Archyvas

Tag Archives: džiazas

pentagramaPo šiokios tokios pertraukos – ir vėl Jo Nesbo. Šį kartą lietuviškai dar 2006 m. išleista „Pentagrama“. Tuomet ją išleido Rašytojų sąjungos leidykla, o šiais metais, įkvėpta augančio autoriaus populiarumo Lietuvoje, perleido leidykla Baltos lankos.

Atsivertus knygą mus ir vėl pasitinka Haris Hūlė. Daug kas užmiršta ir tolima, tad labai smagu stebėti kaip autorius, veik nepastebimais potėpiais, nutapo tai, kas svarbu – visą kitose knygose jau išgyventą asmeninį Hario Hūlės paveikslą.

Pagal originalią chronologiją, tarp lietuviškai išleistų serijos knygų, “Pentagrama” – trečioji iš penkių. Tad nors skaitytojas jau gali žinoti gerokai daugiau iš tolimesnių knygų, skaitant tai visiškai nesijaučia, nes tekstas pagauna, o istorija prikausto kaip ir anksčiau. Viskas veikia ir veikia puikiai. Žadina atmintį ir buvusį skaitymo malonumą. Gal net alkį, kuris kaupėsi bene visą vasarą.

„Visi pažįsta mulkį, pagalvojo Haris. Mulkis nepažįsta nieko.“

Apie narpliojamą istoriją nekalbėsiu, nes tai nėra taip svarbu, kaip įtampa ir įdomumas, traukiantis versti puslapį po puslapio. Tiesa, tik dabar, perskaitęs knygą ir rašydamas šią apžvalgą, atkreipiau dėmesį į tekstą ant knygos nugarėlės ir džiaugiuosi, kad to nepadariau anksčiau, nes ten pateiktas pristatymas atverčia nemažai kortų, kurias skaitant būtų labai smagu atrasti pačiam skaitytojui. Tačiau tokia rinkodara pateisinama, nes tie, kuriems knyga patiks, kitas jau skaitys be didelių įžangų ar abejonių, o tam, kad pritraukti dėmesį, juk reikia nuo kažko pradėti. Atsimenu, prieš imdamas pirmąją Jo Nesbo knygą, taip pat ilgai varčiau ir ne vieną kartą skaičiau tai, kas parašyta ant knygos nugarėlės.

Laikrodis virš durų rodė be penkiolikos devynias. Diena vos prasidėjo, o Haris jautėsi išsekęs. Kaip senas mirštantis liūtas, sekantis paskui būrį, kurio dabartiniam vedliui kadaise galėjo mesti iššūkį. Tai nereiškia, kad jis kada nors turėjo ambicijų būti būrio vedliu, bet nuosmukis vis tiek didelis. Dabar jam beliko neišsišokti ir tikėtis, kad kas nors numes kaulą.
Ir kažkas jam numetė kaulą. Stambų kaulą.“

Skaitant susidarė įspūdis, kad “Pentagrama” – viena tamsiausių ir sunkiausių serijos knygų (iš tų kurias jau teko skaityti), žvelgiant iš pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji šiek tiek slegianti ir kaustanti. Tačiau tai nėra minusas. Priešingai – puikus atspalvis papildantis pasakojamą istoriją, nes, kaip įprastai, knygoje susiduria dvi siužetinės linijos: detektyvinė ir asmeninė Hario Hūlės. Pastaroji tęsiasi iš knygos į knygą ir kartais atrodo, kad detektyvinė linija nėra pagrindinė, o tik papildanti ir leidžianti asmeninei linijai tinkamai atsiskleisti. Ši knyga – ne išimtis. O puiki abiejų istorijų samplaika, gal net savotiškas bliuzas, susirango į vienį ir tampa puikiu skaitiniu.

Taigi, tiems, kurie jau yra atradę ir mėgsta šį autorių, – knyga patiks, o visi kiti gali tikėtis gero ir nenuobodaus detektyvo. Tiesa, skaitant, rekomenduoju neprarasti koncentracijos ir nepamesti siūlo galo, kuriuo autorius siūlo sekti, nes visas piešinys, kaip ir kitose knygose, susideda iš įvairių detalių ir kurią nors praleidus, gali kilti daugiau klausimų nei atsakymų. O atsakymas, laukiantis pačioje pabaigoje, – kaip visada netikėtas.

Ir baigiant, siūlau atrasti ne tik literatūrinę, bet ir muzikinę Jo Nesbo pusę, nes jis – Norvegijoje taip pat ir itin populiarus dainininkas/muzikantas.

Vertinimas: 9 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Marekors
Puslapiai:
428 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2014 m. (originalas – 2003 m.)
Kaina: -. Internetu pirkti čia.

(c) veikiantis

saksofonistasKnygą įsigijau dėvėtų knygų salone, gerokai pasklaidęs senstelėjusius lietuvių autorių opusus. Prieš tai nebuvau skaitęs T. A. Rudoko, tačiau šis vardas kažkuo traukė. Kažkada vedamas tokios pačios traukos įsigijau ir jo PK (pirmąją poezijos knygelę), kurią pervertęs ramiai paguldžiau knygų lentynon. Tuo tarpu “Saksofonisto” perversti nepakako, norėjosi jį perskaityti.

„Atidarau vienas duris – tamsu, bet kažkas juda kruta, viskas aišku, atsiprašau, uždarau duris, atidarau kitas, kažkokia mergiotė kužda „nereikia“, bet iš balso aišku, kad reikia, ir netgi labai, aišku, atidarau kitas duris – jas tuoj pat užtrenkia jaunuolis, nutaikęs į mane švirkštą kaip šaunamąjį ginklą, ne žmonės, o durys, po velnių, einu myžt, tualeto durys – uždarytos, klausaus, girdžiu gražius garsus, gokčioja kažkas ir nevemia, pastovėjau kiek, trūko kantrybė, gal jums padėti, rėkiu, išsivemti, jei nemokat net išsivemti, tai ką jūs išvis mokat?“

Ši knyga susideda iš trijų apysakų, kuriose sprogsta jaunas ir pašėlęs pankiškas gyvenimas išspinduliuodamas į aplinką nevaržomą meilę, nesibaigiantį alkoholį, narkotikus, visišką atotrūkį nuo pilkos kasdienybės ir maištą, tekantį herojų venomis.

Visos trys apysakos skiriasi, tačiau jų pamatas – vienas. Tai jaunimas, gyvenantis taip, kad turėtų ką prisiminti. Tai nesibaigiančios šventės, šokiai, išgertuvės ir nuotykiai. Tai neblėstantis noras eiti į priekį ir daryti visus į galvą vos tik šaunančius dalykus. Tai gyvenimas čia ir dabar.

„Kaifas poezijos nemėgo. Literatūra jo nejaudino. Jam patiko gyvenimas, natūralus kaip degtinė. Jam patiko degtinė. Poezija jo nesvaigino.“

Jau vien herojų vardai (pseudonimai) pasako apie juos viską, ką skaitytojui reikia žinoti: Kaifas, Boksas, Džiazas, Faina, Gėlelė ir kt. Skaitant atrodo, jog tai, kas parašyta knygoje paimta tiesiai iš gyvenimo. O, turint omeny autoriaus gyvenimą, visai galimas daiktas, kad taip ir yra, kad taip kažkada iš tiesų (galbūt su tam tikromis variacijomis) ir buvo. Ir dėl to skaityti tik įdomiau. Beveik autentika.

Tekstas nėra sudėtingas. Ir nors nešvarus, gatvinis, tačiau nepretenzingas ir neperkrautas. Daug svarbiau ne kaip, o ką ir kodėl norima pasakyti. O pasakoma tikrai įdomių, šmaikščių ir netikėtų dalykų. Skaitant atrodo, kad autorius ir yra tas ant viršelio nupieštas saksofonistas, kuris virkdo savąjį instrumentą, o iš šio pasipylęs džiazas virsta raidėmis, žodžiais, sakiniais ir puslapiais, kurie plaikstosi pavėjui ir prieš vėją – čia lekiant motociklu, o čia jau bėgant maudytis nuogiems į nakties apsiaustą Baltijos jūrą.

„Betgi tu pasižiūrėk, švelniausioji, tu tik pasižiūrėk kaip jis groja, kaip nemokšiškai jis groja! Jis glamžo savo auksinį saksofoną kaip viešnamio kekšę, nes nemyli. Bet ir jo, matau, nemyli niekas, gal tik aš, nes mes visi, švelniuk, esame džiazo vaikai…“.

Persiskaito greitai ir lengvai. Bohemiškai pankiško ir pankiškai bohemiško gyvenimo atšvaitai negrįžtamai nutolusiuose (nes niekada nepatirtuose) prisiminimuose. Nežinau ar paaugliams ši knygelė tiktų, tačiau neabejoju, kad patiktų. O taip pat ir kitiems, kuriems nesvetimas džiazo skonis.

Svarbiausia, kad autorius nieko iš skaitytojo neprašo ir nieko neverčia daryti. Nei įtemptai mąstyti, nei spręsti kokias nors lygtis, nei vertinti ar teisti. Jis tiesiog džiazuoja ir palieka skaitytojui visišką laisvę – prisijungti arba ne. Tad viskas priklauso nuo jūsų – pirmyn.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai:
160 psl.
Leidykla: UAB “Rimas”
Metai: 1992 m.
Kaina: 4 Lt. Norint pirkti internetu bandykite ieškoti čia.

(c) veikiantis

Apie šią knygą buvau girdėjęs daug teigiamų atsiliepimų, todėl kiekvieną kartą pamatęs ją knygyne prisimindavau, kad noriu ją perskaityti. Tačiau kiekvieną kartą savo planus atidėdavau ir kažkaip ypatingai nesistengiau jos siekti ar ieškoti, todėl praėjus kuriam laikui, galima sakyti, ji pati mane susirado. Kitais žodžiais tariant, prieš porą metų radau ją bibliotekos langelyje, kur žmonės palieka savo perskaitytas knygas kitiems. Negalėjau nepasinaudoti šia proga ir jos nepaimti. Negalėjau nesidžiaugti savo sėkme. Negalėjau pasipriešinti jos traukai.

Kai pradėjau skaityti, supratau, jog ši knyga skiriasi nuo daugelio kitų knygų tuo, kad ji nepataikauja skaitytojui, o sistemingai siekia savo užsibrėžtų tikslų, t.y. skatina mąstyti. Nelaužia skaitytojo pusiau ir nesuteka į jį kaip medus. Vietoje to, guli ir sako – perlaužk mane, kad gudrus. Paragauk šio medaus. Ir tu, visas naivus ir nekaltas, pirma turi persilaužti pats, o jau tik po to pamėginti perlaužti ją – knygą. Visa tai įtraukia tave į keistą bei sunkiai paaiškinamą žaidimą.

Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Pirmasis – tai perskaityti viską iš eilės iki tam tikro puslapio ir toliau “ramia sąžine” nebeskaityti. Tai galima suprasti kaip autoriaus patepimą, jog jis neturės jokių priekaištų tam, kuris toliau skaitymo nebetęs.

Antrasis būdas – skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Trumpiau tariant – skaityti viską taip, kaip ir pirmuoju būdu, tačiau į tarpus tarp skyrių įtraukiant papildomus tekstus, kurie yra antroje knygos pusėje. Sumanymas įdomus ir manau vykęs, turint omeny, kad net aš buvau užsibrėžęs šią knygą skaityti taip kaip ji sutverta, t.y. du kartus.

Nežinau kodėl, tačiau pabaigęs pirmąjį skaitymo variantą, prie antrojo jau nebenorėjau liestis. Tikriausiai todėl, kad vien pirmojoje knygos pusėje turbūt dvidešimt kartų troškau viską mesti ir eiti užsiimti naudingesne veikla. Kitaip tariant – bet kokia kita veikla, nes skaitymas buvo tarsi pragaras. Tarsi laužymas savęs. Laužymas ir laužymas, niekaip nepajėgiant prasibrauti į teksto vidų.

Kitose knygose užtekdavo dešimties, kai kur – dvidešimties, retais atvejais – trisdešimties puslapių, kad būtų perprastas knygos kodas ir tekstas pasiduotų. Šioje knygoje tekstas nepasiduoda. Šioje knygoje tekstas verčia tave be jokių išlygų sutikti su visomis iškeltomis žaidimo taisyklėmis ir sąlygomis.

Nežinau kokios jėgos mane veikė, tačiau kiekvieną kartą, kai padėdavau knygą į šalį ir nuspręsdavau toliau nebeskaityti, po kelių dienų grįždavau prie jos, imdavau ją į rankas ir tęsdavau nesibaigiantį (kaip tada atrodė) akmens ridenimą į kalną.

„Žmogėnas prie fortepijono ir lietus už mansardos langučio – literatūra, ir tiek.“

Siužetas – tai džiazas. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Aires. Pirma – vienur, vėliau – kitur, jau grįžus namo. Džiazas, kurį reikia pajusti, kad galėtum skaityti iš lūpų. Kad suprastum, kodėl serga ir miršta vaikai, kodėl fone sukasi ir skamba patefono plokštelės, kodėl cirkas iškeičiamas į ligoninę, o neviltis ir bėgimas nuo savęs atveda į keistų apmąstymų labirintus. Tai džiazas, kuris skrodžia giliai, tačiau tu negali suvokti kaip giliai ir todėl jautiesi taip, kaip tik nori jaustis šią akimirką.

Įpusėjęs pajutau, jog galiu skaityti šį tekstą. Ne tik galiu, bet ir reikia skaityti tokį tekstą. Būtent tokį, o ne reklaminius lankstinukus. Pajutau, kad toks tekstas atveria erdves, kurios buvo užvertos, o kai kuriais atvejais – atrodė, jog jų iš viso nebuvo. Tuomet jau supratau, kad skaitydamas antrą kartą perprasčiau dar daugiau. Trečią kartą – dar daugiau ir t.t. ir pan. Tai tokia knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir visuomet atrasti kažką naujo. Kažką, ko anksčiau nepastebėjai.

Girdėdamas tokį savo pakylėtą toną, vis dar nežinau kodėl neskaičiau šios knygos antrą kartą įterpdamas papildomus skyrius. Matyt pasinaudojau autoriaus išrišimu, kurio man pilnai pakako.

Knyga tikrai ne vienai savaitei. Ir tikrai ne lengvam vakaro skaitymui. Ji užburia. Ji tikra. Tačiau atsargiai, nes ji privers mąstyti, privers prisiversti, o tai daugeliui nepatinka ir todėl daugelis šios knygos nesupras.

Šią knygą į lentyną dedu ramia sąžine, nes žinau, jog visai tikėtina, kad kada nors ateityje ją dar atsiversiu ir perskaitysiu. Ir galbūt net ne vieną kartą. Tiek pirmuoju, tiek antruoju autoriaus siūlomu skaitymo būdu.

Šia knyga aš tikiu, tačiau jums jos nesiūlau, nes jai turite ryžtis patys – be jokių raginimų ar įkalbinėjimų. Kitaip bus labai lengva pabaksnoti į kaltąjį pirštu ir nueiti savais keliais. Noriu, kad baksnotumėte pirštu į save ir nuėję savais keliais sugrįžtumėte. Vėl ir vėl. Puslapis po puslapio. Nuo Paryžiaus iki Buenos Aires, nuo intelektualų iki namų šeimininkių, nuo psichikos sutrikimų turinčių ligonių iki tokiais, juos pavertusių gydytojų.

Vertinimas: – / –

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba:
RAYUELA
Puslapiai:
504 psl.
Leidykla: Vaga
Metai: 1978 m. (originalas – 1969 m.)
Kaina: už ačiū. Pirkti internetu čia.

(c) veikiantis

 

vilniaus pokerisSeniai norėjau perskaityti šią knygą, todėl, kai vieną dieną, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, ji atsidūrė mano rankose, privalėjau išnaudoti savąją progą.

Iš karto prisipažinsiu, jog apie šią knygą labai sunku rašyti, o dar sunkiau apibūdinti ją keliais žodžiais, tačiau iš esmės – tai knyga apie Vilnių ir jame gyvenančius demonus, apie persipynusias gyvenimo ir mirties linijas, apie sapnus ir vizijas. Viena ir ta pati istorija čia pateikiama iš keturių pasakotojų pozicijų, kurių kiekvienas pratęsia prieš tai buvusią siužeto liniją, ją papildydamas, praplėsdamas, tačiau kartu kompromituodamas bei vietomis visiškai priešingai nupiešdamas atitinkamus epizodus bei įvykius – savąją tiesą pateikdamas kaip vienintelę ir neginčijamą. Iš pažiūros skaitytojui lyg ir leidžiama pasirinkti kuo tikėti, o kuo ne, tačiau tai tik iliuzija, nes nuo skaitytojo čia niekas nepriklauso; nes visa tai – tik žaidimas, kurį žaidžiant nėra vienos tiesos ar vieno melo, kurį žaidžiant viskas yra tiesa ir melas tuo pat metu. Ir todėl – realybė čia neegzistuoja.

„Žinau, kad niekas nestatys man paminklų, aš bevardis karys. Bet kaunuosi kiekvieną mirksnį, net dabar, <…>“.

Taip galima apibūdinti kiekvieną iš pernelyg tikrų, tačiau tuo pat metų šiek tiek antgamtiškų veikėjų – tai bevardžiai kariai, kovojantys prieš nematomą ir neapčiuopiamą priešą. Kiekvienas savo kovoje renkasi sau priimtinus kovos būdus, ginklus ir tikslą, dėl kurio privalo padėti galvą. Tarp jų daug bendro, tačiau bendriausias dėmuo yra Vilnius, o tiksliau, Vilniaus šešėlis – grėsmingas, nesuvokiamas ir nepakeičiamas, turintis neribotą galią, tačiau ribotą žaidimų aikštelę, kurioje elgiasi savo nuožiūra ir tik pagal sau vienam suvokiamas taisykles.

„VV mėgo sakyti: kiekvienas turėtume nešiotis savus numirėlius kišenėje kaip kortas, kad reikalui esant galėtume sužaisti lemtingąjį pokerį.“

Ši knyga tarsi skalpelis, o Gavelis tarsi chirurgas – pjauna tiksliai ir iš esmės – nežaidžia su skaitytoju, greičiau jau priverčia skaitytoją žaisti su savimi, savo mintimis, baimėmis bei demonais. Tekstas patraukia savo daugialypiškumu, erudicija ir kažkokia nežemiška migla, kuri jau knygos pradžioje užmauna skaitytojui ant galvos maišą, pririša jį prie rogučių ir pastumia nuo kalno. Ir visa knyga tokia – pilna įvaizdžių, apraiškų bei troškimų kurie tiesiog įsikerta ir palieka savo ženklą. Čia turiu perspėti, jog knyga tokia įtikinanti, kad po to vaikštant Vilniaus gatvėmis nejučia pradedi įtarinėti balandžius, kurie rodosi yra kažkieno siųsti šnipai, kruopščiai ir akylai stebintys kiekvieną tavo judesį bei tik ir laukiantys pirmosios tavo klaidos.

Man ši knyga labai patiko, tačiau manau bus ir tokių, kuriuos išgąsdins vietomis gaivališkai prasiveržiantis nežabotas agresyvumas ar nepamatuoti polėkiai. Taigi itin jautriems skaitytojams šios knygos nerekomenduoju, tuo tarpu visus kitus perspėju, jog knyga skaitosi pakankamai lėtai, todėl prieš pradedat, reikia nusiteikti, kad prie jos teks praleisti ne vieną, ne du, ir greičiausiai net ne tris vakarus.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų – verta.

„O šit jie susieina visi trys. Tiesus it akmens stulpas Vytautas Vargalys, žėrinti slogiu grožiu Lolita Banytė-Žilienė ir pašiaušęs ežiuką, nesišaipąs Martynas Poška. Prasideda mažasis Vilniaus pokeris.“

p.s. baigus skaityti kyla klausimas – o kaip galėtų atrodyti “Vilniaus pokeris” šiandieniniame kontekste? Aš asmeniškai manau, jog tereiktų pakeisti keletą vardų, pavadinimų, vieną kitą nereikšmingą epizodą ir viskas atitiktų, sugultų į savas fantasmagorines vietas. Atrodo, jog Vilnius vis dar tas pats, vis dar neįminta požemių mįslė, slepianti kažką tokio, nuo ko priklauso visų mūsų gyvenimai.

Vertinimas: 10/10

Kita informacija:

Puslapiai: 398
Leidykla:
“Vaga”
Metai:
1990 (1-asis leidimas – 1989 m.)
Kaina:
man nekainavo nieko; knygynuose šios knygos tikrai nerasite, tačiau internete yra nemažai skelbimų, kuriuose ji parduodama/išmainoma.

(c) veikiantis