Andrij Liubka – Karbidas

Kartais knyga tave pagauna nuo pačio pirmo puslapio ir nebereikia kažkaip papildomai stengtis įsiskaityti ar prisipratinti tekstą, nereikia įpusėti knygos, kad pradėtum apie ją susidarinėti kokią nors (bent jau preliminarią) nuomonę. Nuo pirmo puslapio – bam ir viskas. Būtent toks yra Karbidas, kuris priverčia susijuokti jau pačioje pirmoje pastraipoje. O tai jokiu būdu negali būti prastas ženklas.

„Senasis miestas vadinosi paprastai ir aiškiai – Medivas, bet atsidanginusios sovietų ordos pakeitė jo vardą. Sovietų blogio imperija žlugo, bet pavadinimo grąžinti niekas nesiteikė, nes čionykščiai – tingūs ir abejingi. Aplinkinių kaimaviečių gyventojai kalba, kad vedmediviečiui mieliausias gyvūnas – gyvatė, mat toji juda gulėdama.“

Tai – knyga nuotykis. Čia yra visko – laukinis kapitalizmas, sovietinis palikimas, politinės aktualijos (ypač aktualios ir graudžiai skausmingos šiandien), Ukrainos spalvos, žmonės, daugiatautiškumas, kontrabanda, idėjinės vertybės pramaišiui su pigiu noru praturtėti, galiausiai netgi Eurovizija (!). Kitaip tariant, Ukrainos prerijos, kurios labai smarkiai rezonuoja ir su tuo kas kažkada pilna apimtimi vyko ir Lietuvoje. Todėl knyga – jau ne knyga, o tarsi kaimyno išsipasakojimas. Artimas ir labai savas, pastatytas ant tų pačių nevilties ir absurdo kontekstų.

Šis nuotykis pakeri skaitytoją, atitraukia nuo sunkiasvorės (?) literatūros ir panardina į kažką labai žemiško ir itin apčiuopiamo. Kažką sklidino gyvenimiškos ironijos ir absurdo. Tarkime, į degtinę su raugintais pomidorais.

„Su poetais visuomet taip – aistra kurti ir rimuoti kyla dėl vaikystėje patirtų nuoskaudų, sielos traumų ir skaudulių. Pradėjęs rašyti eilėraščius, Sviatoslavas ne juokais nustebino tėvus ir mokytojus, mat eilės buvo ne tokios jau prastos. Pasitaikydavo, kad ir suaugusieji paprašydavo surimuoti vieną kitą ketureilį kokio nors jubiliejaus ar Pergalės dienos proga. Šiaip ar taip, gudrusis poeta turėjo aiškų keršto planą, bet pirma reikėjo užsitarnauti visuotinę šlovę. Visi poetai siekia to paties – keršto ir šlovės.“

Knygoje veiksmas verda ir kunkuliuoja. Sukasi aplink pagrindinę idėją, kuri įtraukia visus tarsi sūkurys nusidanginantis į kriauklės kloaką. Visus, įskaitant skaitytoją. Veikėjai gyvi. Tokie gyvi, kad net neabejoji jų realumu. Tiki, kad jeigu tokių ir nebuvo, jie labai nesunkiai galėtų egzistuoti. Kartu su savo mintimis ir užmojais.

Ir nors knyga juokinga bei graži, tuo pačiu ji tragiška. Įtampa čia auginama kaip gėlė, kuri prasiskleidžia savo neįprastu, tačiau įsimintinu žiedu. O kol jis dar užsivėręs savyje, tu skaitai ir lauki pabaigos, nori sužinoti kuo viskas baigsis, autorius tai mato ir tuo mėgaujasi, kelia įtampą, ryškina šviesą, kol lemputė (jauti) paprasčiausiai neatlaikys ir sprogs, išneš tave į viršų, stiklai pažirs, pasklis, susmigs.

Karbido tunelis intriguoja, bet kuo giliau į jį lendi, tuo labiau temsta akys ir tuo labiau atsigręži į savo vidų. Ir kas prasideda kaip komiški buitiniai vaizdeliai, baigiasi kaip jautri drama. Žmogaus prieš žmogų. Bet iš tiesų, juk visi suprantame, – žmogaus prieš patį save.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Карбід
Vertėja/Vertėjas: Donata Rinkevičienė
Puslapiai: 224 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Jørn Lier Horst – Katarinos kodas

Tamsa ir šaltis. Dulksna. Tas metų laikas tarp rudens ir žiemos, kai viskas žemiausiame taške ir nėra jokios vilties išsigelbėti. Kai šlapia ir šalta. Kai gelia rankas ir drėksta kojos. Kai norisi užsidaryti kur nors šiltai ir ramiai, tačiau net ir užsidarius, vidus lieka neramus, nes kažkas kankina, veržiasi, spaudžia. Tokia ir ši knyga – neria gilyn į senus klausimus į kuriuos jau kadaise buvo (ir ne vieną kartą) atsakyta, tačiau visi atsakymai vis dar ne atsakymai, jeigu jų negalima įrodyti, paliesti, pačiupinėti.

„Be melo neatliksi jokio tyrimo. Visi meluoja. Retas riečia melą tiesiai į akis, bet dauguma vienaip ar kitaip vengia tiesos. Kalba dviprasmiškai, ką nors nutyli, perdeda, norėdami tapti įdomesni, kažką pagražina arba nuslepia informaciją, dėl kurios gali pasirodyti prastai. Be to, taip jau būna, kad dažniausiai žmones klaidina atmintis, prisiminimai labai skiriasi nuo to, kas iš tikrųjų įvyko. Ir, užuot prisipažinę, kad neatsimena, tuščius atminties plotus jie tiesiog užpildo tokiais įvykiais, kokių tikėtųsi, o tai dažnai nulemia kitų girdėti ar matyti dalykai. Norint atskleisti tokį melą, reikia turėti kitokios informacijos ir galėti įrodyti.“

Apie šią knygą rašoma, kad tai – kriminalinis romanas. Ir išties. Ne tiek detektyvas, kiek romanas. Ne tiek tam, kad skaitytoją apgautų ir nustebintų, kiek tam, kad papasakotų istoriją, kuri teka tolygiai ir rišasi tarsi siūlų kamuolys. To kamuolio viduje – daug įtampos, nerimo, slegiančių pauzių ir tylos už kurios vis stengiamasi pasislėpti, tačiau kas kartą nesėkmingai, kas kartą išlenda ausys, ragai ar skverno kampas, o tada jau jų neišsiginsi – jie plazda, spurda ir neleidžia atsipalaiduoti.

Kas pasirodė keista – tai pakartotiniai veikėjų liudijimai praėjus tokiai gausybei metų nuo aptariamų įvykių. Atrodo, visi tarsi niekur nieko, vaidina savo rolę, kurios žodžius ką tik pasikartojo, visi žino, ko iš jų tikimąsi ir stengiasi nenuvilti.

Tokia knyga vienu metu ir įtempia, ir ramina. Ir pasakoja, rodo tau prieš akis kiek pablukusius vaizdus, ir tuo pačiu patikina, kad visa tai – už neįveikiamo stiklo, todėl gali būti ramus, esi apsaugotas nuo to, kas vyksta knygos puslapiuose. Tas šaltis ir drėgmė ne tavo batuose, akyse ir plaukuose. “Katarinos kodas“ kaip albumas, kurį versti įdomu, tačiau jis visą laiką primena, kad nuotraukos jame – ne tavo ir ne tu iš jų beldiesi bei bandai išsiveržti į paviršių.

Knygos pabaigoje visi siūlų galai surišami ir tavo vidų užplūsta taika. Įtampa atlėgsta, o lempų šviesos nervingai nebetrūkčioja, tik šviečia ir šildo. Apie tai ir yra šis pokalbis. Apie poreikį išpažinti tai, kas tave slegia, slėgė, tačiau nebeslėgs. Tarsi krūvelė neperskaitytų knygų ant palangės. Tarsi purvini batai, kurių vis neprisiruoši nuplauti. Tarsi lietus, kuris tau be galo patinka, tačiau tik tol, kol žvelgi į jį pro langą.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Katharina-koden
Vertėja/Vertėjas: Giedrė Rakauskaitė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Jonas Bonnier – Pakibę

Šios knygos tekstas nėra pretenzingas ar komplikuotas, tačiau net ir tokiu atveju viskas su juo gerai, nes taip ir turėtų būti, nes šioje knygoje svarbiausias ne tekstas, o siužetas, t.y. apiplėšimas, t.y. tas momentas, kuris pildosi sraigtasparniui pakibus virš pastato su išdaužtu stikliniu kupolu, kai pro jį į vidų prasibrovę keli kaukėmis savo veidus pridengę vyrai skaičiuoja kiekvieną sekundę, jie veikia tarsi laikrodis, kuris negali nukrypti nuo ilgai regzto plano. Jie, kaip ir tas sraigtasparnis, pakibę, be galimybės atsitraukti. Iš čia ir knygos pavadinimas. Iš čia ir skaitytojas, pakibęs ir pakabintas.

Tuo tarpu knygos pradžia lėta ir rami tarsi teatro scena, kurioje vienas po kito pasirodo aktoriai, viena po kitos, tarsi repetuojant, tarsi rimtai, išgyvenamos įvairios situacijos, kurios iš pažiūros atrodo lyg tarpusavyje nesirišančios detalės. Tačiau tai tik pradžia, galite būti tikri, kad netrukus viskas susisies, susiklijuos ir susiriš. Ir tas „netrukus“ masina skaityti toliau. Skaitytojas visą laiką žino, kas yra tikslas ir kur link judama – tai apiplėšimas, šimtmečio vagystė, atsakymas į daugybę klausimų, vaistas nuo galvos skausmo, kiekvieną dieną kankinančio kelių entuziastų galvas.

Skaityti lengva ir įdomu, tai tarsi skanūs pietūs, kuriuose nėra slaptų ingredientų, todėl puikiai žinai, ką juos užsisakęs gausi. Ir todėl gali būti ramus, kąsnis po kąsnio sotintis ir džiaugtis šia akimirka.

„Bandyti ką nors suprasti iš Zorano Petrovičiaus plepalų buvo tas pats, kaip nukreipti mikrofoną į futbolo stadioną per derbio rungtynes ir mėginti išgirsti ką nors šnibždantis. Žodžiai pilte pylėsi iš Petrovičiaus lūpų, o policininkai sėdėjo su savo ausinėmis, kasdien vis labiau sutrikę. Jie pildė vieną kietąjį diską po kito įvairiomis to vyro vizijomis apie didžiulius verslo sandėrius ir neįtikėtinomis istorijomis apie nepaprasto grožio meilužes.“

Knyga juda lėtai, tačiau užtikrintai, kol tam tikroje vietoje siužetas pasiekia kalno viršūnę, kur pasirengimas operacijai baigiasi ir prasideda pati operacija, o tai reiškia, kad kamuolys pradeda riedėti žemyn. Ir nors pradžioje atrodo, kad ir čia nėra jokios skubos, tačiau netrukus inercija padaro savo ir pagreičiui nevaldomai didėjant, visi įvykiai, nuotraukos, žodžiai pradeda lėkti nebesustabdomu greičiu, vienas po kito zvimbia pro šalį ir tu to net nejausdamas pradedi bėgti kartu su jais. Netrukus pagauni save ryjantį puslapius vietoje to, kad palengva valgytum. Ir to ramaus sotinimosi tarsi nebūta – kemši į save mėsą, bulves, salotas, ir vandeniu viską užgeri ne todėl, kad trošku, o tik todėl, kad būtų lengviau nuryti.

Nuo kalno riedanti sniego gniūžtė virsta vis didesniu ir didesniu sniego rutuliu, kuris sugriebia ir sulipdo visą skaitytojo dėmesį, atokvėpius, laiką.

„- Yra moteris, – dėstė šeimininkas toliau, – kuri, manau, galėtų būti… naudinga. Gal vertėtų bent jau pabandyti. Ji ieško… draugijos. Yra užsiregistravusi tuose puslapiuose. Na, žinot, kur galima susitarti dėl susitikimo?

Samis ir Malufas linktelėjo. Jei priešais juos būtų sėdėjęs kas nors kitas, vyrai būtų pajuokavę dėl pasirinktų žodžių: „susitarti dėl susitikimo“. Bet su seniu niekas nejuokaudavo. Su juo reikėdavo užčiaupti žabtus ir klausytis.“

O kai viskas baigiasi, tikroji pabaiga tarsi atkartodama knygos pavadinimą lieka pakibusi virš mūsų galvų. Ir tau įdomu, kas buvo po to, kokia pabaiga seka po pabaigos. Klausi, kas? Kaip? Kur? Kada? Nes tau norisi žinoti. Norisi lįsti į paieškos sistemas ir gaudyti informaciją apie šį tikrais faktais paremtą nusikaltimą, kuris tikrai buvo suplanuotas ir įvykdytas. Žodžiu, pabaiga, kurioje klausimų daugiau negu atsakymų.

Ši knyga tikrai geras skaitinys tiems, kas mėgsta kino filmus, todėl nieko keisto, kad Netflix netrukus atliks savo juodą darbą ir tada jau ne vien knyga, bet ir filmas pasistengs, kad abejingų neliktų.

Tiesa, skaitant neramino tik viena mintis – jeigu aš tai skaitau, vadinasi, jiems nepavyko… 🙂

 

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Helikopterranet
Vertėja/Vertėjas: Simona Padvelskytė
Puslapiai: 480 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Leïla Slimani – Lopšinė

O šią knygą autorė iš karto pradeda šokiruodama. Kitaip tariant, griebia už nervo, smūgiuoja į jautriausią vietą ir nuo trečio puslapio jau skaitai šiek tiek stigdamas oro, stengdamasis jo kaip nors vis įkvėpti ir bent šiek tiek susivokti aplinkoje.

„Nuo pat jų gimimo ji bijo visko. Ypač bijo, kad jie nenumirtų. Ji niekad nekalba apie tai nei su draugais, nei su Poliu, bet yra tikra, kad juos visus lanko tokios pačios mintys. Ji neabejoja, kad ir jie, kaip ji, žiūrėdami į miegantį savo vaiką pagalvoja, kaip pasijustų, jeigu staiga tas kūnas virstų lavonu, jei tos užmerktos akys liktų užmerktos amžinai.“

Ir čia jau viskas visai kitaip negu prieš tai skaitytoje ir apžvelgtoje „Žmogėdros sode“. Čia tu niekur neleki, o brendi skindamasis kelią tarp šešėlių ir laukdamas, kol siūlo galai susisies, kol mazgas išsiriš, o įtampa išsprogs purpuriniais žiedais prieš tavo primerktas akis. Tuo tarpu ta įtampa, kurios sprogimo taip viltingai lauki, smelkiasi iš kiekvienos eilutės, kiekvieno žodžio. Ją palaiko puiki romano struktūra, tiksliai sudėlioti akcentai, kruopščiai atrinktos scenos.

Knyga kaip juodoji dėžė, kuri stovi priešais laukdama kol kas nors neiškęs ir priėjęs nuvoš dangtį. Ji žadina tavo smalsumą, šypsosi jam, o tu iš karto įsivaizduoji blogiausią – praversi dėžę, tarp šešėlių sušmėžuos ranka ir pagriebusi tave už sprando sugrūs į vidų. Nepaisant visko, tau vis vien įdomu, ar tikrai. Vis vien norisi surizikuoti.

„Lopšinė“ labiausiai paveiks turinčius mažų vaikų, todėl net neaišku, ar šiems skaitytojams tokia knyga būtų rekomenduotina. Matyt, taip. Su žvaigždute, kad tai – siaubo filmas. Su perspėjimu, kad už būsimas pasekmes, baimes ir sapnus autorė nebeatsako.

„- Supranti, viskas apsiverčia ir susikeičia vietomis. Jo vaikystė ir mano senatvė. Mano jaunystė ir jo vyriškas gyvenimas. Likimas šlykštus kaip reptilija, jis visada taip pasitvarko, kad mus nustumtų kitapus turėklų.“

Knyga pilna stingdančio šerkšno, keliaujančio tavo oda. Ir nors bijai, kad šis įsigaus į vidų, vis vien negali atitraukti akių, kol galiausiai ryškių spalvų trileris išsidraiko pastelinių spalvų šešėliais. Išeina iš savo namų, uždaro duris ir prieš akis atsiveria ilga, horizonte tirpstanti kelio juosta.

Tokia tad ši knyga – tarsi už nugaros besiveriančios durys ir vietomis prasprūstantis girgždesys, tačiau jokio trenksmo pabaigoje, jokio taukšt. Durys taip ir lieka truputį praviros ir pro tą plyšį veržiasi kažkieno kito iškvėptas oras. Liudijimas. Dusulys. Pro tą plyšį teka vanduo, bet tu jo nematai, neatsisuki, nes tau nebereikia atsisukti, kad pažintum jo skonį.

Nepaisant šio, kitam papasakoti tokios knygos nesugebėtum, nes tas kitas pats turi viską perskaityti ir patirti, o bet kokie tavo žodžiai ir išvedžiojimai viską tik sugadintų. Sudrumstų tą šnabždesį, švelnų ir ramų, kraują stingdančios lopšinės.

 

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Chanson douce
Vertėja/Vertėjas: Violeta Tauragienė
Puslapiai: 216 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Gintaras Bleizgys – Karmelio kalno papėdėje

„Nemažai žmonių mėgsta daug kalbėti ir girtis savo nuopelnais. Visi mes tą mėgstame. Ir yra žmonių, kurie tyli ir tiesiog būna šalia, o kai reikia, paduoda servetėlę.“

Knygą pradedu skaityti kaip romaną (?), bet jau labai greitai suprantu, kad tai – savotiškas dienoraštis. Ir net to žodžio „savotiškas“ nereikia. Dienoraštis ir tiek. Išsipūtusi palapinė, plevėsuojanti vėjyje, kurią prie žemės laiko tik kuoliukai – realūs žmonės ir, norisi tikėti, realūs įvykiai. O jeigu norisi tikėti, tai, suprantama, ir tiki.

Su Bleizgiu yra taip, kad visas jo rašymas visų pirma skirtas sau ir turi kažkokią pirmapradę, daug aukštesnę prasmę ir paskirtį. Juo jis apvalo save, apsinuogina ir išsivanoja tarsi pirtyje, gelbstisi. O visa, kas vyksta po to, t.y. knygos, skaitytojai ir t.t., tėra šalutinis produktas, kurio nebuvimas autoriaus, panašu, labai ir nenuliūdintų. Nes jau vien rašydamas jis pasiekia savo, t.y. išsirašo. Ir kaip puiku, kad tai įdomu ne tik jam, bet ir trečiajam asmeniui, t.y. skaitytojui, kuris žvelgdamas kiaurai autorių šio ištartuose žodžiuose atranda ir dalelę savęs, ir pats pasijunta šiek tiek pakylėtas, šiek tiek apsinuoginęs, šiek tiek apsivalęs.

Knygoje daug religijos. Nors, iš tiesų, ne knygoje, bet Bleizgio gyvenime. Tuo tarpu knygoje – tik šio gyvenimo atspindžiai, tik trupiniai, lyginti su tuo, kas lieka neparašyta. Bet ir tų trupinių skaitytojui pilnai pakanka. Jie pažyra per įvairias patirtis, išgyvenimus, aliuzijas. Jie paskatina prisiminti ir savo tikėjimą. Savo religiją. Paskatina, primena, bando paaiškinti, parodyti kelią. Nors ne tiek parodyti, kiek papasakoti apie savąjį ir pastebėti, kad tavasis nedaug kuo skiriasi.

„Žmonės sako, kad pelargonijų lapai yra senos mergos kvapo. O man patinka tas kvapas.
Būna, kad jį užuodžiu, kai po poezijos vakaro pasirašinėju ant knygų.“

Skaityti nėra lengva, tačiau kiek kitokia, nei būtų galima pagalvoti, prasme. Skaitydamas šią knygą sutrinki ne dėl kokių nors techninių ar paviršinių aspektų, o dėl įtampos. Jauti, kad autorius tave bando, testuoja, kažkam ruošia. Rodo kokių smūgių būna ir kaip jų išvengti. Bet tu juk protingas ir supranti, kad visa tai – fikcija, nes norint tinkamai (tikrai tinkamai) pasiruošti, neužtenka vieną kartą perskaityti. Akivaizdu, jeigu tokie smūgiai tave ištiktų, niekaip nuo jų neišsisuktum. Todėl skaitai atsargiai, tarsi ruošdamasis kažkam. Akistatai. Susitikimui. Ruošiesi tam, kam neįmanoma pasiruošti. Iš čia ir nerimas, abejonė. Iš čia ir jausmas, kad gyveni.

„Dar kepiausi varškėčių, tik neypatingai pavyko. Varškė buvo drėgna, įdėjau per mažai miltų, todėl varškėčiai išėjo skystoki, valgiau raukydamasis.“

O štai čia yra vieta, kuri man perlaužia knygą. Tas „valgiau raukydamasis“ atveria daug daugiau negu buvo sumanyta (?). Bet juk kiekvienam savo, galvoju ir sustoju šioje vietoje ilgesniam laikui. Tai vieta, kuri nesiderina su kitais autoriaus piešiamais vaizdiniais. Tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Bet tuo pačiu ir tarsi viską patvirtinta, pagrindžia, įrodo. Tas „valgiau raukydamasis“ čia tarsi plyšys, pro kurį pažvelgus matosi tikrasis žmogus. Daug panašesnis į tave negu galėjai kada nors pagalvoti. Keista ir juokinga? Galbūt. Tačiau tai – mano raktas į knygą. Tai – sprendinys. Tai – atsakymas. Pro šią vietą įžengiu į vidų ir vidus įžengia į mane. Tai taip paprasta, kad net sunku užrašyti ir paaiškinti. Kuo paprasčiau, tuo sudėtingiau – dar kartą pasiteisina posakis.

Knyga iš tų, kurias skaityti gera, o užversti sunku. Ji artima, nors tas artumas ir šiek tiek grėsmingas, nes paskui jį seka didelis šešėlis. Daug didesnis už pačią knygą. Didesnis, o gal net didžiausias. Ir skaitydamas visada žinai, kad jis greta. Kad jis čia. Kad jis niekur nedingo. Šešėlis, Karmelio kalno.

Jis įkvepia lygiai tiek, kiek gąsdina ir gąsdina lygiai tiek, kiek išgelbsti. Jis – tai tu. Dabar ir visados.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 376 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

Julian Barnes – Laiko triukšmas

Norisi tik pasidžiaugti, kad paskutiniu metu visos į mano rankas papuolančios knygos yra išleistos itin gražiai. Viršeliai nevienodi, vis kitokios tekstūros, išsiskiriantys iš visumos ir atitinkantys knygų turinius. Tai tikrai džiugina, nes vis dar esu iš tų, kuriems popierinės knygos daug malonesnės nei elektroninės. Julian Barnes knyga “Laiko triukšmas“ taip pat ne išimtis. Tiesa sakant, turbūt viršelis ir buvo pirmas dalykas patraukęs mane atsiversti šią knygą, o visa kita jau išsirutuliojo savaime.

Pradėjęs skaityti buvau kiek susipainiojęs, nesupratau kaip knyga veikia ir apie ką ji. Vis tikėjausi, kad netrukus driokstelės sprogimas ir viskas bus nušluota nuo žemės paviršiaus, o skaudi ir tyra esmė atsivers prieš mano akis. O tada jau suprasiu. Jau būtinai suprasiu apie ką visa tai. Bet kuo giliau bridau į tekstą, tuo labiau pradėjau regėti, kad taip nenutiks, tuo kruopščiau ėmiau įsiskaityti į tai, kas parašyta, ir galiausiai suvokiau, jokio matomo ir suplanuoto sprogimo nebus, nes prieš mane – neįvykęs sprogimas. Ir todėl daug kartų baugesnis bei pavojingesnis, nes, nepriklausomai nuo išorės valios, galintis detonuoti bet kurią akimirką.

„Bet galbūt jie suprato, kas jis yra iš tiesų: žmogus, kaip šimtai kitų mieste, kas naktį laukiantis suėmimo.“

Tai knyga apie žinomą kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių. Rašydamas autorius rėmėsi paties Dmitrijaus užrašais, refleksijomis, o taip pat kitų to meto žmonių bei šeimos narių liudijimais, pasakojimas, vėliau parašytomis biografijomis. Tai – reali knyga apie realų žmogų ir dėl to viskas tik dar kraupiau. Nes joje telpa ne tik kompozitorius, bet ir Tarybų Rusija, Stalinas, režimas, valdžia, jos keliamos baimės, išdavystės ir žmogus, kuris visada tik maža didelio mechanizmo dalis ir niekada savarankiškai veikiantis individas.

Tačiau tuo pačiu, tai knyga apie muziką, persunktą įtampos, laukimo, nežinomybės ir žodžių, kuriuos į tavo lūpas įdėjo kiti. Žodžių, kurių nebepavyks išsiginti, nors jie ir ne tavo, nors jų ir nesakei, nors niekada jų negalvojai. Žodžių, kurie tave sukūrė tau apie tai nieko nežinant.

„Nors būti bailiu nėra lengva. Būti didvyriu kur kas lengviau negu būti bailiu. Didvyriu tampi akimirksniu – kai išsitrauki šautuvą, numeti bombą, paspaudi sprogdiklį, šauni į tironą, o paskui į save. O bailio karjera trunka visą gyvenimą. Negali atsipalaiduoti. Turi numatyti, kada vėl teks teisintis pačiam prieš save, drebėti, gūžtis, vėl patirti kerzinių batų skonį ir savo paties apgailėtiną menkystę.“

Knyga veikia, verčia išsigąsti, bet tuo pačiu nuramina, nes prisimeni, kad tai – tik knyga. Skaitydamas esi įsitempęs, nes tiki tekstu, nes neturi priežasčių juo netikėti. Jis atskleidžia šešėlį, kurį pajutęs pradedi pažinti, bet niekada nenorėtum, kad šis užslinktų virš tave gaubiančios šviesos. Nes tai neišbrendamas šešėlis. Tamsa be išeities.

„Baimė, kad jį nužudys, dingo – tai buvo tiesa ir tarytum privalumas. Jis žinojo, kad jam bus leista gyventi ir jis gaus geriausią medicininį aptarnavimą. Bet tam tikra prasme buvo blogiau. Nes gyvendamas visada gali nusigyventi. Mirusiems tai negresia.“

Knyga puiki. Jos svoris ir nuosėdos dar ilgai lieka perskaičius. Ji išverčia režimo rūbą. Parodo po apgaulingai tviskančia ir žaižaruojančia puse besislepiančius audinio sluoksnius ir tikrąjį pamušalą, kuriame knibžda tamsa, įtampa, baimė. Knyga nežaidžia su tavimi, ji tikromis kulkomis šaudo į dangų. Gąsdina. Grasina. Bet svarbiausia, groja. Ir groja taip, kad muzika girdisi net tuomet, kai nėra vilties, jog ji prasimuš pro visus tave ribojančius sluoksnius. Bet ji prasimuša, prasisunkia pro tas skyles švininiame danguje, pradeda kristi retais lašais, kol pasiekia tave, kol pajunti jos gaivą, kol ji įsigauna į vidų ir pasilieka, atrodytų, su visam.

Tai daugiau nei biografija. Tai jausmas. Tai vidinė kova. Tai ironija, virstanti nebesuprantamu žaisliuku, ir tai pralaimėjimas, nes niekaip neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad pergalė.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Noise of Time
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 208 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

Steve Mosby – 50/50 Žudikas

Ši knyga, prieš paimant ją į rankas, buvo tamsusis arkliukas. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl iš viso nusprendžiau ją paimti į rankas. Autorius – negirdėtas. Viršelis – panašus į žurnalo. Įvairūs užrašai priminė prekę, kurią prekybininkas tau žūtbūt nori įkišti. Įprastai, tokiu atveju, stengiuosi visų tų užrašų neskaityti, kad nesusigadinčiau būsimo skaitymo malonumo. O dabar apie tai pagalvojęs, ir pats nebežinau pagal ką tuomet renkuosi tokias knygas kaip ši. Matyt, dažnai prie to prisideda nuojauta. Likimo pirštas. Gal dar goodreads.com įvertinimas (paskutiniu metu jis padeda renkantis knygas panašiai kaip imdb.com įvertinimas – renkantis kino filmus).

Vis tik, nepaisant viso ko, o labiausiai – nežinomybės, ši knyga atsidūrė mano rankose. Paėmiau ją atsargiai ir su tam tikru įtarumu, nes puikiai žinojau, kuo tai gali baigtis. Tačiau šį kartą buvau linkęs surizikuoti.

„Ir visą tą laiką fone girdėjosi kitas, gerokai ramesnis garsas. Keistas nežmoniškas šnypštimas. Man prireikė laiko suvokti, iš kur tas garsas sklinda. Tai buvo žudikas.“

Knygos siužetas nėra kažkuo ypatingas ir apie jį atskirai kalbėti tikrai nebūtina. Serijinis žudikas, detektyvas ir t.t. Dviračio čia niekas neišradinėja ir todėl šioje knygoje, kaip ir kitose panašaus stiliaus, daug svarbiau kaip,  o ne kas. Ir tas “kaip“, šiuo atveju, užkabino gana greitai. O tuomet teliko vienas klausimas – ar išlaikys? Ar sugebės išsaugoti susidomėjimą? Ar nesunaikins jo? Nesudegins su tokia gera pradžia? Ar pavyks?

Pradėjus skaityti tikrai nebuvo ramu, tačiau dabar galiu džiugiai pasakyti, kad pavyko. Kad paneigusi visas prognozes knyga privertė nepaleisti jos iš rankų ir iki pabaigos išlaikė įtampą. O šios tikrai buvo daug ir todėl skaitymas nė kiek neprailgo. Sustoti nesinorėjo. Tik eiti toliau ir toliau, siekiant išgirsti finalinius akordus.

Be kartkartėmis iššokančių gramatinių klaidų, knyga šaudė taikliai. Tiksliai ir ramiai. Netgi, sakyčiau, užtikrintai. Buvau jos taikinys, bet man norėjosi pamatyti daugiau. Norėjosi pamatyti tai, kas stovėjo kitoje taikinio pusėje. Kas buvo man už nugaros.

Taigi, įtampa ir nežinia. O kai sniegas ir šaltis tarp knygos puslapių atitinka sniegą ir šaltį už lango, viskas kur kas įtaigiau.

„Dabar tu karys, – balsas galvoje priminė Čarliui, todėl jis buvo karys.“

Vertėtų atskirai paminėti ir knygos pabaigą, kuri tikrai verta pabaigos vardo ir aukščiausių balų. Jau senokai skaičiau knygą, kuri būtų tokia įdomi. Tai ne tik detektyvas, bet ir iššūkis iš psichologinės perspektyvos. Nuolatinis raginimas rinktis vieną iš dviejų kelių. Nuolatinis mėginimas atspėti, kuris iš jų teisingas. Įtampa, kad gali suklysti. O šalia šios – įtampa, kad gali būti teisus. Žodžiu, skaitymas, neleidžiantis likti abejingu.

Ir nors knygą perskaičiau jau prieš kurį laiką, vis dar pagalvoju apie jos pabaigą. Ji gera. Ji nepaleidžia tavęs. Joje daug ką paliekama nuspręsti pačiam skaitytojui. Tai tikrai vienas iš tų atvejų, kai pabaiga yra fejerverkai. Kai tu grožiesi jais nakties danguje. O paskui jie nutyla. Ir tu dar kurį laiką stovi žiūrėdamas aukštyn. Kažko tikėdamasis. Apie kažką galvodamas. Jausdamas, kad kažkas pasibaigė, bet kažkas ne. Tokia ir ši knyga. Rekomenduoju. Šaltiems žiemos vakarams.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 50/50 Killer
Puslapiai: 384 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2016 m. (originalas – 2007 m.)

(c) veikiantis

 

Jo Nesbø – Pentagrama

Po šiokios tokios pertraukos – ir vėl Jo Nesbo. Šį kartą lietuviškai dar 2006 m. išleista „Pentagrama“. Tuomet ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla, o šiais metais, įkvėpta augančio autoriaus populiarumo Lietuvoje, perleido leidykla Baltos lankos.

Atsivertus knygą mus ir vėl pasitinka Haris Hūlė. Daug kas užmiršta ir tolima, tad labai smagu stebėti kaip autorius, veik nepastebimais potėpiais, nutapo tai, kas svarbu – visą kitose knygose jau išgyventą asmeninį Hario Hūlės paveikslą.

Pagal originalią chronologiją, tarp lietuviškai išleistų serijos knygų, “Pentagrama“ – trečioji iš penkių. Tad nors skaitytojas jau gali žinoti gerokai daugiau iš tolimesnių knygų, skaitant tai visiškai nesijaučia, nes tekstas pagauna, o istorija prikausto kaip ir anksčiau. Viskas veikia ir veikia puikiai. Žadina atmintį ir buvusį skaitymo malonumą. Gal net alkį, kuris kaupėsi bene visą vasarą.

„Visi pažįsta mulkį, pagalvojo Haris. Mulkis nepažįsta nieko.“

Apie narpliojamą istoriją nekalbėsiu, nes tai nėra taip svarbu, kaip įtampa ir įdomumas, traukiantis versti puslapį po puslapio. Tiesa, tik dabar, perskaitęs knygą ir rašydamas šią apžvalgą, atkreipiau dėmesį į tekstą ant knygos nugarėlės ir džiaugiuosi, kad to nepadariau anksčiau, nes ten pateiktas pristatymas atverčia nemažai kortų, kurias skaitant būtų labai smagu atrasti pačiam skaitytojui. Tačiau tokia rinkodara pateisinama, nes tie, kuriems knyga patiks, kitas jau skaitys be didelių įžangų ar abejonių, o tam, kad pritraukti dėmesį, juk reikia nuo kažko pradėti. Atsimenu, prieš imdamas pirmąją Jo Nesbo knygą, taip pat ilgai varčiau ir ne vieną kartą skaičiau tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės.

„Laikrodis virš durų rodė be penkiolikos devynias. Diena vos prasidėjo, o Haris jautėsi išsekęs. Kaip senas mirštantis liūtas, sekantis paskui būrį, kurio dabartiniam vedliui kadaise galėjo mesti iššūkį. Tai nereiškia, kad jis kada nors turėjo ambicijų būti būrio vedliu, bet nuosmukis vis tiek didelis. Dabar jam beliko neišsišokti ir tikėtis, kad kas nors numes kaulą.
Ir kažkas jam numetė kaulą. Stambų kaulą.“

Skaitant susidarė įspūdis, kad “Pentagrama“ – viena tamsiausių ir sunkiausių serijos knygų (iš tų kurias jau teko skaityti), žvelgiant iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji šiek tiek slegianti ir kaustanti. Tačiau tai nėra minusas. Priešingai – puikus atspalvis papildantis pasakojamą istoriją, nes, kaip įprastai, knygoje susiduria dvi siužetinės linijos: detektyvinė ir asmeninė Hario Hūlės. Pastaroji tęsiasi iš knygos į knygą ir kartais atrodo, kad detektyvinė linija nėra pagrindinė, o tik papildanti ir leidžianti asmeninei linijai tinkamai atsiskleisti. Ši knyga – ne išimtis. O puiki abiejų istorijų samplaika, gal net savotiškas bliuzas, susirango į vienį ir tampa puikiu skaitiniu.

Taigi, tiems, kurie jau yra atradę ir mėgsta šį autorių, – knyga patiks, o visi kiti gali tikėtis gero ir nenuobodaus detektyvo. Tiesa, skaitant, rekomenduoju neprarasti koncentracijos ir nepamesti siūlo galo, kuriuo autorius siūlo sekti, nes visas piešinys, kaip ir kitose knygose, susideda iš įvairių detalių ir kurią nors praleidus, gali kilti daugiau klausimų nei atsakymų. O atsakymas, laukiantis pačioje pabaigoje, – kaip visada netikėtas.

Ir baigiant, siūlau atrasti ne tik literatūrinę, bet ir muzikinę Jo Nesbo pusę, nes jis – Norvegijoje taip pat ir itin populiarus dainininkas/muzikantas.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Marekors
Puslapiai: 428 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2003 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Jo Nesbø – Nemezidė

Visų pirma, šiek tiek apsigavau praėjusioje apžvalgoje, manydamas, kad leidykla „Baltos lankos“ Jo Nesbø knygas apie Harį Hūlę leidžia pagal originalų eiliškumą. Kadangi taip nėra, taisau padėtį ir pateikiu pilną šios serijos knygų sąrašą pagal jų išleidimo datas (pavadinimai – anglų kalba). Šalia – informacija apie lietuviškai išverstas knygas:

• The Bat (1997)
• Cockroaches (1998)
• The Redbreast (2000) ———- Raudongurklė (Baltos lankos, 2013)
• Nemesis (2002) ———- Nemezidė (Baltos lankos, 2014)
• The Devil’s Star (2003) ———- Pentagrama (Rašytojų sąjungos leidykla, 2006)
• The Redeemer (2005) ———- Gelbėtojas (Baltos lankos, 2012)
• The Snowman (2007) ———- Sniego senis (Baltos lankos, 2013)
• The Leopard (2009)
• Phantom (2011)
• Police (2013)

Kol kas neišverstos pirmos ir paskutinės šios serijos knygos. Verta pastebėti, kad lietuviškai pirmoji išleista dar 2006 metais Rašytojų sąjungos leidyklos. Gerai paieškojus tikriausiai rastume ją kur nors antrinėje knygų rinkoje. Tad, esant palankiai situacijai, atkreipkite dėmesį ir nepraleiskite progos papildyti turimą šios serijos knygų kolekciją. Bet tiek tos istorijos ir eiliškumo – bendram išsilavinimui. Žvelgiant į dabartinį Jo Nesbø knygų populiarumą, įtariu, neilgai truks ir sulauksime kitų šios serijos knygų lietuvių kalba.

O grįžtant prie kol kas šviežiausios knygos („Nemezidė“), kyla natūralus klausimas, ar įmanoma pasakyti ką nors naujo, ko dar nebūčiau sakęs ankstesnėse apžvalgose? Autorius – tas pats, veikėjas – tas pats, Norvegija – ta pati, tematika – taip pat. Tad ieškoti, o tuo labiau atrasti kažką naujo – sunku. Ši knyga puikiai įsipaišo į visą Hario Hūlės knygų seriją. Niekaip nepasiduoda išsprendžiama ir klaidina skaitytoją iki paskutinės akimirkos.

Nors įpusėjus atrodė, kad esminiai įvykiai nulemiami pernelyg didelių ir sunkiai pagrindžiamų atsitiktinumų. Tačiau kuo arčiau buvo pabaiga, tuo labiau atsitiktinumai artėjo vienas prie kito, kol galiausiai susijungė į vieną didelį paveikslą. O kai jau maniau, kad viskas baigta ir jau tikrai žinau, kas yra kas, autorius paėmė ir dar kartą sumaišė visas kortas. Tai ir yra esminis Jo Nesbø bruožas – priversti skaitytoją patikėti savo įžvalgumu, o po to nuoširdžiai iš to pasijuokti parodant, kad jis su juo tik žaidžia ir kad viskas iš tikrųjų yra visiškai kitaip.

Rašyti apie siužetą ir išryškinti keletą esminių punktų nelengva, kai knygoje jų – visa galybė. Čia – įtempiančių, o čia – atleidžiančių ir suraizgančių siužeto vingius. Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas prasideda banko apiplėšimu per kurį nužudoma kasininkė, o baigiasi tuo, kad pats Haris Hūlė tampa pagrindiniu įtariamuoju kitoje byloje. Kas vyksta tarp pirmojo ir antrojo dėmens ir kur nuveda šių dviejų dėmenų suma, sužinokite perskaitę knygą. O ji išties prikausto, verčia eiti į priekį ir kąsnis po kąsnio sotintis tekstu, vizualiai iškylančiu sąmonės veidrodžiuose. O daugiau? Viskas taip pat gerai kaip ir anksčiau.

„Meleris žvilgtelėjo į Harį. Alkoholikas. Triukšmadarys. Nepakenčiamas ir arogantiškas užsispyrėlis. Ir vis dėlto – kartu su Valeriu – geriausias tyrėjas.“

Jo Nesbø knygos – kaip geras serialas. Viena knyga – vienas sezonas. Šiam peržiūrėti/perskaityti neskubant reikia savaitės. Galbūt daugiau. Tačiau tą savaitę, tais skaitymo atokvėpiais, gyveni nepataisomu skaitymo malonumu ir į pasaulį žvelgi pro visai kitas akis.

Rekomenduoju visiems, kuriems patiko kitos šios serijos knygos. O aš džiaugiuosi, kad atradau šį autorių ir galiu mėgautis tekstu bei įtampa, kuri neprivalo tilpti po vienais, dvejais ar trejais viršeliais. Tokia ta Norvegijos ir Jo Nesbø magija.

Skanaus!

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Sorgenfri
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2002 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Jo Nesbø – Sniego Senis

Praleidęs antrąją lietuviškai išleistą šios serijos knygą „Gelbėtojas“, griebiausi trečiosios – „Sniego senis“. Turiu pripažinti, užteko vienos knygos, kad Jo Nesbø priverstų iš naujo pajusti kažkada pamirštą (o gal – iki galo ir neatrastą) artumą detektyvo žanrui.

Kaip ir pirmąją, šią knygą perskaičiau labai greitai. Kitaip ir neišeitų, nes tokias norisi skaityti kuo greičiau, imti ir praryti vienu kąsniu, viską sužinoti iš karto nepaliekant ore kabančių atsakymų į pusbalsiu užduotus klausimus.

„Tuoj iškris pirmas sniegas. Ir tada jis vėl pasirodys. Sniego senis. O kai sniegas nutirps, vėl kažką pasiims su savimi. Tu paklausi savęs: kas nulipdė sniego senį? Kas lipdo sniego senius? Kas pagimdė The Murri?“ Nes Sniego Senis ir pats to nežino.“

Taigi, detektyvo Hario Hūlės istorija tęsiasi. Šį kartą jam tenka susidurti su žudiku, kuris nusikaltimo vietose palieka nulipdytus sniego senius. Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Nes įvykių, užuominų, sąsajų ir netikėtumų spiralė įtraukia kur kas daugiau negu keletą galimų baigties scenarijų. Skaityti lengva, paprasta ir, svarbiausia, norisi. Tekstas vizualus, aiškus ir gyvas. Ir netgi kabliukas, apie kurį užsiminiau praėjusioje apžvalgoje (kad labai daug veikėjų, vardų, pavardžių ir jų sąryšių) čia yra puikiai išspręstas ir nekelia jokio nepatogumo.

Ypatingai smagu tai, kad visos serijos knygos turi bendrą pamatą, t.y. laiko juostoje besitęsiančią detektyvo Hario Hūlės gyvenimo istoriją. Tačiau ji ganėtinai lanksti ir tikrai nėra taip, kad neperskaičius ankstesnės knygos (pvz. mano atvejis), negalėtum tinkamai įsijausti į sekančią. Visos nuotaikos, istoriniai vingiai ir kitos esminės detalės ar siužeto posūkiai gražiai išrišami ir įvedami į bendrą kontekstą. Beje, tai nedaroma taip atvirai, kad būtų atskleistas neskaitytos knygos siužetas ir nebesinorėtų jos atsiversti. Herojus visuomet išlieka pirmoje vietoje ir jo gyvenimas traukia net nutuokiant, kur link jis nuves, todėl nieko keisto, kad perskaičius šią knygą, norisi perskaityti ir ankstesniąją.

„Harį užliejo adrenalino antplūdis: drebulys, kuris visada sukrėsdavo, pajutus pirmuosius nusikaltėlio pėdsakus. O po adrenalino bangos apimdavo Didysis Apsėdimas. Jis reiškė viską: įsimylėjimą ir svaigulį, aklumą ir aiškiaregystę, prasmę ir beprotybę. Bendradarbiai retkarčiais užsimindavo apie įtampą, bet tai buvo kažkas kito, kažkas daugiau. Jis niekada niekam neprasitarė apie Apsėdimą ir nebandė jo analizuoti. Niekada nedrįso. Žinojo tik tiek, kad šis jam padeda, gena pirmyn, pila kuro dirbant paskirtą darbą. Daugiau žinoti nenorėjo. Tikrai ne.“

Emocijos ir smalsumas yra pagrindinis šios knygos (ir turbūt daugelio šio žanro knygų) variklis. Jis neapleidžia. Veda tave klystkeliais, kol vienas po kito pradeda vertis vaizdai. Atsiveria, užsiveria. Atsiveria, užsiveria. Sąsajos atsiranda ir išnyksta. Įtariamieji tampa liudininkais, o liudininkai – įtariamaisiais. Mėginti nuspėti tokio romano pabaigą – vienas malonumas. Kitas malonumas – stebėti kaip tie spėjimai bliūkšta ir intriga puslapis po puslapio atgyja.

Tai – puikus detektyvas. Keletą kartų pajutęs, kad artėjama prie aklavietės ir netrukus turėtų įvykti lūžis, mėginau įsivaizduoti, ką pats sugalvočiau autoriaus vietoje. Kokiu keliu pasukčiau. Kaip pratęsčiau įtampą ir išlaikyčiau susidomėjimą. Deja, galva būdavo tuščia ir nepajėgi sukurti kažką tokio, kas išlaikyti ankstesnį tempą ir norą versti vieną puslapį po kito. Skaitydamas tokią knygą pasiduodi ir supranti, kad daug geriau mėgautis literatūra negu mėginti su ja kovoti.

Vertimas taip pat nekliūna, o tai reiškia – geras ir tikslus. Visai kaip teisėjas krepšinio varžybose.

„Hariui niekada nepavyko išties pasidžiaugti, kad jo tiriamos bylos vieną dieną staiga išaiškinamos, išsprendžiamos ir baigiamos. Tol, kol byla būdavo tiriama, jis turėdavo siekį, bet kai tik jį įgyvendindavo, tiesiog susivokdavo, kad dar nepasiekė savo kelionės tikslo. Arba kad tas tikslas neatrodo taip, kaip jis tikėjosi. Arba kad tikslas pasikeitė. Kaip ir jis pats arba velniai žino kas. Reikalas buvo tas, kad jį apnikdavo tuštuma, kad pergalės skonis nebuvo toks, kaip pažadėta, kad nusikaltėlio sulaikymą visada lydėdavo klausimas: „Ir kas iš to?““.

Mano lentynoje jau guli ir naujausia lietuviškai išversta šios serijos knyga „Nemezidė“, tad trumpas atokvėpis – ir tęsiu tai ką su malonumu pradėjau. Tai, kas priminė, jog knygos – tai ne vien gražus žaidimas žodžių paveikslėliais. Tai – dar ir mįslė, ieškojimo ir, žinoma, atradimo malonumas.

Rekomenduoju visiems smalsiems ir besidomintiems. Tiesa, “Sniego senyje“ kitaip nei “Raudongurklėje“, gerokai daugiau erotikos prieskonių, tad nedovanokite jos mažiems vaikams. Dovanokite ūgtelėjusiems.

Skanaus!

 

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Snømannen
Puslapiai: 471 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2013 m. (originalas – 2007 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis