Jurga Tumasonytė – Undinės

Kaip jau ne kartą minėjau, visada esti skirtumas tarp originalaus teksto ir tarp vertimo. Ir nors aukščiausios klasės vertėjai yra pusdieviai (nes vienu metu sugeba savyje sutalpinti tiek vertėją, tiek autorių), tačiau likusiame verstinės literatūros sraute skirtumas tarp originalaus teksto ir vertimo ganėtinai ryškus. Originalus lietuviškas tekstas visada nešasi savyje autoriaus sielą (ar bent dalelę jos), jo kvapą, liūdesį ir džiaugsmą, o vertime viskas taip pat, tik pro stiklą. Kartais tas stiklas toks švarus, kad jo net nematyti ir skaitytojas tarsi paukštis žūsta ar bent jau apsvaigsta blokšdamasis į jį, o kartais tas stiklas apsinešęs ir pro jį vargiai ką beįžiūrėsi.

„Undinės“ yra geras pavyzdys to „gyvo“ autoriaus (šiuo atveju – autorės) kūno ir kraujo, kvapo, sielos. Skaitai ir jauti, net jeigu iki galo dar gerai nesuprasdamas ką.

„Dar po mažiausiai dvidešimties minučių jis praranda kantrybę – pikta ir ant savęs, ir ant sniego, blaškančio dėmesį, ir ant tų vienodų namų su vienodais kiemais. Būtų bent koks žmogus, pasiklaustų kelio – kur liaudis pradingo? Punta visi prie stalų. Lyg prieš tai būtų dorai pasninkavę.“

Kai autorius moka rašyti atkrenta daug rūpesčių ir lieka bene vienintelis – temos rūpestis. Tačiau net ir neišsprendus šio, mažiausiai ką skaitytojas gaus – tai mėgavimąsi tekstu.

Jurga rašyti moka. Netgi labai gerai. Netgi puikiai. Todėl skaityti ją – vienas malonumas. O peržengus šią pakopą, jau galima kelti ir temos klausimą, t.y. ar po malonumo lieka meilė, ar viskas išsisklaido lyg dūmas. Skaičiau ir mėginau sau atsakyti, suprasti, patirti, nes “Undinės“ – pirmoji mano pažintis su J. Tumasonytės kūryba.

„Linksta kojos pagalvojus, kad iki susitikimo su r. liko dvi valandos – vėl nebežinau, ką jam pasakysiu. Lauke tvyro prieblanda, laimei, autobusas nevėluoja. Atsisėdu į priekį, skambina r. pasitikslinti, ar planai nesikeičia. Nesikeičia. Artėjant mano stotelei einu link durų, už manęs atsistoja du aukšti tipai tamsiomis striukėmis. Išlipame trise. Paėjusi kelis metrus atsigręžiu ir matau, kaip jie stovi ir žiūri į mane. Autobusas nuvažiuoja, aplinkui visai tuščia, tik namų languose dega geltonos šviesos. Šaligatviu aidi tankūs, vis greitėjantys mūsų žingsniai.“

Fragmentiškumas šioje knygoje ganėtinai ryškus ir kartais pakiša koją vientisumui. Stiprių ir įsimintinų akcentų bei įvaizdžių čia tiek daug, kad nespėjus išgyventi vieno sprogimo, iš karto seka kitas. Taip ir esi blaškomas bei stimuliuojamas. Vėl ir vėl. Ir tekstas ima priminti sirupą, kurį žūtbūt norisi atskiesti vandeniu, nes geriant tokį labai lengva perdozuoti. Net baisu įsivaizduoti, kiek litrų skaniausio gėrimo būtų galima pagaminti, jeigu to vandens čia būtų pakankamai.

O kol nėra vandens, kol sirupas varva per puodelio kraštą, autorė skuba. Atrodo, vejasi pegasą, įsitvėrusi į jo karčius ir nepagalvoja, kad vos tik sustotų, tą patį padarytų ir jis. O ten kur tai pavyksta padaryti (tik neaišku, sąmoningai ar netyčia), tekstas triumfuoja visomis prasmėmis.

Jurgos ateitis šviesi ir skaitytojai tikrai bus (o daugeliu atvejų – jau yra) jos pusėje. Tuo tarpu “Undinės“ – vertos dėmesio, jos nustebina. Netgi tuomet, kai nežinai, ko galėtum tikėtis ir esi pasiruošęs bene bet kam. Ir tas nustebimas yra puikus. Jis gyvas, tikras, veikiantis. Tarsi svarainių sirupas šaldytuve – jis viso ko pradžia. Jis skaitymo malonumas ir atspirties taškas. Kelionė, kuri dar tik prasideda.

Kita informacija:
Puslapiai: 190 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2019 m.

(c) veikiantis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: