Undinė Radzevičiūtė – Grožio ir blogio biblioteka

Undinės stilius yra pasiimti retus ir įmantrius, tačiau itin preciziškus įrankius, pasitiesti šilkinę staltiesę ir pasidėjus ant jos kokį nors itin retą (tarkime, krabo) egzempliorių, jį su pasimėgavimu mėsinėti. Kita vertus, žodis „mėsinėti“ čia nelabai tinka, nes tai, ką ji daro yra smulkmeniška iki negaliu. Visus tuos pjūvius bei visumos dekonstravimą pernelyg nesijaudinant galima pavadinti paprasčiausia muzika. Kurios klausant kas kartą pašiurpsta oda.

Mėgstantys žiaumoti pilna burna, Undinės nesupras. Taip pat jos nesupras ir tie, kurie stebėdami visą procesą suabejos, kam reikalinga ta šilkinė staltiesė (juk išsiteps!). Tačiau ji būtina, nes dekonstruojant vieną, visuomet gimsta kažkas kito. Net jeigu įspaudais ar dėmėmis (tarkime, kraujo ar rašalo).

Ši knyga niekada nebus apie viršutinius sluoksnius. Ji yra apie sluoksnį po. Ir jis skirtas ne masėms. Undinės populiarumas stebina, nes daugelis (tarkime, skaitytojų) tikrai nesupras, ką tokiomis knygomis ji nori pasakyti. Tačiau nepaisant to, jie ją skaito! Skaito su pasimėgavimu! Džiaugiasi ir dalinasi! O tai matyt reiškia, kad net ir jiems įdomu kuo visa tai baigsis. Tas žiūrėjimas į aštrius ir itin retai sutinkamus, todėl ypatingai dėmesį prikaustančius įrankius (tarkime, medicininius). Tie įrankiai ir jų šokis Undinės rankose ir yra knygos wow.

„Lotta laikė cigaretės mundštuką iš apačios. Tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Laikė ir nejudėjo. Atrodė, kad tas laikymas svarbesnis ir už patį rūkymą. Tokią neigiamą įtaką jai padarė vokiškas kinas.“

Kaip ir daugelyje kitų savo knygų, Undinė žaidžia ne tekstais, o pauzėmis. Taškais. Įkvėpimais ir iškvėpimais. Tai – visai kitokia kūryba. Parašyti knygą, kurios audinys būtų iš pauzių ir taškų ir netapti dar vienu klasikiniu naujojo lietuviško kino scenarijumi yra Undinės vizitinė kortelė. Tai pakartoti gali tik geriausi. Tačiau dar nė vienas nebandė. O jeigu bandė, jiems nepavyko. O jeigu pavyko, išsigando, kad tai jau nebe proza, o poezija. O tai tebūnie atsakymas, ką galima pamatyti pažvelgus į Undinės atvaizdą poezijos ežero vandenyse. Turbūt jau supratote. O jeigu ne, galbūt jums to ir nereikia. Galbūt suprasti net nėra ko.

„Walteris nekentė naujo pasaulio ne dėl garvežio ir ne dėl geležinkelio. Ne todėl, kad tas pasaulis judėjo į priekį, ūžė ir gaudė, o todėl, kad jame dauginosi daiktai. Todėl, kad jie dauginosi pramoniniu būdu, visi tiksliai pagal pavyzdį, išstumdami daiktus, padarytus rankomis.
Būtent išstumdami, nes daiktų, padarytų rankomis, industriniu būdu niekaip neįmanoma pakartoti.
Walteris nekentė naujo pasaulio, atmetusio retą, unikalų daiktą kaip nevertingą senieną. O žmogaus unikalumą – kaip anachronizmą.
Jis nekentė pasaulio, įsitikinusio, kad nužudė Dievą, o kartu ir svarbiausią Kūrėją, ir kūrybą patikėjo mašinai.
Jis nekentė pasaulio, nevertinančio daiktų, turinčių praeitį, o tik daiktus tarsi iš ateities.
Jis nekentė pasaulio, kur tai, ką turi vienas, gali turėti visi.
Walteris nekentė pasaulio, kuriame jam ir jo bibliotekai nebuvo vietos.“

Kaip knyga prasideda, taip ir baigiasi, todėl stebuklų ir fanfarų čia neverta tikėtis. Ši knyga – tai stilius, o jeigu skaitote tik dėl siužeto, galite apsisukti ant kulno ir žygiuoti į kitą pusę (tarkime, Kraujo mėlyno).

Tai, ar iš viso skaityti? Žinoma! Ar skųstis perskaičius? Kodėl gi ne! Šioje knygoje telpa viskas. Ji kaip kalėdinis juodasis šokoladas, kurio norisi ant viršaus. Net jeigu pradžioje jis per kartus, po to – pats tas, o padauginus virsta diegliu šone. Ši knyga tam, kad suprastum, jog valgant po gabalėlį tas šokoladas tau gelbsti gyvybę. Be tokių knygų gyventi tikrai galima, bet ar būtų įdomu nepatirti tos pro pravirą langą plūstelėjusios gaivos? Tikrai ne.

Praėjusio amžiaus pradžios Vokietijos misticizmas, besiplaikstantis tarp moralinių ką tik praūžusio pirmojo pasaulinio karo griuvėsių. Po truputį stebint kaip atslenka antrojo pasaulinio šešėlis. Buities čia lygiai tiek, kiek būties, o filosofija žengia koja kojon su kasdienybe.

Vos tik pamiršiu apie ką buvo ši knyga, skaitysiu ją vėl iš naujo.

Kita informacija:
Puslapiai: 200 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.
Knygą įsigyti galite čia.

(c) veikiantis

Antonio Iturbe – Mažiausia pasaulio biblioteka

Tiksliai nepamenu, tačiau atrodo, kad tai pirmoji mano skaityta knyga apie Aušvicą. Anksčiau jau teko skaityti tiek apie žydų tautos genocidą (pvz. „Tamsa ir Partneriai“), tiek apie išlikimą koncentracijos stovykloje (pvz. „Dievų miškas“, kuriame Balys Sruoga rašo apie Štuthofą), tačiau pats tamsos epicentras antrojo pasaulinio karo metais buvo Aušvice, kur buvo sunaikinta daugiau nei milijonas žmonių (daugiausiai žydų tautybės). Ši knyga būtent apie tą vietą ir turbūt nieko keista, kad paremta ji realaus žmogaus (Ditos Kraus) gyvenimo istorija.

Iš karto galima nuspėti (o vėliau tai tik pasitvirtina), kad tai nėra pramoginė ar laisvalaikio literatūra. Knyga žiauri, skaudanti, pragariška, atverianti neužgyjančią (ir niekada neužgysiančią) Aušvico žaizdą, kuri vis dar pulsuoja žmonijos sąmonėje. Kad ir kokia būtų pasirinkta siužeto linija, kalbant tokia tema, ji vis vien sutekės ten pat – į žiaurumą, nužmogėjimą ir nužmoginimą. Tokiose aplinkybėse nedidelės smulkmenos staiga ima ir įgyja milžinišką reikšmę. Ir ta reikšmė tarsi sprogęs šrapnelis susminga į visus tavo jausmų audinius. Skaitant ne kartą teko tiesiog sustoti, kai nedidelės detalės, kurios įprastai nesujaudintų, čia, pakeitus dekoracijas, tiesiog užimdavo žadą. Tie smulkūs veiksmai, trumpi žodžiai ar paprasčiausia netikėta šypsena ir yra didžiausias šios knygos auksas.

„Taip ir girdi ją sakant: „Žinoma, mergytei pasidarė baisu…“. Pasakys tuo apgailestaujančiu ir apsimestinai supratingu tonu, nuo kurio Ditai kraujas užverda. O blogiausia – kad visada atsiras kokia palankioji, kuri pasakys: „Vargšelė. Suprantama. Išsigando. Juk dar vaikas.“

Vaikas? Na jau ne! Kad būtum vaikas, reikia turėti vaikystę.“

Šį knyga atskleidžia vieną iš taškų, kuris Aušvico košmare buvo savotiška ramybės ir stabilumo oazė. Čia kalbama apie slapta ten veikusią mokyklą ir pačią mažiausią biblioteką pasaulyje, kurią tesudarė aštuonios knygos. Jas skaityti reiškė žongliruoti mirtimi. Pagrindinei veikėjai, tuomet vos keturiolikos metų sulaukusiai mergaitei, teko užduotis rūpintis šia biblioteka, kitaip tariant, nuolat vaikščioti peilio ašmenimis.

