Archyvas

Tag Archives: jausmai

kai reikes nebebuti

Tai – mano pirmoji pažintis su Romualdu Granausku. Nuo knygos, kurios pavadinimo, prieš jai atsiduriant mano rankose, net nebuvau girdėjęs. Todėl dar prieš atsiversdamas žinau, viskas, kas slepiasi po viršeliais, bus nauja ir nepatirta. Kitaip tariant, jokių išankstinių nuostatų.

Tuo tarpu dabar, jau perskaitęs, galiu pasakyti, kad tai, kas svarbiausia, pamatoma iš karto, dar prieš atverčiant knygą. Mat ant pirmojo viršelio, po pavadinimu yra prierašas „mano draugo gyvenimas ir mirtis“. O paskutiniajame viršelyje, nugarėlėje – autoriaus ir jo šuns nuotrauka. Apie tai ir yra ši apysaka. Apie draugystę, santykius ir visus kitus iš to išplaukiančius dydžius.

„Antra vertus, argi apie šunį čia kalbama? Čia – apie ištikimybę ir išdavystę. Pirmosios visą laiką tikiesi, antrosios bijai. Nujauti, kad jos visada šalia, visada arti viena kitos. Jei pirmoji paliks tave patyliukais, į jos vietą antroji įsiverš staiga ir netikėtai.“

Tai – atvira autoriaus išpažintis. Liudijimas, kuriame literatūra – tik priemonė, bet jokiu būdu ne tikslas. Todėl visi personažai, vietos ir įvykiai – realūs. Ir nors tai niekur neparašyta, skaitant jaučiasi, kad kitaip ir negalėtų būti. Tik ne tuomet, kai viskas kaip ant delno, kai nesistengiama gudrauti ar ką nors nuslėpti.

 „<…> o bet kokio aš ir pats nenorėjau, širdis man sakyte sakė, kad jei ir turėsiu kada savo šunį, tai tiktai vieną ir visam gyvenimui, jokio antro ar trečio niekada nebus.“

Gražu ir jausminga. Kalba pati prilimpa prie teksto ir iš karto jaučiasi, kad tai ne vertinys, o originalas. Žodis prie žodžio. Sakinys prie sakinio. Taip ir verčiasi puslapiai, tarsi patys. Taip ir seki paskui juos. Atrodo, lyg autorius sėdėtų čia pat, prie to paties stalo ir pasakotų šią istoriją. Lėtai ir ramiai. Niekur neskubėdamas, nesižvalgydamas per petį.

Tai tekstas, kurio neįmanoma imti ir išplėšti iš konteksto. Nes šis taip stipriai įaugęs, kad skaitydamas pradedi regėti besiveriančią ir paties autoriaus asmenybę. Ir nuo tada knyga suasmeninama. Bet ar galėtų būti kitaip, kai pasakotojas būtent to ir siekia. Kad viskas būtų kuo labiau apčiuopiama ir gyva. Kad būtų tikra.

Ir čia įsijungia jau nebe literatūros, o žmogiškumo vardiklis. Kuomet aprašyti įvykiai ir žmonės, atrodo, visai greta, ir pradedi juos vertinti jau ne kaip literatūrą, o kaip kasdienybę, besislepiančią kitapus sienos. Ir tada tai – jau nebe apysaka, o dienoraštis. Faktų ir situacijų debesis virš tavo galvos, leidžiantis žvelgti pro rakto skylutę, stebėtis ir galiausiai – teisti. Tuomet net ir pats susimąstai, kodėl ir kaip. Tačiau viskas jau nubraižyta, loginiai ryšiai jau sukurti. Knyga – jau tavo pasaulėvokos dalis.

Kadangi ji itin apčiuopiama, gražu stebėti, kaip pasakodamas apie šunį, gyvenimą kartu, dresavimą, įvairius nuotykius ir pavojus, autorius palengva paliečia ir tai, kas daug svarbiau, kas, atrodytų, yra atraminis jo atminties pagrindas. Tai – Lietuva ir jos laisvės atgavimas. Ir nors šioje knygoje tai – tik į visumą įsipaišantis akcentas, tačiau koks jis gražus, koks natūralus, nepritemptas ir rūpimas.

„Visos kasdienybės dar niekas nėra aprašęs. Nežinau, ar yra kas nors net pabandęs tai padaryti. Kasdienybė nėra pasikartojančios smulkmenos, ji yra tai, kas viską ištrina iš atminties. Tarsi nieko nė nebūtų buvę, o juk aiškiai žinai, kad buvo, tik beveik viskas dingo, prapuolė, išnyko. Žinai, kad gyvenai, juk nebuvo nė vienos valandos, kad negyventum, bet negali pasakyti, į kur, į kokius pašalius pasitraukė nugyventos dienos. Kad buvo vienodos, kad atrodė nesvarbios, dar nereiškia, kad jų apskritai nebuvo. Tu paprasčiausiai tomis dienomis senai.“

Jautrus ir atviras šis pasakojimas. Neturintis skyrių, todėl nesiūlantis kurioje nors vietoje knygą užversti ir eiti atsikvėpti. Pati ši knyga jau atokvėpis. Nesumeluotas ir išjaustas iki paskutinio žodžio.

Vertinimas: 8.7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
 172 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2012 m.

(c) veikiantis

prarasto laiko beieskantKnygą radau pas tėvus palėpėje kraustydamas ten suneštas dėžes. Tiek autorius, tiek pavadinimas buvo puikiai girdėti, tačiau neturėjau jokios nuovokos kas po jais galėtų slėptis. Išskyrus tą didelį ir visą traiškantį žodį „KLASIKA“. Nepaisant nieko, šią klasiką nusprendžiau pasiimti, kad turėčiau greta ir vieną dieną ji sulauktų savo eilės.

Galiausiai ta diena atėjo ir praėjo, o knygos valgymas, kuris truko bene mėnesį, vis dar ataidi iš vidaus gelmių.

Tai nevienareikšmis romanas. Greičiau netgi ne romanas, o žolės žalumas, lietaus gaivumas, jausmo aštrumas – tam tikra būsena, sentimentai, traukiantys tave atgal į miglą, į atmintį pro spragas, kurios niekaip negali užsipildyti laiko dulkėmis ir užsikimšti. Jos neužkemšamos, jos vis atgyja ir atgyja, atrodo, visai nekreipdamos dėmesio į tai ar knygos herojus (nors tai gali būti bet kuris iš mūsų) to nori, ar ne.

Sunku ir apsakyti apie ką visa tai. Apie vaikystę, meilę, atminties viražus. Matyt, apie viską. Daug, daug kartų apie viską.

Tekstas gilus ir klampus. Jo greitai nesuskaitysi, o jeigu ir suskaitysi – vargiai ką prisiminsi. Jis tarsi vos įžiūrimas didelės ir sunkios upės tekėjimas, kurio niekaip nepakreipsi ir neįtakosi. O pajusti tikrąją šio tekėjimo galią galima tik pilnai jam atsidavus, tik visiškai į jį panirus.

Tai knyga ne vienam skaitymui. Visų pirma todėl, kad skaitant mintys laikas nuo laiko pakyla ir pradeda kurti savus kelius bei viražus. Tad nieko nuostabaus, kad vieną akimirką skaitai, o kitą – jau pagauni save atsijungusį, galvojantį apie kažką kitą, asociacijomis pabėgusį iš knygos puslapių tiesiai į vaikystę arba į vakar dieną. Taip gali pranykti sakinys, pastraipa, puslapis ar netgi daugiau. Tačiau tu negrįžti, skaitai toliau, vėl ir vėl gyveni tekstą, kuris vienu metu toks pat artimas ir tolimas.

„Daug yra meilės atsiradimo būdų, daug šios šventos ligos paplitimo veiksnių, bet efektyviausias iš jų, žinoma, yra vienas – tas didysis nerimo dvelksmas, kuris kartais plūsteli į mus. Ir tuomet burtas ištrauktas: mes pamilsime būtybę, su kuria mums tą akimirką gera. Ji net nebūtinai mums turėjo prieš tai patikti labiau, negu kitos, ar bent tiek pat, kiek kitos. Tereikia, kad potraukis prie jos taptų ypatingas. O jis bus ypatingas, jei – tą akimirką, kai mes tos būtybės pasigesime, – vietoj siekimo jos žavesio teikiamų malonumų staiga mumyse atsiras nerimastingas geidimas pačios tos būtybės, absurdiškas geidimas, kurio pagal šio pasaulio dėsnius neįmanoma patenkinti ir kurį sunku pagydyti, – beprotiškas ir skausmingas geidimas ją turėti.“

Į šią knygą įsigyventi ir pajusti jos esmę man pavyko tik įpusėjus. Tad, kad panirtum pilnai, o ne vien apčiuopomis, ją reikia skaityti ne vieną ir ne du kartus. Ją reikia skaityti tiek kartų, kiek norisi, o ji, savo ruožtu, kiekvieną kartą veiks stipriau ir stipriau. Priešingai nei tuštumą po savo spalvingais viršeliais nešančios knygos, kurios su kiekvienu skaitymu tampa vis nuobodesnės ir neįdomesnės.

Tai – didžioji literatūra, klasika – jau nebe vaikų žaidimai. Kad parašytum tokią knygą, ją reikia prieš tai, per tai ir po to daug kartų nugyventi savyje ir savaip.

M. Prustas parašė visą romanų ciklą, kuris šia knyga tik prasideda. Tuo tarpu man pilnai pakako ir šios, keistos, niekaip nepasiduodančios ir galiausiai nugalinčios istorijos. Rašydamas šias eilutes galvoju, kad dabar, skaitydamas šią knygą, skaityčiau ją visai kitaip. O tai, matyt, – ženklas, kad knygą reikia (netgi, būtina) skaityti dar kartą. O tuomet ir dar kartą. Ir vėl kitaip. Vis kitaip ir kitaip. Prarasto laiko beieškant.

Vertinimas:

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: A la recherche du temps perdu DU COTE DE CHEZ SWANN
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1936 m.)
Kaina: nieko nekainavo. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

Apsilankius senų knygų išpardavimo vietose, nori nenori prisirenki klasikos už dabartinėms knygoms juokingą kainą. Taigi, nori nenori negalėjau neužsikabinti už F. Dostojevskio, net jeigu anksčiau jo skaitęs ir niekada nebuvau. Klasika vis dėlto yra klasika. Nevertinama ir nenuvertėjusi.

Ką būtų galima pasakyti apie „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“? Skaičiau gana ilgai.  Tačiau negaliu pasakyti, jog nuobodžiai. Knyga patraukia. Galbūt patraukia jau vien tuo, jog prieš paimdamas ją į rankas žinai, kad negalėsi ja nusivilti. Kad reikia iš tokios knygos pasimokyti. Reikia kiekviename net ir negatyviausiai atrodančiame dalyke pamėginti įžvelgti pozityvą. Tai, žinoma, apsunkina išankstiniais ir visiškai nereikalingais įsipareigojimais, tačiau kiekvienas nešamės savo istoriją, todėl ir ši knyga mano rankose negalėjo būti kitokia negu buvo.

Tačiau tikrai nebandau pateisinti nei savęs, nei knygos, nes ši iš tiesų yra gera ir verta klasikos vardo. Jeigu reiktų ją apibūdinti keliai žodžiais, tam puikiai tiktų šie – jausmai, jausmai ir dar kartą jausmai. Čia pasakojama paprasta ir aiški istorija. Istorija kaip gyvenimas. Su visais sunkiai įtikinančiais atsitiktinumais, sutapimais, su visomis nereikšmingomis detalėmis ar nelogiškais posūkiais, su visais užglostymais ir susiguldymais į paskirtas vietas. Istorija kaip gyvenimas, kuris stebina ir verda pats savyje. F. Dostojevskis rašo apie žmones. Pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Apie tėvą, prakeikusį dukterį, apie rašytoją tapusį ne mylimuoju, o tik geriausiu savo mylimosios draugu, apie mergaitę, užsispyrusią visą gyvenimą elgetauti, apie senelį, pykstantį ant viso pasaulio, apie naivuolį, kuris blaškosi tarp dviejų merginų ir mėgina prieštarauti savo tėvui, tačiau pats to nesuprasdamas jam paklūsta, apie kunigaikštį, kuris gviešiasi sau naudos visais įmanomais būdais, apie, apie, apie. Viskas supinama į daugiabriaunę istoriją, kurios pagrindiniai akcentai yra išpažintis ir išsikalbėjimas. Istoriją, kurioje jausmai ir tų jausmų įtakoti poelgiai sąveikauja tarpusavyje ir atspindi pasaulį, kuriame gyvename. Pasaulį, kuris nėra teisingas ir kuriame visuomet egzistuoja pažemintieji ir nuskriaustieji. Egzistuoja ir egzistuos. Ši knyga – tai tarsi pamokslas, skirtas, kad vieni suprastų kaip elgtis negalima, tuo tarpu, kiti – kaip privalo pasielgti idant nereiktų kentėti. Knyga apie pasiaukojimą ir meilę, apie neapykantą ir savigailą, apie jausmus, kurie nešasi su savimi ilgas ir skaudžias istorijas bei laimingus ir besišypsančius prisiminimus.

„Giria žmogų, – galvojo ji apie mane, – o už ką – nežinia. Rašytojas, poetas… O kas gi yra rašytojas?“

Perskaityti rekomenduoju jau vien dėl to, kad tai – klasika. Taip pat dėl to, kad tai – puikus meilės (ar galima taip sakyti?) romanas. Geras vertimas ir užsimiršti leidžiantys tekstai – tai berods viskas ko reikia. Visa kita – užversti perskaitytą knygą ir tapti bent dalele geresniems.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Puslapiai:
367 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1979 m. (originalas – 1956 m.)
Kaina: ~4,50 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

O štai ši knyga yra sinonimas klasikai. Daugelis yra girdėję šią istoriją ar bent jau Anos Kareninos vardą. Pastarasis minimas labai įvairiom progom ir įvairiausiuose kontekstuose. Kadangi apie klasiką daug nepridiskutuosi, tai aš taip pat čia per daug neišsiplėsiu.

Galiu pastebėti tik tiek, kad pradėjus skaityti viskas padvelkia teatro scena. Čia matyt suveikia stereotipai ir kiti svertai, kurie nulemia, jog veikėjai bei vietos iš karto apsiriboja statiška erdve, kurios horizontas tėra plazdanti uždanga.

„Matai kas, – tarė Stepanas Arkadjičius, – tu esi labai darnus žmogus. Tai tavo dorybė ir drauge tavo yda. Tavo paties charakteris darnus, ir tu nori, kad darnus būtų visas gyvenimas, o šitaip nebūna.“

O šitaip nebūna.. Todėl šioje knygoje tiek emocinės painiavos, išgyvenimų ir patirčių, jog šiomis dienomis pagal tai būtų galima pastatyti tūkstantserijinę melodramą. Nežinau, netikrinau, bet gali būti, kad tokia jau yra pastatyta. Tad jausmai, jausmai, jausmai.

Beje, Vikipedijoj, radau labai įdomų komentarą apie šį romaną: “Nors dauguma Rusijos kritikų pasisakė apie novelės publikaciją kaip apie nieko vertą „lengvabūdišką aukštuomenės romaną“, Fiodoras Dostojevskis jau tada pripažino šį darbą „nepriekaištingu meno kūriniu“. Jo nuomonę parėmė ir Vladimiras Nabokovas, kuris ypač žavėjosi „nepriekaištinga Tolstojaus stiliaus magija“ <…>”. Šis komentaras mane iš karto privertė nusišypsoti ir sukėlė labai įdomių dviprasmiškų minčių įvairiems apmąstymams 🙂 Palieku jums patiems taip pat apie tai pamąstyti 🙂

Na, o grįžtant prie romano, kadangi skaičiau pakankamai naują leidimą, dėl to įtariu teko paaukoti vertimo kokybę, nes kartais tekstas tampa toks painus, jog sakinio nebeįmanoma iššifruoti, o kartais jaučiamas tiesiog vertimo brokas, kurio galėtų ir nebūti. Tad jeigu skaityti, tai siūlau senąjį variantą, kuris kiek žinau, buvo verstas ir išverstas ganėtinai rimtai.

Ir nors šio romano yra du tomai, kurie bendrai sudaro virš 900 psl., skaityti tikrai nenusibosta. Žinoma, pats skaitymas tikrai užtrunka, todėl reiktų nusiteikti ne vieną ir greičiausiai ne dvi savaites praleisti prie šio grandiozinio kūrinio.

Tad visumoje, skaityti verta – tiek bendram išsilavinimui, tiek dėl pačio skaitymo/istorijos malonumo. Skanaus. Manau, nesigailėsite.

Vertinimas:

Kita informacija:

Puslapiai: 496 + 432 psl.
Leidykla: “Alma Littera”
Metai: 2008 m. (originalas – 1952 m.)
Kaina: ~40 Lt. Pirkti internetu čia ir čia.

(c) veikiantis

Apie M. Kunderą jau buvau beveik pamiršęs, tačiau kai visiškai atsitiktinai viename knygyne aptikau dvi seniai ieškotas pastarojo autoriaus knygas, tiesiog negalėjau nesidžiaugti ir su didžiausiu malonumu leidau sau iš naujo atrasti savotišką melancholija prisodrinto teksto žavesį.

Taip, tai dar vienas gražus ir spalvingas M. Kunderos viražų rinkinys. Skaitant, keletą kartų man iškilo klausimas – kodėl „Nežinomybė“? Jeigu reiktų rinkti pavadinimą, perskaitęs šį romaną, turbūt apsistočiau ties žodžiu „Nostalgija“, nes būtent tai yra pagrindinė šios knygos tema ir ašis.

Romano esmė ir pagrindinis vardiklis – emigracija. Irena per okupaciją emigruoja į Prancūziją, tuo tarpu Žozefas – į Daniją. Po dvidešimties metų, Čekijai išsivadavus iš okupacijos gniaužtų, Irena ir Žozefas grįžta į gimtinę. Būtent apie šiuos du veikėjus, kuriuos iš esmės vienija tik pats emigracijos faktas, ir sukasi visa knygos diskusija. Grįžę jie susitinka su giminaičiais, buvusiais draugais ir kitais pažįstamais. Čia M. Kundera, kaip jam įprasta, rodo savo virtuoziškumą žaisdamas tekstu, charakteriais, įvykiais. Vertina, dėsto, kelia klausimus bei ieško galimų teisingų ar neteisingų atsakymų, pasirinkimų.

Skaityti smagu ir malonu. Jaučiasi, kad tekstas yra skirtas tiek skaitytojui, tiek autoriui – kiekvienas čia patenkina savo troškimus. Aprašomi bei nagrinėjami įvykiai ir nutikimai – subtilūs, jautrūs ir sentimentalūs. O žinant M. Kunderos istoriją, galima teigti, jog kažkuria prasme čia atsiskleidžia ir jo paties patirtis.

Tekstas apglėbiantis tarsi koks melancholiškas rūkas – nespėsi pastebėti, o jau būsi jame pasiklydęs. Atrodo, vos vos timpteli už skverno, tuomet už rankos, o tuomet tu jau pasinėręs į bekraštę miglą.

Knyga rami, graži ir nepretenzinga. Dviems vakarams. Labiau rekomenduočiau ją tiems, kurie jau skaitė vieną ar kitą šio autoriaus knygą ir yra bent truputį susipažinę su pastarojo kūryba.

Vertinimas: 8.5/10

Kita informacija:

Pavadinimas originalo kalba: “L‘ignorance”
Puslapiai:
156 psl.
Leidykla: “Tyto Alba”
Metai: 2004 m. (originalas – 2000 m.)
Kaina: ~13 Lt. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis