Virginie Despentes – Vernonas Subutexas 2

Tai – jau antra šios serijos (jeigu ją taip galima pavadinti) knyga (pirmosios apžvalga čia), kurioje toliau tęsiama pirmojoje dalyje pradėta brėžti trajektorija, vedanti žemyn ir tik žemyn. Tarsi kažkoks žlugimo manifestas. Knygos pradžioje puikiai atgaivinama pirmosios dalies atmintis, čia keliais sakiniais, tarsi kokioje pjesėje, iš naujo pristatomi (primenami) visi pagrindiniai veikėjai. Tad pradedant skaityti tikrai nereikia laužyti galvos mėginant prisiminti kas su kuo, ir iš karto galima nerti gilyn.

Knyga skaitytoją akimirksniu įmeta į paribių gyvenimą, kuris džiazuoja sąmojais ir visais tuštumos bei nevilties atspalviais. Tekstas išsiskiria savo nuotaika, jos nesupainiosi su kažkuo kitu ir ją lengvai atpažinsi. Tos nuotaikos vidinis variklis burzgia kažkur paausy, bet jos, tarsi įkyrios musės, visai nesinori vyti šalin, o priešingai – norisi į tą burzgimą įsiklausyti ir pajusti jį visu kūnu.

„Emili šiek tiek įsitempia. Jai iki gyvo kaulo įgriso, kad jie nori pist viską, kas juda, tik ne ją. Patrisas ir vėl gailisi. Tačiau sykiu jaučia keistą malonumą ją kankindamas. Ji žaidžia su savo rankinuko užtrauktuku, kelia dirginantį garsą. Emili mobilus vibruoja ir iš lėto slysta stalu kaip koks nusivaręs čiuožėjas. Ji žiūri suraukusi antakius į numerį ekrane.“

Šioje knygoje Vernonas nebėra toks visų dalyvis, koks buvo pirmojoje dalyje. Čia jis ne tiek žmogus, kiek idėja. Ir nors vis dar turi savo fizinį pavidalą, tačiau nesunkiai peržengia fiziškumo ribas, o visas dėmesys nukreipiamas į žmones, esančius šalia jo. Jis juos suvienija, jie tarpsta tarpusavyje, verda savo istorijose ir dūsauja knygos puslapiuose. Būtent tie žmonės savo nuvargusiais ir nudėvėtais kūnais sugeba įpūsti tekstui gyvybę. Čia išliejama visa paletė jausmų, kurie teka pro šalį it upė. Teka ir skamba. Nes upė yra muzika. Ji sujungia, užlieja, nuprausia. Visi paribių žmonės, sekdami Vernono pėdomis, knygoje tam tikra apimtimi pameta savo fiziškumą ir tampa dvasiomis, o dvasių taip lengvai nenugalėsi ir nepaneigsi.

„Atmink, Vernonai, mes įėjom į roko pasaulį taip, kaip įžengiama į katedrą, ir ta istorija buvo tikras erdvėlaivis. Mus supo visas būrys šventųjų, mes nebežinojom, prieš kurį klauptis ir melstis. Žinojom, kad, iš lizdų ištraukus audio kištukus, muzikantai yra kaip ir visi žmonės, pasigavę ligą kakoja ir šnirpščia nosim, tačiau tai nieko nekeitė. Mes dėjom skersą ant herojų, nes mums rūpėjo viena – garsas. Jis persmelkdavo mus, blokšdavo ant žemės, nuo jos atplėšdavo. Taip buvo, iš pradžių jis mus visus veikė vienodai – velnias, ar gali taip būti? Jis netilpo į mūsų kūnus, buvo per platus. Jaunystė lėkė šuoliais, mes nesugebėjom suprast, kaip mums pasisekė…“

Tai nėra lengva knyga, kuri būtų švari ir graži, tačiau ji yra gyva ir būtent tuo suteikia skaitytojui vilties. O viltis visada veda į priekį, kad ir kokia drumzlina bebūtų. Viltį sunku paaiškinti, bet jeigu ji yra, tuomet ji visagalė. O prie jos prisilietęs ir pats tokiu šiek tiek pasijunti. Skaitykite, nerkite, šis vanduo tamsus, bet panirus apie tai tikrai nebegalvoji.

„Ji šoka ne todėl, kad kitiems parodytų, jog pagal savo amžių puikiausiai moka kraipytis, jos dubuo siūbuoja tarsi pasiekus aukščiausią ekstazio veikimo laipsnį, nors ji visiškai nieko nevartoja, tada ji pajunta, kaip garsas įsigauna į rankas, atveria pakaušį, ir aplink ją linguojantys kūnai gyvena ta pačia būsena – ji šoka į šalį padėjusi smegenis, jai bjauru pripažint, taigi rytoj ji galvos apie visai ką kita, bet dabar šoka, kad pajustų vertikalę, jos padai suauga su žeme, ji atsijungia, į pilvą sukrenta žvaigždės, tarsi visą laiką čia ir būtų buvusi joms vieta, ji šoka galvodama apie mirusius, šoka su jais, šoka galvodama apie visa, kas pradingo ir vis dėlto tebeegzistuoja, nepaliesta, lengvai atkuriama, lyg imtų ir verstų knygą, ir paveiksliukai su garsais, kvapais ir kiekviena odos pora išplauktų į paviršių, ji šoka su kitais žmonėm, jaučia jų buvimą, juos jungia gyvas ryšys, jie jaučiasi laimingi būdami drauge, išgyvendami tokį pat kvailą apkvaitimą lyg ką tik įsimylėjus, nors čia jų apie trim, ji susilieja su jais visai nekreipdama dėmesio, visi yra vienas banguojantis kūnas, ir būti čia jiems malonumas.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Vernon Subutex 2
Vertėja/Vertėjas: Dainius Gintalas
Puslapiai: 336 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2022 m.

(c) veikiantis

Olga Tokarczuk – Praamžiai ir kiti laikai

Knyga rami ir lėta, tarsi upė. Nešasi savyje žmonių ir daiktų atvaizdus, raibuliuoja ir todėl susuka galvą, nes atrodo, kad vienu metu ir tolsta, ir artėja. Tai upė, kuri apima viską kas yra, kas buvo ir kas dar tik bus. Tekstas upėje tarsi sūkuriai, kurie garbanojasi ir gula į rankas, tačiau nebandyk jų pagauti, nepavyks, juos reikia įsiminti ir pajusti. Kas liks, tą ir nusineši.

„Taigi kunigas nieko nepešė. Nusivylęs grįžo klebonijon.

Vakare, melsdamasis, vėl prašė Dievo patarti, ir Dievas atsakė: „Užmokėk jiems“. Kunigas klebonas šiek tiek sutriko išgirdęs tokį atsakymą. Bet kadangi kunigo klebono Dievas kartais būdavo į jį labai panašus, tuoj pat pridūrė: „Duok ne daugiau nei dešimt grašių už darbadienį, nes kitaip kailis nevertas lupti. Už visą šieną daugiau kaip penkiolika zlotų negautum“.“

Iš vienos pusės ši knyga – upė. Iš kitos – pasaulis, kuriame ramiai ir nuosaikiai gyvena žmonės. Savo kaime, savo burbule. Gyvena, valgo, myli ir mylisi, augina vaikus, ūkininkauja. Jie – laimingi, o jeigu ir ne – pilnai sotūs savo gyvenimu. Todėl ir skaitydamas nejauti alkio, esi sotus, tarsi nujausdamas ar žinodamas, kad nesvarbu, kas nutiks, visi jie (o tai reiškia – ir mes) – gerose rankose.

Bet ta ramybė tęsiasi tol, kol ateina karas. Pradžioje pasirodo vokiečiai, po to – rusai. Ir burbulas subliūkšta. Karo adata praduria minkštą paviršių ir oras ima plūsti lauk (o kartu su juo – ir ramybė, su kuria jau spėjai susigyventi). Gyvenimas yra įtraukiamas į pasaulio istorijos girnas, jį pradeda malti įvairiausi kontekstai ir jautiesi lyg teatre būtų pakeistos dekoracijos. Taip ir girdisi, kad kažkas sako (šnabžda? šaukia? verkia?): „Dabar jau viskas bus kitaip ir niekada nebebus taip, kaip buvo“. Karas pažadina iš miego, o tas ramus ir nuspėjamas upės tekėjimas pradeda kelti sunkiai paaiškinamą įtampą. Dingsta patogumo jausmas ir Praamžiai nusidažo naujųjų laikų spalvomis, ir jau ne tu valdai laiką, o laikas valdo tave. Tai supratęs iš karto pradedi atsilikti, nes leidžiantis į apmąstymus susipina kojos, žingsnis pasidaro lėtas, mažiau užtikrintas, apgaubia jausmas, kad nebespėji. Kad gyvenimas plaukia per greitai. Kad upės nesustabdyti. Kad viskas vyko, vyksta ir vyks, nesvarbu ką tu bedarysi ir kaip besielgsi. Tokia tvarka. Toks laiko peilis, riekiantis tavo kūną ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Ir kitaip jau nebus.

„Pirmąją rudens dieną Misia susimalė malūnėlyje porciją tikros kavos, subėrė ją stiklinėn ir užplikė verdančiu vandeniu. Iš bufeto išsiėmė meduolių. Virtuvė prisipildė pasakiško aromato. Prisitraukė kėdę arčiau lango ir siurbčiojo kavą nedideliais gurkšneliais. Ir tuomet pasaulis Misios prote sprogo, o jo smulkios skeveldros pasipylė aplinkui. Misia susmuko ant grindų, po stalu. Palieta kava lašėjo jai ant plaštakos. Misia nebegalėjo pajudėti, todėl laukė, lyg į žabangas papuolęs žvėris, kol kas nors ateis ir išvaduos.“

Knyga tarsi orkestras. Skaitydamas girdžiu muziką ir kuo toliau, tuo daugiau instrumentų įstoja, o jų melodija pagauna ir nusineša tave. Viskas dera nuo pradžios iki pabaigos. Viskas susisieja ir suskamba. Savo užmoju knyga primena „Šimtą metų vienatvės“, gyvenimas teka tarp puslapių apglėbdamas savyje, bene, keturias šeimos kartas. Tik čia daugiau erdvės, daugiau vienatvės, daugiau Rytų kampuotumo ir buitiškumo, daugiau skylių sienose pro kurias pučia vėjai.

Praamžiai – tai ne vien forma ir turinys. Dar ir dvasia (svarbiausias dėmuo iš visų), kurią reikia pajusti, perleisti per save, o po to sustoti ir akimirką patylėti.

„Jis atnešė jai vilnonę skarą ir pirštines. Ji dar judino pirštus, tačiau jau jų nebejautė. Todėl nebežinojo, ar jie juda, ar ne. Pakėlusi akis į Vieškelį, išvydo grįžusius mirusiuosius. Jie traukė Vieškeliu nuo Černicos iki Ješkotlių, tarsi ilga procesija, tarsi maldininkų eisena į Čenstakavą. Tačiau maldininkus visuomet lydi klegesys, monotoniškos giesmės, verksmingos litanijos, padų šiurenimas per akmenis. O čia viešpatavo tyla.“

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: Prawiek i inne czasy
Vertėja/Vertėjas: Vyturys Jarutis
Puslapiai: 256 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2021 m.

(c) veikiantis

Naomi Alderman – Galybė

Visa prasideda iš lėto, tarsi bristum į vandenį – vietomis jis šiltas, vietomis – vėsus. Tu brendi žinodamas, kad nuo tavęs tas vanduo nepriklauso, brendi ir tikiesi, kad apsiprasi, kad netrukus jau galėsi panerti. Tačiau kol kas vis dar bijai, vis dar kažko lauki. Nežinomybė traukia, bet tuo pačiu verčia į ją žvelgti atsargiai, verčia saugotis, nes vanduo – ne tavo stichija. Norėdamas jį suprasti, turėsi prie jo prisitaikyti, o tam prireiks laiko. Tokia ir knygos pradžia – su dideliu pažadu, kad jūra plati ir gili, ir niekas kitas tau neparodys kiek joje pavojų, o kiek galimybių, viską turėsi išsiaiškinti ir atrasti pats.

„Prieš pat užmigdama Margo prisimena sparnuotas skruzdėles: kaip vos vieną dieną kas vasarą jos imdavo spiestis namelyje prie ežero, storai nuguldavo žemę, aplipdavo lentutėmis apkaltą pastatą, vibruodavo ant medžių kamienų; ore skruzdžių būdavo tiek, kad galėdavai jų įkvėpti. Jos gyvena po žeme, tos skruzdėlės, visus metus, visiškai vienos. Užauga iš kiaušinėlių, ką jos ten ėda – dulkes ir sėklas, kažką tokio, – ir laukia, laukia. O vieną dieną, kai temperatūra laikosi tinkama kaip tik reikiamą laiką, kai drėgmė lygiai tokia… jos visos vienu metu pakyla į orą. Ir ieško viena kitos. Tokių minčių Margo negalėdavo išsakyti niekam kitam. Visi būtų manę, kad ji išprotėjo nuo streso; Dievas mato, ir taip daug kas tyko ją pakeisti. Bet ji guli lovoje, visą dieną skaičiusi ataskaitas apie apdegintus vaikus, vaikus, purtomus traukulių, apie merginų gaujų kautynes ir tai, kaip jos suimamos, norint apsaugoti jas pačias, ir galvoja: kodėl dabar? Kodėl būtent dabar? Ir jai į galvą vis lenda tos skruzdėlės, kantriai tūnančios, laukiančios pavasario.“

Šios knygos stiprybė – jos tema, kuri tarsi didelis ir aprūdijęs vinis, ištrauktas iš kolektyvinės pasąmonės ir paguldytas prieš mūsų akis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad tas vinis pats iš savęs nieko nekuria, kad nėra jo kur įkalti ar įbesti ir jis čia – tik vienas iš eksponatų. Jeigu nori, gali jį paliesti, pasukioti, pauostyti, tačiau negali jo niekur išsinešti, jis turi likti čia ir liudyti savo istoriją, nes kitaip taps tik dar vienu niekuo neišsiskiriančiu aprūdijusiu vinimi.

Idėja tarsi gerai pakrauta baterija veda į priekį ir yra it pažadas, kad už kampo tavęs gali laukti šis tas daugiau nei statiškas būvis, kažkas dinamiško ir sunkiai nuspėjamo. Tarsi elektros iškrova. Net jeigu iš vieno delno į kitą. Net jeigu iš visų delnų kartu sudėjus. Vienodai neapčiuopiama ir todėl neapibrėžiamai didinga, lyg virš minios galvų pakibusi beformė galybė.

Tai knyga, kurią reikia skaityti daug nesigilinant, tarsi foną. Nekreipiant didelio dėmesio į trikdžius, tiesiog mėginant įsiklausyti į tą traškantį diktoriaus balsą eteryje. Tas balsas, išnyrantis iš triukšmo debesies, verčia itin susikaupti, pagauti kiekvieną jo natą ir taip, koncentruojantis į esmę, nepastebėti trūkumų, kurie kitu atveju pažirtų tiesiai į akis, nudegintų blakstienas ir priverstų tankiai mirkčioti.

Gaila, tačiau šioje apokaliptinėje ir fantastinėje knygoje didelės intrigos neradau, vien smalsumą, kuris masino sužinoti kuo viskas baigsis. Tačiau, kai viskas pastatoma tik ant jo, dažniausiai knygos taip ir neišsprogsta, o iš lėto išsikvepia ir subliūkšta, niekuo nenustebindamos ir tik pratęsdamos savo pačių agoniją. O tada supranti, kad užvertus knygą niekas nepasikeitė, vinis ir toliau rūdys, rūdys ir toliau byrės po stalu ir nebus kas juos sušluoja. Ar tokia ir šios knygos pabaiga – perskaitysite ir sužinosite patys.

Nebijokite, palieskite vandenį, sužinokite, ar juo tekanti elektros srovė pakankamai galinga, kad sutrupintų jūsų smegenis, ar vos juntama, tarsi nežymus ir kiek erzinantis dilgčiojimas paduose.

 

Vertinimas: 7,5 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Power
Vertėja/Vertėjas: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
Puslapiai: 400 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Rachel Joyce – Muzika Ilzei Brauchman

O dabar įsivaizduokite, kad vis dar Kalėdos. Tik ne tos, skubančios iš vieno prekybcentrio į kitą, ir ne tos, besiverčiančios per galvą idant spėtų užbaigti visus neužbaigtus reikalus. Įsivaizduokite, kad tai jau praeityje. Kad sėdite šiltai įsipatoginę antrąją Kalėdų dieną, prieš akis – dar visas savaitgalis, todėl nereikia galvoti apie grįžimą į darbą, visi giminaičių ir draugų susibėgimai jau įvykę ir naujų nebeplanuojate, esate sotūs ir ramūs, už lango plaikstosi didelės baltos snaigės. Jums šilta, gera ir jūsų rankoje knyga. Būtent toks vaizdelis man vėrėsi pradėjus skaityti apie muziką Ilzei Brauchman.

Šios knygos erdvė – tai XX a. 9 dešimtmečio Anglija, bet vėlgi ne ta, pulsuojanti megapoliais, o ta, su mažomis gatvelėmis, privačiomis krautuvėlėmis, apgriuvusiais skersgatviais, kurių bendruomenės susaistytos tvirtais socialiniais ryšiais, virtusios bene šeimomis, gyvenančiomis atskirus gyvenimus, tačiau tuo pačiu – ir vieną bendrą, vakarais nusėdančios į vietinį barą, aptariančios naujienas, pliurpiančios kas sau, fone skambant ramiai muzikai iš Franko plokštelių krautuvėlės, kuri ilgainiui ir atsiduria šios knygos epicentre.

„Ištraukusi naują plokštelę iš voko, pakėlė priešais langą. Pakreipė tai į vieną, tai į kitą pusę. Juodą kaip saldymedžio saldainis, bet dvigubai labiau blizgančią. Jis įtraukė nuostabaus kvapo.

– Savaime aišku, tyla muzikos kūrinio pradžioje visada skirsis nuo tylos pabaigoje.“

Tai knyga sužadinanti jusles – klausą, uoslę, lytėjimą. Tokiu būdu ji labai greitai randa taikinį skaitytojo viduje į kurį belieka įsisegti. Lygiai kaip ir Frankas, kuris suranda kiekvienam prašalaičiui būtent jam skirtą muziką. Tą, kuri pataiko į jautriausias vietas, įsikuria jose, priverčia patikėti, kad ne kažkas kitas, o tu esi visatos centre ir ne apie kažką kitą, o būtent apie tave, net jeigu ir labai trumpą akimirką, sukasi visas pasaulis.

Šią knygą dar galėčiau palyginti ir su kalėdiniu filmu, skirtu visai šeimai. Ji pilna vaizdų ir dar pilnesnė muzikos. Čia visa galybė nuorodų į konkrečias dainas šiek tiek praskleidžiant ir jų tikrąsias (?) istorijas. Skaitant iš karto norisi susidaryti šios knygos garso takelį, pritaikyti jį prie savojo skaitymo tempo ir pasileisti fone, taip dar labiau sustiprinant įspūdį bei pasineriant į visaapimantį atsivėrimą.

„Kai įsimylėjau, man buvo penkiolika. Jis buvo tėvo draugas. Pergulėdavo su manim kartą per savaitę mašinos gale. Dieve, kaip aš jį mylėjau. Tai tęsėsi daug metų. Ar jis paliko žmoną? Vaikus? Tegul jį velniai. Sudaužė mano sušiktą širdį. Jei iš manęs ką nors išmoksi, tebūnie šitai. Meilė nėra graži. Frankai, venk jos. Venk.“

O pabaigoje knyga atsiskleidžia visomis savo ryškiausiomis spalvomis. Įsivaizduokite naminę vyšnių uogienę. Prie košės arba prie blynų. Įsivaizduokite, kad nei košės, nei blynų jau nebėra. O iš vyšnių uogienės išgraibėte visas vyšnias ir stiklainyje beliko keli dideli šaukštai vyšnių sirupo, kurio nebesinori dėti atgal į šaldytuvą. Neaišku kokių paskatų vedami, bet imate ir tuos du (o gal net visus tris) šaukštus susiverčiate į save. Saldumo perviršis išmuša visus saugiklius, sutraukia ne tik veido, bet ir viso kūno raumenis, pradedate ašaroti, norite griebtis vandens, tačiau stiklinė – kitame kambaryje. Būtent taip suveikia ir ši knyga. Jos saldumas yra neįtikėtinas arba jeigu kalbėtume internetų kalba – over 9000. Būkite atsargūs, nes jautresniems įspaudas gali pasilikti visam gyvenimui. Bet jei norite garantuoto efekto, tuomet ši knyga yra būtent tai, ko jums reikia. Prisiminkite, antroji Kalėdų diena ir lėtai besileidžiančios snaigės už lango.

Vertinimas: 8 / 10

Kita informacija:
Pavadinimas originalo kalba: The Music Shop
Vertėja/Vertėjas: Rita Pilkauskaitė
Puslapiai: 312 psl.
Leidykla: Baltos lankos
Metai: 2018 m.

(c) veikiantis

Alina Meilūnaitė – Negyvenami miestai

Ilgą laiką norėjau perskaityti šią knygą, tačiau delsiau. Baiminausi. Man patiko pavadinimas, patiko viršelis, patiko tai, kas buvo parašyta ant knygos nugarėlės, tačiau nerimą kėlė atrodytų toks paprastas ir visai nereikšmingas dalykas kaip kaina. Knygynuose ši knyga kainavo vos per vieną eurą, o leidykla ją tiesiog dalino nemokamai. O tai, savaime suprantama, kėlė abejonių. Nes gal knyga tikrai nusipelnė tokio likimo ir todėl jos net neverta skaityti? Ką ten skaityti, gal net neverta atsiversti? Tačiau šalia šio jausmo, knibždėjo ir tas kitas, sakantis, kad gal tai tik nesusipratimas ir dėl visko kaltos nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės? Vienaip ar kitaip, nesinorėjo šios knygos paleisti, viskuo reikėjo įsitikinti pačiam, todėl galiausiai ją atsiverčiau.

„Kaip šokiruoti skaitytoją, kaip valdyti jo dėmesį? Turiu provokuoti, stebinti, kaip nors prasiskverbti pro užgrūstus medijų plotus, prasibrauti iki protų, užkabinti ir vėl – provokuoti, stebinti…“

Knygos pradžia žadėjo daug. Ji buvo gera. Tokia gera, kad norėjosi ne tik skaityti toliau, bet griebti tekstą ir nepaleisti. Norėjosi įsitverti jo tarsi gelbėjimosi rato ir skaityti, skaityti, skaityti. Todėl skaičiau ir galvojau, kur tas šuo visgi pakastas, nes jau negalėjau galvoti kitaip, jau negalėjau įsivaizduoti jo lakstančio po pievą. Jis turėjo būti pakastas ir netrukus supratau, jis čia – po visais tais žodžiais. Po tuo gelbėjimosi ratu, kurio negaliu nusikratyti, kuris vis dar prilipęs prie mano rankų, nors jau seniai esu išgelbėtas.

Taigi, gana greitai tekstas pažiro virsdamas chaotišku. Dalimis, gabalais, nuotrupomis. Nors nepaisant to, išliko itin rišlus, panardinantis į savotišką transą ar rūką, kuriame nesunku pasiklysti, tiek žingsniais, tiek mintimis. Galiausiai vis vien kur nors išnyri, apsižvalgai, prisimeni kur esantis. O tada leidi sau klaidžioti ir pasiklysti dar kartą. Skaitai be jokio įsipareigojimo. Tave užkabina iš rūko išnyrančios medžių šakos – ne pačios mintys, bet jų pateikimo būdai. Žodžiai, jų junginiai, tikslūs sąskambiai. Kartais aštresni ir duriantys, kartais švelniai nuliežiantys veidą. Skaitymas virsta terapija ir tu nebesistengi prisiminti apie ką skaitai, nors jeigu reikėtų, kažkokią trajektoriją nubrėžtum. Bet ar reikia? – klausi savęs ir neieškodamas atsakymo skaitai toliau.

„Juk į mus kas dieną be pertraukos skverbiasi milžiniški informacijos srautai, ne tik prekybos centruose, visur – nerasi laisvos vietos nei namie, nei lauke – mes įkvepiame oro kartu su komentarais ir elektroniniais laiškais. Mes lyg užsikrėtėme internetu, jis neišnaikinamas kaip padėvėtų drabužių kvapas. Mūsų jausmus ir ateitį negailestingai žudo belaidžio ryšio skirstytuvai. Šalia jų išnyksta gamta, nebeprisimena savęs, nebeatsinaujina, nebesirūpina tuo, kas bus. Tai lyg nauja gyvybės forma, modernesnė, tobulesnė už bet kokį gyvą organizmą. Netgi tada, kai miegame, į mus sunkiasi ryšiai, plūsta nebaigtos mintys, nebaigti sakiniai.“

Iš esmės tai knyga apie santykius: pagrindinės veikėjos su mama, su savimi, su savo atmintimi, su likusiu pasauliu. Knyga tikrai verta būti pastebėta, tačiau išvengė, o gal ir pati išsigynė tokio likimo. Internetas, apie kurį joje tiek daug rašoma, apie pačią knygą iš esmės tyli. Keletas senų žinučių ir tiek. Tarsi nebūtų buvę jokio postūmio. Tarsi knyga išsiskleidė kaip gėlė ir iš karto nuvyto. Neužmezgė jokio ryšio su skaitytojais, su bitėmis. Nepasidaugino. Nepasklido.

Gal tekstas per daug sodrus? Per daug koncentruotas? Gal jį reikėjo atskiesti, kad jis būtų geriamas? Gal jo paprasčiausiai per daug?

Tas sodrumas ir koncentracija galiausiai paveikia ir mane. Skaityti tampa sunku. Knyga virsta šokoladiniu tortu, kurio vis norisi, tačiau nuo nedidelio gabaliuko pajusi tik apgaulingą alkio jausmą, o nuo didelės porcijos bus bloga ir pradės pykinti. Todėl reikia rasti aukso vidurį, bet kai pradedi jo ieškoti, jau žinai, seniai per vėlu.

Knyga  keista. Neabejotinai raštinga. Žėrinti tarsi vandens paviršius. Graži. Tačiau norėdamas į tą vandenį panerti, nesugebėsi. Jis liks įkalintas po kažkokiu permatomu dangčiu, po plėvele ir tu amžinai liksi sausas. Sausas ir sumišęs. Sausas ir abejojantis. Sausas, bet vis dar žiūrintis į tą spindesį, nors jam nebesuprantantis kam jis skirtas ir kaip jį pasiekti.

O galiausiai aplanko tas jausmas, kai pabaigą skaitai tik tam, kad užbaigtum knygą ir nepaliktum jos tarsi kažkokio nešulio viduryje kelionės. Kai skaitai labiau mechaniškai nei smalsumo vedinas, nes iš esmės jau žinai, pabaiga (bet juk tuo pačiu – ir visa knyga) nieko naujo nebepasiūlys ir nebenustebins, o gerklėje liks tas keistas ir sunkiai nuryjamas „bet“.

Vertinimas: 7 / 10

Kita informacija:
Puslapiai: 273 psl.
Leidykla: Tyto alba
Metai: 2014 m.

(c) veikiantis