Iš vienos pusės, pagrindinė veikėja yra bibliotekininkė, tačiau iš kitos – pagrindinis vaidmuo tenka knygai, kuri palaikė viltį ir buvo šiaudas, kurio nusitvėrę žmonės stengėsi nenugrimzti gilyn, netapti gyvuliais, nenužmogėti – toks ilgainiui teliko visų tikslas ir siekis, kol pragaras galiausiai nutrynė netgi tai.

„Helga pasilieka, tačiau jos akys primerktos, ji snūduriuoja. Labai išsekusi, nes, savo nelaimei, buvo paskirta į grupę, turinčią be tikslo tampyti akmenis, kuriais neva grindžiama pagrindinė stovyklos gatvė. Tai bergždžias darbas. Iš ryto žemė tokia apledėjusi, kad akmenų tiesiog neįmanoma įsprausti. Paskui, nutirpus ledo sluoksniui, žemė pasidaro tokia klampi, kad akmenys tarytum skradžiai prasmenga purve, kol visai dingsta iš akių. Kitą dieną atvelka dar akmenų – ir viskas iš pradžių.

Šiame juodame purve prasmenga viskas.“

Tai knyga apie viltį neviltyje. Kaip ji auga, plečiasi, spurda tarp pirštų, kol galiausiai sukūrus kažkokį ryšį, tikėjimą, istoriją, santykį ir taip savotiškai užmigdžius ir užliūliavus save, viskas yra nušluojama ir virsta pelenais. Tai lūžis po lūžio, tuštuma, kaulai, karas, Aušvicas, neteisybė, kurios neįmanoma paaiškinti.

Apie Aušvicą galima skaityti galybes liudijimų, tačiau tokie kūriniai kaip šis negali nepaveikti. Jį perskaitęs pasijunti tarsi ištrūkęs į laisvę, prisimeni, kas buvo pasakyta ir eini ieškoti daugiau, o kai internete susirandi stovyklos nuotraukas viskas vėl tarsi atgyja.

Ne ką mažiau įspūdinga yra ir tai, kad tikroji Dita Kraus, kurios gyvenimo istorija ir paremta ši knyga, vis dar gyva. Šiemet jai sukako 91 metai ir ji toliau aktyviai dalinasi savo išgyvenimais bei liudija, ką patyrė.

Tai nėra lengva knyga, bet ją būtina perskaityti, kad atsivertų apsiblaususios akys. Kad pamatytumėte, jog gyvenimas būna (ir yra) visoks. Netgi toks, kokio jūs niekada nesugalvotumėte. Kartais tai būna net ne gyvenimas, o košmaras iš kurio daugelis taip ir nenubudo.

Apie tokią knygą ir patį kontekstą galima kalbėti visą amžinybę, tačiau geriausia ją perskaityti, o tada jau kiekvienas atras savo priėjimą prie šios temos, kuri tiesiog negali būti pamiršta. Ji gyva. Yra ir visada bus.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Librarian of Auschwitz
Vertėja/Vertėjas: Marija Potašenko
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Alvydas Šlepikas – Lietaus dievas

Kad ir kaip būtų keista, šią knygą perskaičiau jos net neskaitydamas. Tiesiog kartkartėmis atsiversdamas ir nejučiomis peržvelgdamas vieną tekstą po kito. Viskas baigėsi tuo, kad kai kurias noveles perskaičiau po du ar daugiau kartų. Ir visai nenusibodo. Ir norisi skaityti dar ir dar. Būtent toks šią akimirką man Alvydas Šlepikas ir jo novelių rinkinys Lietaus dievas.

Novelės (jų čia yra devynios) – kaip niekada tikros, išgyventos, skaudžiai artimos ir artimai skaudžios. Masinančios tarsi saldainiai, kurie ištirpsta nepastebimai. Tai novelės apie kaimą, jo žmones, jų nesumeluotus gyvenimus.

Tekstas lipte limpa prie gomurio. Skanus ir svaiginantis. Štai, ką reiškia poetinė klausa, štai, ką reiškia tekstas, kuriam nereikia jokių specialiųjų efektų, o tik paprasčiausios realybės.

“Šilkaverpis krinta pavargęs, jis kutena berniuko pirštus, lėtai velka didžiulius savo sparnus tiesiog per raides, per nusidėjėlį, kareivius, inkvizitorius, per vyskupo tiarą, per dideles kaip obuoliai miestelėnų akis ir per nuodėmes valančią ugnį.

Berniukas staiga suglaudžia knygos puslapius, palaidodamas didelį pūkuotą drugį dūlančio popieriaus kape.“

Gali pasirodyti, kad tokį tekstą parašyti labai nesunku, tačiau tai – tik masinanti apgaulė, nes tokio teksto taip lengvai (nors greičiausiai – net ir sunkiai) parašyti skaitytojui nepavyktų. O atrodo, kad jis parašytas itin lengvai, vienu prisėdimu, vienu nerūpestingu plunksnos brūkštelėjimu. Šis lengvumas užburia. Lygiai taip pat ir aprašomos istorijos, kurios apčiuopiamos ranka. Ir nėra čia jokių abstrakčių viražų ar didelių filosofavimų. Tiesiog istorijos. Ir to, pasirodo, pilnai pakanka. O tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės, norisi cituoti be jokių sutrumpinimų:

“Girdėjau šūvius. Kažkas inirtingai bando nušauti siužetą. Keistų medžiotojų pasitaiko visur. Netgi bažnyčioje.
O man įdomu pasakoti istorijas. Tai nedėkingas, bet linksmas užsiėmimas. Ar jūs girdėjote istoriją be siužeto?
Kažkas sakė (kažkas aiškiai girdėjo), kad siužetas verčia rašytoją vertinti: smerkti ar teisingi vienus, girti ar peikti kitus.
Mano nustebusiam aš atrodo, jog tai nesąmonė. Kad ir kokie gabūs literatūrologai ją sugalvojo.

Siužeto paprastai nebūna ne todėl, kad rašytojai nenori ko nors vertinti, bet todėl, kad jie yra negabūs ir nesugeba surasti jo realybėje ar savo smegenyse. Gal ir talentingam žmogui siužetas ne visada reikalingas (skaitau S. P. ar H. K. eseistiką džiaugsmingai ir smagiai)? Tik nereikia gąsdinti, kad siužetą kas nors nušovė. Nagi kur tie jūsų šūviai? Ar tik ne tuščiais pleškinate?“

Toks, būtent toks šiame rinkinyje ir yra autorius. Atviras ir nesistengiantis apsimetinėti. O tai, pripažinkime, iš karto traukia. Be to, knyga plona, patogaus formato, tad tokią tik skaityti ir skaityti. Versti puslapį po puslapio, kol tekstą išmoksi atmintinai ir galėsi pasipasakoti prieš miegą. Nes tai – daugiau negu tekstas. Daugiau negu galima pamatyti žvelgiant pro langą. Nieko keisto, kad tokių knygų knygynuose nėra. O ir šią jau nebepatogu prasitęsti trečią (ar ketvirtą?) kartą ir laikas grąžinti į biblioteką.

Rekomenduoju ją visiems, o ypač – gurmanams. Kalbos, poetinės pajautos, paprasto pasakojimo. Ši knyga puikus įrodymas, kad ir iš nieko, iš paprasčiausio kasdienio įvykio galima sukurti literatūrą. Tą tikrąją – raginančią domėtis ir skaityti toliau.

Tad imkite ir skaitykite, perpraskite, mėgaukitės. O pabaigai – Alvydas Šlepikas skaitantis apsakymą “Išleistuvių valsas“. Skanaus. Skanaus du kartus.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 107 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2005 m.

(c) veikiantis

Sandra Bernotaitė – Katė, kurios reikėjo

Pradėdamas skaityti naują autorių, nežinau, kas ir kaip, kur ir su kuo, kam ir kodėl, todėl kiekvieną kartą laukia intriga. O ypač, jeigu autorė – debiutuojanti lietuvė. Sakau, debiutuojanti, nors tai – jau antroji Sandros Bernotaitės knyga. Pirmoji buvo išleista 2010 metais laimėjus PK (pirmųjų knygų serijos) konkursą skelbtą Rašytojų sąjungos leidyklos. Tos knygos skaityti neteko, o apie pastarąją sužinojau per tinklalapį grafomanija.com, kuriame autorė rašo apie rašymą ir kitus su tuo susijusius dalykus. Kas neskaitė, tikrai rekomenduoju. Jeigu „prilips“, turėsite nemažai įdomaus skaitymo. Jeigu ne, tai ne.

„Katė, kurios reikėjo“ išleista pačios autorės įkurtos leidyklos „Jovaro tiltai“. Taigi, savilaida. Tačiau šiais laikais, tai visiškai nieko nereiškia. Tad neturėdamas jokių išankstinių nuostatų, vien tik baltą sąžinės lapą, imu ir skaitau.

Knygos siužetas sukasi aplink bibliotekininkę, kuri palaidoja mamą ir nori nenori turi pradėti gyventi iš naujo. Tai pilka pelė, kurios gyvenimas – tikra painiava ir nuo šios ji negali pabėgti, ją reikia spręsti. Tačiau tai nėra lengva, kai aplink pilna gniuždančių, dusinančiu ir skaudinančių trikdžių.

Perskaitęs vos kelis puslapius pajuntu, kad tai – lietuviška knyga. Ir tai visai nesusiję su autorės tautybe ar tuo, kad ji rašo lietuviškai. Tai – sunkiai pagrindžiamas jausmas. Galbūt pasireiškiantis tuo (bet tai tik samprotavimai), kad labai lengva įsivaizduoti visą tai vykstant šalia, kažkur už sienos, panosėje. Lengva įsivaizduoti, pajusti. Tą tekstą. Nuogą, paskerstą ir paklotą po kojomis. Nežinau kodėl, bet tik taip ir norisi jį apibūdinti – lietuviškas.

Viskas persunkta neviltimi ir bejėgyste. Tai siutina ir todėl norisi skaityti, su kiekvienu puslapiu tikintis, kad viskas pasikeis, kad pumpuras sprogs, o užtvanka pralūš. Tačiau kiekvienas skyrius spaudžia smegenis vis labiau. Nejučia įsitempi ir nuoširdžiai pradedi nekęsti to, kas vyksta. Užuojauta jau nebeveikia kaip tramdomieji ir greitai norisi šaukti ant veikėjos, tikrąja šių žodžių prasme. Norisi išspręsti ją čia ir dabar. Tačiau autorė turi kitų tikslų ir lėtai pjauna odą. Lėtai, lėtai. Kad skaudėtų. Kad suprastum ką gi tai reiškia. Tikriausiai todėl, visą knygos skaitymą man geriausiai apibūdina ši citata:

„Žinai, man visą laiką, kol su tavim dirbau, rankos niežėjo. Va imt ir papurtyt tave gerai, kad atsipeikėtum! Mūsų su tavim negalima vienoj patalpoj uždaryti, aš tave pasmaugčiau!“

Tiksliau ir nepasakysi. Visą laiką skaitant niežėjo rankos. Imt ir papurtyti tą knygą, tą Virgą, tą tekstą, kad atsipeikėtų! Ar tai reiškia, kad tekstas veikia? Tikrai taip. Ar norisi, kad tekstas veiktų būtent taip? Nežinau, bet patirtis įdomi.

„Nemanyk, kad tai meilė, sako katė. Nemanyk, kad gali mane turėti. Ne tu mane – aš tave turiu. Ne aš tau – tu man tarnausi. Ne tu mane – aš tave prižiūrėsiu ir saugosiu.“

Knygą skaityti įdomu, nes norisi sužinoti, kuo viskas baigiasi ir ar iš viso baigiasi. Kur veda tas nevilties kelias. Autorei nieko neprikiši dėl veikėjų, siužeto ar bendros knygos konstrukcijos. Visi galai, kaip sakoma, sueina ir nelieka kabliukų. Tekstas taip pat gražus, radau daug įdomių, nedažnai vartojamų ir kiek primirštų žodžių, kurie čia puikiai atgimsta. Bet… Kažkodėl gerklėje stovi tas “bet“ ir niekur nenori trauktis.

Galima sakyti, kad autorė įgyvendino trečiajame knygos viršelyje atskleistą savo sumanymą:

Nelengva pasakoti balsu moters, niekuo ypatingai neišsiskiriančios, negražios, tylinčios. Kaip įdomiai rašyti apie tokią veikėją, kurios gatvėje niekas nepastebi, kuri mokyklos ar darbovietės fotografijose slepiasi už kitų nugarų ir atmintyje išblunka pirmoji, nes ir jos vardo niekas nepamena?

Ji neturi svajonių, yra silpna, susigūžusi, baikšti, pasyvi. Ji nieko nenori, nesiekia, neveikia, o tik reaguoja į aplinkybes, pasiduoda kitų žmonių valiai. Priėmusi aukos vaidmenį, traukia skriaudėjus. Galėtų būti graži, tačiau jaučiasi išsigimėlė – tokia kitiems ir atrodo. Deja, panašių – „paprastų“ – moterų aš gyvenime sutinku daugiau nei stiprių, heroiškų išgyventojų.

Betgi teisingai sakoma: paprastų nebūna. Visi esame kuo nors ypatingi, tik ne visada patys žinome ar jaučiame, ne visuomet savo unikalumu pasitikime. Niekuo neypatinga veikėja berašant mano akyse ėmė keistis, gražėti, jos balsas ėmė stiprėti, galiausiai ji ėmėsi veiksmo. Tik tuomet paaiškėjo ir pagrindinis klausimas, kurį norėčiau iškelti tiek sau, tiek skaitytojui.

Kas mus palaiko, kodėl nepasiduodame ir toliau gyvename, ištveriame? Kur iš tiesų slypi žmogaus stiprybė?

Įgyvendino netgi su kaupu. Ir vis tik. Perskaičius sunku pamiršti tą pyktį. Kita vertus, galbūt tai tik aš, vienas iš galimų skaitymo ir suvokimo būdų. Nenorintis taikytis su tekstu ir vaizdiniais, iškylančiais prieš akis.

Apibendrinant, visa knyga – tai paieškos. Teisingo atsakymo. Tik beskaitant, pamiršau koks buvo klausimas. Gali būti, kad ir veikėja pamiršo. Gali būti, kad klausimas net nebuvo ištartas. Gali būti… kiekvienam teks nuspręsti savarankiškai.

Nors dabar jau beveik suprantu. Ši knyga – tai katė, kurios reikėjo. Tik ne visiems. Ir ne visada.

 

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 352 psl.
Leidykla: Jovaro tiltai
Metai: 2013 m.
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Juozas Erlickas – Mano meilė stikliniais kaliošais

Apie J. Erlicko knygą čia dar neteko rašyti. Tačiau rašyti apie šį autorių – vienas malonumas. Paauglystėje buvau vienas didžiausių J. Erlicko gerbėjų ir skaitydamas jo knygas negalėdavau nustoti juoktis balsu. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Kažkas užburiančio. Žiūrėdavau visas laidas, kuriose šis personažas pasirodydavo, eidavau į jo apsireiškimus teatre, klausydavausi jo dainų. Ir juokiausi. Juokiausi kiekvieną kartą iš nuostabos, kuri apimdavo pažvelgus į J. Erlicko piešiamą graudžiai juokingą realizmą. Manau, esminę J. Erlicko kūrybos dalį taip būtų galima ir pavadinti – juokas pro ašaras. Šioje knygoje ašarų tiek daug, kad tiesiog negali jomis netikėti.

Vienaip ar kitaip, kad paimčiau šią knygą į rankas, turėjo praeiti nemažai laiko. O ir ėmiau ją ne visą iš karto, greičiau bangomis – potvyniais ir atoslūgiais. Nusipirkau kai tik ši buvo išleista, t.y. 2009, tačiau rimčiau skaityti prisėdau gal tik prieš kelis mėnesius. Ir taip, kas rytą po kelis puslapius, buvau žadinamas ir stebinamas.

Perskaitęs šią knygą galiu pasakyti, jog J. Erlickas vis dar turi savo gaivalą, vis dar yra neabejotinas savo pasirinktos krypties vienetinis ir nepakeičiamas egzempliorius. Toks jausmas, kad jis susikalė sau smėlio dėžę, nustatė joje galiosiančias taisykles ir pakvietė visus prisijungti pažaisti. Tačiau kol kas taip ir neatsirado nė vienas, kuris galėtų bent jau šiek tiek rimčiau mesti jam iššūkį ir garbingai pasipriešinti. Nepaisant to, J. Erlickas neliūdi – jis varžosi su savimi. Ir jam tai puikiai pavyksta – išlikti paprastu, įtaigiu ir stulbinančiu savo įžvalgomis bei atradimais. Sugretinimais ir netikėtais posūkiais. Žodžių žaismu ir prasmių variacijomis. Tačiau svarbiausia yra tai, jog kad ir kiek autorius kartoja tuos pačius dalykus (bene visos pagrindinės J. Erlicko knygos yra apie tą patį) – jis nenusibosta.

Gyvenimas, politika, meilė bei nesibaigianti ironija. J. Erlickas priverčia skaitytoją juoktis iš savęs. Dar ir dar kartą. Ir viskas taip gaivu, lengva ir paprasta, kad lieki nuščiuvęs ir nustebęs. Kad neabejoji, jog esi toks, kokį autorius tave ir nori matyti.

Knygoje suguldyti tekstai – tikra mišrainė. Tarp galybės naujų tekstų, galima rasti ir jau skaitytų ankstesnėse J. Erlicko knygose ar puikiai girdėtų ir prisimenamų iš jo dainų. Didžioji dalis – proza, tačiau pramaišiui yra įdėta ir po vieną kitą eilėraštį. Žodžiu, visko ir visiems. Tačiau skaitant visiškai neatrodo, jog kažkas yra ne savo vietoje ar kad vyrauja chaosas. Toli gražu. Viskas  harmoninga ir suderinta tarsi puikiausiame simfoniniame orkestre. Skaitai ir matai – viskas laiku ir vietoje. O tai – retas talentas. Todėl nereikėtų nusigąsti dėl to, jog knyga net 821 psl. storio. Tai visai nereiškia, jog ją skaityti anksčiau ar vėliau nusibos. Tai reiškia, kad jos užteks ilgam.

Jeigu reiktų cituoti, būtų galima cituoti visą knygą. Jeigu reiktų rekomenduoti, būtų galima rekomenduoti ją visiems. Tai universali knyga. Ir jeigu ji nepapirks savo tekstais, tuomet tikrai nuginkluos mokėjimu pasijuokti iš savęs. Taigi, skanaus!

GERĖJIMO ŽENKLAI

Antai moteris savo kūną pardavinėja.
– Keturiasdešimt litų.
– O kiek sveriat?
– Aštuoniasdešimt.
Paskaičiavęs linkteliu: man tinka.
Viso labo 50 centų už gyvo svorio kg.
O juk pasūdžius užteks iki rudens.

O aš jau laukiu knygų mugės, kurioje galėsiu įsigyti ir naująją J. Erlicko knygą (“Ateinu su šaukštu“), kuri, tikiu, bus lygiai tokia pati nepakartojama ir paveiki. Juk talento, kaip žinia, nepamesi.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 821 psl.
Leidykla: Tyto Alba
Metai: 2009 m.
Kaina: ~30 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis