Alice Walker – Purpuro spalva

Viršelis gali nuteikti dvejopai, tačiau knyga nėra purpurinė nei rožinė. Ji tamsi ir ją nelengva skaityti. Visų pirma, tiesiogine šių žodžių prasme, nes didžiąją knygos dalį sudaro laiškai, parašyti veikėjos, kuri nemoka taisyklingai rašyti. Todėl žodžiai klaidingi, kliūvantys, griūnantys. Ir vis tik – ji stengiasi, rašo, liudija savo gyvenimą. Tas nelengvas skaitymas yra įžanga į viso ko prasmingumą. Skaitytojas priverčiamas dirbti ir tai suteikia visai kitą atspalvį suvokiant rašančiąją, t.y. veikėją, kuri turėjo dirbti dvigubai, trigubai, šimtą kartų sunkiau, kad parašytų šiuos laiškus, paverstų savo mintis dienoraščiu. Tai suvokus, skaitymas atsiveria visai kitomis prasmėmis, net nepajunti kaip teksto svoris persikelia ir ant paties aprašomo gyvenimo, susitapatina su juo.

Knygoje rašomi laiškai adresuoti Dievui ir sesei, todėl abiem atvejais atviri ir nieko neslepiantys. Juose – XX a. pradžia, JAV ir juodaodžiai, vargstantys pagrindinės veikėjos suvokimo ribose (tuo pačiu autorė puikiai perteikia to suvokimo ribotumą).

Šis liudijimas veiksmingas, paliečiantis, veikiantis tarsi užkalbėjimas. Netaisyklingi žodžiai malasi į murmesį, kol virsta malda. O perskaičius knygą – ateina išrišimas. Supranti, kad visi čia nešasi po sunkų ir didelį mazgą ir kiekvienas iš jų visą savo gyvenimą stengiasi tą mazgą išrišti (tiek sąmoningai, tiek nebūtinai).

Tai knyga apie tikėjimą, kuris praplečia realybę ir tuo pačiu jos ribotumą – seksualinį, dievoieškos, moterų, juodaodžių. Čia daugybė tradicijų, kurios kausto ir įpareigoja. Daugybė neteisybės, kuri niekur neveda, tik murkdo tamsiame vandenyje, kol galiausiai nuskandina.

„Vistek sako jis juk žinai kaip būna. Klausi saves vieno dalyko bet išeina penkiolika. Pradedu svarstyt kam mum reike meiles. Kodiel mes kenčem. Kodiel mes juodi. Kodiel mes vyrai ir moteris. Iškur ištikrūjų atsiranda vaikai. Ilgai ne trukus suprantu kad beveik ne ko ne išmanau. Ir kad jegu paklausi saves kodiel tu juodas ar vyras ar moteris ar krūmas tai visiškai ne ko ne reiške jegu ne paklausi kodiel esi, taškas.

Tai kamanai? Klausiu. Manau mes čia kad svarstytume. Svarstytume. Klausnietume. Osvarstydami apie didelius dalikus ir klausniedami ape didelius dalikus išmokstam mažų beveik ne tyčia. Bet ne kada ape didelius dalikus ne sužinai daugiau negu išpradžių. Kodaugiau svarstau sako tolabiau myliu.“

Aš pats antrą kartą tokios knygos neskaityčiau, tačiau literatūros gurmanams tikrai rekomenduoju – parašyta 1982 metais, bet ir dabar ryškiai išsiskiria iš bendro srauto. Tai kažkas savito, kažkas skausmingo ir nešančio gilesnį pajautimą. Naivumas sumišęs su neviltimi, nežinojimas sumišęs su kalte, nemokėjimas sumišęs su tradicija. Purpuras sumišęs su purpuru, tarsi įrodymas, kad esame atsakingi vieni už kitus. Tuomet, dabar, visados.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Color Purple
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 288 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2023 m.

(c) veikiantis

Karl Ove Knausgård – Mano kova. Šokis tamsoje

Knyga kaip gaivus vėjas, kuris paima tave, išplėšia iš ramybės užutėkio ir nusineša su savimi. Bet nepasakyčiau, kad į kažkokią viliojančią ir traukiančią šalį. Priešingai, į atšiaurų ir tolimą Norvegijos užkampį, į aštuoniolikmečio Karlo Uvės galvą, į sielos randus, kurie niekaip nepaleidžia, seka iš paskos, tyko tarsi šunys, laukia tavo silpnumo akimirkos.

Knausgardas turi tą pasakojimo dovaną, kuri būtį sukabina su buitimi ir nuaudžia tvirtą, netgi neįveikiamą tinklą. Ši knyga tęsia knygų serijos ciklą (Mirtis šeimoje; Mylintis žmogus; Vaikystės sala), nuotaiką, puikiai įsilieja į bendrą tėkmę ir leidžia patirti tikrą skaitymo malonumą. Skaitau ir neriu kiekvieną kartą į tą patį baseiną. Skaitau, kol užsimanau miego, o kitą dieną nepamenu, kur ir kodėl baigiau, skaitau iš naujo, skaitau nesižvalgydamas atgal, skaitau, skaitau, skaitau. Galiausiai susigyvenu su knyga ir leidžiu jai nešti mane pasroviui, nes suprantu, kad tai gyvenimas, kurio viso nesugaudysi, kad ir kaip bemėgintum, jis byra tarp pirštų ir niekada nebus pilnai tavo. Tu gali jį sugriebti, bet dienos pabaigoje iš jo bus likęs tik prisiminimas, kuris keis savo formas, mainysis, žavės, bet tik tol, kol žiūrėsi į jį, kol glostysi, kol maitinsi iš rankos.

„Knygos apie jaunus vyrus, nepritampančius visuomenėje, trokštančius iš gyvenimo daugiau nei rutinos, daugiau nei šeimos, trumpai tariant, apie jaunus vyrus, niekinančius miesčioniškumą ir ieškančius laisvės. Jie keliauja, prisigeria iki žemės graibymo, skaito ir svajoja apie didžiąją meilę ar didįjį romaną.

Visko, ko troško jie, troškau ir aš.

Jų svajonės buvo ir mano svajonės.“

Tai tekstas turintis savo aurą, tačiau be rimto pamušalo jis greitai nusibostų ir tikrai nemagėtų į rankas imti ketvirtos serijos knygos. Tačiau maga. Vadinasi, pamušalas yra, o jį apglėbianti aura tokia universali ir tokia pamatinė, kad sutapatina skaitytoją su personažu, su rašytoju, net jeigu geografijoje esame nutolę per daugybę atstumų. Tie atstumai subliūkšta, kai kalba pasisuka apie paprastus, tačiau visų patiriamus dalykus. Jie įsikerta taip giliai, kad skaitant verčia tave galvoti jau nebe apie Karlo Uvės, o apie savo paties gyvenimą. Lyginti jį su aprašomu. Sverti. Arba tiesiog prisiminti, ką tu darei, kai tau buvo aštuoniolika ir visas pasaulis buvo po tavo kojomis.

„O aš į merginas žiūrėjau kaip į neprieinamas būtybes, tarsi angelus, man jos patiko viskuo – nuo išsišovusių gyslelių ant riešų iki ausų linkių, o jei po marškinėliais pamatydavau krūtį arba po vasarine suknele nuogą šlaunį, atrodė, išsyk ištirpsiu, viskas aplink pradėdavo suktis, o kilęs didžiulis geidulys, lengvas kaip šviesa, kaip oras, įtikindavo mane, kad viskas įmanoma – ne tik šiuo klausimu, bet apskritai, ne tik dabar, bet visados ateityje.“

Tuo ir graži ši serija, tuo ir stipri. Ji turi stuburą ir tas stuburas yra gyvas, o ne išgalvotas. Ir tas stuburas – šiek tiek mano, šiek tiek tavo, šiek tiek mūsų visų. To “šiek tiek“ ir pakanka, kad džiaugtumeisi tokia literatūra, kad priimtum ją, saugotum, kruopščiai klijuotum suplyšusius puslapius ir jau iš anksto žinotum, kad tokią knygą privalu pasilikti savo bibliotekoje. Nes norėsi tai išgyventi. Vėl ir vėl. Kažką, ką jau esi išgyvenęs, bet iš lėto pamiršęs.

O temos šioje dalyje, kaip ir kitose, iš esmės tos pačios (bet kitaip juk ir negalėtų būti). Tai tėvas, kuris vis dar pusiau realus, bet pusiau jau tik šešėlis, gyvenantis per Karlą Uvę, pasmerktą neštis jį su savimi visą gyvenimą. Tai tamsa, išvirstanti alkoholiu ir amžinu svaiguliu. Tai metas, kai norisi ištriumfuoti ir išrėkti savo laisvę, savo paauglystės hormonų audras. Tai mokytojo darbas, tolimame Norvegijos užkampyje, kur viešpatauja tamsa ir vienatvė. Net jeigu esi nuolat supamas žmonių, vienatvė čia tokia didelė, kad niekas nesugeba jos įveikti. Tai knyga apie šokį tamsoje, apie svaigulį, kūnus, jaunystę. Apie tekstą kaip ginklą, apie tikėjimą, kad viskas yra kova ir ji niekada nesibaigia. Jaunatviškas maksimalizmas ir intraverto apatija bloškiasi vienas į kitą ir skaitydamas tu patiri visą spektrą jausmų. Jie stimuliuoja tavo atmintį, jie tau sako, ir pats toks buvai, tik kitur ir kitaip. Bet buvai. O gal dar esi? O gal ir vėl norėtum būti? Bet tuo pačiu jie primena, kad jau per vėlu ten sugrįžti. Traukinys nuvažiavo, luktelėk kito. O kol lauki, imk ir skaityk.

Rekomenduoju visą seriją ir jau laukiu kitos knygos. O ji tikrai pasirodys. Anksčiau ar vėliau. Visai kaip gyvenimas. Kaip meilė. Kaip baimės, kurias įveiki tą pačią akimirką, kai nustoji apie jas galvoti.

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Min Kamp. Fjerde bok
Vertėja/Vertėjas: Justė Nepaitė
Puslapiai: 464 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Naomi Alderman – Galybė

Visa prasideda iš lėto, tarsi bristum į vandenį – vietomis jis šiltas, vietomis – vėsus. Tu brendi žinodamas, kad nuo tavęs tas vanduo nepriklauso, brendi ir tikiesi, kad apsiprasi, kad netrukus jau galėsi panerti. Tačiau kol kas vis dar bijai, vis dar kažko lauki. Nežinomybė traukia, bet tuo pačiu verčia į ją žvelgti atsargiai, verčia saugotis, nes vanduo – ne tavo stichija. Norėdamas jį suprasti, turėsi prie jo prisitaikyti, o tam prireiks laiko. Tokia ir knygos pradžia – su dideliu pažadu, kad jūra plati ir gili, ir niekas kitas tau neparodys kiek joje pavojų, o kiek galimybių, viską turėsi išsiaiškinti ir atrasti pats.

„Prieš pat užmigdama Margo prisimena sparnuotas skruzdėles: kaip vos vieną dieną kas vasarą jos imdavo spiestis namelyje prie ežero, storai nuguldavo žemę, aplipdavo lentutėmis apkaltą pastatą, vibruodavo ant medžių kamienų; ore skruzdžių būdavo tiek, kad galėdavai jų įkvėpti. Jos gyvena po žeme, tos skruzdėlės, visus metus, visiškai vienos. Užauga iš kiaušinėlių, ką jos ten ėda – dulkes ir sėklas, kažką tokio, – ir laukia, laukia. O vieną dieną, kai temperatūra laikosi tinkama kaip tik reikiamą laiką, kai drėgmė lygiai tokia… jos visos vienu metu pakyla į orą. Ir ieško viena kitos. Tokių minčių Margo negalėdavo išsakyti niekam kitam. Visi būtų manę, kad ji išprotėjo nuo streso; Dievas mato, ir taip daug kas tyko ją pakeisti. Bet ji guli lovoje, visą dieną skaičiusi ataskaitas apie apdegintus vaikus, vaikus, purtomus traukulių, apie merginų gaujų kautynes ir tai, kaip jos suimamos, norint apsaugoti jas pačias, ir galvoja: kodėl dabar? Kodėl būtent dabar? Ir jai į galvą vis lenda tos skruzdėlės, kantriai tūnančios, laukiančios pavasario.“

Šios knygos stiprybė – jos tema, kuri tarsi didelis ir aprūdijęs vinis, ištrauktas iš kolektyvinės pasąmonės ir paguldytas prieš mūsų akis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad tas vinis pats iš savęs nieko nekuria, kad nėra jo kur įkalti ar įbesti ir jis čia – tik vienas iš eksponatų. Jeigu nori, gali jį paliesti, pasukioti, pauostyti, tačiau negali jo niekur išsinešti, jis turi likti čia ir liudyti savo istoriją, nes kitaip taps tik dar vienu niekuo neišsiskiriančiu aprūdijusiu vinimi.

Idėja tarsi gerai pakrauta baterija veda į priekį ir yra it pažadas, kad už kampo tavęs gali laukti šis tas daugiau nei statiškas būvis, kažkas dinamiško ir sunkiai nuspėjamo. Tarsi elektros iškrova. Net jeigu iš vieno delno į kitą. Net jeigu iš visų delnų kartu sudėjus. Vienodai neapčiuopiama ir todėl neapibrėžiamai didinga, lyg virš minios galvų pakibusi beformė galybė.

Tai knyga, kurią reikia skaityti daug nesigilinant, tarsi foną. Nekreipiant didelio dėmesio į trikdžius, tiesiog mėginant įsiklausyti į tą traškantį diktoriaus balsą eteryje. Tas balsas, išnyrantis iš triukšmo debesies, verčia itin susikaupti, pagauti kiekvieną jo natą ir taip, koncentruojantis į esmę, nepastebėti trūkumų, kurie kitu atveju pažirtų tiesiai į akis, nudegintų blakstienas ir priverstų tankiai mirkčioti.

Gaila, tačiau šioje apokaliptinėje ir fantastinėje knygoje didelės intrigos neradau, vien smalsumą, kuris masino sužinoti kuo viskas baigsis. Tačiau, kai viskas pastatoma tik ant jo, dažniausiai knygos taip ir neišsprogsta, o iš lėto išsikvepia ir subliūkšta, niekuo nenustebindamos ir tik pratęsdamos savo pačių agoniją. O tada supranti, kad užvertus knygą niekas nepasikeitė, vinis ir toliau rūdys, rūdys ir toliau byrės po stalu ir nebus kas juos sušluoja. Ar tokia ir šios knygos pabaiga – perskaitysite ir sužinosite patys.

Nebijokite, palieskite vandenį, sužinokite, ar juo tekanti elektros srovė pakankamai galinga, kad sutrupintų jūsų smegenis, ar vos juntama, tarsi nežymus ir kiek erzinantis dilgčiojimas paduose.

 

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Power
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Madeline Miller – Kirkė

Ši knyga yra kažkas tokio. Kažkas, ką aprašyti ar net pradėti aprašinėti, iš karto pritrūksta žodžių. Visas tekstas, po juo besislepiantis veiksmas, o tuo pačiu ir visa dvasia yra šiek tiek aukščiau mūsų, todėl natūraliai – labiau dieviška nei žmogiška. Kažkas iš kito pasaulio. Iš to, kuriame susitinka, susigrumia, įsimyli, išsižudo, stoja vienas prieš kitą ir t.t. titanai, dievai, mirtingieji ir pabaisos. Pasaulio apie kurį mes vis dar girdime iš aplink mus sklandančių vardų, prietarų, patarlių. Pasaulio, kuris, kaip paaiškėja, tūno mūsų galvose vos už kelių vingių, o tai reiškia, daug arčiau negu galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pradėjus skaityti nereikia daug, kad pajustum kaip tekstas išmeta tave už įprastų ribų, be didelių emocijų perlaužia ir vienu lengvu judesiu visą buitį bei paikus, atrodytų, per amžius nekintančius dėsnius paverčiantis niekiniais. Pasaulis į kurį įžengi atsivertęs knygą priklauso dievams ir titanams. Ir su kiekvienu puslapiu suprantu kaip labai jo buvau pasiilgęs. Net jeigu to ir visai nežinojau.

Siužeto ašis – deivė Kirkė, priklausanti titanų giminei. Apie ją ir sukasi visas veiksmas, dievų bei mirtingųjų šokis. Visi jie vienaip ar kitaip yra susiuvami su Kirkės istorija. Visa mitologija tarsi traukiama nežemiško magneto priartėja prie Ajajos salos į kurią ištremiama Kirkė ir kurioje laikas praranda savo prasmę. Šimtai ar net tūkstančiai metų. Dievai nežino laiko ir jo neskaičiuoja. Rašau ir matau, kad žodžiai niekaip neišsitenka aprašyti šią knygą, nes čia reikia ne aprašinėti, o nerti į ją stačia galva nebijant nusilaužti kaklo, nes skaitydamas anksčiau ar vėliau pasijusi ir pats šiek tiek nemirtingas.

„Kai gimiau, žodis, nusakantis tai, kas esu, dar neegzistavo. Mane vadino nimfa, manydami, kad aš tokia pati, kaip mano motina, tetos ir tūkstančiai pusseserių. Mūsų, žemiausių iš žemiausių deivių, magiškosios galios buvo tokios kuklios, kad vargiai laidavo amžiną gyvenimą. Mes kalbėjomės su žuvimis, puoselėjome gėles, iš debesų mokėjom ištraukti lietų, iš jūros – druskos rieškes. Pats žodis, nimfa, apibrėžė mūsų ateities ilgumas ir platumas. Mat mūsų kalba jis reiškia ne šiaip deivę, bet nuotaką.“

Žodžiu, tikrai įspūdinga knyga, todėl labai nudžiugau sužinojęs, kad HBO nusipirko teises pagal šią knygą statyti mini serialą (8 serijos). Kirkė tikrai to verta, jau dabar matau milžinišką susidomėjimą serialu, o tai reiškia – ir dar kartą knyga, kurią tuomet perskaityti jau tikrai norės visi ir visos. Jie ieškos jos, o tu jau būsi patyręs. Ir gal net kelis kartus. Nes tai pasakojimo šedevras. Vienas iš tų, kuriuos rekomenduoju be sąžinės graužaties.

Dievų ir mirtingųjų sintezė, silpnybės ir stiprybės, besimaišančios tarpusavyje, daug paskirų mitų ir istorijų, daug pabirusių paveikslėlių, vardų, nuotykių ir tragedijų, nusidriekusių per vieną didelį audinį, nuaustą Dedalo staklėmis.

Skaitykite, būtinai skaitykite, kad prisimintumėte, kad atrastumėte iš naujo, kas yra tas tikrasis skaitymo malonumas.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Circe
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 416 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Margaret Atwood – Tarnaitės pasakojimas

Ši knyga namuose gulėjo tikrai labai ilgai. Ir visą tą laiką norėjau ją perskaityti, tačiau į priekį vis užlįsdavo kitos knygos. Vienu metu net buvau pradėjęs žiūrėti pagal šią knygą sukurtą serialą, bet po pirmos ar antros serijos sustojau supratęs, kad pirmiau turiu perskaityti ją pačią. Tačiau vis delsiau ir delsiau. Per tą laiką leidykla baltos lankos net spėjo išleisti pakartotinį knygos leidimą (manasis – 2012 m., o naujasis – 2019 m.), nes senasis tapo itin paklausiu ir jo niekur nebebuvo galima rasti (didžiąja dalimi prie to, matyt, prisidėjo jau minėtas serialas).

Bet kiekvienai knygai ateina jos laikas, taip nutiko ir su šia , kurią pradėjus skaityti iš karto iškilo asociacijos su raudona spalva. Tarsi iš masės pilkų atspalvių išsiskirtų vienas – ryškus, tamsiai raudonas. Ir gal net ne tiek spalva ar atspalvis kiek audinys. Atrodo, storas ir sunkus, slegiantis trapų (bet tuo pačiu – nenuspėjamą) kūną. Toks ir knygos tonas – ir fantastinis, ir fatalinis, pasakojantis apie pasaulį netolimoje ateityje, kur moterys iš esmės reikalingos ir vertinamos tik dėl savo vaisingumo. Būtent jis yra viso ko centras ir apie jį sukasi gyvenimas. Ir nors kai kurie vyrai vis dar turi žmonas, tačiau jų vaidmuo taip pat – tik epizodinis. Nes jeigu žmonos negali susilaukti vaikų, tuomet šiai paskirčiai namuose įkurdinamos tarnaitės. Vienos jų pasakojimas ir pateikiamas knygoje. Svarbu paminėti ir tai, kad ši fantastinė pasaulio kryptis nėra tolima ir veikėjų atmintis vis dar siekia įprastą ir normalų gyvenimą iki perversmo, t.y. tokį, koks jis yra dabar pas mus.

Ši knyga kaip lūžis. Aštri, skaudi, intriguojanti. Skaitant nesinori jos padėti į šoną, norisi plaukti tolyn ir pamatyti kuo viskas baigsis, nes siužetą nuspėti sunku, o visi galimi variantai, kuriuos sugalvoju, natūraliai neprilimpa prie teksto, todėl telieka pasikliauti autorės linija, besąlygiškai ja pasitikėti ir sekti iki paskutiniojo puslapio.

Knyga persiskaito greitai ir nors pabaiga palieka erdvės įvairioms manipuliacijoms bei tęsiniams, šis pasakojimas yra išbaigtas tiek savo nuotaika, tiek spalvomis. Jis ne tik priverčia įsigyventi į siūlomas taisykles, bet ir pagalvoti apie tai, kokių paralelių su aprašomais dalykais galima jau dabar pastebėti mūsų pasaulyje. Taip paliečiamas dar vienas prasminis sluoksnis, dar vienas postūmis ne tik skaityti, bet ir mąstyti apie tai, ką perskaitai.

„Kad ir ką jums pasakodama, aš bent jau tikiu jumis, kad esate tenai, savo tikėjimu suteikiu jums gyvybę. Aš pasakoju jums istoriją ir žadinu jūsų būtį. Aš pasakoju jums, vadinasi, jūs esate.

Todėl pasakosiu toliau. Prisiversiu pasakoti toliau. Artėju prie tos dalies, kuri jums visai nepatiks, nes aš tenai elgsiuosi negražiai, bet pasistengsiu nieko nepraleisti. Pagaliau juk jūs viską perskaitėte, jūs nusipelnėte to, kas liko – liko nedaug, bet ten tiesa.“

Perskaičius šią knygą vienareikšmiškai norisi sugrįžti ir pažiūrėti serialą. Galbūt ten viskas bus kiek kitaip, galbūt bus labiau stimuliuojama vaizdinė, o ne filosofinė ir socialinė pusės, tačiau vienaip ar kitaip sugrįžti norisi, nes pati idėja ir jos pateikimas labai stiprūs. Tokie stiprūs, kad ir pačią knygą, atrodo, skaitytum dar kartą, tarsi dienoraštį, tarsi slaptą žinutę iš ateities, stengdamasis surasti tai, ko nepamatei pirmą kartą. Kažką, kas liko užšifruota tarp eilučių. Kažką daug didesnio. Kažką besislepiantį tarp daikto ir jo atspindžio veidrodyje.

Knygą rekomenduoju visiems, tik nusiteikite, kad ji gali ne tik pradžiuginti, bet ir supykdyti ar šokiruoti, galbūt net norėsis ją atidėti šalin, tačiau tai tereiškia, kad ji perlaužia kasdienybės atspalvius ir savo ryškia raudona spalva išsilieja į mūsų smegenis. Kaip audinys, kaip scenos uždanga, kaip šešėlis, kurio taip lengvai nebenusikratysi.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Handmaid’s Tale
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 332 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2012 m.

(c) veikiantis

Mario Vargas Llosa – Penki kampai

Tai – romanas, kuris prasideda be įžangų. Jis griebia tavo žvilgsnį ir metasi pas dvi lovoje besiglamonėjančias moteris. O šios visai nesistengia nuo tavęs paslėpti savo aistros. Tokios ir turi būti romanų pradžios. Be ilgų išvedžiojimų ir apmąstymų. Pradžios, sviedžiančios visus klausimus tiesiai į veidą. O atsakymai, jau žinai, laukia pakeliui.

Tai jau antroji mano skaitoma M. V. Lloso knyga, tačiau kaip ir pirmoji, šis romanas taip pat pasižymi aiškiai išreikštu siužetu. Čia nėra betikslio vandens maišymo ar smėlio sijojimo, kai tekstas kuriamas tik dėl masės. Šiuo atveju tekstas – tarsi žemėlapis ir kiekviena pastraipa jam reikalinga kaip gatvė, kurią reikia įsidėmėti ir prisiminti, kad žinotum iš kur atėjai ir kur eini. Tuo pačiu šis žemėlapis kuria įspūdį, kad aprašomas siužetas galėtų būti realus. O jeigu galėtų, vadinasi, toks ir yra.

Kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, čia vėl karaliauja Peru. Tik šį kartą siužeto atspirties taškas yra tamsioji Peru pusė. O šios kokteilis plakamas iš jau minėtų dviejų moterų, puolusių į nuodėmę, ir iš jų vyrų, vaikystės draugų, besistengiančių vienas kitam padėti. O taip pat iš virš visų galvų sklandančio teroristų ir valdžios šešėlio, išsikerojusios krizės, laukinio kapitalizmo, pigių antraščių ir gilių povandeninių srovių. Kitaip tariant, tai Pietų Amerika, kurios, po tokios knygos, jau nebegali įsivaizduoti kitaip.

„Atėjau jums pasiūlyti bendradarbiauti ir nieko daugiau. Neieškokite penktos katino kojos, žinodamas, kad jis turi keturias.“

Visos gijos susiveda į penkių kampų aikštę, kurioje kiekvienas iš kampų primena bokso ringo kampus ir kovotojus juose, turinčius savas istorijas. Kiekviena jų individuali, tačiau ringas vienas, todėl anksčiau ar vėliau istorijos persipina ir tampa neatskiriamai susijusios.

Skaityti įdomu, skaitydamas net jauti tą karštį, tuos rusvus veidus, tas dulkes, odinių krėslų kvapą. Viskas lyg ir tikra, tačiau svetima, nes ne iš tavo kraujo, o iš to kito, ir todėl nežinai, net negali nuspėti kuo visa tai baigsis.

Tas kitas pasaulis, kurio atšvaitai žavi tiek pat kiek baugina. Vartai juos tarsi istoriją, kuri tau be jokios abejonės nutiktų, jeigu tik įžengtum pro Limos vartus. Tau, nežinančiam žaidimo taisyklių ir nespėsiančiam jų sužinoti, nes viskas vyksta čia ir dabar, be jokio pasiruošimo ar įžangos. Slapti sandėriai, sąskaitų suvedinėjimai, meilė, aistra, šantažas ir apgavystės, kai nėra vieno atsakymo, kurį pasirinkęs galėtumei jaustis ramiai.

O pabaigoje tekstas, vietoje to, kad nusloptų, įsuka tikrą karuselę, kurioje vienus vaizdus mirgėdami keičia kiti. Ir vietoje geismo pasipila kraujas, o šį netrukus pradeda stingdyti baimė, kurią netrukus nugali drąsa. O gal tik – avantiūrizmas. Vienaip ar kitaip, karuselė svaigina ir tau nesinori iš jos ištrūkti.

Bet tai – tik viena monetos pusė. Tuo tarpu kitoje – tipinis atostogų romanas, kurio karštis atslūgsta vos užvertus knygą ir atsidavus ne kažkur tolumoje, o čia ir dabar mus supančio gyvenimo malonumams.

Bet juk kartais kaip tik to ir reikia. Lengvo ir neįpareigojančio skaitymo besibaigiant dar vienai mūsų gyvenimo vasarai.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Cinco esquinas
Vertėja/Vertėjas: Laura Liubinavičiūtė
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Sofoklis
Metai: 2017 m. (originalas – 2016 m.)

(c) veikiantis

Visa tiesa apie Kęstutį N.

Kiekvieną kartą, kai jau, atrodo, imsiu ir prisėsiu prie šios apžvalgos, kažkas įsiterpia į gyvenimo srautą ir visi planai nuplaukia. O kai sugrįžtu, būnu pamiršęs, ką norėjau parašyti. Tada – skaitau toliau. Netrukus, viskas kartojasi. Kai noriu rašyti, negaliu. Kai galiu, nenoriu, nes neturiu ką.

O dabar? Dabar paprasčiausiai nebenoriu ilgiau tempti.

Turbūt reikėtų iš karto kalbėti apie visas tris knygas. Apie „Gero gyvenimo kronikas“, „Du lagaminus sniego“ ir „Begarsį skambutį“. Apie esė rinkinius, kurie yra tik skirtingos vieno ir to paties akmens briaunos. Kartais tas akmuo – papuošalas, kartais – tik akmenukas bate, tačiau bet kuriuo atveju – sunku likti jam abejingu.

Skaitydamas pastebėjau, kad tas mėtymasis tarp galėjimo-negalėjimo ir norėjimo-nenorėjimo yra sąlygotas skaitymo apimčių. Kęstučio N. tekstus rekomenduotina skaityti nedidelėmis dozėmis. Po vieną-du per vakarą. Po vieną-du vakarus per savaitę. Po vieną-dvi savaites per mėnesį. Ir taip toliau.

Kitu atveju, skonis stiprėja ir ryškėja tol, kol viskas nublunka ir belieka nuogas autoriaus egocentrizmas. O tuomet iš skaitymo belieka mechanika, iš malonumo – susierzinimas. Taigi, norint perprasti ir iš tiesų mėgautis šiais tekstais, nereikia skubėti. Didžiausia bėda ta, kad skubėti norisi. Norisi dar ir dar, ir dar. Panašu į persivalgymą – pradžioje skanu, skaniau, skaniausia, o kai pasijunti pilnas, supranti, kad jau per vėlu. Nes, iš tiesų, tu nesi pilnas, tu – perpildytas. Taip ir su šiais tekstais. Su tuo poetišku kalbėjimu, kuris išsidraiko rūkais ryto nasruose.

Kęstučio N. stiprioji pusė – atmintis.

Silpnoji – sapnai.

Skaitant po daug, nesunku atsirinkti, kas yra kas. Skaitant po truputį – šios dvi sferos supanašėja ir tampa vienodai geros bei įtikinančios.

Nežinau, kodėl man patinka ta atmintis. Gal todėl, kad tai Kaunas. Gal todėl, kad tai gyvenimas, apie kurį įdomu skaityti, bet kurio nesinorėtų gyventi. Gal todėl, kad pasakoma tik tiek, kiek reikia, o nutylėtas vietas leidžiama susikurti pačiam. Gal todėl. O gal ir ne.

Trumpai tariant, tekstai tokie, kokių reikia. Jie plinta ir klesti savo žemėlapiuose. Jie nutrina ribas ir leidžia jas pamiršti. Tai vazos ir stalo įrankiai minkštuose įpakavimuose.

Tai autorius, kalbantis sau apie save. O skaitytojas čia tik todėl, kad taip susiklostė. Kad poliai sutapo. Kad tai – dar ir tikra literatūra.

Knygas rekomenduoju. Tačiau neskubėkite. Skaitykite jas kaip užkandį, o ne kaip pagrindinį patiekalą. Kitaip neįstengsite sustoti ir persivalgysite. Ir pasijusite dideli. Ir pasijusite sunkūs. Ir susierzinsite. Ir suprasite, kad tai – tik žaidimas gražiais paviršiais. Ir paklausite savęs, kodėl.

Bet tai bus toli gražu nuo visos tiesos apie Kęstutį N.

Algimantas Čekuolis – Faktai ir Šypsenos

Šią knygą gavau dovanų. Taip pat ir pats esu pirkęs A. Čekuolio knygą kaip dovaną. Žodžiu, knyga turi savo nišą, kurioje puikiai jaučiasi. Tačiau kol ji neatsidūrė mano lentynoje, tol apie joje esančius tekstus žinojau tik tiek, kiek visuomenė žino apie A. Čekuolį. Vardas kalbėjo už knygą. Tačiau tam, kad ją atsiversčiau reikėjo daugiau negu tik žinoti. Reikėjo ją turėti.

Galiausiai, ji pateko į mano rankas. Ir ką? Skaityti smagu ir gera. Tai – trumpi žurnalistiniai tekstai. Priešingai nei prieš tai apžvelgtos knygos, paruošti pagal tinkamą receptą, tinkamo žmogaus. Darna iš karto jaučiasi.

Tekstai apglėbia visą pluoštą temų – nuo Žalgirio mūšio iki moterų ir vyrų vietos visuomenėje, nuo užsienio šalių kultūrų iki bendros pasaulio perspektyvos. O šalia visos šios mišrainės – dar ir paties autoriaus prisiminimai iš tų laikų, kai dirbo gidu.

Skaityti tikrai įdomu. Dar įdomiau, žinant, kad aprašomi daiktai, reiškiniai ir įvykiai – tikri ir apčiuopiami, o ne tik vaizduotės vaisius. Tad skaitydamas ne tik patiri skaitymo malonumą, bet ir sužinai kažką naudingo apie tave supantį, supusį ir supsiantį pasaulį. O tai – tikrai vertinga, nes daugelis knygoje minimų dalykų aprašyti itin aiškiai ir suprantamai, ir kitur jų tokių nerasi. Tad tai ne tik patiekalas pasisotinti, bet ir žingeidumui patenkinti. Žodžiu, visai kaip skelbia knygos pavadinimas – faktai ir šypsenos.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir net prabangūs kostiumai turi siūles. O pro siūles visada kas nors šviečia. Tad susipažinus su autoriumi, antrojoje knygos pusėje ir man pradėjo šviesti. Ganėtinai keisti dalykai. O ypatingai temose, kur autorius kalba apie moteris.

„Biologija lemia, kad moterys, jausdamos neprasimušiančios vyrų dominuojamoje visuomenėje, pasirenka menkai mokamus darbus vaikų darželiuose, mokyklose ar prie ligonių lovų.“

Citata, žinoma, iš konteksto ir galėtų atrodyti – kas čia tokio, tačiau pro skyles šviečia. Ir kai autorius nusigręžia nuo savo politologinių temų ir imasi vyrų ir moterų, galima pastebėti, jog moterys nejučiomis stumiamos į antrąjį planą. Tai mažų mažiausiai keista, nes savo tekstuose A. Čekuolis dažniausiai stengiasi laikytis vidurio ir daugiau apžvelgti nei teigti, tačiau moterų klausimu, puslapis po puslapio, pradeda ryškėti tam tikras vienpusiškumas. Ir nors tekstas keičia tekstą, o skaitytojui lyg ir pačiam paliekama spręsti kurioje jis pusėje, nesunku pamatyti į kur linksta pats autorius.

„Sunkiausiai naujienas priima vyresni žmonės, moterys ir tie, kas ne tokie išprusę ir mažiau apsiskaitę.“

Po tokio sakinio, moters vietoje, knygą tikriausiai užversčiau ir nebeskaityčiau. Bet vėlgi, gali būti, kad tai – tik sakinys iš konteksto ir nieko čia tokio. Kitaip tariant, moksliniais tyrimais pagrįsta. Bet ar tikrai nieko tokio? O ypač, turint omeny, kad knygos pabaigoje aprašydamas savo nuotykius iš kelionių, kuriose dirbo gidu, autorius rašo apie kolektyvą, kurį sudarė „beveik vienos moterys, perkopusios keturiasdešimt ir gerokai daugiau, visos gražiai apvalios balsingos“. Ne vienoje vietoje jos įvardinamos kaip „bobikės“ arba „ponios bobikės“. Nežinau kaip kitiems, bet man visa tai – siūlės. Ir pro jas tikrai šviečia.

Kitas akcentas, kurį pastebėjau, yra tai, kad kalbėdamas apie įvairiausias šalis ir įvykius, autorius dažnai praleidžia Lietuvą, o tiksliau – retai ją teprisimena. O juk prie daugelio temų tikrai būtų galima pasakyti daugiau negu tik tokius sakinius:

„Būti drąsiu piliečiu daug svarbiau, negu atrodo. Visi Lietuvoje esame sugniuždyti okupacijos, kvailos ekonomikos, kuri buvo apversta aukštyn kojomis. Jaunoji karta ne ką geresnė – daugelis paveldėjo vergą širdyje. Kadangi nulenktos galvos sindromas beveik visuotinis, mes jo nepastebime – kaip oro.“

Reziumuojant, knyga įdomi ir, manau, naudinga, tačiau kitos autoriaus knygos pirkti nesinori. Dovanoti taip pat. Nors, jeigu gaučiau dovanų, perskaityčiau. Nes įdomu, ar šviesa sklinda tik pro šio kostiumo, pro šios knygos siūles, ar tai paties autoriaus siluetas skylėtas kaip sūris.

Vertinimas: 7.5 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 272 psl.
Leidykla: Alma littera
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis

Erich Maria Remarque – Juodasis Obeliskas

Norisi pasidžiaugti, kad po truputį prieinu ir prie tų knygų, kurios mano lentynose jau spėjo užsigulėti. Prie tų, kurias atrodytų, reikėjo perskaityti senų seniausiai. Prie tų, kurių pavadinimai ir autorių pavardės jau seniai tapę bendriniais žodžiais.

Juodasis obeliskas – tai Vokietija po pirmojo pasaulinio karo. Tai markės, kurių kursas krenta kiekvieną dieną, o infliacijos mąstai sunkiai suvokiami. Tai paminklus parduodanti firma ir joje dirbantis Ludvigas, pasakojantis savo istoriją. Savo paprastus ir žemiškus nuotykius. Net ne nuotykius, o gyvenimą, besisukantį tarp moterų ir išdavysčių, tarp puotų ir muštynių, tarp karo ir infliacijos, tarp cirko artisčių ir psichiatrijos ligoninėje uždarytų gražuolių, tarp kunigų ir gydytojų, tarp prabangos ir skurdo. Visa tai virsta nuostabiu šokiu aplink juodąjį obeliską – paminklą, kuris toks išskirtinis, kad jo niekam nereikia.

„Nepažįstamasis teisus. Nemoku padoriai groti nei pianinu, nei gyvenimo klaviatūra, niekada to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet melodija nutrūkdavo – bet kas iš tikrųjų moka groti? O net jei ir atsirastų toks, – kokia jam iš to nauda? Ar didžioji tamsa nuo to pasidarys ne tokia juoda, ar klausimai be atsakymo pasidarys nors kiek lengvesni, ar neviltis dėl amžino netobulumo bus ne tokia skaudi, ar tai padės tau kada nors paaiškinti ir suvokti gyvenimą, užsėsti jį kaip klusnų arklį, ar jis visada bus kaip buvęs – tarytum didžiulė burė audroje, nešanti mus pirmyn, bet nutrenkianti į gelmes, vos tik mes pabandome ją sučiupti? Kartais prieš mane atsiveria praraja, kuri, rodosi, eina iki paties žemės centro. Kuo ją užpilsi? Ilgesiu? Neviltimi? Laime? Bet kokia? Nuovargiu? Rezignacija? Mirtimi? Kam aš gyvenu? Taip, kaip aš gyvenu?“

Tokią knygą gera skaityti. Jos žodžiai nepraplaukia vien paviršiumi – sminga giliau. Užgriebia ir antrąjį ar net trečiąjį sluoksnį. Dumblą, kuriame mūsų kasdienybė. Jie kelia jį, kelia ją, verčia mąstyti ar bent jau atkreipti dėmesį.

Čia filosofuojama paprastai ir aiškiai, abejojant pasauliu ir jo dėsniais taip, kaip ir pats kažkada esu abejojęs. Todėl knyga iš karto tampa artima, pripildyta ilgesio, galbūt savotiško gailesčio, kad neperskaičiau jos anksčiau, tuomet, kai tai buvo itin aktualu. Tačiau tuo pačiu ji pilnadžiaugsmo, kad skaitau ją dabar ir kad galiu prisiminti, kai jau yra ką prisiminti.

Ji gyvenimiška, joje mes ir mūsų mintys, kurias pamiršome sugalvoti, kurių dar nesulaukėme, kurios jau iššovė arba dar iššaus kaip ginklas vitrinoje. Ginklas kaip knyga. Knyga kaip ginklas. Norėtųsi sakyti, dabar ir per amžius.

„Aš atsigręžiu. Tikėjimo tarnas ir mokslo tarnas sėdi šviesos spinduliuose. Pasaulis jiems anaiptol nėra nei neaiškus, krūpčiojantis nerimas, nei grumėjimas gelmėse, nei žaibų pliūpsniai ledinėse eterio platybėse – jie yra tikėjimo ir mokslo tarnai, jie turi svambalus ir lotus, svarstykles ir matus, kiekvienas savus, bet tai jų nejaudina, jie pasitiki savimi, jei turi pavadinimus, kuriuos gali priklijuoti viskam lyg etiketes, jie ramiai miega, jie turi tikslą ir to jiems pakanka; ir netgi siaubas, ta juoda uždanga prieš savižudybę, užima atitinkamą vietą jų gyvenime, jis turi pavadinimą ir yra suklasifikuotas, taigi ir nebepavojingas. Mirtį neša tik tai, kas neturi vardo, arba tai, kas savąjį vardą iš vidaus susprogdino.“

Tai graži ir nuosekli istorija. Pasakojimas kaip gyvenimas. Suteikianti progą nelikti vien statistu, bet ir apmąstyti skaitomus žodžius. Priverčianti vidinius ratukus ne vien gražiai švytėti mėgaujantis tekstu, bet dar ir suktis. Tai knyga nesistengiant ką nors nustebinti ar paveikti, tai knyga – pati iš savęs. Tokia kokia ir turėtų būti. Tokia, kokią galima rekomenduoti visiems be jokios nerimo ar sąžinės graužaties.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Der Schwarze Obelisk
Puslapiai: 333 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1986 m. (originalas – 1961 m.)

Rolandas Rastauskas – Kitas pasaulis

Nuo „Privačios teritorijos“ apžvalgos nepraėjo nė keli mėnesiai, o aš jau rankose laikiau „Kitą pasaulį“. Nors gal tik taip atrodė. Juk iš tikrųjų, kitas pasaulis savo rankose laikė mane. Daugiau nei pusė tūkstančio puslapių tvinksėjo po viršeliais plakančia širdimi, nukeliavusia ir grįžusia ten, kur man niekada nepavyks nukeliauti, o tuo labiau – grįžti. Nes tai padaryti gali tik pats autorius. Jo kelionė yra vienintelė ir nepakartojama, nesuklastojama ir neperrašoma, o bet kas, mėginantis tai padaryti, supras – rašalas džiūsta greičiau negu kraujas jį varinėjančio teksto venose. Bet čia jau kalbu nebe aš, tai mano lūpomis veriasi „Kitas pasaulis“.

Ši knyga – tai „Privačios teritorijos“ priešistorė arba, kitaip tariant, poligonas. Tik jame nevyksta bandymai ar repeticijos, jame vyksta mūšiai, pulsuojantys atmintimis, moterimis, draugais ir kitomis visą griaunančiomis (ar bent jau gerokai supurtančiomis) detalėmis. Tai – esė rinktinė, kurioje surinkta tikrai daug (560 psl.). Kita vertus, rašyta taip pat pakankamai ilgai – nuo 1993 iki 2003 m., arba, kitaip tariant, dešimt metų, per kuriuos rašalas virto daugiau negu tekstais apglėbusiais laiką. Dešimt metų, kurių nepavyktų taip paprastai suskaičiuoti ir įsprausti į metų, mėnesių ar dienų kalendorių, nes tai – tik tramplinas, o visa kas vyksta atsispyrus nuo jo – ir yra tas laisvo kritimo, peraugančio į džiazą, stebuklas.

Skaitant tekstus parašytus 1993 m. (o ir vėliau) atrodo, kad RoRa pralenkė laiką. Šie tekstai vs dar yra jėga, gebanti daryti įtaką ir keisti, jie nenubluko ir nenusitrynė. Iš jų neliko tušti raidžių griaučiai ar nelankomos eilučių kapinės. Tai sodas, kuris žydi ir žydi, ir žydi. Ir, kaip atrodo dabar, dar ilgai žydės (gražus ir visai netikėtas sąskambis).

O ši pastraipa, lengvai drumsčia dabartinį literatūros vandenį, netiesiogiai (juk parašyta gerokai anksčiau!) oponuodama tekstams, jau tiesiogiai oponuojantiems pačiam RoRai:

„Kiaurą naktį sapnavau (u)topinius sapnus. Prabudęs pagalvojau: „Joks save gerbiantis rašytojas nedrįsta užrašinėti sapnų. Bet kuris, literatūra paverstas sapnas neišvengiamai taptų košmaru“.“

Skaitant “Kitą pasaulį“, kyla dar vienas klausimas (nors greičiau – pastebėjimas) – arba ši knyga pralenkė laiką, arba (nors čia labiau norisi rašyti “ir“) laiko judėjimas, jo nuolatinė kaita (tėkmė), – tėra iliuzija. Paprasčiausias farsas, paverstas saldžiais nuodais (tokiais kaip „viskas bus gerai“, „viskas dar ateityje“, „juk viskas praeina“) ir pateiktas nusiraminimui.

Kai, tuo tarpu, skaitant, atrodo, kad niekas nepraeina, kad viskas yra „čia ir dabar“ – visada taip buvo ir visada taip bus. O tai supratę, mes arba palūšime, arba išdrįsime keistis. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju bus tikrai nenuobodu.

„Atvirukas iš šeimyninės Atlantidos. Kur papročių seniai nebeatskirti nuo įpročių, bruožų nuo ydų, sadizmo nuo sodininkystės ir budelio nuo aukos. Kur meilė garuote išgaravo, o jos vieton nestojo niekas. Liko tik pilki instinktai. Šeimininko ir tarnaitės, kuri tuoj po savo pono mirties ima šaukti: „Alga! Mano alga!…““

Tai veikia, ir visai nesvarbu, RoRa savo tekstais žadina ar migdo. Abiem atvejais, tai be galo malonu. Abu atvejai – vienodai teisingi.

Skaityti „Kitą pasaulį“, beveik tas pats, kas žiūrėti mėgstamą serialą. Pavyzdžiui „Game of Thrones“. Tu nenori jo žiūrėti po seriją, tu nori iš karto pamatyti visą sezoną, tačiau tuo pačiu, nori, kad tas žiūrėjimas truktų kuo ilgiau, kuo toliau būtų jo pabaiga.

Tikriausiai tik taip galima paaiškinti mano nenorą skaityti R. Rastausko esė, paskleistas žurnalų teritorijose, ir norą skaityti tuos pačius tekstus sugulusius šalia (suprask, į knygą) ir kuriančius vieną siužetą, vieną gyvenimą, vieną sceną vienam žmogui, netelpančiam į jokias scenas.

Galiausiai viskas veda link to, kad pradedu google‘inti autoriaus namą Palangoje (o, taip, šioje knygoje yra pateiktas adresas, bet, linksmumo dėlei, nei jo, nei puslapio numerio, kuriame jį galima surasti, neatskleisiu – turėsite viską padaryti patys) ir jau galvoju apie vasarą (nors tam tinka ir kiti metų laikai), kada praeisiu pro šalį. Galbūt netgi kažkuo panašiai kaip jis pats kad praeina pro meistrų ir pameistrių namus, kavines ir kapus savo tekstuose.

Praeiti ir prasilenkiant (tarsi netyčia) linktelti galva. Tiek ir užtektų. Juk su žmogumi, pralenkusiu laiką (ir tikėtina – patį save), vis vien (greičiausiai) nerasčiau bendros iki begalybės nesureikšminamos kalbos. Nebent paspaustume vienas kitam ranką. Tačiau tai – jau tik potekstės visai nesusijusios su šia knyga, kurią rekomenduoju visiems, džiaugsmingai skaičiusiems „Privačią teritoriją“. O ir visiems (visiems!) kitiems. Be išlygų. Be nuoskaudų. Be sąžinės graužaties.

Absoliutus teksto triumfas. Moterų grakštumas. Muzika.

Kitas (nors vis dar toks pats!) pasaulis.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 560 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2004 m.
Kaina: knyga skolinta (deja, teks grąžinti), o norint ją įsigyti, teks gerokai paklaidžioti po internetus arba skaitytų knygų lentynas įvairiose dėvėtų knygų parduotuvėse.

(c) veikiantis