Archyvas

Tag Archives: fantastika

tylos-zona-2-1

Na, štai, anksčiau ar vėliau turėjau prieiti ir prie Stephen King knygų. Autoriaus, kurio vardas seniai yra siaubo romanų sinonimas. Autoriaus, pagal kurio knygas masiškai tiražuojami filmai ir kuris be jokios sąžinės graužaties gali vadintis žmogumi legenda.

Lietuvoje Stephen King knygų anksčiau buvo išleista visa aibė (vien sena.lt dabar randu per penkiasdešimt skirtingų pavadinimų). Tačiau bangai atslūgus, paskutiniu metu niekas neverčiama ir neleidžiama. Panašu, kad senųjų leidimų tiražai yra užtvindę perskaitytų knygų rinką, todėl kol kas šis autorius leidėjams nėra aktualus. [Gavęs aktualų komentarą, papildau ir pasitaisau – per paskutinius penkerius metus Alma littera išleido keturias Stephen King knygas]

Į mano rankas pakliuvo 1989 m. leidimo „Tylos zona“, kurią pradėjus skaityti iš karto jaučiasi, kad prie teksto (o gal – prie vertimo?) reikės priprasti, nes jis nepagauna tavęs nuo pirmojo žodžio. Tai tu turi pagauti jo ritmą. O šis – greitas, kupinas įvykių, itin kinematografinis ir visiškai neleidžiantis nuobodžiauti. Tekstas kaip kaleidoskopas. Pilnas, bet neperpildytas. Margas, bet ne iki svaiginimo.

„Gregas Stilsonas iškišo pro automobilio langą įdegusią alkūnę ir ėmė švilpauti per radiją skambančią melodiją. Jis nuspaudė akseleratorių, senutėlis „Merkuris“ įsibėgėjęs padidino greiti iki septyniasdešimties mylių per valandą ir nudūmė tiesiu Ajovos valstijos kaimo keliu į ateitį, nesvarbu kokia ji bus.“

Skaitant akyse iš karto veriasi galybėje kino filmų regėti Amerikos vienkiemiai. Ilgi, horizonte išnykstantys keliai, dulkių debesys, dykumos, nedideli miesteliai, neskubantys žmonės. Tiesiog tipinė dvidešimtojo amžiaus antroji pusė, apsikarsčiusi visais vien tik jai būdingais aksesuarais. Ir todėl tekstą lengva vizualizuoti, viskas, atrodo, greta, užtenka ištiesti ranką.

Vienas įdomesnių pastebėjimų – vertimo niuansai, kurių šiomis dienomis nebesutiksi. Tai Kalėdų senelis, virstantis Seniu Šalčiu, ir užsienietiškų vardų bei pavadinimų tiesioginės transkripcijos, kurias tarsi šaradas paliekama išsišifruoti pačiam skaitytojui. O kai žurnalas „National Geographic“ virsta „Nešnl Džiogrefik“ negali būti nuobodu ir liūdna.

Nepaisant teksto, kuris į priekį stumiasi pakankamai lėtai, skaityti tikrai įdomu ir tai leidžia spėti, kad jeigu knyga būtų perleista dabar, ji tikriausiai būtų dvigubai storesnė.

Tuo tarpu pats autorius jaučia savo vertę ir nesibodi tekste dėti nuorodas į kitas savo knygas kaip į visuomenėje atpažįstamą ir nuo jos neatsiejamą produktą, pavyzdžiui, tą patį žurnalą „National Geographic“ ar pamėgtą televizijos kanalą:

„Tai jis, jis kaltas! Jis viską padarė! Jis mintimis sukėlė gaisrą, kaip toje knygoje „Keri“. Jis niekšas, žmogžudys, jis…“

Pati knyga – klasikinė. Neskubri, sudominanti, vedanti pirmyn. Tai knyga nepraradusi savo knygiškumo. Jos mėsa supjaustyta į kelias iš pažiūros atskiras istorijas, tačiau jomis ir nupinamas vienas, į šalis per daug nesiblaškantis, pasakojimas.

Ir nors “Tylos zona” persunkta siurrealiais reiškiniais, viskas logiška ir žaidžiama pagal iš anksto aiškiai nustatytas taisykles. Autorius ne klaidžioja, o veda skaitytoją užtikrintu žingsniu pirmyn. Ir todėl tiki juo. Ir tas tikėjimas išlaisvina.

Perskaičius šią knygą, norisi galvoti ir apie kitus šio autoriaus kūrinius, viliantis, kad juose stiliaus ir logikos panašumų bus daugiau nei skirtumų. O jeigu taip, neperdozuodamas mielai skaityčiau po vieną S. Kingo romaną per metus. Skaityčiau nebijodamas, kad jie greitai baigsis ir išsisems. Skaityčiau ir būčiau laimingas. Būtent to linkiu ir jums. Skanaus!

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
The Dead Zone
Vertėja/Vertėjas: Osvaldas Aleksa
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1989 m. (originalas – 1979 m.)

(c) veikiantis

rojalio kambarys

“Rojaliu aš skambindavau rojalio kambaryje – tereikėdavo nueiti į koridoriaus galą ir praverti duris.”

Apie šią knygą girdėjau labai daug teigiamų atsiliepimų. Pradedant tuo, kad ji – labai gera ir baigiant tuo, kad ji – geriausia šio autoriaus knyga. Tad, kai aplinkybės susiklostė, jog ji atsidūrė mano žinioje, nedelsiau, norėjosi įsitikinti, ar iš tiesų taip yra.

Ši knyga – tai trumpų apysakų ir apsakymų rinkinys (viso jų čia galima rasti aštuonis). Pradėjus skaityti, iš karto atpažįstamas autorius ir jo žavioji nerealybė. Filosofinis teksto pamušalas. Gyvi bei netikėti siužetų vingiai. Autorius ima visiškai įsivaizduojamus, gal net fantastinius scenarijus, ir sugeba įtikinti, kad tai nėra neįmanoma (pvz. išleidžiama knygų serija, kurioje nurodomos tikslios visų žemės gyventojų mirties datos arba – žmogus pradeda gauti laiškus nuo Dievo, kuriuose aprašyti galimi jo likimo vingiai, iš kurių jis turi pasirinkti jam labiausiai norimą). Knyga tuo ir žavi, kad, neilgai trukus, tu pradedi ne tik ją jausti, bet ir joje gyventi. Ir, kas keisčiausia, tau nekyla klausimų dėl tave supančių įvykių tikrumo. Tai – vienareikšmiškai stiprioji autoriaus pusė. Sugebėjimas įkvėpti tekstui gyvybę.

O kai skaitymas pagauna, jo nutraukti viduryje apsakymo nebesinori. Skaityti smagu, nes autorius greitai patraukia skaitytoją į savo pusę ir šis žino – kitame puslapyje bus dar įdomiau. Ir taip – kol puslapių nebelieka, o knyga baigiasi. Kartais norisi net sustoti ir paklausti savęs, apie ką čia viskas, apie ką ji, šita knyga? Ir šią akimirką man atrodo, kad ji – apie žmogaus galvos vidų ir ten vykstančius procesus, apie keistus ir sunkiai įvardinamus nušvitimus.

“Laiškas, siūlantis pasirinkti kažką vieną – stuburo lūžį, insultą, kepenų cirozę arba atvirą skrandžio opą – atėjo rytą, lygiai prieš mėnesį.”

Tačiau, kad ir kaip viskas būtų gerai, tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, nepatyriau. Galbūt, jeigu šią knygą būčiau perskaitęs prieš kelis metus, dar prieš susipažindamas su kitais autoriaus kūriniais, ji būtų suveikusi labiau. Būtų labiau sužavėjusi ir nustebinusi. Tačiau dabar ji labiau priminė gražius ir blizgančius niekučius, kuriuos apžiūrėti smagu, tačiau namo neštis visai nesinori.

Taigi knygą labiausiai rekomenduočiau tiems, kurie dar nėra skaitę Jaroslavo Melniko. Pažinties pradžiai tai – idealus variantas. O visiems kitiems – pagal poreikį. Keliaujant visuomeniniu transportu, laukiant eilėje arba mėgaujantis paskutiniais vasaros ir pirmaisiais rudens spinduliais. Pažadu, skaitant, ratukai galvoje tikrai bus priversti sukrutėti.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 164 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: 1 EUR. Knygą, kiek žinau, dar galima rasti Rašytojų sąjungos leidyklos knygyne.

(c) veikiantis

Nusipirkau šią knygą knygų mugėje. Anksčiau J. Melniko skaitęs nebuvau, tačiau buvau girdėjęs visai neblogų atsiliepimų, tad nusprendžiau pamėginti. Suviliojo dar ir tai, jog knygynuose virš keturiasdešimt litų kainuojanti knyga, čia kainavo vos dvidešimt penkis litus.

Taigi, atsiverčiau šią knygą ir patekau į tokį siurrealistinį, mistišką, vaizduotę ir fantaziją atrakinantį bei visomis įmanomomis spalvomis spinduliuojantį pasaulį, kokio tikrai nesitikėjau patirti.

„Buvo vasara, ir aš pasirinkau suolelį seno ąžuolo ūksmėje. Ant jo jau buvau sėdėjęs, labai seniai, prieš kokius penkis šimtus metų. Tik ąžuolas buvo kitas, – anas, pirmasis, seniai nudžiūvo. Keista gyventi ilgiau už medžius.”

Keista skaityti tokius tekstus ir jais tikėti, tačiau J.Melnikas apie viską pasakoja taip natūraliai, jog nekyla klausimas, kad galėtų būti kitaip. Viskas aiškiai ir itin realiai atsiveria prieš akis ir tu jauti, jog užvertęs knygą, sugrįši į pasaulį, kurio dėsniai gerokai prieštarauja tam, kurį palikai prieš knygą atsiversdamas.

Tekstai trumpi ir labai lengvai bei skaniai suskaitomi. Tai apsakymai, apysakos ir netgi vienas siurrealistinis romanas. Visi jie keičiasi labai greitai ir iš pirmo žvilgsnio yra vienas į kitą visiškai nepanašūs, tačiau įsižiūrėjus geriau, kiekvienas paskesnis vis papildo kitą ir taip sukurią neįtikėtiną pasaulį, kuriame, atrodo, iš tikrųjų gyvena knygos autorius.

Tekstus skaityti lengva ir gera. Tai – baigtinės istorijos, epizodai, kuriems nereikia pratęsimų, laike sustabdytos akimirkos. Nemėginama nenatūraliai tempti laiko ar puslapių. Viskas čia turi savo vietą ir parašyta tiek, kiek turi būti parašyta.

Trumpai apibūdinti temas ar siužetus – sunku. Užtenka paminėti, jog čia telpa ir nemirtingumas, ir kelionės laiku, ir žmonės, žinantys, kada bei kaip mirs, o taip pat miniatiūriniai žmonės bei žmonės gigantai, galybė variacijų pasaulio pabaigos tema, pokalbiai su pačiu Dievu, gyvenimas po mirties, mirtis po gyvenimo ir visa kita, ką galimą ir ko atrodytų netgi negalima sugalvoti.

„Suvalgęs mane, Dievas atsistojo ir išjungė visatoje šviesą.”

Tačiau tekstai ne šiaip sau fantastiniai. Juose labai daug filosofijos, ilgesio, dvasiškumo, dievoieškos. Keliama daug klausimų ir čia pat mėginama diskutuoti, atsakinėti, leisti skaitytojui pačiam apsispręsti, pasirinkti vieną iš galimų kelių. Ypatingai dažnai minimas Dievas. Mėginama su juos taikytis, kovoti, mėginama ant jo pykti arba jam paklusti, ilgėtis jo, galvoti apie jį, kritikuoti bei vertinti. Ieškoma žmogaus ištakų, jausmų, bendruomeniškumo prado. Ieškoma žmogaus, ieškoma Dievo. Ieškoma. Klausiama. Filosofinis pagrindas sodrus, tačiau pateikiamas žmogiškai ir suprantamai, tad visiškai neatstumia. Kitas skaitytojas jo gali net nepastebėti ir tai tik įrodo, kaip puikiai ir profesionaliai autorius kuria daugialypi tekstą, kurį galima skaityti ir skaityti, kuriuo galima mėgautis ir mėgautis.

Daugelis apsakymų dingsta vienu mirktelėjimu, vienu įkvėpimu. Tuomet vėliau, daug vėliau, jau užvertus knygą, jauti, kaip kalasi daigelis, jauti, kad kažkas buvo pasėta ir pradedi galvoti.Pradedi suprasti arba bent jau mėginti suprasti, kelti klausimus ir džiaugtis tokiais, kad ir labai paprastais, atradimais.

Tad visa tai tarsi tobulas siurrealizmo seansas, padedantis pažvelgti kitaip. Padedantis atrakinti dureles, kurių netikėjai iš viso esant.

Skaitykite. Skaitykite, jeigu nebijote. Skaitykite, jeigu norite susimąstyti. Skaitykite, jeigu norite nustebti, stebėtis ir pastebėti. Skaitykite.

Galbūt tai iš tiesų – kelias į rojų.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
341 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2010 m.
Kaina: ~25 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Jau trečia ir paskutinė S.R.Green knyga apie kurią jums papasakosiu dabar (labai nesidžiaukit, turiu dar keturias 🙂 ).

Šita knyga vėl pasakoja apie Hauką ir Fišer – Haveno gvardijos kapitonus.  Jie tikrai nėra subtilūs profesionalai ir mieliau kapoja, nei ieško diplomatinio sprendimo.

Kadangi begaudydami šnipą Haukas ir Fišer užmušė visus, kurie galėjo suteikti kokios nors informacijos, už bausmę jiems tenka apsimesti aukštuomenės nariais (Havene šis nusikaltimas baudžiamas mirtimi) ir infiltruotis į Maknilų tvirtovę, priklausančią vienai iš garsiausių aukštuomenės šeimų, nes paskutiniais duomenimis ten slepiasi šnipas. Maknilų giminė ką tik išgyveno vyriausiojo sūnaus ir tėvo mirtis, todėl tvirtovėje vyksta testamento skaitymas. Haukas ir Fišer apsimesta tolimais giminaičiais iš karalystės pakraščio.

Siauru takeliu į kalną kilo Haukas; kūną standžiai apgobęs apsiaustas, galva palenkta prieš vėjo gūsius. Užkilus ant skardžio pūtė stiprus ir geliančiai šaltas vėjas. Čia augančios laukinės žolės, atrodė, buvo nuolatos priplotos prie žemės, o aplinkui, kiek akys užmatė, buvo plikos uolos. Haukas nesistebėjo pajutęs čia siaučiančių vėjų jėgą. Kas tik išdrįsdavo pakelti galvą virš žemės paviršiaus už įžulumą tikriausiai būdavo išraunamas su šaknimis. Haukas lėtai apsižvalgė ir susiraukė pamatęs šiek tiek priekyje ant uolos krašto jo laukiančią ir į jūrą žiūrinčią Fišer. Jis kelis kartus giliai įkvepė, stengdamasis, prieš eidamas pas ją, atgauti kvapą. Ilgas, status takas nuilsino, o jis nenorėjo, kad Fišer tai sužinotų. Ji tik priekaištautų, kad nėra pasirengęs, ir verstų laikytis kitos dietos. Haukas nekentė dietų. Kodėl visas sveikas maistas turi būti toks neskanus?

Po kiek laiko paaiškėja, kad šnipas nėra vienintelė Hauko ir Fišer problema. Į laisvę ištrūko tamsus Maknilų giminės prakeiksmas ir kelia pavojų visiems, dėl testamento skaitymo kerų, įstrigusiems tvirtovėje. Visa kita sužinosite perskaitę, jei žinoma, skaitysite 🙂

Stilius niekuo nesiskiria nuo prieš tai aprašytų S.R.Green knygų. Viskas paprasta, aišku ir be jokių seilionių. Tiesa, šioje knygoje šiek tiek daugiau lengvo humoro ir šiek tiek komiškų situacijų.

Įvertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Hawk & Fisher: Wolf in the Fold ”
Puslapiai:
204 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m.
Kaina: Nes tikra, kad pavyktų rasti kur nors įsigyti. Aš radau bibliotekoje. Manau elektroninė versija anglų kalba tikrai mėtosi kažkur internete.

Kita Simon R. Green knyga.
Haukas ir Fišer – gvardijos kapitonai, vyras ir žmona. Jie nuolat įsivelia į kokį nešvarų reikalą, nugriauna smuklę, jei alus būna skiestas ir apskritai yra “bad-ass couple”.

Man patinka kaip S.R.Green kuria Haveno institucijas – įvairiausios tarybos, gvardija, burtininkų mokykla, seserijos… Šioje knygoje svarbiausia – Dievų gatvė. Tai vieta, kur negalioja įprasti logikos, traukos, fizikos dėsniai. Šioje gatvėje pakanka vietos visoms religijoms, o tvarką palaiko Dievų Apsaugos būrys (religiniai fanatikai turi polinkį kelti riaušes dėl smulkmenų) . Tačiau kažkas pradeda žudyti Dievus. Tiksliau, būtybes, kurias žmonės laiko Dievais.

Pati gatvė buvo nerami. Gatvėje buvo mažiau žmonių negu anksčiau, ir tie patys dūmė savo keliu nuleidę galvas ir nudelbę žemyn akis. Gatvės pamokslininkai rypavo apie Visatos žūtį ir visapusišką susinaikinimą. Išsidažęs klounas, į kraujuojančias akis įsismeigęs skustuvo ašmenis, dainavo liūdną dainelę apie meilę ir netektį. Du šešėliai kaip pasiutę gyvuliai puolė vienas ant kito. Aukštas kampinis pastatas sutirpo ir pradėjo tekėti kaip karštas vaškas. Papuolę po juo klykė agonijoje.

“Dievų žudikas” – tai fantastinis detektyvas su šiek tiek netikėta pabaiga. Apie vertimo kokybę ir S.R.Greeno stilių aš jau kalbėjau. Dirbtiniausi atrodė Hauko ir Fišer santykiai: kai didelė ir bloga pabaisa ją įsitraukia į savo olą, jis bėga iš paskos, ją gelbėja ir klausia “ar viskas gerai, o mylimoji?”. Gal ir nieko blogo, bet skamba labai dirbtinai. Žinoma, gali būti kad ir dėl to kaltas prastas vertimas.

Ir aš tikrai norėčiau, kad “Hauko ir Fišer” serija būtų ekranizuota.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Hawk & Fisher: The God Killer”
Puslapiai:
203 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m.
Kaina: Irgi berods mačiau pirkti sena.lt puslapyje. Taip pat čia galima rasti keleton S.R.Green knygų elektronines versija lietuvių kalba.

Perspėjimas: jei nemėgstate fantastikos, o ypač tos, kuri nebuvo ekranizuota ar viešai išgirta, jums labai labai labai nepatiks trys mano recenzijos. Atsiprašau 🙂

Kai buvau gal keturiolikos labai mėgau skaityti fantastines knygas ir Simon R. Green buvo geriausias rašytojas, kurį atradau. “Kylantį Mėlyną Mėnulį” skaičiau gal kokius dvidešimt kartų. Todėl kai visai neseniai Adomo Mickevičiaus bibliotekoje apatinėje lentynoje radau keletą S.R.Greeno knygų, susirinkau visas.

Beveik visų knygų veiksmas (iškyrus ‘Sėlinančios mirties” seriją arba tas, kurių dar neskaičiau) yra susijęs su Tamsiaja Giria arba Havenu – Žemosios Karalystės uostu. Kadaise patekėjo Mėlynasis Mėnuolis ir Tamsioji Giria ėmė plėstis, visos joje slypėjusios pabaisos ir demonai pradėjo puldinėti miestus. Kai ilgoji naktis baigėsi, daugelis karalystės vietų liko paveiktos magijos. Vyko keisti dalykai.

“Žemėje tarp numirėlių” pasakojama apie Dankaną Maknilą, Konstancą, Šokėją ir Džesiką Flint – reindžerių komandą, kurios užduotis – ištirti kas nutiko pasienio forte, iš kurio jau mėnesį nebuvo girdėti jokių žinių. Komanda fortą randa tuščią ir užrakintą iš vidaus. Visur tik dulkės, sudžiuvęs kraujas ir šiurpi atmosfera.

Asmeniškai man patinka fantastiniai gyviai, kuriuos kuria S.R.Green: troliai, milžinai, prisikėlę numirėliai. Visi jau ne kartą girdėti, bet aprašymai nors ir vyriškai siauri ir tikslus, maloniai skaitomi.Veikėjai irgi gana standartiniai: Dankanas – kapitonas, persekiojamas kaltės dėl žuvusios komandos narės, Konstanca – ką tik į komanda priimta burtininkė, kurios sugebėjimais niekas nepasitiki, Šokėjas – kardo meistras, tikras “erelis”, Džesika – Šokėjo meilužė, atliekanti ir dalį mamos funkcijų.

Flint šmirinėjo rengdama guolį Šokėjui. O jis kantriai tai stebėjo. Šokėjas buvo beviltiškas praktiniuose gyvenimo dalykuose. Jis netgi nemokėjo pasikinkyti arklio, o jei jam reikėtų gaminti pačiam maistą, tai numirtų badu. Tačiau niekas jam dėl to nepriekaištavo. Šokėjas buvo gabus kitose srityse.

Rašymo stilius šiek tiek kapotas, nieko vaizdaus nereiktų tikėtis. Iš dalies manau, kad dėl to kaltas vertimas. Jau ne kartą minėjau, kad fantastikos knygos Lietuvoje verčiamos itin prastai. Taip pat manau, kad tai vaizdumo trūkumą lėmė ir tai, kad dažniausiai fantastikos knygas rašo vyrai, kuriem nesvetimi tikslieji mokslai, ir jie mąsto praktiškai: kam rašyti “pro langų plyšius krito saulės šviesa, kuri šoko dulkėse lyg tūkstančiai mikroskopinių fėjų”, jei galima rašyti “ant dulkėtų grindų pro langą krito šviesa” 🙂

Pagaliau mergina atėjo į valgomąjį, kur vakarieniavo šimtai vyrų, moterų ir vaikų. Niekas jos nepastebėjo.Ji priėjo prie artimiausio stalo ir pamačiusi, ką jie valgo, pasibjaurėjusi susiraukė. Mėsa lėkštėse buvo žalia ir kruvina, joje raitėsi lervos, kurios šliaužiojo po stalą. Nuo stalo karojo raudonos varvančios žarnos, pilnos paukščių galvų, jų akys atrodė gyvos ir viską suprantančios. Burtininkė nusisuko ir tik tada suvokė, jog vyras sėdintis priešais ją prie stalo, negyvas. Jo gerklė buvo dukart perrėžta. Kraujas tekėjo kaklu žėmyn po marškiniais. Jis mandagiai nusišypsojo Konstancai ir pasiūlė taurę. Ji iki kraštų buvo pilna kraujo.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Down among the dead man”
Puslapiai:
188 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m. (originalas – 1993 m.)
Kaina: Mačiau pirkti sena.lt puslapyje. Taip pat čia galima rasti keleton S.R.Green knygų elektronines versija lietuvių kalba.