Archyvas

Autorių archyvai: Rikošetas

Pagaliau, po pusmečio įvairiausių pokyčių, masiško kraustymosi ir visokių kitokių kataklizmų, radau progą ne tik paskaityti, bet ir parašyti ką nors apie tai, ką perskaičiau.

Paskutinė knyga, kurią prarijau per dieną buvo antroji “Hunger games“ serijos dalis “Catching fire“ (sąmoningai atsisakau naudoti lietuviškus pavadinimus, nes nu.. c’mon “Catching fire“ = “Pavojinga meilė“? Really? REALLY?“ Ok, baigiu piktintis). Tenka pripažinti, kad “Terapiją“ perskaičiau irgi per dieną.

Istorija užkabino, pakabino ir nebepaleido. Viktoro Larenco duktė Josefina sunkiai serga – jokie tyrimai ar gydytojų armija negali nustatyti ligos priežasties ar nurodyti reikiamo gydymo. Nutinka dar blogiau – dvylikametė mergaitė dingsta kaip į vandenį. Ketveri metai paieškų neduoda jokių rezultatų ir nežinios nukankintas tėvas išvažiuoja į nuošalią Parkumo salą. Ten pasirodo paslaptingoji Ana ir hell breaks loose.

Ana nusivilko paltą, nusimetė šalikėlį ir vėl įsitaisė ant sofos. Viktoras nesitraukė iš senosios vietos prie rašomojo stalo. Jis dėjosi kompiuteryje ieškąs su jos atveju susijusių duomenų. Iš tikrųjų visi esminiai faktai buvo užfiksuoti jo atmintyje, tik šitaip norėjo laimėti laiko, kol nurims nervai ir galės toliau klausinėti.

Nėra ką pasakyti apie siužetą, nes jei pasakysiu, jums skaityti prasmės nebeliks. Stilius… Man atrodo, kad tokios easy-reading knygos nelabai turi stilių. Ir kad žmonės jas ne dėl stiliaus skaito.

Nepatiko du dalykai:
1. Įspėjimai, kad va jau tuoj ir sužinosi, kuo viskas baigsis. Visokie “Penkios dienos iki tiesos“ (skyrių pradžioje) ir “Jis dar nesuvokė, bet tiesa jį susirado“ (skyrių pabaigoje). Mielas autoriau, patikėk manim, žinau, kad gale gausi paaiškinti, kas yra kas. Tik pabandyk to nepadaryti.
2. Akimirkomis atrodo, kad Viktoras kraustosi iš proto. Tačiau jis tai daro ne palaipsniui, o sugriūna tarytum kortų namelis. Nežinau, galbūt taip ir elgiasi tėvas ištampytais nervais, tačiau mane erzino.

Vertinimas: 8/10. Užkabinantis detektyvas, kurio antrą kartą gyvenime neskaitysi, tačiau praleisto vakaro negaila.
Puslapiai: 277 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2012
Kaina: 32,90 Lt. Pirkti čia.

Tikriausiai niekada nebūčiau paėmusi į rankas šios knygos, jei ne kažkada išsakytas Kristės komentaras: “O va šitą pagalvojau, kad tikrai būtų įdomu perskaityti“. Atrodo, koks čia komentaras, bet dėmesį atkreipė ir to tai jau tikrai nesigailiu.

Yra daugybė knygų, kurias skaitydama galvojau “o va šitą galėčiau parašyti geriau. šitą irgi. šitą parašyčiau kitaip“. Skaitydama “Pirminių skaičių vienatvę“ mąsčiau “o, dieve, ši pastraipa – kaip mano parašyta. ji geniali“ (šiandien neišgėriau kuklumo piliulės). Yra rašytojų, kurių knygas reikia prisijaukinti, priprasti prie stiliaus, tačiau ši man iš karto buvo sava.

Matija dar stipriau sugniaužė kumščius. Paskui lėtai atgniaužė kairįjį delną. Įstrižai ėjo blyškus, visiškai tiesus brėžis. Aplink jį Aličė pastebėjo trumpesnius ir šviesesnius, beveik baltus randus. Jų buvo pilnas visas delnas, susikryžiavusių it nuogo medžio šakos prieš šviesą.

Matija ir Aličė – pagrindiniai knygos veikėjai – abu, pažymėti nelaimingo likimo ženklu. Jų istorijos susipina į vieną nutylėjimų, skausmo, vienatvės, baimių gniutulą. Matija – gabus matematikas, jis žino, kad pirminiai skaičiai dalinasi tik iš savęs ir vieneto, kad jie – vieniši. Tačiau pirminiai skaičiai turi savo dvynius, kuriuos skiria poriniai skaičiai. Kuo didesnis pirminis skaičius, tuo sunkiau rasti jo dvynį. Matija ir Aličė yra būtent tokie skaičiai – amžiams pasmerkti būti “of the same kind“, bet negalintys būti kartu.

Licėjaus metai liko atvira žaizda. Matijai ir Aličei ji atrodė tokia gili, kad, regėjosi, neikada neužgis. Jie perėjo juos tarsi sulaikę kvapą: jis – atmesdamas pasaulį, ji – jausdamasi to pasaulio atstumta, bet abu pastebėjo, kad tai visai nesvarbu. Jie sukūrė ydingą ir asimetrišką draugystę, sudarytą iš ilgų išsiskyrimų ir ilgos tylos, tuščios ir švarios erdvės, į kurią abu galėjo sugrįžti ir vėl įtraukti oro, kai mokyklos sienos tapdavo per ankštos ir imdavo juos dusinti.

Daugybė sakinių man priminė būtent šią Seether dainą:

Kaip ir mano tikėjimą šiuolaikine literatūrą žudžiusi “Viena diena“, “Pirminių skaičių vienatvė“ yra parašyta vyro. Ir tai jaučiama, galbūt ne kiekvienoje eilutėje, bet pastebimai ir neįkyriai. Tačiau P.Giordano rašo tai, ką galvoja, o D.Nicholls – tai, ko nori moterys.

Dar reikėtų paminėti, kad Paolo Giordano – fizikas teoretikas, kuris, pasak nuotraukos ant viršelio, yra labai patrauklus vyras. Ir šis patrauklus vyras už tokią knygos pabaigą nusipelnė spyrio į kelio girnelę, ne mažiau.

Vertinimas: 8/10.
Puslapiai: 258 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 25.99 Lt. Pirkti čia.

Ps. Jei kas nors žinote šaltinį, kur galima gauti Kino Pavasario filmą pagal šią knygą, garsintą lietuviškai, arba su lietuviškais titrais, labai prašau pasidalinti. Filmo treileris mane intriguoja:

Skaityti būtent šią knygą turėjau savų asmeninių priežasčių. Kas geriau pažįsta mūsų porą, žino, kad mano vyriškis – viena trisdešimt antraja ar dar mažesne dalimi, bet gruzinas. Ilgą laiką šis faktas tik smagindavo kepant šašlykus, tačiau šią vasarą užklydau į vieną kelionių blogą ir velniškai užsimaniau į Gruziją. Todėl tikėjausi tam tikro gido, nuorodų, kurias galėčiau panaudoti, kai kada nors užsispyrimo ir pinigų pakaks.

Sunku kritikuoti sveitmus įspūdžius ir potyrius. Kaip ir byloja pavadinimas, ši knyga – klajūno užrašai, ne asmeninis kelionių vadovas, kurio šiek tiek tikėjausi. Akivaizdu, kad jei aš nuvykčiau į Gruziją, mano įspūdžiai būtų visiškai kitokie. Aš juk neorganizuočiau ten parodų, neturiu tiek vietinių draugų, o, galų gale, neturiu ir pakankamai drąsos užeiti pas kiekvieną pakvietusį į svečius išgerti vyno. Ir nekalbu rusiškai.

“Klajūno užrašai“ tikriausiai nebus ta knyga, kurią neatsitraukdamas skaitai visą naktį. Skaičiau ją ilgiau nei keletą savaičių, atsiversdama keletui puslapių ir be jokio širdies skausmo vėl padėdama į šalį. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad knyga neįdomi. Gruzija – šalis įdomi, knyga apie ją irgi.

Pirmą kartą keliaujant, ir perėjas, ir Asos slėnį rasti sunku, o kai vietiniai bando apytikriai nupasakoti kelią, pavargsti beklausinėdamas. Iš pradžių maniau: slepia, bet ne, tiesiog jie nešnekūs. Sako: eisi, eisi, už tos kalvos pasuksi į dešinę ir aukštyn, jei labai reikės, rasi.

Pats leidimas – labai malonus akiai. Autoriaus darytos nuotraukos – labai gražios. Tik jų pavadinimai mane erzino. Suprantu, kad nuolat keliaujant prisiminti, kur padarei vieną ar kitą kadrą sunku, tačiau, nagi, juk galima sugalvoti ką nors geriau nei žydint virš upelio, ne mano skalbiniai ir bučinys. Labai trūko pasakojimo, derančio prie nuotraukų ir nuotraukų derančių prie pasakojimo, nes labai greit ėmiau painiotis įmantriuose pavadinimuose ir vienodai pavadintuose vaizduose. Galų gale, štai, nuotrauka pavadinimu “Goga kolegų apsupty“. Jau pamenu, kad Goga visame skyriuje lydėjo autorių, bet kuris jis iš dešimties fotografų? Ir koks tai renginys?
Ir dar tie trumpi haiku stiliaus eilėraštukais kiekvieno skyriaus pradžioje… Į pabaigą jie nustojo mane erzinti, bet iš tiesų, geriau jų vaizdingumą perkelti į tekstą. Bent mano nuomone.

… Tuomet eini į užeigą ir sakai “Chaši“.
Bičiulis Goga rodo, kaip ją valgyti, ir dar giria:
– Labai sveika kraujui.
Įsiberia saują smulkintų česnakų. Aš sunerimstu, bet irgi įsimetu česnako ir keliu šaukštą prie lūpų… Tą akimirką suprantu, kad – oi oi, oi – ši sriuba ne man, oi, oi, oi, tikrai ne man. Alekas stebi mane ir juokiasi.

Jei norit pamatyti, kaip knyga atrodo viduje (nenusivilsit), spustelėkit čia.

Vertinimas: 8/10.

Puslapiai:
336 psl.  (su nuotraukomis)
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 35.90 Lt. Pirkti čia.

Po mane taip ilgai kankinusios “Vienos dienos“, bijojau imti šią knygą į rankas. “Du žmonės. Dvidešimt metų. Viena diena“ ir “Šimtas metų. Trys moterys“ skambėjo panašiai. Kaip tik tuo metu neskaitoma liūdėjo A.Rice “Vampire Armand“, tačiau vis tiek nusprendžiau imtis H.Wassmo ir tikrai nepasigailėjau.

Dar sykį įsitikinau, kad ne be reikalo šios rašytojos knygos puikuojasi mano mėgstamiausių knygų sąraše. “Šimto metų istorija“ – akivaizdžiai asmeniškiausia H.Wassmo knyga. Aprašomos moterys – tai autorės prosenelė, senelė ir mama. Negalėčiau parašyti tokios knygos. Nežinau tiek daug apie savo giminę (o galbūt ji nėra tokia įdomi), o nežinodama nedrįsčiau pridėti savo detalių, interpretuoti savaip, bijodama iškreipti tiesą, bijodama įžeisti.

H. Wassmo yra viena moteriškiausių mano skaitomų rašytojų. Kiekvieną kartą užvertusi jos knygą galvoju, kad norėčiau būt šiaurietiška moteris. Visos jos sugeba gauti geriausią iš blogiausio, iš nieko pasigaminti sau laimę, spinduliuoja visuotinę ramybę. Jos savarankiškos net ir paklūsdamos savo vyrams. Galbūt todėl feminisčių skaičius Skandinavijos šalyse labai didelis (pataisykite, jei klystu). Net ir patys painiausi jausmai čia išgryninti kaip ledas.

Prie ausies, o gal ir iš visų pusių pasigirsta jo žodžiai:
– Sara Susane… Ne kempinę laikai savo rankoje. Tik ar žinai, ką?
Jai užgniaužia kvapą, atsakyti neįsitengia.
– Tavo rankoje – mano širdis. Amžinai!

Tiesa, “Šimto metų istorija“ neprilygsta “Dinos knygai“. Neprilygsta ir “Septintajam susitikimui“. Tiesa, “Toros“ istoriją bent jau mano akyse lenkia. Maloniai nustebau, kai knygoje pasirodė Benjaminas – Dinos sūnus.

Nepasakoju apie siužetą, tačiau ne todėl, kad nebūtų, ką pasakoti. Knyga išjausta, ją reikia imti ir skaityti. Tą ir rekomenduoju.

Vertinimas: 9/10.

Pavadinimas originalo kalba: Hundre Ar
Puslapiai:
451 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 39.90 Lt. Pirkti čia.

Dar prieš keletą metų, viename tinklapyje žmonės kartais paklausdavo “su kuo iš žinomų žmonių norėtum susitikti?“. Dažniausiai vardindavau aktorius, ant kurių norėčiau pavarvinti seilę 🙂

Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad labiausiai norėčiau akis į akį sutikti Anne Rice.

Jau rašiau, kad dievinu jos knygas, tačiau ir pati Anne yra nepaprasta.

Žinoma, dažnai jai užduodami religiniai klausimai. Mažiau nei pusė metų nuo aukščiau įkelto vaizdo įrašo, savo Facebook puslapyje Anne pareiškė, kad she is quitting Cristianity. Ne visoms jos mintims pritariu. Tačiau ši moteris yra žavinga visomis prasmėmis ir jai šiemet jau suėjo 70-imt.

Ir viena iš mano svajonių yra tikrai sutikti Annę puodeliui arbatos. Sooner or later.

Visų pirma, turiu perspėti, kad nemėgstu ir dažniausiai neskaitau tokio tipo knygų. Todėl ši recenzija – ypatingai subjektyvi.

Deja, tenka pripažinti, kad “Viena diena“ labai ilgai man buvo kančių šaltinis. Tačiau šiaip ne taip įveikiau.

Knygos veiksmą, mano galva, galima suskirstyti į keletą dalių:
1) Ema – mega-super-aktyvi studentė, kuri kovoja už (arba prieš) viską, ką tik baigusi anglų literatūros studijas ir turinti didžių svajonių. Deksteris – turtingų tėvų sūnelis, besiruošiantis savęs paieškoms po pasaulį.
2) Ema – padavėja riebaluotoje užkandinėje, Deksteris – visas labai fainas, neseniai pradėjęs karjerą televizijoje;
3) Ema – mokytoja, gyvenanti su buvusiu bendradarbiu, ketinanti pradėti pirmąją knygą, Deksteris – lėtai blėstanti televizijos žavigždė;
4) Ema – jau vieniša pradedančioji rašytoja, Deksteris – būsimas tėvelis, besiruošiantis pirštis;
5) Ema – sėkminga rašytoja, gyvenanti Paryžiuje, Deksteris – bedarbis, išsiskyręs ir nelaimingas;
6) Deksteris ir Ema – pora;
7) Pabaiga – WTF?

Manau, galima suprasti, kad Deksteris ir Ema visą gyvenimą tamposi pirmyn ir atgal, tai taikosi, tai pykstasi, tai bendrauja, tai nebendrauja, tai nori, tai nenori ir taip be galo be krašto.

Man čia viskas atrodė parašyta, pagal formulę klišė+klišė+klišė+banalu= bestseleris. Man keista, kad šios knygos autorius yra vyras. “Viena diena“ akivaizdžiai skirta moteriškai auditorijai ir aišku, kad rašydamas apie Emos išgyvenimus D.Nicholls rėmėsi ne asmenine patirtimi, o skaitytomis knygomis ar matytais filmais.

Mane erzino beveik viskas – iki skausmo įprasti veikėjai, standartinės situacijos, keisti pasikartojimai tekste:

Tai buvo paprasčiausia bendrojo lavinimo mokyklos mergaičių rūbinė, kurioje net ir savaitgaliais tvyrojo specifinis hormonų, rausvo muilo ir paplėkusių rankšluosčių kvapas, jį Ema puikiai prisiminė iš vaikystės: hormonų, rausvo skysto prausimosi muilo ir paplėkusių rankšluosčių.

“Viena diena“ man patiko tuomet, kai Ema jau tampa rašytoja ir išsikelia į Paryžių. Tie septyniasdešimt puslapių praslydo lengvai. Tačiau skaitydama nuolatos galvojau, kad ši knyga man labai primena T.Wassmo “Septintą susitikimą“. Tik pastaroji yra daugybę kartų geresnė.

O pabaiga… Nenoriu apie ją kalbėti. Jau geriau banali, nei tokia, nes paskutinių dešimčių puslapių prasmės taip ir neradau.

Vertinimas: 5/10.

Pavadinimas originalo kalba: One day
Puslapiai:
444 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2011
Kaina: 42.90 Lt. Pirkti čia.

PS. Manau, pagal šią knygą sukurtas filmas nebus toks jau labai blogas. Nes jam sugaišti teks tik dvi valandas, o ne dvi savaites 😐 MUAHAHAHA.

Perskaičiusi “Nematomus monstrus“ susimąsčiau apie savo mėgstamiausias knygas.

Daugelio jų recenzijų čia nerasite, nes skaičiau jas (na, pirmąjį kartą skaičiau) jau gana seniai arba tiesiog neprisiruošiau apie jas parašyti. Todėl šiandien gimė nauj skiltis – Knygų garbės lenta.

Pažadu skiltį papildyti 🙂

O kokios jūsų mėgstamiausios ever knygos? Nesidrovėkit ir pasipasakokit komentaruose.

“Kovos klubą“ skaičiau būdama gal šešiolikos. Nežinau ar dar nesupratau, ar tiesiog nepatiko ir niekada nebepatiks.

Bet “Nematomi monstrai“ yra.. WOW. Viena nerealiausių knygų, kurias skaičiau per paskutinius ketverius metus. Kosmosas. Gyvenimo biblija. Skaičiau ją gana ilgai tik todėl, kad norėjau, kad kuo ilgiau užtektų, todėl – ne daugiau keturių skyrių per dieną.

Pagrindinė “Nematomų monstrų“ veikėja – populiari manekenė Šenona. Visa šeimos meilė ir dėmesys atitenka nuo AIDS mirusiam broliui Šeinui, o jai nepažįstami žmonės žada didingą ateitį – dar daugiau fotosesijų šlykščiuose vietose, kad manekenės ir rūbai atrodytų kuo gražesni. Bet vieną dieną viskas pasikeičia…

– Na, mergyt, – sako Brendi. – Tai kas gi nutiko tavo veidui?
Paukščiai.
Rašau: “paukščiai, paukščiai nulesė mano veidą“.
Ir pradedu juoktis.

30-ojo kalibro kulka nuplešė Šenonos žandikaulį. Ir dabar ji – pabaisa po dešimtimis šilko vualių, galinti kalbėti tik raštu ant popieriaus.

Mačiau, kaip mano kraujas, snargliai ir dantys išsitaškė ant prietaisų skydelio avarijos metu, tačiau be žiūrovų isterija nieko neverta.

Dabar ji amžinai kelyje kartu su nenusakoma būtybe Brendi Aleksander ir vyru, kurio vardas kinta priklausomai nuo Brendi užgaidų. Brendi – trijų transvestičių seserų produktas ir jos labai didelės plaštakos.

Chuck Palahniuk lieka savimi.
Puslapiai šokiruoja, tekstas verčia gūžtis, persekioja, nuo jo pykina. Sakyčiau, viskas hauntingly beautiful. Ir noriu tikėti, kad dalis to – rašytojo fantazijos vaisius, ne teisybė.

Norint perkelti rėžį odos ir atkurti žandikaulį, reikia nudirti ilgą odos juostą nuo kaklo. Nuo kaklo apačios į viršų, tik palikti nenupjautą nuo pasmakrės. Įsivaozduokite odos atraižą, kabaluojančią jums prie  kaklo, bet vis dar pritvirtintą prie veido apačios.

Ar jus nustebino siužeto vingis “Kovos klubo“ pabaigoje? Nuo “nematonų monstrų“ vingių galima bent tris kartus užsilenkti ir nukristi už lovos.

Sunku pasakoti apie “Nematomus monstrus.“ Kai knyga šūdina – negaila siužetą nupasakoti detaliai, kad skaitančiam recenziją nebekiltų noras skaityti pačia knygą. Ši knyga tokia gera, kad nežinau, ką pasakoti. Viską reikia griebti ir perskaityti.

Vertinimas: 11/10. Skaitysiu dar kartą. Ir dar. O paskutiniu metu tai retai būna.

Pavadinimas originalo kalba: Invisible Monsters
Puslapiai:
229 psl.
Leidykla: “Kitos knygos”
Metai: 2010
Kaina: 22.02 Lt. Pirkti čia.

Retai “lentynoje“ pasakoju apie apsakymų rinkinius – nemėgstu jų ir dažniausiai atsiverčiu tik tada, jei kas nors primygtinai rekomenduoja. Taip pat čia retai pasitaiko rusų autorių knygų, bet čia jau paprastas atsitiktinumas.

Vos tik pradėjusi skaityti, supratau, kad ir save galiu pavadinti tafofile. Na, terminas gal ir neskamba kaip toks, kuriuo norėtųsi didžiuotis, bet iš tiesų tereiškia “kapinių mėgėją“. Iš tiesų man patinka kapinių architektūra, tyla ir dažnai šabloniškos bet šiurpios legendos. Todėl Antakalnio, Bernardinų ir Rasų kapinėse lankausi galbūt ne dažnai, bet pakankamai reguliariai.

Jei įsivaizduotume iš tiesų seno miesto gyventojus per visą jo egizstavimo istoriją kaip vieną milžinišką minią ir įsižiūrėtumėme į tą galvų jūrą, paaiškėtų, kad tuščios akiduobės ir laiko išbalintos kaukolės nustelbia gyvus veidus. Turinčių istoriją miestų gyventojai gyvena iš visų pusių apsupti numirėlių.

Knygą sudaro šeši skyriai – šešios kapinės: Maskvos, Londono, Paryžiaus, Jokohamos, Niujorko ir Jaruzalės. Kiekvienas skyrius sudarytas iš dviejų dalių – vienoje autorius kalba apie kapinių atsiradimo istoriją, jų legendas, palaidotas įžymybes, savo savijautą. Antroji skyriaus dalis – apsakymas, vienaip ar kitaip susijęs su kapinemis, dažnai jame aktyviai arba pasyviai veikia ten palaidoti žmonės.

Liuoktelėjo į orą, nusileido ant perkarusios pilkai rudos keteros ir kibo dantimis į gauruotą pakaušį. Urgzdamas ir spjaudydamas kailio skutus ėmė siurbti tirštą žvėries kraują. Su niūria ironija pagalvojo: gaila, nėra Generolo, jis dievino lapių medžioklę.

Apsakymai primena pasakas ir publikuoti be kapinių aprašymų prarastų pusę savo vertės ir nuotaikos.  Būtent kapinių aprašymai man pasirodė įdomesni ir vertesni dėmesio. Autorius tobulai balansuoja ant ribos, kad tekstas nesukelia depresijos (o ne, visi mes mirsim) ar pasišlykštėjimo (oh no, creep creeping around the cemetery). Tekstai dvelkia ramybe ir susitaikymu – tikrai senomis kapinėmis, kada skausmas jau išblėsęs (pasak B.Akunino- senos kapinės primena randą, kai naujos, veikiančios dar tarsi kraujuojančios žaizdos). Gal ir keistai nuskambės,, bet “Kapinių istorijos“ – optimistiška knyga.

Are you okay? – iš už Ist Riverio vandenių klausia Manheteno siluetas, kurio dangoraižiai, praradę du savo draugus, susitelkė petys į petį, tad jiems dabar ir vėl viskas tvarkoje.
I’m fine, – atsiliepia Grinvudo kapinės. Viskas bus all right.

Vertinimas: 8/10. Netikėta knyga. Deja, apsakymus stengiausi peršokti kuo greičiau, kad galėčiau skaityti apie pačias kapines.

Pavadinimas originalo kalba: na, kažkas rusiškai. nemoku perrašyti 🙂
Puslapiai:
183 psl.
Leidykla: “Mintis”
Metai: 2004 psl.
Kaina: 9.10 Lt. Pirkti čia.

Taigi, knyga, daug geriau žinoma dėl to paties pavadinimo filmo.

Iš karto prisipažinsiu – filmo aš nemačiau ir pasak brolio pasakojimo, jis nuo knygos gana radikaliai skiriasi. Iš tiesų, ketinu daryti prielaidą, kad daugelis skaitančių šį blogą filmą yra matę, todėl apie siužetą per daug nepasakosiu. Robertas Nevilis – vienintelis žmogus išgyvenęs paslaptingą epidemiją, kuri pražudė arba vampyrais pavertė visus likusius žmones. Jis slepiasi, medžioja, augina česnakus. Daugiau iš tiesų ir nelabai yra ką pasakoti.

Geras knygas galima suskirstyti į dvi grupes:  knygos, nuo kurių pilvas lieka pilnas drugelių, ir knygos, nuo kurių skrandyje sukasi gumulas, bet vis tiek skaitai. “Aš esu legenda“ priklauso tai antrajai kategorijai. Pasakojimas, kaip Nevilis kenčia vienatvę, jo alkoholizmo priepuoliai verčia nervingai gūžtis.

Siaubingai įniršęs Robertas čiupo plokštelę ir trinktelėjęs sau į kelį perlaužė. Seniai reikėjo taip padaryti. Sustingusiomis kojomis nuėjo į virtuvę ir išmetė nuolaužas į šiukšlių dėžę. Tamsioje virtuvėje stabtelėjo ir šiek tiek palaukė – užmerkęs akis, sukandęs dantis ir rankomis užsispaudęs ausis.
“Palikite mane ramybėje, palikite mane ramybėje, palikite mane ramybėje.“

Tekstas ant knygos nugarėlės skelbia:  “Jeigu nebūtų Richardo Mathesono, nebūtų ir Stepheno Kingo. Jeigu pastarasis yra siaubo ir mistikos žanro tėvas, tai R. Mathesonas – jo krikštatėvis.“. Negaliu ginčytis, tačiau, kadangi gerokai anksčiau susipažinau su S.Kingo kūryba, man R. Matheson primena S.Kingą, ne atvirkščiai.

Atvirai, ši knyga man patiko. Tačiau nesu tikra, ar “Aš esu legenda“ yra pakankamai stipri kaip atskira istorija. Man tai labiau priminė tikrai gerą apsakymą iš apsakymų rinkinio. Rinkinio, panašaus į S.Kingo “Kapinių pamaina“ 🙂

Vertinimas: 8.5/10.

Pavadinimas originalo kalba: I am the legend.
Puslapiai:
207 psl.
Leidykla: “Obuolys”
Metai: 2007 psl.
Kaina: 13,49 Lt. Pirkti čia.