Archyvas

Tag Archives: laiškai

rojalio kambarys

“Rojaliu aš skambindavau rojalio kambaryje – tereikėdavo nueiti į koridoriaus galą ir praverti duris.”

Apie šią knygą girdėjau labai daug teigiamų atsiliepimų. Pradedant tuo, kad ji – labai gera ir baigiant tuo, kad ji – geriausia šio autoriaus knyga. Tad, kai aplinkybės susiklostė, jog ji atsidūrė mano žinioje, nedelsiau, norėjosi įsitikinti, ar iš tiesų taip yra.

Ši knyga – tai trumpų apysakų ir apsakymų rinkinys (viso jų čia galima rasti aštuonis). Pradėjus skaityti, iš karto atpažįstamas autorius ir jo žavioji nerealybė. Filosofinis teksto pamušalas. Gyvi bei netikėti siužetų vingiai. Autorius ima visiškai įsivaizduojamus, gal net fantastinius scenarijus, ir sugeba įtikinti, kad tai nėra neįmanoma (pvz. išleidžiama knygų serija, kurioje nurodomos tikslios visų žemės gyventojų mirties datos arba – žmogus pradeda gauti laiškus nuo Dievo, kuriuose aprašyti galimi jo likimo vingiai, iš kurių jis turi pasirinkti jam labiausiai norimą). Knyga tuo ir žavi, kad, neilgai trukus, tu pradedi ne tik ją jausti, bet ir joje gyventi. Ir, kas keisčiausia, tau nekyla klausimų dėl tave supančių įvykių tikrumo. Tai – vienareikšmiškai stiprioji autoriaus pusė. Sugebėjimas įkvėpti tekstui gyvybę.

O kai skaitymas pagauna, jo nutraukti viduryje apsakymo nebesinori. Skaityti smagu, nes autorius greitai patraukia skaitytoją į savo pusę ir šis žino – kitame puslapyje bus dar įdomiau. Ir taip – kol puslapių nebelieka, o knyga baigiasi. Kartais norisi net sustoti ir paklausti savęs, apie ką čia viskas, apie ką ji, šita knyga? Ir šią akimirką man atrodo, kad ji – apie žmogaus galvos vidų ir ten vykstančius procesus, apie keistus ir sunkiai įvardinamus nušvitimus.

“Laiškas, siūlantis pasirinkti kažką vieną – stuburo lūžį, insultą, kepenų cirozę arba atvirą skrandžio opą – atėjo rytą, lygiai prieš mėnesį.”

Tačiau, kad ir kaip viskas būtų gerai, tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, nepatyriau. Galbūt, jeigu šią knygą būčiau perskaitęs prieš kelis metus, dar prieš susipažindamas su kitais autoriaus kūriniais, ji būtų suveikusi labiau. Būtų labiau sužavėjusi ir nustebinusi. Tačiau dabar ji labiau priminė gražius ir blizgančius niekučius, kuriuos apžiūrėti smagu, tačiau namo neštis visai nesinori.

Taigi knygą labiausiai rekomenduočiau tiems, kurie dar nėra skaitę Jaroslavo Melniko. Pažinties pradžiai tai – idealus variantas. O visiems kitiems – pagal poreikį. Keliaujant visuomeniniu transportu, laukiant eilėje arba mėgaujantis paskutiniais vasaros ir pirmaisiais rudens spinduliais. Pažadu, skaitant, ratukai galvoje tikrai bus priversti sukrutėti.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 164 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: 1 EUR. Knygą, kiek žinau, dar galima rasti Rašytojų sąjungos leidyklos knygyne.

(c) veikiantis

Laisku-knyga

„Viskas, šiandien baigiu. Pavargo ranka. Ir akys skauda – rašau smilkstant naktinukei.
Sašenka mano, taip norisi, kad tau viskas būtų gerai!
Žinau, mes pasimatysime.“

Jo laiškai jai. Jos laiškai jam. Ši knyga – tai šokis po dabarties ir atminties kambarius, įkvepiančios džiazo improvizacijos. Mėginimai sujungti du skirtingus pasaulius į vieną.

Jis ir ji – atskirti nepamatuojamais atstumais, rašo vienas kitam laiškus: apie dabartį ir praeitį, prisimena bendrus susitikimus, patirtis, pasaulius, kurie juos sukūrė, žaidžia įspūdžiais ir išgyvenimais, laukia kada pagaliau pasimatys ir myli, beprotiškai myli vienas kitą.

Nepamenu knygos, kuri būti buvusi tokia paveiki ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Tiesiog skaitai ir pildaisi gerumu. Ir pradedi norėti tą gerumą skleisti aplink save, išdalinti jį tave supantiems žmonėms. Tai – labai jautri, labai gyva knyga. O svarbiausia – prie jos nereikia ilgai pratintis ar kaip nors ypatingai „perlaužinėti“ jos kodo. Viskas tampa aišku ir puikiai suprantama nuo pirmojo sakinio. Galbūt todėl, kad tai – laiškai. Ir jie patys savaime jau gyvena tavyje, tik tu dar nesi jų perskaitęs.

Tekstas visai kaip gyvenimas – gražus ir stebuklingas savo (ne)išbaigtumu.

„Pirmajame puslapyje karas, paskutiniame kryžiažodis.“

Pagiriamąjį žodį čia derėtų tarti ir vertėjui (Sigitui Parulskiui), kuris pasirūpino, kad tekstas lietųsi, rangytųsi ir virstų gražiais ornamentais bei jaukiais piešinėliais laiškų paraštėse.

Kita vertus, tai ne vien laiškų, bet ir atminties knyga. Daug nuotraukų, atvaizdų ir patirčių iš atminties, iš vaikystės, iš niekaip nepaleidžiančių pirmojo įspūdžio gniaužtų.

O gražiausia yra tai, kad skaitydamas ir pats pradedi prisiminti – tik jau savo vaikystę, paauglystę ir kitus įvykius, kurie kūrė ir sukūrė tave tokį, koks esi šiandien. Daugelį tų įvykių maneisi pamiršęs, todėl knygos ištraukti iš užmaršties teritorijos jie tampa daug kartų saldesni, nostalgiškai purūs ir jautriai gražūs. Ir kas svarbiausia – nepakartojami.

Knyga gyva ir tikra. Veikianti. Priverčianti (gerąja prasme) apmąstyti savo gyvenimą. Padaryti tai, kam dažnai pristinga laiko ar net numanymo.

Tai savotiškas vadovėlis, atskleidžiantis kiekvieno asmeninius atminties klodus, nostalgiškus prisiminimus, suteikiantis stiprybės ir ramybės dėl neišvengiamų lemčių bei dėl aplinkybių, kurios užpila, užkloja mus kiekvieną dieną ir per jas dažnai nepastebime savęs, savo gyvenimo, savo meilės. O jeigu ir pastebime – tai gerokai per vėlai.

Tekstas įtraukia ir per savo istoriją prikelia tavąją, o tai – ypatinga ir nuostabu. Šią knyga tikrai kada nors vėl skaitysiu. O dabar – rekomenduoju ją jums. Tik neskaitykit paskubomis ir su tikslu kuo greičiau perskaityti. Skaitykite ją taip, kaip skaitytumėte save.

Skanaus!

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
323 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 2011 m.
Kaina: ~25 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Na, apie M. Kunderos kūrybą turbūt jau prirašiau pakankamai, todėl čia labai nebeišsiplėsiu.

Tai romanas apie du žmones – jį ir ją. Jų tarpusavio santykius. Į visą eilę situacijų čia mėginama pažvelgti pirma iš vieno, o vėliau iš kito herojaus pozicijų. Būtent šis variavimas žvilgsniais bei požiūriais ir sudaro pagrindinį romano akcentą. Būtent tai ir įskelia tapatumo klausimą, kai kiekvienas iš herojų mėgina į atitinkamas situacijas ar veiksmus pažvelgti kito herojaus akimis. O nušvitimai ištinka tuomet, kai susikurta tikrovė (kaip vėliau paaiškėja) visiškai neatitinka realiosios. Tačiau, kita vertus, čia pat galima kelti klausimą – kas yra toji “realioji” tikrovė. Galbūt dalelė atsakymo slypi ir šioje knygoje.

Šis romanas – tai tarsi dardantis nuo kalno traukinys, kurio pabaigoje laukia itin skambus finišas. Man patiko, bet tai vėlgi nėra ta knyga, nuo kurios reiktų pradėti pažintį su M. Kunderos kūryba. Vis tik, jeigu ši knyga paklius jums po ranka, nedvejokite ir perskaitykite.

„Ji kalbėjo:

– Aš daugiau niekados neišleisiu tavęs iš akiračio. Aš į tave nuolat žiūrėsiu. – Po kiek laiko pridūrė: – Man darosi baisu, kai mano akis mirksi. Baisu todėl, kad per tą trumpą akimirką, kai mano žvilgsnis užgęsta, į tavo vietą neatšliaužtų gyvatė, neatbėgtų žiurkė ar neatslinktų kitas žmogus.

Jis mėgino kiek kilstelėti galvą nuo pagalvės siekdamas pabučiuoti jos lūpas.

Ji papurtė galvą:

– Ne, aš noriu tik nuolat į tave žiūrėti. – Paskui pridūrė: – Paliksiu degančią lempą visą naktį. Visas naktis.“

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “L‘identite”
Puslapiai:
139 psl.
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2003 m. (originalas – 1997 m.)
Kaina: ~14 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Apie šią knygą kažką parašyti pakankamai sunku. Įsivaizduokime daug skirtingų spalvų plastilino kubelių, kurie yra sulipdyti į vieną didelį rutulį. Įsivaizduokime asorti, susidedantį iš džiovintų vaisių, riešutų, saldainių, saulėgrąžų, moliūgų sėklų ir pan. O dabar įsivaizduokime knygą – margą, įvairiapusę ir pripildytą Bliuzo iš didžiosios raidės. Štai jums ir atsakymas į klausimą – apie ką ši knyga. Apie žvilgsnį, skrodžiantį jus nuo knygos viršelio.

Šiame rinkinyje yra visko, tad trumpai apie kiekvieną iš jo dalių:

  • Kitų atsiminimai apie R. Gavelį. Tai įvairių su juo bendravusių ir jį pažinojusių žmonių mintys. Čia galima rasti ir visiško nusipezėjimo, ir labai įdomių bei kabinančių pasidalinimų/prisiminimų. Trumpai tariant, kokie žmonės, tokie ir tekstai. Iš literato sulauksime literatūros, iš publicisto – publicistikos, o iš fiziko – fizikos :).
  • Užrašai paraštėse. Šioje dalyje pateikiama nenurodytos pjesės įžanga iš Ričardo Gavelio archyvo – gražus, sklandus ir puikus skirsnis.
  • Laiškai. Ričardo Gavelio laiškai jaunystės draugui Leo Ray. Iš pažiūros šie laiškai ganėtinai keisti ir sunkūs, nes ištraukti iš dviejų žmonių konteksto, todėl kitiems juos suvokti ir suprasti gali būti truputį sudėtinga. Vis tik susipažinus su savita šių laiškų kalba ir taisyklėmis bei įsitraukiant į jų pasaulį, atsiveria įdomus ir savitas R. Gavelio vidinis paveikslas.
  • Ričardo Gavelio eseistika. Tai R. Gavelio straipsniai bei pranešimai. Čia apstu visko – kritikos, loginių pamąstymų, viešo teismo ir kitų nuostabiai radikalių bei įtikinančių minčių. Šią dalį skaičiau su didžiausiu malonumu, manau tai stipriausia šios knygos dalis. Puikūs straipsniai/pranešimai apie Lietuvą, jos politikus, rašytojus, diletantus, apie gyvenimą bei jo logiką.
  • Pokalbiai. Taip pat labai įdomi dalis, kurioje pateikiami R. Gavelio atsakymai/pamąstymai į S. Gedos ir V. Rubavičiau klausimus.
  • Kūrybos analizė. Šią dalį reiktų skaityti jau perskaičius didžiąją dalį R. Gavelio kūrinių, kurie čia analizuojami. Kitaip bus ganėtinai sunku suprasti apie ką ir kodėl čia kalbama.

Apibendrinant, knyga įdomi. Žinoma, kaip ir visuose asorti, čia pasitaikys tokių skanėstų, kuriems esate alergiški ar tokių apie kurių valgymą net nesinori pagalvoti. Tačiau greta bus ir skanių bei nuostabių kąsnelių, leidžiančių bent trumpam, bent akimirkai žvilgtelti į R. Gavelį tokį, koks jis buvo už širmos, už knygų, už savęs. Suprantama, kad tai tik mažytė tikrojo R. Gavelio dalis, tačiau net ir ši dalis yra traukianti, kabinanti ir teikianti savotišką džiaugsmą, o gal net ir įkvėpimą.

„Jeigu mirusio draugo prikėlimas užvaldys žiūrovus, jeigu jo dvasia įsibraus į jų vidų, jei žiūrovai užmirš, kad eidami į teatrą, norėjo valgyti, jei nors vienas neatsipeikėjęs išdūlins namo, palikęs rūbinėje paltą – bet kokios priemonės pateisinamos.“

Atrodo, jog tai buvo R. Gavelio troškimas ir atrodo, jog jis savo pasiekė.

Ar verta skaityti? Nuspręsti galite tik jūs patys.

Vertinimas: 7.8/10

Kita informacija:
Puslapiai:
336 psl.
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2007 m.
Kaina: ~7 Lt. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

jauno-zmogaus-memuaraiRašydamas apie „Tylos angelą“ brūkštelėjau, jog nedaug ką tegaliu parekomenduoti iš Gavelio kūrybos. Taigi, taisau klaidą.

„Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį ligi galo.“

„Jauno žmogaus memuarai“ – tai keturiolikos laiškų romanas. Tai keturiolika Leono Cipario laiškų iš anapus savo draugui ir mokytojui Tomui Kelertui, kuriuose Levas atkuria savo gyvenimą: nuo pirmų iki paskutiniųjų dienų.

Tai romanas apie idealus ir jų pragaištingą ieškojimą. Apie kovą už teisybę ir šviesią ateitį, o tuo pačiu – prieš nusistovėjusią sistemą, kurios neįmanoma suprasti, aprašyti bei identifikuoti. Visa knyga – tai tarsi vientisas savasties ieškojimas, vedantis į lemiamą tašką.

„Esu užbaigta knyga, žinau, kad niekas tuose apmūsojusiuose puslapiuose nepakis. Galiu būti nešališkas ir teisingas.“

Tai romanas apie gyvenimą, kai gyvenimas baigėsi ir nieko jau nebegalima pakeisti. Tuo pačiu nieko nebereikia bijoti, o kas svarbiausia – niekam nebereikia meluoti. Tikriausiai todėl tekstas toks nuostabus – nešališkas ir teisingas. Dėstomas ramiai, niekur neskubant ir spinduliuojantis saugumo jausmą. Mintys neįtikėtinai rišlios, jokios tuštybės, balasto ar nereikalingų epizodų. Tai užburia, pagauna nuo pat pirmojo žodžio ir nepaleidžia iki paskutiniojo atokvėpio.

„Stebukle stebuklinga yra tai, kad jį gali išaiškinti kaip tinkamas.“

Manau, šis romanas turėtų patikti daugeliui. Vieniems – dėl savo turinio, kitiems – dėl formos, tretiems – dėl jausmo, o ketvirtiems – dėl idealų. Taip pat romanas turėtų (pa)tikti tiems, kurie vertina laiškus ir nespjauna į popierinį žodį. Tai tarsi vadovėlis. Nesakau, kad perskaitę šią knygą išmoksite tobulai rašyti laiškus ar be galo rišliai ir vientisai reikšti savo mintis bei jausmus, tačiau galiu garantuoti, kad suvoksite kas yra ir kaip atrodo tobuli laiškai. Ir tebūnie tai idealas ar savotiška siekiamybė vedanti bei stumianti į priekį.

Beje, turiu paminėti, jog skaitydamas šią knygą atsiribojau nuo bet kokio galimo istorinio konteksto (kuris čia yra labai svarbus) ir tiesiog skaičiau dabar, o ne kažkada prieš dvidešimt metų. O tai, kad man ji padarė didžiulį įspūdį, yra šios knygos universalumo bei įvairiapusiškumo įrodymas. Gavelis „eina“ per psichologiją, per paprasčiausius dalykus, „eina“ logiškai ir įtaigiai – be jokių pašalinių trikdžių, į vieną sujungdamas jausmus ir protą.

Na, o grįžtant prie konkretesnių įdomybių ir pastebėjimų, norėčiau pasidalinti kiek netikėtu atradimu – nuolat eskalavęs Vilniaus temą, Gavelis Levo vaikystę piešia Kaune ir būtent Kaunui suteikia pakankamai reikšmingą vaidmenį. Tai man pasirodė mažų mažiausiai netikėta :). Aišku galiausiai vis vien pramuša Vilnius su Gavelio taip mėgiama „juodojo varno“ painiava bei chaosu.

Sunku rašyti apie knygą, kai norisi tiesiog džiaugtis, o ne ieškoti priekabių 🙂

„Aš niekur nedingau, aš tebesu. O svarbiausia – galiu rašyti tau laiškus. Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.“

Puiki knyga – jokių priekaištų ar nusivylimų. Tiesiog puiki knyga.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Puslapiai: 216
Leidykla: “Tyto alba”
Metai: 2007 (pirmas leidimas – 1991 m.)
Kaina: ~7 Lt. (pirkti)

(c) veikiantis