John Katzenbach – Profesorius

john-katzenbach-profesorius-1Ši knyga mano knygų spintoje pragulėjo metus, o gal du. Pažymėta nematomu pirmenybiniu ženklu. Kad reikia perskaityti, bet, matyt, dar ne dabar. Reikia, bet dar gali truputį palaukti. Reikia, bet ne taip ir labai.

Ir tai tęsėsi, kol ji pradėjo balansuoti ant ribos tarp „skaityti“ ir „atsikratyti“. Bet, kad ir kaip ten bebūtų, tos ribos ji neperžengė ir galiausiai atsidūrė mano rankose. Jau buvau skaitęs porą kitų šio autoriaus knygų (vienos iš jų apžvalgą galima rasti čia – “Ne tas žmogus“), todėl iš šios taip pat tikėjausi nemažai.

„Žodžiai krito į tarpą tarp judviejų, klojo stalą tarsi nuolaužos po sprogimo: Negrįžtama. Progresuojanti. Spartus blogėjimas. Haliucinacijos. Kūno funkcijų nykimas. Kritinio suvokimo praradimas. Trumpalaikės atminties praradimas. Ilgalaikės atminties praradimas.“

Taigi, ką radau atsivertęs šią knygą? Viename jos siužeto (it ringo) kampe – profesorius, kuriam diagnozuota sparčiai progresuojanti liga, be galimybės išsigelbėti. Profesorius, tampantis jaunos merginos pagrobimo liudininku. Šalia jo – pareigūnė. Žodžiu, šviesioji ringo pusė.

Kitame kampe – jauna mergina, bėganti iš namų, tačiau pusiaukelėje tampanti pagrobimo auka. Šalia jos – pagrobėjai. Žodžiu, tamsa.

Štai tokie du poliai. Veikiantys vienodomis teisėmis ir vystomi lygiagrečiai.

Knyga banguojanti. Kartais įtraukianti ir įdomi, o kartais atrodo ištęsta, su besikartojančiais nuobodžiais postringavimais ir samprotavimais, kuriuos beskaitydamas, nori nenori, pradedi stebėti puslapių numerius. Laukti, kol vienas pakeis kitą. Ir tai ypač kankina pačioje pradžioje, kai puslapių dar likę labai daug ir neviltis didesnė už viltį. Tačiau mesti skaityti, vienaip ar kitaip, nesinori, o tai – geras ženklas.

Skaitant, abu poliai po truputį artėja vienas prie kito. Akivaizdu, kažkurioje vietoje jie susilies ir kova neišvengiama. Tačiau, kurioje? Ir kaip? Ir ar sugebėsi tai nuspėti? Štai šie klausimai ir veda į priekį, o įpusėjus knygą, puslapių skaičiuoti jau nebesinori.

„Jis matė vaikus. Iškrypimus. Mirtį.

Viskas atrodė labai tikra, net jei ir suvaidinta. Viskas atrodė suvaidinta, net jei buvo tikrovė.“

Knyga labai protinga, vietomis, atrodo, net per daug. Primena po vandeniu gulintį laivą skenduolį, apkibusį moliuskais, apaugusį samanomis. Atrodo, jeigu ne jie, jis šautų į vandens paviršių. Tačiau geriau pasižiūrėjus – taip tik atrodo. Niekas nešautų. Skenduoliui priklauso ne jūros paviršius, o dugnas. Ir kai tai supranti, tie moliuskai ir samanos tampa nebeaktualios. Brauniesi pro juos jų nebepastebėdamas.

Vienu metu apsigavau ir buvau pradėjęs galvoti, kad tai – detektyvas, tačiau netrukus supratau, kad ne. Šios knygos pabaigoje niekas tavęs neapgaudinėja ir nemausto. Netraukia iš skrybėlės triušio ir neparodo, kad buvai neteisus. Čia viskas paprasta ir aišku. Viskas taip, kaip užrašyta. Istorija. Trileris.

Taigi, tie, kurie tikitės būti apmauti, nieko nepešite. O tie, kurie norite ne vienam vakarui įtraukiančio veikalo, būtent tokį čia ir rasite.

Ar skaityčiau dar kartą? Turbūt ne. Tačiau tai nereiškia, kad knyga bloga, nes, jeigu pasitaikytų proga, mielai imčiausi kitos, dar neskaitytos šio autoriaus knygos. Taigi, su ja ir su juo viskas gerai. Tiesiog, pakanka vieno karto, o tuomet – paleisti toliau, pasroviui, iki kito skaitytojo rankų.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: What comes next
Puslapiai: 448 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m. (originalas – 2010 m.)

(c) veikiantis

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: