Naomi Alderman – Galybė

Visa prasideda iš lėto, tarsi bristum į vandenį – vietomis jis šiltas, vietomis – vėsus. Tu brendi žinodamas, kad nuo tavęs tas vanduo nepriklauso, brendi ir tikiesi, kad apsiprasi, kad netrukus jau galėsi panerti. Tačiau kol kas vis dar bijai, vis dar kažko lauki. Nežinomybė traukia, bet tuo pačiu verčia į ją žvelgti atsargiai, verčia saugotis, nes vanduo – ne tavo stichija. Norėdamas jį suprasti, turėsi prie jo prisitaikyti, o tam prireiks laiko. Tokia ir knygos pradžia – su dideliu pažadu, kad jūra plati ir gili, ir niekas kitas tau neparodys kiek joje pavojų, o kiek galimybių, viską turėsi išsiaiškinti ir atrasti pats.

„Prieš pat užmigdama Margo prisimena sparnuotas skruzdėles: kaip vos vieną dieną kas vasarą jos imdavo spiestis namelyje prie ežero, storai nuguldavo žemę, aplipdavo lentutėmis apkaltą pastatą, vibruodavo ant medžių kamienų; ore skruzdžių būdavo tiek, kad galėdavai jų įkvėpti. Jos gyvena po žeme, tos skruzdėlės, visus metus, visiškai vienos. Užauga iš kiaušinėlių, ką jos ten ėda – dulkes ir sėklas, kažką tokio, – ir laukia, laukia. O vieną dieną, kai temperatūra laikosi tinkama kaip tik reikiamą laiką, kai drėgmė lygiai tokia… jos visos vienu metu pakyla į orą. Ir ieško viena kitos. Tokių minčių Margo negalėdavo išsakyti niekam kitam. Visi būtų manę, kad ji išprotėjo nuo streso; Dievas mato, ir taip daug kas tyko ją pakeisti. Bet ji guli lovoje, visą dieną skaičiusi ataskaitas apie apdegintus vaikus, vaikus, purtomus traukulių, apie merginų gaujų kautynes ir tai, kaip jos suimamos, norint apsaugoti jas pačias, ir galvoja: kodėl dabar? Kodėl būtent dabar? Ir jai į galvą vis lenda tos skruzdėlės, kantriai tūnančios, laukiančios pavasario.“

Šios knygos stiprybė – jos tema, kuri tarsi didelis ir aprūdijęs vinis, ištrauktas iš kolektyvinės pasąmonės ir paguldytas prieš mūsų akis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad tas vinis pats iš savęs nieko nekuria, kad nėra jo kur įkalti ar įbesti ir jis čia – tik vienas iš eksponatų. Jeigu nori, gali jį paliesti, pasukioti, pauostyti, tačiau negali jo niekur išsinešti, jis turi likti čia ir liudyti savo istoriją, nes kitaip taps tik dar vienu niekuo neišsiskiriančiu aprūdijusiu vinimi.

Idėja tarsi gerai pakrauta baterija veda į priekį ir yra it pažadas, kad už kampo tavęs gali laukti šis tas daugiau nei statiškas būvis, kažkas dinamiško ir sunkiai nuspėjamo. Tarsi elektros iškrova. Net jeigu iš vieno delno į kitą. Net jeigu iš visų delnų kartu sudėjus. Vienodai neapčiuopiama ir todėl neapibrėžiamai didinga, lyg virš minios galvų pakibusi beformė galybė.

Tai knyga, kurią reikia skaityti daug nesigilinant, tarsi foną. Nekreipiant didelio dėmesio į trikdžius, tiesiog mėginant įsiklausyti į tą traškantį diktoriaus balsą eteryje. Tas balsas, išnyrantis iš triukšmo debesies, verčia itin susikaupti, pagauti kiekvieną jo natą ir taip, koncentruojantis į esmę, nepastebėti trūkumų, kurie kitu atveju pažirtų tiesiai į akis, nudegintų blakstienas ir priverstų tankiai mirkčioti.

Gaila, tačiau šioje apokaliptinėje ir fantastinėje knygoje didelės intrigos neradau, vien smalsumą, kuris masino sužinoti kuo viskas baigsis. Tačiau, kai viskas pastatoma tik ant jo, dažniausiai knygos taip ir neišsprogsta, o iš lėto išsikvepia ir subliūkšta, niekuo nenustebindamos ir tik pratęsdamos savo pačių agoniją. O tada supranti, kad užvertus knygą niekas nepasikeitė, vinis ir toliau rūdys, rūdys ir toliau byrės po stalu ir nebus kas juos sušluoja. Ar tokia ir šios knygos pabaiga – perskaitysite ir sužinosite patys.

Nebijokite, palieskite vandenį, sužinokite, ar juo tekanti elektros srovė pakankamai galinga, kad sutrupintų jūsų smegenis, ar vos juntama, tarsi nežymus ir kiek erzinantis dilgčiojimas paduose.

 

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Power
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Margaret Atwood – Tarnaitės pasakojimas

Ši knyga namuose gulėjo tikrai labai ilgai. Ir visą tą laiką norėjau ją perskaityti, tačiau į priekį vis užlįsdavo kitos knygos. Vienu metu net buvau pradėjęs žiūrėti pagal šią knygą sukurtą serialą, bet po pirmos ar antros serijos sustojau supratęs, kad pirmiau turiu perskaityti ją pačią. Tačiau vis delsiau ir delsiau. Per tą laiką leidykla baltos lankos net spėjo išleisti pakartotinį knygos leidimą (manasis – 2012 m., o naujasis – 2019 m.), nes senasis tapo itin paklausiu ir jo niekur nebebuvo galima rasti (didžiąja dalimi prie to, matyt, prisidėjo jau minėtas serialas).

Bet kiekvienai knygai ateina jos laikas, taip nutiko ir su šia , kurią pradėjus skaityti iš karto iškilo asociacijos su raudona spalva. Tarsi iš masės pilkų atspalvių išsiskirtų vienas – ryškus, tamsiai raudonas. Ir gal net ne tiek spalva ar atspalvis kiek audinys. Atrodo, storas ir sunkus, slegiantis trapų (bet tuo pačiu – nenuspėjamą) kūną. Toks ir knygos tonas – ir fantastinis, ir fatalinis, pasakojantis apie pasaulį netolimoje ateityje, kur moterys iš esmės reikalingos ir vertinamos tik dėl savo vaisingumo. Būtent jis yra viso ko centras ir apie jį sukasi gyvenimas. Ir nors kai kurie vyrai vis dar turi žmonas, tačiau jų vaidmuo taip pat – tik epizodinis. Nes jeigu žmonos negali susilaukti vaikų, tuomet šiai paskirčiai namuose įkurdinamos tarnaitės. Vienos jų pasakojimas ir pateikiamas knygoje. Svarbu paminėti ir tai, kad ši fantastinė pasaulio kryptis nėra tolima ir veikėjų atmintis vis dar siekia įprastą ir normalų gyvenimą iki perversmo, t.y. tokį, koks jis yra dabar pas mus.

Ši knyga kaip lūžis. Aštri, skaudi, intriguojanti. Skaitant nesinori jos padėti į šoną, norisi plaukti tolyn ir pamatyti kuo viskas baigsis, nes siužetą nuspėti sunku, o visi galimi variantai, kuriuos sugalvoju, natūraliai neprilimpa prie teksto, todėl telieka pasikliauti autorės linija, besąlygiškai ja pasitikėti ir sekti iki paskutiniojo puslapio.

Knyga persiskaito greitai ir nors pabaiga palieka erdvės įvairioms manipuliacijoms bei tęsiniams, šis pasakojimas yra išbaigtas tiek savo nuotaika, tiek spalvomis. Jis ne tik priverčia įsigyventi į siūlomas taisykles, bet ir pagalvoti apie tai, kokių paralelių su aprašomais dalykais galima jau dabar pastebėti mūsų pasaulyje. Taip paliečiamas dar vienas prasminis sluoksnis, dar vienas postūmis ne tik skaityti, bet ir mąstyti apie tai, ką perskaitai.

„Kad ir ką jums pasakodama, aš bent jau tikiu jumis, kad esate tenai, savo tikėjimu suteikiu jums gyvybę. Aš pasakoju jums istoriją ir žadinu jūsų būtį. Aš pasakoju jums, vadinasi, jūs esate.

Todėl pasakosiu toliau. Prisiversiu pasakoti toliau. Artėju prie tos dalies, kuri jums visai nepatiks, nes aš tenai elgsiuosi negražiai, bet pasistengsiu nieko nepraleisti. Pagaliau juk jūs viską perskaitėte, jūs nusipelnėte to, kas liko – liko nedaug, bet ten tiesa.“

Perskaičius šią knygą vienareikšmiškai norisi sugrįžti ir pažiūrėti serialą. Galbūt ten viskas bus kiek kitaip, galbūt bus labiau stimuliuojama vaizdinė, o ne filosofinė ir socialinė pusės, tačiau vienaip ar kitaip sugrįžti norisi, nes pati idėja ir jos pateikimas labai stiprūs. Tokie stiprūs, kad ir pačią knygą, atrodo, skaitytum dar kartą, tarsi dienoraštį, tarsi slaptą žinutę iš ateities, stengdamasis surasti tai, ko nepamatei pirmą kartą. Kažką, kas liko užšifruota tarp eilučių. Kažką daug didesnio. Kažką besislepiantį tarp daikto ir jo atspindžio veidrodyje.

Knygą rekomenduoju visiems, tik nusiteikite, kad ji gali ne tik pradžiuginti, bet ir supykdyti ar šokiruoti, galbūt net norėsis ją atidėti šalin, tačiau tai tereiškia, kad ji perlaužia kasdienybės atspalvius ir savo ryškia raudona spalva išsilieja į mūsų smegenis. Kaip audinys, kaip scenos uždanga, kaip šešėlis, kurio taip lengvai nebenusikratysi.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Handmaid’s Tale
Vertėja/Vertėjas: Nijolė Regina Chijenienė
Puslapiai: 332 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2012 m.

(c) veikiantis

Alessandro Baricco – Misteris Gvynas

Alessandro Baricco knygas paskutinį kartą skaičiau vėlyvoje paauglystėje. Ir būtent ne knygą, o knygas. Visas, kurias galėjau rasti. Buvau jaunas, naivus, mylėjau šį autorių ir džiaugiausi jo tekstais. Tačiau metai bėgo, perskaitytų knygų sąrašas plėtėsi, keitėsi įpročiai. Tarp visų šių pokyčių išryškėjo ir suvokimas, kad Alessandro Baricco – romantiškas filosofas, kurio knygos – labiau pop negu rimtoji literatūra. Labiau saldainio paviršius ar net popierėlis negu karamelė viduje. Todėl natūraliai ėmiau domėtis kitais ir kitaip.

Tačiau visai neseniai, benaršant nukainotų knygų stirtas, viename centrinių knygynų aptikau Misterį Gvyną. Nekainuojanti nė dviejų eurų! Viso labo ledų porcija (ir net ne pati brangiausia)! Kokie laikai! – norėjosi sušukti. – Kokie laikai!

Ir sušukau viduje, ir nebepaleidau knygos iš rankų. O sėsdamas į traukinį atsiverčiau ją nostalgijos sklidinomis akimis. Mano ir autoriaus pažintis buvo likusi giliai praeityje, todėl jaučiausi nedrąsiai, nežinojau, ar bepažinsime vienas kitą, ar besutaps mūsų biolaukai ir energetinės bangos.

“Jis turėjo idėją, ir net ganėtinai išsamią. Gal jam trūko tik vieno žingsnio, bet prielaida, kaip veikti, jau buvo gerai įsišaknijusi jo galvoje.“

Knygos siužetas realus, tačiau atrodo it būtų fantastinis. O gal kaip tik – fantastinis, tik įvilktas į realų rūbą. Vienaip ar kitaip, intriguoja nuo pačios pradžios. Ir autoriaus paveikslas greitai vėl pradeda regėtis ne kaip romantiško pop-filosofo, o kaip nepailstančio nuotykių ieškotojo, atveriančio nuotykį, kuriam negali likti abejingas. Ši knyga tokia ir yra – nuotykis. Ir kuo toliau, tuo įdomiau sekti jo pėdsakais.

O tiksliau – pagrindinio veikėjo pėdsakais. Rašytojo, nusprendusio neberašyti romanų, bet vietoje to kurti portretus. Tik jų nepiešiant, o užrašant. Kaip ir skaitytojas, pagrindinis veikėjas pats pradžioje klaidžioja mintyse galvodamas kaip tai padaryti. Ir iš tiesų – sunku žodžiais paaiškinti tai, kas vyksta. O kad paaiškintum, neužtenka perskaityti, reikia dar ir pajusti.

„- Tik jau nereikia, aš per sena. Nereikia pasidėti su senu, tai per sunku.

– Jūs ne sena. Jūs mirusi.

Moteris patraukė pečiais.

– Mirtis – tai tinkamiausias senėjimo būdas.“

Knyga mistiška. Skaitydamas ją jautiesi tarsi peržengęs kažkokį slenkstį ir atsidūręs visai kitame pasaulyje. Tačiau svarbiausia čia ne tai, o kad tas pasaulis tau be galo patinka. Jis artimas, bet tuo pačiu trapus, todėl būdamas jame elgiesi atsargiai ir tas atsargumas verčia galvoti, ar tik nepavyktų to pasaulio perkelti į tikrąjį. O netrukus abejoji savimi, kad gal jau pavyko. O netrukus bandai susivokti, kad gal nieko net nereikėjo kelti, nes viskas ir taip visą laiką buvo šalia.

„Nesuveiks, būtų pasakiusi ponia su neperšlampama skarele.

Vis dėlto pasaulis yra keistas, ir skelbimas suveikė.“

Tekstas alsuoja savotiška ramybe ir poetiniu tikslumu. Veiksmas juda lėtai, tarsi po vandeniu. Taip lėtai, kad liečiamos adatos nepraduria, o stiklo šukės – neperrėžia odos. Tai tarsi šokis. Tu paklūsti jam ir supranti, kad šoki net nemokėdamas to daryti. Šoki, sklendi, tarpsti. Ir tau ramu. Taip ramu, kad negalėtum to paaiškinti, tik ištiesti šią knygą kitam ir leisti viskuo įsitikinti pačiam. Nes ištarti žodžiai viską tik sugadintų.

Vietomis knyga netgi hipnotizuoja. Ir jeigu pakankamai įsitrauki, ši knyga lengvai gali įkvėpti siekti savo svajonės, o ypač, jeigu ta svajonė – sunkiai įgyvendinama ir kone nereali.

Tiesa, įsiūbavusi itin stipriai, pabaigoje ji vis tik pristinga srovės ir nepaperka, neišverčia iš valties, nepriverčia gręžtis drabužių. O galėjo! – šauki mintyse. – Galėjo! Nedaug trūko, kad finalas būtų buvęs trankus ir efektingas. Ar bent jau palikęs tave nustėrusį. Nedaug trūko, bet trūko… O ko – ir pats nežinai. Tiesiog stebi, kaip tykiai ir paprastai nurimsta audra stiklinėje. O tu priešingai – negali nusiraminti ir atleisti autoriui, kad suteikė vilčių, bet jų neišpildė. Todėl čia pat kyla noras susiieškoti kitas A. Baricco knygas, viliantis ten atrasti nutrūkusią giją, neištartą atsakymą, neatskleistą šypseną.

Nepaisant visko, šią knygą būtinai perskaitykite. Ypač tokiomis dienomis, kai ledų tikrai nebesinori. Perskaitykite. O jau po to patys nuspręskite, ką darysite toliau.

Vertinimas: 8,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: MR GWYN
Vertėja/Vertėjas: Pranas Bieliauskas
Puslapiai: 157 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2011 m.)

(c) veikiantis

Stephen King – Tylos zona

Na, štai, anksčiau ar vėliau turėjau prieiti ir prie Stephen King knygų. Autoriaus, kurio vardas seniai yra siaubo romanų sinonimas. Autoriaus, pagal kurio knygas masiškai tiražuojami filmai ir kuris be jokios sąžinės graužaties gali vadintis žmogumi legenda.

Lietuvoje Stephen King knygų anksčiau buvo išleista visa aibė (vien sena.lt dabar randu per penkiasdešimt skirtingų pavadinimų). Tačiau bangai atslūgus, paskutiniu metu niekas neverčiama ir neleidžiama. Panašu, kad senųjų leidimų tiražai yra užtvindę perskaitytų knygų rinką, todėl kol kas šis autorius leidėjams nėra aktualus. [Gavęs aktualų komentarą, papildau ir pasitaisau – per paskutinius penkerius metus Alma littera išleido keturias Stephen King knygas]

Į mano rankas pakliuvo 1989 m. leidimo „Tylos zona“, kurią pradėjus skaityti iš karto jaučiasi, kad prie teksto (o gal – prie vertimo?) reikės priprasti, nes jis nepagauna tavęs nuo pirmojo žodžio. Tai tu turi pagauti jo ritmą. O šis – greitas, kupinas įvykių, itin kinematografinis ir visiškai neleidžiantis nuobodžiauti. Tekstas kaip kaleidoskopas. Pilnas, bet neperpildytas. Margas, bet ne iki svaiginimo.

„Gregas Stilsonas iškišo pro automobilio langą įdegusią alkūnę ir ėmė švilpauti per radiją skambančią melodiją. Jis nuspaudė akseleratorių, senutėlis „Merkuris“ įsibėgėjęs padidino greiti iki septyniasdešimties mylių per valandą ir nudūmė tiesiu Ajovos valstijos kaimo keliu į ateitį, nesvarbu kokia ji bus.“

Skaitant akyse iš karto veriasi galybėje kino filmų regėti Amerikos vienkiemiai. Ilgi, horizonte išnykstantys keliai, dulkių debesys, dykumos, nedideli miesteliai, neskubantys žmonės. Tiesiog tipinė dvidešimtojo amžiaus antroji pusė, apsikarsčiusi visais vien tik jai būdingais aksesuarais. Ir todėl tekstą lengva vizualizuoti, viskas, atrodo, greta, užtenka ištiesti ranką.

Vienas įdomesnių pastebėjimų – vertimo niuansai, kurių šiomis dienomis nebesutiksi. Tai Kalėdų senelis, virstantis Seniu Šalčiu, ir užsienietiškų vardų bei pavadinimų tiesioginės transkripcijos, kurias tarsi šaradas paliekama išsišifruoti pačiam skaitytojui. O kai žurnalas „National Geographic“ virsta „Nešnl Džiogrefik“ negali būti nuobodu ir liūdna.

Nepaisant teksto, kuris į priekį stumiasi pakankamai lėtai, skaityti tikrai įdomu ir tai leidžia spėti, kad jeigu knyga būtų perleista dabar, ji tikriausiai būtų dvigubai storesnė.

Tuo tarpu pats autorius jaučia savo vertę ir nesibodi tekste dėti nuorodas į kitas savo knygas kaip į visuomenėje atpažįstamą ir nuo jos neatsiejamą produktą, pavyzdžiui, tą patį žurnalą „National Geographic“ ar pamėgtą televizijos kanalą:

„Tai jis, jis kaltas! Jis viską padarė! Jis mintimis sukėlė gaisrą, kaip toje knygoje „Keri“. Jis niekšas, žmogžudys, jis…“

Pati knyga – klasikinė. Neskubri, sudominanti, vedanti pirmyn. Tai knyga nepraradusi savo knygiškumo. Jos mėsa supjaustyta į kelias iš pažiūros atskiras istorijas, tačiau jomis ir nupinamas vienas, į šalis per daug nesiblaškantis, pasakojimas.

Ir nors “Tylos zona“ persunkta siurrealiais reiškiniais, viskas logiška ir žaidžiama pagal iš anksto aiškiai nustatytas taisykles. Autorius ne klaidžioja, o veda skaitytoją užtikrintu žingsniu pirmyn. Ir todėl tiki juo. Ir tas tikėjimas išlaisvina.

Perskaičius šią knygą, norisi galvoti ir apie kitus šio autoriaus kūrinius, viliantis, kad juose stiliaus ir logikos panašumų bus daugiau nei skirtumų. O jeigu taip, neperdozuodamas mielai skaityčiau po vieną S. Kingo romaną per metus. Skaityčiau nebijodamas, kad jie greitai baigsis ir išsisems. Skaityčiau ir būčiau laimingas. Būtent to linkiu ir jums. Skanaus!

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Dead Zone
Vertėja/Vertėjas: Osvaldas Aleksa
Puslapiai: 360 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1989 m. (originalas – 1979 m.)

(c) veikiantis

Jaroslavas Melnikas – Rojalio Kambarys

“Rojaliu aš skambindavau rojalio kambaryje – tereikėdavo nueiti į koridoriaus galą ir praverti duris.“

Apie šią knygą girdėjau labai daug teigiamų atsiliepimų. Pradedant tuo, kad ji – labai gera ir baigiant tuo, kad ji – geriausia šio autoriaus knyga. Tad, kai aplinkybės susiklostė, jog ji atsidūrė mano žinioje, nedelsiau, norėjosi įsitikinti, ar iš tiesų taip yra.

Ši knyga – tai trumpų apysakų ir apsakymų rinkinys (viso jų čia galima rasti aštuonis). Pradėjus skaityti, iš karto atpažįstamas autorius ir jo žavioji nerealybė. Filosofinis teksto pamušalas. Gyvi bei netikėti siužetų vingiai. Autorius ima visiškai įsivaizduojamus, gal net fantastinius scenarijus, ir sugeba įtikinti, kad tai nėra neįmanoma (pvz. išleidžiama knygų serija, kurioje nurodomos tikslios visų žemės gyventojų mirties datos arba – žmogus pradeda gauti laiškus nuo Dievo, kuriuose aprašyti galimi jo likimo vingiai, iš kurių jis turi pasirinkti jam labiausiai norimą). Knyga tuo ir žavi, kad, neilgai trukus, tu pradedi ne tik ją jausti, bet ir joje gyventi. Ir, kas keisčiausia, tau nekyla klausimų dėl tave supančių įvykių tikrumo. Tai – vienareikšmiškai stiprioji autoriaus pusė. Sugebėjimas įkvėpti tekstui gyvybę.

O kai skaitymas pagauna, jo nutraukti viduryje apsakymo nebesinori. Skaityti smagu, nes autorius greitai patraukia skaitytoją į savo pusę ir šis žino – kitame puslapyje bus dar įdomiau. Ir taip – kol puslapių nebelieka, o knyga baigiasi. Kartais norisi net sustoti ir paklausti savęs, apie ką čia viskas, apie ką ji, šita knyga? Ir šią akimirką man atrodo, kad ji – apie žmogaus galvos vidų ir ten vykstančius procesus, apie keistus ir sunkiai įvardinamus nušvitimus.

“Laiškas, siūlantis pasirinkti kažką vieną – stuburo lūžį, insultą, kepenų cirozę arba atvirą skrandžio opą – atėjo rytą, lygiai prieš mėnesį.“

Tačiau, kad ir kaip viskas būtų gerai, tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, nepatyriau. Galbūt, jeigu šią knygą būčiau perskaitęs prieš kelis metus, dar prieš susipažindamas su kitais autoriaus kūriniais, ji būtų suveikusi labiau. Būtų labiau sužavėjusi ir nustebinusi. Tačiau dabar ji labiau priminė gražius ir blizgančius niekučius, kuriuos apžiūrėti smagu, tačiau namo neštis visai nesinori.

Taigi knygą labiausiai rekomenduočiau tiems, kurie dar nėra skaitę Jaroslavo Melniko. Pažinties pradžiai tai – idealus variantas. O visiems kitiems – pagal poreikį. Keliaujant visuomeniniu transportu, laukiant eilėje arba mėgaujantis paskutiniais vasaros ir pirmaisiais rudens spinduliais. Pažadu, skaitant, ratukai galvoje tikrai bus priversti sukrutėti.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 164 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2004 m.
Kaina: 1 EUR. Knygą, kiek žinau, dar galima rasti Rašytojų sąjungos leidyklos knygyne.

(c) veikiantis

Jaroslavas Melnikas – Kelias į rojų

Nusipirkau šią knygą knygų mugėje. Anksčiau J. Melniko skaitęs nebuvau, tačiau buvau girdėjęs visai neblogų atsiliepimų, tad nusprendžiau pamėginti. Suviliojo dar ir tai, jog knygynuose virš keturiasdešimt litų kainuojanti knyga, čia kainavo vos dvidešimt penkis litus.

Taigi, atsiverčiau šią knygą ir patekau į tokį siurrealistinį, mistišką, vaizduotę ir fantaziją atrakinantį bei visomis įmanomomis spalvomis spinduliuojantį pasaulį, kokio tikrai nesitikėjau patirti.

„Buvo vasara, ir aš pasirinkau suolelį seno ąžuolo ūksmėje. Ant jo jau buvau sėdėjęs, labai seniai, prieš kokius penkis šimtus metų. Tik ąžuolas buvo kitas, – anas, pirmasis, seniai nudžiūvo. Keista gyventi ilgiau už medžius.“

Keista skaityti tokius tekstus ir jais tikėti, tačiau J.Melnikas apie viską pasakoja taip natūraliai, jog nekyla klausimas, kad galėtų būti kitaip. Viskas aiškiai ir itin realiai atsiveria prieš akis ir tu jauti, jog užvertęs knygą, sugrįši į pasaulį, kurio dėsniai gerokai prieštarauja tam, kurį palikai prieš knygą atsiversdamas.

Tekstai trumpi ir labai lengvai bei skaniai suskaitomi. Tai apsakymai, apysakos ir netgi vienas siurrealistinis romanas. Visi jie keičiasi labai greitai ir iš pirmo žvilgsnio yra vienas į kitą visiškai nepanašūs, tačiau įsižiūrėjus geriau, kiekvienas paskesnis vis papildo kitą ir taip sukurią neįtikėtiną pasaulį, kuriame, atrodo, iš tikrųjų gyvena knygos autorius.

Tekstus skaityti lengva ir gera. Tai – baigtinės istorijos, epizodai, kuriems nereikia pratęsimų, laike sustabdytos akimirkos. Nemėginama nenatūraliai tempti laiko ar puslapių. Viskas čia turi savo vietą ir parašyta tiek, kiek turi būti parašyta.

Trumpai apibūdinti temas ar siužetus – sunku. Užtenka paminėti, jog čia telpa ir nemirtingumas, ir kelionės laiku, ir žmonės, žinantys, kada bei kaip mirs, o taip pat miniatiūriniai žmonės bei žmonės gigantai, galybė variacijų pasaulio pabaigos tema, pokalbiai su pačiu Dievu, gyvenimas po mirties, mirtis po gyvenimo ir visa kita, ką galimą ir ko atrodytų netgi negalima sugalvoti.

„Suvalgęs mane, Dievas atsistojo ir išjungė visatoje šviesą.“

Tačiau tekstai ne šiaip sau fantastiniai. Juose labai daug filosofijos, ilgesio, dvasiškumo, dievoieškos. Keliama daug klausimų ir čia pat mėginama diskutuoti, atsakinėti, leisti skaitytojui pačiam apsispręsti, pasirinkti vieną iš galimų kelių. Ypatingai dažnai minimas Dievas. Mėginama su juos taikytis, kovoti, mėginama ant jo pykti arba jam paklusti, ilgėtis jo, galvoti apie jį, kritikuoti bei vertinti. Ieškoma žmogaus ištakų, jausmų, bendruomeniškumo prado. Ieškoma žmogaus, ieškoma Dievo. Ieškoma. Klausiama. Filosofinis pagrindas sodrus, tačiau pateikiamas žmogiškai ir suprantamai, tad visiškai neatstumia. Kitas skaitytojas jo gali net nepastebėti ir tai tik įrodo, kaip puikiai ir profesionaliai autorius kuria daugialypi tekstą, kurį galima skaityti ir skaityti, kuriuo galima mėgautis ir mėgautis.

Daugelis apsakymų dingsta vienu mirktelėjimu, vienu įkvėpimu. Tuomet vėliau, daug vėliau, jau užvertus knygą, jauti, kaip kalasi daigelis, jauti, kad kažkas buvo pasėta ir pradedi galvoti.Pradedi suprasti arba bent jau mėginti suprasti, kelti klausimus ir džiaugtis tokiais, kad ir labai paprastais, atradimais.

Tad visa tai tarsi tobulas siurrealizmo seansas, padedantis pažvelgti kitaip. Padedantis atrakinti dureles, kurių netikėjai iš viso esant.

Skaitykite. Skaitykite, jeigu nebijote. Skaitykite, jeigu norite susimąstyti. Skaitykite, jeigu norite nustebti, stebėtis ir pastebėti. Skaitykite.

Galbūt tai iš tiesų – kelias į rojų.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 341 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2010 m.
Kaina: ~25 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Simon R. Green – Haukas ir Fišer: Vilkas Avidėje

Jau trečia ir paskutinė S.R.Green knyga apie kurią jums papasakosiu dabar (labai nesidžiaukit, turiu dar keturias 🙂 ).

Šita knyga vėl pasakoja apie Hauką ir Fišer – Haveno gvardijos kapitonus.  Jie tikrai nėra subtilūs profesionalai ir mieliau kapoja, nei ieško diplomatinio sprendimo.

Kadangi begaudydami šnipą Haukas ir Fišer užmušė visus, kurie galėjo suteikti kokios nors informacijos, už bausmę jiems tenka apsimesti aukštuomenės nariais (Havene šis nusikaltimas baudžiamas mirtimi) ir infiltruotis į Maknilų tvirtovę, priklausančią vienai iš garsiausių aukštuomenės šeimų, nes paskutiniais duomenimis ten slepiasi šnipas. Maknilų giminė ką tik išgyveno vyriausiojo sūnaus ir tėvo mirtis, todėl tvirtovėje vyksta testamento skaitymas. Haukas ir Fišer apsimesta tolimais giminaičiais iš karalystės pakraščio.

Siauru takeliu į kalną kilo Haukas; kūną standžiai apgobęs apsiaustas, galva palenkta prieš vėjo gūsius. Užkilus ant skardžio pūtė stiprus ir geliančiai šaltas vėjas. Čia augančios laukinės žolės, atrodė, buvo nuolatos priplotos prie žemės, o aplinkui, kiek akys užmatė, buvo plikos uolos. Haukas nesistebėjo pajutęs čia siaučiančių vėjų jėgą. Kas tik išdrįsdavo pakelti galvą virš žemės paviršiaus už įžulumą tikriausiai būdavo išraunamas su šaknimis. Haukas lėtai apsižvalgė ir susiraukė pamatęs šiek tiek priekyje ant uolos krašto jo laukiančią ir į jūrą žiūrinčią Fišer. Jis kelis kartus giliai įkvepė, stengdamasis, prieš eidamas pas ją, atgauti kvapą. Ilgas, status takas nuilsino, o jis nenorėjo, kad Fišer tai sužinotų. Ji tik priekaištautų, kad nėra pasirengęs, ir verstų laikytis kitos dietos. Haukas nekentė dietų. Kodėl visas sveikas maistas turi būti toks neskanus?

Po kiek laiko paaiškėja, kad šnipas nėra vienintelė Hauko ir Fišer problema. Į laisvę ištrūko tamsus Maknilų giminės prakeiksmas ir kelia pavojų visiems, dėl testamento skaitymo kerų, įstrigusiems tvirtovėje. Visa kita sužinosite perskaitę, jei žinoma, skaitysite 🙂

Stilius niekuo nesiskiria nuo prieš tai aprašytų S.R.Green knygų. Viskas paprasta, aišku ir be jokių seilionių. Tiesa, šioje knygoje šiek tiek daugiau lengvo humoro ir šiek tiek komiškų situacijų.

Įvertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Hawk & Fisher: Wolf in the Fold ”
Puslapiai: 204 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m.
Kaina: Nes tikra, kad pavyktų rasti kur nors įsigyti. Aš radau bibliotekoje. Manau elektroninė versija anglų kalba tikrai mėtosi kažkur internete.

Simon R. Green – Haukas ir Fišer. Dievų žudikas.

Kita Simon R. Green knyga.
Haukas ir Fišer – gvardijos kapitonai, vyras ir žmona. Jie nuolat įsivelia į kokį nešvarų reikalą, nugriauna smuklę, jei alus būna skiestas ir apskritai yra “bad-ass couple“.

Man patinka kaip S.R.Green kuria Haveno institucijas – įvairiausios tarybos, gvardija, burtininkų mokykla, seserijos… Šioje knygoje svarbiausia – Dievų gatvė. Tai vieta, kur negalioja įprasti logikos, traukos, fizikos dėsniai. Šioje gatvėje pakanka vietos visoms religijoms, o tvarką palaiko Dievų Apsaugos būrys (religiniai fanatikai turi polinkį kelti riaušes dėl smulkmenų) . Tačiau kažkas pradeda žudyti Dievus. Tiksliau, būtybes, kurias žmonės laiko Dievais.

Pati gatvė buvo nerami. Gatvėje buvo mažiau žmonių negu anksčiau, ir tie patys dūmė savo keliu nuleidę galvas ir nudelbę žemyn akis. Gatvės pamokslininkai rypavo apie Visatos žūtį ir visapusišką susinaikinimą. Išsidažęs klounas, į kraujuojančias akis įsismeigęs skustuvo ašmenis, dainavo liūdną dainelę apie meilę ir netektį. Du šešėliai kaip pasiutę gyvuliai puolė vienas ant kito. Aukštas kampinis pastatas sutirpo ir pradėjo tekėti kaip karštas vaškas. Papuolę po juo klykė agonijoje.

“Dievų žudikas“ – tai fantastinis detektyvas su šiek tiek netikėta pabaiga. Apie vertimo kokybę ir S.R.Greeno stilių aš jau kalbėjau. Dirbtiniausi atrodė Hauko ir Fišer santykiai: kai didelė ir bloga pabaisa ją įsitraukia į savo olą, jis bėga iš paskos, ją gelbėja ir klausia “ar viskas gerai, o mylimoji?“. Gal ir nieko blogo, bet skamba labai dirbtinai. Žinoma, gali būti kad ir dėl to kaltas prastas vertimas.

Ir aš tikrai norėčiau, kad “Hauko ir Fišer“ serija būtų ekranizuota.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Hawk & Fisher: The God Killer”
Puslapiai: 203 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m.
Kaina: Irgi berods mačiau pirkti sena.lt puslapyje. Taip pat čia galima rasti keleton S.R.Green knygų elektronines versija lietuvių kalba.

Simon R. Green – Žemėje tarp numirėlių

Perspėjimas: jei nemėgstate fantastikos, o ypač tos, kuri nebuvo ekranizuota ar viešai išgirta, jums labai labai labai nepatiks trys mano recenzijos. Atsiprašau 🙂

Kai buvau gal keturiolikos labai mėgau skaityti fantastines knygas ir Simon R. Green buvo geriausias rašytojas, kurį atradau. “Kylantį Mėlyną Mėnulį“ skaičiau gal kokius dvidešimt kartų. Todėl kai visai neseniai Adomo Mickevičiaus bibliotekoje apatinėje lentynoje radau keletą S.R.Greeno knygų, susirinkau visas.

Beveik visų knygų veiksmas (iškyrus ‘Sėlinančios mirties“ seriją arba tas, kurių dar neskaičiau) yra susijęs su Tamsiaja Giria arba Havenu – Žemosios Karalystės uostu. Kadaise patekėjo Mėlynasis Mėnuolis ir Tamsioji Giria ėmė plėstis, visos joje slypėjusios pabaisos ir demonai pradėjo puldinėti miestus. Kai ilgoji naktis baigėsi, daugelis karalystės vietų liko paveiktos magijos. Vyko keisti dalykai.

“Žemėje tarp numirėlių“ pasakojama apie Dankaną Maknilą, Konstancą, Šokėją ir Džesiką Flint – reindžerių komandą, kurios užduotis – ištirti kas nutiko pasienio forte, iš kurio jau mėnesį nebuvo girdėti jokių žinių. Komanda fortą randa tuščią ir užrakintą iš vidaus. Visur tik dulkės, sudžiuvęs kraujas ir šiurpi atmosfera.

Asmeniškai man patinka fantastiniai gyviai, kuriuos kuria S.R.Green: troliai, milžinai, prisikėlę numirėliai. Visi jau ne kartą girdėti, bet aprašymai nors ir vyriškai siauri ir tikslus, maloniai skaitomi.Veikėjai irgi gana standartiniai: Dankanas – kapitonas, persekiojamas kaltės dėl žuvusios komandos narės, Konstanca – ką tik į komanda priimta burtininkė, kurios sugebėjimais niekas nepasitiki, Šokėjas – kardo meistras, tikras “erelis“, Džesika – Šokėjo meilužė, atliekanti ir dalį mamos funkcijų.

Flint šmirinėjo rengdama guolį Šokėjui. O jis kantriai tai stebėjo. Šokėjas buvo beviltiškas praktiniuose gyvenimo dalykuose. Jis netgi nemokėjo pasikinkyti arklio, o jei jam reikėtų gaminti pačiam maistą, tai numirtų badu. Tačiau niekas jam dėl to nepriekaištavo. Šokėjas buvo gabus kitose srityse.

Rašymo stilius šiek tiek kapotas, nieko vaizdaus nereiktų tikėtis. Iš dalies manau, kad dėl to kaltas vertimas. Jau ne kartą minėjau, kad fantastikos knygos Lietuvoje verčiamos itin prastai. Taip pat manau, kad tai vaizdumo trūkumą lėmė ir tai, kad dažniausiai fantastikos knygas rašo vyrai, kuriem nesvetimi tikslieji mokslai, ir jie mąsto praktiškai: kam rašyti “pro langų plyšius krito saulės šviesa, kuri šoko dulkėse lyg tūkstančiai mikroskopinių fėjų“, jei galima rašyti “ant dulkėtų grindų pro langą krito šviesa“ 🙂

Pagaliau mergina atėjo į valgomąjį, kur vakarieniavo šimtai vyrų, moterų ir vaikų. Niekas jos nepastebėjo.Ji priėjo prie artimiausio stalo ir pamačiusi, ką jie valgo, pasibjaurėjusi susiraukė. Mėsa lėkštėse buvo žalia ir kruvina, joje raitėsi lervos, kurios šliaužiojo po stalą. Nuo stalo karojo raudonos varvančios žarnos, pilnos paukščių galvų, jų akys atrodė gyvos ir viską suprantančios. Burtininkė nusisuko ir tik tada suvokė, jog vyras sėdintis priešais ją prie stalo, negyvas. Jo gerklė buvo dukart perrėžta. Kraujas tekėjo kaklu žėmyn po marškiniais. Jis mandagiai nusišypsojo Konstancai ir pasiūlė taurę. Ji iki kraštų buvo pilna kraujo.

Vertinimas: 9/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “Down among the dead man“
Puslapiai: 188 psl.
Leidykla: “Tyrai”
Metai: 1996 m. (originalas – 1993 m.)
Kaina: Mačiau pirkti sena.lt puslapyje. Taip pat čia galima rasti keleton S.R.Green knygų elektronines versija lietuvių kalba.