvo ir mano svajonės.“

Tai tekstas turintis savo aurą, tačiau be rimto pamušalo jis greitai nusibostų ir tikrai nemagėtų į rankas imti ketvirtos serijos knygos. Tačiau maga. Vadinasi, pamušalas yra, o jį apglėbianti aura tokia universali ir tokia pamatinė, kad sutapatina skaitytoją su personažu, su rašytoju, net jeigu geografijoje esame nutolę per daugybę atstumų. Tie atstumai subliūkšta, kai kalba pasisuka apie paprastus, tačiau visų patiriamus dalykus. Jie įsikerta taip giliai, kad skaitant verčia tave galvoti jau nebe apie Karlo Uvės, o apie savo paties gyvenimą. Lyginti jį su aprašomu. Sverti. Arba tiesiog prisiminti, ką tu darei, kai tau buvo aštuoniolika ir visas pasaulis buvo po tavo kojomis.

„O aš į merginas žiūrėjau kaip į neprieinamas būtybes, tarsi angelus, man jos patiko viskuo – nuo išsišovusių gyslelių ant riešų iki ausų linkių, o jei po marškinėliais pamatydavau krūtį arba po vasarine suknele nuogą šlaunį, atrodė, išsyk ištirpsiu, viskas aplink pradėdavo suktis, o kilęs didžiulis geidulys, lengvas kaip šviesa, kaip oras, įtikindavo mane, kad viskas įmanoma – ne tik šiuo klausimu, bet apskritai, ne tik dabar, bet visados ateityje.“

Tuo ir graži ši serija, tuo ir stipri. Ji turi stuburą ir tas stuburas yra gyvas, o ne išgalvotas. Ir tas stuburas – šiek tiek mano, šiek tiek tavo, šiek tiek mūsų visų. To “šiek tiek“ ir pakanka, kad džiaugtumeisi tokia literatūra, kad priimtum ją, saugotum, kruopščiai klijuotum suplyšusius puslapius ir jau iš anksto žinotum, kad tokią knygą privalu pasilikti savo bibliotekoje. Nes norėsi tai išgyventi. Vėl ir vėl. Kažką, ką jau esi išgyvenęs, bet iš lėto pamiršęs.

O temos šioje dalyje, kaip ir kitose, iš esmės tos pačios (bet kitaip juk ir negalėtų būti). Tai tėvas, kuris vis dar pusiau realus, bet pusiau jau tik šešėlis, gyvenantis per Karlą Uvę, pasmerktą neštis jį su savimi visą gyvenimą. Tai tamsa, išvirstanti alkoholiu ir amžinu svaiguliu. Tai metas, kai norisi ištriumfuoti ir išrėkti savo laisvę, savo paauglystės hormonų audras. Tai mokytojo darbas, tolimame Norvegijos užkampyje, kur viešpatauja tamsa ir vienatvė. Net jeigu esi nuolat supamas žmonių, vienatvė čia tokia didelė, kad niekas nesugeba jos įveikti. Tai knyga apie šokį tamsoje, apie svaigulį, kūnus, jaunystę. Apie tekstą kaip ginklą, apie tikėjimą, kad viskas yra kova ir ji niekada nesibaigia. Jaunatviškas maksimalizmas ir intraverto apatija bloškiasi vienas į kitą ir skaitydamas tu patiri visą spektrą jausmų. Jie stimuliuoja tavo atmintį, jie tau sako, ir pats toks buvai, tik kitur ir kitaip. Bet buvai. O gal dar esi? O gal ir vėl norėtum būti? Bet tuo pačiu jie primena, kad jau per vėlu ten sugrįžti. Traukinys nuvažiavo, luktelėk kito. O kol lauki, imk ir skaityk.

Rekomenduoju visą seriją ir jau laukiu kitos knygos. O ji tikrai pasirodys. Anksčiau ar vėliau. Visai kaip gyvenimas. Kaip meilė. Kaip baimės, kurias įveiki tą pačią akimirką, kai nustoji apie jas galvoti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Min Kamp. Fjerde bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Knyga rami ir lėta, tarsi upė. Nešasi savyje žmonių ir daiktų atvaizdus, raibuliuoja ir todėl susuka galvą, nes atrodo, kad vienu metu ir tolsta, ir artėja. Tai upė, kuri apima viską kas yra, kas buvo ir kas dar tik bus. Tekstas upėje tarsi sūkuriai, kurie garbanojasi ir gula į rankas, tačiau nebandyk jų pagauti, nepavyks, juos reikia įsiminti ir pajusti. Kas liks, tą ir nusineši.

„Taigi kunigas nieko nepešė. Nusivylęs grįžo klebonijon.

Vakare, melsdamasis, vėl prašė Dievo patarti, ir Dievas atsakė: „Užmokėk jiems“. Kunigas klebonas šiek tiek sutriko išgirdęs tokį atsakymą. Bet kadangi kunigo klebono Dievas kartais būdavo į jį labai panašus, tuoj pat pridūrė: „Duok ne daugiau nei dešimt grašių už darbadienį, nes kitaip kailis nevertas lupti. Už visą šieną daugiau kaip penkiolika zlotų negautum“.“

Iš vienos pusės ši knyga – upė. Iš kitos – pasaulis, kuriame ramiai ir nuosaikiai gyvena žmonės. Savo kaime, savo burbule. Gyvena, valgo, myli ir mylisi, augina vaikus, ūkininkauja. Jie – laimingi, o jeigu ir ne – pilnai sotūs savo gyvenimu. Todėl ir skaitydamas nejauti alkio, esi sotus, tarsi nujausdamas ar žinodamas, kad nesvarbu, kas nutiks, visi jie (o tai reiškia – ir mes) – gerose rankose.

Bet ta ramybė tęsiasi tol, kol ateina karas. Pradžioje pasirodo vokiečiai, po to – rusai. Ir burbulas subliūkšta. Karo adata praduria minkštą paviršių ir oras ima plūsti lauk (o kartu su juo – ir ramybė, su kuria jau spėjai susigyventi). Gyvenimas yra įtraukiamas į pasaulio istorijos girnas, jį pradeda malti įvairiausi kontekstai ir jautiesi lyg teatre būtų pakeistos dekoracijos. Taip ir girdisi, kad kažkas sako (šnabžda? šaukia? verkia?): „Dabar jau viskas bus kitaip ir niekada nebebus taip, kaip buvo“. Karas pažadina iš miego, o tas ramus ir nuspėjamas upės tekėjimas pradeda kelti sunkiai paaiškinamą įtampą. Dingsta patogumo jausmas ir Praamžiai nusidažo naujųjų laikų spalvomis, ir jau ne tu valdai laiką, o laikas valdo tave. Tai supratęs iš karto pradedi atsilikti, nes leidžiantis į apmąstymus susipina kojos, žingsnis pasidaro lėtas, mažiau užtikrintas, apgaubia jausmas, kad nebespėji. Kad gyvenimas plaukia per greitai. Kad upės nesustabdyti. Kad viskas vyko, vyksta ir vyks, nesvarbu ką tu bedarysi ir kaip besielgsi. Tokia tvarka. Toks laiko peilis, riekiantis tavo kūną ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Ir kitaip jau nebus.

„Pirmąją rudens dieną Misia susimalė malūnėlyje porciją tikros kavos, subėrė ją stiklinėn ir užplikė verdančiu vandeniu. Iš bufeto išsiėmė meduolių. Virtuvė prisipildė pasakiško aromato. Prisitraukė kėdę arčiau lango ir siurbčiojo kavą nedideliais gurkšneliais. Ir tuomet pasaulis Misios prote sprogo, o jo smulkios skeveldros pasipylė aplinkui. Misia susmuko ant grindų, po stalu. Palieta kava lašėjo jai ant plaštakos. Misia nebegalėjo pajudėti, todėl laukė, lyg į žabangas papuolęs žvėris, kol kas nors ateis ir išvaduos.“

Knyga tarsi orkestras. Skaitydamas girdžiu muziką ir kuo toliau, tuo daugiau instrumentų įstoja, o jų melodija pagauna ir nusineša tave. Viskas dera nuo pradžios iki pabaigos. Viskas susisieja ir suskamba. Savo užmoju knyga primena „Šimtą metų vienatvės“, gyvenimas teka tarp puslapių apglėbdamas savyje, bene, keturias šeimos kartas. Tik čia daugiau erdvės, daugiau vienatvės, daugiau Rytų kampuotumo ir buitiškumo, daugiau skylių sienose pro kurias pučia vėjai.

Praamžiai – tai ne vien forma ir turinys. Dar ir dvasia (svarbiausias dėmuo iš visų), kurią reikia pajusti, perleisti per save, o po to sustoti ir akimirką patylėti.

„Jis atnešė jai vilnonę skarą ir pirštines. Ji dar judino pirštus, tačiau jau jų nebejautė. Todėl nebežinojo, ar jie juda, ar ne. Pakėlusi akis į Vieškelį, išvydo grįžusius mirusiuosius. Jie traukė Vieškeliu nuo Černicos iki Ješkotlių, tarsi ilga procesija, tarsi maldininkų eisena į Čenstakavą. Tačiau maldininkus visuomet lydi klegesys, monotoniškos giesmės, verksmingos litanijos, padų šiurenimas per akmenis. O čia viešpatavo tyla.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Prawiek i inne czasy
Vertėja/Vertėjas: Vyturys Jarutis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Haruff_Musu sielos naktyje_virselis.indd

Knyga rami, lėta, nuosekli, pernelyg nesiblaško pati ir tuo pačiu neblaško skaitytojo. Viskas čia suskaičiuota, aišku ir niekas tikrai nesiruošia tavęs šokiruoti. Bet skaitant tokią knygą, tau to visai ir nereikia.

Tai knyga apie pokalbius. Apie skirtingas kartas. Apie ramybę ir laiką, kai nebėra tuščio skubėjimo ar nepamatuotų lūkesčių. Apie santykius, kuriuose nė viena pusė nenori kitos aplenkti ar kaip nors kitaip parklupdyti ir pasinaudoti. Vyras ir moteris, žvelgiantys į savo gyvenimo saulėlydžius, dar mažas berniukas, šuo ir keletas kitų, kurie protarpiais atsiranda kadre. Ir viskas. Visi čia atranda save, mokosi, bando sustyguoti savo griūvančius, jau sugriuvusius arba iš po lapų krūvos į saulę dar tik besistiebiančius gyvenimus.

Skaitymas greitas, tačiau ramus, dviem rudens vakarams, kai aplink negirdėti nė garso. Kai pati knyga yra garsas – verčiami puslapiai, juos šiugždantys milžinų pirštai.

Knyga nevargina, netgi priešingai – leidžia atsivėpti ir pailsėti, yra tarsi trumpas atokvėpis ir jame tarpstantis nedidelis amžinybės blyksnis.

„Tuomet kambarį apgaubė tamsa, retinama tik blausių atšvaitų iš gatvės. Jiedu šnekučiavosi apie paprasčiausius dalykus, po truputėlį pažindindamiesi, aptarė smulkius kasdienius miestelio įvykius, senosios ponios Rutos, kaimynės, gyvenančios tarp jųdviejų namų, sveikatą, išsivarčiusias Beržų gatvės šaligatvio plyteles. Paskui nutilo.“

Tokią knygą sunku skaityti, kai aplink triukšmas ar kitokie trikdžiai, nes ji to triukšmo nepermuš, nenuslopins, o tik ramiai pasitrauks į šalį. Ir jokių jai pretenzijų dėl to, nes ji – kaip tyla, kaip užmerktos akys. Trumpa bendrystės akimirka, kai aplink, atrodo, nebelieka jokios bendrystės. Tarsi mažas oro burbulas lakiame molyje. Tai pusiausvyros ir vidinio įsiklausymo paieškos, apie kurias įprastai kalbame naktį, pašnibždomis, kai niekas nemato ir negirdi. Kalbame taip lyg kalbėtume su savo atvaizdu lango stikle už kurio – tik nakties tamsa ir krintančių rudens lapų kvapas.

Tačiau ruduo nebūtų ruduo, jeigu vieną dieną nenusimestų visų savo spalvų, nepaskleistų visų savo lapų ant pažliugusio grindinio, neapsinuogintų prieš atšiaurius vėjus. Tokia ir ši knyga. Melancholiškai spalvota, kerinti savo kvapais, užburianti savo lapų lietumi, o tuomet – nuoga, pažeidžiama, skaudanti.

Tarsi prisiminimas, kuris neduoda tau ramybės. Norėtum jį paleisti, bet negali. Galėtum paleisti, bet nenori. Tad užsikaiskite arbatos, įsisukite į savuosius kokonus ir pasinerkite. Kvėpavimo nereikės sulaikyti ilgam – tik akimirkai. Bet to pakaks, kad ta akimirka jus išvaduotų nuo kasdienybės autostradų dūzgesio. To ir linkiu – neskausmingo adatos dūrio, nuo kurio vis vien būsite priversti krūptelėti.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Our Souls at Nigth
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 144 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Barnes_Vieninteleistorija_VRSL.indd

Tai liūdna knyga, viena iš liūdniausių, nors vos tik pradėjus skaityti tokia visai neatrodo. Priešingai, vaidenasi kaip saldi ir pastelinė meilės istorija. Tokia, kurią perskaitysi ir pamirši. Tokia su dviem sluoksniais rūbų, kurių neketina nusirengti, bet ir skaitytojui neleidžia prie jų kišti nagų. Taigi, nepramušama siena.

Tikriausiai todėl ir pats skaitymas iš pradžių ėjosi lėtai ir sunkiai, vis pritrūkdavo laiko, vis kokia nors kita veikla nukreipdavo dėmesį, o skaitant laikas, atrodė, išsitempia tarsi prie batų prilipusi guma, kuri niekaip nenori atlipti. Toks fragmentiškas priėjimas kėlė riziką, kad pamesiu pasakojimo giją ir ryšį su tekstu, tačiau taip nenutiko. Kita vertus, gal ir nebuvo ką pamesti, tik tą rožinį atspalvį be didesnių intrigų ar dramų, kurioms, net jeigu jos ir kunkuliavo poodiniuose sluoksniuose, pats pasakotojas neleido pilnai atsiskleisti paslėpdamas viską po tolygiu bangavimu.

Ir jau tik gerokai įpusėjus tekstas lūžo tarsi tuščiavidurė lazdelė bei pasimatė kuo buvo užpildytas šios vidus – juodu ir klampiu liūdesiu, kuris pajutęs laisvę lėtai pradėjo tekėti lauk. Klampus ir sunkiai paskubinamas.

„Kiek jis pamena, gyvenimas Kaime buvo grindžiamas nesudėtingu principu. Kiekvienai ligai turėtas savas vaistas. Peršti gerklę – skalauk antiseptiku, įsipjovei – tepk detolu, skauda galvą – gerk aspiriną, o nuo slogos – įsilašink viskio. Vaistai nuo sekso – santuoka; nuo meilės – irgi santuoka; vaistai nuo neištikimybės – skyrybos; vaistas nuo liūdesio – darbas; nuo nepakeliamo liūdesio – gėrimas; vaistas nuo mirties – slaptas tikėjimas pomirtiniu gyvenimu.“

Čia vertėtų paminėti, kad knygos ašis, kuri ir atsiskleidžia ties lūžiu, yra alkoholizmas. Iš jo ir tas liūdesys – iš alkoholio, kuris čia neturi jokio romantinio atspalvio ar paslapties šydo ir iš kurio belikęs lipnus įprotis; po ilgo laiko tokio jau nebeįmanoma nutrinti ar kitaip nukratyti.

O siužetas – tai romantinė istorija tarp jaunuolio ir į penktą dešimtį įkopusios namų šeimininkės (vedusios, turinčios dvi suaugusias dukteris). Istorija, kuri labai greitai virsta gumulu gerklėje, liūdesiu, tekančiu per stalą ir nerandančiu nieko į ką galėtų įsigerti.

Į antrą pusę knyga persimaino ir skaitau ją jau visai kitu ritmu. Pertraukos tampa mažesnės, laikas, kurį praleidžiu paniręs po teksto vandeniu, ilgėja. Galiausiai liūdesys išteka, sustingsta ir iš jo telieka krešulys. Jokio sprogimo, tik pėdsakai, kurie einant laikui nubyrės prisiminimui palikdami tik šešėlį tarsi ženklą, kad ji vis tik čia buvo – ta vienintelė istorija.

„Visi turi savo meilės istoriją, pasakė jinai. Net jeigu nieko iš to neišeina, net jeigu meilė užgęsta ar lieka neatsakyta, tai nereiškia, kad jos nebuvo. Ir ta istorija yra vienintelė gyvenime.“

Knyga parašyta sklandžiai ir aiškiai, o pagrindinis jos bruožas – ramybė. Viskas pasakojama iš prisiminimų perspektyvos, nugyvenus ilgą ir įvairų gyvenimą, ir todėl tie prisiminimai jau nebegali būti vertinami kaip nors kitaip, tik ramiai, nes jau aišku, kad jų nepakeisi, kad jie nepajudinami, kad jie tiesiog yra ir susitaikymas su jais – tai vienintelis būdas papasakoti šią istoriją. Taigi, susitaikymas, ramybė ir autorius, gražiai užlankstantis origami kampus idant gautų nedidelę japonišką gervę. Dar kurį laiką ji stovės ant naktinio stalelio, o po to nuolankiai užleis vietą kažkam kitam.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
The Only Story
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 240 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

visas gyvenimas

Visų pirmiausiai apie tai, kas krenta į akis vos paėmus ir pavarčius šią knygą:

  • – Gražus ir labai malonus liesti viršelis bei pats knygos apipavidalinimas;
  • – Iš atminties iškylančios gausios knygos rekomendacijos;
  • – Tušti puslapiai.

Kaip tai tušti puslapiai? – paklausite.

Ogi taip. Tiesiog. Tušti puslapiai. Suprantu, kai knygos pabaigoje būna vienas arba du tušti lapai, bet dabar ten jų penki. Penki tušti lapai, kas reiškia – dešimt tuščių puslapių. Ir tai dar ne viskas. Nes po šių seka puslapis skirtas knygos rekvizitams, o tuomet dar du tušti lapai, t.y. dar keturi tušti puslapiai. Taigi iš viso jau 14 tuščių puslapių, kurių tarpe įsipainiojęs vienas puslapis su informacija apie knygą. Toks jausmas lyg iš anksto buvo nustatyta tam tikra puslapių kvota, o jos neišpildžius reikėjo suktis iš situacijos ir eilė puslapių buvo paprasčiausiai palikti tušti su viltimi, kad niekas to nepastebės.

Iš kitos pusės visa tai primena kalendorių ar specializuotas knygas, kurių pabaigoje paliekama vieta užrašams ir refleksijoms. Gal ir šiuo atveju idėja ta pati? Bet kokie čia galėtų būti užrašai? Kita vertus, visa tai – tik aplinkybės, nes knygos esme vis vien lieka tekstas, kurį jau norisi imti ir skaityti.

„Paklaustas, ar ką skauda, Hanesas Raginis papurtė galvą ir išsišiepė per visą burną, bet Egeris žinojo – jis meluoja.“

Romanas skaitytoją įsileidžia pakankamai lengvai ir užlieja savimi. Užpildo visas jo taures bei puodelius vidine ramybe. Todėl skaitant niekur nebesinori skubėti ir gamta pradeda imti viršų prieš žmogų. Gamta, kurios esmę čia sudaro kalnai, dideli ir nepajudinami. Ir prieš juos visi žmonės – tik smulkūs taškeliai, plaukiantys iš vienos susibūrimo vienos į kitą. Lygiai taip plaukia ir raidės, žodžiai, sakiniai, plaukia, teka kalnų upelio srove per akmenis tarsi žemėn subestus pirštus. Plaukia ir vista lėtu pasakojimu apie atokų buvimą, atokų žmogų ir atokią savastį, kuri visada šalia.

„Galima nusipirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba pasiglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nė vienos vienintelės akimirkos.“

Puiku, tiesiog puiku. Skaitai ir atrandi tuo kalnus savo viduje. Kalnus, kurie nesupranta skubos. Skaitai ir raminiesi, jusdamas tekstą tarsi glostančias rankas. Nuoširdumą. Gyvastį. Vidinį alsavimą.

Knygoje labai gražiai džiazuojama skirtingais laike išblaškytais epizodais. Čia įvykiai vyksta dabar, čia – po devynerių, o čia – po keturiasdešimties metų. Ir tokiame džiazavime niekas nepasimeta, neišsimuša iš vedančios melodijos. Žodžiu, sugrota dailiai ir nepriekaištingai. Sugrota. Sugrotas. Visas gyvenimas. Nuo tada, kai neturi ką parasti, bet dar gali kažką pasiekti, iki tada, kai jau tik nebeturi ką prarasti.

Šalia kalnų ir jų ramybės, tai tuo pačiu ir romanas apie šaltį. Bet ne tokį, kurį įprastai sutinkame ar įsivaizduojame. O tokį, kuris neišvengiamas. Ne aštrų, o užklojantį daugiasluoksniais patalais, užveriantį, užspaudžiantį visas jusles.

Perskaitęs ir užvertęs šią knygą suprantu, kad ta gausybė tuščių puslapių minimų pradžioje – tai sniegas, tai žiema, tai ramus ir vienišas šalčio žvilgsnis į tavąjį veidą. Ramus ir vienišas. Užtikrintas. Visas. Gyvenimas.

Prisijungiu prie visų kitų rekomendacijų ir siūlau nepraleisti šios knygos bendrame sraute. Imkite ir gaudykite ją kaip žuvį. Plikomis rankomis. Jusdami kaip ji netrukus išsprūs atgal į srovę kartu nusinešdama ir dalelę jūsų. Imkite ir gaudykite.

Vertinimas: 9,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Ein ganzes Leben
Puslapiai: 136 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Vertėjas/vertėja: Rūta Jonynaitė
Metai: 2017 m. (originalas – 2014 m.)

(c) veikiantis

Laisku-knyga

„Viskas, šiandien baigiu. Pavargo ranka. Ir akys skauda – rašau smilkstant naktinukei.
Sašenka mano, taip norisi, kad tau viskas būtų gerai!
Žinau, mes pasimatysime.“

Jo laiškai jai. Jos laiškai jam. Ši knyga – tai šokis po dabarties ir atminties kambarius, įkvepiančios džiazo improvizacijos. Mėginimai sujungti du skirtingus pasaulius į vieną.

Jis ir ji – atskirti nepamatuojamais atstumais, rašo vienas kitam laiškus: apie dabartį ir praeitį, prisimena bendrus susitikimus, patirtis, pasaulius, kurie juos sukūrė, žaidžia įspūdžiais ir išgyvenimais, laukia kada pagaliau pasimatys ir myli, beprotiškai myli vienas kitą.

Nepamenu knygos, kuri būti buvusi tokia paveiki ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai – labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs.

Tekstas visai kaip gyvenimas – gražus ir stebuklingas savo (ne)išbaigtumu.

„Pirmajame puslapyje karas, paskutiniame kryžiažodis.“

Pagiriamąjį žodį čia derėtų tarti ir vertėjui (Sigitui Parulskiui), kuris pasirūpino, kad tekstas lietųsi, rangytųsi ir virstų gražiais ornamentais bei jaukiais piešinėliais laiškų paraštėse.

Kita vertus, tai ne vien laiškų, bet ir atminties knyga. Daug nuotraukų, atvaizdų ir patirčių iš atminties, iš vaikystės, iš niekaip nepaleidžiančių pirmojo įspūdžio gniaužtų.

O gražiausia yra tai, kad skaitydamas ir pats pradedi prisiminti – tik jau savo vaikystę, paauglystę ir kitus įvykius, kurie kūrė ir sukūrė tave tokį, koks esi šiandien. Daugelį tų įvykių maneisi pamiršęs, todėl knygos ištraukti iš užmaršties teritorijos jie tampa daug kartų saldesni, nostalgiškai purūs ir jautriai gražūs. Ir kas svarbiausia – nepakartojami.

Knyga gyva ir tikra. Veikianti. Priverčianti (gerąja prasme) apmąstyti savo gyvenimą. Padaryti tai, kam dažnai pristinga laiko ar net numanymo.

Tai savotiškas vadovėlis, atskleidžiantis kiekvieno asmeninius atminties klodus, nostalgiškus prisiminimus, suteikiantis stiprybės ir ramybės dėl neišvengiamų lemčių bei dėl aplinkybių, kurios užpila, užkloja mus kiekvieną dieną ir per jas dažnai nepastebime savęs, savo gyvenimo, savo meilės. O jeigu ir pastebime – tai gerokai per vėlai.

Tekstas įtraukia ir per savo istoriją prikelia tavąją, o tai – ypatinga ir nuostabu. Šią knyga tikrai kada nors vėl skaitysiu. O dabar – rekomenduoju ją jums. Tik neskaitykit paskubomis ir su tikslu kuo greičiau perskaityti. Skaitykite ją taip, kaip skaitytumėte save.

Skanaus!

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
323 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 2011 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis