Virginie Despentes – Vernonas Subutexas 2

Tai – jau antra šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga (pirmosios apžvalga čia), kurioje toliau tęsiama pirmojoje dalyje pradėta brėžti trajektorija, vedanti žemyn ir tik žemyn. Tarsi kažkoks žlugimo manifestas. Knygos pradžioje puikiai atgaivinama pirmosios dalies atmintis, čia keliais sakiniais, tarsi kokioje pjesėje, iš naujo pristatomi (primenami) visi pagrindiniai veikėjai. Tad pradedant skaityti tikrai nereikia laužyti galvos mėginant prisiminti kas su kuo, ir iš karto galima nerti gilyn.

Knyga skaitytoją akimirksniu įmeta į paribių gyvenimą, kuris džiazuoja sąmojais ir visais tuštumos bei nevilties atspalviais. Tekstas išsiskiria savo nuotaika, jos nesupainiosi su kažkuo kitu ir ją lengvai atpažinsi. Tos nuotaikos vidinis variklis burzgia kažkur paausy, bet jos, tarsi įkyrios musės, visai nesinori vyti šalin, o priešingai – norisi į tą burzgimą įsiklausyti ir pajusti jį visu kūnu.

„Emili šiek tiek įsitempia. Jai iki gyvo kaulo įgriso, kad jie nori pist viską, kas juda, tik ne ją. Patrisas ir vėl gailisi. Tačiau sykiu jaučia keistą malonumą ją kankindamas. Ji žaidžia su savo rankinuko užtrauktuku, kelia dirginantį garsą. Emili mobilus vibruoja ir iš lėto slysta stalu kaip koks nusivaręs čiuožėjas. Ji žiūri suraukusi antakius į numerį ekrane.“

Šioje knygoje Vernonas nebėra toks visų dalyvis, koks buvo pirmojoje dalyje. Čia jis ne tiek žmogus, kiek idėja. Ir nors vis dar turi savo fizinį pavidalą, tačiau nesunkiai peržengia fiziškumo ribas, o visas dėmesys nukreipiamas į žmones, esančius šalia jo. Jis juos suvienija, jie tarpsta tarpusavyje, verda savo istorijose ir dūsauja knygos puslapiuose. Būtent tie žmonės savo nuvargusiais ir nudėvėtais kūnais sugeba įpūsti tekstui gyvybę. Čia išliejama visa paletė jausmų, kurie teka pro šalį it upė. Teka ir skamba. Nes upė yra muzika. Ji sujungia, užlieja, nuprausia. Visi paribių žmonės, sekdami Vernono pėdomis, knygoje tam tikra apimtimi pameta savo fiziškumą ir tampa dvasiomis, o dvasių taip lengvai nenugalėsi ir nepaneigsi.

„Atmink, Vernonai, mes įėjom į roko pasaulį taip, kaip įžengiama į katedrą, ir ta istorija buvo tikras erdvėlaivis. Mus supo visas būrys šventųjų, mes nebežinojom, prieš kurį klauptis ir melstis. Žinojom, kad, iš lizdų ištraukus audio kištukus, muzikantai yra kaip ir visi žmonės, pasigavę ligą kakoja ir šnirpščia nosim, tačiau tai nieko nekeitė. Mes dėjom skersą ant herojų, nes mums rūpėjo viena – garsas. Jis persmelkdavo mus, blokšdavo ant žemės, nuo jos atplėšdavo. Taip buvo, iš pradžių jis mus visus veikė vienodai – velnias, ar gali taip būti? Jis netilpo į mūsų kūnus, buvo per platus. Jaunystė lėkė šuoliais, mes nesugebėjom suprast, kaip mums pasisekė…“

Tai nėra lengva knyga, kuri būtų švari ir graži, tačiau ji yra gyva ir būtent tuo suteikia skaitytojui vilties. O viltis visada veda į priekį, kad ir kokia drumzlina bebūtų. Viltį sunku paaiškinti, bet jeigu ji yra, tuomet ji visagalė. O prie jos prisilietęs ir pats tokiu šiek tiek pasijunti. Skaitykite, nerkite, šis vanduo tamsus, bet panirus apie tai tikrai nebegalvoji.

„Ji šoka ne todėl, kad kitiems parodytų, jog pagal savo amžių puikiausiai moka kraipytis, jos dubuo siūbuoja tarsi pasiekus aukščiausią ekstazio veikimo laipsnį, nors ji visiškai nieko nevartoja, tada ji pajunta, kaip garsas įsigauna į rankas, atveria pakaušį, ir aplink ją linguojantys kūnai gyvena ta pačia būsena – ji šoka į šalį padėjusi smegenis, jai bjauru pripažint, taigi rytoj ji galvos apie visai ką kita, bet dabar šoka, kad pajustų vertikalę, jos padai suauga su žeme, ji atsijungia, į pilvą sukrenta žvaigždės, tarsi visą laiką čia ir būtų buvusi joms vieta, ji šoka galvodama apie mirusius, šoka su jais, šoka galvodama apie visa, kas pradingo ir vis dėlto tebeegzistuoja, nepaliesta, lengvai atkuriama, lyg imtų ir verstų knygą, ir paveiksliukai su garsais, kvapais ir kiekviena odos pora išplauktų į paviršių, ji šoka su kitais žmonėm, jaučia jų buvimą, juos jungia gyvas ryšys, jie jaučiasi laimingi būdami drauge, išgyvendami tokį pat kvailą apkvaitimą lyg ką tik įsimylėjus, nors čia jų apie trim, ji susilieja su jais visai nekreipdama dėmesio, visi yra vienas banguojantis kūnas, ir būti čia jiems malonumas.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: 
Vernon Subutex 2
Vertėja/Vertėjas: Dainius Gintalas
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: