Algis Mickūnas – Atsiminimų punktyrai

“Atsiminimų punktyrai“ – Algio Mickūno knyga apie save ir savo atsiminimus. Apie veiklų, įdomų ir švytintį žmogų, kurio žvilgsnis skaitytoją pasitinka vos pažvelgus į knygos viršelį. Tas žvilgsnis kažkuo paveikia, nes negali jam atsispirti ar pajusti kažkokį abejingumą.

Prieš skaitydamas knygą apie Algį Mickūną nežinojau nieko, “Atsiminimų punktyrus“ atsiverčiau Vasaros skaitykloje ir užsikabinau. Kažkuo patraukė ir užkabino. Tuomet rudenį knygą įsigijau, o žiemą – pavyko užbaigti. Toks tas metų laikų algoritmas.

Žmonėms, kurie Algį Mickūną pažįsta arba apie jį yra girdėję anksčiau, ši knyga suskambės visai kitaip ir atvers visai kitus klodus, tačiau tai, kad, Algio nežinodamas, į knygą taip pat sureagavau, reiškia, jog ji – didesnė negu žmogus ir skirta ne vien kontekstui papildyti, bet ir jam sukurti.

„Bet visi, be išimties, užuosdavom babos kvapą – jos baisiai bijodavome, nes užrūstinti ją buvo baisiau nei susitikti su kokiais liūnų baubais, pakaruokliais ir pasmerktaisiais. Jei nuspėdavome, kad jai kas nors nepatiko, tai reikėjo sergėtis, o kad išsisergėtum jos, reikėjo visą laiką žinoti, kur ji yra, – ypač kada jos nematai.“

Filosofas, Lietuvos patriotas, mokslo pasaulio žvaigždė (pasaulinė!). Pradininkas, vystytojas, tęsėjas. Palikęs įspaudą akademiniame pasaulyje. Dramblio dydžio įspaudą. Bet kad pamatytum tą dramblį, visų pirma reikia pamatyti tą pasaulį, kuriame jis gyvena. O tai ir yra didžiausias stebuklas, nes pasaulių aplink mus – visa galybė, tik spėk suktis. Tuo tarpu žinome tik tuos, kurie ribojasi su mūsiškiu burbulu. Skaityti tokią knygą, tai išeiti už savo burbulo ribų, tai atrasti naują (naujus!) dar neregėtus pasaulius.

Skaityti buvo tikrai įdomu. Ypač pirmąją knygos pusę, kada viskas primena pasaką ir atsiminimai išties eina punktyrais – vaikystė, karai, paauglystės ir t.t. Toliau, tuo viskas tirštėja, kol galiausiai virsta savotišku faktų rinkiniu. Tačiau ten, kur atskleidžiami ne vien faktai, bet ir jų interpretacijos – ten yra auksas. Skaitau ir mėgaujuosi. Skaitau ir atrodo, kad kuo tas įvykis laiko erdvėje toliau nuo žmogaus, tuo daugiau jame magijos, tuo labiau jis įsuktas į atminties miglas, tuo smagiau apie tai pasakoti, tuo didesnė nostalgija ir rūpestis, kad tai neliktų pamiršta. Ir viskas atvirkščiai su tais įvykiais, kurie laiko vertikalėje visai prie pat.

Tiesa, vienu metu pasirodė, kad knyga per daug drungna ir paviršutiniška, pasigedau gylio, pasigedau Algio šešėlio. Jis stovi šviesoje ir tai puiku, tačiau tai – tik viena pusė. Kitoje daikto, į kurį nukreipta šviesa, pusėje visada nusidriekia šešėlis. O čia jo nepastebėjau. Kur jis? Kodėl jis prapuolė? Apie tai ir galvojau žiūrėdamas nuotraukas, kurių knygoje gausu, o taip pat ruošdamasis peržiūrėti bent keletą Algio paskaitų video, kuriuos internete nesunkiai galima rasti.

Knygą rekomenduoju, ji skatina ne tik patirti, bet ir mąstyti, o tai turbūt didžiausias komplimentas autoriui, kaip filosofui 😊

„Ir dar – eidamas per tiek gyvenimo mokyklų vis dėl to neišmokau pykti. Gal taip atsitiko vaikystėje dėl piktos babos. Mat žinodami, kad ji pikta, mes prie jos ne tik pripratom, bet mėgdavom ją užpykdyti ir iš to krėsti juokus – žodžiu, juoktis iš piktumo. Tai ir man taip per visą gyvenimą: vos pasirodydavo, kad reiktų supykti, visuomet kildavo juokas, ir pyktis dingdavo.“

Kita informacija:
Puslapiai: 280 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Steve Sem-Sandberg – V.

Knyga tamsi ir sunki. Lygiai kaip ir jos viršelis. Ją aptraukusi dulksna, kuri gula ant tavęs sluoksnis po sluoksnio, ir netrukus jautiesi taip lyg temptum su kiekvienu žingsniu vis sunkėjantį svorį.

Siužetas skaitytoją nukelia į XIX a., blaško nuo vieno šešėlio prie kito. Mala po dulkes, tamsą, purvą, nepriteklių, lūšnas bei užeigas. Po gatvės grindinius ir palėpes, kuriose knibžda ne vabzdžiai, o žmonės. Galiausiai visi jie pasklinda. Į miestų aikštes, į užstales ir pastales arba kaip V. – į kažkokią šviesą, kuri tik vaidenasi, o iš tikrųjų yra neįmanoma. Tokiems kaip V. – liūdniausia, jie blaškosi ir neranda išėjimo, tiki pašaipiais žodžiais ir meluojančiomis moterimis, net jeigu visi perspėja to nedaryti. Toks tas V., toks jo gyvenimas, blaškomas vėjo. Čia – kuičiasi arklidėse, o čia – nebetekęs vilties juda su kitais kareiviais kažkokio menamo priešo link. Ir tas judėjimas atrodo amžinas, ir jo tamsa išsklinda kaip rašalas, kol tampa nebesvarbu pusė, kurią palaikai, nes čia nėra pusių, nėra kažkokios ideologijos ar pakylėjimo. Esi tik tam, kad nebūtum vienas. Judi su grupelėmis kitų kareivių (net jeigu paties Napoleono (!) vardu; iš tikrųjų jokio skirtumo kieno). Judi, kol viskas įgrista, darosi koktu ir nepakeliama, kol pradedi vengti paties judėjimo, bet negali nusikratyti jo tamsos ir šešėlių, pro kuriuos visai netikėtai atsiveria Kaunas, Žiežmariai, Vilnius, istorinių įvykių atplaišos, bet visur – ta pati gaišatis ir vargas. Nuo vieno užkampio į kitą.

„Paliovus snigti, temperatūra dar labiau nukrenta. Oras tampa skaidrus ir traškus. Apie vidudienį dienos šviesa sminga tarsi į gilų šulinį, kurio sienos lyg aštriomis geležinėmis adatomis apkaustytos šalčiu. Su kiekviena valanda žvarba smelkiasi vis giliau į plaučius. Veidas ir rankos apmiršta. Dėl vėjo, vėl žeriančio sniegą jiems į akis, regos laukas vis labiau traukiasi, o atstumas tarp pagrindinės kolonos ir belaisvių bei sužeistųjų vis didėja.“

Skaitau apie tą V. žygį per Lietuvą ir jaučiuosi tarsi pabudęs iš kažkokio sapno. Tarsi skaityčiau atskirą gyvenimą. Ir kol esu paniręs į jį, klausiu savęs tik vieno – kur veda ši knyga? Visos dalys turėtų jungtis į bendrą piešinį, tačiau jos, tarsi ta pakrikusi kariuomenė, grupelėmis tolsta viena nuo kitos. Taip ir V., tolsta nuo knygos epicentro. Kartais atrodo, kad vietomis nutolsta taip toli, jog netgi atplyšta ir tampa kažkokia savarankiška atskira dalimi, dydžiu, gyvenimu, turinčiu savo epicentrą ir trajektoriją.

Iš vienos pusės ši knyga apie istorijos paraštes. Apie dalykus, kuriuos įprasmina ne jie patys, o istorija, kurios paraštėse jie atsidūrė. Iš kitos pusės, skaitant šią knygą, sunku išskirti kas vyksta aplink. Kas yra ta istorija, kurios paraštėse tarpsta V. ir kiti gyviai. Nes viską apėmusi niūra ir nyka, o pro jas sunku atskirti, ar žvelgi į pilką dangų, ar tik į žemėtą veidą. Ar girdi žuvėdrų klyksmą, ar vis tik kūdikio. Viskas sulimpa į vieną. Purviną sniego kamuolį. Šaltą, pilkai juodą, dar nespėjusį ištirpti, bet jau atidavinėjantį galus. Ir, žinoma, puikiai suprantantį, kad jo laikas suskaičiuotas. O tas skaičius yra V. Arba Voicekas.

„Ką jam į tai atsakyti? Kad nuo karo žmogus atbunki ir tampi abejingas. Viskas tiesiog slenka pro šalį. Niekas negali jaudrinti ar įstrigti. Nes tai, kas įstringa, anksčiau ar vėliau prišaukia nelaimę.“

Knyga kaip debesys – kartais tiršta ir juoda, o kartais, kur ne kur, nušvinta šviesos properša. Bet po akimirkos ir vėl – virš tavęs tik apniukęs dangus, keletas padrikų paukščių, tolimas klyksmas, o gal kvyktelėjimas, o gal prunkštelėjimas ir vėl viskas iš naujo – dar vienas šešėlis su savomis properšomis. Taip ir slenka tekstas, kaip debesys, genamas nepaneigiamo vėjo. Kol pabaigoje ateina naktis ir tamsa viską sugeria į save, nes prieš jį visi lygūs ir visus ji praryja vienodai.

„Jis eina be paliovos tirtėdamas ir nesupranta, ar jį krečia drugys, ar žemėje pasislinko kokia ašis. Ar todėl medžiai linksta virš kelio tarsi įtempti milžiniško lanko? Ar todėl mėnuo susisupęs į peleninį apsiaustą, o paukščių virtinės danguje braižo keisčiausius raštus? Ar todėl aukštai dausose ratais suka varnos? Ar todėl arimuose riogso palikti plūgai, įšalę į žemę tarsi didžiuliai dantys? Jis svarsto, kad visas tas aplink vykstančias keistenybes kažkam reikėtų paliudyti. Natūrali pasaulio dermė pakirsta. Viskas praradę tvarumą.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: W.
Vertėja/Vertėjas: Eglė Raudonikienė
Puslapiai: 424 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2020 m.

(c) veikiantis

Tomas Venclova – Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey.

Storos knygos man dažnai kelia savotišką baimę. Visų pirma dėl to, kad baiminuosi ilgai užtruksiančio skaitymo. Nes užtrukęs skaitymas visada linkęs skaitytoją atsieti nuo teksto, nukreipti jo mintis šalin, suvaryti laiko pleištą į vientiso skaitymo akmenį. Ir kuo daugiau laiko vandens prabėga, tuo pleištas labiau išbrinksta, galiausiai priversdamas akmenį skilti. O šiam skilus, skaitytojas ir tekstas – jau tik du kūnai, nebeturintys bendros jungties. Todėl prieš paimdamas šią knygą į rankas taip pat šiek tiek baiminausi, tačiau tai nesugebėjo numaldyti noro ją atsiversti ir paskirti jos skaitymui savo dienų tėkmėje pabirusias valandas ir pusvalandžius.

Skaitymui, kuris vos paleistas pasrūva į vidų ir telieka juo mėgautis. Džiaugtis. Šypsotis. Nes su kiekvienu jo kąsniu vis maloniau, su kiekvienu puslapiu vis daugiau helio patenka į plaučius, tad jau visai greitai tarsi saulės nutviekstas balionas atsikabini nuo žemės ir pradedi kilti. Virš eilinių žmonių, jų kasdienybės, virš gatvių, miestų, valstybių, virš girdėtų ir negirdėtų pavardžių. Galiausiai virš laiko ir istorijos lūžių. O šitaip bekylant labiausiai stebina tai, kad tekstas (bet juk tuo pačiu – ir peizažas) išlieka paprastas ir aiškus. Lyg būtų pasakojamas ne aplink susispietusiai miniai, o tik tau vienam, įsitaisiusiam prieš patį T.V., ramiai gurkšnojančiam vis dar karštą arbatą. Tai pokalbis (o tuo pačiu – ir pašnekovas), kurio malonu klausytis ir kurio visai nesinori pertraukti.

„Ar išloši mane, ar praloši – kol kas nežinia.
Šitos dirvos nusekę, žvaigždynų tankmė išgenėta,
Aš pritraukiu nelaimę, nelyginant šiaurė magnetą,
Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.“

Knygai įdienojus Ellen Hinsey vis dar narsto su poetu po jo gyvenimą, sutiktus žmones, liudijamus procesus, bet jau vis dažniau gręžiasi į poeziją. Po truputį pradeda ją aiškinti, preparuoti, narstyti. Tarsi laikrodį, rizikuodami niekada jo nebesurinkti atgal. Kartais rodosi, kad tam tikrose vietose, tai – jau šiek tiek per gilu, kad atsiranda takoskyra ir eilinis skaitytojas rizikuoja prarasti ryšį su tekstu ir knyga bei šiek tiek nuklysti į šoną. Kita vertus, čia ir supranti, ši knyga – ne eiliniam skaitytojui ir jai būtinas tam tikras pasiruošimas, kurį visiškai sėkmingai galima pavadinti namų darbais ar paprasčiausiu per gyvenimą sukauptu bagažu.

„Mane ištiko amžiaus vidurys.
Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti.
Mirtis man buvo lyg šeimos narys,
Užėmusi didesnę dalį buto.“

Knygą skaičiau ilgai, bet tikrai nenuobodžiai. Todėl mano baimė, kad prarasiu ryšį su tekstu, nepasiteisino. Knyga vienareikšmiškai didi ir rekomenduotina perskaityti. Iš vienos pusės – tai istorijos vadovėlis, puikiai susiejantis Lietuvą su pasauliu, ir parodantis, kad visi ryšiai – lengvai perprantami ir nesunkiai įsimenami, t.y. visai kitokie nei tie, kuriuos dažnu atveju piešė mokyklų programoje siūloma medžiaga. Iš kitos pusės – tai T.V. ir jo gyvenimo drama, jo draugai, susirinkę Nobelio premijas, jo patirtis ir požiūris į tai, kas tuo metu vyko istorijos raštuose ir paraštėse, kuriuos tik paryškina knygoje pateiktos archyvinės nuotraukos, pabrėždamos, kad visi čia aprašomi žmonės kažkada buvo (arba vis dar yra) gyvi ir kad ši istorija – ne fantazijos vaisius. Iš trečios pusės – tai stiprus poezijos sukandimas ir skaitant šiuos pokalbius (nors pokalbiai – tai tik forma, atverianti T.V. liudijimą) po ranka nori nenori atsiduria T.V. poezijos rinkiniai ir eilėraščiai į kuriuos dabar jau pradedi žvelgti visai kitu žvilgsniu ir pro visai kitokią prizmę. O nuo to šis sukandimas tik tampa stipresnis ir tik dar sunkiau (o gal ir visai nebeįmanoma) iš jo išsivaduoti.

Pats T.V. knygoje žmogiškas, tačiau nevienareikšmis, todėl ir interpretuoti jį galima įvairiai. Faktas vienas – realybės bei pasaulio suvokimas tuomet ir dabar nepalyginamai nutolę, todėl bet koks skaitytojo vertinimas turi būti pasvertas ir atskiestas galimais kategorijų bei sąvokų nesutapimais.

Tačiau kad ir kaip bebūtų, T.V. gyvenimo, kaip ir jo poezijos, žymės nepaneigsi, ji per ryški. Netgi sakyčiau, privaloma pažinti. Atkartojanti santvarkų ir geografijų randus. Ji pati tarsi randas, kurio jau nebeskauda, bet kurį vis dar galima paliesti. Pajausti. Ir vis dar galima pabandyti suprasti. Net jeigu atskaitos taškai jau seniai pasislinkę į šalį.

Nepaisant to, koks yra autorius (su visais savo kontekstais) bei kokie esame mes, visi telpame vienoje erdvėje. Viename lape. Ir tuo reikia neginčijamai džiaugtis. Todėl nesunku pripažinti, kad tai – knyga gurmanams. Knyga tiems, kuriems įdomu. Tiems, kuriems „ilgai“ dar nereiškia „nuobodžiai“.

O visa kita – tik žodžiai.

 

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Magnetic North. Conversations with Tomas Venclova.
Vertėja/Vertėjas: Laimantas Jonušys
Puslapiai: 534 psl.
Leidykla: Apostrofa
Metai: 2017 m.

(c) veikiantis

John Katzenbach – Profesorius

Ši knyga mano knygų spintoje pragulėjo metus, o gal du. Pažymėta nematomu pirmenybiniu ženklu. Kad reikia perskaityti, bet, matyt, dar ne dabar. Reikia, bet dar gali truputį palaukti. Reikia, bet ne taip ir labai.

Ir tai tęsėsi, kol ji pradėjo balansuoti ant ribos tarp „skaityti“ ir „atsikratyti“. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, tos ribos ji neperžengė ir galiausiai atsidūrė mano rankose. Jau buvau skaitęs porą kitų šio autoriaus knygų (vienos iš jų apžvalgą galima rasti čia – “Ne tas žmogus“), todėl iš šios taip pat tikėjausi nemažai.

„Žodžiai krito į tarpą tarp judviejų, klojo stalą tarsi nuolaužos po sprogimo: Negrįžtama. Progresuojanti. Spartus blogėjimas. Haliucinacijos. Kūno funkcijų nykimas. Kritinio suvokimo praradimas. Trumpalaikės atminties praradimas. Ilgalaikės atminties praradimas.“

Taigi, ką radau atsivertęs šią knygą? Viename jos siužeto (it ringo) kampe – profesorius, kuriam diagnozuota sparčiai progresuojanti liga, be galimybės išsigelbėti. Profesorius, tampantis jaunos merginos pagrobimo liudininku. Šalia jo – pareigūnė. Žodžiu, šviesioji ringo pusė.

Kitame kampe – jauna mergina, bėganti iš namų, tačiau pusiaukelėje tampanti pagrobimo auka. Šalia jos – pagrobėjai. Žodžiu, tamsa.

Štai tokie du poliai. Veikiantys vienodomis teisėmis ir vystomi lygiagrečiai.

Knyga banguojanti. Kartais įtraukianti ir įdomi, o kartais atrodo ištęsta, su besikartojančiais nuobodžiais postringavimais ir samprotavimais, kuriuos beskaitydamas, nori nenori, pradedi stebėti puslapių numerius. Laukti, kol vienas pakeis kitą. Ir tai ypač kankina pačioje pradžioje, kai puslapių dar likę labai daug ir neviltis didesnė už viltį. Tačiau mesti skaityti, vienaip ar kitaip, nesinori, o tai – geras ženklas.

Skaitant, abu poliai po truputį artėja vienas prie kito. Akivaizdu, kažkurioje vietoje jie susilies ir kova neišvengiama. Tačiau, kurioje? Ir kaip? Ir ar sugebėsi tai nuspėti? Štai šie klausimai ir veda į priekį, o įpusėjus knygą, puslapių skaičiuoti jau nebesinori.

„Jis matė vaikus. Iškrypimus. Mirtį.

Viskas atrodė labai tikra, net jei ir suvaidinta. Viskas atrodė suvaidinta, net jei buvo tikrovė.“

Knyga labai protinga, vietomis, atrodo, net per daug. Primena po vandeniu gulintį laivą skenduolį, apkibusį moliuskais, apaugusį samanomis. Atrodo, jeigu ne jie, jis šautų į vandens paviršių. Tačiau geriau pasižiūrėjus – taip tik atrodo. Niekas nešautų. Skenduoliui priklauso ne jūros paviršius, o dugnas. Ir kai tai supranti, tie moliuskai ir samanos tampa nebeaktualios. Brauniesi pro juos jų nebepastebėdamas.

Vienu metu apsigavau ir buvau pradėjęs galvoti, kad tai – detektyvas, tačiau netrukus supratau, kad ne. Šios knygos pabaigoje niekas tavęs neapgaudinėja ir nemausto. Netraukia iš skrybėlės triušio ir neparodo, kad buvai neteisus. Čia viskas paprasta ir aišku. Viskas taip, kaip užrašyta. Istorija. Trileris.

Taigi, tie, kurie tikitės būti apmauti, nieko nepešite. O tie, kurie norite ne vienam vakarui įtraukiančio veikalo, būtent tokį čia ir rasite.

Ar skaityčiau dar kartą? Turbūt ne. Tačiau tai nereiškia, kad knyga bloga, nes, jeigu pasitaikytų proga, mielai imčiausi kitos, dar neskaitytos šio autoriaus knygos. Taigi, su ja ir su juo viskas gerai. Tiesiog, pakanka vieno karto, o tuomet – paleisti toliau, pasroviui, iki kito skaitytojo rankų.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: What comes next
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2010 m.)

(c) veikiantis

Gabriel Garcia Marquez – Šimtas metų vienatvės

Anksčiau nebuvau skaitęs nė vienos šio autoriaus knygos, o pastarosios žinojau tik pavadinimą, kuris klaidžioja tarp įvairiausių pokalbių, seniai virtęs fraze, nebeturinčia nieko bendro su šiuo romanu. Taigi, jokių povandeninių srovių – knygą įsigijau, nes tai klasika ir tiesiog negalėjau atsispirti pagundai, kai ši tekainavo penkis su puse lito.

Tiesa sakant, prieš ją atsiversdamas tikėjausi kažko archaiško ir nuobodaus, netgi sunkiai skaitomo, o gavau tokią dozę teksto upės, jog net praėjus savaitei nuo paskutinio puslapio užvertimo, vis dar jaučiuosi šlapias ir trokštantis grįžti atgal.

Knygos siužetas sukasi apie Makondo kaimelį Pietų Amerikoje. O viskas prasideda nuo šio kaimelio įkūrimo: čia ir dėl išradimų pamišęs tėvas, ir nuolat atvykstantys bei visokių naujovių atvežantys čigonai, ir vaikai, padedantys alchemijos bandymuose, ir žmona, besistengianti viską sugrąžinti į savas vietas, ir daugelis kitų.

„Pasaulyje dedasi neįtikėtini dalykai, – skundėsi jis Ursulai. – Čia pat, anapus upės, yra daugybė stebuklingų įtaisų, o mes čia tebegyvename tarsi kokie asilai.“

Skaityti – be galo įdomu. Daug nuotykių, veiksmo ir paveikslėlių, kurie keičia vienas kitą, žadina atradimo džiaugsmą ir leidžia gyventi kažkur šalia, knygos puslapiuose bei stebėti veikėjus tiesiai iš už jų nugarų.

Ir nors pradžioje dar atrodo, kad suvaldysi teksto srovenimą, tačiau tolstant, su kiekvienu puslapiu tai darosi vis mažiau įmanoma – įvykis keičia įvykį, o istorija – istoriją. Daug vardų, giminystės ir kitokių ryšių. Gyvenimo ratas įtraukia ir galiausiai pradedi pamiršti kas buvo aprašoma prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau puslapių. Nes tai – jau praeitis. O tekstas gyvena čia ir dabar. Nesustojama ir nežaidžiama detalėmis, tiesiog keliaujama nuo vienos nuotraukos prie kitos, kol pastebi, jog nejučia viskas pradeda gultis į paskirtas vietas, į didelį besisukantį ir net nesiruošiantį sustoti gyvenimo ratą. Kažkur tarp realybės ir mistikos:

„Visą naktį ant miestelio leidosi tylutėlė lavina: nuklojo stogus, užvertė durs, dusino lauke miegančius galvijus. Tiek prikrito gėlių iš dangaus, jog išaušus Makondas buvo storai užklotas standžiu kilimu – reikėjo kastuvais bei grėbliais valyti gatves, kad galėtų praeiti laidotuvių procesija.“

Siužetas įtraukia, viena karta keičia kitą, vaikai gimsta ir auga, seneliai miršta arba pasimiršta, revoliucijos prasideda ir baigiasi, giminaičiai tampa meilužiais, o meilužiai sužino, kad yra giminaičiai, kaimelis išgyvena nuosmukius bei klestėjimus, nesibaigiančias žmonių emocijas, jų užsispyrimą ir lankstumą, viskas sukasi, sukasi, sukasi ir įpusėjus knygą, tampa praktiškai nebeįmanoma atsekti visų ryšių, o kiekvieną puslapį pradedi skaityti tarsi naują istoriją. Vienu metu veikia po tris ar net keturias kartas veikėjų ir kiekvienas jų – nepakartojamas, unikalus, turintis savo istoriją, persipynusią su kitomis istorijomis, čia, žiūrėk, pranykstantis, o čia – ir vėl atsirandantis, net jeigu kur nors už šimto puslapių. Negana to, veikėjų vardai kartojasi, perduodami iš kartos į kartą, taip apsunkinant visus mėginimus įsiminti siužeto vingius ir kryptis. Taigi, ties kažkuria vieta jau nesirūpini, kad ne viską prisiminsi ir ne viską galėsi atkartoti – svarbu tai kas vyksta dabar. Dabar ir vien tik dabar.

Tekstas įtikina taip stipriai, jog kartais atrodo, viskas vyksta iš tikrųjų, pavyzdžiui lyja jau daugelį mėnesių. O klausimų dėl veikėjų realumo net nekyla. Knyga įtraukia ir keičia tave, piešia naują tavo mąstymo lauką.

Grįžtant prie siužeto, būtų galima sakyti, jog tai – ne miestelio, o giminės istorija. Tačiau knygoje šios linijos taip susisieja, kad tampa neatskiriamomis. Pagrindinis visus knygos puslapius vienijantis bruožas – vienatvė. Aprašomas laikotarpis – šimtas metų. Taigi – šimtas metų vienatvės.

Knyga tikrai neeilinė. Užvertęs ir vėl noriu atversti, noriu prisiminti, kas vyko pradžioje ir kaip tai meistriškai atkartojama pabaigoje. Noriu skaityti ir skaityti, kad galėčiau paliudyti visus šimtą metų, o ne atskirus vaizdinius. Noriu sukti ir sukti tą gyvenimo ratą, kol šis įsispaus į atmintį ir niekada iš ten nebeišnyks.

Tiesa, skaitydamas prisiminiau, jog kai kurie motyvai man jau girdėti ir prieš akis iškilo Sigito Parulskio „Murmanti siena“, kur taip pat aprašomas kelių kartų gyvenimas, kur taip pat veikėjų vardai perduodami iš kartos į kartą. Tačiau tai – tik padrikos sąsajos, nes vargu ar tokiai knygai kaip ši, galėtų kas nors prilygti ta vidine energija, kuri užpildo sklidinai.

Tad rekomenduoju. Be jokios sąžinės graužaties. Skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite – tokiomis knygomis tiesiog negalima netikėti.

„Jie visi tokie, – nė kiek nesistebėdama, atsakė toji. – Pamišėliai iš prigimties.“

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Cien Anos De Soledad
Puslapiai: 335 psl.
Leidykla: Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Metai: 1991 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: 5,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Alfonsas Nyka-Nyliūnas „Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000“

Tai jau antroji šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga. Pabaigęs pirmąją, pradėjau skaityti šią ir toliau keliavau A.Nykos-Niliūno gyvenimo atspindžiais. Dienoraščių fragmentais.

Ši knyga kur kas ramesnė nei pirmoji ir kur kas labiau išlaikyta. Tai paaiškinti labai paprasta – autorius tiesiog peržengė į antrąją savo gyvenimo pusę (paskutiniai šios knygos įrašai daryti, kai jam buvo jau daugiau kaip aštuoniasdešimt metų). Taip pat, apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, autorius nusėdo ir nebeliko pirmojoje knygoje buvusio jaunystės gaivališkumo, daugybės kelionių bei laikmečio pokyčių įtakotų patirčių. Gyvenimas nurimo, tapo stabilus ir skaitant šiuos fragmentus vis dažniau į akis krisdavo jo pasikartojimai, t.y. tuo pačiu metų laiku vykstantys tie patys ritualai, tie patys žmonės, tos pačios kalbos. Iš vidaus tai sunkiau pastebėti negu iš išorės, tačiau net ir pats autorius kartais akivaizdžiai tai pabrėždavo ir tuo bodėdavosi.

Pirmojoje knygoje mane labiausiai paveikė laikmečio pokyčių liudijimai bei atsiminimai apie draugus, kurie tam tikru metu vienas po kito pradėjo atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Tuo tarpu šioje knygoje, tokie atsisveikinimai tapo įprasti. Čia autoriaus draugų ir pažįstamųjų mirtys aprašomos kaip neišvengiama gyvenimo dalis, dažnai net nesileidžiama į pernelyg didelius sentimentus, nes šie, autoriaus žodžiais, neretai būna dirbtiniai ir nieko nebereiškiantys.

Labiausiai ko šioje knygoje laukiau – atsakymo į klausimą, kaip autorius reaguos į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei su tuo susijusius įvykius ir kokie jausmai jį užplūs grįžus į Lietuvą. Taigi, nedelsdamas pateikiu keletą su tuo susijusių citatų:

1990 m. kovo 11 d.

Vakare: žinia apie nepriklausomybės atstatymo paskelbimą Vilniuje. Sunkiai išreiškiamas jausmas, – lyg staiga būtum sužinojęs, kad ir tu vis dėlto nesi absoliučiai vienas pasaulyje.

1991 m. rugsėjo 1 d.

Pagaliau ir JAV pripažino Lietuvą (37 ar 38 valstybė, po Mongolijos!). Popiet važiavome į College Parką pas Almenus. Visi susirinkusieji, įskaitant ir ten buvusį Sovietų ambasados tarnautoją, džiūgavo ir sveikino vieni kitus.

1991 m. rugsėjo 6 d.

Šįryt Maskvoje susirinkusi Sovietų Sąjungos Valstybės Tarnyba, paties Gorbačiovo pirmininkaujama, oficialiai pripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Vadinasi, Lietuvos nepriklausomybė nebe maironinis sapnas, o tikrovė paprasčiausia šio žodžio prasme. Visi kovotojai už jos laisvę, kurių kaulai guli Lietuvos palaukėse arba Sibiro sniegynuose, visi nukryžiuotieji už ją dabar gali ištarti paskutinį CONSUMMATUM EST. Kas galėtų mane įtikinti, kad šiais laikais nebėra stebuklų?

Skaityti šiuos žodžius ir jausti šiuos išgyvenimus buvo tikrai nuostabu, mat skaitydamas tokias knygas kaip ši, įsitrauki į jose aprašomus gyvenimus ir tampi jų dalimi, todėl toks džiaugsmas negali nepersiduoti.

Ganėtinai smulkiai autorius aprašo ir savo grįžimą į Lietuvą 1998 m. Apsilankymą Vilniuje, Kaune, Utenoje, gimtosiose vietose. Viskas jautru ir atvira, tačiau tuo pačiu taip nutolę ir pasikeitę, jog galima suprasti, kad antrą kartą į šias vietas A.Nyka-Niliūnas tikrai nebegrįš, nes tokias, kokias paliko, autorius išsaugojo vien tik savyje, savo prisiminimuose.

Žvelgiant plačiau, šioje knygoje kur kas daugiau prisiminimų nei pirmojoje. Taip pat nebėra tiek daug įrašų kitomis kalbomis. Labai daug vienatvės ir atsiribojimo, beprasmybės ir nykumos išgyvenimų. Ir nors autorius nėra vienišas, galima pagalvoti, jog jo viduje plyti tuščios ir išpustytos stepės.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Skaičiau ją kas rytą, po kelis puslapius, niekur neskubėdamas. Ir visi šie gyvenimo atspindžiai, fragmentai sugulė labai gražiai ir raminančiai. Tai tarsi pažintis su žmogumi, kuris tavęs niekada nematė ir niekada nepamatys. Ir kas svarbiausia – jis jau nebijo tokios pažinties, nes peržengus tam tikras ribas, baimė telieka tik žodis.

Mano vertinimas: 9/10

Leidykla: Baltos lankos
Puslapių skaičius: 639 psl.
Išleidimo metai: 2003 m.
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Juozas Erlickas – Mano meilė stikliniais kaliošais

Apie J. Erlicko knygą čia dar neteko rašyti. Tačiau rašyti apie šį autorių – vienas malonumas. Paauglystėje buvau vienas didžiausių J. Erlicko gerbėjų ir skaitydamas jo knygas negalėdavau nustoti juoktis balsu. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Kažkas užburiančio. Žiūrėdavau visas laidas, kuriose šis personažas pasirodydavo, eidavau į jo apsireiškimus teatre, klausydavausi jo dainų. Ir juokiausi. Juokiausi kiekvieną kartą iš nuostabos, kuri apimdavo pažvelgus į J. Erlicko piešiamą graudžiai juokingą realizmą. Manau, esminę J. Erlicko kūrybos dalį taip būtų galima ir pavadinti – juokas pro ašaras. Šioje knygoje ašarų tiek daug, kad tiesiog negali jomis netikėti.

Vienaip ar kitaip, kad paimčiau šią knygą į rankas, turėjo praeiti nemažai laiko. O ir ėmiau ją ne visą iš karto, greičiau bangomis – potvyniais ir atoslūgiais. Nusipirkau kai tik ši buvo išleista, t.y. 2009, tačiau rimčiau skaityti prisėdau gal tik prieš kelis mėnesius. Ir taip, kas rytą po kelis puslapius, buvau žadinamas ir stebinamas.

Perskaitęs šią knygą galiu pasakyti, jog J. Erlickas vis dar turi savo gaivalą, vis dar yra neabejotinas savo pasirinktos krypties vienetinis ir nepakeičiamas egzempliorius. Toks jausmas, kad jis susikalė sau smėlio dėžę, nustatė joje galiosiančias taisykles ir pakvietė visus prisijungti pažaisti. Tačiau kol kas taip ir neatsirado nė vienas, kuris galėtų bent jau šiek tiek rimčiau mesti jam iššūkį ir garbingai pasipriešinti. Nepaisant to, J. Erlickas neliūdi – jis varžosi su savimi. Ir jam tai puikiai pavyksta – išlikti paprastu, įtaigiu ir stulbinančiu savo įžvalgomis bei atradimais. Sugretinimais ir netikėtais posūkiais. Žodžių žaismu ir prasmių variacijomis. Tačiau svarbiausia yra tai, jog kad ir kiek autorius kartoja tuos pačius dalykus (bene visos pagrindinės J. Erlicko knygos yra apie tą patį) – jis nenusibosta.

Gyvenimas, politika, meilė bei nesibaigianti ironija. J. Erlickas priverčia skaitytoją juoktis iš savęs. Dar ir dar kartą. Ir viskas taip gaivu, lengva ir paprasta, kad lieki nuščiuvęs ir nustebęs. Kad neabejoji, jog esi toks, kokį autorius tave ir nori matyti.

Knygoje suguldyti tekstai – tikra mišrainė. Tarp galybės naujų tekstų, galima rasti ir jau skaitytų ankstesnėse J. Erlicko knygose ar puikiai girdėtų ir prisimenamų iš jo dainų. Didžioji dalis – proza, tačiau pramaišiui yra įdėta ir po vieną kitą eilėraštį. Žodžiu, visko ir visiems. Tačiau skaitant visiškai neatrodo, jog kažkas yra ne savo vietoje ar kad vyrauja chaosas. Toli gražu. Viskas  harmoninga ir suderinta tarsi puikiausiame simfoniniame orkestre. Skaitai ir matai – viskas laiku ir vietoje. O tai – retas talentas. Todėl nereikėtų nusigąsti dėl to, jog knyga net 821 psl. storio. Tai visai nereiškia, jog ją skaityti anksčiau ar vėliau nusibos. Tai reiškia, kad jos užteks ilgam.

Jeigu reiktų cituoti, būtų galima cituoti visą knygą. Jeigu reiktų rekomenduoti, būtų galima rekomenduoti ją visiems. Tai universali knyga. Ir jeigu ji nepapirks savo tekstais, tuomet tikrai nuginkluos mokėjimu pasijuokti iš savęs. Taigi, skanaus!

GERĖJIMO ŽENKLAI

Antai moteris savo kūną pardavinėja.
– Keturiasdešimt litų.
– O kiek sveriat?
– Aštuoniasdešimt.
Paskaičiavęs linkteliu: man tinka.
Viso labo 50 centų už gyvo svorio kg.
O juk pasūdžius užteks iki rudens.

O aš jau laukiu knygų mugės, kurioje galėsiu įsigyti ir naująją J. Erlicko knygą (“Ateinu su šaukštu“), kuri, tikiu, bus lygiai tokia pati nepakartojama ir paveiki. Juk talento, kaip žinia, nepamesi.

Vertinimas: 10 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 821 psl.
Leidykla: Tyto Alba
Metai: 2009 m.
Kaina: ~30 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

Alfonsas Nyka-Niliūnas “Dienoraščio fragmentai 1938 – 1975“

Knygą nusipirkau, nes ji (kaip jau tapo įprasta) buvo pakankamai pigi ir (kaip jau tapo įprasta) buvau girdėjęs apie ją keletą gerų atsiliepimų. Taip pat buvau baigęs skaityti “Adolėlio kalendorius“ ir reikėjo rasti kitą skaitymą rytams, prieš einant į darbą. Tad ši knyga man pasirodė kaip  tinkamas pakaitalas ir, kaip vėliau paaiškėjo, pro šalį tikrai neprašoviau.

Ši knyga – tai Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentai rašyti nuo 1938 iki 1975 m. O juose – įvairūs pamąstymai gyvenimiškomis temomis, atsiminimai apie draugus, komentarai apie tuometinio literatūrinio pasaulio peripetijas bei kiti pastebėjimai ar pajautimai apie patį gyvenimą. Tai nėra visas dienoraštis – tik jo fragmentai. Todėl reikia nusiteikti trumpiems ir neįpareigojantiems skaitymo kąsniams bei kąsneliams.

Tie, kas nežino, kas toks A. Nyka-Niliūnas, siūlau pasiskaityti čia. Tuo tarpu, tie, kas žino, manau supranta, kad jo gyvenimo kelias pakankamai įdomus ir tikrai vertas dėmesio. Ir kas svarbiausia – tas kelias vis dar tęsiasi! Šiuo metu A. Nykai-Niliūnui yra 92 metai ir jo dienoraščiai, spėju, vis dar pildosi.

Tuo tarpu šioje knygoje publikuojami dienoraščio fragmentai pradėti rašyti, kai autoriui tebuvo 19 metų. Taigi, pačioje jaunystėje. Pirmieji įrašai prasideda, kai autorius palieka savo gimtąjį Nemeikščių k. ir išvažiuoja studijuoti į miestą. Dienoraščio fragmentuose atsispindi esminiai jaunuolio sąmonę formavę epizodai, kurie kinta kartu su laiku. Fragmentai tęsiasi 38  metus, iki A.N.N. sukanka 56 m. Tai – ilgas, žodžiais turbūt nepamatuojamas laikas, kuris prasideda energingai bei šiek tiek jaunatviškai naiviai, ir baigiasi aprašant vieno po kito draugų, bendraminčių ar šiaip pažįstamų netektis.  Daug parašoma, dar daugiau nutylima. Tačiau tai jau paties autoriaus pasirinkimas, tad apie jo žmoną ar vaikus galime suprasti tik iš probrėkšmiais išnyrančių užuominų.

A.N.N. gyvenimas buvo tampriai susijęs su poezija, tad ir šiuose fragmentuose jos gausu. Cituojama daug, bene viskas originalo kalba. Ir todėl nesuprantantys prancūziškai ar vokiškai, visai kaip ir aš, ne viską čia supras. Tačiau tai tikrai nenumaldys noro skaityti toliau.

Man labiausiai imponavo istorinių įvykių aprašymai, t.y. Lietuvos okupacija, režimas ir t.t. Labai įdomu skaityti apie tai, kaip paprastas žmogus suvokė ir matė visus procesus apie kuriuos istoriniuose vadovėliuose aiškinama ganėtinai šaltai ir sausai (net jeigu ir be galo plačiai).

Knyga man labai patiko. Ją skaityti rekomenduočiau po truputį, t.y. po kelis puslapius per dieną. Nes tokio teksto, o ypač jausmo, kuris slepiasi po pačiu tekstu, negalima imti ir suskaityti po daug ir per greitai. Tai viena iš tų knygų, kurią skaitant reikia mėgautis. Nes tai poilsio, kelių ar keliolikos minučių per dieną skaitinys. Taigi, rekomenduoju, jeigu šiame aprašyme jau atradote save 🙂

O aš po truputį pradėsiu ieškoti ir kitų dviejų šios knygos tęsinių, t.y.:

– “Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000“ ir

– “Dienoraščio fragmentai 2001 – 2009. Papildymai 1940 – 2000“.

Skanaus!

Mano vertinimas: 10/10

Leidykla: Baltos lankos
Puslapių skaičius: 648 psl.
Išleidimo metai: 2002 m. (pirmasis leidimas 1998 m.)
Kaina: ~15 Lt. (Pirkti čia)

(c) veikiantis

Sigitas Parulskis – Murmanti Siena

“...po akimirkos tas šešėlis virto smūgiu per sprandą, ir akys prisipildė ryškiai gelsvos, melsvos, tuojau pat juostančios tuštumos, kurią įprasta vadinti tamsa.“

Iš esmės Parulskis man patinka. Man patinka ta jo kalinio fotografija keliaujanti nuo vienos knygos ant kitos. Tas jo pamėkliškas žvilgsnis, kuris atrodo tuoj tuoj virs smūgiu per sprandą su visomis aukščiau cituojamomis pasekmėmis.

Daug kur buvo angažuota, kad štai, štai Sigitas Parulskis rašo/parašė kitokią knygą. Kitokią negu ankstesnieji jo esė rinkiniai. Ir dar daugiau – Sigitas Parulskis rašo/parašė ne bet kokią kitokią knygą. Rašo/parašė romaną. Ir tas romanas tikrai kitoks negu „Trys sekundės dangaus“. Galiausiai tas kitoks ir kitaip jau įgriso. Manau, jog visuose tuose pranešimuose vienintelis nenuginčijamai svarbus dalykas yra tas, kad Sigitas Parulskis vis dar rašo/parašo.

Na, tai kokia iš tikrųjų ta knyga, įvilkta į, mano nuomone, ypatingai atgrasų viršelį?

Pirma mintis, kuri man šauna į galvą – knyga sudėtinga. Antra mintis sako, kad gal ne tiek sudėtinga, kiek protinga. Apibendrindamas galiu pasakyti, jog ši knyga skirta pirmiausiai tiems, kurie sugeba patirti malonumą tiesiog skaitydami gerą tekstą. Tiesiog skaitydami ir nelaukdami, kur tas tekstas juos nuves.

Siužetą, kuris mažomis didelės mozaikos dalimis išmėtytas po visą knygą, trumpai galima apibūdinti taip – tai istorija apie keturias vienos giminės kartas ir vieną ilgą jas visas siejantį laikotarpį, besitęsiantį iki šių dienų. Kitaip tariant – tai ilga murmanti siena su galybe joje įspaustų vardų, įvykių, sąsajų ir viso to, kas lieka už kadro. Tai tarsi fotografijų albumas, įamžinęs įvairių žmonių nutylėtus ir išrėktus, atvirus ir uždarus, pamirštus ir prisimenamus gyvenimus.

Baigęs skaityti šią knygą jaučiausi truputį išdurtas. Gal ne tiek išdurtas, kiek išsidūręs. O išsidūriau būtent todėl, kad naiviai tikėjau, jog visa išganantis atsakymas manęs laukia paskutiniame knygos puslapyje. Atsakymas manęs ten tikrai laukė, tačiau lygiai tiek pat, kiek ir visuose ankstesniuose puslapiuose.

Tai knyga, kuri po truputį veda prie atsakymo ir pačioje pabaigoje leidžia suprasti, jog būtent tas vedimas, tas didžiulis ir gremėzdiškas apžvalgos ratas, besisukantis virš pamirštų miestų, laikmečių, žmonių ir galiausiai virš tavęs paties, jog būtent tai ir yra atsakymas.

Skaitant pirmą kartą, patarčiau neskaityti atmestinai, nes tai tarytum didelė mozaika, kurią dėliojant patartina prisiminti kas vyko prieš 40 puslapių, nes 40 puslapių po to lyg tarp kitko bus paminėtas koks nors iš pažiūros nereikšmingas faktas, kuris iš tikro bus raktas, susiejantis iš pažiūros visiškai skirtingus žmones ar tam tikrus jų gyvenimo etapus.

Vėliau, žinoma, šią knygą galima skaityti ir dalimis, nuo vidurio ar pabaigos, kas mėnesį ar metus, po keletą sakinių ar keletą skyrių – visa tai tenkina, nes tekstas, kaip jau minėjau, nesikandžioja ir tikrai vertas skaitymo.

Knyga man patiko. Tikriausiai buvau tam užprogramuotas. Abejoju ar knyga patiks visiems, tačiau savo skaitytoją ji tikrai suras. Esu tikras, jog dar ne kartą ją atsiversiu.

Knyga palyginus brangi. Gavau 10 Lt. nuolaidą vien todėl, kad pirkau knygų mugėj. Kitaip turbūt būtų tekę laukti kol nuslūgs populiarumo banga ir kainos kris. Nors abejoju ar būčiau iškentęs.

Nes iš esmės Parulskis man patinka.

Pažymys: 9/10 (devyni iš dešimties).

Kita informacija:
Puslapiai: 373
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2008
Kaina:  32 – 36 Lt. – pirkti internetu.

(c) veikiantis